Nemadinga tiesa vis baksnoja į sielą, Kai palaistom gėles jau išdžiūvus daigams. Patikėję lašai, žemės dulkes sukėlę, Bando gydyt apleistas, randuotas klaidas. Nesiskūsiu net sau. Eisiu piešt orchidėjos, Atsirinksiu tikėjimu skiestas spalvas. Glamonėsiu lape teptuku jos idėjas Ir kas dieną skaičiuosiu pumpurų akutes. Kai užbaigsiu ją kurt, ji jau bus sužydėjus, Savo amžinu grožiu užpildys žaizdas. Pakabinta šviesoj, atsisukus į mėlį, Ji be priekaištų saugos tapybos klaidas.
"juoda orchidėja, kaip aš mylėjau" popsiškai kiek tas orchidėjos tapymas nuskambėjo, kaip toj gražioj dainoj, kurią mėgstu pasiklausyti. Tebus 3 už tą grožį.
Žodžiai, smingantys giliai į širdį... skaudžiai...
,,...Glamonėsiu lape teptuku jos idėjas
Ir kas dieną skaičiuosiu pumpurų akutes...."
Pavydžiu Orchidėjai... pražys, jei šaknys neišdžiūvo........