Gandrinių dieną

– Dzieduli, ką reiškia „ seni laikai“? Regisi, kažkiek suprantu, kai apie juos kalbi atsimerkęs. O Ten, o po užmerktų akių vokais? Ką ten jis reiškia?
  Jau bemaž nestebina netikėti Kandžiaus klausimai, nes visuomet kažko tikiuosi. Šis paklausimas irgi tik truputį keistokas. Kur kas labiau nelaukta buvo išgirsti, kuomet jKandžius truputį vaidindamas, truputį tiesą kalbėdamas patikino, kad, girdi, tai paskutinis kartas kai tave, Pranuci, vadinu dzieduliu.
    – Понeл? (supratai?) – rusiškai paklausė.
    – Tai kad – ne, не понeл  – irgi  atsiliepiau rusiškai. Neabejojau, kad kalbės apie jo apgalvotą dalyką, bet kaip nuspėsi?
    – Tačiau tikiuosi, kad daugybos lentelės dar neužmiršęs. Va, padaugink 15 iš 7. Kiek bus?
    – Tai, Kandžiau, ne iš daugybos lentelės, tačiau neabejok, kad  padauginus tiek iš tiek bus 105. Ir daugiau neklausk, ar moku daugybos lentelę.
  – Taigis  taigis, anot Vingių Jono, atrodo, kad susikalbėsime. Žinai, Pranuci, kad nesigedžiu atsiminti  save kaip šunį ir abu žinome, kad per vienerius savo metus šuo pragyvena septynerius žmogau metus. O, beje, daugybos lentelę aš irgi  moku.  Понeл? – vėl rusiškai paklausė
  – Prieš  kelias dienas matėme viršum Vilniaus Naujininkų gandrą skraidantį. Šiandien Gandrinės. Ar manai, kad tai būdas šitaip jas minėti? Apie ką tu, filosofe?

Anė šuo, anė žmogus.

  Kandžius atsikvėpė. Išsilaikydamas ant dviejų kojų, perėjo per kambarį. Sugrįžo atgal prie savo fotelio ir, išlikęs tiesus kaip žvakė, atrodė, dar vis redaguoja perredaguoja sumanytą kalbą. Taip ar ne, bet neabejojau, kad apie ją mąstęs ne kartą. Ir štai tarė:
  – Sunku  man, Pranuci,  vaidinti  žmogų. Aš tai dar vis šį praocesą vadinu vaidinimu. Esu padėtyje, kuomet sakoma: nei pakartas, ne paleistas. Mano atveju: anė šuo, anė žmogus. Matyt, ne šiaip sau prigimtis padovanojo du kryžius: vieną ant krūtinės, kitą  ant snukučio.
  – Liaukis. Kiek kartų prašiau, bariau, reikalavau. Liaukis! Yra kaip yra. Bent kol kas. Tačiau tai ne snukutis, o juolab – ne snukis. Kiek dar reikės apie tai kalbėti?
  – Stengiuosi. Tačiau šis kartas ne eilinis. Gandras savo darbą padarė. Parskrido. O mudu? Karietos vis laukiame, kada ji atvažiuos mūsų pasiimti ir nuvežti į šventę?  Anksčiau pamanydavau, kad, et, ar verta apie tai kalbėti, kuomet  prieš akis matau dziedulį. Tačiau, matyt, vienas iš mano kryžių apšvietė man galvą. Lyg girdžiu: dziedulis, Kandžiau, dar iki aštuonių dešimčių metų nepriaugo, o  tu jau per šimtą peršokęs. Mąstyk, Kandžiau, ir koreguok savo  elgesį neužmiršdamas, kad tavo gyvenimiška patirtis didesnė.
    Klausytis Kandžiau nebuvo nuobodu. Sukruto ir vaizduotė. Nors kažin ar tai vaizduotė? Mielai 77 metus padalijau iš 7 ir sužinau, kad  mano amžius prilygsta 11 šuns gyvenimo matų. Deja, nepavyksta atsiminti, kurių metų ankstyvą  pavasarį (ar vėlyvą rudenį) iš  kaimynų parsinešiau į namus rieškučiose  sutilpusį šunelį,  tačiau spėliodamas rodau į 2001-sius. Tai metai, kai sudužus radijo  karietai, užkupo iki tol man negirdėta  amnezijos liga Todėl dėl tos priežasties  nebaru savęs, kad mano atmintis gan išdarkyta. Dabar, sakyčiau, netgi sparčiai bręsta laikas, kuomet  prisieisią padėkoti, kad mano lemtyje ji buvo ir truputis pasiliko iki šiol. Taip, taip,  pasiliko iki šiol, nes kaip daktarų  pasakyta, amnezijos liga visiškai nepagydoma.
  Žvilgterėjau į kalendoriaus lapelį. O ten:
         
                    Kovas, 2016
  Saulė teka 06: 10, leidžiasi 18: 41, ilgumas 12. 31
  Pilnatis, 16 mėnulio diena
                       
                      25
                PENKTADIENIS
        Blovieščiai, Gandro šventė

  – Deja, Kandžiau, apie  tai, ką dabar kalbi, aš per mažai galvojau. O kad tu metais mane aplenkei, tik dabar išgirstu. Tik  dabar! Galbūt jų kažkiek  mažiau, negu 105, galbūt daugiau, bet tai tik trupinėliai  palyginus su jų visuma. Tik trupinėliai, senjore Kandžiau. Na ką gi, leisk  tave apkabinti.
    – Prašau, senjore Pranai. Apkabink. Tikiuosi, kad ir lazdą perduosi.
    Čia priėjo Poe:
    – Suprantu, kad noktiurnai mėgsta nakties  peizažus. Tačiau  turbūt ne tik juos. Dzieduli, giedok, – paliepė.
    – Dabar jau aš pirtmesnis dziedulis, aš – atsiliepė Kandžius. – Grok, Poe.

Stebuklų nebūna.
Būna kvailių.
Tuomet skraido lėkštės.
Ir nuo mano stalo ne kartą taip,
tačiau kai pavalgęs –  teskraido,
težaidžia protas
begalybėn įkritęs Savęsp.
O ar svarbu, kieno jis?
Dievo? šuns?  vyro? moters?

Tikiu, dar nuklysim į tolius toliausius
ir ieškosim savęs –
ir ano, kuris buvo,
ir ano, kuris esam,
ir ano, kuris būsim

Netiesa, kad pirmiausia mums reikia vandens
Netiesa, kad be jo išgyvent neišmoksim
Žaidžia protas
begalybėn įkritęs Savęsp,
o Dievas kaip sau, taip ir jam
poteriauti nemoka.