Pušynuos pavasarį
daug romantikos -
paslaptis saugančios drevės,
žiojintys uoksai.
Jei baigčiau į sakus,
gal po šimto milijonų metų
koks nors dūsautojas pakabintų
savo mylimai po kaklu inkliuzą.
Arba gimtų dukra,
ir koks nors psichopatas,
nupjovęs jai galvą,
skaičiuotų rieves.
Arba pakelės užeigose
nenusibostų anekdotas,
kaip vienas kaimo kvailelis
pimpalą į medžius badydavęs.
Bet kokiu atveju -
sakingo pavasario būta -
daug romantikos.