Tinklas

Iš tų laikų, kur popieriaus kampai pageltę,
Namo parėjęs nuovargis neranda paruoštų pietų.
Tinklus užmetus sužadėtinė tada bučiavo,
Naivumą, jau pamirštos istorijos, vilčių.
Nyku. Pasikalbėjimo žuvų negirdi sienos,
Kadais triukšmingoje vaivorykštėj nėra spalvų.
Ant tuščio stalo guli peilis vienas,
Beviltiškai nerasdamas ką užsidėt ant ašmenų.
Tylos gale dar gulinėja senas siekis,
Ramindamas svajonės rūmus amžinu tikslu.
Pagauti giesmę jūrų undinėlės
Ir uždaryt gyvenimo duris abiems kartu.