Neberūpi

Neberūpi? Ar tikrai?
Ar tik apgaulė
kaip pavasaris vasarį.

Pamenu širdies tachikardijos šokį
vien nuo minties tuoj išvysiu tave.
Dabar tavo profilis gatvėj ar ekrane,
- kadais man buvęs ikona –
nebevirpina nieko. Nada.

Nereikalingi klausimai išbraukti:
ką šią akimirką veiki,
ar kas tave apkabina, ar vis ta pati,
nuo kurios taip bėgai į mano glėbį...
Praeiviai išvaduoti iš tavo veido paieškų,
iš tavo kadais milžiniško šešėlio,
kuris susitraukė iki mano ilgesio tau dydžio,
vėl atidengdamas man saulę ir kitas žvaigždes.

Užupis ir Žvėrynas
valiūkiškai prisimerkę buvo mūsų
kaltų pasimatymų šeimininkais.
Šiandien jie to nebeprisimena.
Ir juk gyvena!

Tavo vardas nebėra tavo,
jis išdalintas tūkstančiams.
Saulei tirpdant miestą
nebetrūksta man tavo žingsnių šalia.
Nesakau, kad bodėčiaus, jei būtum.
Tik sakau – nebeilgu dabar.
Žaizda nebekrapštoma tampa randu.

Juodoji skylė,
kurioj, rodės, pradingsiu be vardo –  
ištirpo.
Juodos dėžės paliudys –
piloto klaida.
Tik neaišku kurio, nes
abu visko nemaž pridirbę.

Su tavimi
pildės mano gyvenimo
baltosios dėmės:
apie save,
apie kitus,
apie aistrą,
apie raides.
Po tavęs jos pildos
apie kantrybę,
apie žodžius,
apie kitus,
apie save.

Jei tau įdomu,
tavo tamsi siela
pavertė mano šviesų dangų
dar ryškesniu.
Nepamiršiu.
Tik būsi jau kamputy,
atokiai,
tavo gultas apatinis.
Medalį už nuopelnus,
jei aktualu,
tau įteiks vėliau.