nauja potekstė

jis ją aprengia
nuogą
vos prabilus
jų tarpdančių
subraška sijos

kokonas išsiplečia

vos užrakinus akis
ir panirus į knygą
visrakčiu atrakiname tylą

ji jį nurengia
basą
vos nutilus
akimirkai sunerimsta
medžiai
supratę jo mintį

pavasariu kuždas
vienatvė

šypsosi naiviai
ir nors stovėdami vietoje -
tolsta

kokonas subliuškęs
išstena potekstę
naują