Atsitiktinumas

Pradžia
Mieste, talpinančiame vos penkiasdešimt tūkstančių susireikšminusių gyvybių, prasidėjo dar vienas eilinis rytas.
Ta pati šalis, tas pats miestas, ta pati gatvė ir toks pat ramus, saulėtas rugsėjo rytas. Du žmonės kėlėsi iš lovų, ketindami pradėti naujus gyvenimus, naujoje mokykloje. Jie buvo skirtingi. Žinoma, visi žmonės skirtingi, bet du kitus tokius skirtingus žmones surasti būtų sunku. Likimas taip surėdė, kad jie surado vienas kitą.
Mergina pasirąžė lovoje, žvilgtelėjo šalia ir šyptelėjo. Išlipo iš lovos visiškai nesigėdindama savo nuogumo. Nuėjusi prie didelio veidrodžio, nužvelgė save nuo galvos iki kojų ir pasišukavo juodus kaip smala iki pečių nukirptus tiesius plaukus. Merginai patiko jos išvaizda. Nesupraskit neteisingai – ji nebuvo viena tų merginų, kurios jaučiasi esančios mis visata – ji buvo patenkinta, tuo kaip atrodo, nes jau senai susitaikė su tuo, kad nieko negali pakeisti. Ji buvo už natūralumą. Taigi vos brūkštelėjusi per blakstienas tušu ir pasipurškusi nuogą kaklą kvepalais, apsisuko aplink savo ašį, vien tam, kad susigadintų nuotaiką.
Vaikinas užspaudė veidą juodu šilkiniu užvalkalu apvilkta pagalve, slopindamas nusivylimo riksmą. Jis nekentė rytų, žadintuvų ir saulės, kabančios smarkiai žemiau nei jis pratęs ir spiginančios į akis, pro vos pravertas užuolaidas. Jis išjungė trečią kartą čirškiantį žadintuvą, tai buvo paskutinis signalas jam lipti iš lovos. Vos atsistojęs, pasidairė ieškodamas drabužių. Jam nepatiko būti nuogam – ne dėl to, kad neturėjo, ko parodyti, labiau dėl to, kad jautėsi nesaugus. Užsitempęs teniso marškinėlius ir trumpikes žvilgtelėjo į veidrodį, kad pasisveikintų su užtinusiu, tamsių plaukų ir šviesiai mėlynų akių šiknium, paniekinamai žvelgiančiu į jį, neskustu tvirtu aukščiau nei būtina iškeltu smakru. Pirštais brūkštelėjęs per plaukus ir jiems dar labiau susitaršius, vaikinas pasidavė. Jis nemėgo visko savo išvaizdoje, bet žinojo, kad jei nieko nedarys, nemėgs dar labiau. Jis stengėsi keistis. Atsisėdęs ant žemės padarė du šimtus atsilenkimų net neuždusęs, apsivertęs, padarė dar penkiasdešimt atsispaudimų ir rankoms pradėjus drebėti nusikeikė. Atsistojęs jau ketino eiti skustis savo manieringo smakro, kai pamatė, kažką kas jam pakėlė nuotaiką.
Tai buvo akimirka, kai jie vienas kitą rado. Jų akys susitiko, pro kaimyninių langų vos sekundei vėjo praskleistas užuolaidas. Tai sukėlė dvi visai skirtingas reakcijas ir pakeitė dviejų žmonių gyvenimus.
Nieko ypatingo? Sakysim – atsitiktinumas?
O jei galvosime kitaip? Tam, kad jie vienas kitą pamatytų, reikėjo atsikraustyti į tą patį miestą iš skirtingų šalies kraštų ir įsikraustyti į gretimus namus, taip pat atsikelti vienu metu, praleisti tam tikrą kiekį laiko sportuojant ar prie veidrodžio, nes jei bent vienas būtų užtrukęs bent sekunde ilgiau ar trumpiau, tai nebūtų įvykę. Ne gana to jiems žvilgtelėjus į langą, vėjas turėjo praskleisti abiejų langų užuolaidas, o kad tai įvyktų jis turėjo pūsti tam tikru kampu, sukurdamas viesulą.
Vis dėl to atsitiktinumas, tai tik kitas žodis likimui apibūdinti.
Jie nesusitiks dar kelias savaites, bet tai nereiškė, kad vienas kito nepersekios mintyse.
Tą akimirką, jų gyvenimai visiškai pasikeitė, pakrypo nauja linkme, atrado kelią. Žinoma, jie priešinsis, skaudins ir kankins vienas kitą, bet visatos akyse, tai bus vos dulkelė palyginti su Tikslu.
Taip vienas kitą surado du žmonės, kurių gyvybės iš tikrųjų buvo reikšmingos.