saudade

aš ją mačiau
savo mirtį skriejančią
į svetimą glėbį
tirpstančią kitoje
begalybėje
nenoriu tau duoti beprasmės
vilties
jos balsas diktuoja į galvą
kol bandau stumti
ištempti šitą beprotišką
naktį
iki dar vieno ryto

aš ją mačiau
tamsų plazdantį rūbą
pradingusį minioje
kai tik einu pasivaikščioti
seniai atšalusiais pėdsakais
nieko negaliu
padaryti
nes visa kas
man brangiausia
vis dar
trys siūlai ir ištrūkus saga
jos kvapo molekulė
virpančioj rankoj

aš ją mačiau
pro užgertas akis
pro nesibaigiančio
ugninio lietaus
išskrostą protą
kliedėjau karščiuodamas
vanduo laižė duris
jos atvaizdas sėdėjo
tylėdamas
glostė man galvą
ir dėl nieko nekaltino