Kaip arti tavęs
Buvau mėnuli,
Susileidęs dozę
Alkocholio į save-
Į jį, o mėnuli,
Šviesulį tarp šakų.
Lydėjai tą nakt mane
Visada, nuo duobės
Tarp aukštų medžių
Iki pat vilnelės tilto,
Ant kurio sužibo
Momentinė viltis,
Depresijos sparnams
Išsiskleidus išskrist.
Ha- nakčia,
Ha- delčia,
Atspindys tavo manyje,
O upelyje plaukioja apgaulė.
O mėnuli,
Ištrauk mane
Apgirtusi iš duobės,
Kurioje tik būdamas
Galiu tave matyt.