Rašyk
Eilės (73926)
Fantastika (2198)
Esė (1499)
Proza (10423)
Vaikams (2532)
Slam (49)
English (1128)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







V Skyrius


- Na, jau geriau jautiesi? - paklausė brolio į kambarį įėjęs Martas.
- Aha... - nepakeldamas akių nuo popieriaus lapo atsakė Iras.
- Ei, Irai, tavo pavaldiniai turi labai jau lakią fantaziją. Jei nebūčiau tokios geros nuotaikos, nes išgėriau vyno, tai pats juos nubausčiau už kalbas, - tarė Detrento valdovas ir pradėjo garsiai juoktis. - Eidamas išgirdau, jog: „Valdovas ruošiasi atsiskirti Pietines žemes“, - pamėgdžiodamas moterišką balsą pasakė Martas ir vėl pradėjo juoktis.
- Skirtingai nei tu, aš nemeluosiu tau trisdešimt metų kol tai išsiaiškinsi pats. Taip, Pietinės žemės ruošiasi atsiskirti nuo Helsvudo ir tapti nepriklausoma karalyste, - be jokios įskaitomos emocijos veide tarė Iras vyresnėliui.
- Čia gal koks pokštas? - suglumo Martas, o šypsena greitai dingo iš jo veido.
- Ne. Kaip tik dabar aš rašau reikiamus laiškus ir kad tai taptų realybe man reikia tik uždėti antspaudą kad juos patvirtinčiau, - paaiškino Iras ir parodė broliui apvalų medinį daiktą rankoje.
- Ar tu išprotėjai? - išsigando Helsvudo valdovas. - Tau tamsieji galvą susuko? Per smarkiai į galvą užvožė, kad kalbi tokias nesąmones?
- Sėsk ir nekelk panikos, - paliepė Iras. - Jei nori, kad taip neįvyktu tu man turėsi labai daug ką paaiškinti.
- Gerai, sakyk kas nutiko, - nekantriai paklausė atsisėdęs Martas. Jo akys lakstė po kambarį nesuprasdamos kas vyksta.
- Ką prieš trisdešimt keturis metus, tu veikei Pietiniame miške? - paklausė Iras.
- Kas? Kokiame dar miške? - atsakė vyresnėlis, tačiau, jo veidas išdavė baimę ir pasimetimą.
- Nemeluok man! - sušuko Pietinių žemių valdovas.
- Na gerai, gerai... Vis tiek matau, jog kažkokiu būdu sužinojai. Taip prieš daugiau nei trisdešimt metų su tėvu buvau Pietiniame miške. Man tuo metu buvo vienuolika metų. Tai buvo pirmoji tokia tolima kelionė su tėvu į Mirą. Bet kaip tu... Kaip tu sužinojai?
- Nesvarbu. Tęsk kas vyko toliau, - nukirto Iras.
- Mes išjojome į mišką. Kadangi buvo mano gimtadienis tėvas sakė, jog įteiks man dovaną. Todėl drąsiai jojau kartu su juo ant žirgo. Tuomet dar nežinojau kokios būtybės gyvena miške.
Iras tylėjo, taip duodamas suprasti broliui, jog šis tęstų.
- Jojom tol, kol pasiekėm miško proskyną. Tėvas pamatė du pintus krepšius, tačiau prie jų jau brovėsi tamsieji. Kadangi kartu keliavo daug kareivių, todėl jie nesunkiai miško padarus įveikė. Tada mes su tėvu nuėjome prie krepšių. O ten buvo... - nutilo Martas.
- Tęsk, - paliepė Iras.
- Krepšiuose buvo du naujagimiai. Berniukas ir mergaitė. Tėvas liepė pasirinkti kurio noriu labiau. Jis sakė, jog tas kurį pasirinksiu bus mano augintinis.
- Kaip šuo? - Iro veidą perkreipė pyktis.
- Na, kažkas panašaus, - nenoriai atsakė Martas.
Helsvudo valdovas prisibijojo Iro, nes visada jautė, jog šis yra fiziškai pranašesnis, todėl dabar, net kai Iro kairė ranka buvo sužeista ir šis gulėjo lovoje, Martas rinko žodžius atsargiai.
- Bet kas atsitiko, jog aš tapau tavo broliu? - nesuprato Iras.
- Aš nenorėjau tavęs kaip augintinio, - nejaukiai pasakė Martas.
- Nemeluok! – sušuko Iras – Sakyk teisybę
Po šių žodžių Pietinių žemių valdovas pamatė, kaip keičiasi Martas. Baimę jo veide pakeitė pyktis. Irui net pasirodė, jog brolio akys blykstelėjo ir pasidarė tamsiai žalios.
- Tai tėvas. Praėjus vos porai savaičių po to kai grįžome į sostinę su tavimi, jis pradėjo elgtis lyg būtum jo sūnus. Jis tave prižiūrėjo lyg būtum jo, o ne mano. Jis tave, kažkokį miško vaiką, labiau mylėjo nei savo sūnų. Dėl šitos priežasties ar privalėjau tave laikyt savo broliu ir apsimetinėt jog rūpi man, - paaiškino Martas kiekvieną žodį ištardamas su vis didesne pykčio doze.
- Tėvas miręs jau daugiau nei dešimt metų. Kodėl tęsei tą vaidybą?
- Niekas nebūtų patikėjęs, jei vos tik sėdus man į sostą tu būtum netikėtai žuvęs. Bet tu pats pateikei man dovaną kurios nesitikėjau. Tu pats pasiprašei į Mirą. Aš maniau, jog neištversi čia nei metų, tačiau klydau. Maniau žmonės pasipiktins tokiu paskyrimu ir nelaikys tavęs jų valdovu, tačiau tavo prasčiokiškas elgesys patiko vargšams ir tapai jų mylimas. Visaip stengiausi tau pakenkt. Skyriau milžiniškas sumas Miro statyboms, bet tai atsigręžė prieš patį mane. Pasirodo tu moki elgtis su pinigais ir sustiprinai Mirą taip, jog šis nepraleidžia jokių priešų. Na, bet dabar visa tai nieko nereiškia. Pasakysiu visiems, jog smūgis į galvą susuko tau protelį ir tu mane puolei, todėl man neliko nieko tik kaip tave nužudyt, - pasakė Martas ir išsitraukęs kalaviją žengė link Iro lovos. - Ne pirmas kartas, kai Helsvude brolis nužudo brolį. Niekas nesistebės.
Jo akys tiesiog švietė tamsiai žalia spalva, o veidas buvo perkreiptas nenusakomos neapykantos, kokios brolio veide Iras dar nebuvo matęs.
- Čia ne Martas. Kas tu? – sušuko Miro valdovas.
Martas nieko neatsakė, tik nusivaipė ir žengė dar arčiau lovos. Bet tuo metu į kambarį įbėgo Lėja rankoje laikydama durklą. Helsvudo karalius to nesitikėjo, todėl vos tik jam atsisukus Iro sesė smeigė ginklu valdovui.
Detrento karaliaus akys tuo metu buvo pilnos baimės ir nuostabos. Lėja pasuko durklą taip dar labiau suvarydama jį Martui į pilvą. Tuo metu tamsiai raudonas kraujas pradėjo tekėti ne tik iš žaizdos, bet kraujo pusrslai liejosi ir iš burnos. Helsvudo valdovas dar bandė sugriebti Lėją už plaukų, tačiau prarado pusiausvyrą ir nukrito ant žemės. Merdintis Martas atsisuko į brolį. Iras pamatė, jog akys iš žalių vėl tapo mėlynos. Karalius tiesė ranką į brolį lyg prašydamas pagalbos, tačiau tuomet Helsvudo valdovą apleido paskutinės jėgos ir jis sukniubo ant pilies grindų. Akys ir vėl pasikeitė. Šįkart jos tapo nebylios.
Tai kas įvyko Iras stebėjo sėdėdamas lavoje. Jis atrodė nustebęs, pasimetęs ir persigandęs.
- Tai nebuvo Martas. Tai buvo kažkas kitas Marto kūne... Kažkas jį užvaldė.
- Irai tai tikrai Martas... Aš jaučiau jo energiją prieš ateinant čia.
- Martas buvo pradžioje, po to jį kažkas užvaldė.
Lėja tylėjo, tačiau jos veide aiškiai buvo matyti prieštaravimas. Netrukus pasirodė Greisfas su Heistu kuriems buvo papasakota kas nutiko. Nežinia ar jie patikėjo Iro versija, tačiau pabaigus kalbėti karaliui šie iškvietė tarnus kurie siaubo kupinom akim vis dėl to išnešė Martą iš kambario. Kartu išėjo ir patarėjai.
Kuriam laikui Iras su Lėja vėl liko vieni.
- Kaip tu sužinojai, kad jis mane norėjo nužudyti? Kaip supratai? - negalėjo suvokti karalius.
- Mes dvyniai Irai. Nejaugi pamiršai? - liūdnai šyptelėjo Lėja.
- Žinoma, kad nepamiršau, tačiau tikrai nežinojau, kad dvyniai sugeba jausti kada kitą ruošiamasi nužudyt. Per šituos metus kol tavęs nepažinojau nė karto nepajutau kažko keista, o tu  juk tikrai negyvenai pačio saugiausio gyvenimo.
- Tu teisus, negyvenau. Matai, dvyniai savo ryšį vysto nuolat būdami kartu. Kadangi mes nuo pat mažens buvome atskirti, todėl to ryšio beveik nėra arba jis labai silpnas. Mes visada gyvenome dideliu atstumu vienas nuo kito, todėl nieko nejautėme, bet dabar kai tu esi vos už keletos metrų, aš būdama gretimam kambarį pajaučiau, kad tavo gyvybei gresia pavojus ir atbėgau čia.
- Ir išgelbėjai mano gyvybę.
- Taip. Turbūt išgelbėjau, - vėl kaltai šyptelėjo Lėja.
- Na, jei taip tada mes atsiteisę. Aš išgelbėjau tave, o tu mane, - priminė sesei Iras.
- Jei taip sakai, - tarė Lėja, ir netrukus surimtėjo. - Kas dabar?
- Dabar? Spėju, jog dabar kils karas ir sumaištis. Karalius miręs. Žinoma yra jo sūnūs, bet jie ne tokie kaip tėvas. Remas ir Baironas nesusitvarko ir savo pareigomis, o juk jie valdo mažas žemes Rytinėje ir Vakarinėje šalies dalyje, tai ką jau kalbėt apie visą Helsvudą. Nors neabejoju, jog jie taikys į tą sostą ir taikys vienu metu. Yra Pritas, bet jis panašaus amžiaus kaip mano Viltaras, todėl jis arba bus nužudytas arba motinos išsiųstas į kokią nors saugią vietą. Man didžiausią nerimą kelią Rytinių ir Vakarinių žemių valdovai. Simonas ir Viljamas griežti ir galingi valdovai. Gal žmonėms ir nepatinka jų valdymo stilius, bet abiejų savo valdomose žemėse prisibijoma ir dėl šios priežasties jie yra gerbiami. Neatmetu, jog pasinaudodami suirute Helsvudą bandys pasiimti ir kaimynai. Jie tokios progos tikrai nepraleis, - apžvelgė situaciją Iras.
- O tu? - paklausė Lėja.
- Aš? Aš nesikišiu. Abejoju ar kas nors patikės mano versija, jei manim sunkiai patiki tu ar mano patarėjai. Žinoma, Pietų krašto aš neatiduosiu. Čia mano žmonės ir aš prižadėjau juos ginti, tačiau žygiuoti į Detrentą ir kovoti dėl vietos, kurios norės tikrai ne vienas karalius aš nesiruošiu.
- Bet tave myli ir gerbia žmonės, kodėl tu nenori kovot dėl to kam turi visišką teisę? - nesuprato Lėja.
- Mylėjo ir Martą. Be to man didesnė valdžia man nereikalinga. Kaip ir sakiau, šiuo metu man svarbiausia užtikrinti Pietinių žemių saugumą, - paaiškino Iras.
- O tu įsitikinęs, jog prasidėjus kovai dėl valdžios tau nebus liepta pasirinkti kurią pusę palaikai? Vis dėl to Pietinės žemės dar Helsvudo dalis.
- Šitas klausimas sprendžiamas dabar. Čia visi laiškai, kuriuose parašyta, jog Pietinės žemės atsiskiria nuo Helsvudo, jei bus liepta pasirinkt kažkurią pusę, man beliks uždėti anspaudą - parodė Iras krūvą popierių ant stalo.
- Ir tu tikiesi, jog atėjęs naujas karalius paleis Pietines žemes? Pagrindinę apsaugą nuo priešų anapus kalnų?
- Jei šitas sprendimas kam nors nepatiks, tas žmogus turės ateit pats arba su kariuomene ir tai pasakyti man į akis, bet aš šitų žemių niekam neatiduosiu, - griežtai pasakė Iras.
- Todėl aš tau ir patariu keliauti į Detrentą ir pareikšti savo teises į sostą, - nepasidavė Lėja.
- Ne. Tik ne šiuo metu. Dabar mes seksim situacija ir žiūrėsim kur viskas kryps. Jei pamatysim, jog valdžią kėsinasi užimti tamsios jėgos, teks įsikišti ir mums.
- Na gerai, - atlyžo naujoji sesuo pamačiusi brolio užsispyrimą.
- Ačiū, jog supratai, - nusišypsojo Iras. - Dabar, jeigu nesunku, pakviesk čia patarėjus ir pranešk pasiuntiniui apie susidariusią situaciją. Man reikis, jog visi patarėjai privalo žinoti kas vyksta ir kas galbūt vyks.
- Varinėji mane lyg būčiau tavo pavaldinė, - pyktelėjo Lėja.
- Jei nepastebėjai, aš vis dar negaliu atsikelti iš lovos, todėl atleisk, jei tau taip atrodo. Be to mūsų pokalbis dar nebaigtas. Mes dar nepakalbėjom apie pranašystę, - prisiminė naujosios Litajos karalystės valdovas.
- Taip. Pranašystė, - pasakė Lėja ir išėjo pro duris.
Po poros minučių pasirodė patarėjai. Tik įėję pro duris šaukdami vienas per kitą.
- Kad visi neprisigalvotų istorijų, pasakysiu, jog karalius Martas buvo užvaldytas kažkokios magijos. Tai kas buvo užvaldęs mano brolį norėjo mane nužudyti, bet laimė, jog čia buvo Lėja. Jei ne ji, vietoj buvusio Helsvudo valdovo dabar jūs neštumėt mano lavoną, - paaiškino Iras.
- Bet kas dabar bus? - paklausė Heistas.
- Dabar jūs eisit ir išsiųsit pranešimus visiems mažesniųjų Pietinių žemių karaliams kas įvyko.
Aš jau išsiunčiau laišką su ereliu į Detrentą. Tik laiko klausimas kada sulauksim atsakymo ir koks jis bus.
- Bet pagal Pirmąją knygą brolis turi viršenybę prieš vaikus ir jis tampa naujuoju Helsvudo valdovu, - prisiminė senasis patarėjas Žvintas.
- Abejoju ar Marto sūnums rūpės kas parašyta kodekse. Be to aš nepretenduoju į Helsvudo sostą, todėl akivaizdu, kad jis laisvas.
- Be vis dėl to, juk turi būti vadovaujamasi Pirmąją knyga, - vis neatlyžo Žvintas.
- Labai abejoju, jog taip nutiks. Bet vis dėl to, jeigu taip įvyks, tada ir reikės galvoti ką daryti, nes akivaizdu, jog vos tik atsisėdus man į sostą bus bandoma mane nužudyt. Manau, kad kažkas nori mano mirties. O dabar, po Marto tas sąrašas smarkiai padidės. Be to po karaliaus mirties praeina nemažai laiko, kol visi tarpusavyje išsiaiškina savo santykius ir ateina valdyt naujas karalius. Net neabejoju, jog ir šį kartą kris daug galvų ir Detrentas nusidažys raudonai, - tarė Iras.
- Bet kas nutiks su Pietinėmis žemėmis? - paklausė Heistas. - Juk mes atsiskyrėm.
- Dar ne. Be to, jeigu taip nutiktų, jog man teks vadovaut Helsvudui, Pietinės žemės ir toliau bus jo dalimi, tačiau kaip ir minėjau šansų, jog taip bus yra labai mažai. Na, o dabar prie darbų. Reikia suktis, kol prie mūsų sienų nepasirodė įpykusių Helsvudo karalių armija ir nepradėjo karo. O jie bus tikrai įsiutę. Martas jiems davė didelę laisvę leisti pinigus.
Prieš išeidamas karių vadas Greisfas dar kartą atsisuko ir paklausė:
- O ką daryti su armija kuri atėjo kartu su karalium Martu?
- Karaliaus Marto nebėra, todėl tie kariai kovos po mūsų vėliava. Kas nesutiks, gali leist jiem eit ten kur nori. Šiandien mano pilyje užtenka ir vieno lavono.
Išėjus karių vadui Iras pastebėjo, jog pilies tarnai greitai apsisuko. Dar ką tik Marto mirties vietą čia priminė kraujo dėmė ant šaltų akmeninių grindų, tačiau dabar jos nebebuvo.
Maždaug po dešimties minučių karaliaus kambarį įlėkė ir Iro žmona Karla. Karalius matė, jog ji buvo ištikta šoko.
- Irai... Ką tu padarei? - baimės kupinu balsu tarė žmona.
- Karla, išklausyk, - bandė nuraminti šią vyras, tačiau atrodė, jog ji tiesiog negirdi Iro.
- Tu nužudei Martą... Dabar prasidės karas... Karas Irai! Ar tave taika gąsdina, kad tu taip elgiesi? Ką tu galvoji, ar iš viso nieko negalvoji? - toliau panikavo gražioji žmona.
- Prašau Karla nusiramink ir tau viską pabandysiu paaiškinti, - toliau stengėsi ramiu balsu kalbėti karalius, jog žmona pasijaustų tvirčiau.
- Paaiškinsi?! - šaukė Karla. - Ką tu man paaiškinsi? Tu nužudei Helsvudo valdovą. Savo brolį Irai... Tu nužudei savo brolį... - ir Pietinių žemių valdovė pradėjo verkti.
- Ar tu manai, kad aš tokios būsenos sugebėčiau ką nors nužudyti? – paklausė Iras Karlos.
Tuo momentu karalienė sustingo vietoje, nes suprato ką Iras nori pasakyti. Pasinaudojęs proga valdovas sukaupė visas jėgas, stengdamasis nekreipti dėmesio į veriantį skausmą rankoje, atsikėlė iš lovos ir nuėjo prie žmonos, kuri vis dar verkė nuleidusi galvą. Lėtai priėjęs prie jos karalius lengvai kilstelėjo jos smakrą ir pažvelgė į nuostabiai mėlynas jos akis. Jos buvo lygiai tokios pat šviesios kaip ir pirmą kartą, kai pamatė jas gimtadienio dieną. Tačiau šį kartą, jos buvo pilnos baimės ir ašarų, kurios riedėjo skruostais. Karla prisiglaudė prie Iro ir šiam atrodė, jog visas skausmas rankoje dingo. Šiuo metu jis galėjo galvoti tik apie savo verkiančią žmoną.
Maždaug dvidešimties minučių eigoje, Karla jau buvo šiek tiek nusiraminusi ir sėdėjo šalia savo vyro, kuris vėl gulėjo lovoje. Per tą laiką Iras ne tik nuramino žmoną, tačiau jai papasakojo apie Lėją, bei paaiškino kas nutiko kambaryje dar visai neseniai. Pietinių žemių valdovas matė, kaip su kiekvienu jo ištartu žodžiu didėja baimė jo žmonos akyse. Baigęs pasakoti, kaip Lėja įsiveržė į kambarį ir nudūrė žaliaakį Martą, jis vėl pamatė ašaras riedančias žmonos skruostais.
- Atleisk man, Irai. Aš nežinojau, kad galėjau tavęs netekti, jei vos porą sekundžių būtų pavėlavusi Lėja... Jei ne ji, šiuo metu verkčiau į to apsimetėlio Marto petį... - apkabinusi vyrą verkė Karla. – Per porą savaičių netoli mirties jau esi antrą kartą. Irai, kas vyksta?
- Aš pats norėčiau tai sužinoti. Bet nedarykime išankstinių sprendimų Karla. Neaišku ar tie du įvykiai susiję, - ramino moterį Iras.
- Bet kas bus dabar? Pagal įstatymą tu esi Helsvudo karalius, - prisiminė Karla.
- Pagal įstatymą, aš. Tu teisi. Tačiau manau, jog Marto sūnūs spjaus į įstatymus ir bandys užimti Helsvudo kėdę patys, tokiu atveju Pietinės žemės atsiskiria ir tampa nepriklausoma karalyste. Laukia karas ir reikia tam ruoštis. Jei sostą užims bent vienas iš Marto sūnų pirmas dalykas kurį jie norės padaryt - tai nužudyt mane. Nors ne vienas iš jų nerodė labai didelio prieraišumo Martui ir laukė kol jis mirs, tačiau vis dėl to jis buvo jų tėvas.
- Bet nejaugi nėra galimybės išvengt karo ir visų tų žudynių? Jeigu paaiškinsi kas nutiko, gal jie supras? - paklausė Karla.
- Galimybių visada yra, tačiau jos labai mažos, - pamatęs, jog Karla tuoj vėl palūš Iras greitai susiprato priglaudę žmoną arčiau savęs ir saldžiai pabučiavo.
- Irai, ką tu darai? Karas čia pat, - atsisukusi į vyrą nusistebėjo Karla.
- Negalvok apie tai. Dabar mūsų laikas ir niekas jos nesutrukdys, - pasakė karalius ir tai patvirtino bučiniu į lūpas.
- Bet tu su... - pradėjo Karla, tačiau neleidus pabaigti sakinio ją į lovą sveikąją ranka įsitraukė Iras ir lėtai pradėjo bučiuoti žmoną. Tokių akimirkų Iras buvo pasiilgęs, nes per intrigas, bei neramumus kurie dėjosi Helsvude jis neturėjo laiko pabūti su žmona tik dviese. Šiuo metu net sužeistoji ranka nekėlė jokių problemų. Iras žinojo žmonos silpnąsias vietas, todėl neužilgo pastebėjo, jog Karlą užvaldė aistra. Pietinių žemių valdovas akies krašteliu pamatė, jog saulė tik nusileido, todėl suprato, jog naktis laukia ilga...

Iras prabudo saulei jau pakilus virš miško. Jis jautėsi laimingas, jog nors vieną vakarą galėjo atsitraukti nuo rūpesčių ir prisiminti jog turi žmoną. Karalius pasisuko ant šono pažiūrėti ar Karla vis dar miega, tačiau visiškai užmiršo apie sužalotą ranką. Kadangi ši vis dar buvo leisgyvė karalius nesugebėjo ja atsiremti ir vėl sukniubo lovoje. Pagulėjęs ir palaukęs kol nurims skausmas vyras, šįkart atsargiau ir naudodamasis sveikąja ranka, apsisuko ant šono į žmonos pusę. Ši vis dar miegojo. Karalius šyptelėjo, nes buvo patenkintas, jog svarbiausias žmogus jo gyvenime dabar yra saugus ir ilsisi nuo visko į ką pakliuvo ne savo noru. Iras nesidžiaugė susidariusia situacija, tačiau ne dėl to, jog bijotų karo ar galimo Helsvudo sosto. Ne, Iras nei valdžios, nei kovos nebijojo. To specialiai nesiekė ir nesidžiaugė, bet nuo visko bėgti taip pat nesiruošė. Pagrindinis dalykas, kodėl Pietinių žemių valdovas buvo nepatenkintas tuo kaip viskas susiklostė - tai šeima. Jie visuomet, ne savo norų būdavo įvykių centre, tačiau tai sutikdavo tvirtai ir buvo šalia kad ir kas benutiktų. Iras ne kartą prašė žmonos keliauti su vaikais pas savo tėvus, kai kildavo grėsmė, tačiau Karla niekuomet nesileisdavo į kalbas ir nė karto nepalikdavo Miro.
Taip bemąstydamas karalius apkabino žmoną, pabučiavo jai į skruostą ir pirmą kartą po to kai buvo sužeista ranka atsikėlė ir nuėjo į savo darbo kambarį.

Beveik savaitę buvo visiška tyla. Per tą laiką visame Helsvude jau buvo žinoma, kad karalius negyvas. Irui kas dieną ateidavo dešimtys laiškų iš įvairiausių šalies vietų, bei kaimyninių kraštų su klausimais kas nutiko, todėl valdovui nusprendė pasakyti tesybę ir pranešti, jog prieš Martą buvo panaudota magija ir Iras neturėjo kitos galimybės kaip nužudyti brolį, nes būtų miręs pats. Ar juo patikės Irui buvo nesvarbu.
Pačioje karalystėje sklandė įvairios teorijos kaip tai įvyko. Vieni sakė, jog buvusį Detrento karalių nunuodijo priešai iš tolimojo Nakties slėnio, kiti - jog Martą nužudė tamsieji, treti, jog valdovas krito nuo Iro rankos, nes šis visada pavydėjo vyresnėliui, tačiau nei vieni nežinojo tikrųjų aplinkybių. Nepaisant to ir Pietinėse žemėse pasklido gandai, jog tai Iras nužudė savo brolį iš pavydo, tačiau Miro karalius džiaugėsi tuo, jog beveik niekas nepatikėjo, kad jų karalius norėdamas Helsvudo sosto prieš brolį panaudojo kalaviją. Buvusio karaliaus lavonas buvo nuneštas į požemius ir sudegintas. Urna su pelenais iš karto buvo nugabenta į Detrentą ir perduota šeimai.
Bet ne Marto mirtis buvo pagrindinė tema Helsvude. Visi žmonės laukė kas bus paskirtas naujuoju valdovu. Tai, pagal Pirmąją knygą turi padaryti vyriausiųjų žynių grupė išnagrinėjusi knygą. Beveik visi žmonės žinojo kas ten parašyta, todėl stebėjosi, jog žiniai delsia. Sprendimo laukė ir Iras su šeima.
- Tėti, kodėl mes dar nekeliaujame į Detrentą? Juk tu teisėtas karalius, - paklausė Viltaras.
- Taip tėti, mes su Bjellė norim į sostinę. Ten šilta, o čia toks šaltis, jog nesinori net iš lovos keltis, - pritarė vyriausioji dukra Milmėja.
- Kažkodėl anksčiau dėl šalčio nesiskundėt, - šyptelėjo Iras, tačiau šypseną slėpė rūpestis. - Į sostinę vyksiu tik tuomet, kai bus aiškus vyriausiųjų spendimas. Kol neturim iš ten jokios žinios, tol apie jokias keliones kalbos nebus. Be to, jei prireiktų, į sostinę keliausiu tik aš, jūs visi liksit čia.
- Bet tėti! Juk tai neteisinga! Tu ten, mes čia. Nesąmonė! - pasipiktinimą reiškė vaikai.
- Tai nediskutuotina, - griežtai pasakė tėvas ir žvilgtelėjo į žmoną prašdamas užtarimo.
- Jūsų tėvas teisus, šiuo metu mums geriausia likti čia. Jūsų persikėlimas į sostinę priklausys nuo susiklostančių aplinkybių, - pritarė motina.
- Kokios dar aplinkybės? Dėdė Martas negyvas, kad ir kaip tai būtų skaudu. Tačiau Pirmoji knyga skelbia, jog brolis paveldėjimo metu turi viršenybę prieš sūnūs, tam kad būtų išlaikyta pusiausvyra ir neįsigalėtų chaosas. Knygoje aiškiai parašyta, jo dinastijos nėra tinkama valdymo rūšis. Tėti, juk pats liepei mums mokintis Pirmąją knygą, kad žinotumėme įstatymus, - vėl prabilo vyresnėlė.
- Taip, tu teisi Milmėja, tačiau iš žynių tarybos naujienų dėl patvirtinimo dar neturime, o be jo nėra ko ir aptarinėti, Taip kad eikit pasivaikščiot į lauką, šiandien graži diena, - pasakė tėvas.
- Bet, tėti, - norėjo paprieštarauti Bjellė.
- Tema baigta, - griežtai pasakė karalius.
Vaikai nenorėdami, tačiau paklausė tėvo. Iras matė, jog jie buvo nepatenkinti ir nuėjo šnibždėdami tarpusavyje.
- Užsispyrimas tavo bruožas, - pasakė Pietinių žemių valdovas Karlai, apkabindamas ją per liemenį.
- Žinoma, dabar kaltink mane, - nusišypsojo žmona. - Ir saugok savo ranką, ji dar nėra sveika. Be to vis bauginančiai pajuodus.
- Nesijaudink, jaučiuosi gerai, o ir ranka tvirtėja kas dieną, - ramino žmoną karalius.
- Tikiuosi. Bet, Irai, vaikai sako tiesą. Keista, jog nėra naujienų iš tarybos. Kai mirė tavo tėvas Martas karaliumi tapo dar tą pačią dieną, o dabar praėjo beveik savaitė, bet vis dar tyla.
- Na ir gerai, kol nėra naujienų nėra ko jaudintis ir sukti galvos. Netrokštu aš tos valdžios, bet jei prireiks įstatymo laikysiuos. Žinai, Karla, mane kol kas stebina ne naujienų nebuvimas, bet tai, jog niekas iš šono nebando užgrobti sosto. Tai nutinka labai retai tokiomis aplinkybėmis.
- Gal jie prisibijo tavęs? Juk faktiškai tu karalius, o jie nežino, jog sprendimas dar nepriimtas, - pastebėjo Karla.
- Abejoju, tačiau net ir tokiu atveju ta ramybė stebina. Helsvudas šiuo metu saldus kąsnelis.
- Ir gerai, kuo mažiau nesąmonių, tuo ramiau, - pasidžiaugė Karla.
- Tu teisi, - pritarė žmonai karalius. - Na, laikas į susirinkimą, reikės aptart einamuosius reikalus dėl iždo ir gynybos. Kai aplink vyksta tokie dalykai, net pasimiršta, jog egzistuoja ne tik karas ir mirtys.
Karalius atsisveikino su Karla ir pakilo į antrąjį pilies aukštą, kur jo jau laukė patarėjai.
Susitikimas baigėsi jau sutemus. Iras jautėsi pavargęs. Kartu su nuovargiu į ranką sugrįžo ir skausmas. Dėl šios priežasties Pietinių žemių valdovas nenusileido pavakarieniauti, o iškart patraukė į miegamąjį, prieš tai paprašęs pasiuntinio pasakyti šeimai, jog jo nelauktų.
Kuo arčiau buvo miegamasis, tuo labiau didėjo skausmas sužeistoje rankoje. Užlipus į bokštą ir vos spėjo atsigulti į lovą, nes skausmas buvo nebepakeliamas. Sužalotą ranką taip skaudėjo, jog Iras pradėjo šaukti. Akyse pradėjo tamsėti, o praėjus dar kelioms sekundėms jis visiškai prarado sąmonę.
Pramerkęs akis Iras nustebo pamatęs jog nėra savo kambaryje. Jis net nebuvo patalpoje. Atrodė, karalius jis kažkokiu būdu atsirado Pietiniame miške, nes tai buvo ta pati tamsi ir išdegusi vieta, kurioje jis išgelbėjo Lėją. Po dar poros minučių, kai akys apsiprato, Iras pradėjo žvalgytis ir vos susitvardė nešūktelėjęs iš baimės ir nuostabos, nes pastebėjo, jog miške yra ne vienas. Aplink jį, kas metrą, buvo išsirikiavę šimtai tamsos padarų. Tačiau jie nebuvo nusiteikę priešiškai. Priešingai - tamsieji nekreipė dėmesio, jog tarp jų stovi žmogus. Pietinių žemių valdovas nenorėdamas laukti, kol bus užpultas, rengėsi pasišalinti iš miško, tačiau to padaryti nepavyko. Karalius žvilgtelėjo į savo kojas ir išsigando pamatęs, jog jų tiesiog nesimato, dėl juodo ilgo apsiausto, kuris dengė visą kūną. Žvilgtelėjęs į rankas vietoj jų pamatę tik juodas kaulėtas plaštakas.
Visą kitą dengė juodasis rūbas.
Iras suprato - jis vienas iš tamsiųjų padarų, tačiau niekaip negalėjo suvokti kaip ir kodėl tai įvyko. Šiuos jo pamąstymus nutraukė sužibusi ryški raudona šviesa. Tai vėl buvo ta pati šviesa sklindanti iš didžiųjų stulpų. Tik šį kartą prie jų matėsi du siutai. Vienas jų buvo žemo ir storo žmogaus, o kita aukšto ir tvirto. Iras stovėjo pakankamai arti, todėl puikia girdėjo kas buvo kalbama.
- Viskas pa... pa.. padaryta taip kaip liepėt p-p-pone, - prabilo mažasis žmogus. Jo balsas buvo cypiantis tuo pačiu smarkiai drebėjo. Jautėsi, jog mažylis prisibijo žmogaus stovinčio šalia.
- Dėl tavo pačio gerovės tikiuosi, kad taip ir bus. Aš nenoriu tokios pat nesėkmės kaip praėjusį kartą su mergina ir Martu, - piktu ir grubiu balsu tarė aukštoji figūra.
- Ne valdove, to tikrai nebus. Praėjęs kartas buvo nesusipratimas. O dėl merginos, aš per vėlai gavau žinią iš savo žmogaus pilyje, - teisinosi storasis žmogus.
- Nebesvarbu. Jei pavyks tai ką suplanavom šį kartą, tuomet tai bus dviguba pergalė. Būsim dar vienu žingsniu arčiau.
- Kuo greičiau tuo geriau. Man nepatinka šis miškas ir šitie padarai, - net nusipurtė mažylis.
- Tai vieninteliai padarai, kuriuos galim kontroliuoti, todėl susitaikyk, - piktai pasakė aukštasis žmogus. - Žinoma, nebent nenori, jog grįžtu mūsų tamsos valdovas ir sugrąžintų šlovę šmėklų ordinui kurią senai praradome.
- Ne, ne. Aš laukiu juodųjų šmėklų sugrįžimo. Tada galėsiu atkeršyti visiems kas mane žemino vaikystėje... Tada jie supras, kad pasirinko ne tą žmogų. Aš jiem nusuksiu..., - įsijautęs cypsėjo storasis žmogeliukas.
- Užsičiaupk! - sušnypštė aukštasis žmogus. - Mes turime svečių, - tai pasakęs greitai pradėjo žengti link Iro.
„Kaip man dingti iš čia? „ - tai buvo pagrindinė mintis, kuri šiuo metu sukosi karaliaus galvoje, tačiau buvo per vėlu kažką daryti. Aukštoji būtybė jau stovėjo prieš Irą.
Dabar karalius aiškiai matė, jog tai vyras. Jo veidas buvo sulysęs ir perbalęs, nors visas kūno sudėjimas rodė, kad žmogus yra galingas. Akys žalios, tačiau nenormaliai tamsios. Tokios pat kaip Marto kai jis pasikeitė. Žmogus buvo apsirengęs tokiu pat juodu apsiaustu kaip ir Iras, tačiau turėjo baltos spalvos juostą, ant kurios buvo karaliui nematyti simboliai. Aukštasis žmogus ištiesė savo ranką ir nuėmė Irui nuo galvos gaubtą. Tai padarius, vyriškio veidą perkreipė pyktis ir pasibjaurėjimas tuo ką pamatė.
- Tu, - išspjovė vyras. Žaliaakis norėjo dar kažką sakyti, tačiau iš didžiųjų stulpų tuo metu žybtelėjo raudona spalva ir Iras vėl paskendo tamsoje.
Šį kartą karalius nubudo jau savo lovoje. Tačiau čia jis irgi nebuvo vienas. Šalia jo ant lovos krašto sėdėjo Karla, o lovos gale stovėjo Lėja. Jų abiejų veide buvo matyti aiškus susirūpinimas.
- Kas nutiko? - paklausė Iras. Jis jautėsi silpnas, o sužeistą ranką vis dar diegė beprotiškai, nors skausmas buvo mažesnis nei įžengiant į kambarį.
- Tu, - piktai tarė Karla. - Kai aš įėjau į kambarį po vakarienės tu lovoje raiteisi iš skausmo. Gerai, jog Lėja buvo šalia. Ji pabuvo su tavim, kol aš nubėgau pas žolininką ir pasakiau kas nutiko. Jis davė kažkokių žolelių gėrimą. Visa laimė, jog tai padėjo. O, tavo ranka ji tapo juoda lyg smala. Kas tau atsitiko Irai?
Visą laiką kol Karla kalbėjo, karalius žiūrėjo į Lėją, nes numanė, jog ši žinojo kas nutiko. Irą neramino tai, jog Lėją atrodė pasimetusi, nes tai nežadėjo nieko gero.
- Nežinau, Karla. Po susirinkimo jaučiausi pavargęs, todėl iškart nuėjau į miegamąjį. Atsidūrus čia man aptemo akyse. Atsigavau ne čia, o miške.
Tuomet Iras papasakojo moterims apie tai kas nutiko miške. Pietinių žemių valdovas nupasakojo dviejų žmonių pokalbį, kaip neaiškiu būdu pateko į vieno iš juodųjų žmonių kūną, bei tai, kaip aukštasis žmogus atpažino Irą.
- Bet kaip tu ten atidūrei? - nesuprato Karla.
- Jis persikūnijo, - pagaliau prakalbo Lėja.
- Kaip? Jis juk nėra žvėrininkas ar kažkoks žynys, - pasimetė Pietinų žemių valdovo žmona.
- Taip, jis nėra nei vienas, nei kitas. Iras yra tai, ką aš vadinu įsikūnytoju, - paaiškino sesuo. – Tai aukštesnis lygmuo.
- Įsi... kuo? - pasitikslino Iras.
- Įsikūnytojas. Tai tas panašu į tai ką jūs vadinate tuo šlykščiu pavadinimu - žvėrininkais, tačiau tokie žmonės kaip Iras ar aš gali dar daugiau. Mes galim įsikūnyti į viską kas gyva. Nesvarbu ar tai žmogus, ar gyvūnas ar kokia kita būtybė. Iki šiol nebuvau įsitikinusi, kad Iras tai sugeba. Turbūt jo šitą gebėjimą aktyvavo tas tamsiojo padaro sužeidimas. Dėl šitos priežasties jis turi tvirtą ryšį su tais padarais, taip kaip aš su gyvūnais. Tik Iras dar to negali kontroliuoti, - vėl paaiškino viską Lėja.
- Aš viliuosi, jog to ir neprireiks. Jausmas tikrai nemalonus, - pasakė Iras ir atsisėdo ant krašto šalia žmonos.
- Jeigu tu treniruotum šį sugebėjimą, tai taptų labai stipriu ginklu. Su laiku sugebėtum tai padaryt be skausmo, - pasakė sesuo.
- Ne, - griežtai nukirto Iras. - Su tuo aš nenoriu turėti nieko bendro. Mano ginklas bus tik kalavijas. Nenoriu užsiiminėti jokiom magijom ar burtais. Tai tiesiog ne mano sritis, ypač kai kalba eina apie tamsiuosius.
- Bet jei tu sugebėtum tai valdyti, gal tuomet tau nereikėtų kovoti? - atsargiai paklausė Karla.
- Ne, - vėl pakartojo karalius ir Karla suprato, kad šita tema kalbėti nebeverta.
Lėja dar norėjo paprieštaraut, tačiau kaip tik tuo metu į kambarį įsiveržė jaunas pasiuntinys ir uždusęs tarė:
- Atleiskit valdove, kad taip vėlai sutrukdžiau, tačiau atėjo laiškas iš sostinės.
2016-03-26 08:04
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-03-29 01:37
Andrėnas
iKadz, apibūdink veikėjus Irą, Martą ir Lėją naudodamas ne daugiau kaip keturis būdvardžius kiekvienam.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-03-26 09:49
Kostia
Daug tekstalo === Diašimts balų!
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą