iškeisk mane
begalės pirštų čiupinėja ilgesį
sruvenantį grindiniu
atleidęs sapną iš tarnystės
link savo celės
slenku
iškeisk į vėją
kad nė vienos durys
žodžiai ar žmonės
neužrištų mazgo
kaklaraiščio po kaklu
kol šventė gyventi
tik prasidėjo
o miklūs pirštai siuvinėja drobėje
bekraštes dykumos akis.