Samurajus Gipsis pagaliau sulaukė priekabos “Mersedes” vairuotoją Gintarą Bebrą, perdavė vairą ir su Kitokios Lietuvos bendražygiais nuėjo pasižvalgyti po jomarką. Jomarkas šurmuliavo; vyko derybos, mainai, sudaromos sutartys. Čigonaitės šmirinėjo ir siūlė savo būrimo paslaugas: _
-Pone, ištieskit delną…-Visą teisybę pasakysiu…-Pasakysiu kas laukia Lietuvos ir jus, pone… Lietuvos raganos jautė didžiulę konkurenciją, - nepasidavę, -veltui, visomis priemonėmis skelbė savo įžvalgas apie Lietuvos ateitį ir sunkius išbandymus Beždžionės metais. Vienintelis, vyriškos giminės magas ir burtininkas Leapoldas, kaip tikras seklys Morka, tyrė Lietuvą sukrėtusius nenormalius reiškinius susijusius su pakrikusią žmonių sąmonę ir sudarinėjo topų dešimtuką. Samurajus Gipsis nesigilino į vykstančis procesus, - lai dirba profesionalai. Jam rūpėjo kiti reikalai ir pasuko ten kur žviegė kiaulės ir buvo renkama, Užgavienių šventei, tinkamas Lašininis. Žemaitijos miestelis Luokė, buvo toli nuo probleminių Lietuvos regionų, -kiaulės nebuvo beatodairiškai skerdžiamos, todėl jų pasirinkimas buvo pakenčiamas. Galėjo pasirinkti ir kiaulių, ožių, avinų, kalakutų, - net stručių. Būrelis potencialių pirkėjų vaikštinėjo po jomarką, nekreipdami dėmesio į keliamą šurmulį, Samurajus “netyčia” prisigretino prie pagrindinio Užgavienių fundatoriaus Tado Blindos ir šventės vadybininkų Stanislovo ir Loretos. Jie apžiūrinėjo, į akį kritusį didelį meitelį, vardu Korupcis. Samurajus Gipsis su septiniais bendražygiais atsistojo į eilę ir klausosi kaip vyksta derybos, - apsimetęs dideliu žinovu, linkčiuoja pritardamas: -Ja-ja, -Gers meitelis…-Tiks pamauti ant jiešmo ir iškepti…-Visiems užteks po kąsnį…-Imu…prasibrovęs pro Tado pažąstį, - perėmė derybų įniciatyvą Samurajus …Tadas Blinda pažvelgė nustębęs, ir atstūmė akipliešą, - užsimojo alkūne:
-Stok į eilę, senuk… -Aš pirms. Teko paklusti, bet Samurajaus nuomonė buvo jau išgirsta Tado, Stanislovo ir Loretos. Tadas Blindą nebesiderėjo ir tare:
-Imu… Ūkininkas Boleslovas, pažvelgė Tadui į akis, - nebesiderėjo.
-Dešimt auksinių pakaks.
–Ką, Boleslovai? -Kokie auksiniai? –Ar neprisimenį muni? Boleslovas išbalo, -prisiminė, kad miestelio kazino “Telšių pliumpis” lažybas pralošė, -prisiminęs drebėt pradėjo: -Tiek to…-Penkių grašių užteks…Tadas žiūri į Boleslovą suraukęs antakius…-Ne-ne.. -Aukoju paršą Korupci Lietuvai, kad tik būtų geriau, -baigė derybas Boleslovas. Tadas liko labai patenkitas sanderiu ir paprašė piemenuką Jonuką, paršą Korupci atskirti ir nuvaryti iš turgaus, per miestelį, arčiau Šatrijos kalno, - pasiganyti
. -Tik gink dieve, nepraganyk, Jona…-Varyk lėta, kad tauka neišvarvietų. –E…-Geriau nuvaręs, įvaryk į gardą, -perspėjo Boleslovas…
-Gera, tata, -Tap ir padarysiu…-Aš moku, -sušuko linksmai Jonukas. Jonukas buvo sumanus vaikis, ir piemuo geras buvo. Meitelį su vytele, neskubėdamas, pajungė prie bendros avinų bandos ir nušvilpavo per miestelį link Šatrijos kalno. Samurajus Gipsis liko patenkintas pirkiniu, - burelis “ubagų” nuėjo toliau žvalgytis po turgaus aikštę. Nuėjo ten kur matėsi aukščiau visų, iškilusios aštuonios galvos. Išlaipinti iš Pašto karietos svečiai iš Europos; keturi lietuviai, du ispanai-katalonai ir du prancūzai apžiūrinėjo, žemaičiu meistrų pagamintas klumpes. Jie prisiminė Tado Blindos perspėjimą, kad be klumpių nesirodyti, -nerizikavo…Jiems teko truputi palaukti, kol meistrai-klumdirbiai parinko tinkamų klumpių. Kelias poras reikėjo naujai išdruožti, nes 50-52 numerio neturėjo. Gražu žiūrėti, kaip meistrams iš po aštrios, plieninės “striūnos” skiedros skraido…Samurajus Gipsis nusiramino: -Viskas vyksta taip kaip reikia, -šyptelėjęs, tare savo septiniems Kitokios Lietuvos bendražygiams, ir nuėjo link Šatrijos kalno. Išėjus iš miestelio teko praeiti pro seną, laukinę obelę. “Gal ką pašnibždies” –pagalvojo Samurajus. Sustojo po obelim ir klausosi, - nebereikalo klausėsi, - pasiklausęs išgirdo šlamant: “Mano bobutė taip pat norėjo kaž ką parašyti, bet karves ganė, - negalėjo”…-Negalėjo tai negalėjo, -nusiskynė šalnų paliestą vieną obuoliuką, -atsikando: -Gražus buvo obuoliukas, -ale labai rūgštus, ir žiūri link Šatrijos kalno, pamatęs nustębo… Pamatė tai ko nesitikėjo pamatyti; išgąsdinti povai su kalakutais buvo sutūpę aukštai medžiuose, -buvo pritilę, - nej skardžiai klykė, nej burbuliavo. Pievose lakstė kaukėti, dvikojai padarai, -ožiai, gandrai, - diedai su bobutėm šoko, dainavo ir blynus dalino, - vargingesnėms ir pinigą įsprausdavo į delną…Nuošaliau, ant kalno, stovintis malūnas, suko sparnus, o ant sparnų sukosi velniukai. Ant stogo stovėjo baisi, -išbalusi Giltinė, - ji nedrįso nusileisti žemyn, tik dalgiu mosikavo ir įtemptų lynų, dideliais sparnais mojuojančius, juodus “pranašus”nuleidinėjo. Lynais leidosi, -nei tai dvigalvės varnas, nei tai dvigalviai šikšnosparniai. Apie du sieksnius siekiantys sparnai, šlamėdami praskrisdavo virš susirinkusių galvų ir nutūpdavo ant aukštos, perkūnijos apkramtytos tuopos. Patupėjusios, jos grįždavo atgal, - ant malūno stogo. Naktį būtų labai baisu, bet kai pamatai kaip jauni Lietuvos skautai iš Žemaitijos Aukštaitijos, kadetai iš Visagino, -žvalgybos paslapčių išmokę giliame Kibeno Peno imperijos užnugaryje, baimės nebelikdavo. Nebeliko nes jiems vadovavo patyręs instruktorius Edmondas Akylaitis. Jie prisitaiko iš jiečių, arbalėtų, lankų, ir… paleistos strėlės skrieja taikliai į plasnojančius taikinius, -renka taškus…-Bravo, -Šaunuoliai, - skandavo Samurajus, keturios raganaitės ir trys velniukaj. Jie jau žvalgėsi kaip pakibt ant malūno sparnų ir šiems skraidantiems padarams nusukti galvas. –E, -apseis be mūsų, -ir toliau žvelgosi. Juos sudomino aikštės nuošalėje įrengta didelė rąstinė smuklė. Sustatyti eilėm ąžuoliniai stalai buvo užtvindyti ankstyvų alaus mėgėjų, -barzduotų vietinių žemaičių -Tado Blindos bendražygių. Gauja pavadinti, neapsiverčia liežuvis, nes jie neatrodė agresyvūs ir laukė naujų lankytojų, - kaip senais laikais, traukė iš širdieas, - prašė dar:
-Morta, Morta dar po kvortą,
-Už rugius ir už miežius,
-Šimts perkūnų kas pražūva,
-Bet žemaitis nepražus…
-Pakėlę bokalus, - lauksim naujo karo…