Bėga metai
tarsi krisdama
kalnų upė
veidovaizdai
jaunėja
krūtinėje akimirkos
pražydusių rožių
atrodo žiema
numetė kailinius
įbėgi į laiko kryžkelę
nori kam nors
perduoti savo žodžius
gal kam nors prireiks
medžius nupjauna
akmenis sugriaužia
samanos ir skruzdėlės
sidabro šaukštai
tamsėja
ir tamsėja
nori
kad iš jų
atsigertų
saulės apgamas.