Rašyk
Eilės (72033)
Fantastika (2158)
Esė (1685)
Proza (10318)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kartą skrido kėkštas palauke ir pametė pušies sėklelę.
Sėklelė įkrito į balutę, išbrinko ir netrukus išleido žalią daigelį. Saulytė netruko išdžiovinti balą, tad sėklytė be vargo įsikabino į purią, kurmio neseniai išpurentą žemę.
Pušelė augo tiesi ir grakšti. Netrūko jai džiaugsmo ir pramogų. Aplink ošė žalia pieva, linksmino žiogai ir vabalai, pasakas sekė kiškiai, o netoliese žaliavo visas jaunuolynas pušų, eglių ir kitų linksmų medžių.  Vos panorėjusi, pušelė galėjo su jais pasikalbėti, o kai noro nebuvo, rymojo sau viena, ganydama debesis žydrame danguje.
Taip ir gyveno nerūpestingai jaunoji, į dangų link debesų stiepėsi, su jaunimu šėliojo, nieko nestokojo.
Po metų kitų pušelė pajuto, kad kažkas jos šakose suspurdėjo. Netrukus medžio nuostabai, toje vietoje, kurioje girdėjo kažką dunksint, iššoko mažas spurgutis. Pušelė žinojo, kad suaugusios pušys augina spurgučius, kurie rudenį virsta kankorėžiais. Tačiau juk ji dar visai vaikas…
Žiūrėjo ji nepatikliai į tą žalią, spurdantį kamuoliuką ir nežinojo, ką daryti. Juk augs, atims jos jaunas jėgas, jam ir vandens daugiau, ir saulės reikia…
Vieną dieną pušelė nusprendė nebesikamuoti ir numetė spurgutį - „riedėk, mažyti, link miško, ten daug vyresnių pušų, kurios žinos, ką su tavimi daryti“, - tarė ir nusisukusi nubraukė šykščią ašarą – kažkodėl buvo graudu skirtis, o kodėl, nežinojo…
Spurgutis riedėjo, riedėjo, kur vėjas pūtė. Be akių negalėjo matyti – kur, be sparnų negalėjo paskubėti, tačiau kažkas viduje skaudžiai virpėjo – kodėl jį, tokį mažą paleido…
Beriedėdamas spurgutis aplipo dulkėmis ir šapeliais, nebepažinsi.
- Kas tu, - staiga išgirdo kažką klausiant.
- Nežinau, - tyliai atsakė ir atsiduso.
- Kur riedi? - vėl paklausė malonus balsas.
- Kažkur, kur didelės pušys, - vos lemeno spurgutis.
- O kur tavo mama pušis?
- Kas? - vos nesprogo, išgirdęs tą žodį mažylis.
- Na, pušis, kuri tave išaugino?
- Nežinau, - tvenkėsi ašaros spurgučio viduje, tačiau jis neturėjo akių ir negalėjo jų išverkti, tad graudžiai rasojo.
- Klausyk, mažyli, nesisielok, imk, dovanosiu tau akis – kad galėtum matyti, kur riedėti, - linksmai pasiūlė tas pats malonus balsas.
Staiga spurgutis pajuto, kaip maži šilti delnai kažką įspraudė jam į kaktą. Pamėgino, pamirksėjo ir atsimerkė. Gražios juodos akys iškart nušvito – taip gražu aplinkui buvo, o prieš jį maloniai šypsojosi puošni raudona boružė, nemačia trindama skaudančius sparnelius, nuo kurių ką tik nulupo du taip ilgai augintus taškelius.
- Ačiū, - jau linksmiau prakalbo spurgutis.
Boružė pamosavusi delnuku nuskrido – norėjo kuo greičiau prigulti po lapu ir rasa patepti skaudančias vietas.
Apsidairė spurgutis ir pamatė tolumoje ošiančias žalias pušis. Iškart suprato, kad tai – jos. Širdis niekada nemeluoja. O spurgutis ją turėjo…
Staiga spurgutis atsisuko atgal. Jam labai knietėjo pamatyti tą, kurią buružė pavadino „mama“. Tačiau aukšti žolynai užstojo… Jis buvo jau gana toli nuriedėjęs… Juodos akys apsiblausė ir iš jų išriedėjo pirmosios ašaros. Neturėjo spurgutis rankų, negalėjo jų nusivalyti, tad atsigręžęs vėl į mišką, riedėjo ten, kur „mama“ liepė. „Ji juk žino, kaip reikia“ - guodė save.
Beriedėdamas toliau, spurgutis sutiko minkštą, pūkuotą voriuką, kuris jam atidavė dvi savo kojeles - „liko dar šešios, užteks“ - guodė mažylį, pats net susirietęs iš skausmo. Spurgutis jau galėjo bėgti…
Tada sutiko skruzdėlytę, kuri dovanojo dvi dailias rankeles – mano darbas tik kiaušinius šildyti, nieko dirbti vis tiek negaliu – ir save, ir besidrovintį tokios dovanos spurgutį guodė geradarė.
Spurgutis jau galėjo nusiprausti veidą balutėje ir dėkodamas apkabino skruzdėlytę.
„Štai taip aš apkabinsiu pačią gražiausią pušį ir ji pasakys, kad aš pats mieliausias jos vaikelis. Ji tikrai bus mano mama... “. Susisukęs į šiltas ir gražias svajones, spurgutis pirmą kartą pasijuto labai išvargęs, tad prigulė po smilgos lapu ir besišypsodamas užmigo.
Kitą dieną spurgutis linksmas pasiekė pirmąsias pušis. Ilgai vaikščiojo tarp jų, nedrįsdamas paprašyti prieglobsčio. Jos buvo tokios aukštos, išdidžios ir visai nežiūrėjo žemyn. Ilgai taip klajojęs, spurgutis išsirinko tą, kuri buvo ne tokia daili, ne tokia išlaki, tačiau kur kas žemesnė už kitas ir tyliai sušnabždėjo - „mama? “ Pušis ošė, glostoma vėjo ir nieko neatsakė. Spurgutis įsidrąsinęs sušuko garsiau - „mama! “. Niekas neatsakė. Spurgutis lakstė nuo vienos prie kitos pušies, vis garsiau šaukdamas iš boružės girdėtą ir tokį mielą vardą. Tačiau niekas jo nei matė, nei girdėjo…
Staiga visai po kojomis suaimanavo duslus balsas - „mažyli, eik iš čia, jos negali būti tavo mama, jos turi savo... “ - spurgutis apsidairęs pamatė išvirtusią seną pušį, kuri iššvokštė šiuos paskutinius žodžius ir užgeso…
Gailiai pravirko spurgutis, ką jam toliau daryti? Kur eiti, prie ko prisiglausti, ką apkabinti… Verkė, verkė, kol žemė įmirko nuo sūrių ašarų, pasidarė šlapia sėdėti, tad atsistojo ir nukiūrino, kur akys matė.
Ilgai ėjo spurgutis, kol be jėgų griuvo ir užmigo sunkiu, kietu miegu…
Susapnavo spurgutis, kad kažkas jį apglėbė šilta minkšta skraiste. „Mama?... “ ištarė per miegus. „Miegok, miegok, mažyli“, - atsakė šilta skraistė.
Kai nubudo, spurgutis pajuto, kad šalia kažkas kvėpuoja. Šiltas ir pūkuotas. Šoktelėjo ant savo laibų, kiek kreivų kojelių – ogi kiškelis jį visą naktį šildė ir saugojo.
- Labas rytas, mažyli, - žvaliai tarė kiškis. - Kur išsiruošei toks mažas?
Papasakojo jam viską spurgutis, širdelę išliejo…
- Hmmmm, - bet gi tu dabar visai ne spurgutis, tu – lyg mažas vaikelis. Žinai, nuvesiu tave pas žmones, sako, jie geri ir labai myli vaikus, - nelaukdamas sutikimo, kiškis liepė kuo greičiau sėsti jam ant nugaros ir nušokavo.
Spurgutis besėdėdamas ant kiškio nugaros žvalgėsi į šalis. Gaila jam buvo palikti pušis… Tačiau labiausiai dairėsi, norėdamas pamatyti tą, kuri jį sukūrė. Bet kiškis gal ne į tą pusę lėkė, gal per daug greitai jie skriejo, savo „mamos“ spurgutis taip ir nepamatė. Jis tikrai tikrai būtų ją pažinęs!

Žmonių namus keliauninkai pasiekė pavakary. Saulė gražiai leidosi už miško, o spurgučio širdis daužėsi iš baimės.
Pasibeldė jie į pirmas duris. Atidarė jas graži moteriškė. Išklausiusi spurgučio istorijos, šluostė ašaras ir atrodė, kad tuoj tuoj apkabins spurgutį, priglaus ir parsineš namo. Tokios geros jos akys buvo ir širdis tuksėjo - „paimk-paimk-paimk“ - spurgutis labai aiškiai tai girdėjo…
- Negaliu tavęs paimti, vaikeli, sunkiai gyvenam, vos galą su galu suduriam, ačiū Dievuliui, vaikai paaugo, namus reikia remontuoti… - davusi abiem po sausainį, iš kiemo išlydėjo…
Kiškis su spurgučiu puolė prie kito namo.
- Negaliu tavęs paimti, - vėl lyg peiliu per širdį rėžė gražios moters balsas, - paskola pečius slegia…
- O tu toks keistas, kreivomis kojelėmis ir akys tokios juodos… - sakė trečioji…
- Na ką jūs, mes gi dirbam su žmona, - užtrenkė duris prieš nosį jaunas vyras…
- Savų užtenka, - girtai šypsojosi visai nemalonus pagyvenęs žmogysta…
- Norėčiau vaikelio, savų neturim, - viltingai prakalbo senyva moteriškė atidariusi sunkias ąžuolines duris, - bet ne tie metai jau, ką žmonės pasakys…
Taip ėjo iš kiemo į kiemą, iš kaimo į kaimą pavargėliai, taip prašėsi, verkė, kad visai jėgos išseko…
Griuvo į žolę ir apsikabinę kietai užmigo. „Tu tik nenusimink“, - guodė užmigdamas kiškelis išsekusį ir nusiminusį spurgutį…
Buvę jau prieš rudenį, naktis pasitaikė šalta ir žvaigždėta. Tai buvo paskutinė naktis, kai skraidė fėja ir dalino žmonėms ir žvėreliams svajonių išsipildymą. Gal atsitiktinai, o gal taip ir turėjo būti, nutūpė ji pailsėti kaip tik ten, kur miegojo mūsų maži keliauninkai. „Kas čia dabar? - nustebusi žiūrėjo į miegančius. Kas juos čia, mažus, tokią šaltą naktį paliko lauke? “. Fėjoms pasakoti nereikia, jos skaito tiesiai iš širdies. Tad netrukus fėja žinojo visą mažojo spurgučio, jo padėjėjų istoriją ir pamatė visas prieš jį užsivėrusias duris ir širdis.
„Ką gi, turiu dar šiek tiek galios, mažyli, kuria norėjau tų žmonių svajones išpildyti, jų gyvenimą palengvinti, bet dabar… Dabar svarbiausias esi tu. Po šios šaltos nakties nubusi su sparnais, tave vadins angelu, galėsi skristi su manimi į angelų karalystę, kur mes šiltai jaukiai sulauksime pavasario… O žmonės… Labai norėjau jiems padėti, tačiau turės palaukti…“

Iš ryto fėja ir mažas angelėlis kilo aukštyn, aukštyn link saulės, kur šilta ir jauku. „Ar tu mano mama? “ - tyliai paklausė spurgutis. „Žinoma, - atsakė fėja, - visą gyvenimą apie tai svajojau…“ - ir dar tvirčiau suspaudė mažylio rankelę...
2016-03-10 17:16
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-03-11 01:52
Ana pynėse su
Vaikams

5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą