Rašyk
Eilės (72245)
Fantastika (2172)
Esė (1688)
Proza (10353)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Jos akių žvilgsnis buvo labai keistas, nes turėjo tokį tarsi dvejopą šešėlį jose: liūdesio ir ilgesio, ir išdykusio valiūkiško „velnioniško“ tokio kibirkščiavimo, tokios lyg ir nevaldomos stichijos, ar temperamento, nežinau kaip tai tiksliai pavadinti, gal potėpį, gal štrichą.
Ji anksti tapo našlaite, tai tas pirmas šešėlis, potėpis ar štrichas turbūt buvo likęs iš to tėvo praradimo, o antras jau įgimtas, gaivališkos gamtos padovanotas, matyt, prigimtis tokia buvo išdykėlės, bet gerąją prasme, ne kokia tai piktybine.
Akys dažnai šypsojosi, buvo didelės, jos plačiame taisyklingų formų veide, slėpėsi po natūraliai ilgomis blakstienomis, o visą galvą vainikavo irgi natūralios garbanos krentančios ant pečių.
Buvo jau didelė mergaitė, todėl ir plaukų nebenešiojo iki liemens apačios, ar dar ilgesnių, kokių nori mažos mergaitės.
Buvo jau visa moteris, su vaikais (argi tai yra svarbu), ištekėjusi, šiuolaikinės šeimos atstovė, visa labai  besididžiuojanti, kad augina ir kartu neramino mintis apie jų ateitį, žodžiu tokia į perspektyvą žiūrinti mama, bet mamos vaidmuo visai netiko prie jos akių, nei prie tos tragiškos, nei prie tos linksmos gaidelės, mamai turbūt reikia kažkokio vidurio, o to vidurio pas ją ir nebuvo, ir tai tikrai nebuvo koks nors trūkumas.
O tos akys buvo pas ją melsvai žalsvos, net negalėtum pasakyti kokios labiau, bet kada ji stovėdavo šonu į saulę ir spindulys gaudavo truputį užkliūti už jos, tų, žalsvai melsvų akių, pamatydavai, kad pas ją akys geltonos.
Įsivaizduoji sau, mergina su geltonom, saulėtomis akimis!
Bet ir ne tai mane sužavėjo, ne tos aukso spalvos akys, žinoma ir jos, kas teisybė, tai juk ne melas.
Mane sužavėjo daugiau tas šešėlis ar potėpis jos akyse.
Jos žvilgsnis buvo toks, tarsi į tave iš karto, jos akimis, vienu metu žvelgia pati gyvybė ir pati mirtis. Tie žvilgsniai, jos ir tavo žvilgsniuose susilieja ir kai gera nuotaika – matai daugiau gyvybės, stichijos, mažiau mirties, o kai liūdna būdavo, tada atrodo pati mirtis godžiai ir atidžiai tave stebi iš kažkokių ten savo gelmių, bet meiliai, baimė neimdavo.
Ji dar skyrėsi nuo kitų sutiktų moterų tuo, kad niekada neapkalbinėjo žmonių, nemėgo veidmainiauti, jei kas nepatiko sakė iš karto, jei įžeisdavo ką nors netyčia tuojau atsiprašydavo. Be to fiziškai nepernešė ilgų išsiskyrimų ir nemėgo vienatvės.
Pasakysi, kad vienatvė yra nieko blogo, kad su savimi pasilikęs akis į akį gali susitvarkyti kokias tai iškilusias problemas.
Būsi teisus, bet kalbant apie ją, aš kalbu ne apie tokią vienatvę, kuri kartas nuo karto yra būtina ir naudinga, bet apie tokią, kuri yra visą tave persmelkiantis jausmas, kad esi be galo vienišas, tokia metafizinė, ar net transcendentinė vienatvė.
Tokiu vienišu gali pasijusti ne tik kai esi vienas pats, kažkur laike ir erdvėje, ne, čia kalbama, kad toks pasijauti minioje, masėje, būryje, kompanijoje, ar net intymumo akimirką, kai esi tik dviese.
Ji sakė, kad tai baisus ir stingdantis ne tik kraują, bet viską tarsi paraližuojantis, lyg po kokio milžiniško voro įkandimo jausmas, kai jauti, kad daraisi, kažkokia vientisa mase – „sriuba“, ir nieko pakeisti negali, nes neturi jokių valios likučių, jokių minčių, pagaliau iš kur pas „sriubą“ mintys?
Tas jausmas, ji galvojo yra atsiradęs tada, kai ji tapo našlaite, kai mirė jos tėvas, ir jai tada buvo jau metų tiek, kad ji suvokė, ko neteko kažko labai daug, pusę pasaulio mažiausiai ir tai atgauti gyvenime bus labai sunku, kad atsivėrė visam tolimesniam gyvenimui tuštuma, kurią kaži ar kas sugebės užpildyti, nes tam reikia supratimo, jos supratimo, ją reikia suprasti, kad neliktų tos tuštumos, kad rastųsi ta prarasta pusė pasaulio, be kurio taip sunku gyventi.
Tą tuštumą pajuto grįžusi iš kapinių namo, tą nelemtą laidotuvių dieną.
Tą dieną ji pajuto savyje dvilypumą, kuris irgi bus jos palydovas visą likusį gyvenimą. Iš vienos pusės jai reikia į ką nors atsiremti, iš kitos pusės net ir turėdama tą atramą kartas nuo karto patiria tą vienatvę.
Tas žvilgsnis, kurį buvau sugavęs kelis kartus mane ir privertė įsimylėti, ne neprivertė įsimylėti, o privedė prie minties, kad aš turiu ją įsimylėti, kad aš ją turiu suprasti.
Įsimylėti ją buvo vėl sudėtingas procesas, nes pirmiausia buvo suvokimas, kad tai bus vienpusis jausmas.
Iš kur aš žinojau apie ją ką nors, kad galėčiau ko nors tikėtis, bet matyt mes kažkuria prasme buvome giminingos dūšelės, o jos matyt turi tokią savybę, kada ne kada keliaudamos laike susitikti, ilgesniam ir trumpesniam laikui.
Dabar aš taip kalbu, kai kalbu būtuoju laiku apie ją – moterį su geltonomis akimis, ir galvoju, kad teisus buvo tokios meilės dainius Jurgis Kunčinas, rašydamas, ne tik apie savo Tūlą, bet ir apie kitas moteris, ypač apie tas su kuriomis keliavo laike, vis susitikdamas prie kokios nors atodangos, ar Užupio skersgatvyje.
Aš irgi šventai tikiu, kad mes dar su ja privalome susitikti, nes aš nežinau kaip ji, bet aš ją sapnuoju. Ne dažnai ji atbėga į mano sapnus, pasirodyti, pasiguosti, pasiilgusi prašo, kad pabučiuočiau, apkabinčiau ir nors nedažnai, bet lankosi ir mes ten susitinkame, kalbamės, netgi pasiglamonėjame.
Aš vis dar jaučiu jos krūtis savo delnuose, nei dideles, nei mažas, nusėtas mažais apgamais, beveik telpančias man į rankas.
Kartą jai sakiau:
- Matai, tavo krūtys telpa man į delną, vadinasi tu buvai sukurta man.
Ji nusijuokė tada ir tvirtai prisiglaudusi prie manęs, paslėpdama savo akis, pasakė, kad ir visa kita telpa ir tinka, ir tas jos natūralumas buvo tai, ko man ko gero visada labai reikėjo, nes jo tiek mažai yra, ypač santykiuose tarp žmonių.
Tik atrodo, kad būsiu per toli nubėgęs į priekį su savo pasakojimu, todėl reikia grįžti atgal į pradžią.

Pasakęs, kad įsimylėjau, iš tikrųjų nieko nepasakiau.
Pasakęs, kad „galėčiau ko nors tikėtis“ pasakiau iš laiko perspektyvos, turėdamas ne tik žinojimą, bet ir turėdamas tas akimirkas, kurias praleidome „mudu du, pasislėpę nuo beprotiškai mums pavydinčio viso pasaulio“.
Galiu pasakyti, kad iš prigimties būdamas ramus ir lėtas, niekur nemėgstantis skubėti, ir su jausmais ir su darbais vis tik vieną dieną pajutau, kad esu įsimylėjęs. Pajusti tai nėra sudėtinga storaodžiai postmodernistai ir kitokie moralistai, pasakysiu yra labai paprasta, tiesiog per daug paprasta.
Pajutau, kad įtartinai per daug galvoju apie ją.
Pasakysite, kad banalu. Tegu. Bet tie kas myli Dievą, dievus irgi kalba, rašo, pasakoja, dainuoja, kad pastoviai galvoja apie savo meilės objektą (-us), netgi bendrauja mintimis, kalbasi, sapnuoja, mato vizijas, miražus, regėjimus ir visą kitą, kas tik gali būti nerealu.
Gal ir šventvagiškas palyginimas, bet jausmas tai tas pats.
Kodėl, žmogus myli Dievą, dievus?
Tikisi kažko.
Tikisi, galiausiai kažkokios malonės, išganymo galų gale.
Ir aš tikėjausi.
Melavau sakydamas, kad neturėjau minties ją turėti, žiauriai melavau.
Vos tik atsirado tas galvojimas, tas įkyrus minties sukimasis apie ją, tuoj gimė ir geismas, malonės ir kūniško išganymo geismas.
Viskas pasirodo yra labai susiję, jeigu bandai gilintis į jausmų prigimtį, ieškoti tapatumo ar panašumo.
Dabar sakau, kad žvilgsnis nuo jos akių bėgo per kaklą, irgi padengtą daugybe apgamėlių iki krūtų, kuriomis galvoju ji ne tik slapčia, bet ir atvirai didžiavosi, nes jos visada pas ją buvo pabrėžiamos aptempiamomis bliuzelėmis ar marškinėliais, ar saikingai atvertos ne per giliausių dekolte, taip su tam tikra ir nemaža paslaptimi pateikiamos, paliekant labai daug vietos fantazijai.
Jos krūtys buvo „sultingos“, pilnos, nežiūrint į tai, ką minėjau anksčiau apie vaikus, buvo dar beveik „stačios“, o juk reta gali tuo pasigirti ir po pirmo gimdymo.
Galvoju aš begėdiškai jomis mėgavausi, kai turėjau galimybę regėti.
Su tokia pačia gašlūniška mintimi stebėjau ir jos klubų išlinkimą, gerai matomą ir iš priekio, siuvėja, matyt buvo protinga moteris, mokėjo parodyti subtiliai, ką ji turėjo.
Klubai buvo proporcingi pečiams, nes ji buvo gerai sudėta, tobulai.
O kai ji būdavo su sijonu nedengiančiu kelių, galėdavau akimis skaityti apgamus, kurie irgi puošė jos dailius keliukus ir kiek galėjau matyti šlaunis.
Akimis glamonėjau jos kojas, o burnoje kaupėsi seilės, nes man atrodė, kad noras bučiuoti ir valgyti yra tos pačios prigimties.
Užpakaliukas, tiksliau tai kas matėsi einant su aptemptomis kelnėmis ar sijonais, paleisdavo fantaziją taip, kad net nejučia supurtydavo toks, net nežinau kaip geriau ir pasakyti, drebulys, kažkokia vidinė elektra, ypač kai pagalvodavau, kas būtų, jeigu aš jį paliesčiau ranka...

Štai kokia ta istorija išėjo dėl to keisto jos žvilgsnio, dėl tų geltonų akių ir dėl to gyvybės ir mirties šėlsmo jame.
Taip aš įsimylėjau.

Toliau jau istorija buvo visai nebe banali, nes toliau sekė siekis gauti tos malonės ir išganymo, tikrų tikriausia religine prasme, kad ir kaip šventžodžiauju, bet išgyvenimai buvo tikrai neeiliniai kokie nors padūsavimai, ar jaunystės susižavėjimai.
Susitiko, taigi, dvi giminingos dūšelės, nežinia kada išsiskyrusios ir kodėl, išoriškai ko gero vyriškoji dūšelė turi būti aktyvesnė, siekiant atšildyti tuos prisiminimus, toks buvau ir aš.
Turėjau eiti, veikti, ir tai nebuvo ėjimas tiesia linija iš taško A į tašką B, tai greičiau buvo ėjimas ratais, pats archaiškiausias ėjimas, matyt mūsų dūšelės labai jau seniai buvo pametusios vieną kitą.
Kartu tai buvo ėjimas į priekį ir traukimasis atgal.
Pirmas bučinys ir pirma viltis ir griežtas, geležiniu prieskoniu pasakytas – niekada, o paskui dar ir klausimas, ar aš kartais neišprotėjau, kai buvau užsigeidęs pabučiuoti, taip be jokio įspėjimo, be jokio ženklo.
Bet žodžiai ne visada pajėgūs užgesinti jausmus.
Ypač, jeigu net ir sakant „niekada“, akyse spindint lediniam pačios mirties žvilgsniui, kažkur randasi, toje kitoje savastyje tas paprastas ir toks pat jausmas, nejučiom pradedi galvoti ir tas apie kurį galvoji apsigyvena tavyje ir ima diena iš dienos vis geriau tavo mintyse jaustis.
Pasiruoši susitikusi pasakyti griežta ne ir baigti merginimąsi, bet pamatai ir tas griežtumas menksta, mažėja, jo nelieka.
Toliau istorija rutuliojosi visai nebanaliai, patikėk.
Man grasina pragaru, moteris su tokiomis akimis, su šaltu stikliniu melsvu, kaip giltinės dalgio ašmenys mėnesienoje, žvilgsniu, turėtų suimti baimė, bet aš čiumpu skaityti Dantės „Pragarą“ ir pasikaustęs žiniomis apie visus devynis pragaro ratus aiškinu, kad meilės nusidėjeliai nėra taip griežtai baudžiami, kaip kokie pinigų klastotojai, ar žudikai, nes meilė nėra nusikaltimas ir niekada tokiu nebuvo.
Man pasakoma, kad mes iš principo negalima mylėti vienas kito.
Aš kalbu prieš.
Vyksta grumtynės dėl kiekvieno žodžio, žvilgsnio, gesto, skiemens ir net raidės, ar menkiausio prisilietimo. Bet aš tuo pačiu skverbiuosi į ją, į jos mintis, į jos jausmus, pojūčius, motyvus, juk aš ne šiaip sau įsimylėjau ją, o norėdamas suprasti.
Skaitau Šekspyrą, „Romeo ir Džiuljetą“.
Po to buvo antras bučinys ir trečias, buvo ne visai vykęs apkabinimas.
Paskui vėl griežtas jos: niekada, nesvajok, negalima.
Atsitraukimas ir neviltis..., bet su vilties prošvaiste.
Kažkokią beprotišką akimirką pabučiuoju juos nuogą krūtį, nuogą krūtį! Noriu šaukti visam pasauliui, nes pats netikiu tuo kas vyksta.
Įkvėpiau jau ne tik plaukų ar kaklo kvapo, bet ir jos krūties, jos kūno aromato.
Niekada begalvojau, kad esu toks jautrus kvapams.
Kerintiems kvapams, kurie kartu buvo stebėtinai pažystami.
Juk sakau, kad mes giminingos dūšelės klajojančios po beribę visatą ilgus šimtmečius, kad galėtume kada nors trumpam susitikti.

Sekiojau ją, bet nepersekiojau.
Išmokau skaityti jos žvilgsnį, jis buvo labai iškalbus. Žinojau kada nelysti į akis, po tuo „giltinės peiliu“, bet stengiausi užklupti ją tą ilgesio akimirką, pasinaudoti tuo momentu, tuo nedideliu plyšeliu.
Tik jos žvilgsnis, tik tos saulėtos, geltonos akys buvo silpna vieta, kuria man liko pasinaudoti siekiant jos.

Aišku, kad išaušo tokia diena, nepasakočiau aš čia, nors tiksliau išaušo ne diena, o sutemo rudens vakaras.
Tą vakarą ji, netikėtai man, apkabino mano kaklą ir paprašė, kad aš ją apkabinčiau tvirčiau ir prisispaudė arčiau prie manęs visu kūnu, paprašydama, kad laikyčiau ją glėbyje.
Aš žinoma „puoliau“ ją apkabinti, susijaudinęs, abejodamas ar moku tai ko esu prašomas, niekas manęs nėra prašęs niekada palaikyti glėbyje.
Jai tarsi reikėjo šilumos, tos šilumos kurios negavo niekada kai mirė tėvas.
„Sušilusi“ glėbyje atlošė galvą ir jos liūdnose akyse mažiau spindintį gyvybės žvilgsnį:
- Tu vienintelis, kuris mane supranti, kuriam aš galiu tikrai nusišypsoti.
Tie keli žodžiai, kurie reiškė, kad ji yra mano, ne tik mano glėbyje dabar, bet ji visa yra mano.
Tas suvokimas paleido begėdę ranką, kuri įslydo pro džinsų tarpą ir palindusi po šilkinėmis kelnaitėmis ėmė švelniai glostyti išsvajotą jos užpakaliuką, o lūpos beprotiškai bučiavo jos lūpas, prasivėrusias, godžias lūpas, bučiniui, kita ranka apnuogino jos krūtis, abi iš karto, o po akimirkos įsisiurbė ir į jos krūtų spenelius, gėrė jų aromatą.
Paskui aš susiprotėjau „nusigauti“ ir iki jos lyties. Pirštai atsargiai atradinėjo ten jautrias vietas, o po to buvo pasimylėjimas, dar pasimylėjimas ir ilgas stovėjimas apsikabinus, kol nustojo virpėti abu kūnai, kol nepažvelgė tokiomis liūdnomis mirties žvilgsnio akimis, kurios mane taip traukė ir baugino...

- O kas buvo paskui? – Paklausė mano kajutės pakeleivis, berods, vardu Henrikas, su kuriuo štai jau antrą dieną keliavome kartu.
- Paskui buvo meilė. – Atsakiau su liūdesio gaida, bet svajingai.
- O kodėl sakai buvo? – Neatlyžo pakeleivis.
- Todėl, kad nieko neliko.
- Tai kas nutiko?
- Jos neliko.
- Kaip?
- Išėjo, dingo, pražuvo, o kartais net nežinau ar buvo iš viso.
Henrikas žiūrėjo į mane ir tarsi bandė kažką savyje suvokti. Gal galvoji jis, kad aš viską išsigalvojau norėdamas linksmiau ir greičiau praleisti laiką, todėl matyt ir pasitikslino:
- Čia išgalvota, kokia tai perskaityta istorija, ta visa meilė?
- Ne, baik tu, aš knygų mažai skaitau ir tik dėl jos matai buvau paėmęs Dantę ir Šekspyrą, skaitau labai nedaug su tikslu, pragmatiškai.
- Dar minėjai Kunčių ar Kunčiną.
- Kunčiną. Tai vis matai yra ekspertai.
- Kokie dar ekspertai?
- Meilės ekspertai.
- Tu matai, skaitau knygas ir nežinojau, kad lietuvių rašytojai gali būti meilės ekspertai, galvojau, kad didžiausias tai jau yra tas prancūzas Beig..., Beib..., na tas kuris rašė, kad meilė trunka tris metus.
- Beigbederis.
- Jo, jo Beigbederis, mačiau knygų mugėje, tik autografo nespėjau gauti iš jo. – Banaliai pasigyrė.
- Gali ir lietuviai puikiausiai būti ekspertais, bet tik tie, kurie dėl meilės daug kentėjo, kaip, kad Kunčinas.
- Na, bet prancūzai tai jau visi meilės ekspertai.
- Nesiginčysiu, bet gal tik jie vienadienės, trijų metų, kaip tu sakai meilės ekspertai, o ne tokios, kuri yra visą laiką.
- O kiek truko jūsų meilės istorija? – Vėl jis grįžo prie mano istorijos.
- Ji tebesitęsia.
- Taigi sakei, ji išėjo, dingo, nieko neliko, ir taip toliau.
- Aš ne apie meilę sakiau, apie ją, moterį.
- Tai jūs tebesusitikinėjate?
- Taip.
- Kur?
- Sapne, sapnuose. - Kuo ramiausiai, žiūrėdamas į akis pasakiau jam.
- Kur, kur? – Išpūtė savąsias Henrikas.
- Mes vaikštom vienas pas kitą į sapnus, bent jau ji pas mane ateina, aš jaučiu, kad ir aš kartais nueinu, o gal ir nuskrendu, nes kartais skraidau sapnuose, ar parskrendu iš kažkur.
- Tu trenktas, ar poetas koks ten lietuviškas beržas esi, ir čia su manim plūduriuoji pakeliui į Kanadą?
- Aš tik žmogus ir daugiau nieko, nei trenktas, nei poetas, žinantis, kas yra meilė, nesibaigianti, liekanti su tavim, ne kaip koks prakeiksmas, bet ir ne kaip lemtis, o greičiau tarsi koks stimulas būti čia.
- Nežinau, pasakoji rišliai ir painiai išvedžioji, dabar kaip koks filosofas jau. Pasakojimo klausiau išsižiojęs, tarsi kokį „Anglą ligonį“ žiūrėčiau, viskas aišku nieko paklausti nereikia ir žiauriai įdomu.
Beje, o ko tu į Kanadą?
- Darbo reikalais ir gal būt meilės.
- Matai kaip, o aš tik darbo.
- O kokia tavo meilės istorija? – Nusprendžiau, kad jau gana būti klausinėjamam, laikas pačiam klausti.
- Mano? Hmm? Mano, tai visai banali, išeina ta meilės istorija. – Kiek sutrikęs atsakė Henrikas.
- Kuo gi?
- Kad aš dar ir nebuvau nė vienos moters dorai ir įsimylėjęs. – Išsiviepė pakeleivis.
- Ką tu sakai? – Padariau grimasą, kuri šaukte šaukė, kad „neįtikinai“ manęs.
- Taigi. Tiesa, viena buvo, draugystė truko tik tris mėnesius, ne tris metus, nepatikau tėvams.
- Ir šiais laikais taip būna?
- Būna, kaip matai.
- Gal eime parūkyti, oras ramus, o vėliau po vakarienės aš papasakosiu savo meilės istoriją.
- Eime. – Sutikau.

Vidury vandenyno, po tvirtu žvaigždžių stogu, pūčiau pavėjui cigaretės dūmus ir klausiau tavęs, moterie, geltonom akim su gyvenimo ir mirties velniukais ar angeliukais akyse, ar ateisi šią naktį į mano sapną, ar paprašysi mane apkabinti tvirčiau, kaip jau buvo nutikę ne kartą per daug metų, kai mes susitinkame sapnuose.
Kai mes nuo visų, pabėgome į sapnus, nes šiam gyvenime mums lemta gyventi sapnuose, o apie kitus mums duotus gyvenimus mes nežinome kaip bus ir kas nutiks...

... Įsivaizduoji, atidarau aną dieną aš, savo, jau šimtas metų nenaudojamą emailą, ir ką tu manai, randu laiškelį tokį trumpą, tipo, labas, rašau nežinodamas, ar paštas naudojamas, todėl jokios vilties ir jokios reakcijos į jį nesitikiu sulaukti.
Prikabinu apsakymą, novelę, jeigu nori, kad gražiau skambėtų, paskaityk, gal atsakysi į klausimą.
Ir toks lakoniškas „Iki“.
Atsidarau aš tą prikabintą failą „Meilės istorija“ pavadintą, pradedu skaityti ir žinok, išmušė raudonis, paraudonavau iki ausų galiukų, gerai, kad nieko šalia nebuvo, tik aš viena namuose.
Rašo jis apsakymą, žinok, tipo, kaip mane pakabino.
Tu juk žinai, buvo ir man tokia istorija nutikusi, prieš daug metų jau, kam nepasitaiko, nu arba kaip tau dabar yra, tada laikas toks buvo, durnumas užėjęs ar kas, tai aš su juo gi kol prasidėjau, jis paskui mane sekiojo kokį pusmetį, galvojau atstos, o paskui žinai, kaip būna, ką aš čia tau pasakoju, žiūriu vieną dieną, kad jis mane bučiuoja, o aš antausio neskeliu, va taip viskas prasidėjo, patiko tas bučinys.
O man patiko, tas jo tikslo siekimas, na ne toks žinai, kai sako, „aš tave galiu... ten, jeigu nori“, kaip kokiai karvei, atsiprašant..., ne jis toks net gal nevyriškas man pasirodė, ne ta prasme, koks nors bobaburnis, ne, bet matėsi, kad jis moka tylėti, ir neišpliurps niekam nieko.
Aš ir dabar, po tiek metų tikiu, kad jis niekam ir neišpasakojo, tik tame apsakyme rašo, kad pasakoja mūsų meilės istoriją, visai nepažįstamam vyrui, plaukdamas su juo, įsivaizduoji į Kanadą.
Bet žinok rašo tai jis gerai, taip ir buvo, o jau apie mano akis, kai rašo, tai aną dieną ilgai gavau sėdėti prie veidrodžio ir bandžiau pamatyti tai, ką jis ten pamatė. Ką pamatė, tai sunku net pasakyti, va taip paprastai, reikia gal geriau skaityti.
Nors, žinok, po jo, viskas, daugiau niekada su jokiu kitu vyru, net minties neturėjau, pasakiau sau, pabandžiau ir viskas, daugiau niekada, nes prie jo aš jau buvau kaip ir pripratusi, buvau bepradedanti prisirišti, ir žinok buvo labai gera.
Tu sakai, kad ir tau dabar labai gera, tai jį prisiminus, man dabar net pavydas tau atsiranda, bet nebijok, baltas pavydas.
O tuo metu, pagalvodavau, kad mes su juo mylimės dažniau negu su savuoju.
Ir čia ne anekdotas, žinok.
Skaičiau, žinok aš tą apsakymą visa susijaudinau, kad net atrodo vėl pajutau jo šiltas rankas ant savo krūtinių, kurios skaitymo metu sukietėjo iki skausmo, o jau ir kitur supranti, ėmė mausti ir veržti ir savo reikalauti.
Nepatikėsi, jeigu jis būtų tuo metu atėjęs ir paskambinęs į duris, aš būčiau, kaip seniau šokusi jam ant kaklo, puolusi į glėbį, ir tegu greičiau būna tai kas būna.
Paskui atsigėriau arbatos, ir dar kartą perskaičiau, jau nurimusi, tą apsakymą ir ką galvoji, tą naktį aš sapnavau jį.
Sėdėjau jam ant kelių, kažkur, kažkokioje tamsoje, na žinai kaip būna sapne, tokioje nenusakomoje ir garsiai sakydama, nepatikėsi ką, pabudau.
Aš jam, įsivaizduoji, sapne sakau:
- Kaip gaila, kad neturim prezervatyvo.
Gali įsivaizduoti, su tuo žodžiu lūpose ir pabudau paryčiais, gerai, kad manasis tokiu metu miega kaip užmuštas ir neišgirdo to mano „prezervatyvo“.
Ir vėl gi, visa buvau susijaudinusi, susijaudinusi.
Svarbiausia, žinok, mums buvo vieną kartą taip nutikę, ir aš tada taip jam ir pasakiau, ir aš jį susapnavau tą pačią naktį, kai perskaičiau tą laišką, kartojuosi, bet nutiko taip kaip jis klausė pabaigoje to savo apsakymo, ar aš ateisiu pas jį į sapną, ir išeina, kad aš atėjau.
Įsivaizduoji, pašaukė ir aš atbėgau, nelaukiau nei kitos nakties, nei dar kitos, atbėgau pačią pirmą naktį kai tik galėjau.
Aišku tu dabar galvoji, kad aš esu paskutinė durnė ir nusišneku čia, taip tau kalbėdama.
Bet tu prismink, kaip yra su tais sapnais, ar tu pati neprisisapnavai, kai antras vaikelis tau gimė?
O tada žinai, vartausi aš lovoje, paryčiais, vos nedūsauju, pamažu aušta, o man galvoje tokia košė verda, žandai kaista, pradeda man visu aiškumu atsigaminti mūsų meilės istorija, su visomis detalėmis ir smulkmenomis.
Aš net pagalvojau, kad ko gero, kol kas atmetant visus tuos, pati supranti, dalykus, aš buvau su juo, labai laiminga.
Nežinau, ar tai buvo meilė, sunku pasakyti, nes tai buvo daugiau aistros, lietimo slapto ir atviro, bučkio malonumai ir momentai.
Iki meilės, gal trūko, žinai to vieno žingsnio.
Jis niekada, niekada neužsiminė apie tą žingsnį ir aš galvoju, net jeigu ir būtume apie tą žingsnį kalbėję, vis tiek abu, būtume pasilikę savose pozicijose, kur esame.
Aš galvoju, kad mes mylėjom vienas kitą, bet žinojom, kad ta meilė yra laikina, kad ji yra gyvybiškai reikalinga tuo metu.
Ji mums buvo, čia ir dabar būtina, gyvybiškai, todėl dabar tau ir sakau, gal tai meilė, ir nežinau pati, ką manyti.
Tą nemigos rytą, aš drįsau sau pagalvoti, kad vis dėl to, aš jį dar, kažkiek myliu, nes neslėpsiu, kartais ir aš jį susapnuoju ir jis sapne dažnai būna piktas, koks yra buvęs kelis kartus ne sapne.
Bet kam nepasitaiko pyktis.
Jis piktas, kad aš dingau iš jo gyvenimo, bet jis žinok nepriekaištavo ne, užtat ir sakau, kad jis toks ta prasme ne vyriškas ir kartu labai vyriškas, bet ne taip kaip mes įpratusios, kaip vyrai elgiasi. Jis moka pasitraukti, ar atsitraukti, nežinau kaip čia geriau sakyti, po to kai gavau tą laišką iš jo.
Ir žinok, sužinojau, kad jis tikrai yra išvažiavęs ir dabar jo nėra. Įsivaizduok, kaip aš nusiminiau, kaip kokia paskutinė durnikė.
Nežinau, ką darysiu, jeigu kada nors jį susitiksiu, tiesa, buvau sutikusi kelis kartus, bet žinok, nežinau, ką jis apie mane pagalvojo, kai pasakojau apie save, žinai tomis mano „padėrusiomis“ akimis, kaip tu sakai, kai pasakoju, ką nors liūdną ir kaip kokia avelė prieš jį mekenu: „... o daugiau, tai nieko gero... “.
Ką tu būtumei pamaniusi jeigu tavęs taip klaustų, o tu atsakytumei kažką ir kiekvieno atsakymo pabaigoje užbaigtumei tokiu fatališku; „... o daugiau, tai nieko gero... “.
Nežinau, kas man yra, metai eina, o aš su tuo savo tokiu atlapaširdiškumu niekaip nesutvarkau niekaip.
Toliau, pamenu ėmiau girtis, kaip su savuoju važiavau į Paryžių ir Milaną ir pabaigoje vėl, „... o daugiau... “.
Aišku, jaudinausi jį sutikusi, užtat ir nusišnekėjau taip, praradau kalbos dovaną, nes žinai apima toks pojūtis, kai stoviu prieš jį ir matau, kaip jo akys keliauja nuo akių prie lūpų iki kaklo ir krūtinės, žinok, jis žiūri taip tarsi bučiuotų. Jis žiūri, o aš jaučiu, kaip jis bučiuoja.
Baisiai keistas jausmas.
Galvoju dabar, kaip gaila, kad jis jau išvažiavo ir nežinia ar sugrįš.
Žinai, dabar tie santykiai mūsų šeimoje tokie „valdiški“ ir taip kartais trūksta, kažko daugiau, trūksta to supratimo.
Norisi giliau įkvėpti, tankiau pakvėpuoti, žinai, kai nosis išsiplečia, akys pačios šypsosi, kai jauti kažkokią jėgą..., o čia pusbalsiu pasipasakoji kas nutiko per dieną darbe ir pasaulyje, dar apie namus ką nors, vaikus ir gulti, poza užpakalis į užpakalį.
Nusibodo žinok, tas laiškas sukėlęs tokią košę galvoje ir manyje taip ir pasiliko, žinok, antra savaitė, kaip nesava, vaikštau iš kampo į kampą.
Nežinau ką man daryti, bet galvoju, parašysiu jam aš atsakymą.
Laišką pabaigsiu klausimu: gal tai meilė, bet nedėsiu klaustuko, nes kažkokie šešėliai galvoje skrajoja, va taip sesute mano užsienine.
O jeigu parašysiu aš jam laišką tada jau manęs prašom neklausinėti nieko, nes viskam turi būti senatis.
Viskas, maže, baigiu rašyti, perduok linkėjimų nuo manęs abiems savo svajonių vyriškiams, ir parašyk, arba paskaipink, kada prasidės nuolaidos Kalėdinės, jaučiu, kad reikia garderobą atsinaujinti.
Atia. Tavo išprotėjusi sesutė.
2016-03-24 16:21
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-03-27 15:33
Pranas
Buvau užsimojęs skaityti  dalimis, bet... po truputį, po  truputį ir pasirodė, kad ne tiek daug, ne joks romanas. O dėl laiko gaišinimio irgi nežinau, nes skaitau Velykų sekmadienį  ir man buvo smagu tą laiką praleisdti tokiu būdu.
5.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-03-25 21:56
wrawr
taip, čia yra tekstas. laiko gaišimas savo ir kitų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-03-25 07:07
Svoloč
Jo, čia jau visas romanas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-03-24 16:49
zeit
žinokite, aš irgi esu rami ir lėta...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą