Kvėpuoju nuoširdumu geriu iš tiesos taurės skęstu aistros ašarose nes neturėdama jau praradau tave... jausmas paliečiamas kaip nevilties naktis atidarydama vartus gyvenimo rytui!...
Poezijoje nuoširdumas turi būti parodomas...kažkaip tai poetiškiau sakyčiau. Nes pasakyti, kad kvėpuoji nuoširdumu, beveik tolygu pasakyti - esu nuoširdi, o taip pasakyti gali kiekvienas, bet kuri moteris, ne poetė, o jums privalu kažkaip tai kitaip išreikšti tą nuoširdumą, nes jūs jau nesate tik šiaip sau moterėlė. Jūs turite taip rašyti, kad skaitytojas skaitydamas jūsų eilėraštį pats jaustų tą nuoširdumą, tiesą ir neviltį bei praradimus, o ne jam tai būtų tiesiogiai pasakyta kaip kokioje telegramoje. Va tokia yra mano nuomonė apie poeziją :)