Tokios šaltos, tokios rūgščios
Ir taip gaivios sulos,
Kaip tą pavasarį, jau niekad...
Nors aviža kilos
Blyškiuosius daigus, ners šaknis,
Nors žalsvą putą klos,
Nebepasems ranka tokios pavasario giesmės
Iš kubilo tylos...
Ar meilė ta pati, ar grįš
Ir vėl, ir vis tikra.
Žvali pavasarių kaita,
O džiaugsmo tiek – lyg nebėra,
Lyg medžio prieskonis suloj,
Nei taip gaivi nei tyra,
Rasa ant stiklo neskaidri...
Ak tu akie žvaira.
Atsimirksėk. Skobtam lovely
Sula su saule... žiburiai, ir atsispindi
Pumpurai – ir ta pati žalia viršūnė,
Ir akys, lūpos
Saulę geria.
*Apie būdą sulą rauginti po avižom kubile – etnografija.
Ir kitos temos.
Eilėraštis muzikinis, tik ne aliteracijose ta muzika, o kompozicijoj: galima interpretuoti tekstą kaip vieną ištisą humoreską, – semiasi giesmę su kvorta... arba kaip 3-jų dalių išbaigtą etiudą, su lėtesne viduriniąja dalimi. Taip eilėraščiai tikslingai naudoja muzikinių opusų formas.
Toks eilėraštis – iš ateities labiau, negu iš praeities. – Kai nihilcinas nusibaigs (iš nuobodulio), o dekadansas padoriai pasibaigs, va taip ir rašysim, linksmai pasigododami.
Kūrinyje nostalgija išnykusiems gražiems papročiams, gėriui... kiek daug pasakyta poteksteje:
,,...Nebepasems ranka tokios pavasario giesmės
Iš kubilo tylos..."
lyriškai, įtaigiai, ilgesingai:
,,...Lyg medžio prieskonis suloj,
Nei taip gaivi nei tyra,
Rasa ant stiklo neskaidri...
Ak tu akie žvaira...."
Kūrinys šaukte šaukia: Žmonės, atsibūskite pagaliau... nejaugi jūsų širdys sustabarėjo???... To paties ir man norisi paklausti..........
Reiškinys ne padaromas, o pats apsireiškia sąlygoms susidėjus.
Niekas jūsų neverčia aptarti Sirijos pabėgėlių, Putino, gripo, naftos pigimo ir kitus reiškinius... O prieštarauti, jei kas aptaria – juokinga.
Karikatūriška ne tiesa, o Jūsų neapgalvoti komentarai šiuo – nihilio klausimu. „Drama, pranašas ir pan.“ – gryna N2 „kūryba“.
Ne imituoja kai kurie rašėjai kančias, o jas įsivaizduoja ir pliurpia ko nepatyrę: jų manymu – šitaip gražiai išeina...
Nihilciną gimdo ne tie, kam išties skauda.
Aš nemanau, kad žmonės tyčia imituoja kančias, gal tik perdeda. O drama kas yra ? Kas yra menas, jeigu ne drama, vaikų eilėraštukai apie gražų pavasarėlį ? Visur buvo ir bus perlenkimų, perspaudimų, bet nebūtina iš to daryti Reiškinį ir būti to Reiškinio Pranašu, toks, žinote apaštalas ant bačkos, elijas jonas lenonas skelbiantis ateities praeitingumą ir pragaištingumą. Tiesa gali būti ir karikatūriška, tada ji kaip nebe tiesa ?
Nihilciną nūdną gimdo ne tie, kam išties skauda – šieji kalba be cino.
O nihilcinina tai tie, kurie kančias vaidina: jiems striūbaut lengva – žodžiai iš šiukšlynų patys limpa, šokiruoja, tai ir taško – kaip smagu – išvemtas šedevras vėl eilinis tipinis: panagrinėkite, kuo skiriasi nuo vakarykščio?
O tamistai palengvėtų pasvarsčius: kas yra etikėtė priklijuota, kur tinka, o kur ne, ir – kas yra reiškinio įvardinimas bei apibrėžimas.
Kaip man vertas beveik 5, bet nesutiksiu niekada -
"va taip ir rašysim, linksmai pasigododami."
Na, nebus taip. Žmonėms kartais skauda, Jie apie tai rašo, o tu neklijuok jiems savo etikečių, tai ne linksmo žmogaus požymis.
Tokios šaltos, tokios rūgščios
Ir taip gaivios sulos,
Kaip tą pavasarį, jau niekad...
Nors aviža kilos
Blyškiuosius daigus, ners šaknis,
Nors žalsvą putą klos,
Nebepasems ranka tokios pavasario giesmės
Iš kubilo tylos...
Eilėraštis geras ir to paaiškinimo ilgo nelabai reikėtų. Man jis paaiškino autoriaus intencijas, tačiau pačiam eilėraščio suvokimui yra nebūtinas, apkraunantis papildomą informacija. 4
nusibaigs nenusibaigs ... kas nusibaigs ir kada :) - visa tai niekai, o eilėraštukas visai mielas - kaip reminiscensija ... o ir kaip paskata ekologiškam versliukui - tradicinė rauginta sula - kur ji, kur drumzlinas lašas džiaugsmo ? :) 5