Rašyk
Eilės (73926)
Fantastika (2198)
Esė (1499)
Proza (10423)
Vaikams (2532)
Slam (49)
English (1128)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 1 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







I
Menėje rinkosi karaliai ir lordai, markizai ir kunigaikščiai. Menėje stovėjau ir aš – visa galva už pietiečius aukštesnis sniegių kilmės užupietis vilkintis raudoną aksominį surdutą, ant pečių užsimetęs lokeną dabintą masyviom sidabrinėm segėm. Jei ne daugsyk sutrupinta nosis –bučiau buvęs vienas dailesnių susirinkusiųjų tarpe, ar bent jau taip save guodžiau. Čia buvo visų dvidešimt keturių žemių valdovai priklausantys Vidužiemio konfederacijai, ar bent jau jų atstovai ir visi kiti, kurie su ja buvo kaip nors susiję. Vidužiemio konfederacijos valstybės, kitų dar vadintos žiemiais. Sekdamos unijos pasirašymo tradiciją turėjo įprotį valdovų surinkimus vykdyt vos tik vakarinėse žemėse iškrisdavo pirmasis sniegas. Nors mes užupiečiai tuo nesiskundėm. Vakariečiams sniegas tebuvo žiemos simbolis, mus gi, tai reiškė galimybę keliauti pagaliau užšalusiomis pelkėmis.
-Ką aš čia regiu, ar tik ne pelkių lordą, miškų karalių ir šlapių autų imperatorių... Vilk Kelmai, šimtas metų, - sušuko link manęs pro susirinkusiuosius besiiręs į šeštą dešimtį bekopęs rubuilis, vilkįs raudonu, mėlynom lelijom siuvinėtu apsiaustu.
- Lorde Kuntlikai, - atsakiau pavadindamas motinos mergautine pavarde ir nusilenkiau  beveik paliesdamas savo randu padabinta nosimi rūmų parketą.
- Vilhelmai, kad tave kur tavo brūzgynų laumės nujotų, mano pažas visą vakarą vargsta tavęs beieškodamas, ir karių stovyklas aplakstė... Ir bordelių pro akis nepraleido... Reikalas toks yra... – nudelbė akis žemėn storulis.
- Klausau, ir nuo kada gi mudu pradėjom kalbėt su užuolankom? – išties, iš visų konfederatų valdovų nuoširdžiau sutariau tik su juo. Gal dėl to, kad aš buvau vienintelės, dar senuosius dievus tebegarbinančios valstybės galva. Tiksliau pusšimčio mažyčių viena kitos iki kaulų smegenų neapkenčiančių kunigaikštysčių statytinis. Lordas Keinas Evenvudas, arba tiesiog  Kuntlikas – prisidengdamas lordo protektoriaus vardu, geležiniu kumščiu valdė trejetą arogantiškais šikšniais apgyvendintų salų, neturinčių nieko daugiau apart, žinoma pačio didžiausio karo laivyno pasaulyje. . Etiketas mudviem taip pat nelabai lipo, užtat baltais arkliais kartu pajodinėdavom ne kartą...
- Na ką gi, tuomet prie reikalo, tik paėjėkim iki man skirtų menių,  - sušnabždėjo temdamas mane už rankovės laiptais žemyn, - Karaliaus vienintelė gyva kraujo giminė - dukterėčia sulaukė moterystės, o tu bičiuli, neturi nei sutuoktinės, nei palikuonių... Neskaitant kelių benkartų... Tai va...
- Ir kaip tau, mano mielas, būtų patogu – senasis karalius dėl neaiškių priežasčių pasimiršta, aš tą jo mergšę išsigabenu į savo pelkes, o tu siurbi valstybės ir federacijos sidabrą kaip siurbęs... -  išsišiepiau nuo ausies iki ausies.
- Dar gauni Juodųjų salų karaliaus titulą ir pusę milijono sidabrinių verto kapitalo Salose... – šaltai atkirto jis.
- Nesibijai to aptarinėt čia – Žiemos rūmuose, juk ir sienos turi ausis? – paklausiau apsidairydamas aplink ar koks nelaimėlis neatsekė iš paskos.
- Būtent čia ir geriausia aptarinėt tokius reikalus. Visi konfederatai taip įnikę vieni kitus sekti, kad šioje vietoje niekam nė į galvą neateitų spręsti tokių klausimų. O menes žinoma apieškojo mano žmonės.
- Pusė milijono sidabrinių kapitalo, teisės į Verteno geležies kasyklas ir viena tavo flotilių dislokuota Priemario uoste – jei tau tinka, viskas apspręsta. – tariau nutaisęs katinuko akis.
- Geležies poreikis suprantamas, dėl kapitalo pats ir pasiūliau, tik velniams tau prireikė flotilės? Dar suprasčiau Avero jūroje pietuose, bet čia, kur net piratai išnaikinti... - Evenvudo antakiai susijungė į viena liniją.
- Kščesličiai labai primygtinai siūlo mums kurti Žečhujspolitą... Dažnai pasitaiko, kad mūsų prekybinius laivus ištinka audros, arba jų patruliai mūsų pirklius jūroje palaiko piratais. Laivai, kaip žinai skęsta, o kaltų taip ir nėra. Manau daugiau aiškint nėra reikalo. – pasiėmiau nuo marmurinio stalo ąsotį vyno ir prisipyliau taurę, - Tfu, per saldus, distiliuotas, būtų visai kitas reikalas...
- Ligi kovo bus paruošti dokumentai ir paskelbta apie jungtuves...
- Birželį sostinės aikštėje bus šaukiama – „Karalius mirė, tegyvuoja karalius“ – besijuokdamas pertraukiau pašnekovą.
- Taip, dar vienas dalykas. Aš neeinu jaunyn, o mano dvi dukros dar netekėję. Principe, jos savim pasirūpint gali geriau nei dauguma galvotų vyrų, bet teisiškai, turtą Salose gali paveldėt tik sūnus arba žentas, su retom išimtim. Supranti kur lenkiu? – paėmęs taurę mano nebaigto vyno susipylė vienu mauku.
- Tai ištekink už kokių idiotų ir nebus problemos. Be to kiek žinau vyro mirties atveju turtas pas jus lieka našlei... Tai va, problemos čia neįžvelgiu.
- Skandalas su nekromantija, nejau negirdėjai? Jei ne pažintys aukštųjų dvasininkų kolegijoje abi būtų atsidūrę ant laužo. Užtat ir noriu išsiųsti jas bent kuriam laikui kur tolėliau į rytus. Tavo karalystėje labai atlaidžiai žiūrima į visas religijas, tikėjimus ir praktikas...
- Tik ne tada, kai tai susiję su naujagimių aukojimu ir kraujo vonių terapija... – prisiverčiau surimtėti.
- Reiškia gandai sklinda greitai, - atsiduso Keinas, prisipildamas taurę vyno jau trečią kartą.
- Trauk jas devynios, Salvadorą Ilijų manau atsimeni? – paklausiau išsišiepdamas.
- Tą šundaktarį kur skrodė žmones, o laisvu laiku bandė iš vieno kitam perpilt kraują? Šventojo Dualo brolija ir inkvizicija vaikėsi keletą metų, kol galiausiai prapuolė it skradžiai žemę.
- Neprapuolė, gyvena sau laimingas. Kanalizacijos sistemą mano miestuose matei? Tai va, idėja paprasta bet kokia veiksminga apsisaugant nuo dizinterijos ir maro. Autorius dabar manau jau irgi aiškus... Beje astronomas iškėlęs heliocentrinę idėją taip pat nebuvo sudegintas, kaip skelbė aukštųjų dvasininkų kolegija... – valiūkiškai mirktelėjau pašnekovui akim. - Su tavo dukrom ir ką nors sugalvosim.
- Dar pasakyk, kad skraidantis kilimas joks mitas, o džiova išgydoma. – galiausiai leido sau lengviau atsipūsti senas krienas iki šiol nerimastingai mindžiukavęs kojom.
- Čia matomai turėsiu nuvilti.
Žiemos surinkimas praėjo be didesnių įvykių. Buvo pasirašytos keletas stambesnių prekybos sutarčių tarp Arijos, Eintšhofo grafystės ir Pajūrio laisvųjų miestų prekybos federacijos. Akmenimis grįsto kelio projektas nuo Ašeno iki Gašliūnų šiaip ne taip pajudėjo iš mirties taško  –  nors vieninteliai tuo suinteresuoti tebuvome mes užupiečiai, Kščeslos karalystė ir Marsija. Pastaroji nors ir turėjo didžiausią įtaką visoje federacijoje tačiau be kitų palaikymo reikalauti iš federacijos iždo lėšų nedrįso. Taigi buvo pasirašyta trišalė sutartis tarp Marsijos, Kščeslos ir Užupio – kiekviena pasirūpina tiesimo darbais savo teritorijoje... Kad juos kur velniai tuos kščesliečius... Nedidelė urbanizuota valstybė žinoma neturės didelių problemų, bet Marsijai reikėjo iškasti dvylika kilometrų po kalnais, mums užupiečiams – dešimteriopai tiek nusiirti per pelkes ir miškus.
II
- Baigei viduje? – pasigirdo nepatenkintas moteriškas balsas.
- Taip... – atliepė vyriškas.
- Tai marš lauk žaltį, kad tave kur!
Nuotaika šiandien buvo gera. Ją dar labiau pakėlė vyriausioji kambarinė vaikanti, langines vienoje iš menių perdažyti turėjusį pameistrį...
Artėjo pavasaris, sulaukiau gerų naujienų iš Juodųjų Salų, planai nesikeitė ir kovo viduryje flotilė jau bus pasiekus uostą, mėnesio pabaigoje įvyks jungtuvės, o birželį de jure jau būsiu Salų karalius.
-Valdove, galima jus minutėlei? - kreipėsi jauna, kažkur matyta dama. Na negi atsiminsi visas damas?..
- Galima minutėlei, tik ar užteks jums tiek? -  šyptelėjau.
- Su visa derama pagarba, jūsų vyrai kerta miškus, tiesdami ta nelemtą kelią, kasdien vyksta susirėmimai tarp legionierių, žandarų, medkirčių, miško gyventojų, abiejų pusių samdinių ir net Nakties gvardija ima bruzdėti, – karštligiškai net dusdama aiškino dama.
- Visuomet atsiranda kas priešinasi naujovėms, taip yra, buvo ir bus. Ir išvis kas jūs ir ko velniai griebtų norit? – net ir tokį gražų septintosios dienos rytą negalėjau atsipūsti nuo skundų, aimanavimų ir kitų mažmožių. O juk šventojo Dualo pranašai prisakė – septintą dieną ilsėkis. Nebuvau uolus tikintysis, tiksliau nebuvau tikintis išvis, bet kai kurios Didžiosios knygos idėjos man patiko.
- Mano vyras žuvo. Jis buvo Ežiūnų žandarmerijos pulko kapitonas, prižiūrėjo darbą antrajame kelio kilometre. Manos sūnus Nakties gvardijos husaras, bijau, kad ir jam nutiks tas pats... – susigraudino moteris.
-  Jūs viedma, laumė, striga ar upiorė? – paklausiau.
- Žmogus, ir ką tai keičia?
- Jei jūs žmogus, tai kaip jūsų sūnus gali būt gvardiečiu.
- Jam dar vaikui įkando vilktakis... Žaidė miške...
- Naktį per pilnatį? – paklausiau aš. Na taip, vyras pasimirė, sūnelis žaidžia uodegą gaudydamas. Šiauriečiai kadais buvo tvirti žmonės dabar jei kas ne taip tai tiesiai pas karalių išsiverkt... Marsijoj kasant tunelį griūtis įvyko, žuvo puspenkto šimto darbininkų, bet net ir tie ištižę varliavalgiai prie kiekvieno žodžio prisegantys „le“ dėl to taip neverkia...
- Trumpiausią metų naktį... Vilku taip ir nevirto, vurdulakas jis. Susimildamas, savi eina prieš savus, brolis žudo brolį, nuo jūsų senelio laikų Užupis neregėjo pilietinio karo.
- Tai galų gale ko iš manęs norit? – iškošiau jau nebebandydamas dangstyt nepasitenkinimo mandagumu. – Pasiųst į miškus legionierius, dar daugiau legionierių? O gal pasikviest Šventojo Dualo broliją? Tiek laužų jau pirmą dieną užsidegtų, kad ir naktis galėtų virsti diena. Žinoma galėčiau ir Gvardiją decimuot, gal pakeltų moralę...
- Dėkoju už man skirtą laiką valdove, - gracingai linktelėjo ir pranyko už laiptus slepiančios kolonos.

Diena jau buvo galutinai sugadinta, nors tai buvo tiesa, negaliu nepaisyt miškuose gyvenančių būtybių nuomonės. Juk du trečdaliai visų kontinento Nežmonių ir gyveno Užupyje. Įskaitant eretikus, ryžus, vegetarus, homoseksualus ir feministes. Tiesa pastarąsias labai gaudė brakonieriai – juk žinoma, kad amuletas iš feministės akių ir kūšio garbanų didelę laimę ūkyje neša. Ir kaip po šimts velniais ta moterėlė praėjo pro rūmų sargybą? Sargybos viršininką Bugdavičių teks sodint ant kuolo. Nors ne – jis homoseksualas... Išsiūsiu į vienuolyną. Moterų vienuolyną.
2016-03-27 20:22
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-03-31 22:46
Damastas
Nieko as nedemonstruoju, pamaniau, kad bus uzslepta parodija, pasirodo ir cia pervertinau.
Vampyrai...ū-ū-ū-ū...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-03-31 22:19
ieva3003
Liucijau Ryto Žvaigžde, pradžiai reikia kažko, po ko skaitytojas pagalvotų "geras, šitą reiks paskaityti". Įvykio. Pasaulio. Bala žino ko. Gal kažkas įdomesnio nei susitikimas įvyko tame pasaulyje?
Niekaip nesakiau, kad reikia parašyti ilgą vientisą kūrinį. Trumpas kūrinys bus pats tas. Bus ir pačiam aiškiau, kas ta pradžia, intriga ir kiti elementai.
Labai idealizuoji rašyko skaitytoją - skaitys, teiks pastabas ir t.t. Žodžiu, vargs kartu su tavim.
Siūlau nueiti į šv.Sebastiano dienoraštį ir paskaityti apie personažus ir kitas rašymo praktikas. Geriau nei jis parašė aš nepaaiškinsiu. Dar ir pati pasiskaitysiu.
Sekmės rašant.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-03-31 19:26
Liucijus Ryto Žvaigždė
Damastas, lordas Kuntlikas - K U N T L I K A S. Su lordu CuntLick'u jau demonstruojate savo sugedimo laipsnį. Dieve, ir iš kur imasi tokių žmonių?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-03-31 17:34
Damastas
Lordas CuntLicka'as - cia rimtai?

Pastebėjimas Zvaigzdei - jus dar taip toli nuo literaturos, kad "šlykštu" ir "lėkšta" geriau naudoti saikingai. Atrodot kaip pirmokas isibroves pas darzelinukus i smelianke ir aiskinantis aniems, kad Kaledu senelio is tikruju nera.

Peace :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-03-29 22:53
Liucijus Ryto Žvaigždė
Ačiū už komentarus, iš klaidų mokomasi, dar jaunas pasitaisysiu, jei ne tai jau grabas gaus ištaisyt.
Andriau, taip, skyryba viena silpniausių mano vietų. Ir visada taip buvo, bet ko neprivalgiau per pamokas, to jau čia neprilaižysiu, nors nesakau, kad nesistengiu. Priešingai negu rašymo stilius ar pati rašymo patirtis, kurios dar manau atsiras laikui bėgant. Dabar dar tik eksperimentuoju.
Kas liečia rusicizmus, tiek kiek jų čia yra, mano galva nesukelia problemų skaitytojui.
Dėl upiorų, vurdulaku ir pan. - lietuvių mitologijoje jie atsirado labai vėlai ir atėjo būtent iš slavų. Pas lietuvius atitikmens nežinau. Nors baltų mitologija tikrai šiek tiek domėjęsis, gal net daugiau nei šiek tiek. Žinoma yra žodis - vampyras, bet jis tiek nuvalkiotas, kad vien išgirdus prieš akis kyla krūva lėkštų serialų ir straipsninės mergaičiukės. Šlykštu. Tad pasinaudojau taip pat iš serialo atėjusia mintimi - kurti pasaulį, kuriame to žodžio paprasčiausiai nėra/jis nevartojamas. Kita į galvą atėjus alternatyva "kandžiulnikas"...

Kas liečia vardą, tai susiję labiau su mano pavarde, nei su serialu. Taip, kad čia esu neorginaliai orginalus.

Dėl pradžios, pradžia atrodo yra. Ieva, nuo kur tuomet turėčiau pradėt? Nuo gimė, augo? Dėl pabaigos - sutinku. Jos tikrai nėra, planavau tęsti toliau, na dar bent pora tokių epizodų, gal šiek tiek ilgesnių. Tuomet labiau atsiskleistų ir veikėjas. Tačiau tuomet klausimas - ko konkrečiai trūksta veikėjui rašant pirmu asmeniu? Samonės srauto?

Sukurti vientisą didesnės apimties kūrinį su galimybe, kad skaitytojas jo net neperskaitys, atsibodus tiesiog numes? Gal būt klystu, bet kuriant "serialą" autorius sugaišta mažiau laiko ties vienu epizodu, skaitytojų toks pradedančiojo rašyti kūrinys (kūrinio gabalėlis) nespėja užknisti, net jei ir yra ne itin vykęs. Skaitytojai palieka komentarus, nesvarbu teigiamus ar neigiamus, o autorius rašydamas kitą epizodą į juos atsižvelgia ir yra matomas kažkoks progresas. Na čia mano nuomonė.

Ačiū už komentarus, galėtų, jų būti ir daugiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-03-29 21:38
ieva3003
Toks lietuviškas (vilnietiškas?) serialas "Game of thrones". (Autoriaus vardas irgi iš serialo, tik kito?)
Idėja smagi, bet sukryžminimas grubokas, toks pusiau cepelinas, pusiau balandėlis. Be to, penkta serija? Pasigedau tiek pradžios, tiek pabaigos.
Ir personažo. Rašyti pirmu asmeniu sunku. Neįkyriai atskleisti, koks jis... Čia aš nesupratau.
Andrėnas gramatiką jau paminėjo. Rusicizmai netrukdo, jei serialas vis tik vilnietiškas.
Mano pasiūlymas - sukurti vieną kūrinį, su pradžia, pabaiga, intriga ir visu kuo, kas kūriniams privaloma, o po to jau imtis serialų.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-03-29 01:59
Andrėnas
Pradžia yra, pabaigos - ne. Man netrukdo, bet kanonų neatitinka.
Juokeliai vietomis neblogi, tačiau gramatinės klaidos juos labai gadina, ypač skyryba. Pasėdėk, pašlifuok, susirask padorius vertimus "upiorams", "vurdalakams" ir kitiems rusicizmams (patikėk manim, yra ir lietuviški variantai) ir turėsi vertą dėmesio kūrinį.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-03-28 10:01
Kostia
Šeptą rašosi "Užpis" a ne "Užupis". Litovski mokykis, rugštele. Bet kokis balų tą diašimts. Moterų vienuolynas, no studijų laikų mona fantazijų dalykiuks )
Įvertinkite komentarą:
Geras (4) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą