Rašyk
Eilės (75658)
Fantastika (2217)
Esė (1518)
Proza (10666)
Vaikams (2559)
Slam (50)
English (1166)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Jonas Baranauskas 1952V10 Jonas Baranauskas 1952V10

„Spindėk!“. Novelės ir kitkas. IV dalis. V., 2016 m.

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių
Rekomendavo: wrawr


Jonas Baranauskas 

Spindėk! Novelės ir kitkas. IV dalis. Vilniuje, 2016 m. 
 

Įžanga


Ši knyga neįdomi negali būti todėl, kad joje aprašomo KGB veikimo tiesa yra dar negirdėta. Tai judėjimo, minčių sekimas ir kankinimai nuotoliniu būdu (bangomis, spinduliais). Išspausdinkite ir popieriuje šiuos mano tekstus. Viliuosi, kad viešumas pabaigs visa tai, ką čia aprašau, kad KGB liausis mane kankinti ir mintis sekti. Šitokio persekiojimo, baudimo dar nėra buvę.

Jonas Baranauskas,
laisvės kovų dalyvis, buvęs „Lietuvos aido“ žurnalistas  

______________________

Kažkada lėktuvo kūrėjams lėktuvą sukurti atrodė neįmanoma – metalas už orą sunkesnis, todėl skraidyti ore metalas negali, tai neįmanoma, neįtikėtina. Bet neįmanomi dalykai išsipildo, virsta tikrove, ir tenka jais patikėti – ne vien metalas pakyla nuo žemės ir skraido. Stebuklų apstu. Vienas iš jų – minčių sekimas ir kankinimas per atstumą. Šiuomi KGB mane persekioja, ir tai čia aprašysiu. Tai kas, kad pradedu nuo savo senelio. Ateis čia ir mano gyvenimas ir negyvenimas, kurio joks senelis negalėjo nuspėti, nei susapnuoti. Tik šiais laikais gali susapnuoti sapną, kurį tau suplanuoja iš anksto kai naktis dar toli, tu linksmas vaikštai po saulėtą miestą ir nakties košmaro nenujauti. Jei sapną transliuos sunkų, sekančios nakties bijosiu ir dėl sapno. Čia aš visur, kur šitaip kalbu, tai vien apie save. Daugiau tokiu būdu – per atstumą – persekiojamųjų nei mačiau, nei girdėjau. Nors tai dienoraštis, bet jį skelbsiu. Jei sakysite, kad persekioja ne KGB, tai sakykite, bet tai būtų savęs apgaudinėjimas. Netikslumo vengiu.  
 
 

Invazija į mano tekstą

Istorinė invazija, jei gerai iš raštų ir pasakojimų atsimenu, buvo 1940 metų birželio 15 dieną: iškart į visas tris Baltijos valstybes (reikėjo jas „išvaduoti nuo buržujų jungo; be to: šiose valstybėse tą pačią dieną ir tą pačią valandą pribrendo revoliucinė situacija, kai visuomenės apačios toliau jau nebegalėjo vergauti, o viršūnės jau neturėjo teisės toliau valdyti).
Ne tai labiausiai man rūpi. Gyvenu kentėdamas kankinimus bangomis (ultragarsu?, spinduliais?), gyvenu va štai kuo:
Daug egzempliorių išplatinau savo teksto (viename puslapyje), pavadinto „Kas čia parašyta yra tiesa“, ir štai 2015 m. birželio mėnesį su siaubu pastebėjau, kad tame tekste yra gana reikšmingų klaidų, (kurias ne aš pats padariau): klaidingai parašyta žodis „antikė (gė) bistinį“, žodis „a (n) tisovietinius“, žodis „neareš (t) uoja“ ir žodis „nežin (i) a“. Minėtame tekste „Kas čia parašyta yra tiesa“ tie suklaidinti žodžiai buvo šiuose sakiniuose: 1) Beje, man išoperuota melanoma (net ir kai ant operacinio stalo gulėjau, kalbėjimo mašina žodžius galvoje nepaliaujamai kartojo; kalbėjimo mašina buvo įjungta ištisus dešimt metų!), yra auglys ant nugaros (jo skaudėjimą bangomis padidina), kitas nežin (i) a koks auglys yra šalia inksto. 2) Kankina ir seka mintis, kaip labai daug kartų seniai įsitikinau, ypač už sovietų laikotarpio eilėraščius, ypač už antikė (gė) bistinį eilėraštį, beje nė neišspausdintą, kelis a (n) tisovietinius, atgimimo eilėraščių knygelę „Vasarvidžio laisvė“ (išėjusią 1990 m.), rašinius „Lietuvos aide“ kai dirbau jame korespondentu (gal ir už rašinį kad KGB veikla Lietuvoje uždraudžiama), gal ir už pogrindinę veiklą sovietų metais (už dalyvavimą leidžiant „Perspektyvas“, už Gintauto Iešmanto rankraščių išgelbėjimą ir išsaugojimą kai jį areštavo), ir ypač už nepriklausomybės siekimą. 3) Ir niekas jų neareš (t) uoja.
Ištaisiau šias piktybines (tikriau sakant, „niekšiškas, begėdiškas“) klaidas paminėtuose žodžiuose, ir toliau šį nuo kankinimų gynimosi tekstą platinu jau be tų praleistų raidžių, be šių klaidų, kurias nė nežinau kas padarė (raides, kurios skliausteliuose, išleido).
Ištaisiau klaidas, kurias ne pats buvau padaręs, ir kitame tokio pat pavadinimo (dvidešimties puslapių) tekste, kuriame manęs kankinimus aprašau daug plačiau. Svarbi klaida buvo šiame pasakyme: „Šitaip jie „dirba“ 24 valandas per parą kasdien ir kasmet, ir be jokių „išeiginių“. Kokia siaubinga nusikaltėlių irštvelė! Kur ji yra? “.

________________


„Jei žaidimas sustos, ko ieškosiu toliau, nežinau“, – sakoma dainininko O. V. (meniškai gana efektingoje) dainoje. Jau neieškokite manęs, buvusio ir esamo KGB žmonės!: prašau, kad pasibaigtų nesibaigianti kelionė į mane!! Kiek galima!!! Kai eidamas priešais save pamatau žmogų, aš jau nesuprantu – artėja jis į mane, ar nuo manęs tolsta, taip privargau. KGB gaujelė, per mano akis matanti aplinką kurią aš matau, gal ir geriau tą mato ir suvokia.
____________________________________________________________


„Vaikšto vienas“ – jau ir tokiu pavadinimu knyga atsirado. Ir knygų pavadinimų „iš manęs yra išėję“. Beje, kai dirbau „Lietuvos aide“, pavadinimus mano rašiniams neretai užrašydavo tekstą vizuojantis redaktorius (kuris dažniausiai buvo redaktoriaus pavaduotojas Juozas Glinskis). Į patį tekstą nesikišdavo, nebent išbraukdavo (labai retai) kokį sakinėlį (o sykį draugiškai, pažvelgimu ir gestu, patarė, kad prieš KGB per daug nesišakočiau; tuokart, rodos, buvau parašęs kad KGB, ir jų kasperavičiukai, yra užgrobę mūsų dabar vadinamą LRT, ar rašiau apie badautojus, reikalaujančius grąžinti Radiją ir Televiziją (beje, kad niekas neprisimena, tai priminsiu, jog tada protestuodamas badavo ir Virgis Kubilius, aktorius aktoriaus sūnus, nuo 1973 metų mano pažįstamas, biblinius tekstus dabar jau per laisvą radiją skaitantis).

P. S. Tie mano rašiniams duoti pavadinimai dažniausiai man atrodydavo labai kūrybiški; tiek kūrybiški, kokio kūrybiškumo nė aš pats teksto autorius jaučiau neturįs. Jei Glinskis paklausdavo, ar su pavadinimu sutinku, taip ir atsakydavau: kūrybiškas pavadinimas.

________



„Kur tu, šventas paukšti? “, – girdžiu klausia vyriškis dainoje manęs. Jau net ant lango stiklo skelbimą užsirašiau, prisilipdžiau kur aš esu (nes kiek gi aš galiu kentėti kankinimus!). Skelbimas toks (galima įskaityti ir be žiūronų): „Išduok teisėsaugai tuos (ir jų buveinę), kurie seka mano mintis, mano judėjimą, ir kankina mane nuotoliniu būdu. Jonas Baranauskas, tel. 861399523“.
Beje, šitaip manęs klausia vienoje ir rusiškoje dainoje (irgi vyriškis): „Nu gdie žie ty, ptica? “.
Dainoje toks paukščio vaidmuo atrodo gražus, bet gyvenime tai pragariškai sunku, nes bangomis, kažkokiu bangų sriautu, per nuotolį, tokį „herojų per prievartą“ nusikaltėliai kankina. Pasiduoti jiems seniai būčiau pasidavęs, jeigu pasiduoti būtų kaip (bet tai yra kankinimai dėl kankinimų), nepaisydamas, kad dainose raginama: „Nepasiduok, lietuviškas paukšti, dar ne pabaiga, aukščiau kelk galvą – likimas renkas tave, nepasiduok, nors jėgų nebėra“ (grupės „Pop Ladies“ dainininkė). Aš jau pilku šešėliu pavirtau, o ne...
Net stebiuosi kaip seniai mane vadina ir paukščiu. Rodos, dar sovietų laikais mergina, gražiu, aukštu, skaidriu balsu besistebėdama dainavo: „O paukštis toks mažas, o paukštis toks mažas!... “. Manau, tai irgi apie mane. Gal mane pamaišė su mano draugu R. Jasu, kuris buvo išsiskiriančiai mažo ūgio; kaip tik jis, iš draugiškumo, paukščiu mane ir pradėjo vadinti (beje, ir briedžiu). Dabar šios dainos nebesigirdi.
„Sugrąžink, vėjau, mano meilę ir ramunės žiedą sugrąžink, nors mažutę viltį sugrąžink“ – per Pūko radiją girdžiu dainuoja mergina reto skambumo, nepaprastai aistringu balseliu, bet ar ši daina turi ką nors bendro su manimi, nežinau – nepanašu, bet ir vėju mane vadina labai seniai. Atrodo, ir ši daina jau labai pagyvenusi.
Turiu eilėraščių knygelę pavadinimu „Kalbėk, paukšti“, bet daugiau apie ją šia tema pasakyti neturiu ko. Gal be reikalo ir paminėjau (nors paukščiu mane anksčiau pradėjo vadinti, negu ji pasirodė).

Vilniuje, 2015 m. birželis
___________________  
 
 

Nusikaltėlių priemonės

KGB gaujelė stengiasi mane nuvyti nuo kompiuterio, kai juo rašau dar ir iš darbo parėjęs, namuose. Nes esu „apsiginklavęs“ juo jau ir namuose. Viena nusikaltėlių priemonė tokia: „įkala“ skausmą man į sprandą: bukai duriantį, „pakankamai“ skausmingą. Bet rašyti būna dar įmanoma. Kai kartą ryžtingai mintyse nusprendžiau, kad užrašysiu šį kankinimą tekstan ir nusiųsiu vidaus reikalų ministrui Sauliui Skverneliui bei daug kam, tai jie „įkalimą“ sprande išjungė, ir sekančius vakarus jo nebeįjunginėjo. Jau seniai elektroniniais laiškais siuntinėju įvairiems žmonėms aprašymėlius kaip KGB gaujelė mane kankina (pavyzdžiui, kai mėšlungį kojoje naktį įjungia; beje, jei man įjungė mėšlungį, tai žiūrėk tada ir vaistus nuo mėšlungio per televiziją reklamuoja). Net ir seimūnams siunčiu. Žiniasklaidininkams. Ir, žinoma, teisėsaugininkams.
Darbe mano minčių sekliai (naikintojai!) taip pat ne viską leidžia rašyti, elektroninius laiškus su kankinimų aprašymais siuntinėti, laiko tam atrandu. Už tai (ypač už tekstų ruošimą literatūros svetainei Rašyk. lt, už jų įkėlimą svetainėn) kankino, sakykim, dirbtiniu šalčiu: žiemiškai birželio mėnesį, kai už lango buvo per dvidešimt laipsnių šilumos. Tuos kartus šaldė taip smarkiai ir ilgai, kad net lūpa apšašo. Tiesa, ne kažin kiek pastebimai. O kai labai daug, labai intensyviai vargino dirbtinąja sloga, tai prie šnervės apšašo nosis; irgi nelabai žymiai. Tai man priminė, kad Dostojevskio aprašomiems katorgininkams egzekutoriai (tarsi tokie, kokie mane bangomis kankina) perplėšdavo šnervių pertvarėlę, šitaip katorgininkus paženklindami (jei gerai supratau rusiškai skaitydamas jo „Užrašus iš mirusiųjų namų“).

Vilniuje, 2015 m. birželis

___________________________________ 
 
  

Dirbtinis užmaršinimas

Faktografija

Paskiausias užmaršinimas, kurį man gaujelė padarė, buvo šis.
Mano elektroninės knygos „Spindėk! “ įkelti interneto literatūrinėn svetainėn Rašyk. lt nebuvo įmanoma dėl per ilgo knygos teksto – jis viršijo šešis šimtus kompiuterinių puslapių. Todėl knygą, palikdamas tą patį pavadinimą, suskaidžiau į tris dalis, ketindamas kiekvienai daliai duoti atskirą numerį: I dalis, II dalis ir III dalis. Va kaip tik tai gaujelė man ir užmaršino – bangomis sąmonėje, smegenyse „užtušavo“, užblokavo šį ketinimą, ir visas tris dalis svetainėn sukėliau nepažymėjęs knygos priešlapyje kuri tai dalis. Ir tik kai jau įkėliau (2015. 06. 10) paskutinę knygos dalį, gaujelė, tą pat momentą „atblokavo“, bangomis man priminė: kad dalių nesunumeriavau. Apmaudu ir netgi pikta pasidarė. Bet, laimė, visas tris dalis, kiekvieną dalį, pažymėjau failo pavadinime, kurį turi kiekviena atskira dalis.
Mintyse pradėjau įtarinėti, nuogąstauti ar neturi šitaip pasielgę jie kokių nors man labiau nenaudingų kėslų, negu paprastas „apsižioplinimas“. Įtarus, žinoma, kartais būnu ir per daug.

____________________________________________________________________ 
 
 
 
„Aš pastebėjau, kad smuklėse avižas dažniausiai ne arkliai suėda, o smuklės bernai prageria.“
Hugo, o kad Viktoras, tai aišku


Degtinė, ir velnio išradimai

Kai patuntu (vieną po kitos) išgeriu degtinės taurelių ne vieną, bet dvi – o jeigu tris, tai būtiniausiai – KGB „prižiūrėtojai“ man įjungia baudžiantį kankinimą. Bet įjungia ir tai, kas man būna, manau, naudinga: kūrybinį minčių stimuliavimą; kartais nejučiomis (nė kiek negirdimai!), rodos, padiktuoja ir kokį sakinuką, jų pačių parengtą ir suredaguotą. Tada aš parašau smarkesnių dalykėlių. Vienas jų, atėjęs man į galvą ir tapęs rašteliu prieš pačius „prižiūrėtojus“, yra šisai: Pirmas dalykas, ką mūsų tauta turi padaryti, tai išvaikyti KGB gaujelę – tuos, kurie seka mano mintis ir kankina mane bangomis, o jų buveinę negrįžtamai panaikinti, tarsi žudikų irštvą. Gaujelė nedidelė. Svarbesnio prašymo neturiu.
Sakysite, kad tai degtinė veikia ir stimuliuoja. Atsakyčiau: ir viena, ir kita. Bet aiškiai didesnis poveikis būna „technikinių“ bangų, o ne degtinės.
Visą gyvenimą buvau negeriantis. Vaduotis nuo kankinimų, ir nuo dirbtinosios slogos, bei ir nuo kitokių kankinimų, vaduotis jau degtine bandau. Nepadeda, bet bandau.

Deja, gaujelė pradėjo smarkiau bausti už gėrimą – netgi už kiekvieną stikliuką, kurį pradedu kartais ir ketvirtą valandą ryte: kai jį išverčiu, įjungia tokį užsikosėjimą, kad net oro pritrūksta ir „filma trūksta“. Arba įjungia „labai neskanų“ pykinimo jutimą; iškart, taurelę vos maktelėjus. Matyt, būna nustatytas automatinis tokio poveikio įjungimas, suveikiantis pagal mano judesius, rankų judesius, pagal galvos funkcionavimą. Pagal tai automatiškai daug visokių poveikių įsijungia, aišku, ne tik taurelę išgėrus. Be abejo, tai atsitinka bet kur, ir namuose krutant. Pavyzdžiui, man peržengiant slenkstį iš kambario į kambarį... plūsteli į kūną, „įsijungia“ staigus, tiesiog akimirksninis šaltis, šaltis, kurio iš tikrųjų kambaryje nebūna. Taip automatiškai KGB aparatūra veikia ir suveikia, neabejoju, net per Žemės palydovą: švysteli, paleidžia nematomą šalčio bangų į mane spinduliavimą, peržengiant tarpdurį! Retais atvejais šitaip staigiai plūsteli ir šiluma, o ne šaltis: šilumos sriautas, bañgos ar spinduliai – nežinau, kaip pavadinti (kai kankina, tai, ko gero, ultragarsu, kuris net ir tanke esantį nuginkluotų). Šaltis (kaip ir šiluma) apima momentaliai, per sekundę kitą. Įdomiausia turėtų būti, kad visuose buto kambariuose temperatūra tokia pati, o einant iš vieno kambario į kitą, temperatūra... skiriasi tiesiog šiurpinančiai! (kartais – ir nejudant – įjungia tokį kūno šaldymą, kad net šiurpas eina per visą kūną; pasidaro ne tik šalta, bet ir savijautos blogumas atsiranda, kankinantis blogumas). Šitaip virtualiai „šaltą“ kambarį padaro dažniausiai tą, kuriame gyvenu, laiką leidžiu (beje, mūsų buto pačiame mažiausiame, bet man pakankame – vienutės Lukiškėse, manau, daug mažesnės, o kad mažesnės vienutės Vilniaus kardikardijoje prie Vilnelės žiočių, mačiau pats, rusų kariuomenėje tarnaudamas; tada tame senovės pastate buvo armijos,, gaupvachta“). Matyt, daug yra aparatūros buveinėje, iš kurios kankintojai mane ėda ir gano, niekas jos nenufilmuoja ir per televiziją neparodo – nėra kam. Kad aparatūra negirdėtai tobula, sudėtinga, aišku iš mano aprašymų, nors liūto dalis iš to, ką patyriau, liko neaprašyta.
O kažkada būdavo va ir šitaip. Man pereinant iš vieno kambario į kitą, kaip aš sakau, peržengiant slenkstį, iš viršutinio buto... stuktelėdavo man lubas, į mūsų buto lubas. Ten, viršutiniame bute, buvo įrengtas kažkoks dunksėjimo į grindis įrenginys, kuris irgi veikdavo automatiškai: suveikdavo (dunktelėdavo) pagal manęs sekimą, mano galvos sekimą, pagal „mano akių“ sekimą. Kai tik žengiu per tarpdurį – bumbt į lubas duslus smūgelis!, (man išgirstamas; plačiau apie tai parašysiu skyrelyje „Žvyro trintuvė“). Daugiausia informacijos iš manęs kankintojai gauna, manau (netgi žinau, nes jie patys įtikinamai yra man tai sakę), kaip tik per mano akis; ką aš matau, kažkiek mato ir jie – dabartinio KGB gaujelė. Kaip konkrečiai jiems atsispindi mano regėjimas, kaip jų aparatūroje atsispindi tai, ką matau aš, sužinoti nepasitaikė. Težinau, pavyzdžiui, kad jie mato, žino net ir kokias spalvas aš matau, kai jas matau. Sakykim, baltą lėktuvo juostą danguje mato, kai aš, užvertęs galvą, į skrendantį lėktuvą užsižiūriu (vienoje ir dainoje girdėjau, per „Lietaus“ ar per valstybinį radiją: „Baltą lėktuvo juostą danguje mato“, ar kaip ten pasakyta. Jau daug metų nepasigirsta ši daina.

Atgrasyti mane nuo gėrimo (tiksliau sakant, nuo išgerdinėjimo, kuriuo siekiu labiausiai to, kad mane amnestuotų) čia minėtais būdais KGB gaujelei nepavyko, todėl jau griebėsi skausmingesnio baudimo: kai išgeriu (vos atsikėlęs po dvi taureles), jie įjungia tokį kankinimą bangomis, kad užverčiu knygą ir užsimerkęs turiu laukti, kol išjungs arba net ir vėl guluosi į lovą. Anksčiau už išgėrimą taip nebausdavo. Matyt, nori išlaikyti mane ne girtuoklį, kad ir toliau galėtų mano galva, manimi savo kėgėbistiniam smirdėjimui naudotis. Ryte išgėręs pirmiausia imu paskaityti klasikinį romaną, tuo pradėdamas kasdieninį savo nesibaigiančio kentėjimo dienavojimą, per kurį jau tuščiai nebevaikštau, nei lovoje guliu, kaip tai dariau daug metų, bet rašau (kompiuteriu), nors ir rašyti gaujelė bangomis trukdo: dažnai įjungia kokį nors kankinimą.

2015 m.
________________________________________________________________ 
 
 
 

Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius. 
 
 

Praraja

Faktografija

Be abejo įdomu, kokie mano santykiai su gaujele, kurie mano mintis seka ir kankina mane bangomis: įdomu tiems, kurie tiki arba žino, kad tokia KGB gaujelė egzistuoja. Nemažai galėčiau apie tai prirašyti. Šiandien pasakysiu šiais žodžiais: tarp jų ir manęs yra praraja, kokia didžiausia visame pasaulyje. Tokie jie man. Labiausiai dėl to, kad kankina – jau dvidešimt metų – kankinimais, kuriais veikia ir kūną, ir dvasinę savijautą (bet daug labiau kūną, kūniškus pojūčius; kankinimą jaučiu labiau kūnu, negu dvasia).
Koks aš jiems daugiausia pasako štai kas: bangomis baudžia, kankina mane visokiais sunkiais kankinimais!! Pavyzdžiui, šiuo metu: dirbtiniu galvos skausmu, dirbtiniu spengimu galvoje, dirbtine kankinančia būsena ir dirbtiniu slogavimu. Todėl daugiau jokių aiškinimų nei nereikia. Iš jų pusės žodinių aiškinimų beveik nei nebūna. Na, neseniai, prieš kelias dienas, man pasakė, taigi šiek tiek ir žodžiais išsidavė kas aš jiems:,, Ką tu, šunie, myli“, – tarė eteriniu būdu iš savo bunkerio. Mat tomis dienomis Googlo literatūros svetainei Rašyk. lt rengiau ir siuntinėjau savo elektronines knygas, kurių pabaigoje dėjau straipsniuką ir apie save, besibaigiantį žodžiais: Myliu laisvę, grožį ir moteris. Šiuos žodžius man betikrinant taip ir pasakė:,, Ką tu, šunie, myli“.
Sakė man (vis dar nežinomu, konkrečiai nesuprantamu) eteriniu būdu, šįsyk labai prislopintu, nė kiek neatpažįstamu balsu; sakė vyriškis išmata iš KGB buveinės, kurioje yra manęs kankinimo aparatūra. Kad minėtu kreipiniu mane pavadino, nesvarbu; tik pasitvirtino tai, kuo jie mane laiko, koks mano su jais „draugavimas“. Net bjauru žodį „draugavimas“ sakyti, tokį nekaltą rašyti, nors ir kabutėse. Kalbant apie juos tik motoriniam pjūklui toks pavadinimas tinka, kuris, nuo senų laikų vadinosi „Drūžba“.
**Deja, tenka baigti rašyti bet ką, ne tik žodį kabutėse – o rašau Gedimino prospekte, lauko kavinėje – įjungė KGB srutos mieguistumo būseną; tokią nepakenčiamą, kad tenka užvožti kompiuterio dangtį (ant kurio užrašyta: išduok teisėsaugai tuos, kurie kankina mane bangomis ir seka mano mintis); važiuosiu namo kuo greičiau į lovą gultis, lovoje mieguistumą dažniausiai išjungia, bet, gal nei parvažiavimo negalėdamas sulaukti gulsiuos kur nors skverelyje ant žolės; šiuo šiltuoju metų laiku daug kas skveruose gulinėja; tik ne dėl įjungto dirbtinio mieguistumo guli, dėl kurio aš gulsiuos (ak, kaip pavydžiu!). Niekas, suprantama, nė neįtars (ne tik nepatikėtų), kad čia paguldė mane dirbtinis miego norėjimas, sunkus ir nemalonus, kuris bangomis sukeliamas; beje, šis gaujelės teikiamas mieguistumas yra ir neužmigdantis, kad ir koks intensyvus jis būna įjungtas (tiesa, kartais ir užmigdo). Jei policija prie manęs gulinčio prikibs (nors nemanau), pateiksiu popierinį pasiaiškinimą „Kas čia parašyta yra tiesa“, kurių turiu pilną kišenę.
Bet, deja, neužteko KGB gaujelei manęs baudimo vien mieguistumu: įjungė pagrečiui dar du kankinimus: kankinančią būseną ir dirbtinį galvos skaudėjimą. Tai gal reikia juos atsiprašyti, kad išmatomis pavadinu! Šis žodis per švelnus jiems vadinti; o pykstu ne dėl to, kad ir šunimi mane pavadina; pykstu, kad kūną kankina bangomis, niekam niekuo nenusikaltusį (ir kad mintis seka).
P. S. Spėjęs skverelyje pagulėti, ir parvažiavęs iš Gedimino prospekto namo, pastebėjau, kad mano bute kėgėbistėlių būta!: pavogė – atleiskit už smulkmeniškumą (bet ir Dostojevskis, pavyzdžiui, buvo detaliai smulkmeniškas, ir dėl tos savybės pergyvendavo): pavogė... degtinės butelio kamštelį! Jau aš taip degradavau, kad pradėjau gerti „nacionalinį gėrimą“ nuo ankstyvo ryto, nei gaidžių dar nepasigirdus (nes iš kur jų pasigirs, kai Vilniuje ne kaimas; tik (dabartinio) KGB jaunuomenė, vidurnaktį atėjusi prie mano lango pasigirsta); kasdien geriu; iš nevilties, nuo kankinimų bangomis šitaip beviltiškai gelbėdamasis. Taigi, ponai! (kurie iš tikrųjų dažniau gal protarybiniai draugai esate, negu ponai) ant mažojo mano stalelio, mano mažajame kambarėlyje, kuriame, „mažyte mano, tu šiąnakt nuostabi“, visąlaik stovi bonkelė degtinės. Žinoma, pati pigiausioji (bet vis tiek 40 laipsnių), nes taupau, jausdamas, kad greit ir pigiausiai pinigų neliks: išeinu senatvės pensijon iš darbo Institute, nuo š. m. liepos mėnesio darbo netenku. Bet baigsiu pasakoti: kai butelys ištuštėja, išmetu jį laukujan konteinerin, kuris po mano šešiolikaaukščiu namu, žemiausioje jo ertmėje. Bet,... prieš išmesdamas, butelio nusuku kamštelį. Nes vis dar suveikia dar sovietmečiu susiklostęs atsargumas: šiukšliadėžėn bonką nusviesdamas prieš tai nusuku jos kamštį, ir metu konteinerin bonką ir kamštį atskirai. Prarandu 20 lietuviškų centų; rodos tiek išgertas butelys priduodamas kainuoja. Kodėl aš taip darau, į ką normalus žmogus nė dėmesio neatkreiptų (blaivaus proto žmogus!)? Matyt, ne tuščiai darau, jeigu kamštelį KGB šūdvabalis iš mano kambario pavogė: saugausi, žinoma beveik juokingai, štai nuo ko: jei išsigriebs koks KGB parankinis iš šiukšliadėžės mano bonką, tai išsigriebs ją neužkimštą – vis mažiau KGB organams informacijos! Sakykim, kėgėbistas tą butelį padės kokio nors nusikaltimo vietoje, kurį pats, arba jo sėbrai, padarė, o ant to butelio mano pirštų atspaudai likę (ne su pirštinėm gi aš degtinę geriu). Štai teisėsaugai ir oficialiai kliautis mane griebti. Visą laiką šio gąsdinamojo principo, šio dalyko bijausi, nes juo (neva, slepiamu pirštų atspaudų paėmimu) KGB mane gąsdina jau begalę metų; pirmąkart, su dideliu siaubu, tai pastebėjau 1984 metais, ir ikšiolei bijau, nes šį gąsdinimą (kuris baimė man dabar jau net didesnė) mano atžvilgiu dar tebetaiko: štai šiandien iš buto pavogė kamštelį bonkos, kurią rytoj, kaip logiškai numatoma, išmesiu šiukšlių konteinerin, ir beliks ją tik išsigriebti ir užsukti, išsiėmus iš kišenės jos kamštelį; tada mano daiktinis įkaltis bus labiau kompleksiškas. Prie lauko durų, iš namų man išeinant (ir bonką retkarčiais išmetant) viską laiką, beveik visą laiką, kas nors lūkuriuoja: su vedžiojamu šunimi, arba paskirai vienatinai, arba atvažiavusioje mašinoje, arba tuo pat metu kas nors iš namo išeina, kas dažniausiai ir taikosi. Tai šitaip išgąstingai ir man nejuokingai tokias KGB vagystėles aš išsiaiškinu, kurias, manau, ne pro šalį ir užrašyti.
Beje būdavo, kad ir išmesti (neatsimenu jau ir ką) KGB žmonės man neleisdavo: vienais metais šiukšlių konteinerio patalpėlė mūsų name būdavo užrakinta, pakabinama spyna būdavo rakinama kaip koks auksas. Tai gal ir dėl to, kad ateidavo konteinerį išrankelioti kažkokie žmonės, kai aš ką nors nekasdieniško išmesdavau; ateidavo tais atvejais, kai aš paržingsniuodavau namo!, ir, be abejo, dažniausiai, ateidavo rankelioti tais atvejais, kurie niekaip su manimi, tokiu paprasčiausiu ir niekiniu, nesusiję. Žinoma, butelį išmesti yra galimybė ir per šiukšlių vamzdį, kiekviename aukšte esantį, bet ne visuomet man užtenka išradingumo ir apsisprendimo šitaip slapstytis. Viską suuodžia mintis sekdami. Kai savo paskutinę eilėraščių knygelę (paskutinį „Vasarvidžio laisvės“ egzempliorių), bangom kankinamas, išmečiau ne šiukšlių vamzdin, o nunešiau net Neries upėn (keikdamas senius, kurie nuotoliniu, eteriniu būdu lojo visą kelią, ir visą laiką), tai netoliese, pakrantėje prie Žaliojo tilto netrukus pastatė vamzdį, dėl kurio jau ir parašus rinko, kad toks surūdijęs miesto akcentas būtų pašalintas. Daug metų medijoje, daug kur, pildėsi J. Mačiukevičiaus knygelės pavadinimas: „Apie tave ir tau“. Oi, daug ką turiu pasakyti; bet niekas (lyginant) man neskolingas: vien tik tie, kurie mane bangomis kankina ir mintis mano seka. O dar daugiau negu turiu pasakyti, dar daugiau apie manęs kankinimus esu jau užmiršęs. Dabar popieriukuose užsirašau kas nutinka, kad kada nors kompiuteriu persirašyčiau į savo tekstų rinkinį „Spindėk! “ ar į dienoraštį „Ave, crux! “, kurių išleisti popierinėje knygoje nesiima nė viena leidykla (nei eilėraščių). Šitaip ant popieriukų mintis užsirašinėdamas nepamirštu paminėti ir šios pastabėlės: mano kambarėlio durų spynoje cilindriukas, šerdelė dar visiškai nauja, visai neseniai „Senukuose“ nusipirkau ją vėl, įmontavau, o visus tris jos raktus iškart įsidėjau kišenėn ir nešiojuosi su savimi kaip ir pačias kelnes. Bet vis tiek, ir dabar, politiniai nusikaltėliai kambarį atsirakino (visrakčiu), ir bonkos kamštelį pavogė (juokitės iš jų!, o tuos, kurie bangom mane kankina – išsklaidykite!!). Aš susirietęs ieškojau ant kilimo to skardinio kamštelio net du kartus, ieškojau, ar nėra kur nors nukritęs nuo stalo, nors žinojau, kad negalėjo nei nukristi, buvo ne ant stalo krašto padėtas (beje, kaip visuomet, atverstas, o ne užverstas – štai koks smulkmeniškumas man pastebimas – jeigu šluočiau kiemą, nė vienos šiukšlelės neliktų). Nors taip negalėjo atsitikti, kamštelis negalėjo niekur nuriedėti, bet dėl šimtaprocentinės garantijos kambarį labai nuodugniai apieškojau, dėl garantijos absoliučios, nes įsitikinti, ar KGB buvo įlindę į kambarį, man svarbu. Ieškojau visas lempas užsižiebęs (nors buvo šviesu), kurių, tiesa, mano kambarėlio palubėje tik viena, bet pati stipriausia, savo didumu išlenda iš plafono, kurį sentimentaliam savo atsiminimui 1993 metais atsivežiau iš senojo būsto Rašytojų g. 4 – jame aš vargau beveik laimingiausius savo gyvenimo metus, nes tada KGB nusikaltėliai bangų kankinimais manęs dar nekankino.
***Štai dabar vėl įjungė KGB srutos nuotolinį kankinimą kankinančia būsena! Niekai ir juokinga gali pasirodyti tik įsibrovimas į kambarį ir, žinoma, kamščio pavogimas, bet kankinimas bangomis – nejuokinga nė kiek. Nors gal teisingiau sako dainininkas Algimantas Butnorius: tavo baimė man šiek tiek juokinga, kaip siaurutė gatvė... Šis dainininkas ir plaukus turėjo tokius kaip mano, kai tokius aš turėjau.

Svarbu: pastebėjau, kad nuo stalo pavogtas mano... dar ir tušinukas! Kaip šią, tušinuko, vagystėlę su įsibrovimu spėlioti?
Antai šalyje, kurioje teisingumas, kalėjimo gavo tasai, kuris pavogė sidrinių obuolių, perlipęs sodo aptvarą – iš Viktoro Hugo tai sužinojau. Tai kada gi mūsų teisėsauga dvidešimt (o, veikiau, maždaug trisdešimt) metų veikiančią gaujelę panaikins, kuri kankina mane bangomis, ir mintis seka? Tai kas, kad gaujelė politinė. Dėl to ji tik dar labiau nusikalstama, tik dar labiau būtina ją anuliuoti; jos sodinimo į kalėjimą aš nereikalauju, keršto neturiu.

Birželio 20 d. (šeštadienis)


***

Dabartinio KGB žmonių mašinos dėl manęs masiškai, tiksliau sakant – kasdien, kai einu, tebekursuoja (ne vėliau kaip nuo 1993 metų). Birželio 11 dienos rytą jų pristatė pilną Fabijoniškių gatvę ties ta vieta, kur šią gatvę aš pereinu. Mat į darbą, orams pasitaisius, pradėjau vaikščioti pėsčias, todėl tenka kirsti, skersuoti šią gatvę, kurioje kelią mašinomis man (kaip jau įprasta) užtvėrė.
Dabar į darbą einu šaligatviu, kuris priešais eismą. Šitaip kolosališkai buvo prie šviesoforo atvažiavusi ilga mašinų kolona ir gatvėje, kuri yra po Generalinės prokuratūros langais (ja einu į darbą Lietuvių kalbos institute). Sekantį rytą šioje gatvėje mašinų jau beveik visai nebuvo, jos važiavo tik retos natūraliosios.
Tai yra psichologinis, kėgėbistinis dorojimasis su manimi. Bet tai tik juokas lyginant su tuo, kad KGB gaujelė kankina mane nuotoliniu būdu kankinančiomis būsenomis – kankina per atstumą, naudodamiesi net Žemės palydovu. Jų buveinė kažkur Vilniuje, ją daug kas žino, labai prašau: išduokite gaujelę ir jų buveinę teisėsaugai.                                                                  2015 m.
_____________________


„Kas tave rezonuoja? “, – kartą klustelėjo manęs kažkuris iš jų buveinės







„Kalbi! “


Kurie mano galvos funkcionavimą seka ir kankina mane bangomis, daug spekuliuoja. Pavyzdžiui. Manau, kad, sekdami mano mintis vaizduoja, neva aš jiems kalbu. Antai, kai pradėjo (jau labai seniai, daugiau nei prieš penkiolika metų!) mano paties mintis, mano minčių žodžius man į ausis garsiai retransliuoti, automatiškai atkartoti, tai šiuo būdu naktimis, net ir kaime mane pjaudami, laikas nuo laiko man (eteriniu, technologiškai ikšiol man nežinomu būdu, kalbėjimu, sakydavo), dažniausiai naktimis: „Kalbi! “, „Kalbi! “. („Aktyvus išklausymas! “ girdėjau niekšiškai sakant, net per radiją, apie tokį naikinimą). O iš tikrųjų aš niekad ir nieko jiems nekalbėjau, tik labai retkarčiais paprašydavau, kad nekankintų, paprašydavau žodžiais „Išjunk kankinimą“ ar panašiai, ką iki šiolei tenka daryti, kai kankinimas būna įjungtas sunkusis. Negalvoti nepajėgiu, mintys pačios galvoje plazda, o jie sakydavo man, o manau ir kitiems, kad aš jiems kalbu. Kas bent kiek nuovokos turi, tai turėjo būti ir iš minčių aišku, kad tai nėra joks, jokiems klausytojams kalbėjimas. Nors net pusbalsiu, būdavo, aš mąstau, kalbuosi su savimi, kolei savo mintijimo nevaržiau. Sakykim, kad ir ilgesnį kelią vienumoje eidamas, stichiškai įsileisdavau į ištisus fantastinius „pasakojimus“ apie visokias nesąmones, esamas ir nesamas, o apie panelių grožį – ypač dažnai. Manyčiau, kad kiekvienas žmogus nuolat kažką mąsto, tik nežinau ar kiekvieno žmogaus mintys jiems būtų girdimos, jei klausytųsi. Dar Viktoras Hugo („Vargdieniuose“) yra pasakęs: „Mes žinome, kad žmonės patys su savimi kalba, kad nėra tokios mąstančios būtybės, kuri nebūtų šito patyrusi“.
P. S. Dar ir daug kaip kitaip gaujelė spekuliuoja. Štai, manau, ir šiuomi: darbe Institute, kai bangomis įjungdavo šaldymą, pakakdavo man vicmunduro, redingoto, o lietuviškai sakant – sermėgos (švarko!, dažniausiai džinsinio) sagą ant pilvo užsisegti, ir šaldymą išjungdavo, tapdavo nebešalta. Šitoks susigobimas normaliai jokiu būdu negali nuo tokio nemalonaus, kartais netgi baisaus, šalčio apsaugoti, todėl ir iš to būdavo aišku, kad šaltumas yra nuo šaldomųjų bangų.
Šitaip man kai kada daro ir namuose būnant. Net ir vasarą.
Deja, į šitokį mano gelbėjimąsi nuo šalčio atsižvelgdavo nedažnai.

2015 m. birželis
_____________





















Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius. Telef. 861399523




Dar apie liftą

Realija


Kartais dar iki šiolei man grįžtant namo nusikaltėliai lifto duris atidarinėja, neprireikia nė mygtuko nuspausti. Bet šiandien ryte atsitiko dar nebuvęs dalykėlis: eidamas į darbą Institute, kai nuspaudžiau savo aukšte lifto mygtuką, tai... liftai atvažiavo iškart abudu, abiejų durys atsidarė tą patį momentą; ir abu buvo tušti, kas irgi labai nedažnai pasitaiko. Dar taip nebuvo – visą laiką atvažiuodavo vienas liftas, o šįkart – abu! Be abejo, juos atsiuntė lifto atidarinėtojas (kuris, kaip suprantama, gal yra ir moteris, iš kur aš galiu žinoti). Daug manęs tai nenustebino, nes žinau, kad dabartinio KGB žmonės yra įtaisę lifto durų atidarinėjimą pagal tai, kada aš pareinu į namus – jo duris man atidaro nespėjus nė mygtuko nuspausti; žinoma, toli gražu ne kiekvienąkart man pareinant. Šitas psichologinio naikinimo būdas man įtaisytas apytikriai nuo 1999 metų, maždaug tada pastebėjau, kad lifto durys pačios atsidaro prie jų man priėjus ir nepriėjus. Tai smarkiai dvasią talžantis kėgėbistinis veikimas. Būdavo kartais dėl to suima toks pyktis, kad prie lifto artėdamas jau iš tolo pradėdavau garsiai šūkauti: KGB išmata, KGB sruta, atidaryk liftą! Mat lifto atidarinėtojas ženklą atidaryti liftą gauna iš tų, kurie mano mintis, galvos funkcionavimą seka, kurie kankina mane bangomis, todėl tokiais žodžiais į atidarinėtoją ir kreipdavausi; žinoma, labai retai, nes viską, ir kankinimus, metų metus kentėjau tylomis, beveik niekam apie tai nė neprasitardamas. Bet ir apie liftą kartą darbe, Institute, netolimai kolegei Ritai pasakiau, kad man grįžtant namo lifto durys pačios atsidaro man prie jų priartėjus – pasitaikė labai retas mano „išsiliejimas“, kai aš kam nors pasakoju, kad (ir kaip) KGB mane ėda (poniai Ritai, ir skyriaus vadovei Zitai, ne sykį sakiau, kad ir bangomis mane kankina, net ir raštiškai „sakiau“). Nesupratau, ar ji tuo „lifto atidarinėjimu“ patikėjo. Atrodo, kad patikėjo.
Eidavau ir laiptais. Dėl to kartais kankinimą bangomis pasunkindavo, arba jį įjungdavo. Arba atvirkščiai. Būdavo (kaip kuriais metais), ypač sunkų kankinimą KGB srutos įjungia, kai lipu darbovietės laiptais, nes dirbau antrame aukšte).
Šiuo teksteliu svarbiausia kas kita: jei teisėsauga pačiuptų lifto atidarinėtoją, tai gal būtų šioks toks siūlo galas atrasti ir tuos, kurie mano galvą bangomis seka, nuotoliniais kankinimais, kankinančiomis būsenomis mane kankina. Bet einant prie šios kankintojų gaujelės, kelias teisėsaugininkams yra trumpesnis, daug trumpesnis: juk savo Prašymuose nutraukti nusikaltimą (mano minčių sekimą ir kankinimą bangomis), tekste apie manęs kankinimus, teisėsaugos institucijoms parašau koks konkrečiai žmogus KGB gaujelėje dalyvauja, gaujelėje, kuri seka mano mintis ir kankina mane bangomis. Jo net ir namų adresą esu pateikęs.

2015 m. birželis
_____________








Laužai

Refleksija


Kas tarnauja tėvynei, pats sau tarnauja.
Petras Skarga


Būna laužų, kurie labai svarbūs. Kažkada laužais viena pilis kitai piliai pranešinėjo apie artėjantį priešą, kurie tada buvo kryžiuočiai. Mūsų laikais, 1990 metais, svarbiausi laužai plaikstėsi prie Parlamento, kuris tada vadinosi Aukščiausioji Taryba. Aukščiausioji ji buvo iš tikrųjų, ne marionetinė, kaip sovietų laikais.
Tie laužai degė budėjo ištisai, ištisą parą. Taigi ir naktį. Jie šildė laisvės gynėjus, nes tuo metu buvo žiema, netgi šaltoka. Laužų buvo daug, aplink visą Parlamentą. Vienu metu kažkas suskaičiavo ir mūsų „Lietuvos aido“ redakcijai pranešė – jų buvo net šešiasdešimt; skaičius, kaip man atrodo, prastas, kaip ir 22 (labai atsiprašau, bet argi tai svarbu, argi gali būti svarbu tokie įtarinėjimai, kai svarbu, kad skaičius būtų kuo didesnis pergalės siekiant; rašau kaip pamokė išminčius: rašyk kaip šneki, o kalbėk kaip rašai). Bet ne vieta čia nuokrypiams. Laužai degė ir visoje prie Parlamento rūmų aikštėje, kuri buvo išgrįsta, o daugiausia – aikštėje prie Rūmų fasado iki aikštelės tos imtinai, kurioje vyksta kariuomenės paradai, saliutai, šventinės iškilmės, tai yra tarp Gedimino prospekto ir fontano (jame, beje, kai laisvė jau buvo laimėta, panelės bekrykštaudamos mačiau išmaudė vieną vaikiną, šitaip ar tik ne iš manęs pasišaipydamos, kai pro fontaną ėjau kasdieninį savo kelią; bet tada tokios „šlovės“ dar neturėjau kad dėl manęs maudytųsi, tad manau klystu; be to, rašant apie didingą visuotinį dalyką asmeninės šlovės rodyti netinka, net jei ir be kabučių ji būtų; nebent tik teksto paįvairinimui).

Norėčiau paminėti detalių, tačiau svarbių, kurios rodo kaip noriai žmonės padėjo vieni kitiems siekiant nepriklausomybės.
Labai daug prisidėjo prie Parlamento gynimo valdžios struktūros, įvairios įmonės. (Privačių įmonių dar nė nebuvo, nors buvo susikūrusių kooperatyvų, kurie siuvo drabužius ir „tašes“, nuosavais automobiliais uždarbiavo kaip su taksiais, ir panašiai, ir, žinoma, jau buvo pati pirmoji privati kavinė „Stikliai“, kurion nueiti pietų norėdavos kaip nueiti į nematytą vakarietišką filmą.). Antai kvietimus ateiti ginti (ir nuo „jedinstvininkų“) Aukščiausiąją Tarybą, vadinasi, laisvę ir nepriklausomybę, skelbdavo Lietuvos valstybinis radijas. Kartais, pavojui atsiradus, paskelbdavo ir labai skubų kvietimą ateiti ginti. Radijas kviesdavo žmones ne tik ginti svarbių objektų, bet pranešdavo ir apie būsimus mitingus, piketus – kada ir kur jie įvyks. Neatsilikdavo ir televizija, bet yra geriau atsimenančių kaip viskas vyko tais laisvės siekių ir gynimo metais. Privačios radijo stotys atsirado maždaug kartu su nepriklausomybe, rodos, po metų kitų.
Tokių gausių mitingų dėl suvereniteto, kai tauta nori išsivaduoti, vargu ar kur nors kitur vykdavo. Tiesa, kažkur Vakaruose ar Afrikoje buvo įspūdingas mitingas po atviru dangumi, į kurį rengėjai sukvietė ateiti apsirengusius baltai. Ir susirinko minia kaip Vingio parke visi baltais drabužiais, pamačiau per televiziją. Bet tai buvo koncertas, o ne dėl laisvės mitingas. Į mūsų mitingus vaikščiojau ir aš baltai apsirengęs (dar ir iki mitingų ir po jų). Siuvimo ateljėje buvau pasisiuvęs kostiumėlį iš lietuviško audeklo,, Kąstytis“, ir puikavausi net Palangon nuvažiuodamas, (nors tik septyniasdešimt rublių per mėnesį teuždirbdavau; mano draugas Bronius, Studentų gatvės mūrinukyje gyvenęs, sykį net nusistebėjo, kai buvau pas jį atėjęs: „Tu su trim rubliais gali visą Tarybų Sąjungą apvažiuoti! “). Puikavausi, nes jaunas buvau, o bangomis KGB manęs dar nekankino kaip dabar jų gaujelė kankina: bangomis dirbtinę net ir slogą įjungia, bangomis ją išgauna, ji būna sunkesnė, negu natūrali; kvėpavimo apsunkinimą bangomis įjungia (dažniausiai naktį) ir kvėpuoju kaip dusulį turėdamas. (Baltas kelnes su patogiom kišenėm jau seniai sudėvėjau, teisybę sakant, išaugau, o baltą švarkelį tebeturiu,,, gãdzinu juodai dzienai“, kaip pasakytų mano močiutė, kurios vardas buvo Gabrinė, bet vadindavo „Gabrinià“.). Tai gal nuo manęs pavyzdį paėmė ir koncertą tokiems baltai švytintiems žmonėms surengė, didžiulį, kaip Vingio parke, (kuriame, leiskit priminti, paviljonas sugriuvo carui į jį atvykstant, o paviljono architektas Š. dėl to nusiskandino, nors, leiskit priminti ne vienam svarbų dalyką, turėjo jis senamiestyje ir butą, mansardą, kurioje buvo langas į dangų ir gėrėjosi jis mėnuliu, o aš, žemas šių rašinėlių autorius, kaip tik dėl buto neturėjimo, mokslą aukštąjį baigdamas, ėjau kiemsargiu Knygų rūmuose dirbti, turėjau visą laiką dėl to gėdytis, gauti tik 70 rublių algos, perėjau į šias pareigas iš bibliografo, nes kiemsargiui iškart buvo duodamas tarnybinis butas – mano atveju formaliai jis vadinosi, „skaitėsi“ bendrabutis, todėl už elektrą nereikėdavo mokėti, bet vėliau šis mokestis atsirado – buhalterė pateikdavo man mokėjimo kvitą, kurį gal ir dar dabar turėčiau, jei KGB srutų gaujelė, daug metų kankindami mane bangomis, nebūtų privertę visą savo popieriją išmesti.
P. S. Kadangi pase neįrašyta, informacijos pilnatvei ir Gedimino gatvei, parašysiu, kad lietuvis esu. Sovietai, vaizdavę besantys internacionalistai, pase tautybę rašydavo.

Tai štai kokių, kaip sakiniuose apie koncertą!, pasitaiko nesąmonių mano rašymuose, bet jau ne didesnių, galėjote jų štai aptikti, pasiskaityti, kur tokių berasi (kai tokių dalykų, kaip kankinimas bangomis, daugiau niekur nevyksta). Todėl pridėsiu: gal net Romos vyskupas pasiejimui su manimi būna įtrauktas (kaip gal ir Vilniaus kardinolas taip pat), o Rusijos prezidentas P., per televiziją rodydamas kaip jis atostogas leidžia, jau seniai iš manęs pasišaipė (pagal mano eilėraščio „Vabadus–Briviba–Laisvė“ motyvą žiedė iš molio puodą, o jam už nugaros stovėjo briedis). Laimė, kad televizoriaus mažai aš bežiūriu, tai tik tiek pamatau. Mačiau, Romoje, nors joje ir nebuvęs, yra freska ar plaketė „Tiesos burna“, įspūdingas kūrinys reikalingas ir man, kad ir toliau nemeluočiau. Bet tokio amžiaus kaip aš žmonės jau nesikeičia, draugas poručike! Amnestuok jau mane, sendaiktį.

Prisimenu: į mūsų Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos susirinkimą (gal 1987 metais) Rašytojų sąjungoje pakalbėti atėjo aktyvus sąjūdininkas Romualdas Ozolas (KGB gaujelė, kurie mano galvos funkcionavimą seka, veikdami mano smegenų žievę bangomis, čia buvo klaidą išgavę: buvau parašęs „1997 metais“; kai tekstą tikrinu pakartotinai, tokias dirbtines klaidas pastebiu, bet ir tai ne visada, manau, ne visas klaidas pastebiu). Ką konkrečiai kalbėjo neatsimenu, ragino eiti Sąjūdžio keliu, bet žavėjo ir tai, kad labai stilingai atrodė: buvo apsirengęs visas juodai, net ir kojinės buvo juodos. Jį pažinojau dar iš to laiko, kai Universitete filosofijos egzaminą pas jį laikiau. Šiame susitikime iš vietos uždaviau jam maždaug tokį klausimą: kaip jis, aktyviu sąjūdininku būdamas, nebijo KGB? Jis atsakė, kad turėtų kuo ir kaip jiems pasipriešinti, jeigu jį pultų. Man pačiam nedrąsu buvo šitaip klausti, viešai apie KGB nedaug buvo šnekama, bet drąsos sukaupęs paklausiau; visa ši slaptoji klika (oficialusis VSK) man atrodė pavojingiausia ir nenaudinga organizacija, todėl pasipriešindavau tik tokiomis (nors tokiomis) smulkmenėlėmis kaip tas klausimas susirinkime. Dabar nešnekama apie KGB jau visai, nors, bet jau jų gaujelė, tai tikrai tebeveikia: kankina mane visokiais kankinimais nuotoliniu būdu (iš kur jie gavo manęs kankinimo, t. y. naikinimo, aparatūrą?; klausimas tai iš svarbiausiųjų, bet svarbiausia tik tai: kad mano minčių sekimas ir kankinimai bangomis kuo greičiau pasibaigtų), o kad mintis seka, tai irgi daug sykių esu rašęs, kad tai bausmė labai sunki. Ir neapgina nei teisėsauga.

Daug Sąjūdžio mitingų džiugino širdį, tiek, kiek jų buvo. Bene žymiausias – šimtatūkstantinis – 1988 metų liepos 9 dienos mitingas Vilniaus Vingio parke, skirtas sutikti Lietuvos delegatus, grįžusius iš komunistų partijos konferencijos (rodos, devynioliktosios) Maskvoje. Juos ir išvažiuojančius į šią konferenciją liaudis išlydėjo – didžiuliu mitingu Katedros aikštėje. Pilna ši aikštė buvo žmonių. Su trispalvėmis vėliavomis, su plakatais, kuriuose vien šūkiai į laisvę ir nepriklausomybę. Kas aikštėje nebuvo, matė per televiziją.
Į mūsiškių delegatų sutikimą Vingyje, ėjau su poetu Martynu Vainilaičiu. Mes buvome beveik kaimynai: jis gyveno senojoje Tilto, o aš Rašytojų gatvėje, kuri dabar K. Sirvydo, o kažkada, lenkmečiu, vadinosi brolių Snedeckių. Žmonės į šį mitingą ėjo pėsti ir važiuoti, vėliavas išskleidę iš anksto. Tiesusis kelias į parką visas plevėsavo vėliavų tarsi gėlių spalvomis. Vyrai, betgi ir moterys!, su Sąjūdžio ženkliukais atlapuose. Ženkliukus čia pakeliui ir pardavinėja, tik nusipirkti neįmanoma, ženkliukų pardavėjas apgultas kaip per regbio rungtynes – kiekvienas nori prasibrauti ir ženkliuką nusipirkti, duoda ir po tris rublius, kad tik gautų, ir žinoma tokioje grūstyje grąžos nė nemėgindamas gauti, nei jos norėdamas. Aš pasistvėriau ženkliuką su Gedimino stulpais, pavaizduotais žaliame kaip melachitas skyde, jis man išliko.
Sustojom su poetu Martynu tolokai nuo scenos, kur buvo erdviau, nėjom į žmonių tirštynę. Jau seniai jaučiau, kad mane seka KGB. Pastebėjau ir šįkart: mitingui įsibėgėjus prie mudviejų prisigretino vyras tamsiai mėlynu kostiumu. Atsistojo arti. Gal, kad girdėtų ką šnekame. Vienoje rankoje jis laikė trumpą, dėkliukan įvilktą lietsargį. Kai kas labai krito į akį: lietsargiu jis gana demonstratyviai... plakė sau į šlaunį. Supratau, kad tai kažką reiškia. Greičiausiai, tai rodymas, kad jis ne atsitiktinis demonstrantas, ir kad mes su poetu esame sekami. Vainilaitis irgi jį pastebėjo, ir pasakė man į ausį: tas vyriškis iš KGB. Ne naujiena man tai buvo. Tokios naujienos man kartojasi dar ir iki šiolei, nors metai jau 2015-ieji.
Per šį mitingą atskrido rusų karinis malūnsparnis, tamsiai žalios spalvos, su raudona žvaigžde. Barstė proklamacijas. Atskrido nuo Karoliniškių ir skrido pro kalbėtojų tribūną, tad iki mūsų, minios pakraštyje stovinčių, proklamacijos nenusileido. Vytautas Landsbergis, tuo metu per garsiakalbius kalbėjęs, garsiai pašiepė tą labai negražų elgesį – proklamacijų mėtymą.
Begrįžtant Vainilaitis paklausė, kiek man metų.,, O, tai dar daug galima parašyti“, – tarstelėjo, kai pasakiau savo amžių. Įsiminė, kad jis liūdnai apie save kalbėjo: nežinia kokia jo bus gyvenimo pabaiga. Kurie miršta nuo širdies, tai mirtis lengva ir greita, o kurie nuo ligos, tai sunkiai kankinasi. Šie jo žodžiai giliai man įstrigo. Nežinau kuo jis mirė. Žinau, kad labai jį vertino netgi Bernardas Brazdžionis, vadino (rodos per radiją) labai talentingu poetu.
Dar iki Atgimimo matydavau Vainilaitį Rašytojų sąjungos kavinėje. Vieną vasarą čia jį radau kelias dienas iš eilės. Būdavo išgėręs, nesiskutęs, labai gyvybingas ir linksmas (nes išgėrusiam kitaip ir nebūna), garsiai kalbėjosi kone su visa kavine. Tačiau tikrovėje, matyt, buvo kas kita: tos dienos buvo jam dvasinė krizė. Kavos išgerti leido atsisėsti šalia savęs, prie jo staliuko. Pasiūlė paklausyti savo eilėraščio, kuris buvo gal šviežias, ir garsiai, gana aktoriškai, jį padeklamavo. Jis vaikų poetas, tad eilėraštis buvo vaikams (beje, jei gerai atsimenu, jis pergyveno, kad poetas jis tėra tik vaikų poetas, ir, nesutiko su tuo, kad vaikų poetai nelaikomi tokiais pat svarbiais kaip poetai suaugusiųjų). Šiame eilėraštyje buvo labai poetiškas motyvas, kurį dabar nusakau žodžiais:,, neskink gėlės“. Šiame eilėraštyje buvo ir žodis,, ledinukai“. Padeklamavęs, manęs klausia: na kaip eilėraštis? Man eilėraštis patiko, bet žodį,, ledinukai“ aš, stebėdamasis, buvau nugirdęs,, leninukai“. Šitaip jau, galima sakyti, niekas nerašė. Tiesiai jam ir pasakiau, kad tik,, leninukai“ nekažkiek tinka. Jis nusijuokė netgi piktokai ir pataisė man klausą:,, ledinukai! “.
Mitinguose nepaprastai daug būdavo pasakoma tiesos, kuri iktolei buvo slepiama ir draudžiama. Šiandien mitingų žodžiai jau pamiršti, išlikę, kas žiniasklaidos užfiksuota. Lotyniškas posakis skelbia: žodžiai skraido, o raštai pasilieka. Štai ir mano galva: matė daug mitingų, o kas juose buvo kalbėta, jau neprisimenu. Tik visokios mažareikšmės detalės plazda atminty. Štai prisimenu, kad mitingo, kuris vyko priešais Respublikinę biblioteką metu, tenykščiame kioske nusipirkau,, Vakarines naujienas“ ir jos kainavo jau ne dvi kapeikas, o dešimt. Nes buvo jau prasidėjusi infliacija, kuri, beje, nušlavė visas žmonių santaupas, laikytas daugiausia taupomosiose kasose. Žinau, beje, kad buvusiai revoliucijai Rusijoje prasidėjus, savo santaupų neteko ir žymusis kultūrininkas Petras Vileišis, kuris už tiltų statymą buvo užsidirbęs krūvą auksinių rublių. Tačiau vis tiek daug suspėjo: dvejus reto puošnumo rūmus Vilniaus Antakalnyje 1906 metais pastatė, kuriuose ir pirmoji lietuvių dailės paroda 1907 metais prezentavo. Šatrijos Ragana joje pabuvojusi apie Čiurlionio paveikslus pasakė: pavadinimą jo paveikslams gali dėti kokį tik nori, ir visi tiks.
Dar lotyniškai pasakyta: Nežinantieji savo istorijos yra kaip vaikai. Sąjūdžio istoriją rašyti reikėjo pradėti jam prasidėjus, arba bent dabar.

Likus maždaug dviems metams iki Kovo 11–osios, ketvirtadienio vakarais per televiziją po svarbiausių žinių būdavo transliuojama Sąjūdžio laida,, Atgimimo banga“ (ar panašiai ji vadinosi). Be abejo, tai būdavo žiūrimiausia laida ir valanda. Joje kalbėdavo Vytautas Landsbergis, Virgilijus Čepaitis, daugelis žinomų sąjūdininkų, atsakinėdavo į žiūrovų klausimus, tiesą sakydami be ceremonijų ir užuolankų. Savo kalbomis jie drąsiai skynė kelią į nepriklausomybę. Antai profesorius Aloyzas Sakalas – išliko atminty – pirmąkart viešai, pasakė, kad įsivesime ir savus pinigus (vietoj esančių rublių). Kuriant valstybę labai džiugi buvo ši naujiena, nes savi pinigai tada buvo nepaprastai svarbi valstybingumo dalis. Daviau sau pažadą, kad kai pinigus įves, pirmiausia nusipirksiu ne bet ką, o idėjiškai: kepalą duonos.

Taigi kas gi tuos betoninius blokus prie Aukščiausiosios Tarybos suvežė, kurių nė tankas nenustumtų. Visokios armatūros nemokamai ir savanoriškai pristatė. AT rūmų fasadą gynėjai apraizgė armatūra taip, kad niekaip pašaliniams nebuvo galima patekti ir į Rūmų kiemą, ne tik į jų vidų. (Gavo nuo landsbergistų čiurkšlę vandens į snukius, kas bandė tai padaryti.). Šią fasado barikadą, o ir kitas, žmonės apkabinėjo protesto prieš okupacinį režimą plakatais, išmetamais kariniais bilietais, ir kitokiais politiškais „akselbantais“. Argi ne dėl to dabar ir gatvė Gynėjų vardu pavadinta.
Stebino žmonių susiklausymas rengiant barikadas. Dešinėje rūmų pusėje iškasė ilgą prieštankinį griovį (radau progos jį nufotografuoti), betoniniais blokais užbarikadavo Žvėryno tiltą. Tiltas nepravažiuojamas, o tik praeinamas išbuvo labai daug mėnesių – atrodė, kad ir grėsmės jau nėra, o jis vis dar užbarikaduotas. (Bet, kaip sakoma, atsarga niekad gėdos nedaro.). Visas Parlamentas buvo apsuptas vienokių ar kitokių barikadų žiedu, geresniu, negu auksinis.

Koks visuotinas ir visuomeniškas tai buvo pakilimas ir rūpinimasis, rodo šis faktas, (kurį tarp detalių nuo šio rašto pradžios ketinau pažymėti). Parlamento gynėjai nors kūreno laužus ir malkų netrūko, bet jiems.... dar atvedė ir dujas. Iš namų esančių kitoje Gedimino prospekto pusėje, nutiesė skersai prospektą, jo paviršiumi metalinį vamzdį, laužų aikštelėje vamzdį iššakojo ir net keliose vietose jau degė šilta, melsva dujų ugnelė, lyg namų virtuvėje kur blynai kepami. Dujų ugnelė degė nuolatinai, dienanakt, nes buvo žiema, be to, sniegiška. Taigi vienądien čia atėjęs pamačiau dujas aikštėje išvedžiotas – tai stebuklas!, kaip iš dangaus nukrito. Va tokios detalės prisiminimų knygose irgi turi rasti sau vietos.

Rusų kareiviai, kurie ir mane 1971–1973 metais į savo tarnybą buvo paėmę, tankais iš Šiaurės miestelio atvažiavę užėmė ir Spaudos rūmus Vilniaus Karoliniškėse (rodos 1991 metų sausio mėnesį). Šiuos rūmus irgi ilgai laikė apsupę. Čia jiems, kareiviams, moterėlės (atsiprašau, netikėlės, naivios, o gal ir ne naivios) net arbatos su sumuštiniais atnešdavo. Bet masės, susirinkę prie Spaudos rūmų reikalavo kad kariškiai nešdintųsi nuo rūmų. Didžiulė minia ir čia buvo susirinkusi. Savo vienybę rodė susikabindami rankomis, Spaudos rūmus apjuosdami gyvu širdžių žiedu. Man, atsimenu, irgi taikėsi šiame žiede įsiterpti, ranka susikabinti su kažkokiu labai atletišku vyru, aiškiai sportininku ir, kaip atrodė, gal net rekordininku: pagalvojau, kad štai ir sportininkai, žmonės nepolitiški, net tokie, kuriems atrodytų tik sporto pergalės rūpi, politiniame laisvės gynime dalyvauja. Čia mačiau ir Audrių Butkevičių (apsivilkusį šviesiu paltu su juodais pamarginimo dygsniukais) – tada gal dar gydytoją, vėliau – savanorių vadą. Aš jį net pasisveikinau, nes buvo jau žinomas sąjūdininkas.
Fotografų gal ir nuotraukose tai yra, bet paminėsiu: nuo Spaudos rūmų, nuo naujojo viaduko, nueina du keliai nuokalne žemyn į Žvėryną. Tai štai viršukalnėje tarp tų kelių, lygioje erdvėje labai ilgam laikui buvo išlikusios pravažiavusių tankų vėžės, giliai įsmigusios žemėn (gal jie ten buvo ir sustoję). Šios gilios vėžės, pravažiuojant matomos iš toli, išbuvo neužlygintos, neliečiamos gal kokį pusmetį; džiaugiausi pravažiuodamas ir tai matydamas: okupacijos pabaigos, jos desperacijos, ženklus. Gal ir tyčia sąmoningi kelkraščių želdintojai tas vėžes laikė neliečiamas, pravažiuojantiems kad matytųsi kas čia darėsi: taikius, beginklius žmones tarybinio užsienio tankai šturmavo, šturmavo, laisvę pradėjusius skelbti, Spaudos rūmus!, ne kokią nors „šiaurės vakarų“ krašto gynybos ministeriją, nes tokios nebuvo. Visur jau augo žolė tame plote, o kur tankų pravažiuota – šiurpias plačių vikšrų vėžes būdavo matau kaip liudijimą, kai važiuoju. Bet čia ne vaškinių figūrų muziejus, kuriame (Žiemos rūmuose) ir Petras Pirmasis sėdi, rankas ant kelienių, mėlynu surdutu, o kelnėm aptemptom (nagi žinote), ir negalėjo tankų vėžės iki šiol istorijai liudyti. Dabar, 2015 metais, tų vėžių vietoje, tame tarpukelyje, kuriame tankai riaumojo ir grūmojo, auga klevai, žiemą vasarą žaliuoja trejetas eglaičių. Gaila, kad būtinai trejetas. O gal ir nebūtinai, ką aš galiu žinoti nenusimanydamas apie skaičių magiją. Bet ji, man rodos, praktikuojama. „Lietuvos aide“ kai dirbau – jei apie save kalbėčiau – tai žurnalisto pažymėjimą man išdavė numeruotą Nr. 22, pažymėjimą man pavyko išsaugoti, atkakliai KGB srutų bangomis kankinimus kenčiant.

Esu buvęs tankistas ir supratau tas vėžes matydamas, kad jos yra tankų vėžės. Televizijos bokštą užgrobė tankais, o Spaudos rūmus užgrobė ar ir tankais, ne vien tik tanketėmis „bėtėerais“, neatsimenu. „Bėtėterai“ prie rūmų ilgai, mėnesių mėnesius stovėjo apsuptyje. Tą viską detaliai turėtų atkurti istorikai, spausdintu žodžiu, ir internetiniu. Aš, KGB gaujelės sekamas, o, svarbiausia – bangomis kankinamas, ir tai rašau. Tai ko bijo, ar tingi nuostolingai, bangomis nekankinamieji, kurių niekas niekad bangomis nekankins! Planuoja mokslo įstaigos savo lavinamiesiems darbus tuščius teorinius, o va konkrečių tokios temos darbų kažkodėl neužplanuoja. Tai argi nereikėtų!?

Kai 1991 sausio 13–osios naktį rusų kareiviai užėmė Radiją ir Televiziją S. Konarskio gatvėje, darbuotojus iš šio pastato išstūmė. Bet eterį okupantai su savo pakalikais panaudojo sau. Televizija virto,, kaspervizija“ – per ją pradėjo kalbėti saugumietis Kasperavičius. Ši televizija perdien rodos neveikdavo, tik tam tikromis valandomis. Matyt, jie neturėjo žmonių, kurie nuolatos kalbėtų ir rodytų. Nepaliko nebylaus ir radijo – kalbėdavo per jį,, naktiniai“. Tuoj paskelbė, pradėjo kartoti, kad įvedama komendanto valanda. Nuo dešimtos valandos vakaro. Nuo šios valandos visi turėjo būti namuose. Bet niekas tos komendanto valandos nepaisė. Mieste būdavo tiek pat žmonių, kiek ir iki,, valandos“ įvedimo. Gynėjai prie Parlamento būriavosi, budėjo gal netgi gausiau.

O kas tie,, naktiniai“?
Kai Lietuvos komunistų partija (bene, 1990 metais) savo plenume balsavimu atsiskyrė nuo Tarybų Sąjungos komunistų partijos, tai šiam atsiskyrimui nepritariusieji nuėjo į kitą patalpą ir naktį dar posėdžiavo. Dėl to žiniasklaidoje juos praminė,, naktiniais“, jie vadinosi, liaudiškai sakant, Lietuvos komunistų partija ant TSKP platformos.
Taigi „naktiniai“ nesutiko, kad Lietuva į savarankišką valstybę atsiskirtų. O kad Lietuvos komunistų partiją atsiskyrė nuo TSKP, džiaugsmui irgi nebuvo galo, nors nei komunistas buvau, nei prijaučiantis. Nes Komunistų partija buvo aukščiausia valdžia. Ir Lietuvoje, ir visoje Sąjungoje. Tad jei aukščiausia valdžia į suverenumą atsiskyrė, tai ko liaudžiai tylėti ir bijotis!

Mūsų revoliucija vyko ir įvyko palyginti ramiai. Ne veltui buvo vadinama dainuojančia revoliucija, nes žmonės susirinkę nepriklausomybės siekti, neapsieidavo be dainų. Nesutriko valdžios įstaigų darbas, nei parduotuvės, joks visuomeninis gyvenimas – Aukščiausiajai Tarybai paskelbus, kad jau esame laisvi, nesutriko. Tik kai kainas, maždaug keturis kartus Vyriausybė padidino, tik tai didesnį neramumą sukėlė. Turėjo po kelių dienų padidintas kainas atšaukti.

Tomis laužų dienomis dirbau,, Lietuvos aido“ redakcijoje, korespondentu. Ji buvo įsikūrusi tame pačiame pastate kaip ir Aukščiausioji Taryba (Gynėjų g–vėje Nr. 3). Įėjimas, nuo Mažvydo bibliotekos pusės, buvo užbarikaduotas maišais su smėliu, ir paliktas tik siauras tarpas praeiti. Todėl, čia dirbdamas, matydavau Parlamento gynimą. Dar ir vakare ateidavau pavaikščioti tarp laužų. Gyvenau Rašytojų gatvėje (dab. K. Sirvydo) ir ateiti nebuvo toli. Tik kavos vėlai vakare greitosiomis išgerti visame prospekte nebuvo kur. Tiesa, viena arbatinė veikė net iki dešimtos valandos vakaro, bet kavos joje nebūdavo. Namo grįždavau jau po dešimtos, taigi, kai komendanto valanda jau galiojo. Tačiau šito galiojimo niekaip nesijautė ir nežinia kas jo paisė.

Užteko drąsos barikadas ir fotografuoti, nors jokios drąsos čia nereikėjo. Dienos metu atsinešiau savo,, Zenitą“ ir nemažai, netgi spalvotų, kadrų skaidrėse padariau. Skaitmeninių fotoaparatų, kuriais fotografavimas pigus ir patogus, dar nei nesisapnavo.
Tarp gynėjų būdavo ir užsieniečių. Antai, vaikštinėjo būrelis jaunų žmonių su Lenkijos vėliava. Kartą jau sutemus, prie laužo mačiau Islandijos užsienio reikalų ministrą poną Hanibalsoną, su gražia europietiška barzdele, ne skysta kaip, pavyzdžiui, Dostojevskio, pasaulinę literatūrą pakeitusio; kur jis nakvojo, prie namo lentos pridėtos, Vilniuje irgi, ir visai ne dėl to, kad lietuviškos kilmės jis buvo, leidęs nacionalistinį žurnalą „Graždanin“ („ką žinai, Jonai, tą ir pasakok skaitytojui“, sakau sau rašydamas; sakau skaitytojui, ne srutoms, kurie mano mintis seka! – juk minčių sekimas, tai nusikaltimas!; kaip, jie, šlykštynės, dangstosi?, sakau skaitytojui, kuris nežinau kada atsiras: mano raštų, dėl jų antikėgėbistiškumo, leidyklos publikuoti kol kas nepriima. Kad Islandija pirmoji nepriklausomą Lietuvą pripažino, mažai kas nežino.
Malonus nustebimas buvo ir tas, kad – darydamas laikraščiui reportažą – sutikau gynėjų ir iš provincijos, net iš Pasvalio rajono.,, Kiek reikės, tiek čia ir būsim“, – sakė jie. Ikšiol gailiuosi, kad nepaklausiau kur jie apsistoję, nes viskas šiuose įvykiuose įdomu.

Kai Radiją ir Televiziją rusų kareiviai užėmė ir pradėjo Radijas veikti iš Sitkūnų, tai pasikeitė ir laidos – pradėjo transliuoti daugiau muzikos, daugiausia estradinės. Čia verta pažymėti kokios konkrečiau. Ogi patriotinės. Bet estradinių patriotinių dainų daug sukurta nebuvo. Čia viršų ėmė kauniečių ansamblis,, Rondo“, šios grupės muziką iš Sitkūnų leido bene daugiausia. Dainavo grupės vokalistas Gintautas Tautkus, dainoje skambėjo žodis,, tėvynė“.

Mirti dar nesiruošiu, gal dar kažkur, laurų ir citrinų krašte, kairiajame Senos krante, ar dešiniajame, žilas būdamas kavos dar išgersiu. Svarbu, kad matytųsi Noter Damas begeriant kavą, bet žvilgsnis pasisuks į paneles, nuogom kojom praeinančias. Jeigu pildysis kaip jogai sako: „Mes gyvename, kiek norime“. Prie Pizos bokšto jau nenuvažiuosiu. Ne dėl to, kad jis gali užgriūti. Bet girdėjau dainuojant per sostinės radiją „A2“: „Pabaiga suplanuota“. Daugiau aiškumo toje dainoje nebuvo, todėl nežinau, kuo man baigsis gyvenimas. O argi aš esu matęs Tibrą ir Temzę, lyg Adomą ir Ievą! Vienas Romoje, kita Londone tekėt nesiliauja. Težinau apie jas tik iš Mandzonio ir Dikenso, ne daugiau. O apie Seną Balzakas papasakojo, gerdamas kavos po 50 puodelių per dieną ir paskaičiuodavęs pupeles, ar tarnaitė iš jo jų nepavogė (iktol maniau, kad anglai, tiksliau prancūzai, išvis nevagia!), vis rašydamas romanus gulbės plunksna (Dostojevskis rašė metaline). Maždaug šitaip – pasauliui civilizaciją nešė ir negailėjo Senasis žemynas merginos vardu Europa vadinamas. Sevilijon jei pakliūsiu, tai būtinai katedron, į šalis pasidairydamas užeisiu – pažiūrėti brangiausio pasaulyje ispanų altoriaus: Jis visas iš aukso! Išvažiuodamas pas Sevilijos kirpėją taip pasikirpsiu plaukus, kad kiti mano šukuosenos negalėtų pasidaryti, nes deja, manęs žeminimui ir naikinimui, pasidaro (pavyzdžiui, nusikerpa kasytę, kai aš ją nusikerpu, ir net grynai kerpasi, jei aš grynai nusikerpu).
Dabar spėkite: koks lietuviškas žodis vyrams gražus ir gražiausias? Čia varžytinės, aš kuriose dalyvauti bijau, ir esu jau viskam per senas; jau ir senažiūrumas man atsiradęs, neleidžiantis nei gandrais pasigėrėti, kai mėlynam danguje, aukštame kaip malūnsparnis skrenda, jie miklina sparnus prieš ilgą skrydį į Eufrato ir Tigro pakrantę, ir kaip gervės klykaudamos skrenda ramiai mojuodamos ežero link – jų gimtinėje atsirado, kai tarybinė kolchozų baudžiava baigėsi ir dabar galima jų matyti ir su anksčiau nebuvusiais pesliais, bailiais paukščiais, nors ir plėšriais. Ne tiek jie bailūs, kiek nenorintys kaimynystės su žmogumi, nes žmonės jiems reikalingi tik tiek, kad prie jų nesiartintų. Iš arti jų nepamatysi kaip nuogos merginos pliaže. Moterų pliaže merginos net prie krašto neateina, o į jūrą įbridusios irgi šią ribą nepamiršta, akylai saugo nei akimis nepalietimą įdegusio kūno, gal tik vandeniui laisvai beatsiduodamos.

P. P. S. Mano draugas Bronius, čia minėtas, turėjo tokį linksmą palyginimą: „Žalias kaip trys rubliai! “. Palyginimas, istorijai naudingas pažinti: rusų ir sovietų trys rubliai buvo žalios spalvos (ir už juos buvo galima nemažai nusipirkti, toksai kaip aš galėjo trejus pietus užpietauti valgykloje), o dešimties rublių barškantys banknotai buvo raudoni, juos vadino, dar nuo carizmo laikų, „červoncais“, nes „červonyj“ slavų kalbose reiškia raudonas. Antai ir lenkų buvo pop ansamblis, Vilniuje koncertavęs, pavadinimu „Červony gitary“ – mat jų gitaros buvo raudonos; o mūsų lenkų laikraštis Vilnijai vadinosi „Červonyj štandar“ (raudonoji vėliava), Vilniaus Tilto gatvėje rezidavęs, net ir su bufetu redakcijos patalpose, į kurį kavos atsigerti eidavo ir kaimyniniai knygrūmiečiai, aplenkdami bufetą Rašytojų sąjungoje. Ši gatvė labai sena, ji iš pilies vedė į pirmąjį tiltą per Nerį (Žaliuoju pavadintą todėl, būdavo dažomas žaliai), todėl vadinosi Tilto gatvė. Kad Amerikos prezidentūra Baltaisiais rūmais vadinasi, tai irgi todėl, kad Rūmai dažomi buvo balta spalva.
Vilniuje, 2015 m. liepa – spalis
_______________________


Vėl garsiai kalbančią įjungė kalbėjimo mašiną

Realija

Jie dar iki šiol KGB spekuliuoja manimi, savo apsimetinėjimu, ir pan. Štai eteriniu būdu (kokiu man kalba) senis iš KGB buveinės man sako: esi švarus. Man atrodo, kad tuo žodeliu patvirtina, jog nei su jų gaujele, nei su jokia kitokia KGB smarve (labai atsiprašau!, didesnės smarvės už tuos, kurie mane bangom kankina, man nėra) aš nesusijęs, nors jis tai žino jau nuo tada, kai pradėjo mane naikinti: mano mintis sekti, kankinti bangomis, žodžiais „daužyti“, o intensyviai tai prasidėjo maždaug 1993 metais. Kurie mane bangomis kankina šitiek daug metų, nusipelno po 15 metų kalėjimo, taip manau. Žinoma, minėtas vertinimas „esi švarus“ nekenkia niekam, bet man nereikia jų, siaubingų nusikaltėlių, jokių nei žodžių. Nebent tik tokių, kuriuos, rodos tas pat senis, man pasakė maždaug prieš 19 metų: „Reikės tave paleisti“, kai aš eidamas Vilniaus gatvėmis atkakliai aiškinau, kad nėra už ką manęs šitaip žiauriai pjauti, mintis, judėjimą sekti, kad jau esu prisikentėjęs tiek ir tiek. Deja nepaleido: naikinamuoju minčių sekimo ir kankinimų ryšiu (bangomis) jie iki šiol, nuolatinai yra mano galvą „užpelengavę“, bangom mano galvą su savo buveine,, surišę“ net per Žemės palydovą, kaip kokia katorgininko grandine, kurią tokią, jei ne KGB, žinočiau tik iš V. Hugo ir F. Dostojevskio aprašymų. Neįmanoma gyventi, kai galva nuolatos, dieną ir naktį yra šitokiose nusikaltėlių replėse. (Kai parašiau – rašau kompiuteriu – šiuos žodžius, įjungė papilomą baudimą: kalbėjimo mašina pradėjo kartoti alinantį kartojimą man ausyse, tarsi net pačiuose smegenyse: „Išeisi rudenį“, „Išeisi rudenį“, „Išeisi rudenį“..., žodžių kartojimą to paties šlykščiojo senio balsu, kuris mane pjovė tik nedaug mažiau negu Juozas Glinskis – jau daugiau kaip 20 metų!).

Šitaip kiekvieną rudenį išeinu rudenį. Nesipildo nei dainų žodžiai: „Suprantu, tave turiu tik iki rudens... “, – girdėjau dainuoja per „Pūko“ radiją mergina.                              2015. VII. 7



____________________________________________________


















Maitinasi mano galva

Realija

Kai dokumentuotoje novelėje „Apgavai! “ parašiau, kad bangomis mano net ir valgymą gaujelė gali pratęsti, tai, kai šią novelę išplatinau, jie pradėjo šitokį „pratęsimo“ poveikį man įjunginėti kasdien: kai valgydamas išgeriu sau įprastą pakelį pieno, įjungia norėjimą išgerti dar ir kitą pakelį, kad ir antrą išgerčiau; ir kad suvalgyčiau dar antra tiek (pavyzdžiui, bulvių), kiek suvalgiau, norėjimą įjungia. Kartais tokiam poveikiui paklūstu (nesinori jausti alkį), bet dažniau ne, taip sveikiau.
Bet svarbiausia čia toksai dalykas – tai principas, kuriuo jie vadovaujasi (ši nusikaltėlių ne gauja, o gaujelė): ką aš pasakau, ar mintyse (sau pačiam!) nutariu, jie tuo ir pasivadovauja visokiam naudojimęsi manimi, pasinaudoja manęs psichologiniam naikinimui (kažkada, prieš daugelį metų, yra man sakę: mes tave užgraušim tavo paties žodžiais). Pavyzdžiui, duoda temas, „medžiagos“, medijai (kad ir kokių nors detalių iš mano gyvenimo orbitos). Iš tikrųjų yra taip, kaip Andrius Mamontovas dainoje seniai yra pasakęs: ko bijosi, tai ir bus. Pavyzdžiui. Parašęs tekstą „Invazija į mano tekstą“, labai bijojausi, kad jie neįsiskverbtų į mano tekstą. Netrukus kaip tik tai ir įvyko: elektroninėje knygoje „Ave, crux! “, kuri antikėgėbistiškiausia, ir kurią tęsiu, jie, labai sudėtinu būdu, ištrynė skyrelį „Mintyse kildavo ir palyginimų“.
Buvo daug panašaus į šį veikimo atvejų, bet jų neužsirašiau, todėl dabar neprisimenu. Jei prisiminsiu (manau, prisiminsiu), tai užrašysiu, jeigu laiko bus. Argi gali būti tai neįdomu, kas negirdėta, o yra tikroviška. Šis nusikaltimas (manęs naikinimas) toks nors pirmas, bet ne paskutinis, nes aparatūra, kuria mane bangomis kankina ir mintis seka, neišnyks iš KGB nusikaltėlių nuosavybės ir vartojimo. Daktaras (kuris galėtų padėti teisėsaugininkams šią aparatūrą iš nusikaltėlių buveinės atimti) sykį kam sakė, kad KGB egzistuos ne mažiau kaip tūkstantį metų, maždaug šitaip. Ir pats panašiai numanau, tik ne tiek toliaregiškai.

2015. VII. 11

_______________________________________________________





















Išėjau iš darbo

Realija

„Pamiršai, kur tualetas yra“, – pasakė man pirmą naktį po to, kai išėjau iš darbo Institute. Ir, tą pat momentą, parodė bangomis vaizdą, kuriame plačiai matėsi tualeto durys; tualeto pusrūsyje, į kurį Institute dirbamas, eidavau, „gvardijos“ palydimas (daugiau jau nebeisiu). Po sekundėlės to paties vyriškėlio balsas man pridūrė iš KGB buveinės, eterio būdu tarsi radijo imtuvui:,, Nedamuštas! “. Gal nėr čia ko daugiau plėstis. Apie Institutą ko nors blogo pasakyti neturiu ir neturėsiu, vien tik atvirkščiai (kaip ir apie ankstesnę savo darbovietę – „Lietuvos aido“ redakciją, kurioje mano darbas pasibaigė todėl, kad KGB, atsirakinę mano butą kai namie buvau vienas, prievarta išvežė mane į psichiatrinę ligoninę, visą kelią kalbėdami, kad ten peršvies man galvą). Institute (Lietuvių kalbos institute), į kurį Žodynų skyriun mane priėmė šviesios atminties kalbininkas Vytautas Vitkauskas, išdirbau septyniolika metų ir išėjau iš jo tą dieną, kai sukako pensinis amžius: 2015 m. liepos10 dieną. (Bangomis KGB mane kankina jau dvidešimt metų.). Kai uždariau darbovietės tvoros metalinius vartelius, pamačiau, kad čia pat stovi vyriškis, nugara prie tvoros, kad praeinantį pamatytų. Kadangi į tokius dėl manęs stovinčius nežvelgiu, nepažvelgiau ir į jį, nors šis mano išėjimas buvo jau paskutinis, jaudinantis, manęs baudimo lemtyje gal ką nors ir lemiantis. Tepastebėjau, kad rankoje laiko kažką panašaus į didelį pistoletą. „Matyt mane šaus, už laiškus kuriuos siuntinėjau teisėsaugai apie tai, kad KGB mane bangomis kankina“, – pamaniau (išeidamas pensijon iš kompiuterio tuos laiškus ištryniau, nes labai kankino bangomis, taip pat ir poveikį mano sprendimams bangomis gaujelė man darė; šitaip bangomis kankinamas, veikiamas kažkada iš savo ilgojo teksto „Kas čia parašyta yra tiesa“ ištryniau sakinį, kuriame buvau parašęs, kad „receptus“ gaujelei kaip mane kankinti išrašinėja, matyt, koks nors vienas KGB nusikaltėlis, gaujelės vadeiva, tik čia nepakartosiu kokiu dar žodžiu buvau jį pavadinęs, nes bijau; šitaip bangom pakankinamas, prieš keletą metų savo telefone ištryniau poeto Jono Endrijaičio telefono numerį). Mintys greit bėga ir prisiminiau, kad mano kaimuose pistoletą vadindavo „braunyku“, niekaip kitaip, taigi pagal Džono Brauningo pavardę, kurį laidojo, už nenaudingą jo išradimą su karine pagarba. Ir kad Kalašnikovas senatvėje, dėl savo išradimo parašė rusų bažnyčiai atgailavimo pasiaiškinimą, prisiminiau. Beje, šiuos minėtus vartelius man atidarant, o jeigu uždarant, tai būtinai, būdavo pravažiuoja bent kelios dabartinio KGB žmonių mašinos (manęs naikinimui kursuojančios nuo 1993 metų; ir nuo anksčiau), arba kokia nors mamytė su vaikišku vežimėliu praeidavo. Jei sakyčiau, kokią įtaką bangomis KGB gaujelė man daro, tai išeinant įtaką darė mano tokią, kad išėjau nenatūraliai energingai, tarsi ispanas plačiai mosikuodamas rankomis, bet pajutęs, kad tai pašalinis KGB gaujelės mano kūnui „teikiamas“ stimuliavimas, stabdžiau save, ir nužingsniavau ne su iškelta galva, kaip einu Marijono M. dainoje „Balintos sienos“.
Išeidamas pensijon vyliausi, kad mane amnestuos – kankinimais nuotoliniu būdu nebekankins, minčių nebeseks. Šiandieną, pirmąją pensijinio amžiaus dieną, minėta laukiama viltis dar neišsipildė (kankinančia būsena, ir kitokiais kankinimais tebekankina), todėl laukiu ir lauksiu viltingos amnestavimo dienos kiekvienos sekančios, nors jau ir laukti nebegaliu.

Lietuvių kalbos institute išdirbau 17 metų, bet taip ir nežinau kaip sakyti: pensinis amžius, ar pensijinis. Matyt, ir vienas ir kitas žodis yra geri, ir ragina KGB gaujelė mane amnestuoti.

2015. VII. 11
__________






Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius. Telef. 861399523






Dirbtinis sapnas ir digresija į tikrovę, bei apie manęs nuteisimą

Faktografija

2015 m. liepos 10 d. iš darbo Lietuvių kalbos institute išėjau į senatvės pensiją ir po kelių dienų (tikėdamasis, kad KGB gaujelė kankinti mane bangomis dabar tikrai jau liausis) iš Vilniaus ketvirta klase, dreziną kankintojams palikęs, išvažiavau į kaimą, esantį už pusantro šimto kilometrų, ir atvažiavau pas mamą. Bet, deja. Viltys, kad man išėjus iš darbo ir į pensiją, KGB mane amnestuos, neišsipildė: tebekankina visokiais kankinimais nuotoliniu būdu ir toliau. Štai šią valandą kamuoja kankinančiu mieguistumu, kurį įjungė man sėdus prie kompiuterio – jį nešiojamąjį atsivežiau į kaimą, ir atrodo jau nesiskirsiu su šiuo „rašikliu“ niekad – tai puikus išradimas: tekstą gali taisinėti kiek nori ir jokių braukymų nepalieka!; o kai skaitau Dostojevskį, stebiuosi, kad jis sugebėjo rašyti tobuliau, negu kompiuteris: sakiniai, nors ilgi, visi sklandūs, logiški, kaip ir ištisas bet kuris jo romanas. Tobulesnis ir ankstesnis Žanas Žakas Ruso – kai skaitai jo „Išpažintį“, matai. Nors kiek ta „Išpažintis“ gramatiškai jam kainavo, kompiuterio neturinčiam, pasakyta išpažintyje: „Mano rankraščiai išbraukyti, išmarginti, ištėplioti, sujaukti, neįskaitomi, liudija, kiek vargo jie man atsiėjo. Nėra nė vieno, kurio nebūtų reikėję man perrašinėti keturis ar penkis kartus, prieš atiduodant spaudai“. Dėkingi būkim amerikiečiams ir japonams, kurie kompiuterius tarybinei santvarkai išradinėja, dabar jau kapitalistinei ir dar labiau kėgėbistinei.
Noriu paminėti koks buvo dirbtinis sapnas – persekiotojai ir sapnais mane visur pasiekia, nes ėda mane (ypač kankinimais) per Žemės palydovą, ne iš paskos važiuodami ir sustodami kažkur netoliese, kaip anksčiau, ilgą laiką, manydavau.
Sapnas, kurį šiąnakt gavau, nevertas būtų minėti, bet jį transliavo į mane su kankinimo priemaiša, todėl paminėsiu: kenkimus viešindamas, gal juos nufutbolinsiu nuo savęs. Sapnus, kurie dirbtiniai, iš išorės atėję, lengvai atskiriu, o kad ir šis sapnas buvo dirbtinis, nenuginčijamai įrodo ir tai, kad sapnuojant buvo įjungta ir kančia, tiek nesuskaičiuojamai daug kartų naktimis man taikyta. Praeitą naktį buvo šitaip: beveik per visą sapną jaučiau reikalą, būtinumą pasiimti iš darbovietės kabineto visas savo knygas (nors jas išsinešiau dar dirbdamas), o tas būtinumas buvo kankinantis, be to – ilgai trunkantis. Ir mokslui, ne tik smalsiam skaitytojui, tai įdomu turėtų būti, sužinoti kokių štai galimybių KGB aparatūra turi: didžiulį, sunkų kaip kalnas rūpestį, kad reikia pasiimti iš darbo knygas, jaučiau per visą sapno eigą, per visą jo siužetą, jaučiau miegodamas. Nors siužetas buvo skystokas, bet laiko užėmė nemažai, nes sapnas ėjo lėtai. Būtent šitaip: būdamas Šiauliuose, miesto pakraštyje, ilgai svarsčiau, kaip nusigauti į miesto centrą: eiti pėsčiam, ar važiuoti autobusu, nes norėjosi pamatyti miestą. Apsisprendęs važiuoti, sėdau į autobusą ir važiuodamas stebėjausi koks į centrą kelias yra tolimas, bei mintijau, kad būčiau smarkiai pralošęs, jei būčiau pėsčiomis ėjęs. Plentas vedė per neužstatytas pakelių žalumas, per negyvenamą plotą, o vienoje vietoje buvo gili, medžiais apaugusi žemuma, pro ją važiavau kaip per balą, tik vandens nesimatė. Atvažiavęs į centrą aplinkiniams pasakiau, kurie man buvo nematomi, bet jautėsi, kad jie tikrai yra šalimais, jaučiau juos esant savo neprašytais palydovais, jaučiau be pykčio jiems, kažkaip abejingai; tariau jiems, kad man reikia nusipirkti sūrių; antai kaip tik sūrių krautuvė tolumoje matosi. Parodžiau ištiesta ranka į parduotuvę ir atžingsniavęs jon pamačiau ne daug, o tik keletą sūrių, bet neįprastai didelių. Išsirinkau pirkti tą, kuris man savo „prekine išvaizda“ patiko labiausiai, nors matėsi, kad jie visi vienodi, fabrikinės gamybos. Bet staiga, buvę geltoni ir apvalainūs, vienu momentu sūriai pasidarė kampuoti, tarsi pjaustomi iš kažkokios sūrių plokštės, ir tapo dar didesni, ir kaip sūriai pasidarė balti, balti kaip balinta drobė. Kurį aš išsirinkau, vienas kraštas buvo atlūžęs, bet jis man vis tiek atrodė perkamiausias, tai jį ir išsinešiau – dėl gražumo pirkau jį ir aplūžusį, nes gražesnio parduotuvėje nesimatė; ir tą atlūžusį gabalą taip pat pasiėmiau.
Paskui atsidūriau tarp buvusių savo bendradarbių moterų, kurių nekurios buvo apsirengusios vien juodai. Dvi iš moterų sapno transliuotojai man, sakyčiau, apšmeižė, nematomo kalbėtojo balsu kelis žodžius apie jas man kai ką ne kaip pasakė, bet aš turėjau ir likau prie savo nuomonės, kuri joms visoms palanki. Nesileisdamas, į pokalbius atsisėdau ant kėdės, kurios nei nepamačiau, nuleidau galvą ir pradėjau vartyti kažkokią miniatiūriškai mažą baltą knygutę, jokių raidžių joje nematydamas, o šalimais viena stovinčioji, man pažįstama, traukė melsvą nuvingiuojantį cigaretės dūmelį, nors žinojau, kad ji nerūko, bet daug apie tai nemąsčiau.
Tai štai per visus šiuos dirbtinio sapno besirutuliojančius įvykius aš jaučiau, tiesiog tarsi kūnu jaučiau kankinantį rūpestį, būtinumą, kuris, suvokiau, reiškė, kad man reikia eiti pasiimti iš darbovietės visas savo knygas; bet taip ir nenuėjau, kol sapnas pasibaigė, kartu ir su tuo kankinančiu susirūpinimu. Nubudęs mintyse sakau sau ir bet kam: aparatūra, kuria nusikaltėliai bangomis mano galvą laiko prie savęs, prie savo buveinės bangomis pririšę, labai sudėtinga, labai tobula, jeigu net tokius jutimus dirbtiniu būdu sukelia, net sapnuojant išgauna aiškią protinę nuomonę, arba, pavyzdžiui, kokių nors žmonių vertinimus išprovokuoja; įjungia, sukelia ilgalaikį dvasinį kentėjimą, kuris savo kenkiančiu sunkumu būna kartu ir kūniškas. (Kaip štai ir poveikis, kurį ką tik išjungė mano laimei neilgai juo kankinę: bangomis buvo įjungę kvėpavimo apsunkinimą; taip pat ir „bronchitą“ buvo įjungę, kuris skausmingai džiovina krūtinėje kvėpavimo taką, trachėją, o kartais net ir skrandį užgriebia, skaudina; manau, kad bangomis veikdami mano smegenis, tokius kankinimus nusikaltėliai išgauna.). Ne veltui jų buveinę pavadinu KGB bunkeriu (žinau, kad ji, jų buveinė, yra Vilniuje; o teisėsaugininkai, sakykim, Saugumo departamentas, gal nė to nežino, arba nenori žinoti; kreipiausi daugelį kartų, bet kankintojų gaujelė kaip egzistavo, taip egzistuoja).
Beje, kai pradėjau iš darbovietės kraustytis, ir didumą knygų išsinešiau, gaujelės kuratorius Juozas G. manęs klustelėjo (eteriu, kuriuo jie man kalba): „Ką dar ten [darbovietėje] turi? “. Kitas šios temos sakinys buvo toks: „Dabar tu gyvensi geriau! “. Tik jį pasakė jau ne iš kankintojų buveinės, ne Juozas G., o anksčiau kažkokia panelė Vilniaus centre, kai skaitinėjau, užėjęs į kioską, žurnalą „Iliustruotoji istorija“. Toji mergina slapukiškai, kažkaip labai, ypatingai susikaupusi įėjo į kioską ir prisidėjusi prie ausies telefoną pranešė man kaip jau sakiau: „Dabar tu gyvensi geriau! “. Liūdnas man buvo jos, nors ir gražios, už mane aukštesnės, pranešimas, nes jis reiškė tai, dėl ko tomis dienomis pergyvenau, ir net ir sutiktiesiems pergyvenimą sakydavau: kaip aš pragyvensiu darbo netekęs. Pensijiniai pinigai juk bus mažesni, negu Institute dirbdamas jų gaudavau ir materialinio stygiaus beveik neturėjau, nes gyvenu kukliai.

O svarbiausia, ant ko šis sapnas mane užvedė, yra tai, kad įgavau galutinės drąsos užrašyti, kuo su manimi yra susieti Šiauliai (be abejo, ne tuo, kad Šiauliuose yra Aido gatvė, kurioje Dormeo čiučiniai pardavinėjami). Laukite.
O kad laukti nereikėtų, žinią (kuri kaip paminklo prie Mažvydo bibliotekos) pasakysiu iškart, ji iš pačių svarbiausių mano raštuose ir gyvenime: kai KGB mane nuteisė, man to nė nežinant (manau, apie 1984 metus), tikriau sakant, pasmerkė būti kažkokiu gyvenimo žaislu, lakmuso popierėliu, ir Kristumi bei kelrodžiu (prie kelio, kuriuo į tėviškę važiuoju, pastatė, kaip man vaidenasi – dėl manęs, granitinį kryžių su užrašu „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“), pasmerkė būti pavyzdžiu visokiam pamėgdžiojimui, visokiam siejimui su manimi, mažai kam žinomuoju kas konkrečiai aš esu, atpirkimo ožiu, ant kurio kariami visi šunys, kai nuteisė būti žmogumi, platinamu po visą pasaulį, tai (maždaug tada) Šiaulių krašte atsirado poetas tokiu pat vardu ir tokia pačia pavarde kaip mano, kuris, kaip man atrodo, buvo „skirtas“ manęs dubliavimui, slėpimui nusikaltimo, kad yra slaptai naudojamasi manimi, mano asmeniu, o vėliau mano ir galva, naudojamasi šešėliniam kėgėbistiniam veikimui; pasmerkė žiaurioms kančioms, kurias nusikaltėliai išgauna, sukelia veikdami mano galvą nuotoliniu būdu, bangomis, jomis, sunkiaisiais kankinimais, kankinti pradėjo jau net nuo 1995 metų!, tų kankinimų iškentėjau begalę, ir ikšiolei jų nepabaigia; todėl mane domina vien tik tai, kad mane kuo greičiau amnestuotų (kankinimais nekankintų, minčių nesektų), o ne kokie nors mane vaizduojantys dubleriai, antrininkai, kuriuos, pavyzdžiui, Vilniuje vaikščiojančius, vadinu „šumakeriais“. Galėčiau juos vadinti ir dabartinio KGB žmonėmis, ir būtų tikslu. Va, pavyzdėlis kaip tuo, į Golgotą vedančiu vaidmeniu, kuriam esu nuteistas, pasinaudojama, kaip žiauriai pasijuokiama: Vilniaus akademiniame dramos teatre italų režisierius pastatė rezonansinį spektaklį, kuriame aktoriai į Kristaus atvaizdą, švytintį scenoje gilumoje, mėto ekskrementus. Žinoma, tai vis tiek daug lengviau tai iškentėti, negu kankinimą bangomis, kurį KGB nusikaltėliai man įjungia kasdien (o neretai ir kasnakt) – jei ne vienokį, tai kitokį, jei ne trumpam tai ilgam laikui. Kad bus kažkoks spektaklis, man aiškėjo jau daug anksčiau, kai manęs graužimui nuolatos buvo įjungtą kalbėjimo mašina, nutylanti tik man miegant: ji man ausyse, labiau netgi pačioje galvoje, nuolatos kartojo žodžius. Kai ateidavau į darbą Institute ir įsijungdavau kompiuterį, kalbėjimą, beveik kiekvienąkart, pagarsindavo. Žodžius tam mušimui, kalbėjimui paimdavo ir iš tų žodžių, kurie rasdavosi, vegetuodavo mano mintyse. Arba iš balsinio mano kalbėjimo, nors garsiai pakalbėdavau labai retai, nes neturėdavau nei su kuo, nei tokios galimybės: už kalbėjimą balsiai įjungdavo sunkesnį kankinimą blogąja savijauta. Pradėjęs su kompiuteriu dirbti (pavyzdžiui, perrašinėti ar tvarkyti kokį nors tekstą), ir kentėdamas Kristaus kančias, būdavo pasakau: „Maldauju, nekankinkit“. Nes kasdien kankindavo, įjunginėdavo kankinimą kankinančia savijauta ir ilgai jo neišjungdavo. Vos pasakydavau „Maldauju, nekankinkit“, tuoj pradėdavo jų kalbėjimo mašina, pasistvėrusi šiuos mano žodžius, kartoti: „Maldauju, nekankinkit“ „Maldauju, nekankinkit“, tolydžio šį prašymėlį trumpindama, ir palikdavo kartoti tik žodį „Maldauju... “. Bet neilgai trukus prie žodžio „Maldauju... “ kankintojai pridėdavo žodį „spektaklio“. Kalbėjimo mašina nesustodama pradėdavo kartoti jau jų sakinuką „Maldauju spektaklio! “, „Maldauju spektaklio! “, „Maldauju spektaklio! “, „Maldauju spektaklio! “.... Kokią valandą ar dvi kartodavo šiuos žodžius, o paskui jų vieton imdavo kartoti kokius nors kitus – nieko reikšmingo nereiškiančiu, arba ką nors ir reiškiančius. Bet žodžių, kurie man būtų naudingi, o jiems nenaudingi, nekartodavo. Pavyzdžiui nekartodavo minėto mano prašymo „Maldauju, nekankinkit“. Gal todėl, kad šių žodžių negirdėtų kai kurie iš tų, kurie seka mano mintis. Kai jie įkišdavo mašinai kartoti „Maldauju spektaklio“, man kildavo įtarimas, kad teatre bus pastatytas gal gaujelės vyresniojo Juozo Glinskio, arba koks nors su manimi susietas spektaklis. Po kelto metų taip ir atsitiko: per televiziją pamačiau kaip į Kristų Vilniaus teatre mėtoma ekskrementai. Šį manęs nuteisimą būti gyvenimo žaislu ir tarsi Kristumi, galima vadinti lėtine mirtimi.
Sakyčiau, niekad šiai išvardintai paskirčiai nebuvau tinkamas. Tai kas, kad, pavyzdžiui, filme (kurių, susietų su manimi – daugybė) „Aurora“ pasakyta, kad esu idealiai tinkamas; aš geriau žinau, kam aš tinkamas: paneles mylėti jau ne, bet rašyti argi negaliu?, pakankamai kalbą mokėdamas, per 60 metų nemažai ją išmokau. Bet vis tiek, nors netinkamas, nors, gelbėdamasis nuo kankinimų nemažai metų gyvenau kaip pelė po šluota, o ne kaip Diogenas statinėje, KGB manęs vis tiek neamnestavo, nes tai yra labiau bausmės (man skirtos) vykdymas, manęs baudimas, o ne minėtos misijos atlikimas ir jos priežiūra. Nėra kuo manęs pakeisti (kaip sako Marijonas M. dainoje „Balintos sienos“), bet argi tai pasiteisinimas dėl nusikaltimo, kuris šitoks sunkus, ir nepelnytas?!, dėl manęs net ir mano žmonai nuostolingai, kankinančiai kliuvęs ir, iš mano artimųjų, kliuvęs ne tiktai jai! Kokie pabaisos tie KGB srutos, kurie bangomis kankina! „Na kokia gi gali būti kompensacija! “, – kažkas sakė, kai aš pradėjau skelbti, kad už kankinimus žmonai turėtų būti atlyginta. Kompensacija ne tik jai, bet ir man priklauso, jei paliks mane gyvą.

Aaa, dar apie tą,, Iliustruotąją istoriją“. Vos aš ją, nors prabėgom, perskaičiau, ir padėjau kur buvo, tuoj atlėkė vyras ir tą mano čiupinėtą žurnalą... nupirko. Neseniai šitaip buvo ir su žurnalu „Metai“, kurį skaičiau ir perskaičiau jo nepirkdamas. Vos padėjau žurnalą atgal iš kur paėmiau, tuoj irgi skubinai ir netikėtai įėjo vyras, ir tą žurnalą nupirko; daugiau jokių kitokių reikalų čia, prekyvietėje, neturėjęs ir neturėdamas, nepasidairęs išėjo. Abiem atvejais buvo aišku, kad jie atėjo nusipirkti tų žurnalų todėl, kad aš juos skaičiau. Ateiti žurnalo pirkti ženklą jiems davė tie, kurie mano mintis, galvos funkcionavimą seka. Šitas reikalas man matosi toksai: žurnalus apčiupinėjau ir liko ant jų mano pirštų atspaudai, (todėl žurnalai tą valandėlę tapo paklausūs, po vieną jų egzempliorių nupirko). Šitoks mano pirštų atspaudų „gaudymas“ yra manęs slopinimas, gąsdinimas (anksčiau buvęs tik gąsdinimas), kurį pirmąkart pastebėjau rodos 1983 metais: kad visur ir prisiliesti bijočiausi – dėl to žmonės mano pirštų atspaudus renka, ir parodydavo, kad renka. Ir šitaip KGB prieš mane veikia. Jeigu klaidingai tai suprantu, tai vis tiek yra čia tiesos: tikrai tai yra ir psichologinis baudimas, per daugybę metų tuo įsitikinau.
2015 metai, Žalgirio mūšio diena

P. S. Mane KGB žmonės vadino ir „žalgiriu“ (dabar, kai raštu „Kas čia parašyta yra tiesa“ esu išplatinęs kaip mane vadina, „žalgiriu“ vadinant jau neišgirstu). Tepaminėsiu kokį poveikį dėl šio žodžio man padarė nuotoliniu būdu: rašte „Kas čia parašyta yra tiesa“ išvardijęs kokiais žodžiais KGB mane pravardžiuoja, prie žodžio „žalgiriu“ prirašiau: (vadina „žalgiriu“, nors ir žinodami, kad esu bejėgis). Tada man galvoje atsirado kažkokie intensyvūs, dažni svarstymai, ar nereikėtų šios pastabėlės išbraukti, ir vienąkart ją išbraukiau, vėlesniuose teksto egzemplioriuose jos jau nebuvo. Manau, bangomis gaujelė mano protą veikė, kad išbraukčiau, nes tą jie tikrai daro, ir kai kada padaro.

P. P. S. Kartoju, ką anksčiau esu jau parašęs: man rodos, kad ką aš kompiuteriu parašau, KGB gaujelė ir sau įsirašo (tie, kurie seka mano mintis ir kankina mane kankinimais); ar iš mano galvos, iš mano minčių įsirašo jas sekdami, ar užvaldydami kompiuterį, nežinau; gal ir vienaip ir kitaip.

2015. VII. 15, tėviškėje
___________________________________________







































Poveikiai bangomis, „Paprastas redagavimas“ ir skaičiai

Pasakojimas

Neleidžia KGB gaujelė normaliai Hugo „Vargdienių“ skaityti (kaip ir kitų knygų): bangomis kreipia mano mintis visai kitur, todėl, nesuvokęs ką perskaičiau, tą patį sakinį, ar net pastraipą turiu skaityti vėl ir vėl, kad įsisąmoninčiau kas parašyta. Kai skaityti netrukdo, skaitydamas suvokiu viską, kiekvieną žodį, ir skaitymas būna įdomus ir malonus, nes dabar skaitau tik tai, kas man labai patinka. Kada stumia mane, mano suvokimą nuo teksto ir nukreipia į galvojimą, kurio jie nori, pajuntu aiškiai; kad toks poveikis būna, netenka nė abejoti.
Na štai. Pavyzdžiui, šiandien skaitant (beje, naktį) bangomis vis kreipė ir kreipė mane galvoti apie tai, ką aš sakysiu, apie ką (jei sutiksiu) kalbėsiu su buvusiu vyriausiuoju redaktoriumi (Sauliumi S.) laikraščio, kuriame dirbau 1990–1996 metais.
Dar štai apie ką gaujelė vertė mane kalbą planuoti. Anądien senamiesty (kuriuo – jei šilta, saulelė šviečia – praeinu kiekvieną darbo dieną, paneriu atžingsniavęs iš Lietuvių kabos instituto), besidairydamas, jau tiesiog po savo akimis pamačiau ponią, kurią... kažkada buvau matęs Šv. Milakojaus bažnyčioje (gerai, kad ne Nikolajaus, kokiame nors sobore). Mačiau seniai, nes jau daug laiko į bažnyčia neinu, bet tos merginos nebuvau pamiršęs, kadangi vizualinę atmintį turiu ne tik tokiam laikotarpiui, keturiems metams, o maždaug penkiasdešimties metų (antai atsimenu kaip atrodė Kadikinaitė, mergaitė, kuri man buvo graži technikume, kuriame mokiausi iki 1971 metų; be kitokio patrauklumo, strazdanota ji buvo; aistros manyje kunkuliavo nuo tada, kai, tarsi Rasputinas, iš kaimo išvažiavau į miestą, Alytumi pavadintą – o vokiečiai žemėlapiuose rašė „Alita“, rusai čia, Ulonų gatvėje, išdrįso net savo karinę bazę 1939 metais įkurti, pro kurią man važiuojant, KGB srutų gaujelė įjungė bangomis nežmonišką kankinimą (apytikriai 2001 metais), ir laikė kankinimą įjungtą per visą kelionę iki Vilniaus; kai išjungė, išlipęs iš autobuso sukalbėjau išsigelbėjimo maldą „Sveika, Marija! “, atsikvėpiau kaip iš verdančio smalos katilo pragare išlipęs – štai tokią nusikaltėliai turi aparatūrą, į mano galvą nutaikytą, kurios ik šiolei teisėsauga iš jų neatėmė, nors prašau.).
Taigi, vos ją Pilies gatvėje pamatęs ir atpažinęs, staigiai kilstelėjau ranką jai prie peties, vos juntamai ir tik labai trumpam prisiliesdamas. Ji atsigręžė, nusigando ir nuo mano prisilietimo, ir nuo žvilgtelėjimo į mane, ir tą pačią akimirką suktelėjo į artimiausią tarpuvartę, tai yra į kavinę, kaip į saugų prieglobstį, šitaip lyg pabėgdama, pasislėpdama nuo manęs, kaip nuo kažkokio siaubo, kurį pagaliau pamatė, ir savo nerimastingą kelionę į mane norėdama kuo greičiau baigti. Dėmesio neatkreipiau, bet atrodo ji ėjo su palydovu, su kažkokiu ją lydėjusiu vyriškiu. Tespėjau pasakyti jai „Labas! “, bet nuo to jos veidelis nė kiek neprašvito, nedaug jo ir bemačiau, tik girdėjau, kad nueidama pasakė „Aš jūsų nepažįstu“. Iš kur ji mane nepažįstamą begalėjo pažinti, tas tai buvo aišku.
Tada Mikalojaus bažnyčioje, kai pirmąsyk ją pamačiau, priklaupusią ir besižegnojančią, vos pažvelgęs ryžausi užkalbinti, nes patiko. Būdamas nedoras, netgi ištvirkėlis, kaip pasakytų, pavyzdžiui, Dostojevskis, kartais įžūliai prilendu visai arti nepažįstamosios ir... net savo telefoną, lapelyje užrašytą, įteikdamas, pasakau: „Paskambinkite man, kai nuobodžiausite, kava pavaišinčiau“. Apie kurią kalbu, buvo labai santūri; kai pirmą kartą užkalbinau, nešyptelėjo nė lūpų kampučiu. Bet kadangi tada, pirmąsyk užkalbinta, ir nepyktelėjo, nei pasibjaurėjo, tai ir vėliau senamiestyje pamatęs, „Labas“ tariau, ir, tarsi kaime, „lyžtelėjau“ pirštais jai prie rankos (tiesa, miestiškai švelniai). Čia nesibaigia mano nepasibaigęs supratimas, kad aš jau senas ir gana su merginomis šposų. Jau jos maždaug prieš dešimt metų man tai sakė, kai viena vos netrenkė man į snukį panašiu, tik daug vulgaresniu, atveju. Iš klaidų mokausi visą gyvenimą, nuo daugelio jų išsivadavau, bet nuo šios „klaidos“, merginų užkalbinėjimo, tik dabar, kai man jau šešiasdešimt trys metai, pradedu atsitolinti. Su didžiausiu širdies skausmu, žinoma.
Visai ne tai šioje atkarpoje planavau pakalbėti. Šneku juk apie tai, kaip KGB gaujelė mano mintijimu manipuliuoja. Taigi „Vargdienius“ man beskaitant, o paskui ir lovon atsigulus (nes įjungė nuovargio jausmą, nuovargio būseną), jie ėmė stimuliuoti mąstymą apie tai, ką aš sakysiu, jei vėl tą ponią sutiksiu. Stimuliuojamas pradėjau planuoti, režisuoti ką sakysiu, ir suformulavau mintyse štai šį sakinį:,, Ponia, atsiprašau: todėl jus praeitą kartą užkalbinau, kad graži esate“; ir dar bent porą sakinių suplanuoti spėjau, bet supratęs, kad sakinius planuoju mane veikiant, mane stimuliuojat bangomis, šį mintijimą nutraukiau. Čia būtinai pasakysiu, kas dar įdomiau: sakinius gaujelė man, mano paties mintyse... padeda suredaguoti. Bangomis juos net padiktuoja, nepastebimai įterpia į mano mąstymą! Padiktuoja – tikriau sakant, pagamina – labai nejuntamai, todėl ilgą laiką nė neįtardavau, kad mintyse atsirandantys žodžiai ir frazės bei sakiniai, yra išgaunami bangomis mano protą, mano smegenis veikiant. Bet ilgainiui supratau, netgi justi pradėjau, kad kai kurie žodžiai yra ne mano, yra atėję į mano mintis tarsi iš išorės. Tokie „atsiųstieji“ žodžiai, sakiniai būna ryškesni, o jeigu būna man ir nepriimtini, tai absoliučiai tampa aišku, kad jie bangomis man padiktuoti. Dabar tokių intervencinių žodžių ir sakinių, kurie man nepriimtini, savo mintyse išgirstu retai, dažniau jų pasitaikydavo praeityje. Jei sakiniai ir žodžiai man, mano mentalitetui, pasaulėžiūrai būdavo nepriimtini, tai iš galvos juos išvydavau, ir balsu jų niekam niekad jokiu būdu neištardavau, o kai (nuo 2011 metų) jau rašiau – ir neužrašydavau.
Lėmė šio poveikio mąstymui visišką paaiškėjimą (kad mintys yra ir gaminamos) šis štai atsitikimas. Kažkada, nuobodžiai, bet įtemptai, bute man po kambarius bevaikštant, galvoje ėmė rastis sakinių, kurie man buvo nepriimtini dėl jų kėgėbistinio ir sovietiško kvapelio, juose esančio. Nuo tokių sakinių nesipurtydavau. Sakiniai nesiliovė mano galvoje rastis, ir staiga po vieno tokio nepriimtino sakinio, ir po mano nusipurtymo nuo jo, atsklido į ausis balsas: „Jam tai netinka“. Tąkart aiškiai kaip dieną supratau, kad tie mintyse atsiradę sakiniai yra visiškai ne mano, ne iš mano galvos, o iš išorės bangomis į mano „makaulę“ yra atsiųsti.
Kažkiek paaiškėjo, kad skverbiasi ir įsiskverbia į mano protavimą, ir tą kartą, kai mergina, raportuodama savo vadeivai kaip mane „gano“ ir ką aš veikiu, pasakė: Vyksta paprastas redagavimas. Aš tada, kaip ir kitomis to laiko dienomis, visą dieną vaikštinėjau namie, buvo savaitgalis, ir režisavau ką sakyčiau, pavyzdžiui, tuo atveju, jeigu pirmadienį (arba kad ir antradienį ar bet kada) tektų kalbėtis darbe su skyriaus vadove Z. Man šio improvizuoto, galimo pokalbio sakinius bekonstruojant, kalbiškai ir logiškai juos gryninant, išgirdau, kad tai yra vyksta... „Paprastas redagavimas“. Susimąsčiau ir supratau, kad tie garsūs mano galvoje atsirandantys sakiniai yra ne tik nenatūraliai garsiai man girdimi, bet ir pakoreguojami. Vėl supratau, kad yra įjungtas nuotolinis poveikis, kuris stimuliuoja galvojimą, ir kad į mintis įsiskverbiama iš išorės, kažkokiomis bangomis.
Parašysiu šio pobūdžio žinią visai dar neseną. Juokais ir dzūkiškai šnekant jau „čvércis metų“, o tiksliau sakant, jau keletas mėnesių, kai neparašiau nei vieno eilėraščio. Matyt, todėl man sąmonėje išdygo poreikis jį parašyti, o kartu eilėraščio ir pradžia galvoje atsirado: „Belzebubo karaliją gelbėk, Dieve... “. Buvau bepradedąs jau rimuoti, žodį „Dieve“, su žodžiu „pieva“, bet susigriebiau, kad tai man nepriimtina ir supratau, kad bangomis iš išorės, iš KGB buveinės šią eilėraščio pradžią man padiktavo, ir mečiau tą pradžią į šalį. Šia proga štai ką prisiminiau. 1976 metais literatūros mokslininko Jurgio Lebedžio žmona Elena padovanojo man slaptą malonią dovaną (per Universiteto bibliotekininkę Elvyrą Vodzinskienę): Amerikoje išleistą lietuvišką knygą. Rodos, būtent šioje knygoje Tarybų Lietuva buvo pavadinta Belzebubo karalija. Negalėjau susilaikyti iš juoko, ir žinoma, pamiršti negalėjau tokio niekur neskaityto ir negirdėto vertinimo ir palyginimo. Tad, visai galimas daiktas, kad KGB vadeivos, kurie vadovauja gaujelei, mane naikinančiai, kaip tik net iš tų laikų paėmė sąvoką „Belzebubo karalija“, nes detalių iš mano gyvenimo jie ištraukia ir iš dar senesnių laikų. Mano „ligos“ istoriją, analizus, įtariu, jie turi net nuo 1973 metų, kai demobilizavo mane iš kariuomenės, kuri jau išėjusi, o patikėtiniai tebedirba iki šiolei: seka mano mintis ir kankina mane nuotoliniu būdu visokiais kankinimais (kai šias eilutes rašau, kamuoja dirbtinu slogavimu; slogavimą tai įjungia, tai išjungia; kai kas nors labiau iš mano elgesio jiems nepatinka, slogavimą įjungia ir su nosies užgulimu – tada nei pakvėpuoti negaliu). Dar prie to pačio. Žmonės (sovietmečiu) sakydavo: Jurgis Lebedys pavyzdingas lietuvninkas, monografiją apie kanauninką Mikalojų Daukšą parašė, o jo brolis Lenino raštus į lietuvių kalbą verčia.
Ne iš piršto visos šios žinios.
Žodžiais (balsu laidomais man į ausis) mane kamuoja ir stelbia jau daugiau kaip du dešimtmečius. Kaip žodžius atskraidina, nežinau, vadinu (šį nusikalstamą kalbėjimą) eteriniu, eterio kalbėjimu. Oru jie atsklinda, kurį dar Antikoje eteriu vadino. Atskriejantys į ausis žodžiai, jų laidymas į mane, yra baudimas labai varginantis, erzinantis, o kartais labai sunkiai atlaikomas, vedantis iš kantrybės; o kai nuolatiniu kalbėjimu man į ausis kalbėjo kalbėjimo mašina, tai, būdavo, kalbėjimą transliuoja tokį garsų, kad vos nenugriūdavau, vos sąmonės neprarasdavau (įdomu tai, kad kitiems, ir visai šalia manęs esantiems, šis mašinos kalbėjimas nebūdavo girdimas). Aš į tuos atskindančius žodžius neatsakinėju, dažniausiai nei nereaguoju. Bet, pavyzdžiui, būdavo, išgirdęs labai mane erzinančius žodžius, nusispjoviau, ir beveik pusbalsiu, o kitais kartais visu balsu, sakydavau:,, Jukš, KGB smarve! “. Jų (gaujelės) žodžiai į ausis man atsklinda bet kur bebūnančiam: ne tik giliame rūsyje, bet ir kaime toli nuo Vilniaus. O kai buvau Palangoje (rodos 2007 metais), tai ir ten žodžiai girdėjosi; net ir į mano judėjimą ir ten buvę žmonės „atsiliepė“ (pagal manęs per Žemės palydovą sekimą, susirado mane ir paprašė juos nufotografuoti; ir kitų žmonių ne vienas neatsitiktinai atėjo ten, kur aš esu; deja, atskiriu, kurie eina į mane specialiai, jei neatskirčiau man būtų lengviau, daug lengviau).
Ne vienerius metus mąsčiau ar KGB srutų nepagąsdinti šitaip: būdamas kaime, kuris netoli nuo Lenkijos sienos, nuvažiuosiu dienai į Lenkiją (sienos jau buvo atviros). Tada mano minčių, mano judėjimo sekimas bangomis (t. y. manęs sekimas, pagal bioaurą, sklindančią iš mano galvos), būtų sekimas jau kitos, užsienio šalies teritorijoje, kas būtų jos sferų pažeidimas. Bet būdavo ir baisu apie tai galvojant, tai planuojant ir, pagaliau, ryžtantis tai praktiškai padaryti. Nesiryžau tokiu būdu su KGB gaujele pakovoti, šitaip nuo jų gelbėtis.
Va. Kai baigiau rašyti šį raštą, senis tarstelėjo: „Yrà! “. Kas ten jam, t. y. jiems yra, nesuprantu. Matyt šiame tekste jiems kažkas yra, nes seka ką rašau ir laido visokius rašyti trukdančius žodelius, iš kurių kai kurių paaiškėja, kad jie viską girdi, ką aš rašau, kad mintis mano girdi (tai aš žinau jau labai seniai). Šis senis tiek daug metų šlykščiu savo balsu mane ėda, kad nežinau ar nepriprasiu. Ne daugiau man malonus ir rašytojo dramaturgo Juozo Glinskio balsas, kuriuo ilgiausiai mane kamuoja – jau maždaug 20 metų! Kaitalioja šiuos kalbėtojus: kalba tai vieno, tai kito balsu. Kažkada jie kalbėdavo kaitaliodamiesi tam tikromis valandomis, kasdien, kiekvieną parą vis tomis pačiomis. O kai beveik ištisai pradėjo kalbėti vien tik Glinskio balsu (beveik ištisai), tai iš to supratau, kad mane jis pjauna ne gyvai, ne tiesiogiai iš KGB buveinės, bet iš anksto įrašytus jo žodžius transliuoja, jis (pats!) yra įrašęs savo balsą į aparatūrą, kuri kaip nenuilstanti mašina transliuoja jo žodžius į mane, jam pačiam buveinėje ir nebūnant. Tapo aišku, kad asmeniškai jis pats, gyvai iš KGB buveinės kalbėti į mane, daužyti mane žodžiais be perstojo šitiek daug valandų negali, fiziškai būtų per sunku. Beje, pjaudamas mane žodžiais, kartais sakydavo: „Jau pavargau“. Kiek apsidžiaugdavau, tai išgirdęs: jeigu pavargai, tai gal jau baigsi mane ėsti, šitaip pamanydavau.
O kai šį tekstą rašyti pradėjau, tarė man: „Dvylika! “. Argi aš galėčiau suprasti ką tai reiškia! Žinau, kad metai turi 12 mėnesių, ir tiek; dar rodos aplink Marijos paveikslą dvylika mėlynų dangaus žvaigždžių būna, ir pan., o KGB kalbos aš nemoku. Aišku tik, ir bemoksliui, vien tai, kad jei gaujelė į mane šneka skaičiais, vadinasi, jie „dirba“, veikia slaptai, užmaskuotai (tas nei negali būti neaišku). Skaičiais (ir skaičiais) į mane jie kalba labai jau seniai, kaip tik nuo tos pradžios, kai šiuo nuotoliniu kalbėjimu kalbėti į mane pradėjo; buvo tada maždaug 1994 metai, ne vėlesni. Atsimenu viena moteris, jos balsą pažinau (tapatybės neatskleisiu, nes man ne svetima) sakydavo man, besipriešinančiam į tai, kad kalba į mane, kad jie egzistuoja: sakydavo, kartodavo kas pusvalandis: „du“, arba sakydavo „trys“; „du“, „trys“, „du“, „trys“, „du“, arba „trys“... Šiuos skaičius nedvejodamas suprasdavau. Jie reikšdavo: tau skiriami dar du, arba trys, metai tavęs alinimo! Jei švelniau priešindavausi (žinoma, tik žodžiais, nes galimybių pasipriešinti, be išlygų sakant, tik tokių ir teturėjau), tai sakydavo „du“, jei priešindavausi smarkiau, aštresniais žodžiais, sakydavo „trys“ metai. Išgąsdindavo mane tokia tolima dviejų, ar net trijų metų alinimo perspektyva, bet, ji, tapusi manęs naikinimo „perspektyva“,... nuo 1994 metų nusitęsė ne du ir ne tris metus, o net... iki dabar, net iki 2015 metų!, ir nematau pabaigos, nors jau ir pensijon išėjau, viltį turėdamas kad amnestuos šiuo atveju kaip susenusį.
Beje, išėjęs pensijon, susiruošiau važiuoti į kaimą, ir kai tik paėmiau į kaimą vežtis ir kompiuterį (nešiojamąjį), iš KGB buveinės šūktelėjo: „Šeši! “. Pamaniau, kad falšyvas šis skaičius, gero nelemiantis (bet su kompiuteriu nesiskirsiu, kad ir kokį skaičių ar gąsdinimą išgirsčiau, nes daugiau man nieko neliko kaip tik rašyti). Šį skaičių kažkiek supratau dar kariuomenėje (1971–1973 metais) tarnaudamas, kaip dabar sakau – rekrūtuodamas: tuos kareivius, kurie karininkams pataikaudavo, būdavo pavyzdingi, kiti kareiviai vadindavo „podchalūjais“ ir „šestiorkomis“. Nesuprasdamas, ką reiškia toks vadinimas „šestiorka“, kartą „senio“ kareivio to paklausiau. „Na, šestiorka, tai toks krumpliaratis, kuris yra tik šešių dantų; toks jis sukasi labai greitai, todėl ir tas, kuris greitai viską padaro, ką karininkas liepė, vadinamas „šestiorka“. Dar šio skaičiaus ypatingumas man reiškėsi tuo, kad kankinimą KGB gaujelė įjungdavo būtent šeštą valandą vakaro. Tuo laiku radijas skaitydavo vakaro žinias. Radijo klausydavausi per visą dieną (buvo ir toks laikas) ir smarkiai nemušdavo, o per šeštos valandos žinias įjungdavo kankinimą sunkųjį. Gal dar ir todėl, kad šios šeštos valandos žinios ilgos, išsamios.
Sunkiųjų kankinimų kankinančia būsena nepamiršiu niekad. Prisimenu ir tai, kad – buvo tokie metai – sunkųjį kankinimą įjungdavo, juo mane kankindavo... kiekvieno mėnesio 6-tą dieną. Būtent šeštąją dieną. Ir kankindavo labai ilgai, beveik per visą dieną. Žiauriai kankinamas guldavausi lovon ir pragulėdavau kone visą kankinimo laiką. Bet į lovon atsigulimą kankintojai neatsižvelgdavo, kankinimo neišjungdavo. Kadangi žydai asocijuojasi su jų nacionaline žvaigžde, kuri šešiakampė, tai galvodavau, kad ir žydai yra su manęs kankinimais susiję. Bet su žydais, kiek su jais teko pažinties turėti, buvau, sugyvenau gražiuoju (kaip ir su bet kuo), žavėjausi jų solidarumu.
Psichologiškai daug kentėjau nuo skaičiaus „keturi“, jį dažnai gaujelė man sakydavo, o aš vaikščiodamas nepaliaujamai spėliodavau, ką gi jis reiškia. Labai pergyventi pradėjau po to, kai vienąkart išaiškėjo, ką šis skaičius reiškia, nors tikrai nežinodamas ar supratau nors kiek teisingai. Taigi kartą „Literatūroje ir mene“ perskaičiau Jono Aisčio eilėraščius, kuriuos ilgai gailėjausi, kad skaičiau: juose buvo eilutė,, Keturiese nešė karstą... “. Nuo tada šis skaičius man ir paaiškėjo, ir tapo makabriškas, baisiausias iš visų, nes, mano supratimu, jis reiškė mirtį, asocijavosi su mirtimi, kai jį išgirsdavau arba pamatydavau man neatsitiktinai pakištą, ar iš KGB buveinės atsklidusį kai išgirsdavau. Šiurpuliukas nupurtydavo su šiuo skaičiumi (arba skaitmeniu) susidūrus. Net poliklinikoje mano ligos istoriją būtent ketvertais signatūravo (užšifravo), ant mano namo sienos prie įėjimo durų ketvertų prirašinėjo (jau uždažyta). Dabar, kai beveik jau ir viskam, ir šiam skaičiui esu abejingas, KGB gaujelė gali daugiau man į ausis jo nelaidyti. Ir išvis jau laikas jiems užsičiaupti. Netgi per vėlu. Bet geriau vėliau, negu niekad.
(Vėl senis iš KGB buveinės, atsiprašau, smirstelėjo: pasakė „Tik tai“. Gal teisėsauga, juos areštavę, išsiaiškintų, ką reiškia tokios pastabėlės „Tik tai“, aš jų nesuprantu.).

P. S. Kai šį pasakojimą redaguoti baigiau galutinai, iš KGB buveinės man tarė: Dabar tavo diagnozė bus „bendras susirgimas“. Ėmiau galvoti ar nereikėtų jau pradėti aprašymą, kaip KGB, 1996 metais, atsirakinę mano butą, kai namuose buvau aš vienas, prievarta išvežė mane į psichiatrinę ligoninę Naujojoje Vilnioje, šitaip man ir tą „bendrą susirgimą“ priklijuodami, nors ligoninėje gydė nuo depresijos (kartais, gerai į praeitį neįsigilinus, atrodydavo, kad išvežė 1995 metais; o kai šią išvežimo datą bandydavau mintyse prisiminti, nustatyti, tai KGB gaujelė bangomis „aptemdydavo man protą“, bangomis apsunkindavo mąstymą ir suvokimą; ir tą jie sugeba). O po dviejų mėnesių iš ligoninės paleidę, netrukus išvežė ir antrą kartą, vėl atsirakinę mano butą, kai namuose buvau tik aš vienas; šįkart net keturiems mėnesiams. Tada ligoninėje (kai išvežė pirmą kartą) ir pradėjo kankinti siaubingais kankinimais nuotoliniu būdu (bangomis), kurie buvo tokie sunkūs, kad mintyse pageidavau geriau kalėjime sėdėti, negu tokias kančias kentėti. Ir tai labai per švelnus palyginimas tų kankinimų sunkumui nusakyti.

2015 m. _______











Elektroninės musės

Faktografija

Kas nežinome kaip musė – toks niekinis vabzdys, kanda. Bent jau kaimo žmonės, tai tikrai visi žino. Kol judame ar sėdime, jos nelabai ir užtupia, bet gulint kai jos užtupia ant nuogos odos, jų kandimas nepakenčiamas, ir tuoj delnu pliaukšteli ton vieton, kur kanda. Tačiau musė būna vikresnė ir nuskrenda... ant kitos nuogos kūno vietos. Bejėgė musė šitaip nenugalimai kamuoja, kol neužsikloji antklode iki pakaušio.
Tai va, naujiena. Mane puola ir... elektroninės musės, musės nesančios–esančios, nepagaunamos, nei nenuvejamos, kaip jau dažnai sakau: nuotolinės. Tikrai ir tokių yra. Jos nors ir nematomos, bet kanda odą, dirgina lygiai taip pačiai kaip ir tradicinės gyvosios. KGB kankintojai nuotoliniu būdu, bangomis ant odos išgauna ir musės kandimo įspūdį – lygiai tokį pat jutimą, koks ir gyvos musės kandimas. Jaučiasi jos netgi ropojimas. Bet ir ropojimas yra netgi skausmingas, ne tik nemalonus. Šias elektronines muses kankintojai į mane laidė praeitą naktį, nors paleisdavo jas ir ankstesnėmis vasaromis kaime atostogaujant.
Kaime guliu kambaryje, kuriame musės nėra nė vienos. Bet štai naktį pradėjo jos mane žnaibyti. Atrodė terorizuoja tik viena musė: ji nutupia man ant rankos, ją, skausmingai kandančią nuveju, bet ji perskrenda ant kitos neužklotos kūno vietos. Mat šilta, tai guliu daug atsiklojęs. Iš pradžių nesupratęs, kad musę vaikau nesančią, kad tai kažkokiais spinduliais kankintojai musės imitaciją daro, stebėjausi iš kur ji tokia įkyri atsirado: kad musių kambaryje nė vienos nebūtų, pasirūpinau vos į kaimą atvažiavęs, žinau iš praeities kokios jos nepakenčiamos atsigulusiam. Pamaniau, kad įsiveržė kambarin, kaip sakoma, nepastebėta, ir negalėdamas jos nuo savęs nuginti, užsiklojau antklode visas – imtinai nuo padų iki kaktos. Bet musė jaučiu vis tiek ropoja kanda tai vienur, tai kitur. Matyt, ji liko po antklode, galvoju. Kanda ir ropoja netgi ten, kur nelabai prieinama. Bet susikaupęs supratau, kad po antklode ji šitaip skrajoti jokiu būdu negali: antklodė prie kūno glaudžiai prigludusi, ir skraidžioti ten paprasčiausiai nėra kur; o ji „nutupia ir kanda“ tai šen, tai ten, tai vienon rankon, tai kiton. Va taip įsisąmoninęs, kad po antklode nėra jokios oro erdvės, ir supratau, kad mane terorizuoja ne gyva musė, o elektroninė, kažkokių spindulių musė: bangomis net ir musę gaujelė sugeba suveikti. Ir tai tikras dalykas. Jų aparatūrą verta paviešinti vien jau dėl tokio gebėjimo: išgauna ant odos nematomą, nesančią musę, bet juntamai kandančią ir netgi juntamai ropojančią. O kiek kitų šios nusikaltėlių nusikalstamos aparatūros poveikių ir kenkimų aš esu aprašęs!!? Elektroninės musės kenkimas yra tik epizodiškas ir nekaltai musiškas, bet jie (gaujelė) bangomis kankina ir gyventi neleidžiančiais kankinimais. Bangomis, pavyzdžiui, ir slogą išgauna, kuri keliskart sunkesnė, negu natūralioji (jau nemažai metų ją įjunginėja; neatsižvelgia nei į tai, jei dienos būna karštos kaip Afrikoje; duoda nuo šios kamuojančios dirbtinės slogos ir atsikvėpti, bet neilgam). Jei net ir ne šlapiuojančią, o sausą dirbtinę slogą laiko įjungtą – ir „sausąja“, negleivine sloga dažnai baudžia, įjungdami ją tai valandai, tai visai dienai, o neretai dar ir nakčiai, tai net ir dviems dienoms – vis tiek būna labai kamuojantis nosies, arba net ir akių, veido perštėjimas, skaudėjimas, kurio konkrečiau nemoku nei apibūdinti.

Tėviškėje, 2015 m. liepa

P. S. Šiaipjau naminės musės yra visai gražūs sparnuočiai, panosėje ir kambaryje zyliojantys. Jų kaimynystė būtų netgi geidaujama, jei nesikandžiotų. Man štai atskridusi užtūpė ant kampiuterio ekrano iksiuko, kuriuo uždaromas failas ir aš nemostelėjau, laukiau kol pati pasišalins, nuskrisdama kitur. Taip ir buvo, man pasigėrėjus reginėliu maždaug minutę. Taigi įskrido vėl kambarin, kuriame rašau, gyvenu ir miegu (kiek KGB gaujelė tai leidžia).



___________

Dar apie daiktų kelyje išdėliojimą

Išaiškinimas

Žinau, kad kankinimus srutos išgauna, bangomis veikdami mano smegenis. Ilgai tai analizavau ir kitokios išvados nepriėjau. Tik kai kuriems kankinimams, pavyzdžiui, kankinimui šaldymu, naudoja, matyt, šaldomąsias bangas, o ne smegenis veikdami kūnui siaubingą šaltumą sukelia ir išlaiko. Kaip ir karščiu kankindami, kūno kaitinimą išgauna spinduliuodami mane, mano kūną kaitinamosiomis bangomis (kaip Karmėlavos bažnyčios tikinčiuosius šildė). Bet, vis dėl to, labiau panašu, kad karščiu mane kankina irgi per smegenis, jas veikdami, o ne tiesiogiai kūną. Kodėl taip manau? Ogi todėl, kad karštį sukelia ir ne visam kūnui, o tik krūtinei, netgi ir ne visai, o tik vienai jos pusei, arba tik pilvui, ir net tik mažam krūtinės plotui; bet to, ne krūtinės paviršiui, ne odai, o kažkur krūtinės gilumoje būna karšta, kas labai aiškiai sako, kad ne tiesiai į krūtinę karštų spindulių sriautą atitransliuoja, o į smegenis bangas, kurios smegenų žievę dirgindamos, kančią, skausmą ir bet kokį kitokį kenkiantį sunkų jutimą išgauna, smegenys nervais kentėjimą perduoda visam kūnui, bet kuriai jo daliai. Be to, kartais kaitina vien tik kojas, jas ne visu ilgumu, o dalį nuo čiurnų iki padų. Aišku, kad kojų skausmą sukelia ne tiesiogiai jas skausminimo bangomis veikdami, o veikdami bangomis smegenis. Tuo įsitikinau ir vakar. Buvau įbridęs ežere iki smakro ir stovėjau šitaip netrumpai, dairydamasis kas ant kranto. Pakrantėje tolėliau kažkoks ponas tik su juodais tarybiniais „triusikais“, dalgiu šienavo meldus. Kai jį pamačiau, įjungė man gaujelė kojų skaudėjimą, nors jos giliai vandenyje buvo, įbridęs stovėjau, sakau, iki smakro. Na, pamaniau, štai dar patvirtinimas, kad smegenis veikdami kojų skausmą išgauna, ne tiesiogiai į pačias kojas kažkokius spindulius siųsdami. Dar supratau, kodėl kojų skausmą (kojų apačioje) dabar įjungė, juk jį jungia, be retų išimčių, tik vakarais kai atsigulu. Ogi todėl įjungė, kad eičiau prie to meldapjovio ir bent pakalbėčiau su juo (rodos, jis mano vaikystės laikų pažįstamas). Verta dėmesio dar šitatai: išvažiuodamas į kaimą iš Vilniaus, kai nuėjau į Valakupius Neryje išsimaudyti, tai ten nežinia iš kur išdygo... vyrukas su dalgiu rankose. Supratau, kad dėl manęs jį vargina ir jis vargsta, nes jokio šienavimo tame paplūdimyje negalėjo prireikti, žolelė buvo taip išdžiūvusi nutrypta, kad nei avys jos nenuskabytų, sugebančios taip viską nuėsti, t. y. surupšnoti, kad jau niekam nelieka. Ir štai kai netrukus parvažiavau tėviškėn, su tokiu pačiu dalgiu pamačiau meldus pjaunat. O kai nuvažiavau į Veisiejus apsipirkti, tai ir ten pamačiau šaligatviu einantį vyruką,... su dalgiu rankose. Ne ant peties, o rankose su dalgiu ėjo, lyg žiūrėdamas ką čia šaligatvyje nušienauti. (Žolė šaligatvyje prasimuša tik tokiame, kuriuo niekas nevaikšto.). Grįždamas pėsčias, čerpę pamačiau kelkraštyje man padėtą, nebūdingą apylinkėms, nes stogai jau šiferiniai (būdavo šiaudiniai, skiedrom, o dvareliai gontais, dengti), apverstą čerpę katėms lakinti panaudodavo, pieno jon pripilant (kai pagoniškus dievus žalčius pieneliu lakino, čerpių nebuvo, bet irgi pylė į kokį nors molinį indą, nes riebusis molis – gausi ir naudingiausia mūsų krašto iškasena, kol aukso dar nerasta; iš molio tvartai statyti, kuriuos dar nevėlu visus nufotografuoti ir aprašyti, o kokį vieną ir po stiklu palikti). Paminėčiau naiviosios vaikų kūrybos savo apylinkių: „Algis dalgis! “, „Algis dalgis! “, – šidydavo pirštu badydami tą, kurio vardas Algis (Algimantų kaime nei nebūdavo), o mane Joną pavadindavo durnajoniu ir jonkeliu, bet aš neužpykdavau. Oi, tuščia jo. Nors tai galėtų būti ilgas pasakojimas, nes trunka mano kelių žymėjimas labai jau daug metų. Antai ir į minėtus Valakupius eidamas ant tako toje pačioje vietoje kasmet randu negyvą pelę ir negyvą paukštį, šiemet kurį parodžiau ir savo kompanionui Br. Š., su kuriuo maudytis ėjome. Jis sakė netikįs, kad tai padėta tyčia dėl manęs, bet, atrodo, kažkiek ir patikėjo.
Bet mano kelio ženklinimą dar ir tokį pateikiu: pernai vaikštinėdamas tėviškės keliais, pakelėse rasdavau nematytai daug primėtytų tuščių nuo vyno „Švogeriai“ butelių, plastmasinių, jau ir subliuškusių pervažiuotų. O kai grįžau iš kaimo į Vilnių, tai eidamas keliu ir taku į darbą Institute, ir čia tokių pat „Švogerių“ vyno butelių pakeliui rasdavau, nors anksčiau šių ženklų niekad nebuvo pasitaikę matyti. Platus psichologinių naikintojų tinklas mane „aptarnauja“ – nuo mano kaimos iki Vilniaus – 150 kilometrų!, o jeigu nuvažiuočiau dar toliau, tai ir ten ženklų man rasčiau. Pravartu pasakyti, kad tą bambalį „Švogeriai“ pirmąkart pamatęs, aš ne tiek dėl savęs pamąsčiau, kiek dėl to, kad „Sváiniais“ (žinoma, ne su kirčiu) reiktų šį vynelį vadinti, o ne „Švogeriais“, kultūrinti reikia publiką, jos pačios naudai. Net ir „švariąją“.
Buvo metai, netgi ne vieneri, kai mano kelią, kuriuo eisiu (kėgėbistėliai, sekdami mano mintis, žino mano egzistavimą net ir būsimą), arba, kuriuo jau ėjau ir einu vėl, nuženklindavo medinėmis lentutėmis, pagaliukais, kurie kaip lėktuvo profeleris ar kaip smėlio laikrodis: galuose išplatėję, o per vidurį siauresni. Kelyje jų „prisėdavo“ labai daug, ir netekdavo abejoti, kad jie ne man. Pykdė ir baugino šis ženklinimas dar ir tuo, kad negalėjau suprasti, kokie čia pagaliukai – nuo ko jie?, ką jie reiškia? Nors bet kokį KGB žmonių veikimą ignoruoju, bet kartą ryžausi pasiaiškinti, ir įsidėjau vieną tokį pagalėlį į kišenę, o kai ji parodžiau sutiktai panelei ir paklausiau kas čia, ji atsakė: tai nuo ledų pagaliukas. Aš dar nežinojau, ledų buvau valgęs tik sovietų laikais ir pagaliukai juose būdavo tiesūs, paprastučiai. O dabar išgražėję, ir jau tiek daug visokių nematytų naujovių (daug įmantresnių, negu ledų pagaliukai) atsirado, kad nei nežinau su kuo jos valgomos. Dabartinės net degtinės nemoku atsikimšti (dėl gelbėjimosi nuo bangomis kankinimų 2015 metais pradėjau gerti): va, nusipirkau Veisiejuose, nes ne pigiausia ji buvo tik keliais centais, naujoviškos degtinės pavadintos „Ozone“, ir mąstau, prie kompiuterio atsisėdęs, kaip ją atkimšti. Bonkos kaklelis visas juodai apvilktas, sriegio jokio nematyti, o etiketėje instrukcijos kaip ją atkimšti nėra. Pabandžiau visą bonkos užkamšalą traukte traukimu nutraukti, bet matau kad ne mano jėgoms. Tada visą kamštį suktelėjau pagal varžtų atsisukimo kryptį, kaip mokykloje sakydavo: prieš laikrodžio rodyklę. Ir ką jūs manote – bonka atsikimšo savaime ir labai technologiškai: kamščio viršuje atsidarė užmaskuotas dangtelis ir išlindo iš bonkos siauras vamzdelis, per kurį piltis taurelėn bus patogu, nepersilies per kraštus jei ranka dreba; o tas atsivėręs lyg tanketės dangtelis liko ant bonkos vertikaliai bestovįs, ir man priminė sovietų kolchozo traktoriuką DT 24, kurių kaminėliai buvo uždengti irgi lygiai tokiais pačiais, t. y. panašiais, dangteliais: dūmas, iš traktoriaus einantis, tą dangtelį tai pakelia, tai nuleidžia, o kai užgęsta, tai ir kaminėlis tuo dangteliu užsidengia, kad lietus neprilytų (nes traktoriukai stovėdavo lauke, ne angaruose kaip lėktuvas).
Kaip įtariu, štai šitaip ir prisirašau vis nesibaigiantį manęs naikinimą – minčių sekimą, kankinimus bangomis; man nelengva save nugalėti, ką aš padarysiu, kitaip jau gal ir neįmanoma, tegul teisėsauga padeda (gaujelę, kuri mintis seka, tegul areštuoja).

Ne blogas dalykas yra palyginimai, pažiūrėkime, kaip jie išpuošia gerą romaną, kokį kiekvienas bent kiek prašvitęs esame skaitę. Aš vakar nei neieškodamas radau palyginimą tokį: „Lygus, kaip ežero paviršius nebanguojantis“.

P. S. Šitatai parašęs, po kelių dienų su dalgiu susidūriau ir televizoriaus žiūrėdamas: tokiais pat dalgiais, kokius mačiau (rankiniais ilgakočiais), gurkšnodami samagoną Baltarusijoje šienavo pievą diktatorius Lukašenka ir įžymusis prancūzų aktorius Departjė. Susiejimo su manimi šiame šienavime jei buvo, tai tik nedaug: dalgis ir samagonas (kurio, beje, nei nesimatė, tik sakė, kad jį gėrė). Mat tęsdamas kalbinę savo gimtojo kaimo tradiciją, šį žodį tebevartoju: bet kokiai degtinei vadinti, nors jau ir patarimų nugirstu geriau šnapsu degtinę vadinti, o ne samagonu. (Degtinės vardas kilęs, atrodytų, iš žodžio degti.).
Kai šį reportažą žiūrėjau, net televizorius „strigo“, vaizdas ekrane liejosi.
Lukašenkos kaimynas Putinas jau nori karinę bazę pas jį įsteigti. Von rusų naikintuvai iš kaimyninės Baltarusijos! (Va šitaip aš kankinimų dar metelius užsitarnauju: kai savo tekstus paskelbiau interneto literatūrinėje svetainėje Rašyk. lt, iš kankintojų buveinės taip ir pasakė: „Užsitarnavai dar metelius! “. Jei būčiau žinojęs, kad tikrai manęs kankinimai baigsis, būčiau nei su žmona visus metus nekalbėjęs, ne tik nebūčiau rašęs. Bet pagaliau esu paėmęs principą: Jei nori išsigelbėti, tai reikia gelbėtis, t. y. viešinti mane naikinantį nusikaltimą.).

2015 m. liepa, rugpjūtis, ir rugsėjis – mėnuo, kuriuo žiemakenčius rugius sėja mašina arba rankomis

_________




„Nenuleisk akių! “

Išaiškinimas

„Nenuleisk akių, tai viskas, ką turiu“, – girdžiu dainuoja apie mane dainininkas D. M. Tai viena iš reikšmingesnių apie mane dainų, kurių yra begalė, ir tik dabar eteryje pamažu jos aptyla. Norėčiau atsakyti į šį raginimą aiškiai, nors apie tai jau rašiau: kaip aš nenuleisiu akių, jeigu jos nusileidžia pačios! Aš vos tik į ką nors pažvelgiu, į sutiktą žmogų, akys klapt, ir „užsidaro“ kaip automobilio žibintai: mirkteli žemyn nusileidžia pačios, tiesiog automatiškai. Tokia, taip sakant, kūno sandara, paveldėta iš mamos: kai dirsteliu į žmogų, viršutiniai vokai patys akimirksniu uždaro akies obuolį vos ne visą. Nežinau, gal taip atsitinka ir kai pažvelgiu, sakykim į avį, ar į karvę, neatkreipiau dėmesio, bet, be abejo, taip nebūna. (Ir jau šiek tiek savo akis atpratinau nuo mirksėjimo.).
Kai pastebėjau, kad visokia kėgėbija... oi, labai atsiprašau ir ką pasakiau atsiimu: KGB man yra tik tie, kurie seka mano mintis ir kankina mane bangomis. Kai pastebėjau, kad sutikti žmonės tiesiog seka ar aš pažvelgęs į juos nemirktelsiu, pradėjau dėl to nerimauti. Dar ir nemažai laiko praėjo, kol supratau, ko jie nori – žvilgčioja į mane įdėmiai; o ko į mane eina, iki šiol nežinau (tik nuspėju), nors eina jau gal 30 metų. Bandžiau treniruoti save, net ilgai bandžiau: akių nenuleisti, kai ką nors pamatau, kai akys susiduria, bet išgyvendinti šios ypatybės nepavyko. Tiek pasiekiau, kad pažvelgęs į kitą žmogų, akis nuleidžiu jau ne taip žemai kaip anksčiau, jau daug mažiau akys klapteli savo žvilgsniu ir vokais į apačią. Gelbsčiuosi nuo šio savo prisimerkimo ir tuo, kad nusuku žvilgsnį greit į šalį. Tačiau geriausias išsigelbėjimas – tiesiog didžiulis atradimas – buvo šis: aš išvis nepažiūriu į sutiktus žmones. Anksčiau kiekvienas sutiktas neatsitiktinis žmogus man būdavo trauma: kai į jį, į tokį mane žinantįjį, pažvelgiu, tai jisai (kartais) kaip nors ypatingai sureaguoja: pakartoja mano veido išraišką, mimiką, mano gestą, prasižioja, krypteli į šoną lūpas, jas sučiaupia, (įkvėpimu) trukteli nosį, nosį dviem pirštais patrina kaip aš ją trinu esant įjungtam dirbtiniam slogavimui, šypteli, ir pan. Nuo tokių atsakų į mano nieko nereiškiantį pažvelgimą man darydavosi psichologiškai „bloga“ (suprantama, toli gražu, astronomiškai toli gražu ne taip bloga, kaip būna bloga, kai bangomis įjungia kankinimą sunkia kankinančia būsena). Daug metų vargau nuo tokių traumuojančių kasdieninių susitikimų gatvėje ir bet kur, kol vienąkart radau paminėtą išeitį: nežiūrėti į žmones. Jau pirmieji šios permainos rezultatai davė vaisių: prasilenkdamas su neatsitiktiniu praeiviu nesusijaudindavau (nes nepamatydavau veido). Ėmiau sau net priekaištauti, save keikti, ko aš toks aklas neišmanėlis buvau iki šiolei, seniai reikėjo šitaip daryti, būtent šitaip, nežiūrėjimu vaduotis nuo visokių pamėgdžiojimų, pasityčiojimų ir ypatingų pažvelgimų, kurie mane taip smarkiai trikdydavo.
O dainos žodžiai „nenuleisk akių, tai viskas, ką turiu“, reiškia, kad mano akių nuleidinėjimu KGB vadeivos, dabartinio KGB žmonės (visur vienaskaita besivadinantys) manipuliuoja, mano akių nuleidimu gal kažkaip pasinaudoja, ir tai (mano nevalingas akių nuleidinėjimas) yra viskas, kuo jie manimi manipuliuoti dar gali, mulkina žmones. Pavyzdžiui, įtariu, sako savo sėbrui: jis, Jonas, nuleis akis su tavimi prasilenkdamas, mirktelės į tave pažvelgęs. O kaip tik šitaip kaskart ir atsitinka, kai į ką nors pasižiūriu.
Kita neatimama mano savybė yra ta, kad nevalingai galvą panarinu, irgi į bet ką vos pažvelgęs, arba šnekučiuodamasis. Gal iš to mano ir pavardė: Baranauskas, kurios pirminė forma buvo gal Baronas, taigi pavardė pravardinė. Bet baroniško aš nieko neturiu, baroniškai tik galvą palenkiu, lyg avinas atstatau kaktą (tuo duodamas progos pašnekovui šį judesį pakartoti). Dabar (kaip aš sakau, KGB išplitimo laikais) tokia pamėgdžiojimo tendencija išplitusi, labai dažna (bent jau man).
Kažkada slaviškai priesaguotą savo pavardę istorikas Vytautas Raudeliūnas man siūlė susilietuvinti, galėtum vadintis kokiu nors, pavyzdžiui, Barnium, sakė jis. Žinoma, labiau iš šviesaus romantiško patriotizmo sakė, ne kategoriškai rimtai. Tokio siūlymo aš nei nesvarsčiau, bet tai buvo naudingas auklėjimas, pasaulėžiūros formavimas ir intelektuali naujiena; tada dar nei nežinojau, kad pavardžių atlietuvinimas vyko seniai ir praeityje. O sovietijoje tai buvo gal nei neįmanoma.
Dar turėjau įprotį koją į priekį atmesti kai stoviu. Pastebėjęs, kad ir į tai žmonės dėmesį kreipia, kad kai kurie tai pamėgdžioja, stovėdamas kojas pradėjau glausti, sustojęs jau nestatau vienos kojos į priekį, jos neatmetu. Šį įprotį suvaldyti paprasta. Tegul tik Kudirka Vilniuje šitaip stovi.

Kai šį straipsniuką rašiau, net kompiuteris išsijungė. Tiesą tariant, nuotoliniu būdu manęs prižiūrėtojai jį išjungė: tekstas užsidarė ir visame ekrane atsirado lentelė su angliškais užrašais, iš kurių, anglų kalbos nemokantis, supratau tik žodį Eror. Stabtelsiu prie šio reiškinio, nors jau esu rašęs kokios įtakos kompiuteriui daro. Kai kompiuterį šitaip nuotoliniu būdu (bangomis) išjungdavo darbe, tai dar įtardavau, kad gal jame yra kas nors papildomo slapčia įtaisyta visokiam kėgėbistiniam kenkimui, manęs kontroliavimui. Bet kai dabar jį man išjungė ne darbinį valdišką, o nešiojamąjį, naują, kurį neseniai nusipirkau, be to, išjungė kaime, tai supratau, kad tą padaro veikdami bangomis. Net per Žemės palydovą, tuo pačiu bangų sriautu, per kurį ateina manęs (mano kūno) kankinimai, per kurį seka mintis ir atsviedžia žodžius, girdimus net ir kaime (štai praeitą naktį vyriškis, kankindamas sunkiu dirbtiniu slogavimu, man pasakė: „Mes jau kiti, vadai! “; kitais kartais kažkas iš jų prabildavo į mane kreipiniu „poetai! “ (koks iš manęs poeta yra papasakota Kosto Smorigino kažkurioje dainoje, jei klausysitės LRT radijo, tai išgirsite; ir daina „Užtrauktukas“ yra man). Kad jie KGB buveinėje jau kiti, mane tik nuliūdino, nes vargu ar tai reiškia, kad tuoj pat mane amnestuos; neseniai sakė, kad išeisiu rudenį, bet, pavyzdžiui, per „Lietaus“ radiją daugsyk girdėtoje dainoje štai kas pasakyta: „Nuo rudens lig rudens laiko ratą ridens, jei ne mes, tai kiti“. Jau daugiau kaip dešimt metų šią dainą „Lietaus“ radijas dainuoja (o gal ir kiti radijai – argi visus ir visas išklausysi, kai dainų apie mane, vieno politiko žodžiais tariant, yra trims gyvenimams).
Taigi bangomis kompiuteriui įtaką daro, daro tie, kurie seka mane bangomis ir kankina kankinimais (štai šią valandėlę įjungė dirbtinį kojų skaudėjimą, nors kenkiantis poveikis vienas yra jau įjungtas: įjungta blogos savijautos būsena). Nei interneto modemo kompiuterin nebuvau įkišęs tuo metu, kai kompiuteris išsijungė.
Mažiau svarbų nuotolinį poveikį kompiuteriui pastebėjau dar šį: kai naktį aš atsikeliu iš lovos, kontrolinė lemputė, esanti nešiojamojo kompiuterio briaunoje, sušvinta ryškiau, net nei lempos kambaryje neprireikia žiebti (kompiuteris kambaryje ant stalo). Beje, išeitų, kad tai man ir naudinga: lempos kambaryje nežiebiu todėl, kad nepradėtų vėl plentu važinėti mašinos. Mat naktį keliuosi ir einu į lauką nusišlapinti, ir kiekvieną atostogavimo kaime vasarą, plentu pravažiuoja mašina man besišlapinant. Šiaip šis plentas tuščias, neintensyvus, neasfaltuotas, mašinų per dieną tik viena kita pravažiuoja, o kai naktį būdavo išeinu šlapintis, pravažiuoja kiekvieną kartą; plentas arti ir mašina ir girdisi ir pasimato. Šią vasarą, ne kaip ankstesniais metais, mašina naktimis jau nepravažiuoja. Gal todėl, kad dabar naktį keldamasis iš lovos nežiebiu lempos, einu į lauką apgraibomis, tai štai... kompiuterio lemputė man pašviečia: kai lipu iš lovos ji įsižiebia daug šviesiau (beje, ne kiekvieną naktį įsižiebia), šviečia pulsuojančiai, o kai į lovą vėl atsigulu, lemputė tuoj užgęsta, t. y. priblėsta iki buvusio šviesos lygio ir žiba vėl įprasta normalia vos matoma šviesele; šviesos ir pulsavimas pasibaigia. Kažin kiek manęs netrikdo šis „patarnavimas“, neveda iš proto, nes visokioms keistenybėms ir poveikiams (kadangi jie jau labai daug metų tęsiasi) nemažai adaptavausi, o ir šiaip esu ramių nervų. Tik kankinimams kankinančiomis būsenomis niekad neadaptuosiuos. Ir dirbtinei slogai, dirbtiniam čiaudėjimui, dirbtiniam kvėpavimo apsunkinimui, kankinančiam dirbtiniam mieguistumui, dirbtiniam galvos skausmui ir visiems kitiems kenkimams, man vykdomiems per atstumą neadaptuosiuos. Kaip tik šiais kankinimais, kuriuos suminėjau, pastaruoju laiku nusikaltėliai mane ir kamuoja, kankina. Sakykim, sloga, kaip žinome yra menkas dalykas, bet kai ją dirbtinę įjungia, būna labai varginančiai sunku. Ši sloga reiškiasi ne tiek slogavimu, kiek labai nemaloniu slogos jutimu labiausiai nosyje; tiek pirštais nosį spaudau, kad ją ir perštėti, ir skaudėti ima; jei slogą įjungia dar sunkesnę, tai net ir akis ir veidą peršti. Įjungia ją kartais tik trumpam, keliolikai minučių, o kartais, mažai beleidę pamiegoti, ir visai nakčiai, visai dienai, arba net visai parai. Vaduotis nėra kuo, bet vaduotis vis tiek bandau: prausiuosi šaltu vandeniu, degtinės išgeriu; kartais atsižvelgia į tai ir slogą palengvina, arba visai išjungia; degtinės, kuria gelbsčiuosi (ir nuo kankinimų kankinančia būsena, nes, pavyzdžiui, poteriai nuo kankinimų išsigelbėti nepadėjo), nežinau ar ateityje turėsiu, nes iš darbo Lietuvių kalbos institute išėjau senatvės pensijon. Nuo kankinimų dar gelbsčiuosi – kas, pamanytum, yra protingiausia, jei (atsiprašau!) dabartinio KGB sistemos, kitaip sakant, šešėlinio veikimo jei nebūtų – šį nusikaltimą viešindamas: elektroninius laiškus siuntinėju teisėsaugos ir žiniasklaidos institucijoms, bei daug kam, kuriuose aprašau kaip mane bangomis KGB gaujelė kankina. Kai, pavyzdžiui, dirbtiniu čiaudėjimu vargina per visą dieną, tai įsiskausta net plaučiai. Tada nei sukosėti, nei nosies išsipūsti negaliu – pučiant suskausta plaučius. Nosies išsipūsti gal nė neprireiktų, bet bangomis sukelia poreikį ir nosį išsipūsti (todėl mano kišenėje nuolatos skendi nosinė, o periodu, kai slogavimą įjungtą laiko intensyvų, nosinių nešiojuosi kokias net tris. Ir kosėti prisieina dažniau, negu natūraliai: retkarčiais kosėjimą sukelia ir bangomis. Beje, bangomis sukelia ir poreikį šlapintis; ne dažnai, bet sukelia. Kartais ir tokį stiprų, kad artimiausio kampo gatvėje tenka ieškotis, ar kokio krūmokšnio pakelėje.
Čia negarantuotas esu tik tuo, ar tikrai bangomis lemputės ryškesnį, pulsuojantį žibėjimą išgauna, ar nuotoliniu būdu. Tikriausiai kompiuteris taip ir turi veikti, nespėjau šio reiškinio ištirti, einu prie kitų rašinių, ir toliau „žibėjimo“ gal nei netirsiu kaip nesvarbaus sau dalyko (dar riktelėjo ir žodį „Vinys! “, kai apie tai galvojau), bet visa kita, ką parašiau, tiesa yra garantuota.
Bet štai kompiuteriui nuotolinis poveikis bangomis ir garantuotas. Kai pradedu rašyti kas mano minčių sekliams (KGB gaujelei) nepatinka, kompiuterio kursorių (galėtume jį vadinti ir „mirksiuku“) bangomis kartais numeta kur nors į jau parašyto teksto vidurį, ir įsienertinęs rašau jau ne rašto tęsinyje, o kaip sakiau – kažkur teksto viduryje. Pakėlęs akis į ekraną, pamatau makalynę: paskutiniai sakinai yra ne teksto gale, o daug aukščiau. Šitaip atsitikdavo, pavyzdžiui, kai, kavos alebastriniame arba popieriniame puodelyje gavęs, ir stiklą iš čiaupo (ne iš „krano“, nevertėli) vandens taip pat iš panelių gavęs, sostinėje rašydavau šaligatvio kavinėje prie „Draugystės“ knygyno, pavadinimas kurio išlikęs iš sovietų laikotarpio, kai tokiu pavadinimu, sakyčiau, buvo dangstomas rusinimas; ir raštiški šūkiai šitaip demagogiškai skelbė: „Naša drūžba nierūšima“; kas nebijo tiesos, tas atsimena (jau nepavojinga, baily (atsiprašau!), rusinimą atsiminti, pavojinga tik man, nes gaujelė, kuri mano mintis seka ir kankina, yra KGB produktas – dabartinio KGB, bet vis tiek KGB). Bangomis tikrai permeta kursorių aukštesnėn teksto vieton.
Dar neabejotinai bangomis kompiuteriui išgauna tokį (nežymų) triuką: renkant tekstą, kai opesnio ką nors pradedu rašyti, vietoj raidžių su diakritiniais ženklais, skaičiai pradeda rinktis: pavyzdžiui, bakstelėjus raidę „ą“, atsiranda vienetas „1“. Atstatyti šį kompiuterio „sušlubavimą“ pavyksta tik failą, kuriame rašau, uždarius. Kai failą vėl atsidarau, klaviatūra veikia kaip veikusi.
Darbovietės kompiuteris, juo rašant savaime sutrikdavo dar šitaip: tekstas, jį renkant, pradėdavo ne ilgėti, bet trumpėti. Tada paspausdavau mygtuką „Insert“, ir vėl būdavo viskas tvarkoj. Bet apie šiuos kompiuterinius reikalus, ypač apie lemputės mirksėjimą mano nešiojamojo kompiuterio briaunoje, kažin ar vertėjo man rašyti. Nors faktas tikras kaip blynas, kad ir kompiuteriui bangomis KGB gaujelė įtakos padaro.
Teisėsauga, kur Jūs? Nepradedate KGB gaujelės ieškojimo, Jūsų terminais tariant – paieškos, teisinių procesinių veiksmų šiam nusikaltimui nutraukti! Juk ir raštu pateikiau Jums, kad bangomis jie mane, mano ir kūną kankina. Būtent tai yra nusikaltimas, o dėl tokių poveikių kaip kompiuteriui, ieškinio, suprantama, nekeliu. Tik dar pridursiu:
Labai nemotyvuotai laikas nuo laiko apsišviečia mano telefono (senojo „Nokia“, beje, violetinio) ekranėlis. Šitaip savaime, neliečiamas, apsišviečia tai dažnai, tai ilgą laiką neapsišviečia nė karto. Kartais ekranėlis apsišviečia telefoną vos į rankas paėmus, nors jo mygtuko nepaspaudžiu jokio. Retkarčiais telefone pasigirsta ciksėjimas (toks ciksėjimas pasigirsta įjungtame radijuje, kai į telefoną man eina SMS žinutė, arba kai kas nors man skambina, arba kai aš žinutę siunčiu, ką darau palyginti dažnai – siuntinėju žiniasklaidininkams prašymėlį, kad padėtų KGB gaujelę, jų buveinę susekti). Bet šis ekranėlio apsišvietimas man beveik pašalinis dalykas, tai toli gražu, pavyzdžiui, ne mano kūno kankinimai bangomis.
Jau pradėjo telefono ekranėlis apsišvietinėti ir tuo momentu, kai traukiu jį iš kišenės. Anksčiau to nebūdavo. Pradžioje pamaniau, gal mygtukus paliečiu, tad išsitraukinėti pradėjau kaip kokį eksponatą: kuo švelniausiai rankon paimdamas, kad nė kiek prie mygtukų neprisiliesčiau. Bet vis tiek, traukiamas iš kišenės telefono ekranėlis (savo neonine lempute) apsišviesdavo. Tikra dar ir tai, kad gaujelė žino, gal ir mato, ar kažkaip kitaip kontroliuoja, mano ir rankų judesius, tuo įsitikinau jau gal prieš 15 metų (ne „15 metų atgal“, nevertėli). Apsišviečia ekranėlis ir tą momentą, kai iš lovos lipu – naktį arba ryte. Apsišviečia nė nepajudintas, nė nepaliečiamas. Iš to aišku, kad ekranėlio apsišvietimą įjunginėja tie, kurie mano galvos funkcionavimą seka, nusikaltėliai. Žinoma, telefono ekranėlio užžiebimu jie manęs nekankina, kankina mano kūną kankinamosiomis bangomis.
Va vėl: vos šį straipsnelį parašiau, senio balsu šūktelėjo man į ausis: „Yrà! “. Kažkaip labai džiugiai šūktelėjo, tarsi po smagaus įvarčio; matyt, šiame rašinėlyje jiems kažkas yra. Tačiau tas „Yrà“ iš kankintojų buveinės man į ausis sklinda jau labai ilgą laiką. Nieko šis žodelis man nesako ir jau nei neerzina kaip anksčiau, kai įtardavau, kad tas jų „Yrà“ reiškia: yra Jono bendrumas su mumis.                          Tėviškėje, 2015 m. liepa ir rugpjūtis____________________________________________










































„Bus daug pavardžių! “

Faktografija

„Bus daug žinių“, – anądien priešryčiais pasakė man iš KGB gaujelės buveinės, kai, išėjęs pensijon, miegojau jau kaime (oi, Jėzau!, o kiek naktų buvo, kai sakydavau „naktį gulėjau“, o ne
„miegojau“). O maždaug 2003 metais iš tos pačios buveinės man irgi panašiai sakė (pasakė slaptingai, tonu tokiu, kokiu praneša, kad tai ne tiek svarbi, kiek labai džiuginanti naujiena – mat gyvenau mirusiojo gyvenimą ir naujienų mano gyvenime nebūdavo beveik jokių), sakė: „Bus daug pavardžių! “, man į ausis atsklido šis sakymas. Mat tą dieną darbe gavau užduotį kompiuteriu perrašyti tekstą, kuriame daug pavardžių. Šiemet planavau, kai atvažiuosiu į kaimą, daug žiūrėsiu televizoriaus, Vilniuje gyvendamas jo pažiūrėdavau tik kartą per savaitę – Amerikietiškųjų imtynių (visą savaitę laukęs, susidėdavau lovoje po galva visas pagalves ir žiūrėdavau muštynių, kol mano televizorius, kuris kartu ir kompiuteris, išvis nenustojo rodęs – tik mirgesį išvydavau jį įsijungęs). Gal todėl atvažiavęs į kaimą išgirdau „Bus daug žinių“. Pastarosiomis vasaromis atostogaudamas kaime iš tikrųjų televizoriaus žiūrėdavau nuo pat „Labas rytas, Lietuva“. (Jeigu sveikinasi net per televizija, tai būtų tiesiog kiauliška nežiūrėti.).
2015 m. liepa
______________________________________________________________




Kirčiai, ir daug įdomesnis dalykas

Faktografija

Mažai yra kalbų, o gal nėra nei vienos (nors į šį kausimą niekas atsakyti negalėtų, nes kalbų yra daug daugiau, negu ligų; ligų yra du tūkstančiai, o jei aš „pasveikčiau“, tai jų būtų 1999), gal nėra kalbų, kuriose vieną raidę, arba vieną skiemenį ištariant tvirtapradiškai, arba tvirtagališkai, pasikeistų visa to žodžio reikšmė: štai vienodai parašytas žodis „aušta“ gali reikšti ir aũštančią aušrą (nuostabus žodis!, vardu tapęs, kaip ir žodis „aušrinė“), ir áuštančią sriubą, kas jau pradžios klasėse išaiškinama (ar gal aštuonmetėje mokykloje, kurią aš neatmenamais laikais baigiau Šlavantuose, ne Šlavantuose lyg Salantuose). Taigi bereikia tik kitokiu kirčiu pažymėti tą patį skiemenį, ir žodis jau naujas. Kirčių nesuprantančiam aiškinčiau grafiškai, raidžių grafika: aušra auuuuuuũšta, o sriuba áaaaaaaušta. Kalbėdamas apie tai, kaip KGB mane taršo, turiu ką pasakyti šiek tiek ir apie kirčiavimą.
Gerai kirčiuoti nemoku, bet kiek moku neteisingą kirčiavimą pataisau. Kai išgirstu netaisyklingai tariant. Taisau vien mintyse (retais atvejais pataisau ir besišnekučiuodamas: tokį pašnekovą, kurį pataisyti nebūna gėdos jam darymas. Pastebėjau, kad svarbu gaujelei kirčiavimas, kuri mano mintis seka. Antai, kai išgirsdavau neteisingai kirčiuojamą žodį ir mintyse jį pataisydavau, senis iš KGB buveinės būdavo pagrasina, kad kirčiavimo taisymu geriau neužsiimčiau, jeigu nenoriu didesnių nemalonumų (tik niekad nepasakydavo kokių konkrečiai). Paskui, daug vėliau, kai (2011 metais) pradėjau platinti gynimosi tekstus „Kas čia parašyta yra tiesa“ ir „Prašymą nutraukti nusikaltimą“, gaujelės balsai labai staigiai atkreipdavo dėmesį į tai, kad kai kuriuos žodžius sukirčiuoju: pavyzdžiui, žodį „budi“, kuriam kirtį uždėdavau ir ranka, nes kompiuteryje raidės „i“ su kairiniu gravio ženklu nėra. Šis žodis būdavo sakinyje, kuriuo parašiau, kad kai naktį bangomis mane pažadindavo, ir jei toliau miegoti jau nebeleisdavo, tai pranešdavo, kad neleis, sakydavo: „budi! “ (labai seniai, rodos net 1994 metais naktimis taip sakydavo). Dabar taikėsi išgerti degtinės „Vodka“ su rusišku prierašu AKCENT, kaip dangus prieš griausmą mėlynoje etiketėje (tokios spalvos savo šonuose turi genys, retai pamatomas paukštis; gamtininkas, žinoma, esu joks, ne kaip paukščių patriarchas Tadas Ivanauskas, lietuviškai nė žodžio nemokėjęs, kai paukščių tyrinėti iš Rusijos grįžo į Lietuvą; bet, pavyzdžiui, šarkos lizdą galėčiau aprašyti, tokį nepaprastą savo architektonika). Man pasirodė, kad nei iš šio nei iš to tai degtinei yra toks prierašas AKCENT (lietuviškai: kirtis) parašytas, dar ir kirčio ženklas akūtas pavadinime „Vodka“ ant „o“ raidės uždėtas. Butelio užsuktukas aukso spalvos su skaičiai raudonu užvalkalu, kas spalvų „palitroje“ (paletėje!) man yra gražiausia. Taigi dingtelėjo mintis ar tik ne dėl manęs žodis AKCENT etiketėje parašytas, siejimui su manimi. Tose pačiose vasaros vaišėse (ne Igno Šeiniaus vaišėse) pamačiau ir „Brolių“ alaus, kurio etiketės sakinyje: „Sudėtyje yra miežių produktų“, žodis „miežių“ buvo paryškintas, surinktas boldu. Šitaip pačiai minėtuose savo tekstuose aš paryškinu žodį kankina, kaip patį svarbiausią. Tad pamaniau, kad ir čia šioks toks siejimas su manimi. Alaus dar ir stiprumas lygiai toks, kokį pirkdavau.
Tai tokia mano „vaidentuvė“. Jei tokių ir daug stipresnių siejimų su manimi aibės nebūčiau matęs –siejimų pastebėjau daugybę – tai apie tai nei nerašyčiau. Vienas pastebimesnių siejimo su manimi pavyzdžių yra, pavyzdžiui, katalikiško kryželio pasmakrėje užsikabinimas. Kai tokį kryželį Vilniuje labai matomai, atvirai sakant, netgi demonstratyviai, pradėjau nešioti, tai jį, katalikišką, užsikabino beveik visi Rusijos dainininkai (ir dainininkės panelės), kuriuos per televiziją pamačiau. Kas Rusijoje ir iš Rusijos aš nei matau, nei girdžiu, bet štai kryželius pamatyti pasitaikė. Išgąsdina toksai į mane „lygiavimasis“. Nustojau šia šalimi domėtis jau labai seniai, kai išgirdau, ir netgi pamačiau, kad ir ten mane vadina žodžiu „čieloviek“. Ne tiek netikėta man tai buvo, kaip baisu: platina mane visai plačiajai savo šaliai! Ir dainų tekstai ne vienas būdavo apie mane, vienos dainos, kurią atlieka dainininkė Valerija, žodis „čieloviek“ tekste yra pats pirmasis, beje, ištartas pabrėžtinai, rečitatyvu. O kur kas anksčiau per Lietuvos televiziją (Lietuva jau buvo laisva) pamačiau kartojamą reklamą, kurioje jaunutė Rusijos dainininkė grasindama pirščiuku sakė: „Acha, acha, ją pomniū vsie tvaji grieščienki“ (lietuviškai: „Aš atsimenu visus tavo griekelius“), šitaip kviesdama ateiti į jos koncertą Vilniuje. Supratau, kad ji man čia šitaip žavingai grasina, ir kelias savaites, jeigu ne mėnesius, laužiau sau galvą, naršiau atmintį, kokie gi tie rusų kėgėbistams yra mano „grieščienki“, ramindamasis tik tuo, kad kaltinimas yra vis dėlto ne „grieki“, o tik „grieščienki“ (tada tvirtai gal dar nei nežinojau, kad KGB gaujelė visas mano mintis girdi).
Gal jau per daug nusišnekėsiu, kalbėdamas kaip apie mane ir Rusija dainuoja, bet (pagaliau drįstu pasakyti) tai pastebėjau maždaug 1988 metais: kai Rygoje visos Tarybų Sąjungos dainų varžytuvėse pirmą vietą laimėjo Aleksandras Malininas su daina „Nievynosimo bytj v škūrie byka“. Horoskopiniame Jaučio ženkle esu gimęs, mano draugas Rimantas Jasas (istorikas, enciklopedijose aprašytas; „paukščiu“ ir „briedžiu“ jis mane vadinti pradėjo nuo 1975 metų) visose kompanijose tai skelbė, sakydamas, kad tai pats geriausias iš visų ženklas, tai todėl dar ir jaučio pravardę iš jo buvau geranoriškai gavęs – tai todėl ir pamaniau, ar tik ne apie mane ta veržli, su dainininko aistra padainuota Malinino daina.
2015 m. rugpjūtis

P. S. Rusų mene dainų yra labai gražių, jų ir žodžiai iš galvos neišeina, kaip antai: O božie, kakoj mūžčina, ją chačiū ot nievo syna. I dočkū. A tagda – točka!

________________________________________________












Dar spalvų nevaivorykštinių

Ir „Altorių šešėliuose“ minimos nuogos moterų krūtys. Tai ekskunigo Vinco Mykolaičio–Putino romane. Kitas kunigas – Adomas Jakštas apie šį Putino romaną pasakė: Mūsų Putinas greit virs Rasputinas. Apie Rasputiną pirmąkart sužinojau kariuomenėje (gaudamas joje per mėnesį po tris rublius ir aštuoniasdešimt kapeikų algos). Iš kareivių apie jį išgirdau, kareiviškai ir atkartoju (silpnų nervų žmonėms siūlau toliau neskaityti!): išvažiuodamas iš savo tamsaus kaimo į Peterburgą, Rasputinas sakė: „Ją būdū jabatj caricū“. Moterų jis norėjo ir paskutinę savo gyvenimo dieną, tiksliau naktį: kunigaikščio Jusupovo rūmuose. Įviliojo čia jį nunuodyti, o jis, niekaip nenusinuodydamas, vis reikalavo moterų. Kai pagaliau jį pakišo po Nevos ledu, ant ledo liko vienas kaliošas, kas buvo siūlo galas policijai.
Yra labai efektinga, šokti kviečianti ansamblio Bony M daina apie jį: „Rasputin – lev mašiñ“, 1978 metais iš visų, pavyzdžiui man, gražiausia. Girdima būdavo vakarietiškose patefono plokštelėse ir magnetofonuose, gal dar per radiją. Koncertuose nei užstalėse tokių dainų, žinoma, neskambėjo.

Kur kas neįdomiau apie kaliošus pakalbėti, bet teks, kadangi jų jau nėra pirkti. Apipasakosiu nors keliais žodžiais, nes esu matęs ir net avėjęs, ir net mįslę apie kaliošus pasakysiu. Jie būdavo guminiai su minkštu raudonu pamušalu viduje, kuris po šiurkštaus bato su cveku iš apačios duriančiu, kojoms buvo kaip patalas. Guma, kaliošų, juoda, blizganti, tarsi veidrodis. Aukštumo kaip pusbačiai, iki čiurnos kauliuko, kojos niekad negraužia. Šis apavas buvo žinomas ir pasiturintiems ponams bei inteligentams: tais laikais, kai batai buvo brangūs, o purvyno nemažai net ir miestuose, tai ant batų užsimaudavo dar ir kaliošus, tarsi antruosius batus, kad kojos išliktų sausos ir batai nesigadintų. Kad batai buvo ne juokas, yra užrašytas juokingas atvejis: napoleonmečiu vienas turtingas vilnietis pas batsiuvį batą užsisakė tik vieną, nes antras buvo dar pakankamai sveikas. O Veisiejų batų parduotuvėje vienas „šaunuolis“ paprašė pasimatuoti batų, pardavėja jam padavė batus su visa dėžute, jis, pasimatavęs, naujais batais apsiavė, o senus sudėjo dėžutėn, ir grąžinęs pardavėjai... šmurkšt su naujais batais į gatvę. Bet buvo išaiškintas, kitaip šito nuotykio nebūčiau nei sužinojęs; jis buvo vyresnysis mano pažįstamas vardu Alfonsas (vardas pakeistas).
Kaliošus avėdavo ir ant vailokų (veltinių), ir ant tūbų, kurie ir vieni ir kiti, ypač tūbai, buvo šilti kaip krosnis – tokie apie kokius, pavyzdžiui, Sibiro kankiniai svajojo kaip ir apie duoną.
O ta mįslė ir piemenims būdavo lengvai įmenama: Iš viršaus juoda, vidury raudõna, kai įkiši – šilta ir malonu. Kas?                                                                                                  2015 m.

Nors esu beturtis, bet norėčiau turėti rašomąjį stalą. Tokį, kaip Levo Tolstojaus – su parapetais. Kad popieriai nuo jo nekristų, daugeliui prisikaupus.

Mane kažkokiu nenugalimu baisūnu, būtent nenugalimu, KGB ir kitokie nedorėliai, atrodo paišo, o iš tikrųjų esu silpnas, fiziškai daug silpnesnis, sakykim, už „prancūzą“ Valdą Papievį ar lietuvį Vladą Braziūną, toks silpnas, kad savo anūkėlį Nojuką vos ne vos ant pečių bepanešiu, ne kaip jaunystėje ant pečių lengvai vaikus nešiojau – štai žinokite, koks jaunystė daiktas brangus. Nojukas dar ir meluoja, sako,, Jau pavalgau“ vos iš namų išėjęs, t. y. pavargau, ir aš turiu keltis jį ant pečių, kas man didžiausias malonumas.
Laiptais lipu apčiuopomis. 2015 m.

Sako, manau, man (atrodo dar visai naujoje) dainoje, išgirdau per radiją:,, Turim molio puodui nusižiesti, šulinėlį – pienui panardint“. Tai gal raginimas išvažiuoti į kaimą, ką aš ir pats rengiuosi padaryti, nes tuoj išeinu į senatvinę pensiją. Apie molį daugiau gal jau neberašysiu, nes dar neatleido už tai, kiek parašęs – eilėraštyje „Vabadus – briviba – laisvė“, vienoje jo eilutėje.
2015 m. gegužė




Balandėle!
Yra dainų, nuo kurių galima apsiverkti, Balandėle! Jūros bangos Tave glamonėja, bet naktis galbūt paskutinė mudviem, klausyk, kokią pasaką seka Tau vėjai. Kur tu bebūtum, Tau mano dainą tylią gintaro jūra atneš ir už šimto mylių. Sieloj mano daina nenutyla.

Kalbos klaidų daug kas darome, nemažai ir „politinių“. Net ir aukšto lygio žmonės kalbos klaidelę padaro: sako, tarkim, „žingeidumas“, net per radiją kalbėdami. Nors pakankamai priimtinai, netgi estetiškai skamba – „žingeidumas“, tik daryba, rodos, neišradinga. Žodžių ir daug klaidingesnių pasigirsta, kuriems būtinai daktaro reikia. Kur „aldonai pupkiai“ iš radijo prapuolė! Pirmas, pramušęs „geležinę uždangą“ – [partinę ir kėgėbistinę], per radiją pradėjo mokyti kalbos klaidų nedaryti kalbininkas Kazys Ulvydas. Storu, baubiančiu ir švogždžiančiu, tikrai ne diktorišku balsu jis sakė: benzino degalinėje negalima „užsipilti“, galima „įsipilti“. (Beje, dabar kalbos taisytojų duetas per radiją daugiau kalba, labai atsiprašau!, apie mane (metaforiškai, tarp eilučių), negu apie klaidas; bet man, kaip kiekvienąkart sakau, terūpi tik vienas dalykas: kad KGB gaujelė baigtų mane kankinti kankinančia savijauta, dirbtinėmis slogomis ir visokiais dirbtiniais skausmais, ir kad baigtų sekti mano mintis!).
Kad aš pats nemoku švariai gramatiškai kalbėti, tai man ir nereikia. Kalbėti eteryje seniai lioviausi, gal 1992 metais paskutinįsyk eilėraščių per radiją paskaičiau, o mano raštų klaidas, kai juos spausdins ir viešins, klaidas ištaisys stilistė. Stilistes turi ne tik kiekviena bent kiek padoresnė redakcija, bet ir leidyklos. Gal reikėjo sakyti: „bent kiek turtingesnė redakcija“.

*Parašiau žodį „švogždžiančiu“ ir tai man priminė, kad KGB gaujelė mane ir švogždimu, tiksliau, dusuliu, baudžia: įjunginėja dirbtinį kvėpavimo apsunkinimą, ir kvėpuoti pradedu... tarsi dusdamas (kai poveikį galvai, poveikį plaučiams, bangomis įjungia stipresnį). Įjunginėja šį kvėpavimo apsunkinimą, dusulį, jau kelinti metai, įjunginėja naktimis ir tada, kai būnu ne tarp žmonių, o namie. Be abejo, dėl to būtent šitaip, atskirtybėje, įjunginėja, kad žmonės negirdėtų kaip KGB srutos mane dusuliu kankina. Dar labai nenuginčijamai tokį jų apdairumą patvirtina tai, kad ir dirbtinį čiaudėjimą įjunginėja beveik vien tik tada, kai ne namie, ne tarp žmonių būnu. Bet dabar, kai gyvenu jau ne Vilniuje, o kaime, tai daugiau gaunu ir „švogždimo“, nes čia daug laiko tenka būti vienumoje. Beje, viską iš mano gyvensenos atkartodami, kai kurie žmonės tyčia... giliai, sunkiai, vos ne dusdami alsuodavo... ir per radiją kalbėdami, arba tyčia į mikrofoną pūsdavo. Suprasdavau, kad dėl manęs ir man toks tyčiojimasis.
Oi, daug visko yra apie mane ir man. Nors yra man, bet nieko aš nepasiimu – per vieną ausį įeina, per kitą išeina. Tačiau, jei apibendrintai tarčiau, tai mano gyvenimą iš manęs atėmė naudodami ir šį principą: „Apie tave ir tau! “.
2015 m. rugsėjis

Giluminiai geologai išrinko Lietuvos nacionalinį akmenį. Juo tapo titnagas. Mažas esu radęs bulvienoje titnagą ir aš. Buvo didumo ir formos kaip automato gilzė, taip pačiai ir nusigludinęs, o vadinosi mūsų kaime šis radinys... „velnio pirštas“. Visiems jį rodžiau, kol pamečiau ir jau daugiau niekad neradau. Tik tiek naudos, arba radybų turi mano žinutė: „velnio pirštas! “.

Iš „Titaniko“ laivo, glūdinčio keturių kilometrų gylyje, narai iškėlė ir... kunigo Antano Juškos lietuviškų dainų knygą.
P. S. „Juška“ dzūkų kalboje yra kamino sklendė.

Kai „Pūko“ radijas kartojo vinjėtę „Dainų juosta išausta! “, „Dainų juosta išausta! “, tai, be daugelio kitų, atsimenu skambėjo ir E. Kučinsko „Meilės laiptai“, bei „kaip žaibas praeini pro mane, bet pasakyk, ar tu ne per jauna, mergyt“; buvo jau ir Marijono M. dainuojamas sportininkų himnas „Nes tapsi legenda... “ ir, žinoma, dažnai skambėjo ilgesingoji, išsilaisvinusi padangių daina „Sakale, sakale, lėk – tik dangus tavo laisvė... “, o kalbėdavo „Pūke“ Eglė Torganskienė. Ak, kad dainos nustumtų tuos, kurie bangomis blogąja savijauta mane kankina, dirbtiniu galvos skausmu, dirbtiniu kojų skausmu (čiurnose), įjunginėja kvėpavimo apsunkinimą tarsi dusulį...!
Marijonas jau padainavo (per LRT) ir naujesnę apie mane dainos „Balintos sienos“ versiją, bet ši nepralenkia ankstesniosios, 2013 metais sudainuotos (nors žodžiai tie patys): muzikos fonas ankstesniojoje galingas, ošia kaip stereo miškas, ji, sportininkų himno neskaitant, yra pajėgiausia iš jo dainų. Naujesnei versijai tik vienišas fortepijonas be jokio orkestro akomponuoja, galite pasilyginti su antrąja versija pirmąją.
2015 m.

Kai pastebiu medijoje, ir bet kur, kokį nors siejimą su manimi, ar mašiną dėl manęs pravažiuojančią, tyčia einantį dėl manęs..., tai kartais ištariu mintyse: smirda. Gaujelė, kurie mano mintis, mano judėjimą seka, to žodžio irgi negali neišgirsti, o kaip jie tokias mano reakcijas vertina, nežinau. Tačiau niekas nesmirda lyginant kaip smirda jie – tie, kurie seka mano mintis ir kankina mane bangomis visokiais kūno kankinimais net ir naktimis.


Nespalvinga, bet irgi reikšminga
Dar tebedėlioja ekskrementus mano kelyje, ir netgi keliuose – pakelėse, bet ir ant tako. Dažniausiai šuns. Bet ir kitokių. Ir nužymi (mano keliavimo) „trajektoriją“ taip meistriškai, kad gražu pažiūrėti, tiesiog nuostabą kelia (netgi ražienoje, kuria tenka eiti, šių „ženklų“ tarsi pinigų randu „pàlikta“; aukštokai nupjautoje, bet vis tiek pasimato). Kai kuriose pakelėse net ant popieriuko padėję. Sakytum serviravimo mokslus KGB šūdvabaliai yra išėję. Tai šlykšti KGB smarvė!, taip ilgai nesibaigiančioji. Tačiau nėra nieko šlykštesnio ir nusikalstamesnio už tuos, kurie kankina mane bangomis, seka mano mintis ir judėjimą. Gaujelės su tokia aparatūra, kuria mane kankina, manau, nėra daugiau niekur. Dabar kankina labiausiai kvėpavimo apsunkinimu, dirbtiniu dusuliu – įjunginėja jį man gulinčiam. Ir atsikėlusiam bangomis kvėpavimą nemažai „paįvairina“. Pernelyg ilgai, tikrai pernelyg ilgai neišblėsta KGB organų pyktis ant manęs. Suėdė mano gyvenimą ir dar nesotūs, neamnestuoja manęs, „nepaleidžia“ kaip sakoma vienoje dainoje. Jau ir dainų bijau pasiklausyti, kuriose pasakyta: „iki ašarų myliu, tuos atodūsius gilius“ (girdėjau šios melodijos dainą ir su rusų kalbos žodžiais, daug yra lietuviškų dainų, kurios skamba taip pat ir rusiškai).
2015 metai

„Čimčikas“ – šitaip pravardžiavo vieną mano klasioką pradinėje mokykloje. Jis nuostabiai gražiai mokėjo piešti. Ypač ornamentus, kurie buvo tobulai kaip bičių korys taisyklingi. Ir spalvingi tiek pat nematytai, nors spalvų dėžutėje turėdavome tik po šešias; vien tik laimingieji jų turėjo dvylika, o tolydžio augant tų spalvų ėmė daugėti be skaičiaus. Jau amžių baigiu, bet šio minėto žodžio nei pamiršęs, nei kada nors daugiau jį girdėjau. Gal žydai, gyvenę Veisiejuose, šį žodį kaimui paliko (pas kuriuos ir mano senelio Stasio tėvas Motiejus eidavo spirito pirktis, skauduliams išsitrinti)? Ką aš beraštis galiu žinoti. Gerai dar, kad skaityti išmokau. „Likvidator niegramatnosi“ būti, žinoma, negalėčiau. Nežinau nei kaip „gùziką“ etimologizuoti, nei kaip „kãšikas“ tarmėje atsirado, gal ir už pintinę geresnis, tikslesnis. Juos, kašikus, pynė iš karklų žievės, bet labiau iš žilvičių, o kai apačioje prakiurdavo, bulvienoje bekilnojamas, tai lopė kaip alkūnes ir kelnes kuo papuola: kitkiniais šniūrais (kai jie kolchozuose buvo jau atsiradę šiaudų „kitkoms“ [=kidkoms] apraišioti), elektros laidu, kuris baltai polichlorvinilu izoliuotas ar aliuminis neizoliuotas. Buvo visokių atliekų ganėtinai kiekviename ūkyje, iš kurių, fliuksus kategorijoje, ir meno kūrinį galėjai pasidaryti, instaliaciją ar geležies performansą, „geležies“ netgi perkusiją. Tarp didžiulės krūvos gelžgalių, kuriuos mano tėvas sodyboje buvo sukaupęs, net tanko tekinis buvo, kuris, kaip ir daugelis, dabar būtų netgi vertybė, o deja, per dideles pastangas beje, metalo laužan papuolė aplinką „tvarkant“.
Jeigu dar yra neraštingų žmonių, tai perskaitykite jiems mano tekstą „K. č. p. yra tiesa“, raštingieji.

Laivas
Mačiau Kudirkos laikų nuotrauką, kurioje garlaivis Neryje ties Vilniumi – lietuvišku pavadinimu, rodos, „Kęstutis“. Senovėje buvo Lietuvos upių laivų, kurie vadinosi Vytinė. Tai didelis krovininis laivas, kuriame – kas įdomiausia – kartais net krosnis duonai kepti būdavo įrengta. Vytines darė Nemuno aukštupy. Jomis (maždaug per dvi savaites) plukdė prekes į pajūrio miestus. Prieš srovę vytinę tempė vytininkai. Kaip burliokai Volgos upe, ką galima paveiksluose pamatyti.
Gal, Priegliaus upe (laivuojama iki Įsruties), prieš srovę atplukdydavo vytine bulvių ir Karaliaučiui, vokiškai vadinamam Kioningsberg (jame, nors vadinosi vokiečių Kioningsmiestas, buvo ištisa ir lietuvių parapija). Mačiau paveiksle tokią prekybą – Karaliaučiuje lietuvininkai bulves pardavinėja. Viena lietuvaitė, ar tai pirkėja vokietaitė, paveiksle laiko ant rankų vaikutį ir yra basa. Pagalvojau, kad nebuvo šilta jos kojoms. Nes kai bulves jau pardavinėja, tai ir šalta jau būna.

Džokonda
Ją buvo pavogę, matyt, buvo, kaip sakydavo sovietų laikais, „blogai padėta“. O gal todėl, kad visoje 200 kv. metrų salėje ji buvo tik viena ir daugiau nebuvo ko imti? Bet gal daugiau nepavyks jos pavogti, nes žmonės mokosi iš klaidų. Italai, šiomis dienomis, nustatė, kad paslaptingiausios pasaulyje šypsenos moteris Mona Liza,... tai turtingo pirklio, Leonardo da Vinčio kaimyno, žmona, gražuolė, rankas ant krūtinės susidėjusi, dešinę virš kairiosios. Ją Leonardas nutapė, pirklio žmoną. Čia prisimenu lietuviškoje sovietų spaudoje žinutę, kurioje buvo parašyta, kad Monoje Lizoje tapytojas Leonardas įkomponavo... savo paties veido kontūrus: akis, nosį...
Ak kaip norėtųsi šypsenėle su ja pasikeisti, ten, Luvre, man vargdieniui patekusiam! Žiemos rūmuose tai buvau. O Mona Liza juk Luvre spinduliuoja, ar ne? Gal bent ten, niekam nematant, ir pačiam nebejaučiant, nusišypsočiau. Nes kiek metų KGB gaujelė bangomis mane kankina, tiek nesišypsau.
Oi Jėzau! Kaip tik šią minutę išgirdau dainą per radiją: „Juoktis garsiai galima, dar nepervėlu, tik nenusiminki tu... “.
2015 m. rugsėjis

Prisiminkime
Atsimenu seniai pamirštų dalykų ir faktų. Kaip soliutavo laikraščiai su radiju, kai tarybiniai partiniai valdovai sutrumpino savo dirbantiesiems (ar tai teiktinas „išsireiškimas“?) darbo savaitę: plenume ar tai suvažiavime (be abejo, suvažiavime) nutarė, kad liaudis [ne Kazimieras Liaudis] dirbs jau ne šešias dienas per savaitę, o penkias! Didelis buvo šios permainos pažymėjimas, socializmo pergalė; nors, pavyzdžiui, eksploatatorius Henris Fordas savo „pordelių“ fabriko darbuomenei penkias daro dienas, o dieną – aštuonių valandų, įvedė kelintais metais? Vaikas buvau, bet girdėjau tą, iš tikrųjų džiugų tarybinio gyvenimo trimitavimą, nors rūpėjo dar tik saldainiukai, kurių gaudavau maždaug tris ar keturis iš kunigo per Kalėdas, kai kalėdodavo: atsiversdavo lagaminėlį ir duodavo bálta minkšta ranka; pilnas saldainių lagaminėlis būdavo, arba apypilnis, o išimdavo tik tiek, kiek sakiau ir jį uždengdavo, tarsi parduotuvės duris. Bet ir dažniau sadžiuodavausi, nemeluosiu. Tos penkios darbo dienos, nedarbo šeštadienis, atiteko tik miestiečiams, o kolchoznykai kaip dirbo visas dienas ilgai ir veltui, taip dirbo ir toliau. (Baudžiavą kai caras panaikino ~1862 metais, tai valstiečiams dekretas irgi ne iškart įsigaliojo, dar ilgai baudžiavavo, dvarui darbavosi bizūno nuo tijūno paragaudami.). Sekmadieniais, žinoma, ėjo į bažnyčią. Kaip ir baudžiavos laikais. Daug amžių buvo vykdomas Dievo įsakymas: „Sekmadienius švęsk“ (o kada bus vykdomas įstatymas, kad KGB gaujelė – kurie bangomis mane kankina, egzistuoti negali?). Kažkada sekmadienį nenueiti į bažnyčią buvo nuodėmė arba griekas. (Kai žodis nuodėmė visuomenėje ėmė plisti, tai mūsų parapijoje, ir jaunuomenės leksikone, žodį nuodėmė kirčiavo paskutinėje raidėje.).

Nerimtame kontekste – rimtas prašymas
Radijo pasiklausau, tai ne paslaptis, ir ne draudžiamas „Amerikos balsas“. Bet kai pradeda kriminalinę kroniką ar apie sportą kalbėti, lekiu reguliuodamas potenciometrą ieškoti kitos stoties, kuri groja, ar šneka apie kultūrą ir meną. Šitaip anądien patekau į radijo stotį M 1, kurią esu užmiršęs (tuo duodamas jai ramybę, bet dar ne visiškai) dėl lietuviškų dainų nepakankamumo; jos jau ir pavadinimo atmintyje pilnai negarantuoju: rodos su plius ji, ar su minusu (atsiprašau! dėl tokio kultūrinio nesiprausimo). Nors ir pavadinimas jos ne toks poetiškas kaip „Lietaus“, „Pūkas“, „Kelyje“ ar „Laisvoji banga“, bet vis tiek demokratijai didelis tai laimėjimas: radijas laisvas, kalba ką nori, jei tik necenzūruotų žodžių nepraneša auditorijai, ir groja taip, kaip patinka klausytojams. Taigi vos užvažiavau ant šios stoties, pasigirdo vyriškio įskaityta reklama, kurios užgriebiau, beiišgirdau tik paskutiniuosius žodžius... „Šposini, išmata! “. Pergyventi dėl kokio nors neišgirsto praradimo nėra ko, nes esmę nugirdau: „Šposini, išmata! “. O kokias prekes ten reklamavo, jau nesvarbu ir dėl to, kad pinigų neturiu prekėms („samagonui“ vos beužtenka). Ta reklama buvo ir man. Štai kodėl.
Apytikriai jau dešimt metų suvirš KGB srutų gaujelė įjunginėja man bangomis dirbtinį kojų skausmą (kojų apačioje). Bangomis įjunginėja! (kas nors patvirtinkit, kad tai ne pramanas!, nes nežinau, nepasigirsta, kiek yra tuo tikinčiųjų). Dažniausiai atsigulusiam skausmą įjungia, bet kartais ir sėdinčiam, o retkarčiais – ir einančiam. Ties čiurnomis dursto, skauda ir maudžia, kai šį kankinimėlį įjungia. Kaip elektra varsto čiurnas, ir kaip „nerviniu“ virbalu veria. Kažkokiu „plonu“ skausmu kojų pėdas perdiegia. Net šokteliu, koją trukteliu „vos ne iki smakro“, jei kankinimo impulsas trenkia stiprus. Kartais šį „kiaurą vėrimą“ kojose, arba vienoje kojoje, įjungia ne dilgtelėjantį, o nuolatinį, visokio tenka iškentėti. Tiksliai nežinau, ar tai nuo egzekutoriaus priklauso, ar vadeivų būna įsakyta kaip kankinti; esu gavęs žinių, kad jiems įsakoma kaip ir kiek mane ėsti. Bet nuo to nedaug jiems, buveinės personalui, atlaidesnis esu, jei galima, jei nejuokinga kaip zuikiui vilko nasruose ką nors kalbėti apie atlaidumą kankintojams. Trumpiau sakant, tuo momentu, kai dūrimą įjungia, aš kankintojui šūkteliu: „Išmata!! “. Nereikia sakyti nei dviem žodžiais „Išmata, išjunk!! “, jei dursnis būna momentinis, trumpas, o kaip tik toks dažniausiai ir būna, beveik kas vakaras. Tai va iš kur reklamoje žodis „išmata“ atsidūrė. Fu, kaip negražu!, nors šiek tiek ir eufemiška, nes net ir juos negaliu apkeikti šlykštesniais žodžiais. Vis tiek per švelnu būtų. Ta proga gerbiamąjį radiją M 1 norėčiau paprašyti, kad paskelbtų eteryje žinią, jog yra sekamos žmogaus mintys, jog yra jis kankinamas nuotoliniu būdu visokiais kankinimais, ir kad klausytojai išduotų kankintojus teisėsaugai, jų buveinę žino daug kas. LRT radijas, kurio prašinėju jau treti su viršum metai, šio prašymo nepaskelbia. Gal tada teisėsauga sureaguotų, nes kol kas teisėsaugininkai į mano kreipinius, į prašymą nutraukti nusikaltimą atsakinėja, kad mano prašymas nesuprantamai išdėstytas ir pan. Gal įstatymai manęs negina! Gal tik Prevencinio sulaikymo įstatymas mane gynė!
Nors ir kankinamas, aš iš tikrųjų savo nykioje kasdienybėje nemažai pajuokauju, paneles išvadinu putėmis, todėl ta reklama „teisinga“. Kartu joje pasakė ir šiokią tokią gaujelės „paziciją“: Esi, Baranauskai, kankinimais naikinamas 20 metų, bet vis tiek tu dar šposini.
Argi tai ne tautosaka (mano pajuokavimai), jei man viena panelė dangaus palapinėje padainavo: „Aš mergytė kaip gėlytė, mano putė kaip gegutė“. Nebegirdžiu šios dainelės, kuri negraži tik KGB balvonams. Seniai kyla man noras pokštaut – nuo Vilniaus ir Kauno bokštų.
2015 m. rugsėjis

„Ryzų dar pylna, ir turgun, tai ne pirmà, cik pinigų kiekvienam nėra“, – nugirdau močiutę taip šnekant, kuri šiaudus per visą savo gyvenimą kolūkio vežime ir sunkvežimyje krovė, nei drapanoms neužsidirbdama.
Ryzai, jei neaišku, tai drapanos, kurių viena, jei tai drapana, dzūkiškai vadinosi „kùldupkė“.

Barokas tai vėlyvasis, ankstyvasis, ar optimalus brandusis?
Kai buvome Šv. Petro ir Povilo (ar Pauliaus?) bažnyčioje Vilniuje, tai iš jos išėjusieji matėm nuostabius rūmus dešinėje, kuriuose dabar Karalystės ambasada (juose dar literatūros muziejus, poeto Jono Endrijaičio vadovaujamas, spėjo pabuvoti). Bet atkreipkime dėmesį: žemutinis balkonas tų rūmų yra ne simetriškai per vidurį, o gerokai krašte. Tai todėl balkonas puošniame name šitaip pasislinko, kad rūmų dešinį sparną buldozeriai sutrumpino, tai todėl jis, Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės generolo Kukelio rūmas, tapo asimetriškas ir trumpesnis. Nugriauti kraštą rūmų reikėjo, kai 1963 (?) metais statė Žirmūnų tiltą per Nerį. Panašiu laiku nugriovė ir Jėzaus koplytėlę, kuri stovėjo transporto žiede, randamame, kai tuo tiltu atvažiuoji į Antakalnį iš Žirmūnų. Toks pat likimas ištiko ir prie Žaliojo tilto koplytėlę, kurią irgi „reikėjo“, dėl platinamos drg. Dzeržinskio gatvės, nugriauti, kartu su dalimi plytinių neogotikinių rūmų, taip pat trukdžiusių. Koplytėlė čia ant kalvelės tikrai buvo Viešpaties Jėzaus Kristaus, o koplytėlė Antakalnio transporto žiede ar tikrai buvo Jėzaus, tikrai nežinau. Žaliojo tilto koplytėlę pamatome nuotraukose, yra gydytojo J. K. Vilčinskio spalvotoje (XIX a. vid.) litografijoje, Paryžiuje išspausdintoje. „Christus nos liberavit“ – sakoma lotyniškai.




Žurnalistė
Panelė Eglė Daugėlaitė, gal vienintelė žurnalistė vakarietiškai kultūringa. Negana to, tai dar ir graži. Televizijoje kalbėdama pašnekovui ji sako: „Taip, pone! “, „Ne, pone! “, „Jūs laimėjote, pone!! “, ir paduoda raudoną kepuraitę – laimėjimą. Kai mačiau šią viktoriną, tai pagalvodavau, būtų neblogai keturpėsčiam prisėlinti ir paimti visas kepuraites, kad tokiam kaip aš laimėtojui ji neturėtų ko duoti: mat kepuraites studijoje buvo pasidėjusi sau už nugaros. Kiek rimčiau šnekant – jos dzūkiška, nedažna ir labai senoviška pavardė.

Sovietmečiu, kai buvau visai jaunas ir žalias kaip vynelis nesubrendęs, plazdėjo moksleivių ir vyresniųjų žmonių lūpose anekdotas: anekdotas iš vieno žodžio, iš dviejų žodžių, ir iš trijų žodžių. Koks buvo iš trijų žodžių jau neatsimenu (rodos, anekdotas „Stait statūja“), o pirmieji du būdavo šie. „Ar žinai koks anekdotas yra iš vieno žodžio? “ – paklausdavo, manęs asilo, išmanantysis. „Ne, nežinau“, – atsakydavau. Tada paaiškindavo: „Anekdotas iš vieno žodžio yra – komunizmas“. „O iš dviejų žodžių ar žinai koks anekdotas? “, – klausdavo. „Nežinau“, – bijodamasis atsakau aš. „Tai, žinok – anekdotas iš dviejų žodžių yra: Žydas kolūkietis“. Kaip aš galėjau tuo nepatikėti, kad nemeluoja. Kolūkyje nepasimatydavo man žydų niekad – nei mano „Gegužės pirmosios“ kolūkyje, nei gretimame kolūkyje „Lenino keliu“, kuris vėliau, platinant naudingo ploto teritoriją, pasivadino „Morkavo tarybinis ūkis“. Bet va. Žydai, visą laiką buvę nekolūkiečiai, o miestų gyventojai, dabar savojoje Izraelio valstybėje, kurią sukūrė po karo, žemės ūkį užvedė tokį, kad pieno iš karvių primelžia daugiau negu Europoje, ir negu Lietuvoje, radijas sakė. „Šie žmonės“ ir atominę bombą sukūrė, ir rusų caras paskutinysis apie revoliuciją mąstydamas ir pykdamas sakė, kad niekas neapsieina be žydų. Manau, kad anekdotas yra ir tai, ką girdėjau gatvėje Gorbačiovo laiku: Mes žydai socializmą sukūrėme, mes jį ir sugriausime. Žinoma, tai liaudies kūryba, todėl jai visą laiką gatvė turi būti žalia, nes nėra už liaudį nieko viršesnio, nebent pati liaudis, rusiškai besivadinanti tiek daug kartų girdėtu žodžiu narod, jei kas nors nežinojote. Nieko blogo aš čia nepasakiau ir nesitikėkite, kad kada nors pasakysiu.
P. S. Mane KGB gaujelė bangomis dabar kankina dirbtiniu nosies užgulimu, bet vis tiek rašysiu kad ir kaip bebaustų.


Maniau,... kol į kruopas neįkritau
Sambrerų šalies nacionalinė gėlė, gėlių karalius jurginas, kitaip georginas, XVI amžiuje išėjo iš Meksikos kalnų ir po trijų šimtų metų atėjo ir į Lietuvos dvarus. Iš dvarininko Juozapo Strumilos gėlyno šią gėlę bandė net pavogti komercijai ir sėklų pagausinimui.
Maniau, kad nuo žodžio Jurgis šios gėlės pavadinimas, kol neperskaičiau „Knygos apie jurginus“.

Beje, ir iš kruopų supratau, kad KGB mane seka. Labai seniai, gal 1983 metais. Važiuodamas senu savo zaporožiečiu į Palangą, Kaune užsukau kavos išgerti, nes pakeliui jos niekur nebuvo, nebent Viduklėje kartu su koldūnais, kurių irgi visame kely į Palangą iš Vilniaus tik Viduklėje buvo – juk kelias mano mašinai ilgas, kreiserinis jos greitis maždaug 75 km per valandą, nors Žemaičių plentas štai matome kokiam greičiui dabar yra tinkamas, o aš važiavau kaip smetonišku Opeliu, kurį ir Vincas Krėvė turėjo, litais jį nusipirkęs – mažasis didžiojo Sruogos bendrabylis (pamiršau, kiek už Opelį jis mokėjo, bet yra muziejuje išlikęs kvitas).
Taigi Kauno „Tulpėje“ (ar tai „Metropolyje“) kavą patogiai man begurkšnojant atėjo dvi panelės, mieliau sakyčiau dvi merginos, bet jos abi, deja, man paleistuviui, buvo jau ištekėjusios, ir sako viena jų, gerdama kavą, ir daug ką kalbėdama – stebėdamasis girdžiu gana tiksliai apie mane, apie mano charakterį – kalbėdama girdžiu sako: jis pradedantysis poetas, bet toks, kad kruopas skaičiuoja.
Smarkokai tada man trinktelėjo, mano charakteriui, bet svarbiausia, kad, pasibaisėdamas, supratau, jog ir čia KGB mane seka, gano ir suseka, visur, kur benutolčiau nuo savo gyvenamosios vietos – Knygų rūmų Rašytojų g. 4-2. Nuo tol ir labai smulkmeniškas būti savo buityje lioviausi, nes iš tikrųjų buvau beveik toks, kad kruopas skaičiuodavau. O reikėjo imti pavyzdį iš Balzako ir nei kavos pupelių nepaskaičiuoti, kurias tarnaitė vogdavo iš jo, jeigu vogdavo.


Prabilus apie gimimą (kažkur čia netoliese prabilau), štai ką Džekas Londonas, greitai rašęs amerikietis, yra pasakęs: „Pasiūlos ir paklausos požiūriu, gyvybė yra pigiausias dalykas pasaulyje. Vandens, žemės, oro kiekis apibrėžtas, bet gyvybė, gimdanti gyvybę – begalinė“.
Matėme ir paveikslą Gimimas, kuriame pavaizduota kaip žmonių iš vienos moters įsčių gimsta... kaip upės tekėjimas. Tokia gyvybės versmė stebuklinga, ir gražiausia dieviškojoje pasaulio kūryboje. Tai ir už tai jos brangesnės už vyrus.

Briuselis, kuris su jokia okupacija nesiasocijuoja, su briuseliniais kopūstais asocijuojasi man. Ir su berniuku besišlapinančiu. O va mergytės siusioja irgi ne mažiau gražiai kaip berniukai. Todėl pakvieskite, briuseliečiai, kokį nors skulptorių vladą grybą iš Lietuvos, kad ir mergytę miesto sambrūzdžiui išlipdytų. Sėkmės, mieste saulėtasai! Tik vyrų besišlapinančių kad neišlipdytų.
Mane KGB srutų gaujelė Vilniuje bangomis negailestingai kankina, nemeluodamas bepridurčiau.

Klausimas
Prancūzijoje yra miestas Bordo, už 580 kilometrų nuo Paryžiaus. Ar tai aktorės Bridžitos Bordo (kuri keturis kartus buvo teista) vardu užvardintas miestas? Tik pats ten nuvažiavęs atsakymu patikėčiau, nes daug aplink mane netikrumo ir netgi melavimo.

Mokausi kalbėti
Mama sako: „šãkos matojas – tokis šandien vėjas“. Dar sakydavo „matužgojasi“. O matojasi, susimatoja, būdavo, ir vilnoniai siūlai, kai padėdavau prie žibalinės šviesos mamai juos kamuolin suvynioti. Net rankas pagiñdavo, ne tik nuobodžiai nusibosdavo, bet nuo mažens žinojau, kad reikia varge padėti.
Norvegas Christijanas Stangas, barzdotas kaip Hugo, lietuviškai kalbėjo, o aš nemoku. Ar kalbėjo norvegas lietuviškai, Antuanai Mejė? Laukčiau atsakymo raštiško ne graždanka, kuria net „Metskaitlių“ autorius Ievinskis susirašinėjo.
Lietuvių kalba, kurios mokausi, ne tokia frazeologizuota kaip rusų, bet taip pat visa apima; antai, pavyzdžiui, žodžiai „galvoti“ ir „manyti“ subtiliai nusako skirtingą reikšmę.

Alyvinė
Kvietkai kaip vadinosi, kurių vaikystėje mama pasisodindavo: nasturtai, radastos, sãsabroliai, jurginai, aukšti kaip žilvitis, netgi aukštesni, aukščiausi iš visų gražiažiedžių. Taigi ne kiauliapienių sėdavosi, kurios visą klonį išpuošia savaime kaip Lentvario brangus persiškas kilimas, ant kurio padišachas sėdėjo su poniomis; saulės spalva klonį kiauliapienės išpuošia anksti pavasarėjant, pergalingai pavasariui einant per žalią jau žolę – vešli, kovą pabaigusi takažolė apdengia žemę, kuri kaip pavilny, taip ir Dzūkijoje, nes tas pats žemei kraštas kaip raštas. Paskui liaudis pasako: „Kam tos gėlės, kai bulvės jau žydi! “. Žydi jos baltai, ir dar gražiau – violetiškai, ta spalva, kuri vadinama ir alyvine; bažnyčioje randama.
Dabar užsiaugina ir zinijų, o kitų gėlių pavadinimų, gėdingai prisipažįstu, nė nežinau. Daug ko nežinau, ką daug kas žino, netgi jaunesni už mane.






Kiek?
Anglų kalbos moku tiek, kiek jos Tomo Džonso dainoje Di Laila. Man užtenka. (Būtų gerai, kad pažodžiui nors tiek mokėčiau!). Tiek kalbos iš šios dainos išmoko mažne visi mano bendraamžiai. Žinoma, ką moki, ant pečių nešiotis nereikia, kaip dabar kuprines svorio nejausdami nešioja, ir rankoje „sietkos“ laikyti neprisieina. Nors jau lyg ir slobsta ši kuprinėlių mada. „Kuprinė“, be abejo, nuo žodžio „kupra“, nuo anoreksijos, kuri pastebima ir į mane pažvelgus.
Beje. Gaujelės (kurie mane kankina ir mintis seka) kažkoks jų vadeiva vis klausdavo: „Kiek? “. Daugiau apie tai nežinau, nežinau ką jie skaičiuoja. (Kad ir pinigus skaičiuoja, tai lengva nuspėti.).


Kvankšt!
Per sostinės radiją „A2“ girdėjau kalbą, kurioje vaikinas sakė, kad ponioms, kurios šuniukus myli labiau negu vaikus, yra truputį kvankšt. Be komentarų! (Skaistybės diržą jos turbūt nešioja.).


Jei neklystu, kėgėbizmas jau eina iš krašto, o aš ne iš rašto: Druskininkuose uždraudė balkonuose lesinti paukščius. Bet, jeigu man, tai terūpi tik kad gaujelės nebūtų, kurie kankina mane nematomuoju būdu ir seka mano mintis. Vilniuje jų buveinė (kurią ankstesniuose tekstuose pavadindavau KGB bunkeriu).







































Ir palyginimų dar mintyse atsikartoja bei gimsta:

Kuo geriau būti. Ir lengviau
Geriau buvęs kolchozo pirmininkas L., negu buvęs kėgėbistas P. Aš sovietmečiu buvau kiemsargis, bet nubaudė KGB ir mane (net ir tokį!): prezidentu kėgėbistai mane pavadino ir kankina bangomis, nuotoliniu būdu (už antikėgėbistinius eilėraščius) jau 20 suvirš metų. Taigi šiame posovietiniame regione yra „trys prezidentai“, kurių vienas – nominalus ir kankinamas neprezidentas, Europos šlamštas, iš kurio juokiasi visas pasaulis, o KGB ir prosovietai, bei visokie piktavaliai – labiausiai.

Atsimenu savo praeitį kaip XVIII amžiaus knygoje „Išpažintis“.
Eiklus kaip Tado Kosciuškos žirgas.
Spalvingai apsirengęs kaip Napoleonas.
Kalbą taip gerai mokėjo, kad sinonimų žodyną galėjo parašyti.
Mažas kaip špingalietas.
Ir skamba kaip tuščios bonkos po vestuvių.
Mokslingas kaip filosofas Vydūnas, kuris studijavo net keturiuose užsienio universitetuose.
Eilė kaip Palangos valgykloje „Vasara“ 1977 metais. Ir 1978-aisiais.
Mano kolūkietis tėvas pasakė: Ranka minkšta kaip kunigo.
Aistros umaringos kaip Žano Žako Ruso.
Balbatuoja kaip akvariumo burbuliatorius.
Ir nebuvo tada jiems užeigoje vietos kaip Marijai ir Juozapui.
Kaip sakė – neatsimenu kuris – Lietuvos prezidentas: „Nusipelnėme gyventi toliau“.
„Būk šaltas kap marozinas“. Tai mano mamos palyginimas mano tėvui bebūdavęs.
Ir pagaliau, kuris reikalingiausias mano gyvenime savo palyginimą užrašysiu:
Pykti ant kvailų žmonių, tai būti kvailesniam, negu jie.
Trapus kaip gluosnis.
Nuotrauka puiki kaip Antano Sutkaus „Paskutinis skambutis“: mergaitės bebaigiančios mokyklą atsipalaidavo, laisva guli mieste ant suolo, sijonėlis jau aukščiau kelių... Kas begalėtų būti gražiau! Nebent Mona Liza rankas susidėjusi karališkame ir prancūziškame Luvre. Ši tauta pirmiausia pasaulio džiaugsme. Ir drabužis negližė yra prancūziškas. O ir pats – Viktoras Hugo, literatūros metras, pasakė, jau tų laikų nuomonę pripažino: Paryžius – tai meno ir civilizacijos centras, (kuriame ne tik praeities godų Gercenas gyveno, už narodninkystę savo šalyje baustas, rašęs, kad Rusija yra iki Tauragės; bet ir dvarininkas Turgenevas, turėjęs šunį Trozeras, rodos 25 metus šiame meilės mieste pragyveno, o Dostojevskiui, ruletėje prasilošiusiam, skolino rublių („lublių“, kaip nepamirštamai sakydavo mano mažytis vaikas). Matė baltas kaip obelis Turgenevas Paryžiuje karietas su užuolaidėlėmis, kai jos savaitgalio pavakary lyg šventinė kolona iš Bulonės miško papramogavę parvažiuoja į rūmus. Už tų užuolaidėlių – gražios panelės pranzcūzaitės, užuolaidėles praskleidžiančios, ir gražiausia kalba šnekančios, kalba, kurios mokėsi ir imperatorienės vokietės Eketerinos II didžiūnai, gražiaplaukį, nors ir bedievį, Volterą pas save pasikvietusios, kaip ir karalių Poniatovskį pasikvietė. Dostojevskis irgi prancūzų kalbą mokėjo, turbūt ten pagyvendamas ją, kaip dzūkai sako, išsimokino.    Palyginimas kartais išsiplečia. Kad nors vėl KGB gaujelė palyginimų man iš kompiuterio neištrintų! Bandau nuo to saugotis.
Ir kaip vyskupas Pranciškus Petras Būčys puikiai nuotraukoje atrodo.
O ūsai ne puikesni kaip poeto Miglovaros (norėdami juos pamatyti, kreipkimės į Rimanto Jaso skaityklą Vrublevskių bibliotekoje Vilniuje). Net ir slapyvardis kaip Miglovaros neprilystamas. Gal jis mergaitėms gražų Miglės vardą metrikuose išrašė? Kaip Vydūnas davė vardą Daivė, t. y. Daiva, paėmęs jį iš indiškojo sanskrito, gyvojoje kalboje jau neegzistuojančio. Galėtų ir kiti žemynai pasiimti šį vardą, vieną ir kitą – Miglė ir Daiva. Kas nežinome: jis, minėtasis Miglovara, buvo poetas homeopatas, bet ir sukilėlis taip pat. Pagaliau ir Solveigos mylimasis Peras Giuntas Ibsenas! Argi jo barzda nepalyginama nei su rusų, kurią bajorams Petras I paliepė po velnių skustis! Nusibodo. Žydams (kadangi tauta stabili), tai dar ikšiolei niekas neliepia barzdas skustis, nors jie patys puikūs barzdaskučiai. Barzdaskučio profesija pas mus net pavarde virto: Balbierius. Vienas ir poetas tokią pavardę turi.
Ir būsiu, po devyniolikos metų, Paryžiaus meras kaip Žanas Valžanas.
Žodžiai gražūs kaip dainoje „Suliko“. Kurgi tu slepies Suliko? Nežinau gražesnių.
Ir graži, kaip mama su vaiku. Nes tai meilės pilnatvė.
Moterų mylimas kaip dainininkas Viktoras Malinauskas, slaptingos Palangos jūros putoje tarsi gimusysis, jūros, kurioje skendo laimė ir mano. Toks, palyginus, ir Juozas Budraitis buvo moterų mylimas, teatro statytojas Solnensas ar Solnesas, joms kaip šiaurės norvegas.
Gana pykti ant savo žmonos! Gal ne jos ranką bučiavai, kad ji būtų tavo!?
(P. S. Turiu vėl įterpti perspėjimą: KGB gaujelė, kurie seka mano mintis, padaro mažytės įtakos mano žodžiui, kurį rašau (kaip ir kitiems mano „judesiams“, o net ir kūniškiems judesiams, dzievaži): išgauna, pavyzdžiui, raidės praleidimą, jos neparašymą žodyje. Šitaip žodis „didžiūnai“ tekste buvo gimęs žodžiu „dižiūnai“; gerai, kad klaidą vėliau pastebėjau.).
Balsas gražus kaip mergaitės, dainuojančios per „Pūko“ radiją „Kvepia žiedai“...
Ankšta kaip Vaterlo lauke 1815 metais birželio mėnesį.








































„Toks“ ir „Pedantė“

Faktografija

Menkas aš pedantas, tik šioks toks; ne vokiškas juk esu, kaip ir ne rusiškas; beje, pastebėjau, kad dabartinio KGB žmonės, neturėdami ko veikti, „tiria“, domisi dar ir šiuo (ne „šuo“) reikalu, etniniais mano bruožais, lyg jiems trūksta savų. Ilgai nesupratau, tik stebėjausi: kokiu tikslu KGB gaujelė mano mintis seka, ir šiaip daug žmonių kodėl manimi domisi; sakyčiau, „šniukštinėja“, arba paprasčiausiai sakant – kreipia į mane dėmesį, eina į mane. Bet vienais metais iš Vilniaus važiuodamas į tėviškę pamačiau, kad autobusų parkas pavadintas nauju pavadinimu. Pavadinimu... „Toks“. Stotyje ant kiekvieno autobuso pasvirom raidėm (kursyvu, kaip lotynišku žodžiu sakoma), pasvirom raidėm užrašyta „Toks“, kaip ir ant bilieto, kurį nusipirkau nesikamuodamas eilėje, kaip sovietų laikais. Šiuos užrašus pamatęs supratau, galutinai supratau, kad... esu tiriamas... koks aš esu. Kartu ir tai, kad štai jau pagaliau KGB „žmonijai“ tapo aišku koks aš, kad aš esu... „Toks“, ant kiekvieno autobuso užrašyta. Žinoma, ir ant to, kuriuo į tėviškę važiuoju; važinėju nuo 1973 metų, bet tokio siejimo su manimi niekad nė susapnuoti nesitikėjau, tik neatsitiktinių, mane kažkaip žinančių, važiuojančių lyg dėl manęs keleivių vis dažniau ir dažniau autobusuose ėmė rodytis, dar sovietų laikais ėmė rodytis, o dabar jau nei nė vieno reiso nebūna, kad važiuočiau be palydos kaip niekam nežinomas. (Beje, jeigu linksmiau, tai viena panelė, per televiziją, yra sakiusi, kad „aš“ „lengvai šarminis“.).
Pragiedrėjo veidas, ne tik truputį nusigandau, pastebėjęs tuos užrašus „Toks“, nes pamaniau, ar tai tik ne pabaiga manęs „tyrimo“, kas iš tikrųjų yra psichologinis naikinimas, o ne koks nors tyrimas (esu lengvai šarminis, kaip sakė per televizija viena panelė, ir tai pasakyta galutinai, ir taip pat ir tiksliai, jei iš tikrųjų domina koks jis). Pragiedrėjo ne tiek veidas, kiek širdis. Pamatęs šį autobusams neįprastą pavadinimą negalėjau nesusimąstyti ką jis reiškia. Kad mane „tiria“ išgirsdavau ir iš tų, kurie man „velnio ryšiu“ šneka – oru iš savosios KGB buveinės. Nugirsdavau ir užklausą jiems, „tyrėjams“: „Koks jis? “. Ir praeivis ne vienas pasakydavo „Jis toks“, bet jau tik vėliau aiškumas, kad „tiria“ man atsirado, tik po to, kai ant autobusų šis užrašas „Toks“ atsirado. Seniau, kol kapitalistinės nuosavybės, rinkos ekonomikos nebuvo, tai ir ant mašinų daugiau nieko, vien tik valstybinis numeris būdavo užrašytas. Ant durelių dar būdavo mažom baltom raidelėm parašyta, kokiam kolūkiui sunkvežimis priklauso, ant Zilų, Mazų ir Kamazų – kelinto numerio autoūkiui priklauso, ir maždaug viskas tų laikų transporto reklamos. Tiesa, ant milicijos mašinų rusiškai būdavo užrašyta „Milicija“, nors ir taip būdavo aišku, nes milicijos mašinos išdažytos buvo visos vienodai – geltona spalva. (Beje, kai 1976 metais nuvažiavau turistinėn kelionėn į Bulgariją, tai nustebau, kad ir ten milicijos mašinos lygiai taip pačiai išdažytos kaip ir Tarybų Sąjungoje.). Kai pravažiuodavo karinė mašina su kareiviais, ant užpakalinio borto būdavo (truputį juoką keliantis, nes pernelyg aiškus) užrašas „Liūdi“, t. y. žmonės.
Deja. Nors paskelbė, kad jau aišku koks aš esu, esu „Toks“, bet minčių sekimo pabaigos nesulaukiau – ji nei atėjo, ne atvažiavo. Iki šiolei dar „tiria“. Štai 2015 metų gegužės pabaigoje KGB mane pasityčiodami pavadino ir pedantu, tiksliau, pedante (tuo pasakydami ir tai, kad vis dar mergaite mane vaizduoja, kuria aš niekad nebuvau; nesu panelė iš Kauno rajono, verta miliono, t. y. milijono): prie mano namų pakišo automobilį su dideliu užrašu ant durų... „Pedantė“. Šį manęs vertinimą supratau, kaip sakoma, iš pirmo žvilgsnio: tomis dienomis labai stropiai tikrinau ir tikslinau savo tekstus – štai ką man norėjo pasakyti tuo užrašu „Pedantė“ ant mašinos durelių (parastas ir įprastas mano gyvensenos atkartojimas!). Nenustebdamas ir nesutrikdamas praėjau pro tą mašiną. Ėjau į darbą. Nekreipdamas dėmesio, kaip praeinama pro medį ar gatvėje šiukšlių dėžę, nė galvos nepasukdamas, o tik akis, praėjau kaip pro kokį nesvarbų statinėlį, kokių daug mano kelyje statinėja, ir visai nesvarbu kaip praėjau, bet pasityčiojimą verta raštu paaiškinti – ką pakištas man tas „Pedantė“ reiškia. Net dingtelėjo mintis, kad tai tik specialiai dėl manęs „Pedantė“ ant durų užrašyta, vienkartiniam parodymui, o firmos tokiu keistu pavadinimu išvis gal nėra. Kaip jau pratariau, tada tikslinau savo elektronines knygas, labai daug laiko tam išeikvodamas. Todėl – sužinojęs, kad tokia yra – pradėjau labai atkakliai rūpintis automatinę taisą į kompiuterį įsidiegti, kuri klaidingą teksto žodį raudona linija pavingiuoja. Akimis tikrindamas ilgą tekstą, klaidų arba klaidelių randu tiek kartų, kiek kartų tikrinu. Štai ir visa „Pedantės pasaka“.
Niekam tai neįdomu, bet norint pedantiškumo ieškoti, gal tiktų toks pavyzdėlis: pedantiškas esu tuo, kad duonos kepalo ant stalo niekad nededu padu į viršų, dedu tik normaliai. Bet ne mano paties, ne įgimtas šis bruožas, o įgytas. Pas mane namuose besilankantis geras pažįstamas Virg. Ki. kartą rado mane bevalgantį. Sėdėjome su juo prie bendro stalo mano skliautuotoje virtuvėlėje Knygų rūmuose, ir aš, atsiriekęs duonos, kepaliuką nerūpestingai padėjau ant stalo kaip pakliuvo, kaip rankai patogu: viršumi į apačią, padu į viršų. Žodžiu, duonos kepalą „aukštyn kojomis“. Tai pamatęs jis čiupo kepaliuką, atvertė jį ir padėjo ant pado, sakydamas: „Va tik šitaip duoną reikia dėti, o ne apverstą“. Mažai pamokų iš kitų imu, bet šią – ir kitiems duodu, ne tik pats ja vadovaujuosi: duoną dedu tik ant pado (nuo 1984 metų). Taigi net turėčiau jam, tuokartiniam svečiui, už ir ką padėkoti, jei tektų – štai po trisdešimties metų – prie bendro stalo vėl atsisėsti.
Gal ir aš pagaliau turėčiau kuo pamokyti (tik neturiu ko mokyti, visi išsiauklėję!). Pavyzdžiui, esu įpratęs riekutę duonos pasidėti ant staltiesės, o ne taip, kaip kariuomenėje valgiau: riekę rankoje laikau ir vis kandu kandu iš jos, bet laikau visą laiką rankoje srėbdamas kopūstus, kol visą suvalgau. Ne todėl, kad lyg kas nors ją atims, rankoje laikau, matyt, negalvojančiam apie stalo kultūrą taip patogiau. Noriu pasakyti, kad dabar man gražiau laužtis duonos po „skiltelę“ nuo riekės kaip nuo apelsino; atsilaužti, nors ir trupa, ir paskui gurinius surinkti, kelios pintinės jų nesusidaro. Atsilaužiu tik kiek vienam sukramsnojimui reikia užčiaupta burna, o likusi, nesuvalgyta riekutė ilsisi ant stalo padėta. Atlaužimas daug gražiau, pagarbiau, negu ėdimas, atsiprašau, kandžiojimas stačiai iš visos riekės arba riekutės. Duonos laužymas gražu ir prasminga. Pirmosios krikščionių ir Mišios Romoje, gal konspiraciniais tikslais iki 313 metų, vadinosi ne liturgija, o „Duonos laužymas“. Argi tai, nors kažkiek, ne paslaptinga!? O jeigu nusileisiu iki buitinės prozos, tai... vienoje rankoje jei laikau duoną, o kitoje dešrą ir sudvejoju kaip valgyti, tai beveliju pirma atsikąsti duonos, o tik paskui dešros, nors dešra daug skanesnė už duoną. Tai tokia kvadrosimetrija tokio „rašytojo“ realizme kryptingame. Bet šitaip laukiniškai gal tik piemenys valgo, kai reikia žiūrėti kad avys neišsilakstytų ir dėl vienos pabėgusios, kad netektų visos bandos palikti. Taigi šakutės išplitusios ir desertiniai peiliai visuose kaimuose. Pirštais be šių instrumentų tik mandarinus valgome, ir kitokius vaisus, gal dar sūrio pirštais atsilaužiame, ar žuvies, kurią ir Viešpatis valgė, o figos medis buvo nudžiūvęs. Kaip kam patinka atsilaužti ir valgyti. Štai prisiminiau kaip, laikraščio korespondentas būdamas, dariau interviu su skulptoriumi Petru Aleksandravičiumi jo namuose Jūratės gatvėje. Po kalbų jis pavaišino mane kriaušėmis ir padėjo peilį joms pjaustytis, nes buvo didžiulės. Labai nustebino tas jo peilis – buvo varinis, tik kriaunos tamsios, gal iš briedžio ragų. Nebuvau matęs varinio peilio, švytinčio tokia malonia spalva, niekad nesurūdijančia. Norėjosi ir man tokį peilį įsigyti, bet neteko, o jau ir noras praėjo. Visko yra, o peilių žalvario geležtėm, nepamatau. Geležtė varinė graži, bet ne kiek aštri, varis ne geležis, gal nei nepasigalanda tekelu kaip kirvis. Kriaušę pjauna gerai, bet švilpuko ar klumpę tokiu peiliu nepasidarysi. Grįžtant prie duonos leiskite pasakyti, kad komunizmo kūrėjai sakė, jog viskas tada bus nemokama, nes nebus nei pinigų. Šio utopinio Tomazo Kampanelos siekimo rezultatas buvo rodos tik toks, kad vienoje Tarybų Sąjungos valgykloje Chruščiovo laikais... duona jau buvo nemokama. Šiaip riekutė visose valgyklose kainavo vieną kapeiką. O jeigu imi dvi riekutes, tai dvi kapeikos. Skaičiuoti moku. Žodžiu, kiek pasidedi ant padėklo riekučių, tiek kasoje sumoki, eilei priėjus. Skaičius pajudinęs prisiminiau, kaip pas mane viešėdama viena penkiametė mergytė, pasiūlė pažaisti kažkokį vaikišką žaidimą, kuriam nereikėjo jokių žaislų, tik skaičius būtinai reikėjo mokėti. Todėl pirmiausia ji labai rimtai manęs paklausė, smalsiausiai į akis žvelgdama: „Bet ar moki suskaičiuoti iki šimto? “. Vaikai išvis nuostabūs. Rugsėjo pirmąją televizijos korespondentė pirmokus klausinėjo, ko jie mokykloje nori išmokti. „Noriu išmokti laipioti į medį be šakų“, – atsakė viena mergytė, plačiom akim, susikaupusi, akivaizdžiai besidžiaugdama būsimu pasimokymu. Kiti sakė, kad mokykloje nori linksmybių su draugais, išmokti pigaus mokslo skaityti ir rašyti, o talentingesnė – laipioti į medžius. Iš kur vaikai gali žinoti, kad tokių dalykų pirmoje klasėje nemoko! Man seniui viską jau mokančiam rugsėjo pirmoji yra diena, kurią degtinės neparduoda, nes degtine nuo kankinimų bandau gelbėtis. Seną žmogų KGB nusikaltėliai bangomis taip naikina, kad degtine turiu nuo jų gelbėtis! Pirmokams duočiau, jei ne girtas būčiau, pirmą fakultatyvinę pamokėlę: Rusijoje kažkada Naujuosius metus švęsdavo ir sutikdavo... rugsėjo pirmąją – ne gruodyje ir ne sausyje. Maždaug caro Petro I laikais. Ir gal būtent jis tą šventę permainė, nes daug ką keitė savo šalyje, ją europietindamas. Jis garsiausias iš visų rusų carų, buvo aukštas, žiemą po Sankt Peterburgą važinėjo rogėmis, trim žirgais pakinkytomis, o viename baliuje prikibo prie kažkokio būsimo dekabristo dėl to, kad, atseit, to kelnės gražesnės negu paties caro.
Mėgstu nemokamus dalykus, kaip ir daugelis neturtingųjų. Kartą net į mokslinę kalbininkų konferenciją nuėjau, kad ten kavos nemokamai atsigerčiau iš paspaudomo termoso. Ir nelikau dėl to nepastebėtas: vienoje dainoje, ne merginų dainuojamoje, atsirado žodžiai: skani kava, už dyka geriama.

Tačiau ką rado mano tekstuose automatinė taisa, kurią į kompiuterį įsidiegiau? Ogi klaidų ir tokių, kokių aš niekad... nedarau nei rašydamas, nei kalbėdamas (nebent tik juokaudamas, ir tai tik mintyse): kankretus, kamandiruotė, savietai, net ir ne moneta, o maneta, kampiuteris, kampiuterinis, kampiuteriui, kaldūnai, kankretumas, kalegai, kalegos, savietmetis. Elektroninėje knygoje „Spindėk! “ šių klaidų rado, šioje knygoje, kurią rašau ir toliau. Gaila, kad anksčiau nežinojau koks geras dalykas automatinė taisa, ir liko klaidelių tekstuose, kuriuos pirmiau į gyvenimą esu paleidęs.
Menasi, ką mano vyriausias ir geriausias draugas Rimantas Jasas linksmai šnekėjo: Vilniaus universiteto dėstytojas P. U., dėstęs TSRS tautų literatūrą, visą laiką sakydavo... „kamunistinė maralė“. Beje, atsimenu dar ir man tekdavo Vilniuje jį sutikti – žilą, gerai nusiteikusį, nors man jis nedėstė. Šią discipliną man dėstė poetė Birutė Baltrušaitytė Masionienė. Jos „arkliukas“ per egzaminus būdavo Dostojevskis, o dėstydama akcentuodavo, kad Tolstojaus „Kare ir taikoje“ rusai, 1812 metais besivydami prancūzus, į Prancūziją neįžengė, sustojo prie sienos. Tačiau kavinės „Bistro“ Paryžiuje sako ką kita.
Visiškai beje: maždaug tais laikais kaip minėtą dėstytoją, sutikdavau Danielių Todesą, žvelgiantį į mane kaip Leninas į buržuaziją.

2015 m. rugpjūtis





























Marginalijos, bet svarbios ir svarbiausios

Gražiai pavadino raštus savo knygoje Viktoras Gerulaitis – noveletėmis. Kaip koks renesanso italas. Yra opera – yra ir operetė. Tad jei yra novelė, tai gali būti ir noveletė.

Aš šį savo mozaikinį raštą pavadinčiau ir „Marginalijomis iš įvairaus laiko“. Man svarbiausia čia bus tai, ką parašysiu apie manęs baudimą, apie tai, kaip KGB gaujelė kankina mane bangomis (nuotoliniu būdu, per atstumą).

Pirmąkart Vilnių svetimšaliai užėmė 1655 metais. Užėmė Rusijos kariuomenė, maždaug šešeriems metams. Vilnius tuo metu buvo vienas didžiausių ir turtingiausių miestų Vidurio Europoje. Miestą ir gyventojus rusai žiauriai nuniokojo, labai daug, net vienuolių, išžudė. Grobį vežė į Rusiją. Maskvos krautuvės ir turgavietės buvusios užverstos brangenybėmis ir daiktais iš Vilniaus, Maskvoje tuo metu atpigęs sidabras.


Amerikiečiai, atimkite!
Deja, deja! Sovietų laikais KGB man taip smarkiai nesmirdėjo, kaip dabartinis KGB, nors ir labai intensyviai sekė; taip intensyviai, kad net eilėraščiais pradėjau gintis (pavyzdžiui, eilėraščiu „Organai“), kuriuos vėliau (~2008 metais), kankindami bangomis, jie privertė mane visus išmesti. Dabartinis (tiksliau būtų sakyti „tęstinis“), mūsų laikų KGB, tiesiog gyvenimą iš manęs atėmė: mane tebesekdami dar ir kankina (nuo 1995 metų), kankina, ir sunkiais, kankinimais mano kūną ir dvasią, kankina kažkokiomis bangomis, nuotoliniu būdu, manau, net per Žemės palydovą, kurio, deja, nei amerikiečiai nenumuša. Amerikiečiai – Teisingasis pasaulio žandare – išmuškite tuos, kurie nežmoniškai ir totališkai nusikalsta, mane, nekaltą žmogelį, bangomis kankina; aš, viską jau išmėginęs, daugiau neturiu į ką kreiptis. Kankina dirbtine kankinančia savijauta, dirbtiniu slogavimu, dirbtiniu galvos skaudėjimu, dirbtiniu kojų skaudėjimu (kojų apačioje), įjunginėja kankinantį mieguistumą, įjunginėja šaldymą šaldomosiomis bangomis, ir kt. Kad ir sovietmečiu jie manęs šitaip bangomis nekankino, tai gal todėl, jog dar neturėjo tokios aparatūros?, su kuria Jūs, amerikiečiai, kokį nors Bin Ladeną būtumėt nugalėję ir be helikopterių. Atimkite, amerikiečiai, sau iš KGB gaujelės kankinimo aparatūrą, jei mūsų, Lietuvos, pareigūnai jos neatima!, gaujelės buveinė yra kažkur Vilniuje. Aš jau pavargau beprašinėdamas, kad aparatūrą teisėsauga iš jų atimtų. Ir jau daugiau kaip metai laikau priklijuotą ant savo kambarėlio lango (Vilniaus Fabijoniškėse) prašymą, kad kas nors išduotų manęs kankintojus teisėsaugai, nes ir už mano lango daug neatsitiktinių žmonių praeina; toks šis prašymėlis, printeriu išrašytas tradiciniame rašomajame popieriaus lape kiek jame tilpo: Išduok teisėsaugai tuos (ir jų buveinę), kurie seka mano mintis, mano judėjimą, ir kankina mane nuotoliniu būdu. Jonas Baranauskas, t. 861399523.
Jei tokį prašymą laikau ant savo buto lango, tai ir iš to aišku, kad nusikaltimas prieš mane vyksta labai sunkus.
2015 m.


Nepamirštu,, Šventas! “, – tarė man KGB šūdvabalis, ir įjungė baisų kankinimą kankinančia būsena, kankinančia savijauta (rodos, 2008 metais). Iš balso sprendžiant – jaunesnis, negu trisdešimties metų. Tais mėnesiais pradėjau siuntinėti gelbėjimosi žinutes visiems, kurių telefono numerius savo telefone turėjau. Jose rašiau, kad kažkas mane kankina kažkokiomis bangomis, nes pasakyti, kad kankina KGB gaujelė – dar bijojau. Be to, atrodė, kad šiuo tikruoju vardu juos ir vadinti man būtų pralaimėjimas.                                                                        2015 m.

Rašiau, kad kartojasi galvoje kažkada kažkur matyti reginiai, kažkada kažkur girdėti žodžiai. Vengiu duoti to pavyzdžių. Ir, kažkodėl, bijau, ir kad jais nepasinaudotų mano minčių, gyvensenos atkartotojai kur nors – radijuje, televizijoje, troleibuse, ar kitur. Štai vieno pavyzdėlio nepagailėsiu: jei mūsų karius, kurie dabar patys į kariuomenę eina, eteryje kas nors, tyčia ar netyčia, pavadina ne šauktiniais, o šaukštiniais, tai šis pasakymas užsifiksuoja mano galvoje ir kartojasi, priklausomai nuo įspūdingumo, kartais net ir daugybę metų (o gaujelė, kurie mano mintis seka, tai išgirsta). Argi neaišku kaip pridera vadinti savo šalies gynėjus, jokiu būdu ne falšyvai. Ir visiškai ne beje: prieškaryje karių buvo 20 tūkstančių, bet Aistis Kos. Aleks. turėjo sugėdindamas eilėraštyje parašyti: vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs... Žinoma, neatkasinėkime karo kirvio, kad tuo kirviu pats, nuo kokio nors kunigaikščio Myškino, ar nuo kokio Raskolnikovo, į galvą negautum, Jonai Baranauskai! (Niekas, rodos, ir neatkasinėja.).
„Vis dar tyli ir myli“, – girdžiu dainuoja per LTR radiją vyriškis (o Radžis dainuoja: tavęs nemyli niekas, o tu taip visus myli). Bet yra jau ne vien taip. Kai sunkiems manęs kankinimams bangomis „suėjo“ maždaug penkiolika metų, tylėti lioviausi, pradėjau žmonėms skelbti, kad kankina mane bangomis – pažįstamiems ir nepažįstamiems. Sukaupdavau daug drąsos, ir pasakydavau. Šios drąsos tiek daug reikėjo (ir reikia) todėl, kad gėdą nugalėčiau, tą gėdą, kad turbūt tik apsijuoksiu kam nors tai pasakydamas. Bet dar daugiau drąsos reikėjo nugalėti tai baimei, kad gaujelė nepradėtų dar labiau kankinti, jei skųsiuosi, pasakosiu žmonėms.
O kokią gi reakciją, kokių atsakymų į šiuos kankinimų išpažinimus aš išgirsdavau? Visokių. Daug taip ir nereakcijos, nutylėjimo susilaukdavau. Arba klausimo: tai kaip atrodo tas kankinimas bangomis?, kaip aš tai jaučiu? Bet tai nupasakoti nelabai sekdavosi, nes žodžiais šiuos kankinimus konkrečiai nupasakoti neįmanoma. Nemažai kas atsakydavo ir... iš anksto paruoštu sakiniu (suprasdavau, kad tai ne spontaniški žodžiai, bet išankstiniai). Sakydavo: „Niekam nesakykite! “, – ir pridėdavo ištiestą pirštą sau prie lūpų, kaip žurnalo ar knygos viršelyje. Aš net išsigąsdavau nuo tokio slapukiško, nuo tokio „draugiško“ perspėjimo, manydamas, kad gal iš tikrųjų draugiškas, ir kuriam laikui aptildavau, nesiliaudamas mąstyti apie tą ištiestą prie lūpų pirštą. Dar sakė ir sako: „Tai psichinis susirgimas“; „Klausos haliucinacijos“. Arba, jei sakydavau, kad bangomis slogavimą sukelia, tai iš anksto paruoštu sakiniu atsakydavo, kad taip yra... „nuo žiedadulkių“. Kai sakydavau, kad kankina kankinančia būsena, tai atsakydavo netgi kėgėbistiškai niekšiškai iš anksto paruoštu, atsineštu sakiniu: „Nekalbėk nesąmonių! “ (sakė daktaras); „Nuo savęs, Jonai, nepabėgsi! “. Taigi, paskutiniuoju sakiniu, pasako maždaug taip, neva aš pats save kankinu, o jokios gaujelės su kankinimo aparatūra nei nėra. Tokio atsakinėjimo metodas, būtent metodas, kalbėjimo principas, tikrai kėgėbistinis, KGB jau labai seniai mėgsta tokiu metodu pasidaužyti, tai yra svaidytis kaip virtualia kuoka. Daug tokių smūgių esu gavęs: neva aš pats save kankinu, o ne KGB gaujelė kažkokiu ultragarsu (?), kažkokiomis bangomis kankina.
O iš pačios kankintojų buveinės, kai jų prašiau kankinimą išjungti, kai keliskart pakartojau „Išjunk kankinimą! “, „Išjunk kankinimą! “, tai kartą pasakė: „Išsijunk! “.
Beje, kad užsiminiau apie pirštus, tai pažymėsiu, kaip aš, kažkada labai seniai, gal 1997 metais ar net anksčiau supratau, jog KGB gaujelė kažkiek ir mato, ką aš matau, ne tik girdi ką mąstau ir ką kalbu. Buvo tėviškėje bulviakasis, kuriame „dalyvavau“ ir aš, rinkau išžarstytas bulves į „kãšiką“, kas dzūkuose yra pintinė: dideles į vieną, o „dramnas“ šį kitą. Bet dirbau skaudančia ranka – buvau susižalojęs vienos rankos pirštą, būtent smilių. Nedaug susižalojęs, tik tiek, kad nereikėjo piršto nei apsivynioti. Bet vis tiek skaudėjo, todėl, paduodamas atokvėpio bulvėms, vis dirsčiojau į pirštą jį apžiūrinėdamas, galvodamas kada užgis: ištiesiu prieš akis ir žiūriu kaip atrodo, kaip gyja ir kiek neužgijęs. Vienu metu, man stovint ir ilgai žiūrint į tą savo rodomąjį pirštą,... staiga šūktelėjo mergina iš kėgėbistinės buveinės: „Pirštas!!! “. Sušuko garsiai, nustebusi ir apsidžiaugusi tarsi „Eureka! “ sakydama; pamanytum, kokį nors neaiškų dangaus kūną dienų dienas stebėjo per teleskopą, ir štai pagaliau, netikėtai jį atpažino, net sušukdama: Tai pirštas!
Nuo to momento neabejojau, kad jie savo aparatūroje kažkiek ir mato, ką aš matau, nes man atidžiai žiūrint į savo pirštą šūktelėjo „Pirštas!!! “. Šį atvejį esu jau minėjęs, tik siauriau ir pikčiau. Merginų nenoriu piktai ir skaudinančiai vadinti. Merginų.





Tai reikšminga
Žanas Žakas Ruso senatvės knygoje „Išpažintis“ rašo: „Taigi aš buvau vagilius, o ir dabar dar kartais pasiglemžiu kokį nors mane viliojantį mažmožį: man verčiau jį paimti, negu jo prašyti“. (Kalbos istorijai mažmožėlis: dzūkiškas žodis „nucybrinti“ reiškia „pavogti“.).
Net pavydu, jeigu jis nemeluoja. Bet šią knygą rašo ne Jonas Ruso, o šių eilučių autorius, todėl negalėčiau pakartoti, plagijuoti šio filosofo žodžių, nes tokia praktika neužsiimu. Tačiau turiu apie tai šį tą pasakyti. KGB gaujelė (prieš daugelį metų), kankindami mane bangomis dažnai vaizduodavo, kad jie „tiria“, „tardo“ mane – taigi neva štai kuo užsiima, o ne kėgėbizmu kaip man aišku nei nedvejojančiam. Aš ir anksčiau, netgi visą laiką, spėliodavau, kaip jie dangstosi, kaip spekuliuoja, kaip išsilaiko šitiek daug metų prie lovio, t. y. kaip sutvarkyta, kad taip ilgai nuo šio nusikaltimo niekas jų, organizuotų nusikaltėlių, nenustumia (o kad juos areštuos, tai beveik niekad nesitikėjau, tik visąlaik norėjau ir noriu). Kaip jie įsitvirtinę, kaip apsidraudę? Spėliodavau, prisigalvodavau net tokių nesąmoningų prielaidų, kad jie mane seka t. y. naikina, už tai, kad aš neva esu ką nors iš tarybų valdžios pavogęs. O naktys, kuriomis kankindavo bangų sriautu, kankindavo labai žiauriai, tebesitęsė. Niekaip negalėdamas išmaldauti, kad nekankintų, imdavau save visaip žeminti, pasiruošęs kankintojams net ir padus laižyti (nes tokio sunkumo yra kankinimai bangomis!). Pradėjau save vadinti net ir vagimi, pradėjau naktimis jiems sakyti, kartoti žodį „atsiprašau“, nei pats nežinodamas dėl ko atsiprašau, nesilioviau save peikti kaip išmanau, manydamas, kad tokį mane, dvasiškai sumuštą neatsikeliamai, KGB amnestuos: imdavau ne tik mintimis, bet ir balsu naktimis jiems kalbėti, kad jie seka naikina mane – seniai jau pribaigtą, niekam vertą žmogelį, kvailą ir vagį, ir jau mirusį dvasiškai visiškai, o ir fiziškai menką. Net dainoje (Marijono M.) atsidūrė motyvas, kad aš miręs. (Kastyčio Kerbedžio dainoje sakoma: „Mirę nemiršta“). Bet nepadėjo joks nusižeminimas, nes nebuvo, kaip aš manau, mano savinieka jiems naudinga. Jiems reikėjo manęs tokio, kuriuo galėtų naudotis, kurį galėtų iškelti viešam ir visuotinam susidorojimui. Tą labai įtikinamai patvirtina ir kažkokio vyriškio rusiškai man pasakyti žodžiai, kuriuos man pasakė Vilniuje jau neprisimenu kokioje aplinkoje, nes praėjo begalė metų (per kuriuos net ir susenau): „Jievo nado padniatj tak, štoby vsią Litvą zagūdiela“.
Tada tuos žodžius išgirdęs, paslapčiomis tik nusijuokiau, jokios grėsmės sau neįžvelgdamas, atrodė, kad tai neįgyvendinama, kad tai tik beviltiškas politinių kenkėjų pyktis, ir man netgi smagu pasidarė, kad KGB žmonės tokie nepatenkinti už tiesos sakymą, kurią sakau mintyse, „Lietuvos aide“ ir „Vasarvidžio laisvėje“ esu parašęs. Bet daug vėliau po šio nurodymo „padniatj“ išgirdau (per pravirą savo kambario langą, naktį, kai bangomis nubudino), išgirdau kitą rėksnį, kuris man sušuko piktu kaip žvėries balsu: „Idi vpieriod!!! “. Tada jau išsigandau, nes buvau jau bijantis. Jau kentėjimų ir psichologinio baudimo, žmonių nesibaigiančio ėjimo į mane buvau patyręs (ne tuščia frazė „tas nuolatinis ėjimas į tave“, Erikos Masytės dainoje), ir kitko buvau pergyvenęs jau labai daug, ir per daug, tad visko jau bijojau (ir dabar nemažai bijau). Jau daug metų buvo praėję nuo tos dienos, kai sakė „Jievo nado padniatj tak... “. Todėl po raginimo, po sprendimo „Idi vpieriod!!! “ dar labiau susigūžiau. Matyt, todėl šitaip įsiuto ir pasakė, kad jau daug laiko gyvenau vos ne po lova – tyliai ir neaktyviai, atsiskyrėliškai, niekaip nesireikšdamas, nežiūrėjau televizijos, nepasiklausydavau nei „radijos“ (kaip dabar girdžiu šią „razglosnią“ pavadinant), tik į darbą Lietuvių kalbos institute trumpam nueidavau, kurį neseniai po ilgų ieškojimų buvau gavęs. Tokiu įsiutusiu balsu pro dantis tą „Idi vpieriod!!! “ iškošė, suriko, taip garsiai, kad mano viltis ko nors gyvenime siekti, atėmė visas ir bet kokias. Jeigu šitaip KGB varo į priekį, tai vadinasi varo į liepto galą. Tą reiškė tas „Idi vpieriod!!! “.
Kad aš nemiręs, priminė BTV televizija. Po daugelio nežiūrėjimo metų kai ją įsijungiau, pataikiau ant besikartojančios reklamėlės, kurioje būrėjas vyras sėdėdamas meta ant stalo kortas ir linksma išraiška, kažkaip geranoriškai nusiraminęs net su palengvėjimu sako: „Jonas nemiręs!, apie moteris galvoja! “. Nuo tol lioviausi mintyse kartoti „aš miręs“, „aš miręs“. Beje, jis nesumelavo nei vieno, nei kito, arba atspėjo (kaip pasakytų ekstrasensika tikintysis): viena merginų – kuriomis jau ir senas būdamas žaviuosi – taip mane sužavėjo, kad net iš televizijos ją išėmė: naktį pasileisdavau BTV televiziją, tuo laiku transliuoja dainas ir rodo nuogas, ekrane besimainančias, merginas; viena laiminga guli nuogu užpakaliuku, kita, dar laimingesnė, nuogom krūtimis puikuojasi; jos, krūtys, tokios dieviškai apsunkusios, tokios gražios, kad vien dėl jų televizijos pažiūrėdavau, tai tą merginą televizija iš savęs ir išėmė, nuostolį pasidarydama. Lyg nežinotų, kad krūtys ne tik kūdikius maitina, bet ir vyrus priartina bei prikausto. Ir mano eilėraščiuose tai parašyta.

Bet rodos apie vogimą buvau užsimojęs tarti. Tai ir tarsiu. Kartą įeidamas į parduotuvę, imdamas krepšį produktams, spėjau pamatyti, kaip... vyras parduotuvėje praskleidė savo lakuotą striukę ir staigiai pagriebęs iš lentynos kažkokį ploną termosėlį, akimirksniu susigrūdo jį į pamušalinę kišenę. Žvilgterėjo į mane, ir kuo ramiausiai išėjo pro kasas, panelėms, suprantama, jokio įtarimo nesukeldamas, nes savo išvaizda niekaip neatrodė panašus į vagilių (veikiau jau į kokį nors teisėsaugininką). Atsitokėjęs supratau, kad jis dėl manęs taip pasielgė, bet kaip konkrečiau tai suprasti, ne mano galvai suprasti. Gal tai buvo (jį suklaidinęs) manęs atkartojimas, nes viską ką aš pikantiškesnio padarau, KGB žmonės atkartoja. Betgi aš nevagiu. Tad gal tai buvo pamokymas kaip man elgtis! Pirmą akimirką, kai pamačiau šią sceną, mane apėmė gailestis ir nusiminimas: toks subrendęs, sveikas, padoriai ir kultūringai atrodantis, netgi gražus vyras – šitaip daro! Nebūčiau negirdomis to praleidęs, jei, kaip sakoma, vyras būčiau buvęs. Iš bangomis persekiojamojo tikėtis nieko išvis negalima, nebent savigynos!
Daug linksmiau man būdavo, kai panelė iš KGB buveinės – neapsikęsdami, kad nesiseka manęs savo bendrininku pavaizduoti – man pasakydavo: „Vagie! “. Tikrai jos visos žavingos. Dar kada nors pasakysiu ir tai, už kokį žavėjimąsi jos man sakė: „Nu ir bjaurybė! “. Nepykdavau ir dėl dainų, kai štai per „Lietaus“ radiją mergaitė dainuoja: „Man regis, tu esi melagis... “. Visi jas myli ir nieks nedrįsta pasakyti kaip ten nuostabu yra ranką uždėti. Gal Dievo tai duota tik man. Ir neduota.
Net Mocarto yra pasakyta, kad visos jos tokios.
Bet ir tai dar ne viskas, buvo daug žavingų „atsitikimų“. Priklausau vienam literatūriniam rateliui, kuris gavo nemokamų bilietų į Vilniaus teatrą. Gavau, kaip nevertas to ratelio narys, bilietą ir aš, ir nuėjau septintai valandai vakaro nevėluodamas. Pataikiau į vaidinimą „Kruvinos vestuvės“, bet tiesą sakant tiek jį temačiau, kad dabar nei neatsimenu ką vaidino. Mat per visą spektaklį KGB gaujelė bangomis įjungę laikė man dirbtinį kojų skaudėjimą – dūrimą čiurnose. Tuo veriančiu skausmu baudė, kurį įjunginėja beveik kasdien man namuose būnančiam, jau gal dešimt metų, nors, jeigu skaičiuočiau metus, pasirodytų, kad ilgiau. Štai šiomis dienomis tokį kojų skaudėjimą įjungia, kai žiūriu LRT žinias „Panoramą“ – valstybinei žiniasklaidai visada sieloje prioritetas, be to, „Panorama“ ne nihilistinė, nei nekrofiliška: kriminalinių kronikų nepaskelbia, kas kitiems tarsi privaloma (nors nei „Panorama“ nepaskelbia mano prašymo, kurį siuntinėju ir adresu „panorama@lrt. lt“, kad gyventojai išduotų teisėsaugai tuos, ir jų buveinę, kurie kankina mane bangomis ir seka mano mintis). Tame teatre skausmingą kojų varstymą man įjungė salėje šviesoms vos užgesus, o scenoje užsižiebus ir, žinoma, jau po liepimo, arba raginimo, visiems mobiliuosius telefonus išsijungti, kurį ir aš išsijungiau šiokį tokį turėdamas, jis dar skamba: nors merginos dainavimu, bet vis tiek mirtinoje teatro tyloje joks garsas negalimas – prognozuojamas ar neprognozuojamas. Matyt, gaujelei nelabai tiko, kad mano akys vaidinimą scenoje mato, kas pasitaiko maždaug kartą per dvidešimt metų, jeigu kankino skausmu nuo skambučio net iki skambučio, duriančiu skausmu kojose (deja, tai ne tik įmanoma, bet ir tiesa). Aš neturėjau kur dėtis, negalėjau nei paprašyti kankintojų, kad išjungtų, nei rėkauti, bet neketinau iš teatro ir išeiti, pirmąkart po šitiek laiko čia patekęs, nors žinojau, kad tokiu, išsinešdinimo, atveju skausmą išjungtų. Todėl pasiryžau iškęsti iki draperijos užsisklendimo ir žiūrėjau scenos meną, kojas bandydamas tai ištiesti, tai vėl po kėde pariesti, bet užsimiršti, nepaisyti skausmo ir keltis mintimis į spektaklį negalėjau per abi veiksmo valandas. Nieko negalėjo padėti nei saldainiai, kuriais gretimai sėdinti ponia mane pavaišino, man pažvelgus į ją, ką ji čia teatre ir tamsoje valgo.
Kai prasidėjo antraktas, išėjau su visais žiūrovais pavaikščioti ir pasivaikščioti, pavydžiai praeidamas pro tuos, kurie gurkšnojo prie baro staliukų Alytaus brendį ar bent kvapnią kavutę, nors ji iš termoso – tai atrodo skanu, naudinga ir geidautina tokiam socialiai užangažuotam. Buvau – nors jau senas – džinsuotas pablukusiu ir net paplyšusiu kostiumėliu, bei nesiskutęs maždaug savaitę, tad ir žmones truputį bijojau išgąsdinti, prie jokio būrelio besišnekučiuojančių nesigretinau, nors drąsos dar turėjau. Sukant ratus antrakte ir žmones poniškus apžiūrinėjant, atsivėrė tolimame kampe durys ir pro jas pasirodė teatro režisierius R., kuris perėjo per recepciją kaip amfiteatre Cezaris su palydovu sau iš paskos, ir aš vos spėjau pasitraukti jam iš kelio žingsnį paspartinęs. Bet visa tai tik preliudija, ką pasakyti noriu. Be malonumų neketinau apsieti ir nužiūrėjau dvi merginas, kurios ne vaikščiojo, bet prie durų kalbėjosi; jų viena man buvo pažįstama, o svarbiausia – šiame vakarėlyje pati ir gražiausia. Nujausdamas, kad antraktas jau baigiasi, nutariau žygio nebetęsti ir sustojau prie jų, joms dėl to, kaip pasirodė, jokios žalos nepadarydamas, nes abi netgi nusišypsojo kai priėjau. Bet tai ne viskas:... netekus nei šnektelėti, nei prasižioti, jos tuoj pat nuo manęs atšlijo, sakyčiau, stryktelėjo nuo manęs salės link, tarsi nuo kokio paskiausio skambučio, po kurio reikia paknopstom skubintis, nes duris į spektaklį bematant uždarys ir reiks prašyti kad dar pravertų, (ir, kas žino Kristaus žodžius „Prašykite ir gausite... “, tie išsiprašo tokiu pavėlavimo atveju). Šitoks elgimasis pasitraukiant nuo žmogaus niekingas todėl, kad pažįstamas ir taikomas man nuo seno laiko kaip neabejotinai kėgėbistinis. Nors taip atgrasančiai man „trinktelėjo“, bet laikiausi savo, ir pajudėjau į parterį neatsilikdamas vis tiek paskui jas – jų grožis nugalėjo bjaurų jų žestą. Paskesnė ėjo ta gražiausioji, ko aš ir laukiau kad galėčiau pasigėrėti išskirtiniu jos sudėjimu, talija, kurios ji nepaslėpusi po suknele, nors ir suknelė tokią taliją gundančiai rodo – buvo džinsinėm kelnėm. Į teatro salę iš fojė šiame teatre įeinama lipant trumpais laipteliais, kurie buvo neapšviesti. Toji gražiafigūrinė priėjusi laiptelius kiek stabtelėjo, lyg nematytų, kaip čia tamsoje stotis ant pirmutinio laiptelio. Tas momentas man buvo palankus ją „paskubinti“, todėl iš paskos „nekantraudamas ir skubindamasis“ aš nepastebimai kumštelėjau atbulais pirštai į jai į nuostabų užpakaliuką, tarsi netyčia, o gal kaip koks kaimo jurgis – (kitaip sakant, velnias žino kaip koks, nelabai lengva jų galvoseną pažinti). Jinai, lyg šio nemandagumo tikėjusis, šūktelėjo tuo prisilietimo momentu:... „Vagis!!! “. Gan garsiai ir man tikrai netikėtai. Aš nieko jai neatsakiau, bet tokio draugiško „pripažinimo“ pralinksmintas ir padrąsintas,... pirštais paspaudžiau jai toje pačioje vietoje antrąkart, t. y. prisiliečiau vėl, kai ji buvo tamsią laiptelių atkarpą jau bebaigianti kopti, nelyginant iš drevės bičių medų. Šiuokart, kai bakstelėjau švelniai antrąkart, ji vėl staigiai kai ką pasakė. Neatspėčiau ką, jei nebūčiau išgirdęs. Tokiu pačiu garsiu savo moterišku balsu šūktelėjo: „Žurnalistas!! “. Šūktelėjo man ir pačiai sau. Šįkart atsigręžė. Tiek, kad mane pamatytų, o gal, kad veidelį parodytų, kuris pamačiau kad juokiasi. Juokų čia, žinoma, man nedaug, nes vėl tapo aišku, kad mane, ar nesu storas, seka ir tiria ne tik KGB gaujelė, bangomis mane kankinanti, bet ir publika. Tiksliausiai sakant – nei tiria, nei seka, o vertina, įvertina ir konstatuoja kas aš. O mano jautimu sakant – psichologiškai naikina mane.
Taigi išeitų, kad ne be reikalo ir kai kurie tyčiniai praeiviai, niekad nesibaigiantys už mano lango nuo 1993 metų, mane pralinksmina rusiškai šūktelėdami: „Piderast! “; lyg numodami į mane ranka kaip į nevertą „garbės sargybos“ nei kankinimų. Bet tai nereikšminga. Tarp kitko, vagiai, manęs neskaitant, yra patikimiausi žmonės. Jeigu imsime žymiojo rusų pedagogo Makarenkos pavyzdį. Jis aprašo, kad vienoje sunkiai auklėjamųjų paauglių kolonijoje kolonistai turėjo savo asmeninių pinigų iždą, ir niekaip negalėjo apsispręsti kam, į kieno rankas, tą iždą atiduoti saugoti ir jį seikėti. Kolonijos auklėtojas nutarė tą iždą atiduoti saugoti... vagiui!, kuris kolonijoje sėdėjo už vogimą. Ir ką gi moralas! Nepradingo iš iždo nė pusė kapeikos, kol iždas buvo vagies rankose, jau nekalbant apie visą kapeiką, kuri vertę turėjo ir tais „čistkos“ laikais!
2015 m. rugsėjis









P. S. Visas prašymas, kurį šiame straipsnelyje minėjau, kurį jau seniai (daugiausia elektroniniu paštu) daug kam siuntinėju, yra toks:



Jono Baranausko, gyv. Fabijoniškių g. 43–11, Vilniuje

Prašymas žiniasklaidos institucijoms
Politiniai nusikaltėliai jau labai daug metų seka mano judėjimą, mano mintis, ir kankina per atstumą įvairiais kankinimais, kuriuos kentėti man labai sunku. Dėl to ne kartą kreipiausi į teisėsaugos institucijas, pateikiau ir pavardes žmonių, per kuriuos nusikaltėlių buveinę būtų galima aptikti. Bet nusikaltėliai vis tiek nesiliauja mane sekę ir kankinę. Todėl malonėkite paskelbti tai, kad yra sekamos mano mintys, mano judėjimas, ir kad kankina mane nuotoliniais kankinimais – tie, kurie mintis seka. Tuo padėtumėte šį nusikaltimą nutraukti.
Redaguojate Jūs geriau negu aš, bet gal būtent šitokį tekstelį paskelbtumėte:

Buvęs „Lietuvos aido“ žurnalistas Jonas Baranauskas mums rašo, kad politiniai nusikaltėliai seka jo mintis, jo judėjimą ir kankina jį nuotoliniu būdu jau labai daug metų. Dėl to jis ne kartą kreipėsi į teisėsaugos institucijas, pateikdamas ir pavardes žmonių, per kuriuos nusikaltėlių buveinę būtų galima aptikti. Bet nusikaltėliai vis tiek nesiliauja jį sekę ir kankinę nuotoliniais kankinimais. Todėl jis prašo, kad kas nors išduotų teisėsaugai – tuos, kurie jo mintis seka ir kankina, kad išduotų kankintojų buveinę. Jis mãno, kad yra daug žmonių, kurie žino minėtų nusikaltėlių buveinę, žmonės žino ir juos pačius.

Gerbiamieji, jeigu esate humaniški, paskelbkite šį prašymą (kad ir perredaguotą). Tuo viliuosi pasiekti mano minčių nesekimą ir nekankinimus.
Būčiau labai dėkingas!

_____________________P. P. S. Vos šį straipsnį kompiuteriu rašyti pabaigiau, įjungė bangomis KGB srutų gaujelė man kūno šaldymą, nors oras dar šiltas ir iki šio momento šalta man nebuvo. Šaltis dirbtinis. Kažkokiomis šaldomosiomis bangomis (šaldomaisiais spinduliais) šaldo. Dar ir kankinimą kankinančia savijauta įjungė, kad, ir tad, turiu sakyti, ir net kartoti jau sakralinę frazę: „Išjunk kankinimą, išjunk“. Nežinote, kaip sunkiai KGB srutos („srutai“, anot teisingumo ministro Š.) mane baudžia. Jie mane „gano“ dieną ir naktį, taigi nusikalsta 24 valandas per parą. Kiek metų, tiksliai nežinau. Bet tikrai jau ne mažiau kaip dvidešimt (seka mano mintis, mano judėjimą ir kankina bangomis).




Daina trumpai ir aiškiai
Per LNK televizijos „LIUKS“ kanalą išgirdau dainininko Stano atliekamą dainą, kuri daug pasako apie manęs kankinimus: „Myliu aš tave labiau, negu bet kurį kitą – viskas tuo pasakyta; pirmąkart taip beprotiškai ir aklai“. (Jei nugirdau šiuos žodžius netiksliai, labai atsiprašau ir juos atsiimu.).
Tikra tiesa. Kasdien bangomis kokiu nors kankinimu nusikaltėliai mane kankina, jau maždaug dvidešimt metų: jei ne blogąja savijauta, tai dirbtine sloga, kvėpavimo apsunkinimu... Kad nors naktimis nekankintų, leistų miegoti.
Rodos, ta daina turi jau nemažai metų.
2015 m. rugsėjis

„Per“
Kiekvieną naktį kankintojai savuoju eteriniu ryšiu man pasako kokių nors žodelių, ar trumpų, dažniausiai dvižodžių, sakinukų ar frazių. Jie be reikalo aušina burnas, nes nesuprantu ką jie man sako, jau nekalbant apie tai, kad toks kalbėjimas yra nusikalstamas, kaip ir minčių sekimas, kaip ir tai, kad mane visaip kankina – pavyzdžiui, dirbtiniu kojų skausmu (jų apačioje). Nemažai žodelių atskraidina man į ausis ir dieną. Vienas tokių – jau seniai man kartojamas – yra jų žodelis... „Per“. Kartais pasvarstau, ką gi tuo žodeliu jie nori man pasakyti. Tesuprantu, kad tai prielinksnis, jei ir tai suprantu teisingai. Gal spėlioja per kurią žiniasklaidos priemonę bus paskelbtas mano prašymas, kad jų buveinę žmonės išduotų teisėsaugai, pagalvoju. Bet šis spėjimas nelogiškas.
Praeitą vidurnaktį, kai nubudino bangomis, pradėjau mintyse svarstyti ką reiškia tas „Per“, taip dažnai kartojamas, o ir praėjusią dieną šį žodelį man pasakė. Naktį man bemąstant ką tas žodelis reiškia,... balsas iš jų buveinės paaiškino: „Per“ reiškia: „Per visą gyvenimą“.
Vėl. Kai tik šį straipsniuką rašyti baigiau, riktelėjo vyriškas balsas iš jų, iš KGB, buveinės: „Tiek!! “. Spėju, kad tuo perspėjo, jog rašyti man šiandien leidžia tiek, kiek dabar parašiau. Bet koks kieno reikalas kiek aš rašau ar nerašau! Ne nusikaltėlių tai reikalas. Jei jiems nepatinka ką rašau, tai tegul neseka ką rašau. Minčių sekimas – sunkus nusikaltimas.
Šį momentą įjungė dirbtinį galvos skausmą. Gal pradėtų koks nors prokuroras pradėti šių nusikaltėlių paiešką!? Labai prašau.
A propos. Būdavo, kai mintyse sumanau ką nors daryti, tarkim, „eisiu kurią nors dieną po darbo dar į miestą, o ne stačiai namo“, tai jaunas vyrukas iš jų, nusikaltėlių, buveinės man šūktelėdavo: „Dabar! “. Suprasdavau, kad šitaip ragina daryti iškart, ką sumaniau, o ne kažkada ateity. Niekad jų neklausiau. Bet, iš esmės, konkrečiai ir aiškiai, jie, galima sakyti, beveik niekad nieko ir nereikalavo.
2015 m. rugsėjis
____













„Pabudai! “

Knygos, kitaip teksto skyrelis

Kol dar pabundu, parašysiu skyrelį „Pabudai! “. Tai ne juokas. Juokas gal tik kokiam nors dainos herojui, dainoje, sakykim, „Juoda orchidėja“, kurioje pasakyta: „Duok Dieve pabusti! “. Mane gaujelė, bangomis migdanti ir žadinanti (sic!, tikrai taip daro, ir ne bet kiek, o maždaug 20 metų!), bangomis gali mane ir nužudyti kada panorėtų. Todėl, kai rytais senis iš KGB buveinės velnio ryšiu man nubudintam pasakydavo, kad štai, gyvate Jonai, dar „Pabudai! “, susimąstydavau, prilaikydavau kvėpavimą, nes išsigąsdavau, tuoj supratęs, kad galėjau ir nepabusti: tas „Pabudai! “ reiškė, kad „galėjai ir nepabusti“.
Toks pavojus nepabusti, ir ryte perspėjimas „Pabudai! “, kildavo už tiesos sakymą, kurį mintyse arba balsu gaujelei sakydavau iš vakaro: dieną iš vakaro vadindavau juos organizuotais nusikaltėliais, KGB gaujele. Argi aš galėjau meluoti, kitaip galvoti ir sakyti!; o, pavyzdžiui, mintyse ką nors vertinant, jei vertini rimtai, meluoti išvis neįmanoma, fiziologiškai neįmanoma; antra vertus, jei meluočiau, iš dalies tai būtų melavimas sau pačiam (kas visai nesvarbu), o kas gaujelei naudinga, ar priešinga mano principams, pavyzdžiui, visuomeninės laisvės principams, šito, bent jau mintimis, nekalbėjau jiems niekad. Ir dainą girdėdavau, per LRT ar „Lietaus“ radiją, dainą su žodžiais „tavo širdis po mano delnu“, kuri, šis dainos motyvas, mano mintį vedė į tai, ką sakiau: yra man pavojus nuo jų, nuo kankintojų, mirti. Nors vėliau per „Lietų“ dainoje „Kažkada mes šokom“ išgirdau sakant: „širdies negaliu sustabdyti“, kas tik šiek tiek nuramino. Dar ir nuskandinti mane gali, nes bangom pasiekia net ir vandenyje pasinėrusį (deja, ir tai tiesa, nors ir kaip baisu bei pavojinga ją pasakyti; ačiū visagaliui visatos Tvarkytojui, kad rudenis prisiartėja: „artinasi“, – kaip sakydavo mažai raštingas mano tėvas, už tave, KGB gaujelės tvarkytojau, raštingesnis – artinasi metas, kuriuo, dėl vandens Neryje atvėsimo, aš jau nesimaudau); štai daina „Ar bijai, Lietuva (ne „Lietuvà“)? “ tarsteli: „tavo plaučiuose vanduo“; o vyriškio atliekamoje dainoje (per LRT radiją) išgirdau frazę: „nusineš tave vanduo“.
Kai kalbėjo, kad nuskandins barkentiną „Meridianas“, tai čia apie mane kalbėjo. (Ta proga parašiau meilėraštį, t. y. eilėraštį „Betgi balto laivo burės jau iškeltos! “, jis randamas literatūrinėje interneto svetainėje Rašyk. lt, įkeltas joje 2015. 05. 13.). Beje, visokiu lygiagrečiu, analoginiu mano gyvensenos atvaizdavimu, gyvenimo detalių atkartojimu mano asmeniniame kelyje ir medijoje KGB užsiima jau labai seniai; atvaizduoja tai, ką tikroviškame gyvenime pergyvenu, ir tai ką mintyse apmąstau. Konkrečių atkartojimo pavyzdžių nefiksavau, nes man tai baisu, ir kad vėl nepakartotų baisu, be to, man labai šlykštus toks jų „darbas“; bet to, visą laiką (kažkaip man pačiam nesuprantamai) bijojau, kad nepaaiškėtų, jog visa tai daroma dėl manęs, kad tarp eilučių visur kalbama apie mane. Ir rodoma. Visokio siejimo su manimi prisižiūrėjau ir prisiklausiau iki soties, t. y. iki koktumo! Tai dvasią naikinantis veikimas, manęs baudimas, nenutrūkęs iki dabar. Labai man šlykštus toks užsiėmimas, labai (gal todėl taip ir daroma, Mamontovas nemelavo dainoje sakydamas „ko bijosi, tai ir bus“). Negaliu nugalėti šio pasišlykštėjimo tokiu KGB žmonių „darbu“, pasišlykštėjimo kalbėjimu „metaforiškai“, girdimu visur, kur aš apsiverčiu, kalbėjimu visokiais simboliukais ar alegorijomis (kaip, pavyzdžiui, ir apgraužto kaulo padėjimu man ant tako). Antai nuo 1992 metų per televiziją (net ir iš Maskvos!!!) pradėjo... į mane panašiuosius rodinėti! Ir tai baigėsi, matyt, tik tada, kai žiūrėti televizijos aš išvis lioviausi. Arba, tarkim, pavyzdėlis: tarkim, jei aš kur nors valgykloje pietaudamas lėkštėje radau plauką, su vargu jį išmečiau ir ilgai šlykštėjausi, tai sekančią dieną atėjęs į darbą... plauką randu ant durų rankenos priklijuotą, prie kabineto durų, kuriame dirbu vienas. Dar ir žodžiai velnio ryšiu pasigirsta: „Plauką mato! “. Įžiūriu plauką, nors akiniai reikalingi ir į tolį žiūrėti, ir skaitymui. Pavyzdėlį dar pasakyčiau kad ir tokį: kai savo novelėje „Strateginės vietos“ merginų papų (krūtų) krūtelius pavadinau krūteliais, tuoj per televiziją pramoginėje laidoje krūtelius, kažkoks nepraustaburnis, nei iš šio nei iš to pradėjo vadinti taip, kaip man nepatinka ir neskoninga, neestetiška.

Kad bangomis gali nužudyti, įsitikinau savo kūnu, siela ir kailiu: aiškiai kaip dieną žinau, kad širdies plakimą būtent bangomis buvo (labai smarkiai) sutrikdę 1996 metais, kai KGB, atsirakinę mano butą ir radę jame mane vieną, prievarta išvežė į psichiatrinę ligoninę; bet toliausiai gražu (ne „toli gražu“) ne dėl to mano širdies ritmas vieną valandą sutriko, sutriko taip neregėtai, smarkiai ir pavojingai, kad maniau numirsiu – bangomis ritmą sutrikdė! (nedomina tokia, taip veikianti, aparatūra prokurorų nei žvalgybininkų, tarytum neegzistuojančių! Kankintojų, irštvelė yra Vilniuje, sužinokite konkretų jų adresą ir stverkite, kad nė išsilakstyti nespėtų). Du kartus bangomis buvo nualpinę (parkritau ant grindų) – irgi su labai aiškiu, tiesiog kūnišku jautimu ir suvokimu, kad alpina, griauna kažkokiu išoriniu, kažkokių bangų poveikiu – vien tik išoriniu, nematomu ir, vaizdžiau sakant, nei užuodžiamu bangų poveikiu.

Kiek aš tuo tikiu, kad KGB gaujelė bangomis mane nužudys? Maždaug tiek, kiek būna mėnulio apšviestumas mano kambaryje su dienos šviesa lyginant. Kai mėnulis visa pilnatimi žvelgia mano kambarėlin pro langą, o aš guliu lovoje sunkiai alsuodamas, kentėdamas, pavyzdžiui, kankinimą karščiu (nuotoliniu būdu daug kankindavo ir karščiu, kurį, jei smarkų įjungia, atlaikyti ne ką lengviau negu baudimą šalčiu, baudimą šaldymu viso kūno, nors kartais, mano laimei, šaldo tik kojas) – kai guliu kankinimus kentėdamas tokioje nakties šviesoje, aš ir pats apie mirtį pagalvodavau (bet dabar sakau: niekad nesižudyčiau!). Liuksais neišmatuosi kokia mėnulio šviesa kambarį apšviečia. Geriau pasiklausyti operinės dainos apie „mėnulį“, kuriam sudėta tiek daug dainų (sakančių ir nepasakančių kas jis toks), geriau pasiklausyti dainos „Kas tu...? “, negu tokius matavimus daryti. Bet, protą atgavęs, prašau, laikykite tai literatūriniu inkliuzu šiame skyrelyje, ne realiu tokios banditiškos tikimybės pasvarstymu. Pagaliau, gaujele, žinokite ir tai, ką nukentėjusieji sako: „dantis už dantį“, „akis už akį“. Taip turi būti atsiskaitoma, ne taip, kaip, sakykim, Norvegijoje, kur, anot žurnalisto Sigito Krivicko, už kiekvieną nužudytą žmogų Breivikas gavo maždaug po tris mėnesius kalėjimo, kuriame trys kambariai ir galimybė išeiti auštąjį mokslą. Net tėvas jo išsižadėjo; va čia tai jau bausmė.

Čia leiskite fantazijos įlieti: kai matydavau įvedamą jį į teismo salę, bandydavau įsivaizduoti, kaip jis nustemba, jei visi teisėjai ir teismo tarėjai (kurie prisiekusieji pas mus sovietmečiu būdavo civiliai, iš prastuomenės ir visuomenės, gal ne visi ir partiniai), jei teisėjai jam, Breivikui, įvestam į salę visi... sinchroniškai (sutartinai!) atsistoja ir... nusilenkia, ir prideda kiekvienas prie širdies dešinę ranką, kas reiškia... Toliau nesapnuosiu. Štai per radiją dainuoja:,, Tau dovanotas rytas kiekvienas... “.
2015 m.
______________________


Leiskite pasiūlyti tą eilėraštį apie barkentiną. Ne apie barkentiną:




Betgi laivo baltos burės jau iškeltos!

Sėsk į mano barkentiną, mano dona,
Tavo plaukus, tarsi burę, liečia vėjas –
Baltą burę vėjas varo mums į jūrą,
Ar tu žiūri į mane, ar tu nežiūri.

Aš šio balto savo laivo kapitonas
Duodu ženklą tolintis nuo kranto –
Tavo juokas barkentinai davė toną,
Ką jai sako ir įsako – ji supranta.

Dar tu nori pasakyti viso gero,
Betgi laivo visos burės jau iškeltos –
Ir jūreiviai laivo trapą atidaro,
Ir stiuardas duoda ranką, ir nešalta.

Mes išplaukiam tiesiai šviesiai į pasaulį.
Vandenynas iš sidabro bus banguotas,
Po dangum bus mūsų puota, ir po saule,
Ir lietus, mieloji mano, bus tau duotas.

Betgi laivas tavo lobį nugramzdino.
Plūduriavo lyg vainikas nepaskendęs
Ir žuvėdrą apsvaiginęs,
Ir paskendęs,
Ir manęs prisilietimo neišvengęs.

Šito laivo baltas triumas visgi matė
Basą žingsnį ir kvatojimą be galo,
Ką slėpei, deja, ir man tai pasimatė –
Matė gėdą nesibaigiančio finalo.

Šitas laivas tavo lobį nugramzdino.
Plūduriavo vandenyne nepaskendęs
Ir žuvėdrą apsvaiginęs,
Ir paskendęs.

__________



              Kitą dieną

Nuodėminga ir begėdė saulė teka,
Ji raudona, tarsi šviečiantis žibintas,
Bet vis tiek man nesimato jūros tako,
Nors iš vakaro šis takas jau numintas.

Vandenyne saulė gėdą paskandina,
Savo gėdą, tokią gražią, tyliai slepia,
Tai todėl, kad ji beprotiškai raudona,
Tai todėl ir jokio tako nesimato,
Mano dona.

Nuodėminga toly saulė tyliai teka.
Ji skaisti ir velniškai raudona.
Tu žinai, kad tavo lobis atiteko
Šito laivo kapitonui, mano dona.

Ar jutai, kaip vėjas užpūtė krūtinę.
Šitoks vėjas tik ant denio gaiviai plaka –
Burę plaka ir atvaro į krantinę –
Ak tu Dieve, į kelionę paskutinę.

Šito laivo baltas triumas daug ką matė.
Nesakyk, kad tavo juoko nei nebuvo.
Jei manai, kad šio nusikaltimo nieks nematė,
Tai ir iš tikrųjų jo nebuvo.

Baltą burę vėjas plaka kaip ir plaukus,
Šiltas vėjas tau įlindo prie krūtinės –
Tu buvai beveik nuoga toli nuplaukus
Į šią vasarą kelionę paskutinę.

Kitą metą vėl keliausim jūros plotais
Ir saulėtais, ir lietingais, ir miglotais.
Kai nebus melsvoj padangėj paukščių tako –
Vien tik burę šiltas vėjas tyliai plaka.



Vilniuje, 2012 metai




P. S. Kartais pagalvoju, kad gal jiems ir „per brangu“ mane nužudyti, juk, pavyzdžiui, kiek daug apie mane dainų sudėliota. Tikrai daugiau, negu apie mėnulį, kuris nežinia kiek metų dar gyvens. Dainų tikrai daugiau, negu apie kokį nors putiną (pasidomėsiu, ar tai lietuviškas žodis). Žinoma, man ir galvoti pavojinga.

_______________________









Vinigretas

Neskoningo pavadinimo rašinys

Ką dar tau sakyti, „mergáite iš tolimo krašto“, ir iš šio rašto? Kad tave myliu labiau nei save, tu žinai. O gal nežinai, kad draugas Petras, oi, atsiprašau! – caras Petras I, įvedė mokestį už barzdas, prastuomenei ir bajorams (jei KGB mane kaleiman sodins, tai tegul patalpina bajorų skyriuje, nors prastuomeninkas ir bajorystės dokumentų neturiu). Patiko tam carui Europa, graži ir civilizuota. (Man tai patiktų tas neekspansyvus rusų caras, spėjamu vardu Michailovičius (bet, iš carų, ne daugiau), kuris pastatė „Prasidėjimo“ vienuolyną – „Monastyr začiatija“; jis negalėjo su cariene susilaukti vaikų, tad įsteigė vienuolyną, kuriame vienuoliai turėjo melstis už tai, kad vaikų su cariene jis susilauktų; nežinau ar poteriai ką nors padėjo, vienuoliai, be abejo, meldėsi rytais ir vakarais, o gal ir dieną votyvoje, tik, žinoma, ne parlatoriume.). Kaipgi nepatiks Europa – viso pasaulio bamba, Senasis žemynas!; juk viskas kas sena, yra kaip Napoleono konjakas, kurį man, kaip „bajorui“, taikėsi net sovietmečiu pamatyti dolerinėje parduotuvėje, nors įeiti į ją neturinčiam dolerių buvo beveik neįmanoma. Pasirodo ir tada, XVIII amžiuje, Europa – kaip mergaitė, kurią karalaitis Paris ant žirgo parsinešė iš kautynių šalies – patraukli buvusi. Kaip mergaitė, kurią ir aš visur sutinku, o Vilniaus senamiestyje – dažniausiai. Čia „paslaptėlę“ vieną pasakau: 1993 metais senamiesčio taupkasėje matydavau plakatą, kuriame stovi ji, laikydama Europos mėlyną vėliavą, su baltomis kaip Dangaus Karalienės nimbe, žvaigždutėmis. Viena jos krūtis, pilnatviška tarsi gyvenimas, buvo nuoga tame plakate, o kita pridengta dėl saikingumo ir iki skaistumo. Ji laikė, tarsi Žana d Ark, vėliavą laisvai ir nesivaržydama, vėliava klostėmis atsipalaidavusi, vėjo neplaikstoma – šiam fone ta mergaitė buvo neatsigėrėjama tarsi laisvė. Stovėjau eilėje – tada eilių dar buvo – bet neprailgo stovėti ten, kur ši mergaitė matydavosi. Kas gi galėtų būti puošniau, negu krūtinė! Be kurios kūdikis neužauga, trokštantis nuolat geidžia.
Jeigu toliau, tai... Petras I su diduomene kartą slapta į Europą nuvažiavo pasimokyti laivų kaip statytis. Tik visi buvo persirengę dailidės rūbais ir nešiojo lentas bei rąstus kažkuriame Hamburgo uoste kaip eiliniai. Petras, caras būdamas, kišenėje, be abejo, turėjo daug auksinių, tad problemų kaip ir nebuvo. Irgi į ten, į Hamburgą, ir mano senelis Stasys pėsčias iš Aleksiejiškės kaimo žvyruotu keliu buvo nuėjęs, nes norėjo laivu į Ameriką nuvažiuoti, bet turėjo, vėl pėsčias, grįžti namo atgalios, nes į laivą nepriėmė dėl akių nesveikatos. Oi, vargas!
Šitaip pasimokinęs, caras grįžęs pats prisistatė laivų, o sausuma prasimušė, gal nei nešaudydamas vintovkomis, per latvių Liepoją, kelią prie Baltijos jūros – prasimušė kelią į Europą per báltų neužšąlančią jūrą, nepakartojamą kaip Aivazovskio paveiksluose Feodosijoje, saugią dėl neštormų, kurių bangos kitur siekia net devynis metrus aukštumo. Bet tai tikslu tik apytikriai, smulkiau nežinau kaip ten buvo. Liepojoje yra muziejėlis (jei dar jis veikia, šalyje jau neprievartinėje), kuriame Petras nakvojo, ten daugiau apie invaziją pasakytų panelė gidė, rodydama pirštu, kurį tada 1977 metais, rodydama ištiesta ranka, ji pakišdavo tiesiog man panosėje, ir aš vos susilaikiau už to žavaus pirštelio nepastvėręs, bet per daug aplinkui buvo nebylių žmonių, kurie rodos tik ir laukė kada mane sučiupti (žinoma, pasikėsinimo į mane pavojaus tada nebuvo jokio, lyginant koks dabar jis yra – kur beeičiau, visur manęs tyko laukiantieji, į mane einantys, ir pirma manęs kaip forvateris bežingsniuojantys). Ką man, et visai turistinei company, ji sakė, kai muziejuje buvau, esu jau pamiršęs. Šautuvas „vintovka“ vėlesnių jau laikų, šitaip vadinosi todėl, kad jo vamzdis viduje, įvija buvo kaip sriegis, reikalingas, kad kulka išlėkdama suktųsi (rusiškai „vint“ reiškia sriegis, gráižtva, todėl „vintovka“ šautuvas vadinasi). Dar buvo berdankės kažkuriais laikais rusų kariuomenėje.

*Kaip nenutolti nuo temos, kai KGB srutų gaujelė seka mano mintis ir kankina bangomis blogąja savijauta! Iš kur jie ėmė kankinimo aparatūrą!! Iš dar didesnių nusikaltėlių, negu patys!!!

Nedaug benorėjau paaiškinti – tik apie vieną kapeiką, o štai nueinu net į griovį, baudžiaunininkų iškastą, kad iš balos vanduo nutekėtų ir šienaujamos pievos daugiau atsirastų, galvijams žiemai iki pavasario reikalingos kol žemė nesužaliuoja. Visąlaik šitaip būna. Dzūkai griovį vadindavo skolintu žodžiu „ravas“, lyg neturėdami savo artikuliacijos, nejausdami, kas gražiau. Tas Pirmasis mokestį už barzdas užvedė ne visiems vienodai. Nebuvo, kaip sakydavo Gorbačiovas, „ūravnilovka“, už savo barzdą valstybės iždan sumokėti reikėjo skirtingai. Žodžiu, jei nori barzdą išlaikyti, mokėk, bajore, po 30 kapeikų, o tu, barzdotas valstieti, įvažiuodamas į Maskvą, vieną kapeiką mokėk! Nieko sau „lygiava“, ne lenininkiška, socialinis kontrastas kaip kastų visuomenėje! Bajorų sluoksnis mokėjo po 30 kapeikų, o štai prastuomeninkai, įvažiuodami medinin šiaurės miestan, turėjo sumokėti... po vieną kapeiką! Daug tai, ar mažai? Žiūrint, kas kiek turi. Aš jau negalėčiau įvažiuoti į Maskvą traukiniu, nei su „Zaporožiečiu“, kuris buvo didžiausias, mano tarybiniame gyvenime, materialinis pasiekimas, ir tai tik su tėvo pagalba pasiektas.
Žymiai mažiau mokėjo mužikas, negu ponas. Lygiavos pasitaikė tų laikų nelygybės hierarchijoje! O buvo ir taip, kad mokesčius valdžiai mokėjo vien tik valstiečiai, o valstiečių, atsiprašau, išnaudotojai bajorai mokesčių išvis nemokėjo. Kažkur taip yra buvę, man rodos. Pas mus, į Vilnių įvažiuodamas prašalaitis turėjo ne kapeiką, o akmenį prie miesto vartų iš vežimo išmesti – kokį pakelia, ir ne mažesnį kaip kopūsto galva. Reikalingi akmenys buvo miesto gynybinei sienai statyti, kurios fragmentų Vilniuje matydamas į XVI amžių nusikeliu. Dar ir dabar į Vilnių atveža akmenį, net Izraelio prezidentas atsivežė, atsiskraidino, rodos, 2012 metais. Gal garsiausias, po Puntuko ir Barstyčių, mūsų akmuo yra Arkikatedros aikštėje, Gedimino miestui priminti kada gimė.
Barzda rusams būdinga, bet ne mano reikalai barzdos; ji pati savaime jokiam kraštui nesvetima (net kunigų barzdotų yra, o kažkada kažkurį mūsų kunigą literatą vyskupas barė už tai, jog šis akinius nešiojąs, kas atrodė kunigui nederantis dalykas; kaip ir, pavyzdžiui, Dostojevskio laikų rusų vienuoliui netinkamas dalykas buvo uogienę valgyti). Jei būtų barzda tanki man ant smakro, aš už vieną kapeiką ją irgi nenusiskusčiau. Pasiauginčiau barzdelę europietišką espanjanką, kas, neišvaizdžiai atrodantis nenori patikti merginoms! Bet iš kur aš galėčiau žinoti, kas joms patinka, kai jos aiškiai nieko nesako, o tik akimis spindi ir mirkčioja. Nežinau, kas tau patinka, kai tyli kaip laputė Vilniaus užeigoje, mergele, kilnodama garuojančią kavą prie lūpų, o kita ranka lėkštutę laikai palei krūtis, kad neužlašėtų ant gražios suknelės? Aš niekad nesužinojau apie ką mąstai, ko nori. Dvejojau dualizme, kaip Krėvės kunigaikštis Šarūnas, šį vardą mūsų vardyne pirmas padavęs.
Prisimenu, ką „lotynai“ apie barzdą pasakė: „Ne barzda daro (facit) profesorium“. Rusų juodai barzdotas, pavyzdžiui, man yra girdėtas filosofas pavarde Sagatovskis, jo knygą skaičiau 1973 metais, ir gal dar sakiniu arba dviem apie tai prasiplėsiu savo puslapiuose. Mano mama barzdos tai tikrai neadoruoja: „kaip su apinastriu“, – sako matydama per televizorių plačiai apsibarzdojusį vyriškį. Bet kažin ar žinom, kas apinastris yra. Žiūrėkite dvidešimties tomų Tezaure, ten turėtų būti išaiškinimas. Galėčiau temą papildyti, šia žinute: kai Būga 1923 metais išleido pirmuosius minėto Tezauro sąsiuvinius, tai kunigas poetas Adomas Jakštas apie juos parašė: šie sąsiuviniai, tai pavyzdys, kokio žodyno mums nereikia. Iš jo argumentų vienas buvo tas, kad žodžių reikšmes žodyne Būga aiškina net keliomis kalbomis, o ne vien tik lietuviškai.

Tu man svarbi, mergaite, turinti grožio, apie kurią rašau ir svajoju, sutinku visur, kaip Sarbievijus savo turtą kur beeičiau. Kaip prie tavo slepiamo dangaus gėrybių stalo man alkanam prisiartinti? Apie tai svajoju nuo aštuoniolikos nuodėmingo savo gyvenimo metų. Nemažai Žemės apsisukimų metų kamuolyje prisivyniojo, o vis dar noriu tave vėl pabučiuoti.
Rodos, jau niekaip neprisiartinsiu lūpų žemumoje ir pasaulyje, aromatingame kaip ambrozija.

P. S. Bangomis kūno šaldymą KGB gaujelė man įjungė!, nors lauke 30 laipsnių šilumos ar panašiai; dar ir dirbtinę slogą įjungė!, kuria mane baudžia jau ne pirmi metai. Dabar kaime esu, bet kankinimais pasiekia visur. Baigiu raštą, datą bespėdamas užrašyti: 2015. VIII. 28

Kurie mane bangomis kankina, gal mano, kad dėl kankinimų aš laisvės savo šaliai atsisakysiu. Ne! Jei kas nors laukia, kada vėjo kryptis pasikeis, ir rūpinasi, kaip išlaikyti mano vardą vaikuose, tai gali nelaukti, nes gal jau nusibodo ir laukti. Atsiprašau tiek, kiek klydau. Kiek klystu, nežinau, bet spaudos laisve naudojuosi, kiek jos yra į Tilžę pas Martyną Jankų ir Jagomastą, ar pas Mauderodę, nenuvažiuojant. Net daug mažiau naudojuosi laisvumo galimybėmis, negu visuomeninėje nuomonėje yra galima.

Skamba gražiai, bet neskoningas šio rašinio pavadinimas, balos mano tėviškėje gražiau vadinasi: Jakiškė, Júodapurvė, Galų bala, Raistėlis, Kiepė, Briedzaraiscis, Gnajáuka, Jakónys, o Ignalinos krašte viena bala vadinasi išvis neužmirštamai – Šakarvà.

Jei žinotumėte, kas yra kankinimai bangomis, būtumėt visko atsisakę, net ir gyvenimo. Iš kur KGB srutų gaujelė gavo kankinimų aparatūrą? Bet svarbiau ją iš jų atimti, negu ką nors išsiaiškinti. Svarbu, kaip tektoninių plokščių susidūrimas.

P. P. S. Ikšiol myliu merginas, bet tik ne Evą Braun.
_________________________________________










































Mokytojų draugija,, Spindulys“
Mokytojaudamas Vilniaus rajono Pagirių mokykloje (antraeilėmis pareigomis dėsčiau lietuvių kalbą ir literatūrą) eilėraščių nusiunčiau ir pedagogų laikraščiui,, Tarybinis mokytojas“, (kuris Lietuvos laikais pasivadino,, Dialogas“). Per tai susipažinau su ten dirbančiu rašytoju Antanu Bieliausku, (Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininko Vytauto Bieliausko broliu, kaip pats p. Antanas man tuo pasigyrė). Rašytojas Bieliauskas įtraukė mane ir į mokytojų draugiją,, Spindulys“, man gerą ir tuo, kad rengė nemokamas ekskursijas. Todėl pavažinėjau su jais po Lietuvą, Baltarusiją, Rusiją, buvau mokytojų susitikime Elektrėnų vidurinėje mokykloje – kai buvo prezentuojama mokytojų poezijos knyga,, Pabūk džiaugsmu“, išėjusi 1987 metais, joje ir mano buvo eilėraščių. (KGB srutos, kankindami mane nuotoliniu kankinimu – bangomis, privertė ir šią knygelę išmesti.). Šios mokyklos direktorius Mizaras, kilęs iš Dzūkijos, buvo taip pat rašytojas, išleidęs ir knygų, nors Rašytojų sąjungos narys, kaip A. Bieliauskas, nebuvo.
Mokytojų kelionėse į Baltarusiją vadovu būdavo pagyvenęs nedidukas praplikęs mokytojas, pavarde, rodos, Petrulionis, kuris turėdavo labai daug ką kelionėje papasakoti, ir be to, labai gyvai ir spalvingai, ne tik viską išmanančiai. Buvo, ačiū Dievui, ir didelis patriotas. Kraštotyrinių, istorinių žinių jis berdavo ne mažiau kaip ir istorikas Rimantas Jasas, kuris taip pat neatsisakydavo vykti ekskursijų vadovu (dažniausiai į Baltarusiją). Mokytojas Petrulionis daug pasakodavo, kaip, ir netolimoje praeityje, būdavo lenkinamos ir rusinamos lietuvių pavardės, duodamas ir tiesiog anekdotinių pavyzdžių (kaip lietuviai būdavo daromi lenkais, ar rusais).
Mūsų pavardės dažnai su slaviškomis priesagomis, bet vis tiek lietuviškos, turi gana ilgas galūnes, kuriomis kitos tautos pasigirti negalėtų. Tai kalbos archajiškumo požymis. Giminingoji latvių kalba, ir ta labiau sumodernėjusi, negu lietuvių, galūnės sutrumpėjusios. Josios žodžių galūnėse dažnai nebėra ilgųjų balsių kaip lietuvių kalboje ir galūninis priebalsis s prieš save balsio nebeturi ir jungiasi iškart prie priebalsio.,, Lab dien, rūna Riga! “, – sveikinasi latviai trumpais žodžiais. Populiariausios pasaulyje kalbos – anglų – žodžiai irgi labai sutrumpėję, sumodernėję. Jų raštas išlikęs archajiškas, toks pat kaip senovėje, o žodžiai jau pakitę, trumpesni negu jų grafinis pavidalas, todėl ir neatitinka vienas kito: parašyta vienaip, ilgais žodžiais, o perskaityti juos turi kitaip, trumpais žodžiais. Anglų kalbos tame pačiame žodyje raidžių yra daugiau negu garsų, raidėmis žymimų. Sakykim, žodis parašytas penkiomis raidėmis, iš penkių raidžių, o jį tariant raidės ištariamos tik trys, ne penkios, ištariami trys garsai. Galėčiau ir daugiau latvių kalbos pamokyti.,, Máize gribis? “, – klausiama latviškai,, duonos nori? “. Jų kirtis visada pirmajame skiemenyje, kas labai palengvina tarimą, kalbos išmokimą. O mūsų kalbos turtas išlikęs ir tas, kad kirtis šokinėjantis, būna tai viename, tai kitame skiemenyje. Ir išmokti taisyklingai kirčiuoti gali ne bet kas. Aš, žinoma, taip pat neišmokau.
Prieškaryje slaviškosios priesagos neretai būdavo išmetamos ir pavardes, šviesesni žmonės, atsilietuvindavo. Štai, pavyzdžiui, karo ir visuomenės veikėjas Vladas Putvinskis-Pūtvis, manau, nenorėjo slaviškos priesagos –insk, pavardę atsilietuvino, ir į Visuotinę lietuvių enciklopediją pateko jau pavarde Pūtvis. Sovietų metais dokumetacijoje tokios praktikos nebuvo, nes už tokius norus KGB būtų tardę, bet kalbose, visuomeninėje mintyje, pavardžių atlietuvinimo idėja buvo gyva.

Arkikatedra bazilika
Arkikatedra sugrįžo tikintiesiems. Bene 1988 metais, į savąją koplyčią joje sugrįžo ir Šventasis Kazimieras. Buvo vėsokas rudens metas, bet sniego dar nebuvo. Šventojo nediduką sidabrinį karstą iš Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios pėsčiomis nešė ilga procesija, su daugybe kunigų ir pasauliečių. Stovėjome su vaikais pasilypėje T. Kosciuškos gatvės kelkraštyje, ir fotografavau šią nematytą, širdį keliančią eiseną, kuri ėjo Nepriklausomybės keliu ir į Lietuvos ateitį.



___________________________________________________





Bijausi

Šis tas iš praeities ir dabarties

Bijausi veidrodžio („zarkolo“, kaip sakydavo rusinti ir lenkinti dzūkai), nes jame pamatau koks aš bjaurus ir senas, pabaigęs paneles mylėti, kas man brangu, o, būdavo, ir brangiausia („Dár! “ – tuoj kas nors riktels, t. y. vis dar per mažai lazdų esi gavęs [bangomis, nuo KGB srutų gaujelės]). Žinoma, įdomiau nepiktavaliam skaitytojui būtų sužinoti, kad, sakykim, griausmui priėjus, ir žaibui jau artinantis, mano mama būtinai... paimdavo nuo palangės... veidrodį, kuris, kaip nemenkas šviesios kolūkinės [baudžiavinės] šeimos atributas, stovėdavo baltas prapuvusioje palangėje ant atlenkiamos kojelės, panašiai kokiomis dabar remiasi fotografijos rėmelyje, prieinamas kuris bet kam, jeigu tik turi fotografiją. Niekad nepamiršdavo mama (kaip poterių) dangui niaukiantis, dangui rūstaujant kaip gyvam, paimti, eiti prie lango veidrodžio, ir dėdavo jį užverstą, būtinai užverstą, kur nors ant stalo, toliau nuo Dievo akies, kuriam nors ir meldžiasi, bet vis tiek bijo Jo, kad nepamirštų globoti nuo nesėkmių ir mūsų trobos – tada iš vaikų mes su sese buvom dar tik dviese, seni tai „čėsai“. Aš sunerimęs irgi labai baugiai į debesis ir į mamos baimę žiūrėjau, kad tik neduok Dieve, Perkūnas (mažąja raide, krikščionims keiksmažodis) į mus netrenktų, nes kurgi tada mes gyventume! Juk perkūnsargiai įrengti tik kolchozo kluonuose, jie kyšo dangaus skliaute kaip žalvario ietgalis, aukštai virš aukšto stogo, o čytu ir siena leidžiasi nuo jo į žemę vario viela (t. y. „dratas“), pradingstanti kažkur giliai po žeme – pradingsta smėlėtoje, šiltos vasaros žemėje, kurioje žolelės, gal smilgžolės, tyvuliuoja (pažįsta kultūringi žmonės žoles, bet tik ne aš – vien takažolę ir gyslotį bepažįstu, kuris žaizdelės karštį ištraukia). Rodos, kastum tą vietą ir pažiūrėtum, kurgi tas „dratas“ iš perkūnsargio nueina, gal ten dar, man dar nematyto kas nors yra. Vėliau, kai mokiausi Alytaus technikume, išaiškino, kad jei elektros iškrova susidaro virš kluono, virš žaibolaidžio, tai žaibolaidis, kaip geresnis už medį laidininkas, visą elektrą nuveda žemėn, kuri priima viską – tris Antano Vivulskio kryžius, ir ką tik nori. Jei reikėtų, tai ir visą bažnyčią, kurių yra dar ir nepastatytų, tik kontūras bepradėtas, kaip antai Žygimanto Barboros bažnyčia Aukštutinės pilies priepilyje. Vivulskio nebaigtoje bažnyčioje – sostinės Statybininkų rūmuose – vykdavo šokiai, kaip, pavyzdžiui, Veisiejų sinagogoje irgi, kurioje kad šokau po daugelio metų turėjau gailėtis, manydamas, kad KGB gaujelė mane ėda gal net ir už tai. Toje Amerikoje tai, girdėjau, jei gresia bažnyčiai „nemalonumai“, tai bažnyčią visą ant kažkokių ratelių lėta eiga, gal pirmu bėgiu – perkelia į kitą parapijos vietą. Kai tik bulves vežimu vežioji, bažnyčios perkėlimas atrodo nemenkas stebuklas. Pas mus irgi savotiškų stebuklų nemažai pasidaro, bando juos daryti: antai nori atstatyti buvusią Viešintos upės vagą. Atsigavo socialistinės statybos buvusio socializmo. Kaip tik, šis užmanymas, sutampa su tuo laiku, kai aš pradėjau gausiai viešinti nusikaltimą: jog mane KGB gaujelė bangomis kankina ir mintis seka. Nežinia kas įvyks pirmiau: aš nusikaltimą išviešinsiu, ar tą Viešintos upę ištaisys. Nelenktyniauju.
Kada nors gal ir žaibo elektrą žmonės pasiims duonos kepimui ir užmaišymui. Mano mama dzieškoje duoną užminkydavo rankomis – rankoves pasiraitojusi, dažnais ir kantriais kumščiais, kuriais tik duonos tešlą ir minkė, nes ne moterims mūsų kaimuose muštis. „Ką jau moku, tai duoną iškepti“, – atsimenu yra sakiusi man, lyg nežinančiam. Niekas taip neskanu, kaip kaimiška duona su „kružiku“ pieno, kurio kaip teliukas gerdavau šviežio. Taip daugiau skanu nėra niekas, net ir skaniausiais pasaulio vaisius ananasai. Joks prezidentas nėra tokio kaimiško pusryčio paragavęs, manau. O kad ananasai yra skanūs, buvo žinoma ir prieškarinėje Lietuvoje, nes poetas, kurį tarp Rytų ir Vakarų nužudė, yra parašęs:
Ėsk ananasus,
Jerubes ryk –
Galas ateina
Buržujau tau ryt.

P. S. Beje, kai KGB pradėjo mane ir gatvėje sekti, tai vienur bei kitur – niekaip nemotyvuotai, kažkaip visiškai be reikalo – žmonės pakišdavo man veidrodėlį (gal nuo 1985 metų). Glumindavo, gąsdindavo tai, ir niekaip negalėdavau suprasti ką tai galėtų reikšti, tad belikdavo tik pergyventi, nes ir tai parodydavo, kad mane KGB seka. Maždaug ir iš tokių dalykų gimė ir eilėraštis „Vabadus–Briviba–Laisvė“, bei eilėraštis „Organai“, kurį, pseudonimu B... pasivadinęs, siunčiau ir „Proskynos“ žurnalo literatūriniam konkursui. Gal dėl to mano eilėraščio to nei žurnalo neliko, bet nemanau.
Ir iš tautosakos: Rudeninis mėžimas turėtų būti aliekamas per delčią. Kad dirvoje išnyktų usnys, buvo daromas toks burtas: vežant mėšlą, po vežimu parišdavo Perkūno trenkto medžio pliauską.

(Mano jaunystės laikais, labai atsiprašau, Alytaus „Komunistiniame rytojuje“, kaip ir aš spausdindavosi poetas pavarde Albinas Pliauska, linkėjimai jam!, o to laikraščio redaktorius buvo ponas Pleskus, turintis gražią dukrelę, kurios vardo jau neatsimenu, tik nekaltą veidelį. Eilėraščius toje redakcijoje priimdavusi mergina, buvo raudonplaukė, o pavarde prasidedančia rodos iš raidės F. Bet tai jau migla arba rūkas.
Štai jos, tos jaunystės mergaitės, kurios maniau tik nekaltą veidelį atsimenu, ir vardą radau: Danutė. Nes padovanojusi man knygą, kurią tebeturiu, o joje dovanojimo net ir metai užrašyti: Alytus, 1974.).

2015 m.

_____



























Manęs kankinimų (kankinimų bangomis) kronika ir digresijos į kitus dalykus:
2015 metai

Kaip ir kokiais kankinimais KGB gaujelė mane kankina

Birželio 8 dienos ryte buvo įjungę (vienoje kojoje) mėšlungį.
Dirbtine sloga nusikaltėliai vargino (birželio mėnesį) net ir naktį iš 10 dienos į 11 dieną (nebūna tokiomis dienomis šalta, kad sloga sirgtum!, o aš sloga, protarpine, „sergu“ jau maždaug ketvertą metų). Birželio 18 dieną labai sunkia dirbtine sloga vargino, ir atėjusią naktį vargino, ir 19 dieną vargino. Sunkiuoju kankinimu, sunkia kankinančia būsena vėl pradėjo kankinti birželio 20 dieną popiet. Birželio 20 dieną KGB, visrakčiu atsirakinę mano butą ir mano kambarėlį, pavogė ant stalo buvusį mano tušinuką.
Birželio 27 ir 28 dienomis (tai buvo šeštadienis ir sekmadienis) KGB gaujelė kankino mane skausmu krūtinėje, širdies plote. Vakare buvo įjungę dar ir kojų skaudėjimą. Atėjusią naktį visai mažai beleido pamiegoti, vargino dirbtiniu dusinimu (kvėpavimo apsunkinimu). Sekančios 29 dienos naktį – taip pat. Pradėjau plačiai siuntinėti žiniasklaidos institucijoms (ne tik LRT radijo Studijai) elektroninius laiškus apie tai, kad šitaip kankina, prašydamas, kad paskelbtų eteryje, jog kas nors kankintojus ir jų buveinę išduotų teisėsaugai, matyt, todėl kankinimus pasunkino.
Liepos 3 dienos vakare buvo įjungę dirbtinį kojų skausmą. Liepos 4 dienos naktį beveik neleido pamiegoti. Liepos 5 dienos vakare įjungė dirbtinį kojų skaudėjimą (skausmas ir skaudėjimas – sinonimai). Visa tai daro KGB srutų gaujelė, kankinimus įjunginėja bangomis (gaujelės buveinė yra Vilniuje). Vėl įjungė – nuo liepos 8 dienos – kalbėjimo (žodžių kartojimo man ausyse) mašiną. Nuo liepos 10 dienos KGB srutos dirbtinę slogą pradėjo įjunginėti sunkesnę, ir ilgesniems laiko intervalams. Užeinu „Vagos“ knygynan (Gedimino pr. 9), kuris su kavine ir foteliais, ir vartau puošnius kelionių vadovus po Europos šalis; kiekvienąkart šiuo atveju įjungia kankinantį mieguistumą, kaip, pavyzdžiui, įjungė ir šią, liepos 10 dieną; tenka užversti knygą ir keliauti namo, arčiau lovos. Liepos 11 diena: jau penkta diena įjunginėja KGB srutos ir skausmą smilkinyje (šis dirbtinis skausmas labai skausmingas, kaip trišakio nervo uždegimas). Liepos 12 dieną kankina vargina mane KGB srutos dirbtiniu slogavimu (kaip ir vakar). Liepos 13 dienos vakare kankino KGB srutos dirbtiniu kojų skausmu (matyt, keršijo už tai, kad priešpiet šią dieną daug kelio Vilniaus mieste nukeliavau pėsčias, kažkokiai merginai priekyje manęs vis einant kaip kokiam kelrodžiui; taip darosi jau labai seniai, kiekvienais metais; kartais įniršęs pasivydavau ir užlipdavau tokiam vedliui ant kulnų, tada ji pasitraukdavo į šoną artimiausiame skersgatvyje, o viena, šitaip netikėtai pasivyta, šūktelėjo: „Kietas! “). Liepos 19 d. pradėjo vėl įjunginėti dirbtinę slogą ir dirbtinį nosies užgulimą bei dirbtinį čiaudėjimą. Šiuomi vargino ir atėjusią naktį, pamiegoti beveik neleisdami. Prieš rytą vyriškis iš kankintojų buveinės dar palinkėjo man „Sėkmės! “. Gal tai buvo ir nepasityčiojimas, bet iš jų man tereikia tik vieno dalyko: kad nekankintų bangomis. O jeigu daugiau, tai kad ir minčių nesektų. O daugiau nieko. (Nuo liepos 14 d. esu kaime, pasiekia kankinimais visur; maniau, kad jau nebekankins kai kaiman gyventi išvažiuosiu, juk yra man sakę, patariamuoju ir direktyviniu kalbėjimu, kad iš Vilniaus išvažiuočiau; net vienoje ir dainoje (vyriškio dainuojamoje) sakoma: Tu gyveni šiame mieste – aš myliu tave; KGB savo veikimą ir „meile“ vadina).
Labai daug kankinimų neužrašau, nors kankina jais, vienokiais arba kitokiais, kasdien ir kasmet. Ir todėl neužrašau, kad kiek gi aš begaliu užrašinėti, kai tuo nieko nelaimiu, o netgi atvirkščiai! Ir dėl laiko stokos neužrašau, bet ypač todėl, kad niekas nuo to nesikeičia – kaip kankino, taip kankina, nors dabar, kaip sakiau, jau kaime gyvenu. Kasdien ir SMS žinutes Žinių radijui ir Marijos radijui siuntinėju (tik jų telefono numerius teturiu), kad eteryje paskelbtų prašymą išduoti gaujelę teisėsaugai, nors manau, kad tokios nė teisėsaugos tikriausiai nėra, kuriai būtų galima gaujelę išduoti. Žinutėje kaip kankina parašau tiek teksto, kiek joje telpa. O štai šį rytą, maždaug nuo 4 valandos taip pat ir dirbtiniu, labai skausmingu galvos skausmu, mano laimei (tiesa, laimei nedidelei) skausmą protarpiais ir išjungia priklausomai maždaug nuo to: jau nusišlapinau aš, ar dar ne. Bet jie nusikaltėliai politiniai ir visokie mano „šlapinimaisi“ yra jiems tik priedanga jų smirdėjimui ir parazitavimui ant mano kūno pateisinti – argi jie užmokesčio negauna už tai, kad mane kankina (20 metų)! Manau, kad užmokestį gauna gana nemažą, ne 600 buvusių litų per mėnesį, nes nusikaltimas, kurį jie prieš mane vykdo, yra labai sunkus ir už mažus pinigus šitaip nusikalsti jie nesutiktų (liepos 26 diena – Šv. Onos atlaidai Lazdijuose, per kuriuos kažkada praeityje Juozas Glinskis, bažnyčioje Mišių man beklausant, sunkų kankinimą kankinančia būsena įjungė net trims dienoms (be trupučio); išgulėjau tas dienas kaimo lovoje; tarp kitko, ne toje lovoje, kurią mano tėvas savo rankomis padirbo, bet ir joje sunkiai kankinamam teko daug dienų ir naktų išgulėti). Liepos 27 dieną kankino dirbtiniu galvos skausmu, dirbtiniu slogavimu ir čiaudėjimu. Slogavimą buvo įjungę ir praeitą naktį. Liepos 28 dienos naktį daug kankino intensyvia sloga. Vargina šia keista (bet, vis dėl to realistine), nežmoniška sloga be pastebimo slogavimo ir rytui išaušus, ir dieną, kuri, beje, apsiniaukusi. Saulė, girdėjau, kai pasens, taps karštesnė, tad iškepsime Žemės rutulyje (seniausiai mirę būdami), jei nepersikelsime į kitą planetą. O visiškai ji užges po 5 milijardų metų, nes nėra nieko amžino, kaip sakė kažkuris Antikos, ar vėlesnis, filosofas, viskas kinta. Ir KGB srutoms galas ateis. Palyginimui: vabzdžiams, kuriuos matome gintaro inkliuzuose, yra 50 milijonų metų (o ir šiandien jie tokie patys, pavyzdžiui, skruzdės, nuolat, dieną ir naktį, kraunančios savo miestą).
Pastarosiomis savaitėmis gaujelė vėl įjunginėja, mano laimei ne kasdien, ir „trišakio nervo skaudėjimą“, t. y. skaudėjimą smilkinyje. Nesistengiu dėmesio atkreipti nei kuriame: kairiajame ar dešiniajame, nes ikšiol ignoruoju šią smarvę (tuos, kurie bangom mane kankina; maldavimais neišprašiau kad nekankintų ir kad amnestuotų, nors maldavau net daugiau, negu keletą metų, kasdien maldavau).
Rugpjūčio 1 diena. Bangomis nubudino 4 valandą nakties, šiomis savaitėmis tokiu laiku budina. Tuoj įjungė kojos skausmą, kairės kojos; skausmas duriantis. Kad skausmą įjungė tik vienoje kojoje, tai atkreipia dėmesį – pasitvirtina, kad skausmą išgauna bangomis veikdami galvą, šį sykį: kairįjį smegenų pusrutulį ar kairiąją kūno pusę. Dár neįprasta, kad kojų skausmą (kojų apačioje) jau kelinta savaitė įjunginėja rytais, o ne vakarais, kaip tai darė maždaug 12 metų, dažniausiai kas vakaras. Jei kam pasakysiu, kad kojų skausmą įjungia vakare lovon atsigulus, tai jis pagalvos, kad gal žmogus pavargo per dieną vaikščiodamas, tai todėl jam ir skausmas kojose atsiranda. Bet dabar štai sakau, kad toks pat, 12 metų pažįstamas skausmas atsirado ne vos lovon atsigulus kaip tai įprasta, o pragulėjus joje nuo vakaro iki ketvirtos valandos nakties. Kai pasikamavęs nutariau iš lovos jau lipti, iškart po šio (mintyse) „apsisprendimo“, kojos skausmą išjungė ir įjungė mieguistumą, kuris, dirbtinis, būna tik kankinantis: labiau kankinantis, arba mažiau. (Šiuo dirbtiniu mieguistumu, deja, neužmigdo, tik kankina. Užmigdo be jokio išankstinio mieguistumo, nejuntamai, tada, kada jie nori, kada vadeivų jiems yra nurodyta ar įsakyta.). Tokį niekšišką principą, kad neturi kur dėtis bėgdamas nuo vilko ant meškos, alternatyvos neturėjimo principą, jie man taikydavo beveik visus metus, per kuriuos kankino. Jau nei nefiksuoju, kad ir toliau įjunginėja kankinimą kankinančia būsena (vienokia arba kitokia), įjunginėja dirbtinę slogą, dirbtinį dusulį, ir nei neminimų čia poveikių mano kūnui, netgi psichikai bei protui neužfiksuoju, užrašau, kas sunkiausia. Betgi: nors kankinimai bangomis man svarbiausia, tačiau kiek gi ir laiko galiu kankinimų apmąstymams, jų užrašinėjimui eikvoti!, kai man laiko belikę tiek, kiek jo lieka 63 metų amžiaus sulaukus (jeigu ne mažiau)! Kaip sakė rašytojas Juozas Glinskis (nugirdau), netarpiškai pačioje kankintojų buveinėje dirbdamas, „Aš turiu ką veikti“. Tais žodžiais pareiškė, kad tūnoti toje buveinėje jam pragaištinga. Kad svarbiausia yra savijauta (kurios aš neturiu jau 20 metų!), kad svarbiausia tai, kaip kasdien jaučiamės, ką jaučiu siela o ypač savo kūnu, gal verta (visiems šį aiškų) dalyką „išaiškinti“: savijauta – svarbiausias gyvenimo ir valandinio egzistavimo faktorius. Kieno savijauta nė nejuntama, sužinokite, kas yra bloga savijauta įsivaizduodami, ką, pavyzdžiui, jautė tie, kuriuos nuvežė prie Laptevų jūros ar prie Lenos žiočių ir išlaipintiems ant kranto pasakė: „Įsikurkite! “.
Beje, gaujelė, kurie mano galvos funkcionavimą seka, štai vietoje hidronimo “prie Lenos žiočių“, bandė įterpti „prie Nevos žiočių“ – bangomis jie ir tokių „darbelių“ daro (bet retai bepadaro).
Pradėjo dar vieną stebukliuką daryti: kai parašytą tekstą taisinėju (atrodo, priklausomai nuo taisinėjimo), kompiuterio ekranėlį kartais trumpam pritemdo, bangomis jį truputėlį patamsina (ekranėlis priblėsta). Ir seivina man pačiam to nedarant: tai labai dažnai, tai labai retai. Tokiu pašaliniu seivinimu jie man „tarnauja“ jau daug metų, ir darbovietės kompiuterį nuotoliniu būdu seivindavo. Tokie dalykėliai trikdo nervus, ypač seniau trikdė, kai prie visokių gaujelės veikimų buvau mažiau bepripratęs.

Deja, tenka ir toliau užrašinėti manęs kankinimus, nes kitokio gelbėjimosi kaip jų viešinimas, neturiu. Tebeįjunginėja tuos pačius kankinimus. Praeita, rugpjūčio 3 dienos, naktis dėl varginimo bangomis buvo košmaringa (mano laimei, kad ne košmariška): miegojau miegu tik zuikišku, per naktį varčiausi blaškiausi lovoje ir kenčiau ilgą dirbtinį sapną, kuris buvo apie knygas.
Sapną mačiau jį tokį. Turėdamas rankose naują šviesiais viršeliais su raudonu pavadinimu knygą (buvo aišku, kad ją neseniai nusipirkau), nuėjau su ja į kažkurį Vilniaus knygyną ten jos skaityti. Kad tai nelogiška, nesusimąsčiau: juk argi kas nešasi knygą skaityti į knygyną, kai būna tik atvirkščiai: knygyne knygą nusiperka ir išeina skaityti į namus ar kitoje patogioje vietoje! Įžengęs į knygyną, aš išdidžiai, bet ne pakelta galva, nekreipdamas dėmesio nei į kasininkes, nei į baristes su plokštele ant krūties (naujas, gražus žodis „baristė“! – nors, žinoma, čia skonio ir kalbos grynumo reikalas – žodis panelėms tinkantis, iš „supuvusių“, tiksliau sakant iš geidžiamų, Vakarų atėjęs; seniau jos, merginos, ant papo, liejamą šokoladą pardavinėdamos, prisisegdavo savo vardą, o dar seniau nesegdavo nieko ir būdavo labai svarbi inkognito persona, nuo kurios priklauso kaip tu užsigavėdinsi), sapne perėjęs saloną padėjau knygą lentynon, krūvelėje ant kitų lygiai tokių pačių knygų kaip ir manoji, numatydamas, kad ją pasiimsiu kada norėsiu, o kad pasiimant gal reiks už ją ir užmokėti nei nepagalvojęs, išėjau iš knygyno į gatvę. Gatvėje papuoliau į kažkokią nepažįstamųjų kompanijėlę, kurie visi kaip asilai žiūrėjo į mane. Jauni, už mane kur kas jaunesni, tarp jų stovi viena kita ir panelė. Bet, nors knygą pasidėjau knygyne, žiūriu, kad ji yra mano rankoje, taip pat ir dar dvi, viena už kitą didesnė, skirtingo storio. Jausdamas komunikabilumą ir bendravimo deficitą, aš tai kompanijai pasiūliau mano knygų pasižiūrėti ir išdalinau jas kam pakliuvo. Tada jie visi persiskirstė į labai taisyklingą, apskritą ratą, kuriame ir aš rikiuotai kaip šukų dantis įsiterpęs stovėjau. Ratas, tik mažesnis, buvo toks taisyklingas, kaip ratai Anglijos javuose, kuriuos išguldė kitų planetų gyventojai, o blaiviai sakant, visokie ramybės teršėjai, kurių mano gyvenimo orbitoje tikrai daug daugiau, negu Anglijoje. Rate stovintieji pradėjo mano knygas sklaidyti, skaitinėti, duodami paskaityti vienas kitam. Bestovėdamas pamačiau, kad šalia esančiame mediniame tamsaus išdažymo balkone stovi panelė ir filmuoja mus nedidele kaip japonų, juoda kamera. Man dingtelėjo – kaip su jomis esu įpratęs – noras pajuokauti, tad šūktelėjau jai: „Policija!!! “, staigiai ranka jos ranką paliesdamas, o kažkas už manęs esantis pavymui, garsiau negu aš šūktelėjo: „Žvalgyba!!! “, pataisė mane. Nuo to mergina savo „kinematografiją“ baigė, filmavimo kamerą nuleido ir nepykdama, nuleidusi galvą iš balkono žengė išeiti, ir prapuolė man iš akių nesuprantamoje nežinomybėje.
Šia sumaištimi, kurią pats sukėliau, pasinaudojo tasai, kuris laikė minėtą šviesią mano knygą raudonu pavadinimu: su knyga iš būrelio jis dingo, paprasčiausiai pabėgo kaip su pavogtu daiktu, nė nugaros neparodęs. Sutrikęs aš iš skaitytojų atsiėmiau dvi dar likusias knygas ir labai pergyvenau, kad negaliu atsiimti trečiosios: jos niekieno rankose jau nesimatė. Dar norėjosi čia pat teisybės ieškoti, į ką nors kreiptis, bet jokios administracijos šioje aplinkoje nebuvo, o viskas, kas buvo toliau aplink mus stovinčius, skendėjo tamsoje. Pradėjau dėl prarastos knygos labai krimstis, nors vidinis balsas ir kuždėjo: Juk turi namie knygų kelias spintas! Galop man tapo aišku, kad dar ne viskas prarasta: juk šią, t. y. tokią pačią knygą, esu pasidėjęs knygyne, tad palikęs jau iširusį nepažįstamųjų ratą, greit nuėjau vėl į knygyną, bet įėjęs pamačiau, kad ten, kur pasidėjau knygą – visiškai tùščia!, kaip tuščià būna sąskaita banke, nors tuo atveju būna likę bent nuliai. Pradėjau knygininkėms aiškinti, kad čia buvau palikęs pasidėjęs savo knygą, o dabar nei mano knygos, nei kitų tokių pačių jau nėra anei kvapo, todėl malonėkite man iš sandėlio tokią pačią knygą atnešti. Kad taip prašyti yra nesąmonė, niekas iš personalo neakcentavo, tik vienas knygininkas (nes ten dirbo ir vyrų) man, nesijaudindamas ir jokios atsakomybės nejausdamas, paaiškino, jog nei sandėly šių knygų jau nėra, nes neseniai buvo (nuo lietaus) potvynis ir visas sandėlio knygas vanduo sugadino, knygyno sandėlys buvo apsemtas. Ir parodė jis man tą sandėlį knygyno pusrūsyje. Ten jau buvo sausa, matėsi rietuvės visokių knygų, ir aš negalėjau suprasti: meluoja jis man, kad potvynis buvo, ar nemeluoja, suvokimu labiau krypdamas į tai, kad meluoja; ir dar gailėdamas galvojau, kaip tai yra jaudinančiai nuostolinga knygyno vedėjai, kuriai dėl potvynio šitiek daug knygų susigadino, pardavimui tapo netinkamos. Aš dar vis nėjau iš knygyno vildamasis, kad galgi mano knyga dar atsiras, gal ją atgausiu. Vyras, kuris sandėlį rodė, atrodo manęs tokio kantriai ir atkakliai susirūpinusio pagailėjo, paėmė mane kaip koks (atsiprašau!) hermofroditas už rankos, ir sakydamas „mes duosim jums kitą knygą“, atvedė mane prie lentynos, kurioje knygos buvo, matyt, nukainotos, labai nusidėvėjusios ir leido vieton prarastos savo knygos pasiimti iš ten kurią noriu, pats net atsitraukdamas toliau nuo manęs ir leisdamas nevaržomai rinktis. Knygos atrodė prastai, buvo iš viso gal kokios tik keturios ar penkios, apsilupusiais kraštais, dumblo spalvos audekliniais viršeliais, vadinamais kolenkoras. Nors knygos buvo vienodos, išsirinkau lyg sveikesnę, ir (varginantis!) sapnas tuo baigėsi, nespėjus nė sužinoti kokia tai knyga. (Jei kas pagalvotų, kad tai buvo „Vasarvidžio laisvė“, tai tikrai ne, mačiau aiškiai.).
P. S. Dirbtiniais sapnais ir mano žmoną Janiną (už tai, kad ištekėjusi už manęs) pastebėjau daug vargino. Ar tik ne apie ją ir Merūnas dainuoja: o gražuole, žygio nebetęsk ir negalvok, ateik, naktį sapnuosime [dirbtinius] sapnus. Jaunystėje ji man buvo tokia graži, kad visame Vilniuje lygių nebuvo, į jos grožį bežvelgiant. Dabar mes abu jau esame seni, tad ar ne laikas nusikaltimą pabaigti, draugas Zorge (ar koks ten tavo vardas)! Mano minčių sekimas, kankinimai bangomis, turėjo jau ir nusibosti.

Ratas, arba ratelis (žinoma, ne skulptoriaus Rimšos carinė „Vargo mokykla“)
Šia proga įdomiau pažymėti apskrito rato motyvą. Mat ir gyvenime, kai atsiduriu stovinčiųjų būrelyje, tai jie nejučiomis susirikiuoja į labai taisyklingą ratą: kalbamės stovėdami būtent ratu, reglamentiškai „susitvarkę“ kaip kokioje šešėlinėje Rusijos atsarginių kariuomenėje. Vis dėlto, lyginant su sovietų laikais, man tai naujoviška. Tada į ratus ir į specialias grupeles baliaus besišnekučiuojantieji nesusiskirstydavo. Bet galvoju, ar tik ne aš pats tokiems ratams toną „daviau“, juk ne vieną „toną“ – stebėdamasis pastebėjau – dabartinei visuomenei esu „davęs“, kaip koks, anot Henriko Ibseno, visuomenės priešas. Pavyzdžiui, drabužių madoje „daviau“ (prieš keletą metų atsiradusius) skylėtus suplyšusius džinsus, apie kuriuos vis neprisirengiu (faktografinėje) novelėje brūkštelėti žodelio. Rodos jau ir madą marškinius nešioti užleistus ant kelnių vyrams „daviau“, mat neseniai šitokią madą novelėje „Strateginės vietos“ aprašiau. (Jei leidžiate, neieškodamas priešų pasakysiu, kad vienoje, rodos Algimanto Butnoriaus atliekamoje dainoje, per „Lietaus“ radiją daugsyk transliuotoje, į mane kreipiamasi šitaip: “, didžiausias mano prieše“. Prisipažino. Šios dainos jau nepasigirsta.).
Taigi kodėl tie žmonių ratai ties manimi susidaro? Išsiaiškinu šitaip. Maždaug 1977 metais Vilniuje, kuriame maždaug nuo 1971 metų gyvenu (o dabar sakant, „gyvenau“, nes esu kaime; o nuo ~1971 metų rusų kariuomenėje Vilniaus Šiaurės miestelyje tarnavau, pusmetinę tankistų „ūčiebkę“ pabaigęs Latvijos Dobelėje, todėl drįstu teigti, kad nuo tada, nors ir uždarytas, Gedimino sostinėje gyvenau), sostinės reklaminiame stulpe, pilname skelbimų, labai storame (beje, tuščiaviduryje kaip šakotis, jo viduje benamiui ir pernakvoti buvo įmanoma, tik neįmanoma buvo be kopėčių į jį įlipti; ponai, ir dar sužinokite, kad dzūkai kopėčias vadina žodžiu „liesos“, ši informacija gal ir Kazimierui Būgai būtų pravertusi), kurių – taigi reklaminių miesto stulpų – dideliame mieste sovietmečiu buvo maždaug tiek, kiek ir kioskų (spaudos kioskų, nes kitokių kioskų mažai ir bebuvo); minimame Vilniaus reklaminiame stulpe pamačiau afišą, kad Profsąjungų rūmuose (ant Tauto kalno; kažkada žinojau kelintais metais paskutinis tauras Lietuvoje buvo sumedžiotas, rodos, 1775 metais; gal galėtų juos vėl užveisti, jei yra iš ko, kaip, pavyzdžiui, kitur užveisė laukinius Pševalskio (?) arklius, tarpanus ar „mustangus“, man iš Main Rido knygų nepamirštamus kaip lasu (ant kaklo užmetama virvės kilpa) juos raitelis gaudė; o pas mus Kalniškės miške – kalnų ožius muflonus ir kitur stumbrus sovietai užveisė, stumbrus, kurie kaip buvo medžiojami sužinokime iš Husoviano kūrinio: medžiojant buvo suvaromi į aptvaro smailian kampan ir čia [sakykim, Žygimantas Augustas, daugiau dienų praleisdavęs medžioklėje, negu pilyje Vilniuje] stumbrus pribaigia, gal ietimis kaip ispanai koridoje), 1977 metais afišoje perskaičiau, kad įvyks žydų teatro spektaklis. Nuėjau, užlipau į Tauro kalną, ir aš. Nieko, ką tada mačiau, neatsimenu, bet kai ko neužmiršęs: kai prasidėjo spektaklio antraktas, žydai iš salės išėję pasivaikščioti, … ne vaikščiojo, kaip man buvo įprasta teatruose matyti, bet visi susibūrė į ratelius ir gyvai, kažkaip labai šeimyniškai ir dalykiškai, rodos daugiausia rusiškai, šnekučiavosi. Tas nematytas charakterio bruožas man taip krito į akį, kad aš jį draugeliams pasakojau daugelį metų, kol nepriėjau tokios savo gyvenimo padėties, tokių metų, kai, Dostojevskio žodžiais sakant, sau tariau: „Žinote, kai kada geriau visai nekalbėti“. Galutinai šitatai (visiškas užsičiaupimas) man atsitiko maždaug tada, kai pasigirdo per „Lietaus“ radiją Algimanto Butnoriaus atliekama daina su žodžiais: „Tiek metų tikėjęs, nustojo kalbėjęs“. Tad belieka, kaip pasakyčiau kitos dainos žodžiais, „laukti, kol viskas pasibaigs ir pavasarinis vėjas prakalbės“. Ir dar daina: „Ką man padaryt, kad tu kalbėtum, kad būtum šalia, nes myliu tave“. (O man, J. B., galvoje tik viena: „Ką man padaryt, kad mane amnestuotum“). Kaip šitaip galima atiduoti kažkam savo gyvenimą, – vėl sakė man kažkuri miela dainininkė. Va šis patarimas man būtų buvęs pats naudingiausias, kai aš gyvenau, kankinamas bangomis ir sekamas – tarsi po lova. Jai ačiū!, nors ir nepasinaudojau ta daina.
Tai gal todėl ratelių ties manimi darymasis atsirado, kad kiekvienam paisčiojau apie to žydų teatro įspūdį antrakte, įspūdį, išlikusį iki šiol. Bet, anot Senojo Testamento Pilypo, ką aš galiu žinoti, jeigu niekas nepaaiškina. Štai kad sekančią naktį pamiegoti gaujelė man neleido visiškai, tą žinau. Dėl aprašyto sapno, nenutuokiu nieko. Jo išvakarėse man pasitaikiusioje spaudoje mačiau nuotrauką, kurioje: kažkokio kultūringo miesto visa didžiulė aikštė buvo išklota... atverstomis knygomis, naujomis, kaip tikras knygų paradas! Tik skaitytojų nė vieno nebuvo matyti, nes aikštėje ir įžengti nebuvo kur. Bet ši nuotrauka negalėjo duoti dingsties mano knygų sapnui, nes, manau, sapnus manęs kankintojai rengia gerokai iš anksto, be to, sapnai beveik visi būna skirti manęs baudimui, o ne kokiam nors informavimui, kuris niekad nebuvo man suprantamas arba naudingas. Sapną, kuris buvo manęs ne baudimui, o gaivinimui, šiuo metu konkrečiai atsimenu tik vieną (iš maždaug tūkstančio! man į galvą naktimis transliuotų).
P. S. Štai momentaliai, vos tik tašką padėjau, įjungė KGB srutų gaujelė man dirbtinę slogą. Beje, ta dirbtinoji sloga, kurią man įjungia, dažniausiai būna sausa, be gleivių, tačiau perštėjimą ir netgi skaudėjimą nosyje išgauna ir laiko labai perštintį ir netgi skaudantį, labai nepakenčiamą. Belieka įtempus dėmesį laukti, kad nors ir užgulimo nosyje neįjungtų, nes tada tenka dusti prasižiojusiam kaip žuviai ant kranto. Tai toks, keliais žodžiais pasakius, yra dirbtinis slogavimas. O kokie tie, kurie kankinimą įjungia, aišku iš to, kad įjungia, kad šiuo nusikaltimu verčiasi, uždarbiauja. 2015. VIII. 4

Lauke 30 su virš laipsnių šilumos, o aš sloguoju (dirbtinąja sloga). Kaip ir pernai. Ir kaip užpernai. Šiomis – nors karštos – varginančio nepakenčiamo slogavimo dienomis kartą man, nosį trinančiam ir žnaibančiam, iš KGB buveinės pasakė: „Žinosi, kas yra mūsiškiai“. Prisiminiau, kad ~2009 metais, dienų dienas (bangomis) kankindami kankinančia savijauta, man sakė: „Žinosi, kas yra KGB“. (Kas yra „mūsiškiai“, esu parašęs savo eilėraščių knygelėje „Vasarvidžio laisvė“, išėjusioje 1990 metais.).,, Žinosi, kas yra KGB“, – sakė man KGB nusikaltėliai, kankindami mane kankinimu, kuris jų leksikone vadinasi,, Šturmas“. Labiausiai šturmuodavo naktimis, bet ir dienomis labai daug kentėdavau: kankinimus tik šiek tiek įvairindavo, bet išjungti jų, neišjungdavo.

Rugpjūčio 16, 17 dienomis kankino labai smarkiu dirbtiniu galvos skausmu, tik trumpam skausmą beišjunginėdami.

Rugpj. 28 d. vakare dirbtinį slogavimą įjungė labai sunkų. Vargino šiuo slogavimu ir naktį, mažai beleisdami pamiegoti. Įjunginėjo ir dirbtinį nosies užgulimą. Kai vidury nakties garsiai balsu paprašiau „Išjunk kankinimą! Ir slogavimą išjunk! “, tai įjungė tokį „nepramušamą“, dusinantį nosies užgulimą, kad maniau uždusiu. Nežinau, kodėl jiems kartais nepatinka, kad kankinimą išjungti paprašau ir pasunkina jį dar labiau. Kažkada prašydavau ir nuolankiausiai, daugiskaitos forma, maldaujamu tonu: „Išjunkite kankinimą! “, „Išjunkite kankinimą! “. Bet jie dėmesį kreipė tik į tai, vienaskaita aš prašau, ar daugiskaita, o kankinimo (be retų išimčių) neišjungdavo. Žodžiais pakomentuodavo vienaskaita prašau, ar daugiskaita, ir leisdavo tą „pakomentavimą“ man išgirsti.
Vakare dar buvo įjungę ir kankinimą, kurį aš vadinu springdinimu: aklinai dusinantį, kvapą užgniaužiantį užsikosėjimą. Jį man įjungia nuryjant seiles (tuo momentu), o kitais kartais – atsigeriant vandens.
Ryte telef. numeriu 861000115 paleidau SMS žinutę LRT laidai „TV pagalba“, suminėdamas joje kankinimus ir prašydamas, kad žurnalistai, eteryje paskelbdami mano prašymą, padėtų teisėsaugai kankintojų gaujelę susekti, ar bent išvaikyti. „Malonėkit per televiziją paskelbti, kad kas nors juos ir jų buveinę, išduotų teisėsaugai. Žmonių, žinančių jų buveinę, yra nemažai“, – rašau žinutėje. Žinutes su tokiu prašymu siuntinėju ir „Žinių radijui“ (tel. 861597601), bei „Marijos radijui“ (tel. 865079107).

Rugpj. 29 d. bangomis nubudino antrą valandą nakties ir daugiau jau nemigdė. Šios dienos popietę įjungė labai smarkų dirbinį galvos skaudėjimą. Maždaug po valandos galvos skausmą išjungė, bet įjungė kankinimą sunkia kankinančia būsena, kankinančia savijauta; kankinimas buvo net su svaiginimu ir su pykinimu. Kankinimo neišjungė ir kai atsiguliau į lovą, ir naktį šiuo kankinimu kankino, nuo kurio galva sukosi ir gulint. Bandžiau ir užsimerkti, ir atsimerkti; didesnių gelbėjimosi „priemonių“ neturėjau.

Rugsėjo 2 d. naktį labai daug kartų buvo įjungę dirbtinį kojų skaudėjimą. Ir visai mažai beleido pamiegoti. Įjunginėjo ir nosies užgulimą. O kad dusuliu (dirbtiniu kvėpavimo apsunkinimu) kamavo, tai nei neužrašau, nes jau daug metų beveik kasdien šį baudimą įjunginėja. (Kai šiuos žodžius parašiau, nosies užgulimą įjungė sunkesnį.).

Dirbtine sloga, dirbtiniu nosies užgulimu dusino ir rugsj. 3 d. naktį. Pamiegoti mažai beleido. Įjunginėjo dirbtinį ir dūsavimą, nuo kurio rodės ir gerklė išdžius. Kankinanti savijauta taip pat įjungta. Pasiekia kankinimais ir kaime, kuriame (nuo liepos 14 d.) dabar gyvenu. Naktį kėliausi iš lovos, ir skaičiau ir rašiau. Rašęs nesiliausiu, kad ir kaip kankintų. Prieš keletą dienų (rugpj. 31 d.) savo tekstus, kankinimų aprašymus el. paštu nusiunčiau ir LTR Radijo bei Televizijos žurnalistams, ne tik seimūnams, teisėsaugininkams ir vidaus reikalų ministrui, prašydamas, kad nuo KGB gaujelės mane apgintų. Daugiau nei dviem šimtais adresų nusiunčiau. O ankstesnius du tokius laiškus, šią 2015 metų vasarą, išsiunčiau net penkiais šimtais el. adresų – vieną laišką ir kitą. Tai jau tokiu mastu gelbsčiuosi. O nei Prezidentė nepareikalauja iš teisėsaugininkų, kad kankintojų buveinę jie susektų ir uždarytų. Reiks kreiptis vėl net ir į Prezidentę. Labai atsiprašau, bet aš pagalvoju ir apie tai, kaip tokią šalį NATO aljansas į savo prieglobstį priėmė – šalį, kurioje vyksta toks enkavėdistiškas nusikaltimas, tebesitęsiantis nuo okupacijos laikų: manęs kankinimas bangomis net per Žemės palydovą, mano, niekuo nenusikaltusio, minčių sekimas, mano judėjimo sekimas... Nusikaltimas kaip vieša paslaptis, kurio niekas nenutraukia.

Nedidelis net šašas ant nosies krašto atsirado dėl labai sunkaus ir ilgo varginimo dirbtine sloga, bet jis sunkiai praeinančiam pamatomas. Prisiminiau – Dostojevskis Mirusiųjų namuose rašo – kad kai kuriems katorgininkams žandarai perplėšdavo nosies pertvarėlę šnervėse, juos šitaip paženklindami. Kaip tiksliau apie tai parašyta, neatsimenu. KGB gaujelė, kurie bangomis mane kankina, vos ne tokie pat egzekutoriai.

Aš juos – KGB gaujelę: tuos, kurie bangomis mane kankina, iškeikčiau labiau, kaip jie nusipelno, bet bijau, nes jų aparatūra, su kuria mane kankina yra baisi, siaubinga, nusikalstama labiau negu šaunamasis ginklas. Ir niekas to siaubingo jų ginklo, tos aparatūros iš jų neatima, nors prašiau ir prašau ir Saugumo departamento, ir Generalinės Prokuratūros, ir kitų teisėsaugos institucijų. Bijau sakyti, bet aš juos net išsmaugčiau, vadeivas pradėdamas – tiek jie yra per 20 metų mane prikankinę, ir dar kankina. 2015 m.

Nors naktimis leistų miegoti ir nekankintų. Deja, ir neleidžia, ir kankina. Kai kankintojų buveinėje „dirbo“ pats Juozas Glinskis (rašytojas dramaturgas), tai nors miegoti naktimis leisdavo, ne tik daug kuo kitkuo mano (ypač dvasinę) savijautą savo kalbėjimais palengvino. Ir tais laikais, kai buveinėje „dirbo“ vien merginos, daug nekentėjau. O dabartiniai buveinės darbuotojai kankina mane labiau nei Gulago kalinį Sibire. Štai rugsėjo 3 dienos naktį pažadinę 2 valandą nakties, įjungė baisią dirbtinę slogą ir nosies užgulimą, kokiu ankstesniais dešimtmečiais nebuvo baudę. Laikė įjungtą sunkų dusinantį nosies užgulimą per visą dieną, retkarčiais tik šiek tiek jį palengvindami. Rodos, jei jie būtų normalesni, tai bent naktį, lovon atsigulusiam, kankinimą išjungtų. Bet ne!, žmogiškumo neturi. Nuo rugsėjo 1 dienos pradėjo dar ir burnos džiovinimą įjunginėti, dirbtinį džiovinimą, kuris man pažįstamas nuo 1995 metų, ir žinoma neužmirštas iki šiol; tai štai kankintojų gaujelė pakartoja šį baudimą (džiovinimu) 2015 metais.
(„Darbą“ KGB buveinėje, rašydamas paimu į kabutes, nes nusikaltimo vykdymas, atlikimas negali vadintis žodžiu darbas; nė viename šio žodžio linksnyje ar formoje.
Tą techniką, kuria gaujelė bangomis mane kankina, vadinu aparatūra. Nežinau, ar ne tiksliau būtų vadinti žodžiu įranga, nes aparatūra turbūt didelė. Bet tai būtų nekonkretesnis pavadinimas. Kaip jie patys tą kankinimo techniką vadina, kaip, jų terminologijoje vadinasi kiekvienas kankinimas, per jokį radiją nepasigirsta. Nei per televiziją. Laikraščių apžvalgoje taip pat negirdėti nei tarp eilučių.).


Kankina ir karščiu
*** Tik trečią dieną šiek tiek atsigavau, atsisėdau prie kompiuterio po šio kankinimo (nors kankinimas galutinai nebuvo išjungtas; kankinimų išvis beveik niekad neišjungia – jei ne vienokiu kankinimu kankina, tai kitokiu): taigi, rugsėjo 6 dienos naktį, per visą naktį, kankino... karščiu ir dusuliu (kvėpavimo apsunkinimu, kuris labai gilus, džiovinantis, varginantis). Taip taip! sugeba bangomis kankinti ir karčiu. Ir seniai jau kankina, jau nemažai metų. Bet apie tai beveik nerašiau. Nes bijodavau, kad šildymo nepakeistų šaldymu, kas yra daug baisiau ir sunkiau, o kaip tik šitaip jie ne sykį yra pasielgę: sužinoję, kas man lengviau, (kankinimą) duoda sunkesnį.
Šios nakties pradžioje bangomis trumpam užmigdė, bet greit nubudino ir pradėjo ištisos nakties egzekuciją: trumpam užmigdo, tada paukšt bangomis staigiai nubudina, ir po sekundėlės įjungia karščio pliūpsnį, užliejantį visą kūną, o ypač krūtinę. Gilųjį kvėpavimą įjungia taip pat. Šitaip ėmė kartoti dažnai, kartas nuo karto, nežinau kiek minučių palaikydami mane užmigdytą. Pradėjau prašyti: „Išjunk kankinimą! “, „Nemušk! “, „Pasigailėk! “, bet, deja, neišprašiau, o žinodamas, kad išprašyti nepavyksta beveik niekad, nedaug ir prašiau, kol rytas atėjo. Kaitino karščio pliūpsniais daugiausia krūtinę, bet šįkart degė ir visas kūnas. Pliūpsniais kaitino netrumpais. Karštis kūne atsiranda per kelias sekundes, po kiek laiko nuslopsta, bet ne visiškai – dalį kaitinimo palieka neišjungtą. Nuo tokio karščio ir tokio gilaus, dusinančio kvėpavimo pradėjo skaudėti krūtinę, ypač plaučius. Skaudėjo plaučius ir atėjusią dieną, nors kaitinimą buvo išjungę, išjungė ryte, tik sunkųjį kvėpavimą įjungtą paliko, nors ir lengvesnį. Dieną, kai atsidūriau tarp žmonių, ne vienumoje, šį dusinimą išjungė, tarp žmonių būnant dusuliu nekankina, arba, jei jį įjungia, tai tik apysunkį. „Man sunku kvėpuot“, – sakoma Marijono M. dainoje „Aš atsiprašau“, ar koks ten jos pavadinimas (gal „Nubusk“, „Sugrįžk“?). Tai lyg patvirtinimas, kad kvėpavimo apsunkinimą sukelia bangomis, nuotoliniu būdu. Šio dainininko dainų tekstuose nemažai manęs atkartojimo. Galėtų ir dainininkai padėti susekti tuos, kurie nuotoliniu būdu mane kankina. „Mes su tavimi“, – sakoma Edmundo Kučinsko dainoje. Ir tokie ekspresyvūs dainininkai kaip Kastytis Kerbedis (tiltų statytojo S. K. bendrapavardis), nors [dainoje] sako, kad manęs tokios nebuvo niekada, galėtų padėti gaujelę susekti. Negi, atsiprašau, lyg Sokrato liksiu pasmerktas likimui, kurio neliko parašytos nė vienos eilutės, o yra filosofas garsiausias pasaulyje?, ir nuodų senatvės kalėjime turėsiu gerti už visuomenės tvirkinimą?
Per naktį daug visokių neišbaigtų, sunkiai suprantamų sakinukų, frazių man pasakė; pasakė daug, bet užkibo, atmintyje man iš visų išliko tik vienas pasakymas, paaiškinimas. Būtent: šįkart taip kankinamas esu todėl, kad „vėjas“ – atseit aš – jau šiek tiek papūčiau. Iškart tapo aišku ką pasakė: mat paskutiniuosiuose savo tekstuose (elektroninėje knygoje „Spindėk! “) parašiau šiek tiek radikalesnių dalykų, negu anksčiau esu rašęs, ir išsiunčiau (rugpj. 31 d.) elektroniniu paštu juos daug kam – net vidaus reikalų ministrui Sauliui Skverneliui ir kitiems teisėsaugininkams, seimūnams, LRT žurnalistams ir kitiems žurnalistams... O ką daryt! Kaip nuo kankinimų gelbėtis! Visus likusius gelbėjimosi būdus (kurių seniai jau nelikę) esu jau išbandęs.
Kankindavo bangomis ir kai nepūčiau: sunkiais kankinimais nuo 1995 metų.
Rugsėjo 8 dienos naktį nusikaltėliai irgi beveik neleido pamiegoti, įjunginėjo kvėpavimo apsunkinimą, gavau ir kaitinimo, o paryčiais, auštant, man, garsiau negu kitus žodžius, ir kažkaip komandiškai, tarė: „Piatj prikazov! “. Nesupratau, ką tai reiškia, kaip ir kitų šios nakties pasakymų, tarp kurių buvo ir pilnas sakinys: „Gal dar kartą padėsi! “. Gal jis reiškė tai, kad neseniai buvau miške padėti giminaičiams malkauti. Čia neverta neužrašyti, kad miške išgirdau kaip eteriniu būdu iš kankintojų buveinės man pasakė: „Užribis! “. Tai štai dar vienas žodis, patvirtinantis, kad jie seka, žino ir teritorinį mano judėjimą. Kasdien ir visur tuo įsitikinu: pamatydamas kitų žmonių judėjimą sulig mano judėjimu, atsirandančiu iš namų man išėjus; įsitikinu, išgirsdamas netikrus, skirtus specialiai man šūkčiojimus; išgirstu balsingą, tačiau formalų, teatrinį kalbėjimą savo pakelėje; išgirstu kokį nors tyčinį kaukštelėjimą; visokius kitokius garsus – net ir tokius, kaip varpų, ne Mišioms, suskambėjimas, man pro bažnyčią einant, ir pan. Įjungia pagal mano judėjimą, pavyzdžiui, mašinų garsinę signalizaciją – ypač ji populiari buvo seniau; mašinų, stovinčių prie mano namo signalizaciją įjunginėdavo net ir pagal tai, kaip aš vaikštau savo Vilniaus bute. Mat, kai šis ne kiekvienam užgyvenamas, sakyčiau „kilnojamasis būstas ant ratų“, pas mus atsirado kaip grybai, tai į juos visi įsivedė apsauginę garsinę signalizaciją, kad nepavogtų (arba užraktą ant vairo ar ant pedalų), nors kainavo signalizacija, jau mūsų lietuviškais pinigais, net 500 litų.
Pastarąją naktį iš vaizdinių, kuriuos bangomis mano galvoje (sic!) rodė, užrašytinas šis, nors, buvau numatęs jį užmiršti, nes nekankinantis: man užsimerkusiam, bet nemiegančiam bangomis parodė aplankalą, storai pritalpintą. Tai buvo mano eilėraščiai. Kai aplankalą, jo virveles (kažkaip nepastebimai) atrišo, eilėraščiai natūraliu nuotėkiu iš aplankalo išslydo, kaip pinigai reklamoje, o iš kankintojų buveinės man tarė: „Kai kurie eilėraščiai nepriimtini“. Ir rodymą baigė. (Kur ten jie bus priimtini, juos ir rašydamas žinojau, kad bus nepriimtini, bet nuo kankinimų gelbsčiuosi ir eilėraščiais.).
Šiuo minėtu „karščio nakties“ kankinimu jie bangomis mane egzekucino kaime, tėviškėje esantį (visais kankinimais pasiekia bet kur Lietuvoje mane esantį, nors mažai kur bebuvoju „apart“ Gudelių kaimo ir Gedimino miesto). 2015. IX. 8


Vos neuždusino
*** Nusikaltėliai, kurie mano mintis seka, jau neleidžia nei paprašyti, kad nekankintų. Praeitą naktį, kai bangomis įjungė kvėpavimo apsunkinimą, ir ilgai juo vargino, balsu paprašiau: „Išjunk kankinimą! “. Vos man taip tarus, įjungė ne bet ką, o... staigų kvėpavimo spazmavimą. Vos neuždusau. Jau ir anksčiau šiuo dusinimu mane „pavaišindavo“, tekste „Kas čia parašyta yra tiesa“ dusinimą, šią egzekuciją, vadinu springdinimu. Tai labai baisus bangomis smūgis: užgniaužia kvėpavimą ir atrodo, kad tuoj uždusiu. Gal nelengva tai įsivaizduoti, nes niekam netenka tokio kankinimo, tokio oro stygiaus pajusti, bet tai tikrai yra kraupu. Man jau 64 metai, o visai jauni kėgėbistėliai, senų jų vadeivų, satrapų vadovaujami, štai šitaip mane niekuo niekam nenusikaltusį kankina! Nėra kam jų nei areštuoti, nei išvaikyti iš jų kėgėbistinės buveinės, jų buveinė yra Vilniuje. Netrukus po dusinimo egzekutorius dar pasakė: „Taip ir smūgiuosim! “. Smūgiuok savo sėbrus, niekšeli, o ne keliskart už save senesnį ir net nei nepažįstamą, aš jau pakankamai prikankintas, kančių kalnus praėjęs! Gyvenimą iš manęs atėmė! Be kaltės atėmė. Tai ar ne laikas pabaigti kankinimus! Pribaigė mane morališkai, o ir fiziškai jaučiuosi jau visai menkas.
Atsikėlęs žiniasklaidininkams SMS žinute išsiunčiau prašymą, kad paskelbtų, jog žmonės kankintojus ir jų buveinę išduotų teisėsaugai: LNK info TV tel. +37068060178; Marijos radijui tel. 865079107; laikraščiui „Vakaro žinios“ tel. 869846233 ir tel. 861464137; „Pūko“ radijui tel. 868798290; LNK TV laidai „24“ tel. 869020002; LRT laidai „TV pagalba“ tel. 861000115; Žinių radijui tel. 861597601. Žinutę siunčiau tokią (kiek joje tilpo): „Gerbiamieji! Nusikaltėliai seka mano mintis, mano judėjimą ir KANKINA nuotoliniu būdu kankinimais, kuriuos kentėti labai sunku. Naktimis, ir tada, kai būnu ne tarp žmonių, o namie, jau kelinti metai įjunginėja dirbtinį kvėpavimo apsunkinimą (dusulį) – praeitą naktį buvo įjungę kvėpavimo spazmavimą; įjunginėja ir dirbtinę slogą; kankinimą kankinančia būsena; mieguistumą; galvos skausmą; kojų skausmą!; kamuoja dirbtiniu čiaudėjimu (iki plaučių įsiskaudėjimo). Bangomis įvairiais kankinimais jie mane kankina maždaug jau net 20 metų!!! Kankinimais mane pasiekia ir kaime, kuriame išvažiavęs iš Vilniaus dabar gyvenu. Kankinimus esu paskelbęs Google, jie randami surinkus: Jonas Baranauskas 1952. Malonėkite žiniasklaidoje paskelbti, kad kas nors juos ir jų buveinę, išduotų teisėsaugai. Žmonių, žinančių jų buveinę, yra nemažai. Pagarbiai Jonas Baranauskas, laisvės kovų dalyvis, buvęs „Lietuvos aido“ žurnalistas“.
Kaip kažkada dainavo muzikos ansamblis „Mokinukės“: geruoju tai negali baigtis.
2015. IX. 16

P. S. Noriu, o ne norėčiau, gaujelę informuoti paprašant dusulio daugiau nebeįjunginėti, nes žmogui, kur nėra KGB, reikia: miegant – 5 litų oro per minutę; stovint – 7, 5 litrų; einant – 16 litrų, plaukiant – 50 litrų. Dėl svorio šis poreikis nevarijuoja. Tegul aš ateity kvėpuoju kaip po pirmojo verksmo, o ne po Riksmo, koksai Edvardo Munko kūrinyje.


Dar apie vieną kankinimą, ir apie savaitės dienas
** Daug esu suminėjęs ir net aprašęs, kokių kenkimų kūnui bangomis nusikaltėliai man padaro, bet daug likę nei nepaminėtų. Paminėsiu kokio baudimo gavau šiandien – už tai, kad iš savo tėviškės kaimo pėsčias nedideliais pažygiais nukeliavau į Veisiejus apsipirkti parduotuvėje ir „kermošiuje“, buvo ketvirtadienis (beje, ir dienų eiliškumas KGB žmonėms – žinoma, dabartinio KGB, o jeigu dabartinio, vadinasi, ir buvusio – kažką reiškia; reiškia be abejo ir tiems, kurie mano mintis seka ir kankina – dabar daugiausia dirbtiniu kvėpavimo apsunkinimu; yra net daina – savaitės dienas išvardindama ją dainuoja dainininkė N., per „Lietų“ girdėjau, aptariama kiekviena savaitės diena, o viena kažkuri savaitės diena, kaip supratau, gaujelei, t. y. manęs kankintojams, yra ir tokia, kad jie sako arba sakys: eina po velnių [užsiėmimas Joną kankinti]; man savaitės dienos visos vienodos, nejaučiu tarp jų jokio skirtumo, nes skirtumo, mano atžvilgiu, nejaučia kankintojai: kiekvieną dieną bangomis kankina taip, kaip ir praėjusiąją dieną ar kaip praėjusią savaitę; seniau ir poteriais maldaudavau, kad nekankintų bent savaitgaliais, kurie tada, man dar Institute dirbančiam, būdavo laisvi, bet neišmaldavau; įtarimo šiek tiek kelia tik trečiadienis, kaip skaičiaus „trys“ diena, nes NKVD trojkos, kurios kaip teismas nuteisdavo žmones net mirčiai, susidėjo iš trejeto žmonių; dar ir ketvirtadienis šiek tiek nerimą kelia, nes ketvirtadieniais sovietų laikais visoje „šalyje“ būdavo žuvies diena: ir restoranai, ir kavinės, o rodos ir valgyklos „vaišindavo“ tik žuvies patiekalais, mėsos neduodavo, nes jos labai trūko; žuvies motyvas man mat irgi asocijuojasi su kėgėbizmu, kėgėbistiniu veikimu, gal ir su žmonių verbavimu, gaudymu į KGB tinklą kaip žuvis su meškere gaudo, ar pan. – visuomenės maitinimo įmonės šią ketvirtadienio dieną kompleksiniams pietums duodavo maltus žuvies kotletus, vietoj kotletų mėsinių, kurie, nors ir su batonu dėl sukčiavimo primaišyti, bet vis tiek mano jaunam liežuviui būdavo skanesni; gal ir su ašakomis tie žuviniai būdavo sumalti, ir visas restoranas „pakvipdavo“ maždaug kaip žuvies parduotuvė, nors, tiesą atitaisant, „kvepėjo“ žymiai mažiau, nes žuvies parduotuvės negeru kvapu tiesiog nosį riečiančiai atsiduodavo, panašiai kaip odos fabrikas, įėjęs laukdavai kaip greičiau iš jos išeiti, kartais net ir ranka tekdavo numoti į šaldytas jūros „gėlavandenes“, kurias pardavėja, padaužydama į dėžės briauną, atplėšdavo iš gabalo ir pasverdavo kiekvienam savo eilės sulaukusiam, o ta dėžė su šaldyta žuvim stovėdavo ant grindų ir nespėdavo atitirpti, kol visą išparduodavo); o, pavyzdžiui, šeštadienis man, o ir tau, žinomas tuo, kad yra žydams šventė; beje, dėl viso pikto pasakysiu, kad esu lietuvis (galima sakyti ir lietuvys, nes liaudyje girdėjau taip sakant, nors tai jau archaizmas ir ten, kur girdėjau). Taigi begrįžtant iš „kermošiaus“, tie... (bijau vadinti), įjungė man odos perštėjimą kojų pačiame viršuje kur jos užsibaigia. Ir ankstesniais metais, už pernelyg tolimą nuo namų nusitolinimą šitaip bausdavo, bet gėdinausi rašte tai pasakyti – įjungdavo odos perštėjimą tokį skaudantį, kad negalėdavau paeiti (todėl jau žiemą, prisimindamas vasarą, būna, pradėdavau galvoti, kaip aš pieno iš kito kaimo parsinešiu, kaip ir į turgų nueisiu; dar galėčiau papildyti kokį baudimą įjungia dviračiu pieno važiuojant, bet kankinimų ir „keliavimų“ tokia ilga „kinų siena, net iš kosmoso matoma“, kad visų neaprašysiu; dar ir kitų svarbių dalykų yra – pavyzdžiui, kaip paneles jaunystėje mylėjau). Gailestingi kankintojai būdavo nebent tuo, kad skausmingąjį perštėjimą, nuo kurio ir paeiti negali, įjungdavo jau prie namų prisiartinus, tad iki lovos šiaip taip nukėblindavau išskėstom kojom ir mažu žingsneliu kaip „bratka“ Dviračio žiniose. Taip buvo ir šiandien. Bet truputį ir kitoniškai: skausmingąjį, „stabdantį“ perštėjimą įjungė ne kelyje, o namo jau parėjus ir netgi atsipūtus. Kad perštėjimą sukelia bangomis, aišku ir iš to, kad jis atsiranda labai staigiai, tiesiog per kelias sekundes ir taip pačiai greit pradingsta, kai jį išjungia. Ir šįkart bepareinant iš „kermošiaus“ perštėjimas tai pradingdavo visiškai, tai po kiek laiko vėl atsirasdavo. Be to, jis atsiranda šakume, tose kūno vietose, kurios su drabužiais nesusiliečia. Ir šlaunys man nesiliečia viena su kita, kaip tai pasitaiko kai kurių merginų, einančių – lyg kažko saugodamosios – paglaustom kojom; išprausčiau geriau negu eunuchas aš jas šiltu, bet gaiviu, žinoma tekančiu vandeniu, kad neperštėtų, dar ir ačiū pasakyčiau; labai mielai išmaudyčiau jas – ne kaip darbo neturintis, bet kaip mylintis; deja, tai neįgyvendinama svajonė, nors dar svajoju.
Man šio dirbtinio perštėjimo vietos ilgainiui paraudonuoja. O jas išprausčiau... ir be jokio vandens. Deja. Snukis jau senas ir nežinau, kam bus reikalingas.

Nusikaltėliai nesiskubina pabaigti manęs kankinimus, dar ir pasityčioja: vietą, kurioje perštėjimą įjungia, nežinojau kaip pavadinti, tai jie padėjo – pasakė: „šakumas“, kuo aš be arogancijos pasinaudojau, tarsi Lenino mokinys, kuriam įkalta, kad iš buržuazijos pasiimkim tai, kas proletarui naudinga, nors reiktų žinoti ir tai, kad jis, Iljičius, atsakingas už penkiasdešimties milijonų žmonių žūtį.
Popiet dar kvėpavimo apsunkinimą (dusulį) ir kankinančią savijautą buvo įjungę, nors ji ir be jokio įjungimo labai nepavydėtina. Beje, įjungė gulinčiam lovoje (kas, atrodytų, yra visiškas nusiginklavimas), o ne vertikaliam, ar sėdinčiam prie kompiuterio. Ne trumpam laikui buvo įjungę.
Ir šie kartai patvirtina, kad jie mano ir teritorinį judėjimą žino. Kaip ir štai: praeitą vasarą sukinėdamasis vien apie namus kaime, vieną dieną truktelėjau laukais toliau nuo sodybos, pažiūrėti peizažo, kuriame karves ant persetų ganiau – juodmargę karvę ir telyčą, laukdamas, kol bulvės saulėlydžio vakarienei išvirs ir mama šūktels jau ginti namo. Taigi vos atsitolinau maždaug per vieną kalną ir klonį toliau nuo namų, žybt ir įjungė KGB srutos (labai atsiprašau!) sunkią slogą – ji prasidėjo vos ne akimirksniu, per kelias sekundes, nors buvo káršta. Šiaip tą dieną dirbtine sloga nevargino, kol nepajudėjau ražienotais laukais nuo sodybos neįprastai per daug į šalį – tada pasidarė mano kasdieniškame judėjime, kaip jie vadina, „užribis“, už kurį papildomai baudžia – nors retai, bet maždaug jau net nuo 1993 metų.
Jau seniai ketinu užfiksuoti kaip „nedėldienius“, be juoko sakant, savaitės dienas, vadindavo mano močiute – vadinasi ir kiti – gimusi 1896 metais, kaip tik čia „nedėldieniams“ ir vieta; taigi skaičiuokim, pradėdami nuo pirmadienio, kaip vadinosi Aleksiejiškėje savaitės dienos: „pãnedėlis“, „utárnykas“, „seredà“, „četvergas“, „pėtnyčia“, „subatà“ ir „nedėlia“. Nei kirčiavimas saviškas. Tai tokių nelinksmų kalbos riktų atsiminčiau. Užtenka. Tik kalbos istorijai tai. Į kurią patenka ir šlykštusis senis, kankinęs mane bangomis, kuris eteriniu savo ryšiu man pranešdavo: „Išėjai an nedėlios! “. Tai reiškė, kad kankinimą, kurį ką tik įjungė, laikys įjungtą visą savaitę – žodis „nedėlia“ mano vaikystės kalboje reiškė ne tik sekmadienį, bet ir visą „savaitę“, o tie, kurie mane kankina, mintis seka, žino viską, net ir žodžio „nedėlia“ reikšmę. Taip ir būdavo kaip praneša – kankindavo visą savaitę, kol to skonio kankinimo nepakeisdavo kitokiu, kuris – duok man Viešpatie lengvesnį – būdavo dar sunkesnis. Tai baisu!, švelniai sakant. Kodifikuotoje kalboje žodžių nėra kankinimams adekvačiai apsakyti.
2015. IX. 17



Ant kryžiaus jį!
*** Kurie seka mano mintis ir kankina bangomis (vadinu juo dar KGB gaujele, nusikaltėliais) rugsėjo 22 dienos naktį bangomis buvo įjungę man žiaurų skausmą (mano laimė, kad nelabai ilgą) – skaudėjimą šone, vietoje, kurioje nukryžiuotam Kristui šoną pervėrė romėnai. Skausmu netverdamas, įsikandau pagalvę ir inkščiau, t. y. dejavau, nes inkščia tik šuo, o žmogus dejuoja. Dejavau garsiai, netgi rėkdamas, kol skausmą išjungė. Kentėjau labai. Sakytum, tik šauksmų sinedriono negirdėjau: „Ant kryžiaus jį! “, „Ant kryžiaus jį! “. Kai skausmą išjungė, nespėjus nė atsikvėpti įjungė kvėpavimo apsunkinimą. Susijaudinimui atlėgus, nutariau ir šį kankinimą savo (elektroninėje) knygoje „Spindėk! “ užrašyti ir pradėjau mintyse konstruoti kokiais žodžiais ir sakiniais atsikėlęs tai padarysiu. Kankintojams to, matyt, nesinorėjo, nes, kai pradėjau šį aprašymėlį mintyse rengti, įjungė lėtai atplūstantį skausmą krūtinėje, širdis plote. „Konstruoti“ lioviausi, ir skausmą išjungė.
Kvėpavimo apsunkinimą įjunginėja beveik kasnakt. Neretai tokį, jau ir taip sunkų, kvėpavimą dar pasunkina – papildo dar ir dusinimu, kuris būna kaip sergančiojo dusuliu. Tokį dirbtinį kvėpavimo „pagilinimą“ įjungia dažniausiai tada, kai atsigulu nakčiai lovon. Pastaraisiais mėnesiais, kai bangomis užmigdo, tai vėl bangomis pažadina nakčiai įpusėjus – vidurnaktį, kaip aš sakau. Ir dienomis nemažai apsunkintu kvėpavimu padusina, nes dažniausiai būnu vienumoje ir vienas, ir mano šnopavimą tegirdi tik tie, kurie jį įjunginėja. O būnu aš ar vienas, ar dvejumoj dviese, ar keturiese gaujelė jaučia ir žino, nes jiems visas mano egzistavimas atsispindi labai detaliai. Tai šitaip jie mano galvos funkcionavimą seka, per mano paties ausis ir akis sužino kaip gyvenu ir ką darau. Ir štai padaro, kuo patikėti suprantu kad nelengva: būnantį už pusantro šimto kilometrų nuo Vilniaus sugeba pakankinti ir „Kristaus šono perdūrimu“. Šį skausmą įjungė gal už tai, kad iš vakaro čia parašiau išaiškinimą reklamos „Ne tik žiūrėk, bet ir matyk, ne tik girdėk, bet ir išgirsk! “, kuri šiomis dienomis skamba audio ir video žiniasklaidoje.
Paprašau: Išjunk dusinimą, išjunk! Ir praeitą naktį prašiau, bet kas iš to. „Jie sukurstė žmones, vyresniuosius, bei Rašto žinovus, užpuolę jį sugriebė ir nuvedė į sinedrioną“. Ap. Darbai 6. 13
2015. IX. 22 d., tėviškėje

** Rugsėjo 27 dienos vakare KGB gaujelė, šalia kitų kankinimų, bangomis įjungė man dirbtinį nosies užgulimą ir kamavo juo beveik per visą naktį. Tokį dusinantį užgulimą įjungė, kad neduok Dieve, jeigu Tu esi, Dieve! Deja, manau kaip Bakuninas: Religija, tai kolektyvinis pamišimas, ir pomirtinio gyvenimo nepageidauju.
Kai šį prisipažinimą čia užfiksavau, KGB gaujelė antroj dienoj man pasakė, kad palaidotas būsiu... už kapinių tvoros. Liūdesys nemažai tvinktelėjo tai išgirdus ir supratus; mano seneliai yra poilsyje normaliai su visais, senelį Stasį ir kunigas ne bet koks, o kunigas Juozas Zdebskis į Amžinastį kuo pagarbiausiai palydėjo. Taigi kaip Jonas Šliūpas, kaip atžagareivis laisvamanis pamaniau atgulsiu, KGB sistemai besipriešinantis. Vis dėlto ir pavyzdžiu būti galintis, kol KGB veikia. Svarbiausia, kol jų gaujelė veikia. Kurgi girdėjote, kad nuotoliniu būdu žmogų kankintų; o taip yra iš tikrųjų, gal dar ir įsitikinsite tuo, kas esate jaunas). Aš pats, požeminio gyvenimo nepageidaudamas, noriu palaukti dar to laiko, kai pagrindiniu energijos šaltiniu Žemėje taps šviesa. Jau ir dabar štai yra tokio lygio pasiekimų: nusikaltėliai per Žemės palydovą girdi visas mano mintis, kontroliuoja mano judėjimą ir turi galimybę bangomis kankinti bloga savijauta, kojų skausmu ar dirbtiniu slogavimu, kuo jie ir užsiima (šiomis dienomis vargina daugiausia „pagilintu“ kvėpavimu, suprantamiau sakant – dirbtiniu dusuliu). Beveik kasdien. Sutaikink Dieve dangų ir žemę! Į Tave daug kas kreipiasi ir tie, kurie netiki.
Įjungė bangomis KGB gaujelė man mieguistumą, mieguistumo būseną. Pasipriešinti jėgų neturiu, atsilaikyti negaliu, todėl einu lovon.


„Ukolais“ pagrasino
„Naujosios Vilnios psichiatrinėje ligoninėje „ukolų“ yra nuo visų šių negalavimų“, – pasakė man naktį kankintojas iš savo kėgėbistinės buveinės. Apie ką čia pasakė, apie kokius negalavimus ir „ukolus“ nuo „negalavimų“? Pasakė man kankintojas iš KGB buveinės savuoju savojo eterio ryšiu, kuriuo mane štai pasiekia ir kaime esantį. Aiškinu toliau. Vaduodamasis nuo kankinimų ir nuo minčių sekimo, š. m. rupjūčio 31 dieną keliems šimtams adresatų paleidau elektroninį laišką su prisegtais savo tekstais, kuriais prašau nutraukti nusikaltimą – manęs kankinimus bangomis (dar savo ir nuotrauką pridėjau) – už tai jie injekcijomis mane pagąsdino. Laišką čia pateikiu, kuriame „negalavimai“. Už šio laiško išsiuntimą, praėjus kelioms dienoms po jo išsiuntimo, man pagrasino „ukolais“, žinodami, kad labai jų bijau.
Pasigersiu ligoninėje, gavęs alučio, ir turės išrašyti, pamaniau, nes kai blaiviai ir blaivus prašydavau, kad išrašytų, tai neišrašė, kai 1996 metais KGB mane buvo jon išvežę – atsirakino mano buto duris, namuose man vienam esant ir per prievartą išvežė. Tai būtų buvę pusę bėdos, jei nebūtų pradėję KGB srutos joje gulint kankinti mane bangomis – tokiais žiauriais kankinimais kankino, kad svajojau verčiau kalėjiman atsikliūti ir jame būti, negu šitokius žvėriškus kankinimus kentėti. Kasdien kankino, po keletą valandų, o kitomis dienomis ir per visą dieną ištisai. Tada dar nežinojau, kad tos siaubingos kančios yra kankinimas iš išorės, kankinimas kažkokiomis bangomis (gal ultragarsu). Ir iš ligoninės išėjęs dar ilgai nežinojau, kad tai yra manęs baudimas, kad per nematomą atstumą kankina. Taigi sunkiems manęs kankinimas jau dvidešimt metų!
Tas prievartinis išvežimas ligoninėn buvo stresas didžiausias mano gyvenime, kurio buvau nugyvenęs jau keturiasdešimt ketverius metus. Bet vis tiek tai buvo menkas dalykas, lyginant su tuo, kokius kankinimus, kankinimus bangomis, palatoje ir koridoriumi vaikščiodamas aš kentėjau ir iškentėjau, nes neiškentėti kankinimus bangomis – galimybės nėra jokios: gali nors po lova atsigulti, vis tiek kankinimų neišjungia – tokie KGB naikintojai, KGB srutos, nusikaltėlių gaujelė, teisėsaugai nerūpinčioji.

_____________
Intarpas į tekstą:

Svarbus nusikaltimas

KGB mane iš tikrųjų išvežė Naujosios Vilnios psichiatrinėn ligoninėn (kuri dabar vadinasi Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė.), išvežė 2015 m. lapkričio 12 dieną. Pirmai ligoninės nakčiai nusikaltėliai bangomis įjungė labai siaubingą kankinimą: kentėdamas labai sunkią kančią turėjau vis lipti ir lipti iš lovos ir pavaikščioti. Ryte kankinimą palengvino, bet vis tiek paliko kankinimą dar sunkų ir kankino šiuo sunkiu kankinimu dar kelias dienas.
Į ligoninę išvežė per prievartą, ambulansu. Išvežė už tai, kad el. laiškais viešinu nusikaltimą apie tai, jog seka mano mintis ir kankina mane bangomis (nuotoliniu būdu).
Tai gal aš turiu kentėti ir apie tai niekam nei nesakyti?
_______________________________________________



2015 rugpjūčio 31 dienos laiškas:
Gerbiamieji!

Politiniai nusikaltėliai seka mano mintis, seka mano judėjimą ir kankina mane nuotoliniu būdu kankinimais, kuriuos kentėti labai sunku. Kankina jau maždaug net 20 metų!!! Kankinimais mane pasiekia ir kaime, kuriame išvažiavęs iš Vilniaus dabar gyvenu. Naktimis, ir tada, kai būnu ne tarp žmonių, o namie, jau kalinti metai įjunginėja dirbtinį kvėpavimo apsunkinimą (tarsi dusulį). Dar daugiau metų įjunginėja ir (sunkų) dirbtinį slogavimą. Įjunginėja kankinimą kankinančia būsena; dirbtinį kankinantį mieguistumą; dirbtinį kojų skausmą; kamuoja dirbtiniu čiaudėjimu (iki plaučių įsiskaudėjimo); bangomis išgauna dirbtinį spengimą ausyse, galvoje. Kankinimus esu paskelbęs Google, jie randami Google paieškos laukelyje surinkus: Jonas Baranauskas 1952.
Su mano tekstais, kuriuos atsiunčiu, pasielkite taip, kad manęs kankinimai nuotoliniu būdu (bangomis), mano minčių ir judėjimo sekimas, pasibaigtų.
Šiuos mano tekstus galite publikuoti, skelbti kaip norite. Gal šį nusikaltimą nutrauks jo viešinimas, jeigu teisėsauga nenutraukia.

Pagarbiai Jonas Baranauskas
laisvės kovų dalyvis, buvęs „Lietuvos aido“ žurnalistas

Mano adresas Vilniuje: Fabijoniškių g. 43–11, LT–07119, Vilnius. El. pašto adresas: jonas. baranauskas52@gmail. com
Telef. 861399523
                                                                                                                2015. 08. 31


Kadangi manęs kankinimų jie nepabaigia, tai š. m. rugsėjo 28 dieną vėl išsiunčiau šį laišką (net penkiems šimtams adresatų). Tik teko jį papildyti – prirašyti ir paskutiniuosius sunkius kankinimus, kuriais mane kankino, prirašiau laiške dar ir šį nepaprastai talpų sakinį:

Praeitą naktį vargino dirbtiniu nosies užgulimu; rugsėjo 16 dienos naktį buvo įjungę kvėpavimo spazmavimą, nuo kurio vos neuždusau; rugsj. 6 d. naktį kankino karščiu, karštosiomis bangomis.

2015. 09. 28

P. S. Vos šį straipsniuką rašyti pabaigiau, staigiai, tiesiog momentiškai įjungė dabartiniai istrebiteliai (kurie mano mintis seka) man kūno šaldymą – kankinimą šalčiu, šaldomosiomis bangomis. Nepadeda ir šilti drabužiai, kuriais tokiu atveju apsirengiu, šaldomosios bangos į kūną praeina per bet kokį „pasišiltinimą“ kiaurai kaip pro rėtį.
O štai šį momentą šūktelėjo: „Da» ne“. Neiškenčiau, ir į tai pasakiau: „Da» nelok, bet kankinimą išjunk“. Už šį pasakymą atsaką gavau tokį (atsakas buvo papildomas baudimas): įjungė ir galvos skaudėjimą, dirbtinį galvos skausmą.
Beje, be kitko, praėjusią naktį dar ir pamiegoti beveik neleido.
2015. IX. 30







___________________________

Ar apšarmojui bruknelė?
Jau latviai gal ir savo kalba rašyti nenori. Po bemiegės nakties, kai per naktį dar ir dusulį KGB istriebiteliai man įjunginėjo, nuėjau į savo parapijos parduotuvę degtinės nusipirkti (dabar gyvenu kaime), nes kankinimų sielvartą – degtinėje kasdien tenka skandinti, tai jau gal greit ir nuskęsiu. Parduotuvėje paprašiau dubonkį pačios pigiausios (bet vis tiek buvo per brangu) ir padavė man pardavėja deginės latviškos nelatvišku pavadinimu „Beriozovaja rožčia“ su vyriškojo beržo žaliu paveiksliuku, ir tik bonkos nugarėlėje parašyta beveik originaliai latviškai: „Berjozovaja rošča“. Latviai savo dialektu seni kaip ir mes, o nevertina. Janis Rainis ir Aleksandras Čakas mokino ką adoruoti, kad brangiausia yra – kas savo. Dabar laisvės ne skurdas, koks Aleksandro Čako nei knygelėje „Skurdo grožis“ neaprašytas, yra lietuviškai ir puiki daina apie „Aleksandro Čako sidabrinę mėnesieną“, merginos – be abejo gražios – skambiu, aukštu balsu ir netgi aistringai išdainuota; apie mėnesieną, kokią aš pamatau dažną naktį, nes KGB gaujelė daug mane kamuoja ir nemiegojimu. Tokia skambi kaip krištolas moters balso yra ir rusų daina „Padali dvie zviedy“, nė kiek apie mane.
P. S. Originalus dzūkų matavimo vienetas dùbonkis – yra puslitrinė bonka, kokioje alus pilstomas ir degtinė. Būdavo samagonui kaime dar ir „pusbonkis“, perpus už dubonkį mažesnė bonkutė (veikiau, buteliukas), savo grakščiu mažumu atrodanti gana patraukliai, „išieškotai“ formos prasme (nors tai buvo dubonkio artifaktas ar replika, tik mažesnė), būdavo iš skaidraus stiklo, todėl matydavosi kaip stipraus samagono spurgos jame (joje) teliūskuoja, lyg vėrinys balto lašo. O matavimo vienetas litras yra nuo žmogaus, kurio pavardė buvo Litras. Ir tik beje: rusai Vilniuje rytais retkarčiais sveikindavosi, gal ir mane,... „Labas litras! “. O atsisveikindami sakydavo „Visa geria! “. Ir mane išmokė šitaip linksmai pajuokauti.


Buvo įjungę skausmą kẽlyje (verta perskaityti)
* Naktį KGB šūdvabaliai pradėjo bangomis įjunginėti duriantį kojų skausmą, kuriuo mane „pavaišina“ beveik kasdien, kartais net dviem seansais per parą, o pasitaiko ir trečias. Išjungia šį kojų varstymą, jeigu išjungia, kai iš lovos išlipu. Tad štai ir dabar išlipau. Seniau išlipęs vaikščiodavau po kambarį, o dabar, kai turiu kompiuterį, sėdu rašyti. Paminėsiu kaip dar jie elgiasi.
Užvakar Ž. Ž. Ruso „Išpažintyje“, kurią skaitau, perskaičiau sakinį: „Jam aukščiausia malonė – pabučiuoti moteriai kelį“. Šis vaizdelis mane truputį paraukė, atkreipė dėmesį, ir net susimąsčiau ties juo pasvajodamas. „Negirdom“ gaujelė to nepraleido ir... atėjusią naktį... įjungė man skausmą kẽlyje (įjunginėja skausmų ir kelyjè), ko jau daug laiko nebuvo man darę (net „Išmata“ turėjau įjunginėtoją išvadinti, kaip tai dariau ir ką tik, kai kojas bangomis durstė). Gerai gaujelė girdi ką skaitau. Netgi ir mato (tik nežinau ar labai gerai). Kažkiek ir pačią knygą, kurią skaitau, mato savojoje aparatūroje, savajame minčių skaitytuvo ekrane (net ir man būtų įdomu pamatyti kaip manęs sekimas jiems atsispindi, bet tebūnie tai laimikis teisėsaugininkams, kai gaujelę suseks ir areštuos). Reikalas toks, kad jie manimi naudojasi daugiausia per mano paties galvą, per mano akis ir ausis: ką akys mato, o ausys išgirsta, tas ir jiems patenka ir atitenka.
Tai tokios jų galimybės ir elgesys, šitaip mane kotavoja. Gerai būtų, jeigu būtų tik šitaip. Bet, pavyzdžiui – neskaitant kankinimų, kuriuos esu aprašęs ir neaprašęs – elgiasi dar ir taip: kai kojas „badydami“ išvaro mane iš lovos, atsikėlęs apsirengiu, tai, išjungę kojų dūrimą, įjungia kankinantį dirbtinį mieguistumą, ir turiu... grįžti į lovą vėl. Nežinau kaip pavadinti tokį varinėjimą, gal iš alternatyvos pasityčiojimas.
2015. X. 2

*Šiandien ketvirtadienį bangomis įjungė KGB gaujelė man kankinimą, skausmą man beeinant iš savo kaimo į Veisiejus apsipirkti (nesakysiu kokioje kūno vietoje skausmą įjungė) ir smirstelėjo iš savo buveinės tuo įjungimo momentu: „Va!! “, – pasakė. Šiuo žodeliu norėdami pasakyti kažką daugiau, ne tik pažymėti tai, kad dirbtinį skausmą įjungė, kažką ir dar. 2015 m. rugsėjis


*Nepasako nei Prezidentė
Daug eteryje apie mane tarp eilučių šneka. Pavyzdžiui, kokio sklandumo mano tekstai, kuriuos rašau ir redakcijoms, daug kam, siuntinėju elektroniniu paštu ir popieriuje išprintuotus. Daug, labai daug detalių iš mano gyvenimo eteryje pasako, bet tik ne tai, kas man svarbiausia: kad bangomis manęs kankinti nereikia. Nepasako šios apologijos niekas. Nei Prezidentė.


Niekas viešai nepasako nė to, kad yra sekamos mano mintys, kas yra irgi sunkus nusikaltimas, o man sunki bausmė. Bandau kalbėjimą apie tai išgauti ir per „Marijos radiją“, kai kunigai komentuoja klausytojų SMS žinutes. Aš žinutę, jau visas pusmetis, siuntinėju tokią (telef. numeriu 865079107): „Malonėkite atsakyti, ar sunki yra nuodėmė žmogaus minčių sekimas? Jonas iš Vilniaus“. Laida vadinasi „Klausk drąsiai! “, tai kam ragina klausti drąsiai, jeigu niekad į klausimą neatsako?!
2015 m. spalis

P. S.
Klausausi, kai klausausi, vien tik lietuviškų radijo stočių, ir televizijų žiūriu, kai žiūriu, vien tik lietuviškų. Bet štai ir baltarusių „Dūšievnojie radijo“ gieda šiek tiek ir man – tėviškėje pasiklausiau šio radijo. Išgirdau per jį ir jau minėtą senų laikų man skirtą dainą „Ją pomniū vsie tvaji grieščienki, acha, acha“. Pasirodo, šio radijo netgi didžėjaus, diktoriaus pavardė panaši į manąją: Baranovskis.
P. P. S. Kai šį straipsniuką parašiau, kankintojas iš savosios KGB buveinės pasakė: „Įkala“ (išgirdau, girdėti ir kaime ką jie man sako). Bet svarbu tai, kad ir šiąnakt neduoda miegoti. To jiems negana, dar ir kankina: įjunginėja dirbtinį dusulį, galvos skausmą, dirbtinę slogą. Tai ciesa, kaip pasakytų dainininkas Alenas Chošnau. Kas gi už eilėraščius taip baudžia! Cik laukiniai. Jau 20 metų visokiais bangų kankinimais kankina. Pastaraisiais mėnesiais dirbtiniu kvėpimo apsunkinimu labai daug kankina, bangom kvėpavimą įjungia tokį gilų, kad jis dusuliu virsta. Net krūtinę ir plaučius jau pradeda skaudėti. Dusulį įjunginėja dažnai ir labai ilgam, įjungtą laiko kartais beveik net per visą naktį. Šnopuoju per naktį kaip žuvis ant kranto, bet teisėsauga nei mato, nei girdi. Tačiau žino, nes siuntinėju prašymą nutraukti šį nusikaltimą ir vidaus reikalų ministrui ponui Skverneliui, ir Generalinei prokuratūrai, ir Saugumo departamentui.
Atsikėliau iš lovos, apsivilkau „kuldupkę“ ir rašau. Išgersiu taurelę degtinės, gal bus lengviau, bet bijau, kad tik kas nors to nepalaikytų priežastimi mane nuo kankinimų neapginti. 2015. X. 7


Teisėsauga nesuareguoja, o prezidentai sureagavo!
Teisėsauga neišpildo mano prašymo nutraukti nusikaltimą: manęs kankinimus ir minčių sekimą. O prezidentai, kuriuos minėjau šioje savo knygoje, atsakymus davė abu – ir ponas Putinas, ir ponas Lukašenka (pirmasis per televiziją, antrasis per radiją): Putinas sakė, kad geriau būti „kėgėbistom“, negu „gangsterom“, o Lukašenka – kad geriau būti „diktatorom“, negu „golūbym“. Tik iš prezidentų pagaliau išgirdau, kuo mane KGB paišo. Tačiau, kad KGB gaujelė kankinimais nuotoliniu būdu mane jau dvidešimt metų kankina, nepasako nei jie. Man tik tai ir svarbu: kad kankinimai baigtųsi. Kiek galima kankinti niekuo nenusikaltusį žmogų! Dar „Lietuvos aide“, kuris nepriklausomybei pasitarnavo, sakydavo, kai jame dirbau, kad aš kaltas esu tik tuo, jog gyvenu.

Už tai, kad šią žinutę užrašiau, įjungė bangomis man vilniškė KGB gaujelė labai sunkų dirbtinį slogavimą. Taip pat dar ir galvos skaudėjimą. Ši dirbtinė sloga labai nepakenčiama, lyginant sunkesnė negu kalnas nukastas ir ekskavatorium nenukasamas, jeigu ekskavatorių skiriate bent nuo buldozerio. Pasaulio pažinimą reikia pradėti nuo A raidės, kurių pas mus trisdešimt dvi. Yra Jono Mikelinsko romanas „Žmogus ir jo kalnas“, šiame pavadinime kalnas atsiradęs tarytum iš to, kad eidamas į 19-to troleibuso stotelę matydavau kaip nukasa ekskavatorium kalną, kurio vietoje išdygo namas kaip Žiemos rūmai. Matydamas kamazais išvežamą to kalno smėlį, mintyse sakydavau: „klaną nukasė“, „kalną nukasė“, nes tikrai įspūdingai nemenka statyba matėsi, nors, labiau negu žinoma, ne tokia statyba kaip Bielamorkanalas – kalnas tas buvo išsaugotinai aukštas. Kažin ar kalnus galima nukasinėti, nors Vilniuje jų daugiau, negu, pavyzdžiui, Minske, štai jau ir upės, kurias „nukasė“, atstatinėjamos, norvegai buržuaziniai padeda jas „išgraviruoti“ vėl pirmapradiškai, ir tai pasigerėtina, nors žuvų jose nepadaugės; tai ir gero gyvenimo požymis tokie dikadadentiniai „tinginiavimai“, požymis gyvenimo, kokio anksčiau nebuvo „tarybinėje“ atmintyje. Tegul viską stato ant nenukasto kalno! Užlips pensininkai funikulieriumi, koks į kalną (jį apgadinęs) Gedimino pilies ir Kaune, Juditos Vaičiūnaitės eilėraštyje apdainuotas. Jis, Mikelinskas, meistras mūsų psichologinės prozos gal didžiausias kaip Dostojevskis, neliaupsinamas. Dažnai matydavau jį taurų Leono Sapiegos stotelėje, kurioje įlipdavau iš darbo Institute eidamas (dar pavyko ir „Kas čia parašyta yra tiesa“ jam, Mikelinskui, įteikti). Tai to Sapiegos vardas ir pavardė stotelėje (vadinosi Suvorovo), kuris aštriastogę Mykolo bažnyčią Vilniuje sufundavo, erekta ji net 1627 metais, garsų renesansinį antkapį interjere turinti, kurį granitinį laukiniai grobikai yra pastebimai, tyčiškai apdaužę (gerai, kad jie, „mūsiškiai“, toliau į Vakarus nenuėjo, Lietuvoje žygį pabaigė, nes jau būtų per smarkiai gavę į kaktas). Matydavau jo, Sapiegos, vardo troleibusų stotelėje miškininką Vaidotą Antanaitį, poetą Algimantą Baltakį, poetą Mykolą Karčiauską, kritiką Petrą Bražėną, panelę Sprindytę, tautosakininką Subačių, seną savo pažįstamą istoriką Algį Grigaravičių, poną Kazimierą Sają popieriuką šiukšliadėžėn metantį, mačiau praeinantį basanavičinio Prano Razmuko įpėdinį bibliotekininką Praną Vasiliauską, Vytenį Pauliukaitį, lietuvių kalbos mokytoją ponią Brazauskienę, balta berete užsidėjusią, kuri kartu su manimi lietuvių kalbą Sniečkuje dėstė (1989 metais), daugybę nepažįstamų bei fotografą Vasauską, kurio toks pat vardas kaip didiko Sapiegos. Čia pat netoliese yra ir didikas Mykolas Kazimieras Pacas, „karalienės Reginos vyras“, kuris finansiškai meistrams italams atsilygino ir paliko mums amžiams užsieniečių lankomą baroką, o pats tik po slenksčiu to baroko pasilaidojo, po slenksčiu jau suskeldėjusiu. Dar gerai kad jį Pacą, darbininkų išnaudotoją, altoriaus paveiksle šalia Kristaus Vakarų dailininkas įamžino, jo, fundatoriaus Paco šventovėje prie Antakalnio žiedo Vilniuje. Tai šventovė, kuri ir K. Vilčinsko akmens paveiksle išgraviruota – paveiksle lekia bažnyčios papėdėje laimingi plevėsuojantys raiteliai ant žirgų, sustoję amžinybės akimirkoje. Netoli šios bažnyčios yra ir Saugumo departamento filialas, kuris irgi daug sykių gavo mano prašymą mano minčių sekimą, t. y. nusikaltimą, nutraukti.
Dabar iš tos troleibusų stotelės nevažinėju. Miesto istorijėlės požiūriu verta pasakyti, kad kažkada ten buvo spaudos kioskas, bet kai jame nusipirkau kokakolos – netgi nei ne laikraštį! – tai to kiosko neliko, tad štai kažkiek ir „teisus“ užsienio prezidentas Putinas. O prezidentas Lukašenka tikrai neteisus. Nebent tik tuo, kad Rusijos naikintuvų neįsileidžia Baltarusijon. Pavyzdys geras bet kuriai valstybei.
2015 m. spalis


Liepia anksčiau gultis
***Atsikėliau dar neišaušus, nes sunkiau lovoje, negu atsikėlusiam. Be to, laiką reikia leisti naudingiau, negu lovoje, dar daug neparašiau daug metų nerašęs, o, kaip rusai dainoje sako, „naša žiznj korotką kak vystriel“, reikia, anot Gorbačiovo (Gorbis – Vakarai jį taip vadina), reikia „navierstatj ūpūščienojie“ (tada jis, negirdėtas novatorius, sakė, kad kažkuriame Rusijos kolūkyje karvių yra iš viso... tik septynios – tai iš kur nusipirkti pieno, klausiu! Na žinoma – iš Lietuvos žalmargių violetinių, Jonai ponai; ai tuščia jo manęs, nei pieno nevertojo). Beveik visą naktį varginio KGB gaujelė dirbtiniu dusuliu. Nakčiai jau „įsidienojus“ pasakė, kad dusinimas apsunkintu kvėpavimu yra už tai, jog neinu anksti gulti ir paliepė gultis pusę devynių vakaro. Supratau, kodėl tokiu laiku liepia gultis: nuo pusės devintos žiūriu LRT „Panoramą“ ir užsirašau žurnalistus ir jų pašnekovus... tam reikalui, kad nusiųsiu jiems el. laišką su aprašymais kaip mane gaujelė bangomis kankina. Nes jei teisėsauga nenutraukia šio nusikaltimo, tai gal jo viešinimas jį nutrauks.
Ir ankstesnę, vakar dienos naktį nedaug miegoti beleido. Kad nemiegojimu baudė, tai būtų pakenčiama, bet laikė įjungtą labai sunkų dirbtinį slogavimą.
Man rodos, KGB turėtų leisti savo aukoms naktimis miegoti, kurių, baudžiamų bangomis, turi tik vieną. 2015. X. 13

P. S. Tokių sunkesnių nakties, o ir dienos, kankinimų labai dažnai ir neužrašydavau, nes kankintojai bangomis įjungdavo būseną, kad kankinimą užrašyti labai nesinorėdavo, tai padaryti būdavo kažkaip labai sunku, apatiška, nekildavo nei rankos. O kai atvažiavęs į kaimą pradėjau žiūrėti televizoriaus, kai bežiūrint įjungdavo... silpnumo būseną. Tokią būseną, kad ir kanalus pulteliu sunku būdavo perjunginėti (dėl to ją tokią ir įjungdavo). Tas jiems nelabai tinka. Už lakstymą iš vieno TV kanalo į kitą net ir kankinimą įjungdavo arba kankinimą pasunkindavo. O vieną kartą ir žodžiais pasakė, kad po kanalus nelakstyčiau.

Kol laikysi mane gyvą, tol priešinsiuos tau, KGB srùta. Vienaskaita, KGB smarve, visur, net ir dainose, vadiniesi. Tai kodėl ne daugiskaita vadiniesi, kai jūsų tiek daug? Bet, „vienok“, priešintis priešinsiuos tik tiems, kurie bangomis mane kankina ir mintis seka. Tačiau, irgi, deja, tik kaip žiogas prieš debesį, nes neturiu didesnių maišto prieš juos galimybių. Prieš kankintojų gaujelę. Kurių joje, jų buveinėje 24 valandas „budinčių“ su vadeivomis suskaičiuojant, manau, yra daug daugiau negu mėnesių metuose ir žvaigždučių Mergelės Marijos nimbe. Taigi tokio skaičiaus gaujelei areštuoti kariuomenės nereikia, o tik keleto drąsesnių ir sąžiningesnių teisėsaugininkų pareigūnų. Net ir pareigūnių užtektų išsklaidyti šiai kėgėbistinei smarvei. Buveinė jų, bunkeriu mano žodžiais vadinama, yra Vilniuje. Priešinsiuos gaujelei kol ji bus. Viešai priešinsiuos. Tik nežinau: gal kaip tik to jiems, sumaišties kėlėjams, ir bereikia.


***Vėl nežmoniškai dusino
Tai buvo vėlai vakare (rodos spalio 23 dieną) – bangomis, nuotoliniu būdu, įjungė KGB naikintojai man... dusinimą, kvapo užgniaužimą! Šįkart baudė net smarkiau, negu ankstesniais kartais: ne tik kvapo gniaužimą įjungė, bet ir... springdinimą! Šįkart pasakė už ką šis baudimas (kuris maždaug kaip enkavėdistinis): už tai, kad knygelę „Vasarvidžio laisvė“ esu išleidęs, ir už tai, kad savo tekstuose parašiau, jog ją esu išleidęs, ir už tai kad platinu dalinu žmonėms savo laikraštį – vieno lapo printerinį lankstinuką su tekstu mažom raidėm „Kas čia parašyta yra tiesa“, kuriame kondensuotai parašiau kaip jie mane kankino (o kadangi dar tebekankina panašiai, tai vėlesnių kankinimų tame tekste nei nevardinu; dalinu šį „laikraštį“ kam pakliuvo, štai neseniai, pavyzdžiui, ir buvusiai radijo žurnalistei Irinai Skl. daviau). Kai naktį šiaip taip pernakvojau, ryte įjungė dirbtinę slogą, dirbtinį nosies užgulimą ir, ką jau nusibodo ir kartoti, dirbtinį kvėpavimo apsunkinimą.
Argi – labai to prašau – Jos Ekscelencija Prezidentė negalėtų iš teisėsaugininkų pareikalauti, kad gaujelė, kurie mane kankina ir seka mano mintis, argi negalėtų pareikalauti, kad gaujelė būtų... bent jau išvaikyta! Protingiau, be emocijų – kaip patardavo Algirdas Brazauskas, sakant: argi negalėtų Escelencija pareikalauti, kad teisėsaugininkai pradėtų jų, jų buveinės, paiešką. Gal vien nuo to jie išsiskirstytų (kurie kankina mane ir seka mano mintis).
2015 m.


„Tave padarysiu bjauriausią Lietuvos gyventoją! “
„Tave padarysiu bjauriausią Lietuvos gyventoją! “, – taip man praeitą naktį pasakė vyriškis iš KGB buveinės, vienas iš tų, kurie mane naikina. Be abejo gerokai viskuo vyresnis už kitus gaujelės dalyvius. Tai labai mane prislėgė. Bet to nereikia daryti, kadangi jau padaryta, o ir dėl to, kad ir be jokių darymų esu bjaurus. To nedaryti priežastis yra dar ir ta, kad daug labiau man rūpi visai kas kita: kad baigtų gaujelė sekti mano mintis, o svarbiausia – kad baigtų kankinti bangomis. Štai kvėpavimo apsunkinimą bangomis man įjunginėja jau tiek daug metų, taip nežmoniškai ilgai, kad pradeda skaudėti plaučius. O kiek metų mane vargina dirbtiniu slogavimu ir dirbtiniu nosies užgulimu!? Tai kuo aš nusikaltau, jei šitaip barbariškai laukiniai žmonės mane baudžia? O teisėsauga nei girdi, nei mato, nors ši kankintojų – organizuotų nusikaltėlių gaujelė smirdi (veikia, egzistuoja!) jau daugiau kaip dvidešimt metų.
Beje minėtas, neleiskit man taip sakyti – „pažadas“, priminė man mano darbą „Lietuvos aide“. Maždaug 1994 metais, kai KGB labai pastebimai (bent jau mano kailiui, tai tikrai; pilnas autobusas prisikimšdavo žmonių, kuriuo važiuodavau į darbą, ir kuriuo iš darbo parvažiuodavau) perėjo į revanšą, save vadintis jie ėmė, jei gerai nutuokiau, pradėjo save vadinti „žmonėmis“. Tokią anomalija jausdamas bandžiau savo rašiniuose (redaktoriaus pavaduotojo Juozo Glinskio pasirašinėjamuose) juos vadinti ne „žmonėmis“, o gyventojais, keliuose rašiniuose pavyko tokį vadinimo pavyzdį parodyti, bet to niekam neprireikė, tik mane patį štai, po dvidešimties metų, gyventoju pavadino. Kadangi Glinskis (jo balsą lengva atpažinti... kaip dieną nuo nakties lengva atskirti) yra tuose, kurie mane kankina ir mintis seka, dalyvauja, atsiprašau, gaujelėje, ilgiausiai, tad šmėstelėjo mintis, kad gal jis mane darys Lietuvoje bjauriausiu, nors būtent jis geriausiai žino, kad nėra už ką. Bet neverta tuo užsiimti. Todėl, kad, su kankinimais lyginant, manęs bjaurinimas man yra tik nutekantis vanduo nuo žąsies plunksnų. Kankinimai bangomis tokie man sunkūs!, tokie gyvent neleidžiantys! Nei to gyvenimėlio, kurio vos belikę, gyvent normaliai neleidžiantys. Niekam gyventi nėra taip blogai kaip man.
Viešinsiu šį nusikaltimą, gal šitaip išsivaduosiu. Tai kas, kad, sakykim, per radiją (vyriškis) dainuoja: „Nesužinos niekas tiesos... “, „Nesužinos niekas tiesos... “. O gal ir sužinos, gal kaip tik radijas paskelbs mano prašymą, kuriuo prašau, kad gyventojai išduotų teisėsaugai tuos (ir jų buveinę), kurie seka mano mintis ir kankina nuotoliniu būdu.
2015. XI. 1



„Daugiau nė lašo! “
Tą pačią praeitą naktį vėl kartojau „Nemušk! “, „Nemušk! “. Naikintojai vėl labai smarkiai kankino bangomis (nuotoliniu būdu). Šio baudimo apsakas trumpas, nors netrumpai baudimas truko. Po kankinimų ir mano pamaldavimų, vyras iš KGB buveinės pasakė (ne pasakė, bet riktelėjo): „Daugiau nė lašo! “. Iš to supratau, kad už gėrimą (man kuris jau kasdieninis) mane praeitą naktį žiauriu kankinimu baudė. O kaip kitaip nuo kankinimų man vaduotis, jei jau viską esu išbandęs! Degtine bandau. Kankinimai bangomis labai sunkūs. Manau, kad daugiau niekas tokių kankinimų nekenčia, todėl paliudykite šį nusikaltimą kas galite. Nes vien tik mano liudijimo teisėsaugai neužtenka.
2015. XI. 1


Trenkė bangomis elektrinį smūgį į galvą
Baigiau printuoti (spausdinti!) ką parašęs ir jau stojausi rašyti naujo teksto, bet tą pačią akimirką KGB gaujelė įjungė dirbtinį mieguistumą, todėl kritau į lovą, kuri mano kambarėlyje su keturiom kėdutėm (visos nedidutės), lova šalia nei žingsnio nežengiant, švariais patalais tvarkingai užtiesta tik nuolat nepaklota, tarsi kokio paleistuvio, nesulaukiančio nakčiai ateinančios (kuo prisipažįstu besąs). Bet nebuvo čia linksmumo: pasnūduriavau (jau temo) keletą minučių zuikio miegeliu ir staiga... kad vožtels, kad dės, kad trenks bangų žaibas, nepamatomas bet tik trenkiantis, kad smogs bangų smūgiu man į galvą!... net į viršų pašokau. Ir riktelėjau iš skausmo išsiveržusia dejonėle... Aiiiiiii!.... Dar ir keiksmą, atsipeikėjęs, šūktelėjau KGB srutoms, kad trenkė taip smarkiai, kaip jau buvau ir „pamiršęs“ – šitaip belaide elektra jie mane trankydavo, daužė maždaug tais laikais, kai TV Dviračio žiniose vaidindavo tarybinių laikų publicistas Petras Pečiūra: jis laidos filmavime vaidindamas, gulėdamas... labai smarkiai, staigiai, labai pastebimai... krūptelėdavo visu kūnu (tai būdavo manęs atkartojimas, mėgdžiojimas) – krūptelėdavo lygiai taip, kaip aš tada krūpčiodavau vakarais, nakčiai lovoje atsigulęs, kai KGB naikintojai bangomis man smogdavo žaibinį, tarsi elektrinį smūgį, vakare lyg užsklandą, lyg skirtuką praėjusiai dienai ir prasidėjusiai nakčiai. Net dantys subarškėdavo, kaip jau esu tai pasakęs (2011 metais) savo tekste, kankinimų aprašyme „Kas čia parašyta yra tiesa“.
Šįkart pasakė už ką šis, toks smarkus kaip reta, buvo smūgis: kad (praeitą rugsėjį) šioje knygoje parašiau žodžius „Religija – tai kolektyvinis pamišimas“.
Nesuprantu, kodėl gaujelei tokia „pazicija“ nepatinka. Juk tarp jų, gaujelėje, gaujelės buveinėje, nėra nė vieno tikinčiojo!, tuo tik kvailas galėtų suabejoti. Nes tikintieji kriminaliniais nusikaltimais, ir dar tokiais sunkiais kaip šis, neužsiima. Minčių sekimas ir kankinimai bangomis (kankinimai nematomuoju būdu) – labai sunkus nusikaltimas.
Bet nerūpi man tai aiškintis, terūpi, kad kuo greičiau mane jie amnestuotų. Kad gerti jie (gaujelė) man neleidžia, tai aišku dėl ko: ant girtuoklio kūno jie (gaujelė) ilgai negalės parazituoti ir turės pagaliau, ir su savo vadeivom, trauktis nuo lovio (negalės, kaip aš sakau, „maitintis“ mano galva, jei girtuokliausiu; kaip tik dėl to aš ir pradėjau girtuokliauti).
2015. XI. 9
















































Kaip ant kaliošų bando man užvažiuoti

Faktografija

Be juoko kalbėsiu, nežiūrint, kad pavadinimas šposingas.
Mažiausiai jau antri metai, kai mane kaime vaikščiojantį bando suvažinėti. Nors tai, žinoma, ne bandymai suvažinėti, o tik pagąsdinimai. Kai plentu einu – einu kairiąja šalikele priešais artėjantį transportą. Kad matyčiau mašinas, kurios priešinga kryptimi atvažiuoja, o kurios mane einantį pasiveja, važiuoja dešine kelio juosta, kuri nuo manęs tolimesnė. Bet štai per kiekvieną ilgesnę mano kelionę taikosi šitoks gąsdinantis manevras: man iš paskos dešine juosta važiuoja dvi mašinos; kai ties manimi jos susigretina, paskesnioji mašina... žybt staigiai aplenkia pirma važiuojančią ir taip arti švilpteli pro mane, kad vos neužkabina. O kad išgąsdina, tai aišku savaime. Net po kelis kartus taip atsitinka, kol, pavyzdžiui, į Veisiejus iš savo kaimo nueinu, ir pareinu. (Viena tokia, ties manimi lenkusioji mašina, buvo dengtu, juodu kaip smala kėbulu, ant kurio nei užrašo jokio nebuvo, kas dabar reta. Supratau, kad tai mano eilėraščių knygelės „Vasarvidžio laisvė“, priminimas, kuri tokia pat juoda: juodais viršeliais, tik pavadinimas baltom raidėm užrašytas; spalvą viršeliams parinkau ne aš pats. Pagalvojau iš kur tokią mašiną ir ištraukė, gal atsiuntė iš Kaliningrado, nors praktika to nerodo). Šio nusikalstamo gąsdinimo neapsikęsdamas nutariau užrašinėti tokių ties manimi lenkiančių mašinų numerius, nors jau ruduo ir pėsčias daugiau nebevaikščiosiu. Specialiai tam kelionėn pasiėmiau, užsidėjau akinius (ne „akiniùs“, kaip dar kaime vadina), kad paspėčiau pralekiančią mašiną užrašyti. Tai štai spalio 6 dienos ryte man einant keliu į Lazdijus iš Veisiejų pro mane šitaip tyčiškai prasilenkė mašina, kurios valstybinis numeris GBC 139: būtent ties manimi ji aplenkė pirma važiavusią mašiną. Ties manimi aplenkė! Mašina, kurią aplenkė, netrukus po aplenkimo sustojo, bet ją pasivyti ir pamatyti jos numerį nespėjau – nelaukusi, kol prisiartinsiu, nuvažiavo. Temačiau, kad ant stogelio yra M raidė iškelta, kas reiškia, kad tas automobilis buvo mokomasis. Dar po minutėlės iš paskos šioms mašinoms pravažiavo greitosios pagalbos mašina. Šios irgi mane visur ir kasdieniškai lydi maždaug nuo 2000-ųjų metų. Jau net pripratau. Bet nuo aplenkimo tiksliai ties manimi – dar nepripratęs. Pavojingas toks aplenkimas, ne tik gąsdinantis.
Beje, tos dienos rytą KGB gaujelė bangomis įjungė man tokį smarkų čiaudėjimą, kad užtiško čiaudėjimo lašeliai net ir ant akinių, kuriuos nusikaltėlių medžioklei užsidėjau. Ir, žinoma, nėra man didesnių nusikaltėlių už tuos, kurie bangomis kankina mane. Šią vasarą ir rudenį ypač intensyviai kankina – dirbtiniu kvėpavimo apsunkinimu (daugiausia naktimis). Jei kankintų vien tik šiuo kvėpavimo apsunkinimo baudimu, būtų geriau. Bet, deja: prideda dirbtinį dar ir čiurnų skaudėjimą, dirbtinę slogą, kankinimą kankinančia būsena, ar dirbtinį galvos skaudėjimą.

2015 m.















Gaujelė pareguliuoja

Faktografija

Bangomis daug ką pareguliuoja KGB gaujelė mano gyvensenoje, o ir gyvenime. Bet labai nežymiai. Sakykim, man pačiam to nei matomai nei jaučiant, patraukia mane, arba bent trukteli, kairėn ar dešinėn (politine linkme ir réikšme) – veikdami bangom mano smegenis. Tai labai sunku padaryti, nes aš tokiems traukimams negaliu pasiduoti, „vidinis balsas“ neleidžia, kurį vadina sąžinės balseliu. Bet vis dėlto jie, mane kankinantys srutos, šiek tiek išlaimi. Visokiose mano gyvenimo smulkmenose kairumą ar dešinumą jie bangomis paorganizuoja ir įžvelgia (čia „l“ kietas, bet verčiau paanalizuotų fonologai ar minkštas ši priebalsė žodyje „paltas“, nes man šalta būna ir po kaldra, kai gaujelė šaldymą į mane bangomis leidžia – galgi girdėjote per „Lietaus“ radiją dainą: mergaitė guli kažkur po kaldra ir vaizduoja, kad ji nekalta. Tai kodėl niekas neapginate manęs nuo kankinimų bangomis?). Taip pat mano ir mąstymą pabando reguliuoti bangomis, kažkiek nulemdami mano pasirinkimus kasdieninio gyvenimo smulkmenose ir verpetėliuose. Jiems tai labai svarbu, juk jie nusikaltėliai politiniai, o ne kokie nors turto prievartautojai daktarai. Reketas jų politinis, o kad nusikalstamas, tai nei teisėsauga nežino, nors, bent Saugumo departamentas, būtinai turėtų žinoti.

Visąlaik, nors esu nepolitiškas ir niekad jokiai partijai nepriklausiau – esu buvęs vien „nedapjautas baronas“ ir komjaunuolis – jokiai partijai nepriklausęs ir nepriklausantis, visąlaik buvau vis dėlto dešinysis konservatorius, anot dainoje Algirdo Kaušpėdo: „konservatoriai širdy“. Manau, kad tai, mano širdies dešinumas gaujelės parazitavimui – tai yra naudojimuisi mano galva ir mintimis – jos veikimui, tiko, dažniausiai tiko. Ir, deja, manau, tinka (gal maskavimuisi). Tą, mano politinės orientacijos svarbumą, rodė ir jų, gaujelės, sėbrai. Antai ~1997 metais, kai rymodavau prie virtuvės lango nosį prie stiklo priglaudęs ir žiūrėdavau kas ten už lango pasimatys – nes jau tik namie nuo mane lydinčių žmonių ramiau pasijausdavau – taigi rymodamas pamatydavau... šaligatviu praeinantį vyrą, kuris rankoje nešėsi kastuvą (parapijoje dar vadinamą lopeta; nepanašu, bet pagalvoju, gal iš mūsų kalbos rusų kalboje žodis „lapata“ atsirado; ar, pamanytum, nuo rusiško žodžio „lãpa“; lopeta, kuria zimagorai gilų griovį iškasdavo, Dzūkijoje vadinamą žodžiu „ravas“; o kai ateidavo žiema tai šie kasėjai zimagorai darbo neturėjo, todėl ir vadinosi jie „zimą – gorie“ (žiema – vargas mums, nes žemė kastuvui įšalusi ir turim prie pečiaus iki pavasario išsėdėti). Tas vyras praeinantis su kastuvu, kai eidavo jau mano matomo akiračio viduryje, kastuvą... staigiai perimdavo ... iš dešinės rankos į kairę, ir nesustodamas nueidavo toliau. Keliskart jis šitaip man kastuvo perėmimą rodė, tuo keldamas nemenką šiurpulį ir, žinoma, pasišlykštėjimą, nes šlykštus man bet koks KGB veikimas, o kabėjimas ženklais – ypač ir ypatingai (pavyzdžiui, prezidento Putino rodymas kaip jis atostogas leidžia, kas buvo manęs parodijavimas (lipdė, t. y. žiedė, iš molio puodą, o jam už nugaros stovėjo briedis). Bet koks manęs paralelinimas, pamėgdžiojimas yra šlykštus. Sakykim, ir kitų nusikirpimas tada, kai aš plaukus nusikerpu; kai plikai nusikirpau, nusikirpo plikai dėl to kažkiek ir įžymybių. Gal ir garbė tai man, bet, antra vertus, kažkiek ir per drąsūs tokie mano pastebėjimai. Neišvardinčiau jaučio skūroje kiek jų (mano gyvensenos atkartojimų) buvo ir nesibaigia.
Kaip aš tą kastuvą supratau praeinančiojo, permetusio kastuvą iš vienos rankos į kitą kaip cirke suaugusiems? Jis, tai yra jie, tuo kastuvu simboliškai man sakė: jei pereisi, Jonai, iš dešinės į kairę, tai būsi užkastas! Bet aš jau ir tada niekaip negyvenau, niekaip nesireiškiau, o jie vis tiek maitinosi manimi, be to – naudodamiesi manimi, kartu dar ir ėdė mane, kas trunka net iki šiolei: ne tik mintis seka, bet dar ir kankinimais kankina, ir šią naktį kurią rašau taip pat: apibendrintai sakant – įjungta blogos savijautos būsena. Ir nelabai paisau KGB ženklus, tai ne eismo ženklai, kuriems ir tiems aš kaip kiaulė nusižengiu: gatvę pereinu ten, kur negalima. (Kažkada net Maskvoje už tai vos nesusimokėjau (kurioje su savo draugu Rimantu Jasu buvau, manau, jis būtų ir šią baudą už mane sumokėjęs, buvom nuvažiavę į magaziną „Bieriozka“, bet matėm daugiau. Ten gatvė buvo plati, be lankstymų kaip Vilniuje, mašinos lėkė kaip areodrome, tikriau sakant, švilpte švilpė ir tikrai beprotiška buvo gatvę kirsti skersai kur ne perėja, nors mašinų ten tada nebuvo tiek, kiek dabar Lietuvoje. Anot monsinjoro Svarinsko, turime du milijonus mašinų [kurių turėjome, gyvenimo pabaigoje, tik kas ketvirtas?, kur ten: gal kas šeštas ar kas septintas], ir dar nepatenkinti. Kadangi šį jo pamokslą mažai kas girdėjo, tai praplatinu tarsi Evangelijos nusidavimą tarp žmonių.).

Tas mano gyvenimas minčių skaitymo aparatu klausantis ką aš mąstau (už tokį gyvenimą jokiu būdu nereikėjo manęs bausti), tas gyvenimas buvo ne politiškas, o vien tik elementarus, ir truko toks elementarus nekokybiškas labai daug metų, beveik dvidešimt. Tačiau vis tiek jie manęs neamnestavo (be kitų spėjimų, spėliodavau, gal jie nuo lovio nenori pasitraukti, kad vis tiek manęs, ir negyvenančio, neamnestuoja). Ir tada, man tik nominaliai–minimaliai begyvuojant, jų bandydami suosti ką aš manau apie laisvą dabartinę Lietuvą: gerai ar blogai – turėjo būti nesėkmingi; jie to negalėdavo pajusti, nes aš ir apie šią politiką nemąstydavau. Todėl taip šį manęs susekimą jie konstatuodavo: apie dabartinę Lietuvą, apie jos gerovę aš manau „nei šap, nei tep“; nugirdau šitokį jų raportavimą saviems vadeivoms. Taigi be nuomonės yra tas Baranauskas Jonas Albinovičius, „žmogus“ maždaug nuo 1983 metų, o ne koks nors „Litas“ ar „ponas“. Žinoma, šiuo atveju, šiuo požiūriu nesuuosdavo gaujelė mano minčių ir nusistatymo gilumos, netiksliai suuosdavo. Nepajusdavo, kad šalis laisva ir valstybė man – yra amžina vertybė, nors aš jos ir nenagrinėju, nevertinu tarsi užmirštos ir garantuotos taip, kad neverta ir jaudintis kaip dėl neprapulsiančios. „Laisvė: Lietuva valstybė – mūsų meilė ir galybė“, kažkada patosiškai kaip mokinukas eilėraštyje parašiau, už kurį, ir už tą, KGB mane nuteisė... kaip nusikaltėlį sunkų (o prezidentas Putinas pagal šį eilėraštį iš manęs pasišaipė). Jaunystėje tai, valstybinė laisvė, buvo didžiausias mano visuomeniškasis troškimas ir jis 1991 metais išsipildė. O jei dabartiniame balagane KGB srutų gaujelė mane visokiais kankinimais nuotoliniu būdu kankina, tai negi galvosiu, kad Lietuva būtų vėl okupuota tankais, kaip tai atsitiko 1940 metais birželio 15-ąją. Nebūna tokių minčių, ir nebus. Todėl dėl šios priežasties, kad nepasikeisiu, prašau mane amnestuoti. Gyvenimą, KGB srutos, atėmėte, ir užtenka. Man jau senatvė, 64 metai ir beliko man jau tik nevertinga gyvybė, dividendų neduosianti.

Kai tarnavau sovietinėje rusų kariuomenėje (1971–1973 metais), o ir civiliniame sovietmečio gyvenime, tai pavardes rašydavo su tėvavardžiu. Rusišku pavyzdžiu. Todėl, ir pase, būdavau Baranauskas Jonas Albinovič, nes tėvo vardas Albinas. Kai pajutau savyje protestą, visur kur įmanoma savo pavardę, su būtinai prirašytinu tėvavardžiu, tėvavardį šiek tiek sulietuvindavau (nors prisieidavo vis tiek rusiškom raidėm rašyti), savo nominiją rašydavau: Baranauskas Jonas Albino, o ne Albinovič. Pamažu, metai iš metų, šitaip, šitokiu tautinimo principu, ir užsidirbau baudimą, kuriuo iki dabar baudžia: dabar KGB gaujelė (įsikūrusi Vilniuje) beveik kasdien kankina bangomis, nuotoliniu būdu.
Atėjo ir toks neprievartos, kultūrinės normalybės laikas, kai pavardes visuotinai praėjo rašyti lietuvišku papročiu: pirma vardas, paskui pavardė. Bet kad tėvavardis dabar niekur nerašomas, nežinia ar ne nuostolis.
Černiachovskio aikštėje Vilniuje pagaliau atsistojo tas, kuriam ši aikštė priklauso nuo visų, ir nuo priešistorinių, laikų.

Atsisėdau šįkart prie kompiuterio visai buitiškam „daiktui“, o užgriebiau, kad neapžiosi. Pasakau kam atsisėdau: pareguliuoja KGB gaujelė mano... ir valgymą. Bangom įjungia... norėjimą valgyti. Kuris pasireiškia ne tik norėjimu valgyti, bet ir skrandžio skausmeliu (kartais itin aštriu, ir visuomet staigiu, staigiai atsirandančiu). Kai šitatai įjungia, lekiu į šaldytuvą ir išsitraukiu kokio nors ne žuvų „pišteto“, ar bet ko, ką esu antradienį nusipirkęs (antradieniais prancūziškoje „Iki“ parduotuvėje turiu 10 procentų nuolaidą, kuri anksčiau galiodavo dar ir šeštadieniais). Šį skrandžio skausmelį gaujelė įjungia irgi dėsningai: pavyzdžiui, iškart po to, kai pabaigiu rašyti sumanytą, iš anksto sugalvotą straipsnelį knygai „Spindėk! “. Tai žinoma daug geriau, negu kad įjunginėtų, tarkim, dirbtinę slogą (įjunginėja!), akimirksniu prasidedančią. „Valgymą“ dėsningai, pagal mano gyvensenos ritmą įjunginėja daugeliu atvejų, ne vien pagal rašymus kompiuteriu, ar pagal mano rašymus rašaluota ranka dešine, nes ne kairiarankis esu, tik žaviuosi tomis merginomis, kurios rašo kairiąja ranka, kaip ir dešiniąją, nes visos jos tokios – lobis amžinai neturtingam ir jau niekad nepraturtėsiančiam. Geriau, kai norą valgyti įjungia, negu žiaurų kankinimą blogąja savijauta, kurį įjungdavo kai pavalgau. Šitaip jie už valgymą mane pradėjo kankinti maždaug 2008 metais. Tad nevalgiau iki 2011 metų imtinai. Dažnai per visą dieną visas valgis būdavo tik „kružikas“ kefyro su juoda duonele, kurios plutelės nenuriekdavau, kaip mano silpnadantis senelis Stasys ją nuriekdavo antims, išmesdamas nuriektas plutas joms per medinės trobelės atlapotą langą kaip perlus kiaulėms – taip jos dėl tų atskridusių duonos lupenų plėšydavosi. Kaip dėl perlų.

„Reguliuodavo“, ir visai dar neseniai, ir tokiu „reguliavimu“, kad ir užvalgyti negalėdavau: bangomis laikydavo taip smarkiai užkimštą nosį, kad kvėpuoti begalėdavau tik pro burną. Tad lengva ir įsivaizduoti: kai valgydavau vakarienę, tai kramtant burna būdavo nepralaidi orui, kvėpavimui; valgydavau išsižiojęs, kvapą gaudydamas kaip plaučių vėžininkas, kai toks visiškas nosies užgulimas būdavo įjungtas. Taip pačiai (tik daug dažniau) nuo šitokio dirbtinio užgulimo žiopčioju ir nevalgydamas – kai lovoje nakčiai atsigulu, kas akimirką laukdamas kada dusinantį užgulimą išjungs.

Nereikia reguliavimo man jokio, aš ne centrinio apšildymo nei šildymo radiatorius penkių padalų, kurie sovietmečiu, ir daug anksčiau, jau buvo, bet niekas jų nereguliavo. Tokius ir panašius dalykus turi sureguliuoti teisėsauga pagal įstatymą, o ne KGB gaujelė pagal savo vadeivų nurodymą. Bet, deja, nei gaujelės, nei gaujelės vadeivų teisėsauga nesugauna. Kadangi negaudo. Daugiau nežinau ką pasakyti. Tik kartoju: gaujelės bunkeris Vilniuje – buveinė tų, kurie seka mano mintis ir kankina bangom. Jų, mane visą parą prižiūrinčiųjų, yra gal septyni, gal dvylika, ir visos kariuomenės nereikia jiems areštuoti. Gaujelės aparatūrą, kuria kankina, kaip tik kariuomenei galėtų teisėsaugininkai ir perduoti. Prezidentė gal ir medaliais juos už tai apdovanotų.

P. S. Girdėjau, kad iš Žirinovskio žieminę kepurę pavogė, kai jis buvojo kažkur Vakaruose. O, kaip nereikia veržtis į svetimą kraštą, kuris niekad nebuvo tavo! Visais laikais vagių nepritrūksta, kaip ir avių piemenų ar gražių prostitučių. Tai lyg atsinaujinantys energijos šaltiniai. Tik nežinau kaip sakyti: vagiai ar vagys.
Štai įjungė KGB gaujelė, kurie mintis seka, man kūno šaldymą ir kankinantį mieguistumą. Bangomis įjungė dar ir poreikį šlapintis, tad nepaklusti beveik neįmanoma: nusišlapinsiu ir krisiu į lovą taip pat baisią, nes ir joje kankina visokiais kankinimais. Daug nesipriešinu jiems nei žodžiais, būdamas taikingas kaip Lenonas, nors lygintis galiu tik su pelynais ar kadagiu, kuris (jei ne dagys) skolinys yra santūriųjų suomių kalboje, netekusių daug žemės per Žiemos karą, ir būtų gal ir visos jos netekę, jei ne Manerheimas. Kaip „kadagys“ suomių kalboje ir pateko, jeigu pateko? Gal ta mergina į Suomiją nusivežė, kuri pas Kudirką Plokščiuose viešėjo ir vakarėjo. Ten ir fotografavosi, kas tada kaime buvo vienas didžiausių pokštų ir akibrokštų, džiuginančių kaip vėrinio jos krūtinei padovanojimas.

Lenonas, tai ne Leninas, skirtumas tarp jų dviejų tarytumei pėsčiam lig Rymo ir važiuotam. Pabaigai pridursiu iš kur žodis bolševikai ir kad „lenininkiškas“ dešinumas, arba, šnekant rimtai, istorinis konservatyvizmas, kurio esmė mylėti tėvynę, yra partijų istorijoje ilgiausias, lyginant su visais vėlesniais karlų marksų ir engelsų „internacionalizmais“. Dar ir istorijos pamokėlę pateikiu pakartodamas žinią iš kur atsirado politikoje ne kairumas ar dešinė, „bolševikai“. Lenino, pavarde Uljanovo, (jo slapyvardė nuo upės Lena pavadinimo, kuris, nors šaltos šiaurietiškos upės, labai gražus, ir mergaitės vardu Lena gražiai tituluojasi), taigi revoliucionieriaus Lenino bendražygių susirinkime reikėjo apsispręsti: kas einate už taikų, t. y. už demokratinį carizmo nuvertimą, meskite nuo galvos savo kepures dešinėn, kas už kruviną nedemokratinį – meskite kairėje. Daug daugiau (bolšie – iš to ir pavadinimas „bolševikai“) kepurių primetė kairėje pusėje. Tada be kepures buvo gėda ir iš namų išeiti, toks buvo etiketas, kaip dabar merginai be kelnaičių iš namų eiti, tarsi skaistybei be garanto, nors tik šiokio ar tokio, o gal ir dėl šilumos. Papročiai keitėsi ir be kepurės dabar vaikštau ir aš, kol neatšąla orai laikau ją vilnonę rūbų (drabužių!) spintoje nerakinamoje, nebijodamas, kad senienų mylėtojai ją pavogs, ar kokie nors gaujelės sėbrai, visokie vaikštūnai ją nuo galvos man nutrauks, besipainiojantys man po kojom kaip nepaguldytas suolelis, Teisingumą Vykdanti Saule!. Bet abejoju, ar teisinga bausti nenusikaltusį žmogų mane.
Grįžtant prie to, kas man aktualiau, paminėsiu dar keletą (nors jų daug) „reguliavimų“ bangomis: štai einu aš mieste į darbą Lietuvių kalbos institute ar kaime pieno nusipirkti užsisagstęs apykaklę iki viršaus, sagą ir paskutinę. Ir nei nejaučiu, kad esu užsisagstęs, bet nuėjus kokį kilometrėlį (kad įjungia perštėjimą šakume, jau sakiau) ir pieno šeimininkė jau netoli, staiga pajuntu, kad man kaklą kažkaip nenatūraliai pradeda tarsi veržti, ir... apykaklę tuoj atsilapoju. Kadangi toks veržimas, veržimo pojūtis, atsirado labai staiga, o pirmiau jo išvis nebuvo, iš to suprantu, kad „veržimas“ dirbtinis, išgaunamas, sukuriamas bangomis – ši labai sena praktika mano kaklui; ir kadangi man svarbu tik gerai jaustis, tai tokį diskomfortą iškart pašalinu: sagas atsisagstau, ir jie kaklo „veržimą“ išjungia. Kitas, ganėtinai juokingas, „reguliavimas“ yra šis: kai einu iš namų, ryte į darbą, tai, prie išeinamųjų durų priartėjus,... įjungia poreikį susiveržti kelnių diržą, nors jos ir taip nesmunksta; aplink juosmenį, kažkur žemiau skobų atsiranda staigus, bet nekonkretus jausmas, poreikis diržą timptelėti, patrumpinti, susiveržti. Tada vėl, dėl geresnio gyvenimo, paklūstu, kadangi tai jokio kapitalo nekainuoja: per vieną kilpelę diržą suveržiu. Šį „padarymą“ jie įjungia gal tam, kad mano pilvas atrodytų mažesnis, bet veikiau tik dėl pasityčiojimo, o gal tuo mano judesiu vadeivos kažkaip paspekuliuoja, savo samdinius apgaudinėja.
Kur kas žymesnis savo trukme... įjunginėjimas poreikio akinius užsidėti; būdavo, kai tik be akinių iš namų einu, tai išeinant kiekvienąkart, koridoriuje beįžengusiam,... įjungia priminimą kad akinių neužsidėjau: maždaug toje veido apimtyje, kur akiniai laikosi pajuntu savotišką peršulėlį, kažkokį odos dirginimą, kuris aiškiausiai, nors ir negirdimai, man pasako: Jonai, akinius užsidėk! Niekad nepaklausiau šio raginimo ir, po kokia 50 kartų, šiuos bangom raginimus gaujelė baigė (o, kad taip baigtų šiūdieninį kankinimą! – kasnakt įjunginėja dirbtinį dusulį, o, taikosi, įjungia net ir dieną, pavyzdžiui, kai pėsčias einu pieno pas Danutę, ar į Veisiejus kermošiun; mat šiuo laiku esu kaime; Danutė vardas labai senoviškas, metraščiuose paliudytas, Maironis dramą parašė „Danutės vestuvės“. Šią akimirką prasiplėsiu: turėjau Smetonos laikų knygą, to paties klasiko Maironio, „Kęstučio mirtis“. Buvo gal 1994 metai. Jau ir tada KGB srutos psichologiškai mane buvo tiek suėdę, kad pabūgau šios knygos pavadinimo, todėl... ją, pakankamai brangią, man brangią ir materialiai,... šią knygą... išmečiau, kad joks Kęstutis nemirtų. Kai ją į rankas paimdavau jie, KGB srutų gaujelė, man šią dirbtinę baimę bangomis dar labiau padidindavo; tikrai: bangomis sukelia ir baimės jausmą, net siaubą, bangom prideda dirbtinę dar ir kankinančią savijautą; tokiu būdu mane privertė daug daiktų išmesti, kuriuos dabar, pasipriešinimo ir dvasinį stabilumą atgavęs, norėčiau susigrąžinti; labiausiai: savo nespausdintus eilėraščius). Tik kai einu į ežerą maudytis, gaujelė dusulio neįjungia. Bet panašu, kad jau užsidirbau ir šį „patarnavimą“. Pavyzdingai, tikrai kariškai jie man „patarnauja“. Kaip kovojančios armijos generolui jo adjutantas. Argi ne taip, kankintojai, KGB smarve bangomis mane dienanakt kankinanti jau dvidešimt metų?
Dar ir todėl nepaklausau raginimų, kad jei klausysiu ko mano priešai nori, ko reikalauja, vargu ar bus naudinga. Šitiek keletas pavyzdėlių. Nežinau, kada mane apgauna, kada ne. Kai visas mintis girdi, tai viskas beviltiška.
„Neieškok priešų! “, – sakydavo man oro ryšiu (būtų naudinga sužinoti kaip jie vadina šį savo ryšį, juk viskas kas yra pavadinimus turi; sakykim, šnipai, kurie dirba ir priešui, vadinasi „kurmis“, tačiau nepažįstu nieko, ką galėčiau tokiu kurmiu pavadinti, o šios pastraipos herojų – tikrai niekad, nejaučiu tokių nei asociacijų nei aliuzijos, jeigu ji darosi), „neieškok priešų“ sakydavo Juozas Glinskis. Kam man jų, priešų, ieškoti, jeigu jie (kankinantys mane bangomis gaujelė) čia pat prie mano galvos, yra visada ir visur su manim kaip mano plaukai kur beeinu ir kiek benutolstu nuo namų ir nuo Vilniaus.
Pono Andriaus Kubiliaus vyriausybė buvo užsimojusi tris malūnsparnius pirkti „šios gaujelės irštvai šturmuoti“, bet, deja, persigalvojo, nes malūnsparniai buvo labai brangūs. Aš, išgirdęs šį Vyriausybės projektą, išsigandau – nes tai buvo siejimas su manimi, manęs atkartojimas – ir iš savo Prašymo nutraukti manęs kankinimus bangomis ir mano minčių sekimą (kurį teisėsaugos institucijoms jau pateikinėjau) išėmiau sakinį, kuriame buvau parašęs, jog nemanau, kad KGB gaujelė yra apsitvėrusi kaip Bin Ladenas ir ją lengva teisėsaugininkams būtų paimti, jei ją, gaujelės buveinę, imtų.
2015 m. spalis
_______________________P. S. Labai nelinksmą žinią pridėsiu. Kai šį straipsnį apie kastuvo perėmimą parašiau, praėjus kelioms dienoms, naktį vyrukas iš KGB buveinės man pasakė: „Mes tave pakasim“, primindamas man šį „Gaujelė pareguliuoja“ rašinį.

____________













































Vėliava

Esė

Esu matęs gražių reiškinių, daiktų ir dalykų. Kas jų nematęs. Mėnulio užtemimą, Caro rūmus mačiau, merginų gražių ir nuostabių kaip saulė laimėjau. Ir buvo tokių, kurios kaip brangiausias man auksas, mane mylėjo. (Todėl brangink, lovelasai, jaunystę!). Bet kalbu, kurių puošmenų dar niekada nebuvau matęs, nors buvau nugyvenęs jau trisdešimt penkerius metus savo nelaimingo, bet daugiau laimingo, gyvenimo. Tada, rodos 1987 metais, pamačiau jūrą. Kokią jūrą?, negi Palangon nebuvau nuvažiavęs? Buvau net į Kazachstaną su knygrūmiečiais nuskridęs, septynis tūkstančius kilometrų į baltų obelų miestą Alma Atą ir pamačiau dar ir uolėtus kalnus, su baltomis netirpstančio sniego skarelėmis. Bet va mūsų laisvės metų nebuvau matęs, juos parodė geltona žalia raudona – Lietuvos vėliavos. Suspindo po Vilniaus dangumi kaip gražiausios pasaulyje gėlės ir spalvos, nei gamtoje kokių nemačiau, nei Alpių edelveisas toks gražus, kuriuo gėrėjosi Balys Sruoga, subtilus gražiaveidžių ir tautosakos rinkėjas bei suvokėjas.
Iki tol gražiausia man buvo laisvos šalies vėliava, kurioje gulsčias mėlynas kryžius baltame dugne baltutėliame, šalies, kuri pavyzdys mums buvo geriausias. Buvodamas turistinėje kelionėje Rumunijoje ten nusipirkau šios vėliavos ženkliuką, ir nešiodavau jį įsisegęs džinsinio švarkelio atlapėlyje, kuriuo užsidengia kišenė. Ir štai: Vilniuje jau ir mūsų vėliavos, kuriame laisvės badą jaučiu! Vėliavos laisvos kaip vėjas! Daugiausia Katedros aikštėje, kuria tiek daug okupacinių kariuomenių pražygiavo amžių bėgyje, ir virš Gedimino pilies, ir Kalnų parke vėliavos tyvuliuoja netoli užkastų ir atkastų Trijų kryžių, vėliavų jūra Neries vingyje, ir visur, kur bebūtum Sąjūdyje, mitinguose dalyvaudamas! To vėliavų grožio pakerėtas ir aš ją nusipirkau. Net už aštuoniolika rublių – kiek kažkada mokėjau už sidabrinį šaukščiuką antikvariate, kavai mažame puodelyje išsimaišyti ir gerti – puodelyje fajansiniame, kurių kaip ponas turėjau šešetą su lėkštutėm po jais, ir jau net skrybėlę turėjau (kurią ateityje teko išmesti). Buvau jau prasigyvenęs pastebimai daugeliu daiktų. Tik „Zaporožiečio“ dar neturėjau, kai šaukščiuką pirkau (o gal jau ir turėjau).
Tais Sąjūdžio1989 metais jau labai nenorėjau be vėliavos gyventi, be jos į mitingus vaikščioti, vis brandinau ryžtą ją nusipirkti, bet vis dar buvo tų, jau mane prikankinusių, stabdžių – KGB mane ganė ir gatvėse: neatsitiktinai gretindavosi prie manęs neatsitiktiniai žmonės, sutikdavau jų eidamas ir važiuodamas, į petį pabarbendavo kažkas eilėje prie dešros ar prie kavos stovint (kavos aparatų kokie kaip kavinėje, pirkti nebuvo nei vieno, o ir pačios kavos per daug nesimatė), klausinėdavo ar „mūsų“ gamybos mano švarkas (dzūkiškai, balakonas), ar dar domiuosi sukilimais ir Sofija Lietuvaite, t. y. Kymantaite (rašiau apie ją diplominį darbą VVUniversitete), klausdavo ar gerai gyvenu, į kurį, pastarąjį, klausimą kaip skuduras atsakydavau tik teigiamai, nes man matėsi, kad mano atsakymas nueis ten, iš kur klausimas – į KGB, Lietuvoje vadinamą VSK: sovietinio okupacinio režimo sargybiniams (žinoma, daug tada ir apsirikdavau, ir KGB žmones įsivaizdavau pernelyg tamsiai ir dogmatiškai, nuoširdžiai tikėdamas kaip popiežiaus neklaidingumo dogma, kad jie yra tokie, kokius įsivaizduoju). Bet kai prasidėjo Sąjūdis, iškilo lietuviškos vėliavos, tai kitokio atsakymo pašnekovams neduodavau kaip tik tokį: „Viskas bus gerai“. Jei maždaug ir truputį su jumoru sakant kaip sekė, tai: stoviu ilgos eilės viduryje, o prieina ir klausia: „Kas čia kraštinis? “.

Vis tiek nusipirkau vėliavą. Kioskelyje prie Sąjūdžio būstinės, kuris stovėjo peržengus Tilto gatvę nuo Būstinės einant. Buvo ten tarybinis spaudos kioskas, bet greta išdygo ir sąjūdinis, Atgimimo spaudą ir atributiką pardavinėjantis.
Deja, mano vėliava nuėjo į mano spintą. Netapau toks pilietiškai aktyvus, kad būčiau tai vėliavai dailų kotą gavęs kur nors, nekreivą flagštoką (D. Šlapoberskio žodyne šio žodžio nėra, nes turbūt anglų žodyne yra) su kiveriu, iš Amerikos siųsdintis nereikėjo. Bet nustelbė mano norus ant kulnų man lipantys žmonės, todėl vėliavą, šiugždančiame permatomame celofane, pasidėjau lentynoje tarp marškinių, ir išbuvo ji puošdama visą garderobą, iki ~2008 metų. Tais metais KGB gaujelė (galiu srutomis ir nevadinti šnekėdamas apie vėliavą), bangomis mane kankino jau labai žiauriai: ir darbe kankindavo, ir mieste, jei tekdavo jame pabuvoti, po darbo paprastai važiuodavau (autobusu) stačiai namo, kankindavo ir namie, taip pat net ir naktimis. Nežinojau kur dėtis, ką daryti, kaip maldauti, kad nekankintų, ar kad bent palengvintų kankinančią savijautą, kuria kankina. Jie man nesakydavo kaip man nekankinimus pasiekti. Bet vienądien kažkaip nekonkrečiai bet vis dėlto pajutau, kad jie reikalauja, kad aš neturėčiau vėliavos, kuri spintoje. Ją aš pamatydavau kiekvieną kartą, kai spintą atsidarydavau, nes visą laiką laikiau truputį ištrauktą iš marškinių rietuvės – kad kiekvienąkart ją pamatyčiau. Labiausiai, kad pamatyti malonu, bet lyg ir dėl to naivumo, jog įsitikinčiau, kad ji tebėra, ar nedingusi. Kai šitaip, nors visai nežymiai pareikalavo, dvejonėse nepaskendau ir nutariau vėliavą iš namų išnešti – tokio sunkumo kankinimais buvau kankinamas (jei sakyčiau buvau „varginamas“ ar „kamuojamas“, būtų neadekvatu). Todėl rodos net sekančią dieną ryte eidamas į darbą Lietuvių kalbos institute, įsidėjau nė karto nepanaudotą vėliavą parduotuvės „Iki“ maišelin ir nuvažiavau su juo iki Petro ir Povilo bažnyčios Antakalnyje, kuri netoli nuo darbovietės (tiesą sakant, darbovietė netoli nuo bažnyčios), pravėręs senas bažnyčios duris slapukiškai (jau daug metų bijojausi net savo šešėlio), tyliai, kaip kasdieninis „pabažnas“ nužengiau prie dešiniojo šoninio altoriaus ir pagarbiai palikau su visu maišeliu ant to altoriaus atbrailos, kuri šviesiai, netgi baltai, marmurinė kaip ir altorius.
To naikintojams buvo negana. Tokį pat, vėl ne pilnai (ar „visiškai“?) aiškų, iš jų gavau reikalavimą nusikabinti kalbininko Būgos portretą, kuris didžiulis kabojo ant sienos darbo kambaryje man už nugaros, tarsi būčiau pats žymiausias Institute kalbininkas, nors tebuvau pareigose tik operatorius, tekstus kompiuteriu perrašinėjantis ir žodžių korteles skirstantis pagal abėcėlę. Kol Institutas rezidavo Vileišio rūmuose, tas Būgos portretas kabojo Žodynų skyriaus vedėjo kalbininko Vytauto Vitkausko kabinete, o kai persikraustėme į naujus rūmus, tas portretas atsikliuvo (120-ame) kambaryje, kuriame aš su daktaru ir kalbininku Algiu Rubinu dirbau. Stovėjo tas portretas prie sienos ant grindų, kol aš vieną dieną neparašiau, kad pakabintų jį ant sienos man už nugaros. Štai kaip nereikėjo man puikuotis!, imti nepelnytą garbę! Atėjo laikas, kai bangom kankinamas ir iškankintas aš nukabinau tą portretą ir drebėdamas, kad neturiu kur jo padėti, nes visko bijojau, bijojau kiekvienos smulkmenos – padėjau jį kabineto drabužių spinton. Ten jis išbuvo kokius metelius, ar mažiau, kol kartą, progai pasitaikius, pasiūliau jį pasiimti skyriaus vadovei Zitai Šimėnaitei, kurį ji išsinešė man nežinoma kryptimi. Tik nežymus langas paliko vietoje, kur portretas kabojo – šviesesnis, negu visa siena.
Deja. Nepalengvino KGB srutos kankinimų ir po to. Dar ilgai, keletą metų, nepalengvino. Kai 2014 metais kiek atsigavau, tiksliau sakant, kai persilaužiau, išsiveržiau iš pasyvaus egzistavimo, nuėjau ton baroko bažnyčion... vėliavos atsiimti. Mãža kas – o gal ji tebėra klebonijoje. Bet kai radau klebonijoje kunigą jauną, supratau, kad apie vėliavą nebus nieko nei girdėjęs; tą jis man ir partvirtino, tad ilgai netrukdžiau ir pasakiau sudievu, bet išeidamas palikau jam savo vienapuslapinį tekstą „Kas yra tiesa“, kurio, kaip savo laikraščio, dalijimu (nors tai nelengva) viliuosi pasiekti nekankinimą ir minčių nesekimą, svarbiausia – nekankinimą bangomis. Ir iš to vilties gal nedaug, bet viešinsiu šį nusikaltimą ir toliau, nes kitokio kelio nei turiu, nei žinau. Šiais metais viena ponia man pasakė, kad lengviau man bus pasiekti ežero dugną, negu manęs amnestavimą, bet ežero dugnas man irgi ne išeitis, todėl ir toliau nusikaltimą viešinsiu. Pasilikit sau ežero dugnus. Man reikia nekankinimų, laisvo gyvenimo (kurį garantuoja Konstitucija, bet negarantuoja teisėsauga).

Bet vėliava vis dėlto neišbuvo futliare kaip žmogus. Kartą iš celofaninio dėklo buvau ją ištraukęs. Labai šventam reikalui, dėl kurio ir pati vėliava tapo vertingesnė: ją palietė popiežius Jonas Paulius II, mūsų kaimynas lenkas. Tai įvyko, kai jis iš popiežiškosios sostinės atvažiavo viešu vizitu į gimtąją Lenkiją; buvo labai keliaujantis popiežius, kas buvo viena iš priežasčių į jį pasikėsinti, kaip tai man, nesuvokiančiam to nusikaltimo, paaiškino istorikas Rimantas Jasas. Kaipgi vėliava net pas popiežių atsirado? Važiavo į susitikimą su popiežiumi Lenkijon mano kolegos „Lietuvos aido“ laikraštyje, kuriame tada dirbau: žurnalistas Gintaras Mikšiūnas ir laiškų redakcijai tvarkytoja Aldona Azaravičienė. Jie ieškojo vežtis į Lenkiją Lietuvos vėliavą ir aš mielai pasiūliau jiems savo vėliavą. Grįžę iš Lenkijos laimingi pasakojo, kad vėliavą, pro juos praeidamas, palietė popiežius.

2015 m. spalis
(ne spalių mėnuo, ne rusų revoliucijos mėnuo, o tiesiog spalis, ir nėra niekam jokios spekuliacijos jokiais mėnesiais, jei kas nors paspekuliuoja mano „juodu ant balto“ – mano literomis; spėju, kad manimi labai daug KGB gaujelė spekuliuoja – tie, kurie seka mano mintis ir kankina, tokių įtarimų turiu kad ir iš šio pavyzdėlio: kartą, kai išsipūčiau nosį, mergaitė, iš čia tiek daug kartų minėtos buveinės, man pasakė: ne taip išsipūtei. Tada pamaniau, kad ji buveinėje naujokė, kad jai pasakyta jog Jonas, mūsų bendrininkas (o gal net ir vadas) nosį išsipūs štai šitaip. Bet aš tąkart nosį išsipūčiau visiškai kitaip, nekasdieniškai, tad ji išgirdusi ir suglumo ar susivokė, kad su gaujele aš neturiu nieko bendro. Nei bendra. Manau, kad jie, gaujelė, ne tik spekuliuoja, bet ir skaniai juokiasi, nors, jei teisėsauga veiktų, turėtų drebėti iš baimės ir skirstytis.
Kai šią žinutę parašiau, klustelėjo (eteriniu ryšiu, bangų sriauto ryšiu) vyrukas iš gaujelės buveinės: Kelintais metais tai buvo? Štai vėl patvirtinimas, kad seka mano mintis, nes rašau, suprantama, žodžius ne iškalbėdamas, o sučiauptom lūpom, vien mintimis rašau. Tokių patvirtinimų man netgi reikia, nors jau daug metų žinau, kad seka mano mintis, tokių patvirtinimų niekad nebus per daug, nes jie liudija vykstantį nusikaltimą: mano minčių sekimą. Tačiau tokį liudijimą viešai reikia paskelbti!, kad ir teisėsaugininkai išgirstų! Reikia viešų liudijimų dar ir apie tai, kad jie mane kankinimais nuotoliniu būdu kankina!
Į klausimą, be abejo, kaip visada ir kaip bet kada, neatsakiau. Per visus dvidešimt suvirš metų esu tik į vieną jų klausimą atsakęs, kurį gal kada nors, jei nebijosiu, užrašysiu savo raštuose su nemažu jo kontekstu)


________________________________________________________
Pavogė iš manęs (USB) atmintuką, kuriame buvo visi mano tekstai. Manau, kad ir šią vagystėlę suorganizavo KGB. Bet mano tekstai vieši, tam juos ir rašau kad juos paskelbtų (nes kaipgi aš pasieksiu nekankinimus ir minčių nesekimą!), ir jau turėčiau liautis bijoti, kad KGB man pakenks mano tekstus perskaitę. Materialinis nuostolis tai žinoma yra.

Didžiausias materialinis nuostolis, turtas, kurį KGB iš manęs atėmė, yra mano geriausio draugo istoriko Rimanto Jaso testamento neįvykdymas, kuriuo jis savo turtą – dviejų kambarių butą Vilniaus Antakalnyje paliko man.

2015 m.

_________________________________


















„Neišnokinai! “

Faktografija

Seniai tai buvo, maždaug prieš 15 metų. Iš KGB buveinės išgirdau sakant: „Kad tu jo neparuošei! “. Pastačiau ausis aukštai kaip šikšnosparnis, kuris ir ultragarsą išgirsta, ir gali skristi užmerktom akim: jo siunčiami signalai atsimuša į daiktiškas kliūtis ir grįžta jam atgal, pagal ką jis orientuojasi kaip skristi erdvėje ir nesusidaužiant (tesusidaužia vienam ir kitai baliuje taurės!, kuriame aš nedalyvauju jau dvidešimt metų, ir jau net pasenau per tą laiką; jei pakviestų kas nors (mano telef. 861399523), tai dar ateičiau kur nors pabaliavoti. Įdomiausia, kad kai gyvenau su gražiąja savo žmona Knygų rūmų basųjų karmelitų vienuolyne, tai koridoriuje, vėlai vakare... praskrisdavo šikšnosparnis, negirdimai, o tik matomai plasnodamas, netgi ne vienas, tuo sukeldamas man ne tiek smalsumą, kiek baimę; prieblandoje, menkai apšviestame tarsi lajinėmis žvakėmis „kolidoriuje“, tarsi žvakėmis, kurios tarybiniais laikais tebuvo jau tik parafininės; taigi tik 60 vatų kaitrinėmis lemputėmis apšviestame, bet pamatydavau eidamas tuo „kolidorium“ į tualetą ar į prausyklą... paukščius skrendančius; paslaptingi tai paukščiai šikšnosparniai: kabo kaip pragare kur nors tvartuose galva žemyn, ir nesuprasi: paukščiai jie ar žvėreliai! Koridorius ten karmelituose ilgas, kaip psichiatrinės ligoninės – senosios Naujojoje Vilnioje – į kurią KGB mane buvo išvežę 1996 metais net du kartus; joje pirmąkart po daugybės metų teko, nors jau buvau žodžius užmiršęs, poteriauti „Tėve mūsų“: iškart po to, kai sužinojau, kad „Lietuvos aide“ mane atleido iš darbo – laikraštyje, kuris man daug davė kaip, tarkim, Viktorijai Daujotytei darbas literatūriniame žurnale, parašiusiai apie simbolistą Jurgį Baltrušaitį knygą (jis galutinai nusigėrė Paryžiuje, „nabaltrušaltilsia“ geriau, nei Maskvoje antrajai (?) nepriklausomybei ambasadoriaudamas, kompanijoje „baltrušaitinosi“, nors, atrodytų, tais laikais ir gerti Maskvoje buvo draudžiama.

Nes tai buvo labai daug sakantys žodžiai „Kad tu jo neparuošei! “, jie rodė KGB gaujelės kursą mano kailiu ir kailiniais. Nors ir neaiškų, bet vis dėlto pagaliau paaiškinantį pranešimą išgirdau, ką jie su manim daro, kokiu tikslu seka mano mintis, visaip kankina mane: kad kažkam mane ruošia. Iki tų žodžių „Kad tu jo neparuošei! “ aiškumo, ko jie siekia, neturėjau, nors kankinimo, jų sėdėjimo man ant sprando metų buvo praėję jau daug. Štai pagaliau pasakė, kad jie... mane kažkam ruošia, kad nori mane, kaip molinį, pakeisti. Kadangi pažiūromis buvau savo šalies pernelyg lituanizuotas nepriklausomybininkas, bet kokiai okupacijai priešiškas bei priešingas, ir, dovanokit už nekuklumą, patriotiškas, tai tapo aišku, kad jie mane daro atvirkščią visam tam. (Bijau kas nors sakys, kad patriotizmas, tai paskutinė niekšo priebėga; bet jeigu to man niekas nesakė nuo 1974 metų, tai jau gal ir nepasakys, juolab, kad ir patriotizmo man mažiau beliko Lietuvai tapus laisvai; kaip ir daugeliui, jei neklystu). O minėtos savybės, priežastys kaip tik ir buvo priežastys mano mintis sekti (t. y. naikinti mane). Taigi išgirdęs sakymą „Neparuošei“, supratau, kad jie mane nori padaryti kitokį, negu esu. Nori mane padaryti, kaip aš įsivaizduoju, kėgėbistinį, pasidaryti bendrininką sau, gaujelei.
Niekas ir nuo tol žinoma nesikeitė. Taip pačiai mane ėdė ir toliau: laidė į ausis žodžius, sekė gatvėse, daug ką daug kur siejo su manimi, vaidino visokius vaidimėlius, kuriuose atpažindavau, „pamatydavau“ save, pajausdavau, pastebėdavau detalių iš mano gyvenimo, filmuose, kurių aš niekad nežiūriu, o tik pavadinimus nugirstu (gal ir šis: „Vedęs ir turi vaikų“), ir kas baisiausia, daug gaudavau kankinimų bangomis kankinančia savijauta.

Kam gaujelė mane tokiu ruošimu ruošia, tam niekada neparuoš. Vien už aparatūros turėjimą, su kuria mane ruošia, jie turėtų kalėjimo nemažai metų gauti. Bet, iš esmės, jie nei neruošia. Vyksta tik kankinimai dėl kankinimų. Tai kartu ir naudojimasis manimi, tai lyg mirčiai ruošimas.

Vėliau teko girdėti kažkokio vadeivos priekaištą gaujelei, kad jie, gaujelė, manęs neišnokino: „Tu jo neišnokinai“, – sakė. (Jie labai mėgsta gramatinę vienaskaitą, kas man yra pakankamai šlykštu. Pavyzdžiui sako: „Aš pėdų neradau, kuriom tu išėjai... “, tarsi tas pėdų ieškotojas visoje sistemoje būtų tik vienas, vienintelis ir viršiausias, tarsi visa, labai atsiprašau, kėgėbistinė smarvė (dar labiau atsiprašau: ne kėgėbistinė, o šešėlinė), kad jie, visa jų sistema, yra... tarsi tik vienas asmuo. (Gal dar ir apie pėdas sniege ir smėlyje parašysiu, nes, KGB sekamas, daug pėdavau bijodamas savo ir pėdų, kurių nepalikti nepavykdavo.). Kad jie mane vis dar nokina, pasisakė man ir šiais metais. Man jau šešiasdešimt ketveri metai, tai ar kas nors dar noksta tokiame amžiuje, draugas nusikaltėli? Amnestuok jau mane, nesek nei minčių, nei judėjimo ir bangomis baik jau kankinti! Štai, pavyzdžiui, ir dabar laikai bangomis įjungtą dirbtinį kvėpavimo apsunkinimą, praeitą naktį neleidai pamiegoti, dirbtinį dar ir galvos skausmą įjungei. Jei tau lengviau, kad kitas kenčia, tai ieškok tau nusikaltusio. O aš kuo tau nusikaltau? Atsiprašau, kad ir aš vienaskaita kreipiuosi, nes gal nuo kokio nors vieno žmogaus priklauso manęs, jau suvytusio, amnestavimas.

Manęs nokinimą KGB gaujelė daro labiausiai už mano eilėraštį [KGB] „Organai“, kuriame pamatė, koks aš jiems neišnokęs. Jį parašiau dar sovietų laikais neapsikęsdamas to, kad taip intensyviai KGB mane seka. Tame eilėraštyje buvau parašęs sakinį, dėl kurio jie mane kankino gal daugiausia, sunkiausiais kankinimais, o tų kankinimų metu pasakydavo už ką kankina, sakydavo to eilėraščio žodžiais: „Dar ne... “. (Bijau ir sakyti ir prisiminti, kas tame eilėraštyje buvo „dar ne“, nes naikinimo aparatūra, su kuria jie mane kankino ir kankinimu „Gimdymas“, iš jų dar neatimta. Atimkite nors Jūs, amerikiečiai, teisingumą pasaulyje vykdantys! Gaujelė su šia aparatūra įsikūrusi Vilniuje).

Šių 2015 metų rugsėjo mėnesį per „Žinių radiją“ (kuriame – kaip merginų nepaminėsi! –gražiu balsu kalba ir panelė Lina Pavalkytė), laidoje „Man dvidešimt keleri“ kalbėjo vilnietė jauna žydaitė, jauno žurnalisto kalbinama. Daug nekreipiau dėmesio ką kalba, nes tuo laiku rašiau, o radijas man būna dažniausiai tik fonas. Bet laidai pasibaigus, kažkas iš tų, kurie mano mintis seka, tarstelėjo: „Neatsiskleidei! “. (Atseit, neįvertinai mintyse to žydaitės kalbėjimo. Koks kieno reikalas ką ir kaip aš vertinu!!! Tik mano tai reikalas.). Pasakė tą „Neatsiskleidei! “, rodos, Juozas Glinskis, truputį pakeitęs savo balsą. Nustebau, kad taip ilgai jie ant to paties nuvaryto arkliuko dar tebejodinėja. Ne jodinėja, bet spekuliuoja, neva kažko nežinantys. Matau, kad man ir toliau reikia skleistis, šią knygą plėsti, jeigu aš jiems vis tiek dar neatsiskleidęs. Matyt, neskaito, ką rašau, jei šitaip sako, arba žino ir be skaitymų (tuo neabejoju), kad nėra už ką manęs nei kankinti, nei sekti. Vienos dainos žodžiai yra tokie: aš elgiuosi kaip pirmokas – tu man parodyk ką turi, aš tau parodysiu ką moku. Bet nekomentuosiu.

Beje ir žodį „neišnokinai“ iš manęs ėmė, kaip ir yra man sakę: mes tave triuškinsim tavo paties žodžiais. Tas „neišnokinai“ yra iš dainelės, kurią išgirdau 1978 metais, bet kadangi trumpai žaisminga, tai atsimenu ir dabar:

Kur Lazdijų pakraštys,
Ty ir mūs rajonas.
Ty nokina uogelas
Putinas raudonas.

2015 m.


________________________________________




Muša ne tik mane, bet, nelogiškai sakant, ir daiktus

Faktografija

Nusikaltėliai nesiliauja veikti: paspaudžiau pele kompiuteriui komandą išsijungti, o jis nei per visą naktį neišsijungė – ir tokią įtaką mano kompiuteriui pradėjo daryti (kelias dienas darė). Atvirkštinį poveikį, nes kažkada seniau nuotoliniu būdu jį tik išjunginėdavo, tuo momentu švystelėdami bangom man į ausis dar ir žodį „Užtenka“ (geriau jie skaitytų D. F. Robinsono atvirkštinį žodyną, kuriame žodžiai išdėstyti abėcėlės tvarka nuo galo, o ne man atvirkštinius poveikius bangomis darytų). Taigi kompiuteris, kai jį išjungti bandau,... neišsijungia! Nuostolis čia beveik joks, tik elektros daugiau išeina, bet Švedija nebrangios jau duos elektros iš savo šalies. Ikšiolei gaujelė nuotoliniu būdu kompiuterį man išjunginėdavo, kai „nesąmones“ ir visokias antikėgėbistines „šiukšles“ pradėdavau rašyti (per „Marijos radiją“ girdėjau lyg ir man užuominą, kad [antikėgėbistinių „šiukšlių“ mano raštuos] nenumaldomai daugėja).

Bet va kokį svarbų paveikimą kompiuteriui padarė: būdamas tėviškėje Lazdijų rajone 2015 metų rugpjūčio 31 dieną, ir tų pat metų rugsėjo 28 dieną, o vėliau jau Vilniuje būdamas, spal. 20 ir 26 dieną ir lapkričio 8 dieną visus savo tekstus (jais prašau nutraukti manęs kankinimus ir minčių sekimą) internetu nusiunčiau, kiekvieną laišką maždaug penkiems šimtams adresatų; tarp jų ir pirmiesiems šalies vadovams: Loretai Graužinienei, Algirdui Butkevičiui, Sauliui Skverneliui, Generalinei prokuratūrai, VS departamentui (kaupiu drąsos vėl siųsti ir Prezidentei). Iš štai! Kai tekstus išsiunčiau, kompiuteryje atsirado įrašas, kad laiškai nuėjo, bet kai vėliau išsiųstus laiškus pažiūrėjau, tai skiltyje „Išsiųsti laiškai“ įrašo, kad šiuos laiškus išsiunčiau... jau nebebuvo! Nuotoliniu būdu tuos įrašus iš kompiuterio ištrynė! (Mechaniškai niekas pašalinis prilįsti prie mano kompiuterio negalėjo.). Taigi ir tokią įtaką mano kompiuteriui padaro. Manau, kad šis veikimas svarbus, man galbūt ir nuostolingas. Bet daug svarbiau, kad mano kūnui bangomis jokios kankinančios įtakos nedarytų, nes daro!
Tie ištrynimai, liudijantys, kad laiškus išsiunčiau kaime gyvendamas, nebuvo, kaip jau minėjau, paskutiniai ištrynimai. Grįžęs iš kaimos į Vilnių, laiškus, vėl su visais savo tekstais, vėl maždaug penkiems šimtams adresatų išsiunčiau spalio 20 dieną (spalio 19 dieną tekstus išsiunčiau tik prašyminius dokumentinius, be beletristinių, nors ir beletristiniai tekstai daug dokumentiški, pamiršau juos prie laiško prisegti (manau, kad bangomis man buvo įjungtas užmaršinimas juos prisegti). Taigi ir vėl mano kompiuteryje iš skilties „Išsiųsti laiškai“ (nuotoliniu būdu paveikus) išnyko įrašas, kad laiškus išsiunčiau, nors iškart po išsiuntimo įrašas atsirado ir kurį laiką dar buvo. Laišką išsiuntus kiekvienakart ateidavo ir automatinių atsakymų, kad mano laiškus gavo tie, kuriems siunčiau.
________________________________
***Iš miego bangomis gaujelė mane žadina įpusėjus nakčiai. Pažadinę netrukus įjungia dirbtinę slogą, pabaudžia ir dirbtiniu kvėpavimo apsunkinimu, kurį, mano laimė jei įjungia neilgam, įjungia kvėpavimo apsunkinimą dar ir džiovinančiai dusinantį, neretai įjungia dirbtinį akių perštėjimą. O kartais perštėjimą ne vien akių, bet ir viso veido. Pernai vasarą beveik per visas atostogas, kurias leidau kaime, KGB srutos bangomis laikė įjungtą dirbtinį veido perštėjimą.

2015 m. lapkritis
___________






Visokie niežėjimai, dirbtiniai

Perskaitykite, kitur nėra parašyta

Antrą valandą nakties KGB naikintojai bangomis mane nubudina ir tuoj bangomis įjungia kvėpavimo apsunkinimą. Kvėpuoti pradedu giliai, net švogždžiančiai lyg dusulį turėdamas. Dar po kiek laiko kvėpavimą taip pasunkina, kad kvėpimtakiai rodos išdžiūsta, juos ima savotiškai net skaudėti. Tada paprašau: „Išjunk, kankinimą, išjunk! “. Jie iškart po šio prašymo įjungia niežėjimą kairės rankos delne. Taigi visai ne tai, ko prašau. Kadangi tokiu, niežėjimo signalizavimu jie reaguoja į daugelį mano „pasielgimų“, tai, vadinasi, tuo nori kažką pasakyti. Gal tai: kairiojo delno sunižimas, reiškia, kad mano pasielgimas buvo nesėkmingas? Nes kai kada po kokio nors mano pasielgimo įjungia niežėjimą dešinės rankos delne (tiesa, daug rečiau); tada suprasdavau tatai kaip manęs pasveikinimą. Kažkada ir žodžiais jie man pasakydavo: „Mes tave sveikinam! “. Deja, man iš jų reikia tik vieno dalyko: kad mane amnestuotų – kad nei kankintų, nei mintis sektų. Tokiu niežulio įjunginėjimu jie „pakalba“ neretai, šiuo laiku beveik kasdien. Kai savo tekste parašau kokį nors juos ar jų sėbrus triuškinantį argumentėlį, jų (gaujelės) veikimo faktą (visas jų veikimas nusikalstamas), tai man dirbtinai sunižta pakaušis, ir jį pasikasau. Šį dalyką suprantu kaip jų prisipažinimą, kad nežino kaip jiems gelbėtis, ką daryti (bet, deja, gelbėtis tenka tik man; argi vilkas kada gelbstisi nuo ėriuko!). Įvairiais įvairių mano pasielgimų atvejais įjungia niežėjimą daug kur, o galvos, ypač veido paviršiuje – dažniausiai, ir „kasdieniškai“. Sakykim, niežėjimą ir akies pakraštyje dažnai gaunu, ar žando pasigremžimą pirštais (tarsi raginimą nusiskusti, ką aš savaime darau kartą per savaitę); įjunginėja taipogi ir pirštų, tai vieno tai kito, niežėjimą. Arba pačiame nosies galiuke dirbtinai panįžta; tada nosgalį pirštais paliečiu, pasikasau. Įjungia nevalingą brūkštelėjimą pirštu sau panosėje, ką aš irgi kiekvienakart „paklusniai“, t. y. nevalingai, padarau; jungteli viršutinės lūpos nevalingą palietimą. Kai, pabaigus kokį nors raštą, įjungia poreikį nosį sau sužnybti, aš ją sužnybu taip, kaip ją žnaibau tada, kai būna įjungta dirbtinė sloga (ją įjunginėja dažniausiai sausąją, ne gleivinę, bet tiek pat nepakenčiamą ir varginančią kaip ir šlapioji ar bet kokioji). Dirbtinį poreikį, „signalą“ nosį pasižnaibyti suprantu, kad šitaip jie man pagrasina vėl sunkų slogavimą įjungsią (šį nosies pažnaibymo ženklą man parodo ir gatvėse nepažįstami žmonės). Ausies liežuvėlį, kuriame auskarai segami, kartais nei iš šio, nei iš to timpteliu lyg būčiau mergaitė; dirbtinai sunižta krumpliai (mačiau per televiziją Rusijos prezidentas Putinas kasėsi krumplius, pamaniau, kad man nori jis trinktelėti; bet dabar televizijos vėl nežiūriu, išskyrus laidą – bijau sakyti – „Amerikietiškos imtynės“ – nes jeigu į Vilnių Dinas Embrosas atvažiuotų! – laidą, ilgiausią tradiciją turinčią iš visų TV laidų). Momentiškai įjungia dirbtinį, nevalingą nosies šnirpštelėjimą, dirbtinai sunižta nugaroje, krūtinės duobutėje, ausies daubelėje, kuri yra ausies viršuje, o niežėjimą giliai ausyje įjunginėja po kelis kartus per dieną; pastebėjau, kad ausų niežėjimą įjungia tada, tai sėduosi rašyti kompiuteriu, ar, pavyzdžiui, kai paimu skaityti knygą. Šį „signalą“, ką juo sako, turbūt teisingai suvokiu: „Mes klausomės tavo minčių! “. Bet man nė to, nė jokio niežėjimo nereikia. Nebent tokio jų „signalo“, kuris leistų nuo jų atsijungti, atsijungti nuo nematomo vienpusio jų eterinio ryšio, kuris yra iš jų į mane net per Žemės palydovą, yra tik iš jų pusės, kuriuo manę užpuolę – juo kankina naikina ir dieną ir naktį; ir ne bet kaip, o kad visam laikui galėčiau nuo jų atsijungti; va toks signalas, tokia galimybė būtų man naudinga ir yra laukiama jau dvidešimt metų. Jie mano mintis seka 24 valandas per parą, tai kam dar tie „pranešinėjimai“ niežuliu! Aš nueinu į virtuvę, pasiimu nuo lentynėlės ausų krapštuką ir pasikrapštau ausis, nors jos švarios ir girdi ir lapų šlamėjimą, gamtinių ir popierinių, jau nekalbant apie mašinų aliarmą (kažkada galvodavau, kad jei nematyčiau, kaip mano draugas Jasas nematė, ir negirdėčiau, tai daug lengviau man būtų). Kai pasikrapštyti ausų neinu, tai niežėjimą įjungia tokį aštrų (stiprų!), kad aš tiesiog bėgte nubėgu į virtuvę, palikdamas nebaigtą gerti arbatą, ar rankogalių nespėjęs užsisegioti.
Ai, niekad visko neapsakysiu, neišskaičiuosiu! (tik būtinai dar pasakysiu apie sunižimą tarpupirščiuose, nes tai įdomiausia). Net ir rankogalių užsisegiojimas turėtų savo smulkmenišką apipasakojimą, manęs naikintojai reaguoja ir į tai užsisegu aš juos, ar ne, kai grįžęs namo persirengiu, arba kai nedarbo dieną ryte iš lovos išlipęs rengiuosi (dabar, 2015 m. spalį, esu jau pensininkas). O kiek kartų aš dirbtinai nusigremžiau, iki šašų nusigremžiau sau odą tose rankų vietose ir ant kojų, kur vinys kalami nukryžiuojant kaip ant Golgotos kalno ar Filipinuose Velykų metu! (Oi, kaip baisu! – nekalkit gyvam žmogui vinių!).
Ai, geriau jau dainų klausytis, tai nors neniežti, jos man irgi „signalizuoja“. Štai girdžiu per radiją: „[Vėjau,] Mylėk, aš atsakysiu tuo pačiu“. Galiu mylėti tą, kuri dainuoja (nors šįkart gal ir ne man, bet mylėčiau vis tiek), tačiau tik ne tuos, kategoriškai aišku!, tik ne tuos, kurie bangomis mane kankina ir mintis seka. Už vieno kankinimo įjungimą jų neįmanoma per visą gyvenimą nė karto mylėti!

Čia, kaip matote, t. y. kaip pasakysite, yra kvaila,... jeigu tai nebūtų faktiška.
Apie signalus, tiesa tik poetinius, verčiau eilėraštį pateiksiu negu įtikinėsiu:



  Vaišių stalas

Rokas ir metalas
Glaudžiai prie Kristaus,
Glaudžiasi sušalęs
Kristau prie Tavęs.
Tuščias ir pabodęs
Tas būties kvartalas –
Tuščias vaišių stalas,
Kristau, be Tavęs.

Rokas ir metalas
Glaudžiasi prie Kristaus,
Rokas ir metalas
Pameta gatves.
Neramus signalas
Beldžiasi į stiklą –
Tuščias mano kelias,
Kristau, be Tavęs.


Spausdintas,, Vasarvidžio laisvėje“ (1990 m.)













Mano literatūros siuntinėlis:


Antano Baranausko ir A. Vienuolio–Žukausko memorialiniam Muziejui





Ponios ir Ponai!

Norėčiau Jums, Jūsų Muziejui pasiūlyti savo kūrybos ir dokumentinių savo tekstų. Siunčiu juos paštu popieriuje kompiuterio spausdintuvu išspausdintus. Atsiųsiu juos, kiek papildytus, dar ir elektroniniu paštu.

Ačiū, jeigu juos saugoti priimate. Ačiū sakyčiau ir už tai, jei juos išplatintumtumėte platesniu spausdintu žodžiu, ar bet kaip kitaip.
______________________


Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės „Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius. Telef. 861399523,, Antras bėgis“

Etiudas

Iš radijo stočių ir laidų, kurių pasiklausau, gaujelę labiausiai erzina muzikinė „Antroji pavara“. Tai LTR muzikologo Dariaus Užkuraičio laida, transliuojama vakarais. Nežinau, kodėl kankintojai man jos klausantis mane baudžia labiau, negu klausantis kitų laidų. Vienas KGB gaujelės dalyvis iš savo buveinės eteriniu būdu pavadino ją „Antras bėgis“. Dar ta pačia proga paklausė ar klausysiuos net ir pasakėlės vaikams, kuri būna dar vėliau (nieko neatsakiau; į jų klausimus neatsakinėju, retkarčiais ko nors klusteli; išvis jokio pokalbio, dialogo nebūna tarp jų ir manęs). Nežinau, kodėl juos domina tokie dalykai. Bet nėra ko stebėtis – jie absoliučiai visą mano gyvenimą seka, kad ir ką aš bedaryčiau, kad ir kaip besielgčiau. Per šią D. Užkuraičio laidą manęs kankinimą bangomis kartais pasunkina tada, kai nutraukę muziką, žurnalistai skaito kalendorių. Man tai būna įdomu ir aš labai suklustu; gal todėl gaujelė manęs kankinimą pasunkina?! Pradedu mintyse analizuoti ką pasakė, kada kas kur įvyko, ir pan.
Pasakysiu kas įdomiau, jei išvis mano raštuose ir galvoje yra kas nors įdomesnio. Kai laidė KGB gaujelė man į galvą žodžius, tai atskraidindavo eteriu ir Dariaus Užkuraičio pavardę. Ikšiol man tai nesuprantama: kaip suprasti jų žodžius, kuriuos man atsviedžia. Težinau, kad visa tai nusikaltimas (kurio teisėsauga niekaip nenutraukia, nors prašau).
Beje, žodis pavara išstūmė žodį bėgis. Seniau mašinų greičių dėžės pavaras vadindavo bėgiais, bet pavara lyginant su bėgiu gal yra lietuviškesnis žodis. Išeitų, kad ir „pavarų dėžė“ yra geriau, negu „greičių dėžė“. Bet šnekamojoje kalboje „bėgis“ gal yra dažnesnis.
Mano „zapas“, turėjo penkias pavaras: keturias į priekį ir vieną atgalinę. Kažkada labai nustebau, kai Vilniuje parodė man mašiną, kuri išvis be pavarų, vienu pedalu greitį renkiesi.
Ir leiskite šyptelėti: ar yra kas yra nors bendro tarp Frenko Zapos ir mano „zapo“. „Zapo“ (nei jokios mašinos išvis) jau seniai neturiu, o Frenkas Zapa gyvens nemirštančiojo gyvenimą taip pat ir Vilniuje.
2015. XII. 31

__________






















Jonas Baranauskas


„Ar dar kiši? “

Faktografija

Tai buvo man sunkiais 2007 metais (o gal 2008-aisiais?). Kaip ir visais kitais metais atostogauti, kančias kentėti parvažiavau kaime pas mamą. Vos persirengęs ir su mama vos keliais žodžiais pasišnekėjęs, išėjau ore marširuoti. Maršrutą pasirinkau sodybos kieme ir tuoj pat takelį žolėje išmyniau. Vaikščiojau pirmyn ir atgal, o ne aplink trobą kaip ankstesniais metais. Eidamas aplink trobą per daug visko pamatau, daug kraštovaizdžio, tai todėl takelį pasidariau kiemo viduryje, lyg tvirtovėje, kurią apsupę medžiai ir pastatai. Man bevaikštinėjant išgirdau gana garsų ir aiškų rašytojo Juozo Glinskio balsą. Jo, rodos, jau kuris laikas nebuvo girdėti, ir štai prabilo. Padėjo laidyti visokius žodelius ir sakinukus, iš kurių keisčiausias ir labai dažnas buvo: „Ar dar kiši? “. Susimąsčiau kaip reikiant. Aš kažkam kažką kišu! Gal tai tebėra kliūtis manęs nekankinimui, minčių nesekimui! Kitaip sakant, tai kliūtis manęs amnestavimui. Bet apie kokį kišimą jis šneka, netikėtai KGB buveinėje atsiradęs?! Aš niekur nieko nekišu. Jei net ir vulgarybėmis pradėčiau šnekėti, tai irgi nieko teigiamo neturėčiau pasakyti. Jis, matyt, nori pavaizduoti, kad aš jam, ar kažkam kitam, kišu kokius nors žodžius. Bet ir tokių, nei panašių dalykų aš nedarau, dėl ko galėčiau būti bangomis baudžiamas. Taip ir nepaaiškino, ką aš kišu, nors kalbėjo man nieko nereiškiančiais žodžiais kone visą dieną.
Aiškesnis klausimas būdavo,, Ar dár dėsi?, “ – kuriuo klausdavo gaujelės dalyviai, Juozas Glinskis. „Ar dar dėsi? “ – reiškė ar dar daug priešinsiuos jiems į vatą neįvyniotais žodžiais. (Apie vatą norėčiau dar žodį pasakyti).
2016. I. 12
________






















________________

Jonas Baranauskas





„Apelsinai nepigūs“

Esė

Kartą ištrūkau iš kalėjimiškos rutinos. Tai buvo laikai, kai KGB buveinėje „dirbo“ rašytojas Juozas Glinskis. Parduotuvėje pamačiau nukainotų apelsinų, kurie man nuo mažens buvo skanėstų skanėstas niekaip neparagaujant, o paragavus – neprisivalgant kiek noriu. Parduotuvėje jų nusipirkau pilną didelį polietileninį maišelį – nugalėjau baimę, kad gaujelė mane labiau už tai pradės kankinti. Negana to, parsinešęs apelsinus namo, nulėkiau vėl parduotuvėn, skubėdamas, kad jų neišpirktų, ir nusipirkau jų dar vieną maišą, tai yra pilną parduotuvės maišelį.
Namuose pradėjau gardžiuotis, prieš tai pasidalijęs su savo šeima. Buvo jau vakaras, tamsu. Atsisėdau prie stalinės lempos, ant stalo atsiverčiau skaityti knygą, o apačioje, po stalu –maišas apelsinų. Kad gaujelei jie kiek galint mažiau kristų į akis, juos lupau rankas pakišęs po stalu, o ne pasidėjęs ant stalo. Į tuščią maišelį, kuris irgi buvo po stalu, dėjau žieves. Šitaip poniškai man besigardžiuojant girdžiu Juozas Glinskis ironiškai man sako „Apelsinai nepigūs“.
Nepiktai jis tai pasakė. Ir teisingai. Be to, tai buvo labai netikėta: aš visą laiką maitinausi labai kukliai ir nieko brangesnio, ir nieko poniško nepirkdavau. Būdamas „namų arešte“ negalėjau daug šakotis, jei kišenė nuo centų ir papilnėdavo.

2016. I. 18
________

























Jonas Baranauskas,
Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius. Telef. 861399523
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.





„Be konjako! “

Faktografija

KGB gaujelės Kalbėjimo mašina žodžius mano ausyse kartojo maždaug dešimt metų, šią žinią gal jau esate perskaitę ankstesniuose mano tekstuose. O ką konkrečiai kartojo, kokius žodžius ji kartojo, palyginti mažai esu rašęs, nors kartodavo juos per visą mano nemiegojimo laiką. Beje, ne tiek ausyse tas kartojimas girdėdavosi, kiek pačioje galvoje. Štai vienas sakinukas, kurį kartojo, iš atminties neišdyla iki šiol: kalbėjimo mašina gal kokį pusdienį kartojo „Be konjako! “, „Be konjako! “, „Be konjako! “... Tai buvo tą rytą, kai užvakar buvau gėręs konjako. Šiuos žodžius kartojo su ironija: kad štai mūsų naikinamasis J. konjaku maitinasi, o ne riebalų ant duonos užsitepdamas (jeigu jau tepčiausi, tai nebent žąsies taukų).
Mat konjako bonką – per dvidešimt metų – turėjau ne mažiau kaip du kartus. Gavau dovanų iš tų, kurie man patys brangiausi.
Žinoma, visaip stengiausi išvengti, kad KGB gaujelė tokios prabangos pas mane nepastebėtų. Nors jie ir visą mano egzistavimą suodžia, mato, ką bedarau, bet vis tiek. Nukišau konjako butelį į giliausią spintos kampą, kur rečiausiai prieinu, ir stengiausi jo nė neprisiminti. Taip buvo su pirmąja bonka, o panašiai ir su antrąja. (Tik konjako tarą gal reikia vadinti buteliu, o ne bonka.).

Vyko manęs kankinimai bangomis. Kasdien. Namie nieko nedariau, o tik vaikščiojau kaip koks mechaninis žaislas, alavinis kareivėlis, kokio nė caras Pavelas neturėjo. Kankinimo savijauta buvo klaikiai sunki. Aš disco muziką pasileidęs net šokti kambaryje bandžiau, bet ir dėl to kankinimo nelengvino. Kartą pamaniau, o ar nebūtų nors kiek lengviau, jeigu to konjako išgerčiau! Taigi su tokia, labai baiminga mintimi (o kas, jeigu už tai kankinimą dar labiau pasunkins!), aš konjako ir įsipyliau, išsitraukęs iš giluminio spintos. Dar turėjau problemų to konjako kartoninę dėžutę išmesti: kad niekas savo akimis, o gaujelė – pro mano akis, jos nepamatytų.

Bet savijauta nė kiek nepagerėjo, neatsižvelgė niekšai į tai. Sekančią dieną vėl gurkštelėjau su kavute konjako tartum paryžietis, Deja, vėl negavau jokios paguodos – kankinimo nepalengvino. Tada konjaku pradėjau vaišinti ir žmoną, dar kaimynė Rūta buvo užėjusi – taip visą konjaką ir pabaigėme. Sekanti diena buvo jau visiškai be konjako, todėl dar sekančią dieną ir pradėjo kartojimu: „Be konjako! “, „Be konjako! “, „Be konjako! “...

P. S. Tuščios šio konjako bonkos pagailėjau išmesti: graži, gal kam nors, kad ir sultims kada prireiks, ir padėjau ją sandėliuke. Bet po kelių dienų ši bonka nežinia kur dingo. Tiek težinau, kad KGB ją pasiėmė. (Ir nėra vilties, kad ją man pilną grąžins. (Žinoma, nė neimčiau)).
2015 m.







Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43, bt. 11, Vilnius. Telef. 861399523,, Dár ne“

Etiudas

Tai pats šlykščiausias KGB srutų smirsčiojimas – per daugiamečius sunkiuosius kankinimus jie vis smirstelėdavo šiuos žodžius:,, Dar ne“. Nežinodavau, ir vis spėliodavau, ką jie reiškia. Būdavo aišku tik tai, kad jeigu jau nebūtų to,, Dar ne“, tai kažkas manęs persekiojime pasikeistų, persilaužtų. Kadangi persekiojimas, kankinimai bangomis buvo sunkūs, tai tas,, Dar ne“ reiškė, kad kankinimų, nors prašau, jie palengvinti negãli, ir tik tada, kai jau jiems nebus reikalo sakyti,, Dar ne“, tik tada kankins švelniau, o gal ir iš viso kankinimą išjungs. Tai šitai reiškė tas jų kartojamas,, Dar ne“. Smirsčiodavo, tardavo šiuos,, Dar ne“ šlykštusis primityvusis senis – tomis dienomis ir valandomis, ir mėnesiais, netgi metais, kai kankindavo žiauriai, labai sunkia kankinančia būsena. Niekaip negalėdavau suprasti kas jiems yra,, Dar ne“. Bet visąlaik prieidavau prie tokios išvados, kurią minėjau, ir prie jokios kitokios. Antikėgėbistiniame eilėraštyje [VSK],, Organai“ rašiau ir apie tai: kad KGB organai, sovietų metais, seka mane norėdami sužinoti ar aš dar ne rusas. Taip ir buvo tame sovietų laikų mano eilėraštyje parašyta, eilėraštyje, už kurį KGB srutos taip smarkiai užpyko, kad ir iki šiolei neatleidžia. Manau, kad kaip tik tai reiškia šitas jų, senio, smirsčiojimas,, Dar ne“. Atseit, štai ir dabar, daugybę metų persekiojamas, ėdamas, kankinamas aš vis tiek dar ne rusas, neprisitaikiau prie jų, prie KGB šūdavabalių ištautėjimo (žinoma, jie niekada nebuvo sutautėję, ir kokios jie tautybės mažai aišku; bet man terūpi tik tai, kad gaujelė neegzistuotų), kad dar nepasikeičiau, nepasidariau taip pat ir nė komunistuojantis, nei sovietiškas. Manau, kad tai reiškia tas jų,, Dar ne“, laikas nuo laiko man kartojamas štai jau maždaug 15 metų. Bet, ačiū Dievui, jau nemažai mėnesių kai šių žodelių nebloškia, nelaido į mane, nebetaria iš savo bunkerio. Bet kankinimų vis tiek nenutraukia, o kad minčių sekimą nutrauktų – jau nė nesitikiu. Nebent teisėsauga gaujelės egzistavimą nutrauks.

Vilniuje, 2012 m.









Jonas Baranauskas,, Gali Dostojevskį skaityti ir namie! “

Realija,, Gali Dostojevskį skaityti ir namie! “, – sakė, paliepė, man vyrukas eteriniu kalbėjimu iš KGB buveinės 2014 metais. Nes būdavo ir taip: skaitydavau knygynuose, o ne namuose. Baigęs Lietuvių kalbos institute darbą, nueidavau dar į miesto knygyną. Pavadinimas senovėje buvo ir „miesto paštas“ (kad užsiminiau miestą): kai paštą vežiodavo pašto arkliai, o ne tarnas laišką nugabendavo; tai toks reguliarusis paštas vadinosi „miesto paštas“. Knygyne pasiimdavau (nusipirkdavau!) kavos ir pasiėmęs iš lentynos kokios nors iš Dostojevskio kūrybos, perskaitydavau 20 puslapių teksto, kavą gurkšnodamas atsargiai, kad neužlipčiau ant lapų. Tiek, dvidešimties puslapių, man užtekdavo atokvėpio pasisėdėjimui, sielai peno. Deja, bangų kankinimą dažnai laikydavo įjungtą ir skaitant, arba skaityti pradėjus įjungdavo šias kankinančiąsias, tas kenkimo bangas, kurias nepaliauju minėjęs, nes nepaliauja jomis mane kankinę. Būtent po dvidešimt puslapių skaitydavau ir todėl, kad kitadien žinočiau kur skaityti baigiau.
Knygyne už staliukų sėdėdavo kiekvieną kartą žmonių ir „dėl manęs“ atėjusių, tai yra ne atsitiktiniu. Net ir negrų ateidavo. Gaujelei, matyt, netiko toks mano laiko leidimas ir kartą aiškiai pasakė:,, Gali Dostojevskį skaityti ir namie! “. Pasakė aiškiai vyrukas eterio kalbėjimu (tai yra nematomu ir nežinia iš kur atsklindančiu kalbėjimu) man iš savosios KGB buveinės. Bet apie kokį nors paklusimą jiems negalėjo nė kalbos būti, aš ir toliau knygyne skaitinėdavau.
Vieną kartą atėjęs nusipirkau kavos, pasidėjau ją ant staliuko ir kaip visada nuėjau išsitraukti iš lentynos Dostojevskio Apsakymų. Žiūriu, kad visas Dostojevskis jau perkeltas į aukščiausią lentyną, kurios aš, būdamas 172 cm ūgio, nepasiekti negaliu. Tad priėjau prie vieno aukštesnio italo (jų visa kompanijėlė labai linksmai už stalo šnekučiavosi, o prie linksmų žmonių artintis nebūna baisu) ir pirštų bei mimikos kalba paprašiau, kad jis man Dostojevskio knygą ištrauktų iš lentynos, kurios nepasiekiu,  ir ištraukė jis, mielai ir su šypsena. Žinoma, yra knygyne ir kopetėlės pasilypėti, bet labai barškančios, kaip cimbolai kai jas pajudini.
Va kas svarbu. Pastebėdavau, kad manimi bando naudotis ir knygyne. Ar bent paerzinti bando. O greičiausiai ir viena ir kita: kai aš knygos baigiu skaityti kiek esu numatęs, ir kai lieka neperskaityti tik keli tų dvidešimties puslapių sakinukai, tai nuo gretimo staliuko strykteli vaikinas ir kažką burbtelėjęs, arba tylomis, greitai iš knygyno išeina. Jis sėdėjo nugara į mane ir negalėjo matyti, kad aš perskaičiau jau 20 puslapių. Kartojosi šitai nemažai kartų. Šitaip aš galėjau atrodyti lyg jo kompanionas, jeigu ir aš tuoj pat paskui jį būčiau ėjęs; būčiau atrodęs tarsi jų sėbras, sėbras tų, kurie mano mintis ir judėjimą seka. Todėl knygyne dar užsilikdavau jam išėjus. Kurie mintis seka, žinodavo, kad skaityti jau baigiu ir duodavo jam, savo sėbrui, ženklą, kada laikas keltis ir iš knygyno išeiti.                                                                                                                  Vilniuje, 2015 m.










Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43, bt. 11, Vilnius. Telef. 861399523,, Gyvenk, žmogau, kad mylėtum! “

Esė

Tais metais, kai nužudė žurnalistą Vitą Lingį, labai jutau, kad ir man yra tokia grėsmė. Tai paliudijo ir ši detalė. Labai svarbus,, Lietuvos aido“ redakcijos asmuo, gero man linkintis, redakcijoje man net į smilkinį pirštu parodė, tuo aiškiai leisdamas suprasti, kad ir man taip gali būti kaip Lingiui. Daug tokios grėsmės ženklų pastebėdavau. Pavyzdžiui, viešajame transporte, važiuodamas juo į darbą ir iš darbo, taip pat net ir žiniasklaidoje. Bet, maždaug tais pačiais metais, eidamas senamiesčio Bernardinų gatvele, joje, netoli redakcijos pastato esančioje, pamačiau didžiulį ilgą užrašą, juodomis raidėmis storai užrašytą ant lenktos belangės (rytinės) sienos:,, Gyvenk, žmogau, kad mylėtum! “. Supratau, kad tai lyg nutarimas manęs nežudyti, ir truputėlį apsiraminau, nors ir nelabai bijojausi kad nušaus. Mat, bruožas mylėti man niekad nebuvo svetimas. Šis užrašas ant sienos, toje lenktojoje siauroje gatvelėje, išbuvo labai ilgai – gal metus laiko.
Irgi tais laikais buvo ir dar labai svarbus aktas – prie redakcijos pastato Maironio gatvėje sutikau einantį senį su dviem jaunais vyrais, lyg jo apsauginiais. Prasilenkdamas jis pasakė:,, A etovo vziatj živym“. Taip ir atsitiko – KGB paėmė mane gyvą. Tai reiškia, kad paėmė visokioms kančioms ir kankinimams bangomis (sunkia, blogąja savijauta), kas trunka dar ir dabar 2012 metais. Nuo 1993-iųjų, ir, atrodo, net nuo anksčiau.





2012 m.














Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43, bt. 11, Vilnius. Telef. 861399523,, Gražioj šaly, gražaus žmogaus, graži kančia“

Esė

Ir dainomis mane ir manąją trypia. Nors yra ir ginančių dainų. Štai Rytis Cicinas gina žmonelę:,, Neliesk mano damos neliesk, neliesk garbanotų plaukų, neliesk karalienės neliesk“, – sako jis dainoje. Bet veltui. Ir ją bangomis KGB visaip kankina. Antai vakar, kaip ir daug sykių anksčiau, sako ji man: dūstu. Ir spėlioja nuo ko. Man tai aišku nuo ko. Tai bangomis sukelia, išgauna dusimą. Ir mane ir dusimu, dusuliu kankina. Ypač daug metų ji kojomis skundėsi. Įsitikinau, kad ir bangomis jai kojų negalavimą KGB sukelia. Jiems nesvarbu, kad nėra už ką. (2012 m., sausis).,, Tavo santūrumas nužudys mane“, – sako, neabejoju man, dainoje. Taip, iš tikrųjų visur ir visada į KGB sekimą ir persekiojimą reaguoju labai santūriai, lyg jų nė nebūtų. Šitaip ignoruoju KGB organus. Nes kitaip nemoku. Jei žinočiau kad amnestuos, imčiau spardyti tvorą, ar, pasiėmęs,, kūvaldą“ (kūjį!), nueičiau į mašinų sąvartyną, ir muščiau muščiau, tvatyčiau į jų kėbulus, kol jėgų užtektų – kaip filme,, Du žmonės mieste“. Kad tik liautųsi bangomis kankinę. Bet viską išmėginau, o jie vis tiek kankinančia būsena kankina.,, Kriok, bet neapsijuok“, – net kriokdamas dainuoja dainininkas Samas. Bet apsijuokiau – raštu tekste,, Kas čia parašyta yra tiesa“ išdėsčiau kaip KGB mane bangomis kankina, persekioja. Ir apsijuokiau, nes tuo nepatikėjo, jeigu nesuseka ir neareštuoja tų, kurie kankina bangomis.
Ir į dainas bei daineles KGB smarkiai įsiskverbę.

2012 m.
_______________









Jonas Baranauskas,, Iš kur toks priešiškumas! “

Nežinau kaip gaujelė ir jų sėbrai spekuliuoja, bet atrodo, kad spekuliuoja, nes spekuliacija, už kurią sovietai sodindavo klaėjiman, dabar nebaudžiama. Įtariu spekuliuoja, įtariu, kažkam jie mane vaizduoja savo bendrininku. Todėl priminsiu jų pačių žodžius, kuriuos jie man kažkada atitransliavo iš savo buveinės – kažkas iš gaujelės dalyvių stebėjosi manimi:,, Iš kur toks priešiškumas! “.
Taip sakė tada, kai jie prabilo į mane žodžiais nematomuoju būdu (eteriu), kai pradėjo kalbėti man, lyg bandydami užmegzti dialogą. Aš labai išsigandau juos išgirdęs, labai ir pasipiktinau, labai ir priešinausi jiems, jų žodžiams. Todėl ir stebėjosi,, Iš kur toks priešiškumas! “.

_________
























Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43, bt. 11, Vilnius. Telef. 861399523,, Išeisi rudenį! “

Esė

Oi, kaip aš laukiau to rudens! Tai ruduo, kuris turėjo atnešti man laisvę nuo KGB persekiojimo, nuo minčių sekimo, alinančio kankinimo bangomis ir nuolatinio KGB,, darbuotojų“ lojimo, kuriuo jie mane pjovė ir dienomis ir naktimis.,, Rudenį“ man paskelbė iš bunkerio.
Senis kalbėtojas iš KGB bunkerio kartą pasakė, kad aš išeisiu rudenį.,, Išeisi rudenį“, – sakė jis. Ne mergaitė tai pasakė, su kuriomis jis bunkeryje,, dirbo“, bet pats senis gaujelės vedlys. Juo, senu žmogumi, labiau galėjau tikėti, negu jaunomis jo parankinėmis.,, Išeisi rudenį“, – kelis kartus pasakė jis. Dieve, kokie svarbūs šie žodžiai! Man pranašiški. Negi iš tikrųjų aš išeisiu iš pragaro?! Nors – kaip ir visos jų kalbos – pasakė dviprasmiškai, neaiškiai, bet tikiu kad amnestuos. Žinoma, galima suprasti, kad rudenį išeisiu aš iš gyvenimo, kas neatmestina, bet vis dėlto jis sako ne tai – jis praneša, kad išeisiu iš persekiojimo. Būtent tokią išvadą kiekvienąkart prieidavau apgalvodamas jo žodžius,,, išėjimo“ žodžius. Bet ruduo, Dievulėliau, taip toli! Kaip jo sulaukti. Kaip nors sulauksiu, nusiminęs baigdavau apie tai galvoti. Ar lauksi, ar nelauksi, ruduo vis tiek po gero pusmečio ateis. Bet kiek daug dienų ir naktų iki jo, kiek dar daug priekyje kančios ir kentėjimo. Mane net purto pagalvojus, kad ir rytdiena ir užporytdiena bus tokia pat sunki kaip šiandiena, ir šios dienos nesikeis iki rudens, nes ir ikšiolei nesikeitė. Jau daug metų jos visos tokios pat sunkios nuo aušros iki sutemų, ir nuo sutemų iki aušros. Kad nors nekankintų kankinančia būsena, tai dar būtų galima iškentėti. Kad žodžių kartojimą galvoje, nors pritildytų. Bet jį kartais padaro tokį garsų ir dažną, kad, rodos, neatlaikysiu. Vos nenugriūvu. Kaip aš iškęsiu iki rudens. Ir dar nežinia, ar tai tiesa, ar iš tikrųjų rudenį mane amnestuos.
Ir neamnestavo. Laukiau laukiau to rudens, sulaukiau pirmosios jo dienos, sulaukiau paskutiniosios, – ir viskas tas pat. Jokių permainų, jokio amnestavimo, jokio išsipildymo ką žadėjo. Ir taip kartojosi ne vienais metais. Ir kitus laisvės rudenius žadėdavo, kai būdavo pavasaris. Sakydavo,, Išeisi rudenį“. Tų žadėtų laisvės rudenų buvo daug, tik nė vieno iš jų nesulaukiau. Per Velykas žadėdavo, kad amnestuos per Kalėdas. Tai būdavo kankinančios vilčių laukimo ir jų žlugimo naktys ir dienos. Gal tie, kurie žadėjo,, išėjimą“ iš tikrųjų manė, kad rudenį mane amnestuos, tačiau jų vadeivos to nepadarė. O gal tai buvo paprasčiausiai tyčiojimasis, kad man dar sunkiau būtų, kad dvasiškai mane dar labiau palaužtų?
Dabar, jau gal treti metai,,, išėjimo“ rudenį nebežada. O žadėdavo ir senis, ir jaunieji gaujelės dalyviai, ir kalbėjimo mašina ištisomis valandomis kaldavo man tai į galvą. Aš guliu paslikas lovoje, jau tamsu ir vėlu, visi miega, o man daužo į smegenis negendantis aparatas, tarsi polius į žemę kaltų:,, Išeisi rudenį“,,, Išeisi rudenį“,,, Išeisi rudenį“... Ačiū Dievui, kad nors artimieji negirdi kas darosi mano galvoje ir aplink mano galvą. Guliu atskirame kambarėlyje. Kaime per atostogas guliu taip pat atskirame kambaryje, tai ir mama negirdi ir nežino kas darosi. Negirdi, bet ir negalėtų niekaip girdėti, nes žodžių kartojimas mano galvoje, mušimas jais, kitiems negirdimas jokiu atveju, jokiu prisiglaudimu. Kad ir visiškai arti prie manęs prisiartintų, vis tiek neišgirstų. Nė kiek negirdėti pašalinėms ausims to viso alaso, žodžių kuriuos man nusikaltėliai transliuoja į galvą bet kur bebūnant, nė kiek. Nesvarbu ar giliame rūsyje, ar ant kalno. Aš stoviu šalia mamos, ji kalba kasdieniškas kalbas, o man galvoje baisiausias aliarmas, ir to nei matyti, nei girdėti. Jokia kančia, joks veikimas bangomis, kad ir sunkiausias, kad ir žudančiai sunkus, mano išorėje neatsispindi ir niekas nemato beviltiško dramatizmo, kuris manyje ir man. Sic! Ir šitiek daug metų tai tęsiasi!
O vieną rudenėlį nemažai vilties suteikė KGB lojikas, kuris riktelėjo vos man atsigulus, man ką tik atvažiavusiam į Dzūkijos kaimą. Garsiai sušuko:,, Finalas! “. Dar ir daugiau persekiojimo pabaigos ženklų davė. Bet ir tai neišsipildė. Laukiau šio neapibrėžto finalo, ir nesulaukiau.
Jau lyg ir laukti lioviausi.                                                                      2012 m.































________________

Jonas Baranauskas


„Išjunkite kalbėjimo mašiną! “

Realija

Salve! Mergaite, kuri šiuos žodžius ištarei: „Išjunkite kalbėjimo mašiną! “ (ir aš juos nugirdau). Jei gerai atsimenu, 2011 rugpjūčio 23 dienos naktį. Taip, tai buvo dešimtmečio svarbos žodžiai. Nes dešimt metų KGB gaujelė laikė įjungtą kalbėjimo mašiną, kuri nuolatos! (per visą nemiegojimo laiką!) kartojo man į ausis, į galvą visokius varginimo žodžius ir štai... žodžiai nutilo. Nors ir ne visiškai. Nutilo lyg piktosios dvasios. Baigėsi šis naikinimas, kai kažkokia jaunutė mergaitė pasakė: „Išjunkite kalbėjimo mašiną! “. Ir išjungė. Tikras stebuklas! Kartoti žodžius mano ausyse liovėsi. Ji tarsi geluonį ištraukė, kurio aš negalėjau išsitraukti pats, ir niekas iš kitų negalėjo. (Įterpsiu, ko gerai nežinau: dabartinio šešėlinio veikimo žmonės, arba kaip aš sakau KGB žmonės, vieni kitus mėgsta pavadinti „kitais“ ir „kitomis“; žinoma, tai komiška, jeigu tai tiesa ir komiška, jeigu netiesa).
Po tos mergaitės žodžių „Išjunkite kalbėjimo mašiną! “, žodžių kartojimas baigėsi. Va, kas nejuokinga. Žinoma, to man toli gražu negana. Dar daug ką yra išjungti, tikriau sakant: neįjunginėti; minčių nesekti.
Žodžiai, kuriuos man kartojo naudodami kalbėjimo mašiną, niekad nebuvo man reikalingi; tik vienas kitas teikdavo šiokią tokią paguodą. Pavyzdžiui, žodžiai „tu lietuvi“, „tu lietuvi“, arba „guzas“. Man ant nugaros yra auglys, kurį aš vadinu guzu, tad gal dėl auglio jie mane amnestuos, pagalvodavau, jeigu kartoja „guzas“, „guzas“, „guzas“, „guzas“... Kartojo ir žodį „pastaba“. Šįkart supratau ką šis žodis reiškia.
Dieną aš gavau pastabą, tai vakare ir pradėjo kartoti:,, Pastaba! “,,, Pastaba! “,,, Pastaba! “. Kokį pusvalandį. Kartodami kaitaliojo jį su žodžiu „guzas“. Praėjus valandai kitai kartoja vėl tą patį „pastaba“. Reiškia ji labai paprastą dalyką: troleibuse važiuojant man į darbą gaujelė bangomis įjungė nosies šnirpščiojimą. Tai išgirdusi kažkokia ponia padarė man pastabą, sakydama, kad yra toks išradimas kaip nosinė, iprasta jau nuo XVIII amžiaus.

Labai pageidauju, kad jie baigtų naudodami bangas kankinti mane kankinančia savijauta, dirbtiniu užsikosėjimu. Gaujelė nesiliauja daryti man dar ir šios „paslaugos“: įjunginėja dirbtinį norą valgyti.

2016. I. 14








Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius. Telef. 861399523,, K“ raidė

Etiudas

KGB gaujelė, kurie mano galvos funkcionavimą seka, man rašant taip dažnai,, k“ raidę užmaršina, kad neapsikentęs nutariau tai pažymėti keliais sakiniais. (Įjungė dirbtinį mieguistumą, bet vis tiek rašysiu!). Be visokių poveikių, kurių jie padaro man bangomis, yra ir tas, kad,, iškupiūruoja“ berašant tai vieną, tai kitą raidę – bangoms veikant rašydamas nejučiomis jas praleidžiu. Skaitydamas tekstą pakartotinai, iš trečio ar ketvirto karto pastebiu, kad raidės trūksta ir ją įrašau. Dažniausiai iš visų raidžių,, išima“,, k“ raidę. Paaiškinsiu kodėl.
Apytikriai 1984 metais nusipirkau aš rašomąją mašinėlę, iš rašytojo Petro Š. Jis prašė aštuoniasdešimties rublių, bet ilgai ir atkakliai man derantis nusileido iki dvidešimt penkių, ir už tiek ją man ir pardavė, net pyktelėdamas, kad už tiek mažai. Ir aš gailėjausi, ne krokodilo ašaromis, kad šitiek mažai jis varguolis iš manęs, taip pat varguolio, begauna. Taigi įsigijau gerą ir labai trokštamą prekę, nes sovietų laikais nusipirkti rašomąją mašinėlę buvo labai nelengva. (Valdžia bijojo, kad prieš valdžią teisybės nekontroliuojamai per daug rašytojai neprirašytų, ar ne?). Nei,, baryšių“ aš tam gerbiamajam P. neiškėliau. O daug kalbėjo, kad skurstąs, kad buvo taip nusigyvenęs, jog tik kefyru ir juoda duona ilgą laiką maitinosi, daugiau niekuo, bet vis tiek rašė. Ir kaip tik dėl rašymo taip ir skurdo, nes norėjo rašyti labiau, negu valgyti (tai jam buvo svarbiau), ir ne darbo ieškoti norėjo, kurį turėjo galimybę laisvai susirasti. Taip pat ir savo mažame miestelyje N. netoli sostinės, kuriame sakėsi gyvenąs. Jis dvasios žmogus, ne medžiaginis pragmatikas, supratau tai. Bet daug labiau, negu dėl skurdo ir savo mitybos, jis pergyveno dėl... praeinančio laiko. Sakėsi, kad tai labiausiai už viską jį slegia. Tiesiog ramybės neturi, nuolatinai neturi, net trumpai nakčiai atsigulęs nuo graužaties jausmo neatsipalaiduoja. Jo asmeninis laikas jam prateka kaip srauni upė, bet tokia, kurios tekėjimas baigsis. Ši upė srovena, o rašymas, kūryba kaip reikiant nevyksta. Va dėl to, kad laikas nusineša galimybę sukurti literatūrą, kad literatūros nepalieka knygų pavidalu, tai jį be galo engia. Jo laikas daug kelio jau nulėkė, o raštų nėra, kurie visuomenei būtų matomi, arba iškiliai matytūsi bent nuosavame bagaže. Per visą mūsų susitikimą, net derantis, jis nesiliovė man tai kartoti, dėl to sielvartauti. Jo ir veide matėsi tas kankinantis susirūpinimas – kad graužia jo sielą laiko beprasmis nutekėjimas, liūdina galimybių praradimas, kad laikas neša gyvenimą į praeitį ir nebūtį, o kūrinių parašyta nelieka, kiek jų parašyti jis galėtų. Jei būtų kažkokia – neaiški, neapibrėžiama – tam sąlyga. Rodos, tarsi tik tuo atveju pakankamai, ir kiek išgali, jis parašytų, jei laikas sustotų, ar bent palauktų metelius kitus romano parašymo trukmei ir naudai. O dabar laikas štai eina eina ir eina kaip gyvas, kaip amžinas žydas, o jis, rašytojas, tarsi vien tik žiūri į jį einantį ir nei rašyti dėl kažko negali. Lyg pats laikas visą dėmesį, o kartu tarsi ir patį save, laiką, pasiglemžia, lyg to laiko tekėjimas atitraukia nuo rašymo, atima kūrybos procesą. Tas baisus niekad nesustojantis gyvenimo trumpėjimas ir kasdieninis jo praradimas, nenumaldoma ir nuostolinga beverčio egzistavimo slinktis graužia kaip rūgštys, graužia slinktis, kurią jis vadina laiku. Laikas eina nesulaikomai naikindamas brangų talentingos kūrybos potencialą, už kurį dividendų, suprantama, negrįžta jokių, nė grašio.
Mane ir patį nuo šių jo kalbų tarsi nelaimė apėmė rūpestis dėl savojo gyvenimo nevaisingumo (nors dar visai jaunas buvau) ir mintyse dariau įžadą rašyti kur kas aktyviau, mašinėlę dabar štai jau turėsiu – buvusią materialinę svajonę, be kurios joks normalus serijinis rašytojas neapsieina, nors ir plazdėjo, netgi spaudoje, aiškinimas, kad rašytoju tapti užtenka vien popieriaus ir tušinuko (ne šratinuko!). O aš pradedantis mašinėlę štai jau turiu!

Deja, tas mano džiaugimasis mašinėle... apkarto, labai žiauriai prieš mane atsisuko: rašydamas ja eilėraščius užsitraukiau KGB organų bausmę, kuri nepasibaigusi ikišiol: seka mano mintis, judėjimą, kitaip persekioja ir baudžia (šiomis naktimis, o kartais ir dieną, bangomis įjungia, pavyzdžiui, kojos skaudėjimą).
Mašinėlė buvo portatyvinė, gražutė, morkvinės spalvos ir labai patogi rašyti, užvožiama balkšvu plastmasiniu pusdėkliu. Bet buvo jau gerokai padėvėta ir berašant pradėjo atitrūkinėti svirtelės, traukės, kurios eina nuo klavišo iki pačios raidės. Mašinėles, kaip ir kitą smulkiąją naminę techniką, taisė Komjaunimo gatvėje netoli sinagogos, tai ten ir nunešiau. Taisykloje žiūriu kaip meistras mašinėlę taiso, nes pasitaikė, kad ją pataisys iškart, nereiks palikti. Nežinia dėl kokios priežasties, gal todėl, kad kai pataiso iškart, tai netenka išrašyti kvito, ir pinigai už pataisymą nueina meistro asmeninėn kišenėn. O gal todėl, kad jau tada mane sekė KGB, ir meistras norėjo kuo greičiau su tokiu klientu atsisveikinti. Beremontuojant buvo žmonių taisykloje ir tąkart (eilės būdavo visur) ir jiems gerokai prisiėjo palaukti kol mašinėlę pataisys, dėl ko man buvo tik jaudulys, kad priverčiu kitus laukti – keičiant traukę tenka nemažai pavargti krapštantis su replėmis. Labiausiai todėl, kad priėjimas prie traukių labai sunkus ir ankštas. Tenka manipuliuoti ilgažnyplėmis kaip sudėtingoje,, kibernetinėje“ operacijoje, ką remontininkas mano akivaizdoje gana sėkmingai darė. Nustebau, kad traukę pakeisti jis paėmė ne kokią nors naują, kaip autoservise paima mašinos atsarginę dalį, bet atsikirpo atkarpėlę paprasčiausios vielos... iš seno lygintuvo spiralės. Kokios spiralės? Taigi ne iš tos, kuri būdavo lygintuvo viduje, o iš tos, kuri dengė lygintuvo elektros laidą toje vietoje, kur jis išeina iš lygintuvo, tai yra užpakalinėje jo,, prieigoje“. Mat laidas toje vietoje daug lankstosi ir nulūžta, todėl ties,, išėjimu“ jis būdavo įkištas plieninėn nikeliuoton spiralėn, kad ji laido lankstymąsi amortizuotų ir jis nenulūžtų. Tai štai iš tokios spiralės meistras ir paėmė, padarė mašinėlei traukę. Jos galiukus užrietė ir pagaliau įspraudė vieton nutrūkusios, nemenką valandėlę užtrukdamas. Tatai viską pamatęs, pats tapau meistras ir nutrūkusias svirteles pasikeisdavau jau namie pats, savo replytėmis. Tokį laužą kaip lygintuvo spiralė turėjau, jos vienos užtenka gal net dešimčiai ar vienuolikai traukių.
Šitaip ir vadavausi keletą metų, kol atėjo laikas, kai mašinėlė tapo nereikalinga: pradėjau dirbti laikraštyje, ten buvo prieinamos geresnės mašinėlės, tuoj ir išvis lioviausi rašyti, kadangi labai pradėjo intensyvėti KGB veikimas, į mane taikomas, ir buvo aišku, kad šis persekiojimas yra už rašymą, už eilėraščius, tarp kurių pasitaikė ir antikėgėbistinių, ir antisovietinių. Pasitaikė – nuo šio pasakojimo nesitolinant ir jį skubinant pasakau – kad kai galutinius darbus su mašinėle baigiau, nutrūko jos,, k“ raidė, svirtelė nuo šios raidės. Po to dar daug kartų rengiausi ją pataisyti, mašinėlės eilėraščiams dar kartais prireikdavo, bet pataisyti taip ir neprisirengiau, jau niekad. Tai štai dėl šios priežasties KGB gaujelė,, k“ raidės taip nemėgsta (ar kažkaip kitaip jiems ji svarbi naudojantis manimi, mane psichologiškai naikinant).
Bet apie praeitį dar. Atėjo sunkieji 1994 metai. KGB žmonės pradėjo laukti manęs visame kelyje, o ir kitokį jų veikimą jutau labai slegiantį. Norėdamas iš šio nepakeliamo manęs naikinimo išsivaduoti ir niekaip negalėdamas to padaryti, nutariau net ir spausdinimo mašinėlę išmesti, kuria rašydamas užsitraukiau šitokią sunkią bausmę, neregėtą baudimą. Keletą mėnesių mintyse svarsčiau kaip mašinėlės atsikratyti, kad KGB,, žmonija“ to nesuostų, nepamatytų. Savo namo šiukšlių vamzdin nei konteinerin mesti negaliu, nes ten ją tuoj pat kas nors ras ir ko gero atneš man atgal, ar kaip nors kitaip, man nenaudingai, ją panaudos, panaudos kaip daiktinį mano antikėgėbistinės kūrybos ir,, rašybos“ įrodymą. Po ilgų mąstymų nutariau ją nunešti į konteinerį gretimame kvartale, konteineriai tada stovėdavo ir gatvėje prie kai kurių namų. Vieną rytą atsikėliau daug anksčiau ir kol dar tamsu, užsimaukšlinęs kepurę, kad niekas nei pažintų nei pamatytų, sparčiausiu žingsniu nunešiau į vaizduotėje numatytą šiukšlių konteinerį, kurį prieš kelias dienas užtėmijau vedžiodamas šunį. Bet, ak tu Dieve!, ir šįkart pasislėpti nepavyksta: vos prie konteinerio priėjau, čia pat lyg iš dangaus,, nukrito“ kiemsargis, kuris šypsodamasis pradėjo grūsti šiukšles gilyn, tarsi tam, kad ir mano mašinėlei konteineryje būtų vietos. Negana to, štai matau pradėjo artėti ir šiukšlių mašina, konteinerius išvežanti, tokia pat morkvinė kaip mano spausdinimo mašinėlė. Labai nusigandau, nes supratau, kad esu sugautas, labiausiai kiemsargio šypsena tai rodė, bet trauktis jau buvo per vėlu ir aš tarsi per ugnį šokau: vilties, o tarsi ir nuovokos netekęs, sviedžiau tą mašinėlę konteinerin, drebančia ranka apgraibom dar spėjau jos dėklą ir net klaviatūros dangtelį nutraukti, kad mašinėlė atodytų kaip nenaudingas daiktas ir iš konteinerio tas kiemsargis, nei kas nors kitas jos neišimtų. Staigiai nuo konteinerio nusisukęs, vėl tokiu pat skubiu žingsniu, tik jau aplinkiniu keliu, pasileidau namo. Už posūkio nusitraukiau nuo galvos užsmauktą kepurę ir susigrūdau ją kišenėn, kad atrodyčiau ne tas žmogus, kuris mašinėlę nešė, jei ką sutiksiu, ar per langus jei kas žiūri, o gal net ir stebi. Juk sekimas manęs tai totalinis! Turėjau baimės ir susijaudinimo, oi turėjau, kol išmečiau tą mašinėlę Tiek KGB mane jau buvo prigąsdinę ir prikankinę.
Tuo šios mašinėlės istorija nepasibaigė. Kartą, po kelerių metų, pareinu aš iš darbo namo, žiūriu, prie pat durų padėta... spausdinimo mašinėlė, lygiai tokia pati kaip ir buvusi mano! Iškart supratau, kad padėta ji būtent man. Bet nesupratau su kokia intencija, ko man linki ir ką man rengia siūlydami vėl rašyti. Juk už rašymą nubaudė ir baudžia, ir štai dar ir daugiau siūlo parašyti. Na jau ne! Net nusigandau ją pamatęs ir praėjau kaip jos nepamatydamas, nė pirštu nepajudinęs įžengiau per slenkstį į savo butą, o kai vėl į lauką ėjau, tos mašinėlės prie durų jau nebuvo. Gal tai buvo netgi ta pati mano mašinėlė, kurią išmečiau, sunku pasakyti.

P. S. Tai nėra popierinis tigras ar blefas ta KGB gaujelė, kurie mano mintis, galvos funkcionavimą seka, bangomis visokiais skausmais kankina. Visi poveikiai, kurių nuotoliniu būdu jie man padaro, yra įdomūs, sudėtingi, netgi mokslui svarbūs kaip kokia aukštoji technologija, niekieno dar netyrinėjama, ir kada nors, poveikiai bangomis, susilauks konkretaus paviešinimo, jų tikrumo patvirtinimo, o jeigu susilauks ir įvertinimo, tai gaujelė, bangomis manipuliuojanti, atsidurs už grotų. Tačiau šios, paskutiniosios, vilties beveik neturiu.
O apie raides kalbėjęs tepridursiu, kad įjungia ir tokį poveikį, jog rašydamas priveliu klaidų kaip žolės neišravėtame darželyje, nes raidžių rašte prigamina, mano paties pirštais, daug ir nereikalingų.
Turiu ir dar ką pasakyti.

P. P. S. Kadangi tai gali būti ir novelė, tai siūlau ją išspausdinti dabar.

Vilniuje, 2015 m.







Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43, bt. 11, Vilnius. Tel. 861399523,, Kad ir kur tu eitum, aš visada būsiu su tavimi“

Esė

Daugiausia kėgėbistinio smirdėjimio pajuntu visokioje reklamoje. Joje daugiausia būdavo ir yra siejimo su mano asmeniu. Daugiau, negu bet kurioje kitoje visuomenės informavimo priemonėje (šiuolaikiškai sakant, negu bet kurioje kitoje žiniasklaidoje). Antai ant vaistinės, esančios netoli Klinikų stotelės Vilniaus Antakalnio gatvėje, užrašyta (beje, mane pamėgdžiojant, su citavimo kabutėmis):,, Kad ir kur tu eitum, aš visada būsiu su tavimi. “. Taip ir yra, kaip čia pasakyta: KGB gaujelė seka mano mintis, mano judėjimą bei kankina kankinimais, kad ir kur aš beeičiau. Visur pasiekia. Ir jau labai daug metų. Sovietinę reklamą, ne pačia gražiausia spalva, esu paminėjęs savo eilėraščių knygelėje,, Vasarvidžio laisvė“. Gal ir tatai skatina reklamą darbuotis,, mano naudai“.
Šalia šio užrašo pavaizduotas stovintis vyras, kuris rodo smiliumi į pareinančius ir pravažiuojančius (nors tas užrašas skirtas tik man vienam). Būtent čia šią reklamą įdėjo todėl, kad Švyturio gatvėje aš gyvenau, daug metų ateidinėdavau pas čia gyvenusį savo draugą istoriką Rimantą Jasą, ir kaip tik šioje stotelėje išlipdavau. Gal dar ir todėl, kad šioje stotelėje (tik kitoje gatvės pusėje) 1980 metais KGB areštavo mano bendrabylį Gintautą Iešmantą. Minėtoje Švyturio gatvėje ir jis gyveno.

2014 m. rugpjūtis

____________________________________



















Jonas Baranauskas,
eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius. Tel. 861399523,, Ką tu padarei!!!? “

Novelė

Prisimenu nemažai dienų iš tolimos praeities, ir vėlesnių. Dienos kai kurios, ir jų valandėlės, įstringa atmintin kaip dedamas akmuo į gatvės grindinį ir lieka jame dienai ir nakčiai. Atrodo ir akmuo turėtų ką iš savo praeities prisiminti, o aš – juo labiau. Tos praeities dienos nušvinta dabarties artumoje kaip šiandieninės, ir būna arba mielos, arba atgrasios. Dar ir kitokios. Antai menu ne tik dienas, bet ir vakarus. Iš tos vasaros, kai Lietuvoje viešėjo ir koncertavo dainininkė Monserat Kabaljė su savo dukra Monserat Marti. Tie vakarai man būdavo ne jų koncerte, bet savo kambarėlyje ant grindų. Ir ne tiek jau daug metų praėjo nuo to laiko, tik penkiolika. Bet ir per tiek metų būčiau užmiršęs to laiko žodžius,, Ką tu padarei!!!? “, jeigu jie nebūtų susiję su KGB, ir su manęs kankinimais.
Reikalas tas, kad jau tada seniai juntu, jog KGB mane kankina per atstumą. Labiausiai tai pajuntu atsigulęs, nežiūrint ar dieną atsigulu, ar vakare visai nakčiai. Gal paklaustumėt, iš kur aš žinau, kad kankina būtent jie, KGB. Žinau iš visko. O labiausiai iš to, kad daugiau niekam aš nesu neskolingas. Ir iš aiškaus supratimo, kad tokiu nusikaltimu neužsiimtų daugiau niekas. Net ir tokių galimybių daugiau niekas neturėtų. Be to, jie yra man prisipažinę kad jie KGB. Jie ir žodžius laido į mane, jais šitatai ir pasakė.
O kur jie yra, kur įsikūrę, iš kur atsklinda jų kalbėjimas, kai nei šalia manęs, nei aplink mane nieko gyvo nėra? Mikrofonų taipogi. Žodžiai, man svaidomi, pasigirsta tada, kai būnu savo namuose. Vadinasi – gaujelė lindi kažkur kaimynystėje. Labiausiai panašu, kad bute viršutiniame, kuris iškart virš manojo buto. Beveik visiškai aišku, ne tai kad,, labai panašu“. Iš daugelio ženklų ir požymių aišku. Būtent iš to buto daužo dunksi man į lubas – tuomi prisipažįsta. Daužo dunksi tokiu stiliumi, kuris rodo, kad tai yra manęs baudimas ir neteko niekad tuo suabejoti. O baudžia – ir daug kur kitur – KGB. Dažniausiai tvoja į lubas virtuvėje, arba tame kambaryje, kuriame miegu. Kartais gręžia virš galvos. Irgi ne motyvuotai, o priklausomai nuo to, kur aš bute esu. Bet baudžia ir daug sunkesniu baudimu, negu dunksėjimai. Baudžia ūžesiu galvoje, spengimu, aštriu skausmu į smilkinį, ir kai kuriais kitokiais kankinimais, kurie arba neapibūdinami, arba apibūdinti jų nepradėsiu. Tai daro man gulint lovoje. Aš visaip laužau galvą ir dienom ir naktim, kaip man to išvengti, kaip KGB aparatūra veikia, kad man galvoje spengia. Norint aplink galvą sukelti, į ją ištransliuoti triukšmą ir ūžesį, reikia kad prie jos būtų koks nors priimtuvas, kuo pati galva būti negali. Nieko įtartino, jokio imtuvėlio, nėra nei arti manęs, nei kambaryje išvis. Nebent tik metaliniais daiktais gaujelė naudojasi. Antai, lovoje yra ir metalo – spyruoklės lovos galvugalvyje ir antrame lovos gale. Spyruolės tam, kad lovą būtų galima lengviau atkelti ir susikišti po ja patalus. Tik metaliniai daiktai atspindi siunčiamas bangas, tai gal šitaip spengimą jie ir išgauna. Žinoma, apsieisiu ir be palengvinimo, ir spyruokles nukabinu iš lovos, išnešu jas priemenėn, kur laikau visokius kraustulius ir visą pašalinį metalą, neskaitant tokio kaip šaukštai, puodai ir panašiai, kurie virtuvėje. Bet spyruoklių išėmimas negelbėjo.
Apie jokį koncertėlį neturėčiau ko papasakoti. Tik apie tokį, kuris nė pabaigos neturėtų, nes tęsiasi iki šiolei. Taigi Monserat Kabaljė dainuoja Lietuvoje, žmonės klausosi jos kolaritūrinio soprano, o aš kenčiu niekam nežinomas kančias. Visa diena tokia, kokios nenorėčiau, o apie ateinantį vakarą bijau ir pagalvoti. Žinau, kad lovon atsigulus, vėl įjungs spengimą galvoje. Ir ūžesį kartu sudėjus. Nes tasai triukšmas, kurį į galvą transliuoja, yra kakofonija su kančios arba skausmo priedais. Bet neišvengiamai ateina vakaras, ir aš neišvengiamai turiu gultis. Nebus juk taip, kad nei dienom nei naktim neičiau miegoti. Dienos ir nakties gyvenimo ritmo pažeisti netgi neketinu, nes dar labiau sukomplikuočiau savo egzistavimą. Argi be miego kas nors ištvertų! Ir kokia gi ta sekanti diena, jeigu naktį nemiegojai. Dar sunkesnė, negu iš vakaro buvusi. Bet norint išsimiegoti, būtinai reikia užmigti. Deja, KGB užmigti ir miegoti man trukdo. Neišjungia spengimo, triukšmauja net ir už lango. O kai pagaliau užmiegu, tai nubudina pusiaunaktyje, arba ryte nė gaidžiams nepragydus. Vos nubudinę, vėl įjungia spengimą. O lauke įjungia mašinų sirenas – jų signalizacijos viaukčiojimą, kurį tada turėdavo vos ne kiekviena mašina, paliekama nakčiai prie namo.
Šitą vakarą gultis nutariau gudriai. Ant grindų. Kodėl guliesi ant grindų, turėdamas minkštą lovą su vaizdu į mėnulį, paklaustumėt. Ogi viliuosi šitaip pabėgti nuo poveikio bangomis, kuriomis mane vaišina iš viršutinio buto. Kaipgi kitaip, jeigu ne iš ten. Ko gero yra šitaip. Viršutiniame bute yra siųstuvas, kuriuo bangas leidžia, o apatiniame bute, kuris po manimi, yra priimtuvas. O tarp jų abiejų guliu aš savo lovoje. Jei pasitrauksiu iš šios vertikalios zonos, gal naktį miegosiu be ūžesių ir spengimo. O jeigu yra ne šitaip, tai vis tiek būsiu toliau nuo viršutinio buto gulėdamas ant grindų, o ne lovoje. Spyruokles nors išėmiau, bet lovoje vis tiek liko metalo – metaliniai lankstai galvugalvyje ir kitame lovos gale. Gal pasinaudoja jais.
Pasikloju ant grindų savo kambarėlyje. Iš spintos antrasolių išsitraukiu užmirštą vatinį čiužinuką, likusį iš laikų, kai auginome mažus vaikus. Tada šis čiužinėlis gulėdavo vaikiškoje lovelėje, o dabar guls po mano, po kankinio šonais. Čiužinėlis trumpas, tačiau jo užtenka, kad išsitektų liemuo, o kojos gali ir ne minkštai, ant linoleumo išsitiesti. Grindys švarios, patiesiu čiūžinį, ant jo – baltą paklodę. Ji tokia plati, kad pasklinda beveik ant visų kambarėlio grindų ir jos tapo baltos. Atsiguliau. Guliu, klausą įtempęs, laukiu, gal nepasigirs spengimo, kai guliu jau ne lovoje. Bet kur tau! Argi KGB organus apgausi, argi išsisuksi nuo jų letenos. Praėjus penkiolikai minučių, pasigirsta toks pat ūžesys, koks ir kas vakarą lovoje. Pasiekė ir ant grindų gulintį. Ką man daryti!
Ogi imsiu ir pasileisiu radiją. Kurį turiu dar iš sovietų laikų, radiją,, Okean“, kainavusį daugiau negu per mėnesį uždirbdavau – 127 rublius. Radijas gros, ir ūžesio negirdėsiu! Reikia išbandyti, ir vos kilus šiai minčiai, strykteliu iš,, lovos“ nuo grindų ir pasidedu radiją prie pagalvės. Atsinešiau laidą ilgintuvą ir įsijungiu antrąją programą. Koncertuoja reta viešnia – Monserat su dukra. Balseliai skamba kaip upelis čiurlena. Bet dėmesį atitraukia nedingęs ūžesys galvoje. Kai pasileidau muziką, sustiprino ir ūžimą. Taip.
Bet ne viskas prarasta. Gudrauti dar nebaigiu. Persikelsiu su visa manta miegoti kitame kambaryje, taip pat ant grindų. Tada iš viršaus bus daug sunkiau jiems mane pjauti. Teks ir jiems persikraustyti į kitą kambarį, kuris virš manęs, jeigu statmenai jų aparatas veikia. Pabandysiu. Čiumpu visus savo patalus ir atsiguliu svetainėje. Vėl pasileidau muziką, bet ir vėl, ir čia – toks pat spengimas. Tik pakol krausčiausi ir klojau patalus jo nebebuvo girdėti. Bet vos čia atsiguliau – girdžiu man sako, išgąstingu ir perspėjančiu balsu:,, Ką tu padarei!!!? “. Pasakė jauna mergina iš nematomos savo buveinės. Matyt, kažkiek pataikiau persikraustydamas į kitą kambarį, jei šitaip klustelėjo. Tai kartu gal ir klausimas, ką aš iš viso KGB organams padariau, jeigu mane šitaip seka ir persekioja.
Bet laimės ir iš to negavau. Ūžesys tebesklando apie galvą ir užmigti šansų kol kas nematau. Tik staiga šias mintis net sutvirtino.,, Neužmigsi, budi“, – man pasakė tas pat,, budėtojos“ balsas.
Budėjau dar maždaug pusantros valandos ir užmigdė. Drįstu dar pridurti, kad migdo bangomis. Arba nemigdo. Ryte dar pasakė,, Nubudai“, nes iš vakaro nemažai juos iškeikiau, vadindamas KGB srutomis. Jie, pasirodo, mane kankina net per žemės palydovą, o jų buveinės ikšiolei neaptinku.
Nežinau, kodėl aš taip įsiminiau tuos žodžius,, Ką tu padarei!!!? “.
Vilniuje, 2013 m.



































Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43, bt. 11, Vilnius. Telef. 861399523,, Kiefyr! “,,, Niekūdã niepaidiòš! “

Impresija

Kai prabildavo į mane rusiškai, rusų kalba, prabildavo labai piktai ir tūžmingai. Tokio kalbos piktumo, tokios pagiežos, tokio šnypštimo tariant žodžius, dar nebuvau girdėjęs. Net baisu pasidarydavo. Ir stebėtina – kaip, be jokios priežasties, žmonės gali turėti šitiek daug pykčio ir įtūžio. Net ir su priežastimi jo tiek turėti neįmanoma. Atrodo, kalbėdamas suėstų mane, jeigu galėtų. Nebent filme tokią tūžmastį pamatytum. Tai būdavo labai retai kad prabiltų rusų kalba, bet kiek kalbėjo, tai vien tik labai piktai. Beje, iš tarties matydavosi, kad rėksnys kalba savo gimtąja, rusų, kalba, nes, tarimas, akcentas būdavo labai grynas. Jei būtų rusiškai šitaip pagiežą liejęs kurio rusų kalba ne gimtoji, būčiau tai atpažinęs. Ir atpažindavau, nes pasitaikydavo, kad rusiškai žodelį kitą pasakydavo bunkerio,, darbuotojas“ ir ne rusas, lietuviškai kalbantysis. Jis tuo pačiu balsu kalbėdavo lietuviškai ir retkarčiais pasakydavo ir rusišką žodį. Pavyzdžiui,,, Marskoj! “, arba,, kipetokas“, tik pastarasis jau štai su lietuviška galūne. Šiuos visus žodžius paaiškinsiu.
Parvažiavau, rodos, 2010 metais, iš atostogų į Vilnių. Nukamuotas, prikankintas kankinančiomis būsenomis, plakimu žodžiais, gaudimu galvoje, nemiegojimu – prikamuotas iki kraštutinumo. Kaime kankinamas vyliausi, kad kai parvažiuosiu į Vilnių, tai gal kankinimus sumažins, gal jau išvis leis normaliai gyventi, nes juk jau šitiek daug metų kankina! Negi neateis tam pabaiga, kas vasarą ir kas žiemą tikėdavausi.

2014 m.













Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43, bt. 11, Vilnius. Telef. 861399523,, Laikas! “,,, Metas! “

Faktografija,, Laikas“,,, Metas“ neretai (ir jau seniai) pasako iš KGB buveinės. Pasako šiuos žodžius ir man. Bet ką jie reiškia, niekad nesupratau. Tiek neabejotina, kad gaujelė ir jų vadeivos labai daug ką lemia manęs naikinime ir, galbūt, amnestavime. Gaila, kalbiniu atžvilgiu, nekultūringai pasakau, nes įnagininkas čia netinka. Tačiau nėra man svarbesnių dalykų už manęs amnestavimą, ir ypač už nekankinimą bangomis. Tatai man yra virš visa ko, virš visų atžvilgių. Šitaip būtų ne tik man, bet ir bet kam, kurį taip pačiai kankintų ir persekiotų.
Jau seniai tas ir,, Laikas, “ ir,, Metas“ pasigirsta, jau daug metų, bet ir po šių žodžių niekas nepasikeičia – kaip kankino bangomis, taip kankina, kaip sekė taip seka. Paskutinįsyk, kad jau,, Laikas“, pasakė rašytojo dramaturgo Juozo Glinskio balsu. Kad tai jo balsas, aišku visu šimtu procentų. Kai dirbau,, Lietuvos aido“ laikraštyje, jis buvo mano viršininkas. Įsiminiau jo balsą nepamirštamai. Dar ir todėl, kad yra labai išsiskiriantis. Daugiau niekas tokiu balsu nekalba, neteko kito tokio balso girdėti. O maždaug prieš dešimtmetį, kai jis pačioje buveinėje,, dirbo“, jis sakydavo man: jau ruoškis. Pamanydavau, kad tai geras pažadas.

2014 m.



























Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės „Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius. Telef. 861399523,, Mes čia būsim iki keturių“

Realija

Dirdamas Institute iš darbo išeidavau ir anksti. Vieną kartą, kai galvojau apie tai, kada išeiti iš darbo šiandien,... girdžiu man sako kažkas iš KGB gaujelės, kurie mano mintis seka: „Mes čia būsim iki keturių! “. Balsas, šis „prisipažinimas“ pasigirdo labai aiškiai. Iš to sakinio pasidariau išvadą, kad jie įsikūrę kažkur visai arti, virš manęs. O aš Institute buvau įsikūręs Vileišio rūmų antro aukšto kamarėlėje, kurioje, kaip kažkas iš darbuotojų pajuokavo, Vileišis laikė šluotas. Negana to, dirbant man čia kartais specialiai trinktelėdavo į lubas (kaip ir mano namuose; tik ne kartais, o kasdien trinksėjo). Tad kartą sukaupęs drąsos laiptais užlėkiau pasižiūrėti, kas yra toje kamarėlėje, kuri virš manęs. Bet, deja, radau ją užgriozdintą visokiais rakandais, o ant durų (jos buvo neužrakintos; iš išorinės jų pusės – matėsi, be abejo, pasityčiojantis, užrašas, kad čia įsikūrusi kažkokia užsienio lietuvių draugija.

Kiek anksčiau, kai kartą atėjau į darbą šioje kamarėlėje, kažkoks vaikinas, kurį turėčiau vadinti gal niekšeliu, manęs pasityčiojančiai paklausė, kažkokiu limpančiu lyg klijai balsu ir tonu: „Ar žinai kur mes esam!!?. Štai maždaug po 14 metų atsakau: nežinau. O žinoti noriu, kad galėčiau tai pranešti teisėsaugininkams iki Prezidentės imtinai. Atsakau todėl, kad atsakymas paskatintų juos, ir bet ką, kad paskatintų žmones kankintojus išduoti, o jų aparatūrą – atimti.

Vilniuje, 2015 m. gruodis

P. S. Darbe tekdavo kompiuteriu išprintuoti tekstų. Dėl tvarkos užrašydavau kontorinėje knygoje kiek puslapių išprintavau. Tad kartą kažkas iš gaujelės dalyvių eterio kalba pasakė: „Nerašyk puslapių“. Netgi ne kartą. Nežinau, kodėl skaičių jie nemėgo.











Jonas Baranauskas



„Mes sufražistės“

Etiudas

Kurie seka mano mintis aš niekad negalėdavau atspėti kas jie tokie ir kokie jie. Kokį tik žodį jie man pasakydavo, tuoj ir užvesdavo mane pagalvoti ką tas žodis reiškia, ką juo nori pasakyti. Pavyzdžiui, pasako garsiai žodį „Eini! “, ir suprask kad nori ką jis reiškia. Gali prisispėlioti įvairiausių variantų. Ir vis tiek iš to nieko gero. Mane labai sujaudindavo kiekvienas iš jų buveinės išgirstas žodis, labai daug reikšmės ir dėmesio skirdavau jų kiekvienam žodelyčiui, spėliodavau, analizuodavau kaip kokį loterijos bilietą su nelaimingais jis skaičiais ar su laimingais.
Kartą man pateko į rankas mokyklinis istorijos vadovėlis ir aš ryžausi jį paskaitinėti, atsisėdęs ant tėvo lovos. Kurie seka mano mintis (mintis tada sekė merginos), tai jiems buvo gal nemaža naujiena, nes aš nieko tuo laiku neskaitydavau, gyvenau tik elementariai. Netikėtai toje knygoje susidūriau su nežinomu žodžiu: perskaičiau žodį sufražistės. „Kas jos tokios“, – susimąsčiau keldamas galvą nuo knygos. Nespėjus man nė susikaupti, girdžiu jos, viena jų, man sako: „Mes sufražistės“. Šie jų žodžiai nemenkai palengvino mano padėtį. Jeigu jos taip juokauja, vadinasi daug pergyventi dėl to, kad jos mane seka nėra ko.
Vėliau sužinojau, kad sufražizmas yra buržuzinių moterų judėjimas dėl rinkimų teisės suteikimo moterims.
*Kankinti kankinančia savijauta – nesiliauja.
2016. I. 20
________
















Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43, bt. 11, Vilnius. Tel. 861399523,, Mes tave sveikinam! “

Impresija

Kažkada iš KGB gaujelės buveinės man sakydavo:,, Mes tave sveikinam! “. Tai būdavo senais laikais, tuo periodu, kai sunkiaisiais kankinimais jie manęs nekankino. Niekaip negalėdavau suprasti su kuo jie mane sveikina – kokia proga, dėl ko jie mane sveikina. Reaguodavau į tokius sveikinimus lyg ir šitaip:,, Jukš, KGB smarve, KGB gaujele nuo manęs! “. Bet dažniasuiai niekaip nesureaguodavau. Tik kai kantrybė neatlaikydavo, tai maždaug tokį atsakymą savo mintyse jiems duodavau, o jeigu tokio, nė mintyse, neduodavau, tai šitokį priešiškumą jausdavau, nes tokio nusipelnydavo. (Pelnosi ir iki šiolei, tik jau daug labiau.). Dar jie mane sveikins – didžiausi mano priešai! Užpuolė mane minčių sekimu, nervus ėdė kaip su tarka, žalos (labiausiai moralinės) tiek pridarė, kad į raštus visi pergyvenimai netilptų, tai negi galėčiau aš į juos žiūrėti draugiškai.
Nė vieno karto nesupratau ką reiškė tas jų neretai kartojamas,, Mes tave sveikinam! “. Tai toks mano priešiškumas jiems buvo ir tada, kai sunkiais kankinimais nekankino. O kai kankindavo sunkiais kankinimais, priešiškumui išreikšti žodžių nėra. To neįmanoma apsakyti. Bučiuodavau kryželį maldaudamas, kad kankinimą išjungtų. Žodžiais tikrai neįmanoma apsakyti tų sunkiųjų kankinimų bangomis sunkumo. Santūriai ir visiškai objektyviai šnekėdamas sakau, ir esu sakęs (t. y. esu rašęs), kad už kankinimus jie nusipelno bausmės, artimos aukščiausiajai bausmei. Tokio sunkumo yra sunkieji kankinimai bangomis. Juos man teko iškentėti. Įvairiu laiku. Pradedant 1996 metais. Dabar 2014 metai.
P. S. Tie, kurie mane sveikindavo, sunkaisiais kankinimais nekankino. Kadangi tai svarbu nepaprastai, pasakau ir antrą kartą.
Pasunkino kankinimą ir po šio skirsnelio parašymo.

Pateikiu ir kaip impresiją.




____________________





Jonas Baranauskas,, Pieno tùri... “

Bandau suprasti kiek gaujelė žino, kiek suseka, kiek į ateitį apie mane, apie mano planelius sužinojusi. Kažkada senais laikais nugirdau jų atsakymą, kai jie raportavo ar aš eisiu šiandien iš namų, ar ne: „Pieno tùri“, – atsakė klausovui. Tuo nemažai tiksliai pasakė, nes jeigu pieno neturiu, tai krautuvėn būtinai eisiu jo nusipirkti, kadangi tai pagrindinis mano valgis su juoda duona, ir su bet kuo. Šiaip tada buvo tokie metai, kai iš namų eidavau tik būtiniausiu reikalu.
Vilniuje, 2016 m.
______________



































_______________

Jonas Baranauskas



Dėl ko važinėja

Etiudas

Pastaraisiais metais nemažai savo tekstų išsiunčiau muziejams, bibliotekoms ir redakcijoms. Net ir leidykloms. Tai manęs kankinimų bangomis aprašymus „Kas čia parašyta yra tiesa“, Prašymą nutraukti nusikaltimą, ir kt. Brangiai kainuodavo man tie siuntinėliai. Tekstus siųsdavau popieriuje spausdintus, o taip pat juos nusiųsdavau dar ir elektroniniu paštu. Kai didžiulį voką, pilną popierių, paštu išsiųsdavau, tai dirbtinį slogavimą ir kankinančią savijautą įjungdavo ne tik dienai, bet ir vakarui. O kitąkart – ir nakčiai. Paprastai jie nepasakydavo už ką mane baudžia, nors man buvo aišku, kad už laiškų išsiuntimą. Ilgainiui pastebėjau, kad kai paruošiu tokį siuntinėlį siųsti, ir jau stoviu stotelėje važiuoti į miesto centrą, tai pralekia mašina su užrašu „Siunta – 24 valandos! “. Tai būdavo man perspėjimas, kad už išsiųstus savo popierius kankinimų gausiu visai parai – 24 valandoms. Taip ir būdavo.
Dabar paskui mane važinėja raudona mašina su užrašu „Barbora“, o greitoji pagalba (ambulansai) dėl manęs važinėja jau gal dešimt metų, ne mažiau. Na ir kam gi benziną šitaip eikvoti dėl žmogaus psichologinio terorizavimo.

2015 m.
______




























____________________

Jonas Baranauskas


„Tu per ilgai gyveni! “

Argi linksma tokius žodžius užrašyti, kuriuos man pasakė. Maždaug 2000 metais, ar gal vėliau. Bet ir per ilgą laiką jų neužmiršau. Nemenką stresą davė man į galvą šis dar niekad negirdėtas sakinys, kai jį iš KGB buveinės tarė. Grasina juk ne koks nors piemuo, o gaujelė, turinti naikinimo aparatūrą.
Aš ilgai bijojau šių žodžių net ir prisiminti. Juos man pasakė gal ir todėl, kad tą dieną, (kai juos pasakė), vis bandžiau gaujelei sakyti, įrodyti, kad nėra už ką, nėra jokios priežasties mane engti, visaip kankinti, žodžius į mane laidyti ir sekti manęs. O jie tada tylėjo, tik aš ilgai šnekėjau mėgindamas išprašyti mane amnestuoti, vis kartodamas ir kartodamas, kad nėra jokios priežasties mane persekioti. Tačiau jų nesigirdėjo ir tik tyla bei spengimas man galvoje ūžė. Staiga vienas jaunas vyrukas davė į mano klausimus atsakymą, kokio tikrai nesitikėjau, atsakymą už ką mane kankina ir seka: „Tu per ilgai gyveni! “, – pasakė, paaiškino jaunas vyrukas.
Išsigandau šių žodžių. Ėmiau galvoti negi gali jie, gaujelė, ar jų sėbrai mane nužudyti, niekam nieko blogo nedarantį.
2015 m.

______






























Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius. Telef. 861399523





„Bus daug pavardžių! “

Faktografija

„Bus daug žinių“, – anądien priešryčiais pasakė man iš KGB gaujelės buveinės, kai, išėjęs pensijon, miegojau jau kaime (oi, Jėzau!, o kiek naktų buvo, kai sakydavau „naktį gulėjau“, o ne
„miegojau“). O maždaug 2003 metais iš tos pačios buveinės man irgi panašiai sakė (pasakė slaptingai, tonu tokiu, kokiu praneša, kad tai ne tiek svarbi, kiek labai džiuginanti naujiena – mat gyvenau mirusiojo gyvenimą ir naujienų mano gyvenime nebūdavo beveik jokių), sakė: „Bus daug pavardžių! “, man į ausis atsklido šis sakymas. Mat tą dieną darbe gavau užduotį kompiuteriu perrašyti tekstą, kuriame daug pavardžių. Šiemet planavau, kai atvažiuosiu į kaimą, daug žiūrėsiu televizoriaus, Vilniuje gyvendamas jo pažiūrėdavau tik kartą per savaitę – Amerikietiškųjų imtynių (visą savaitę laukęs, susidėdavau lovoje po galva visas pagalves ir žiūrėdavau muštynių, kol mano televizorius, kuris kartu ir kompiuteris, išvis nenustojo rodęs – tik mirgesį išvydavau jį įsijungęs). Gal todėl atvažiavęs į kaimą išgirdau „Bus daug žinių“. Pastarosiomis vasaromis atostogaudamas kaime iš tikrųjų televizoriaus žiūrėdavau nuo pat „Labas rytas, Lietuva“. (Jeigu sveikinasi net per televizija, tai būtų tiesiog kiauliška nežiūrėti.).

2015 m. liepa
_________________

























Jonas Baranauskas

Kaip sakė rusų filosofas Solovjovas, geriau ištiesti ranką, negu kojas.



„Dantyse būtum parnešęs! “

Faktografija

Na ką, ir dar dantyse, būtų parnešęs? Ogi aš savo eilėraščius, jei būčiau juos nuo KGB gaujelės – tiksliau nuo jų vadeivų – kur nors paslėpęs. Šiek tiek preliudijos šia tema.
Dirbau viename kabinete Knygų rūmuose su poetu Gintautu Iešmantu. Jis visuomenėje buvo žinomas. Labiausiai tuo, kad už eilėraščius Romui Kalantai pagerbti neteko darbo „Komjaunimo tiesos“ redakcijoje ir, manau, teko dėl to jam „paviešėti“ nekenčiamuose KGB rūmuose. Kaip jis tuose rūmuose „viešėjo“ – buvo tardomas, kaip vėliau buvo teisiamas už vėlesnę pogrindinę veiklą, sužinojau iš knygų (daugiausia iš Vytauto Skuodžio knygų). O kad jis ir toliau (po Komjaunimo tiesos), kad ir Knygų rūmuose dirbdamas, rašė antisovietinius tekstus, galiu, kaip sakoma, ir paliudyti. Aš jam net ir padėdavau savo kūrinius išspausdinti pogrindiniame leidinyje „Perspektyvos“.

Kartą per pietų pertrauką aš parsinešiau rezginę puslitrinių stiklainių su erškėtuogių sultimis ir susikroviau juos knygų spintos lentynoje glausdamas prie knygų. Tos sultys buvo nepaprastai skanios ir visąlaik deficitinės, tad daugiau ir nusipirkau. Netrukus (1979 metais) teko su darbu kabinete, kuriame dirbau kartu su Gintautu Iešmantu, atsisveikinti: aš perėjau dirbti Knygų rūmų kiemsargiu, nes tokiu atveju davė tarnybinį butą – vieną kambarį su virtuvėle pačiuose Knygų rūmuose.
1980 metais Gintautą Iešmantą KGB suėmė. Ar darė kėgėbistai jį areštuodami kratą jo darbo kabinete, nežinau, bet, rodos, sekančią dieną po suėmimo atėjo pas mane Iešmanto žmona su vaiku už rankos ir ašarodama paprašė, kad iš kabineto, kuriame G. Iešmantas dirbo, aš išneščiau jo pogrindinius (disidentinius) rankraščius. Ji pasakė, kad rankraščiai yra ten, kur aš laikiau minėtas sultis. Nors sunkiai, bet šį prašymą ryžtingai ir nedvejodamas išpildžiau (plačiau apie tai esu parašęs straipsnyje „Žemai lenkiuos ištikimybei, joje palaima ir jėga“): jo rankraščius iš kabineto šiaip taip išnešiau ir slapsčiau juos tai vienur, tai kitur, kol 1989 metais Iešmantas iš tremties į Lietuvą grįžo. Paskutinė jo rankraščių slėptuvė buvo... mūsų šeimos kolektyvinis sodas. Jame iškasiau duobę gilią sau iki bambos ir išslypėjo ten Iešmanto rankraščiai kol iš tremties pargrįžo ir paprašė jų iš manęs.
Dabar, kai mano gyvenimą nuolatiniu sekimu KGB jau atėmė – man jau 64 metai – drįstu pasakoti kaip savo eilėraščius nuo KGB slėpiau, t. y. kaip planavau slėpti, nors jų tik keletas buvo tikrai disidentiniai. KGB gaujelė, kurie mano mintis, mano galvos funkcionavimą seka, reikalavo eilėraščius išmesti. Kadangi persekiojo jau labai daug metų, o svarbiausia, kad bangomis kūną ir dvasią kankino, nutariau pagaliau savo eilėraščių nei savo namuose, nei savo dispozicijoje neturėti. Man susidarė nuomonė ir įspūdis, kad tada jie mane amnestuos: nebeseks nei mintijimo, nei judėjimo ir liausis kankinę bangomis, kankinimas kuriomis būna labai sunkiai pakenčiamas, klaikiai sunkus.

O jeigu juos, eilėraščius, užkasčiau kaip Iešmanto disidentinius rankraščius buvau užkasęs? Bet apie tai nė minties ilgiau neužlaikau. Seka KGB kiekvieną mano žingsnį, tai ar aš juos užkasiu niekieno nematomas! Dar ir žmogų, manęs laukiantį, atėjęs rasiu toje vietoje, kurioje numatęs eilėraščius užkasti. Beprasmiškas, visiškai nekonspiratyvus, sumanymas.
Visos popierijos, kuria KGB gaujelė būtų nepatenkinta, turėjau nei daug nei mažai: maždaug kaip bulvių maišas, lengvai užrišamas, Atsigulęs nakčiai lovon ilgai svarstydavau, kur eilėraščius dėti. Gal Literatūros instituto bibliotekai pasiūlyti? Blaiviau šnekant, prašyti, kad priimtų mano kūrybą į savo fondus, į kokią nors pačią žemiausią lentyną? Šios Bibliotekos darbuotoją Praną Vasiliauską neblogai pažįstu net nuo 1977 metų. Bet ir tai beviltiška: nepriims „gyvo klasiko“ raštų diapozitan, nei niekaip kitaip. Nepriims mano eilėraščių, kurių net aš pats bijau, nes kiek jų pamatysiu, tiek pamatys ir tie, kurie seka ką aš matau ir ką girdžiu. Pamanytum, kad nuo mano galvos laidai į jų bunkerį yra nuvesti ir gauna visą mano galvos funkcionavimą kaip zvimbiančiu telefono laidu, kurių zvimbimą aš gerai atsimenu; palei kiekvieną plentą pakelėje ant medinių stulpų būdavo ištempti laidai, telefonas būdavo atvestas į kiekvieną kolchozą; o kažkada net ir miestuose telefonas ėjo stulpais. Kaime nė viena kontora nebuvo be telefono, kurie visi buvo vienodi: ir savo juoda spalva ir tokia pačia forma kiekvienas. Kai telefonas ant stulpų (dar sovietų laikais) savo atgyveno, tai laidus nukirpo ir paėmė, o stulpai dar ilgus metus liko stovėti be jokio zvimbimo.
Daugiau vilties turėjau eilėraščius „įkišti“ (atsiprašau!) Mokslų Akademijos Bibliotekos diapozitan, nes šioje bibliotekoje esu dirbęs, o jos direktorius tebebuvo dar tas pats – Juozas Marcinkevičiu. Mano santykiai su juo buvo geri. Bet vėlgi. Net jei ir priimtų eilėraščius, tai vis tiek man baisu: KGB gaujelė liepia juos būtent išmesti, sunaikinti, o jeigu juos perkelčiau į biblioteką, tai KGB reikalaus, kad nebūtų jų nei bibliotekoje. Atmečiau, ilgai mastęs, ir šį planą.

Dažnai pagalvodavau gal perduoti savo eilėraščius rašytojui dramaturgui Juozui Glinskiui. Bet jis – buvo aišku – dalyvavo gaujelėje, kuri mano mintis seka ir kankina. Jo namų adresą būčiau susiradęs ir eilėraščius nuvežęs, bet atmečiau planą ir šį, taip pat po daugkartinių apmąstymų.
Gaujelė mažai bereaguodavo į šiuos mano svarstymus, tik retkarčiais paliepdavo eilėraščius išmesti.

Beliko viena, paskutinė galimybė eilėraščius išgelbėti: perduoti juos savo vaikystės draugui Broniui Janukoniui, nuvežti maiše jam į kolektyvinį sodą. Dar ir kokį šimtą litų duočiau už jų slėpimą. Juk Gintauto Iešmanto rankraščius jis kuriam laikui buvo iš manęs priėmęs slėpti. Šis planas būtų pasisekęs, bet pabijojau eilėraščius kam nors atiduoti saugoti. Kankinimais nematomuoju būdu (kankinimais sunkiąja savijauta) jie mane nugalėjo: maždaug 2007 metais visus eilėraščius išmečiau. Dar ir kai pro šiukšlių išmetimo vamzdį eidavau, tai tuo momentu šiukšles iš viršaus kažkas vis mesdavo, kas irgi buvo tarsi sakymas „Išmesk popierius! “. Išmečiau eilėraščius savo namo konteinerin, kuris yra po namu.

Neradau sau vietos eilėraščius išmetęs. Juos rašydavau vos tik gavęs laisvo laiko, juos rašiau daugybę metų, ir štai... visus išmečiau. Greit pradėjau gailėtis. Kam aš juos išmečiau. Kankinimų vis tiek neišjungia, tik palengvino. Vieną kartą šitaip gailaujantis, kad nepaprašiau Broniaus Janukonio juos palaikyti, nenuvežiau jam į sodą, vyrukas iš KGB buveinės pasakė: „Dantyse būtum parnešęs! “. Dar didesnis liūdesys apėmė, kai pasakiau savo draugui Broniui, kad eilėraščius išmečiau, nors planavau jam juos duoti palaikyti.,, Būčiau palaikęs“, – nedvejodamas pasakė jis, bet jau buvo šiam liūdesiui per vėlu, kuris ir dar padidėjo, ir neatslūgsta.
Jeigu mano eilėraščius kas nors išgelbėjo, kaip aš išgelbėjau Gintauto Iešmanto disidentinius rankraščius, tai labai prašyčiau juos man grąžinti.
Jonas Baranauskas, telef. 861399523.                                                        2015. XII. 31

____________________________________











Jonas Baranauskas,, Į galą!!! “

Realija

Vėli 2010 metų naktis. KGB gaujelė kankina bangomis mane lovoje gulintį, Ir niekas to nemato; tik mėnulis mato per langą. Kankinimus paįvairina: pakankina ir karščiu krūtinėje ir skausmu žemai kojose ir dar daug kaip kitaip.
Kankina tylėdami, beveik nieko nepasakydami. Jų kėgėbistinė Kalbėjimo mašina kartoja man į galvą tik kažkokius bereikšmius skiemenis „acha“, „uchu“. Šitaip darantis ir kenčiant ir rytas jau priartėja, todėl pradedu planuoti kaip į darbą eisiu, kur autobuse atsisėsiu. Vaizduotėje aiškiai įsivaizduoju ilgąjį 5-tą autobusą, kuriuo važiuosiu, jį įsivaizduoju, nes lengvai prisimenu jį visą, kaip sakoma, ir interjerą: gulėdamas ir užsimerkęs matau sėdynes, bandau numatyti kurioje atsisėsiu, vienas arba prie kokios nors merginos. Tik staiga, kai vaizduotėje rinkausi, kur sėsiuos,... kad riktels man vyras iš KGB buveinės: „Į galą!!! “. Su baisiu piktumu šūktelėjo. Gal kai negrui, kurie viešame transporte važiuoti galėdavo sėdėdami tik autobuso gale.
Žinoma, būtų ir kvaila ir nusikalstama klausyti tokių komandų kur autobuse man, ar bet kam, sėstis. Kartą, kitomis aplinkybėmis ir kitose vietose, esu gavęs iš kažkokio tipo ir komandą „Stojãtj! “, o iš praeinančiojo tipo – ir komandą „Riãdom!; paminėsiu ateity ir tai keliais sakiniais, nes daug sakinių čia nesusidarys, (o jei pamiršiu tai priminkit, jeigu kas nors mano raštus skaitysite, o aš – jei būsiu gyvas).

Vilniuje, 2015 m.




















Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius. Telef. 861399523,, Jonai, kap tu ca šneki, kad niekas tavęs negirdzi!? “

Faktografija

Buvo manęs psichologinio naikinimo laikotarpis kai KGB buveinėje dirbo senis (ne Juozas Glinskis, o kitas) su mergina – girdėdavau jų balsus. Viena tokių merginų buvo dzūkė: dėl to, kad aš dzūkas ir dažnai šneku dzūkiškai – tėviškėje, o ir sostinėje (ne Dzūkijos sostinėje). Jos net ir pavardę, atrodo, sužinojau: Šukytė. Nemažai ji man nervų iškabino, visokius dzūkiškus žodžius ir sakinius į mane laidydama. Bet kankinimu bangom, kuris kaip fizinis, ji manęs nekankino, blogąja savijauta nekankino. Kalbėdavo ir ilgais sakiniais (kaip ir dramaturgas Juozas Glinskis). Jos vienas sakinys labai įsiminė. Vasaros metą aš ėjau Vilniaus senamiesčiu, Vokiečių gatve, mintyse – nuolatos ir kaip paprastai – galvodamas apie ką tik pasitaiko galvoti ir mačiau, kad sutinku, kad eina daug neatsitiktiniu žmonių į mane ne vienas pažvelgdamas. Ir staiga, toji mergina, man sako iš savo buveinės:,, Jonai, kap tu ca šneki, kad tavęs niekas negirdzi!? “.
Žinoma, ir su ja jokio nemezgiau dialogo.

Daug anksčiau, beveik pačioje jų kalbėjimo man pradžioje, KGB buveinėje „dirbo“ (girdėjosi) tik viena mergina, pagal balsą atrodanti dar jauna, bet jau ir ištekėti laikas. Kalbėdavo ji tik dienomis, nervus man kabindama kaip su šakėm. Bet tik tuomi ji man ir kenkė, o tai yra labai mažai lyginant su kankinimu bangomis, lyginant su tuo, kad seka mano mintis, mintijimą, kurį girdi – neskaitant menkų likučių – visą. Mintijimo tik trupinėlių jie (mano minčių sekliai) nesusirenka (neišgirsta!) ir sakytum vištoms palieka juos sulesti, arba žvirbliams, kurie Vilniuje tokie įžūlūs, kad šaligatvio kavinėje man užkandžiaujant net iš lėkštės spirgutį stveria ir dingsta į nepavojingą zoną. Iš šios merginos kalbėjimų išliko žodžiai „Dalyvauk, ligoni“. Kartodavo šiuos, ir kitokius, žodžius per visą dieną. Mat aš bandžiau jiems aiškinti, kad pjauna mane jie ligonį. Tad ir pasigriebė kartoti: „Dalyvauk, ligoni“, „Dalyvauk, ligoni“, „Dalyvauk, ligoni“... Niekaip negalėjau suprasti ką tai reiškia tas „Dalyvauk, ligoni“. Tik daug vėliau supratau, kad tai buvo raginimas dalyvauti dabartinime KGB veikime (kurį aš vadinu smirdėjimu; tačiau, kadangi bijau, patikslinu: visi piktesnieji žodžiai skirti pirmiausia tiems, kurie seka mano protavimą ir kankina nematomuoju būdu).
„Dalyvauk, ligoni“ – tai gal kvietimas dalyvauti visokiame tyčiniame vaikštinėjime; ką nors sakyti; lipimui ant kulnų landsbergistams, ir dar velnias žino kokiam jų nusikalstamam „darbui“. „Deja“, nei pirštuko negalėčiau pajudini KGB gaujelės liepimu. Ir liežuvis lygiai taip pat nusistatęs.
2015 m. gruodis__________________________________



Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius. Telef. 861399523





„Nenuleisk akių! “

Išaiškinimas

„Nenuleisk akių, tai viskas, ką turiu“, – girdžiu dainuoja apie mane dainininkas Donatas M. Tai viena iš reikšmingesnių apie mane dainų, kurių yra begalė, ir tik dabar eteryje pamažu jos aptyla. Norėčiau atsakyti į šį raginimą aiškiai, nors apie tai jau rašiau: kaip aš nenuleisiu akių, jeigu jos nusileidžia pačios! Aš vos tik į ką nors pažvelgiu, į sutiktą žmogų, akys klapt, ir „užsidaro“: mirkteli, žemyn nusileidžia pačios, tiesiog automatiškai. Tokia, taip sakant, kūno sandara, paveldėta iš mamos: kai dirsteliu į žmogų, vokai patys akimirksniu uždaro akies obuolį vos ne visą. Nežinau, gal taip atsitinka ir kai pažvelgiu, sakykim į avį, ar į karvę, neatkreipiau dėmesio, bet, be abejo, taip nebūna.
Kai pastebėjau, kad visokia kėgėbija... oi, labai atsiprašau ir ką pasakiau atsiimu: KGB man yra tik tie, kurie seka mano mintis ir kankina mane bangomis. Kai pastebėjau, kad sutikti žmonės tiesiog seka, ar aš pažvelgęs į juos nemirktelsiu, pradėjau dėl to nerimauti. Dar ir nemažai laiko praėjo, kol supratau, ko jie nori – žvilgčioja į mane įdėmiai; o ko į mane eina, iki šiol nežinau (tik nuspėju), nors eina jau gal 30 metų. Bandžiau treniruoti save, net ilgai bandžiau: akių nenuleisti, kai ką nors pamatau, kai akys susiduria, bet išgyvendinti šios ypatybės nepavyko. Tiek pasiekiau, kad pažvelgęs į kitą žmogų, akis nuleidžiu jau ne taip žemai kaip anksčiau, jau daug mažiau akys klapteli savo žvilgsniu ir vokais į apačią. Gelbsčiuosi nuo šio savo prisimerkimo ir tuo, kad nusuku žvilgsnį greit į šalį. Tačiau geriausias išsigelbėjimas – tiesiog didžiulis atradimas – buvo šis: aš išvis nepažiūriu į sutiktus žmones. Anksčiau kiekvienas sutiktas neatsitiktinis žmogus man būdavo trauma: kai į jį, į tokį mane žinantįjį, pažvelgiu, tai jisai (kartais) kaip nors ypatingai sureaguoja: pakartoja mano veido išraišką, mimiką, mano gestą, prasižioja, krypteli į šoną lūpas, jas sučiaupia, (įkvėpimu) trukteli nosį, nosį dviem pirštais patrina kaip aš ją trinu esant įjungtam dirbtiniam slogavimui, šypteli, ir pan. Nuo tokių atsakų į mano nieko nereiškiantį pažvelgimą man darydavosi psichologiškai „bloga“ (suprantama, toli gražu, astronomiškai toli gražu ne taip bloga, kaip būna bloga, kai bangomis įjungia kankinimą sunkia kankinančia būsena). Daug metų vargau nuo tokių traumuojančių kasdieninių susitikimų gatvėje ir bet kur, kol vienąkart radau paminėtą išeitį: nežiūrėti į žmones. Jau pirmieji šios permainos rezultatai davė vaisių: prasilenkdamas su neatsitiktiniu praeiviu nesusijaudindavau (nes nepamatydavau veido). Ėmiau sau net priekaištauti, save keikti, ko aš toks aklas neišmanėlis buvau iki šiolei, seniai reikėjo šitaip daryti, būtent šitaip, nežiūrėjimu vaduotis nuo visokių pamėgdžiojimų, pasityčiojimų ir ypatingų pažvelgimų, kurie mane taip smarkiai trikdydavo.
O dainos žodžiai „nenuleisk akių, tai viskas, ką turiu“, reiškia, kad mano akių nuleidinėjimu KGB vadeivos, dabartinio KGB žmonės (visur vienaskaita besivadinantys) manipuliuoja, mano akių nuleidimu gal kažkaip pasinaudoja, ir tai (mano nevalingas akių nuleidinėjimas) yra viskas, kuo jie manimi manipuliuoti dar gali. Pavyzdžiui, įtariu, sako savo sėbrui: jis, Jonas, nuleis akis su tavimi prasilenkdamas, mirktelės į tave pažvelgęs. O kaip tik šitaip kaskart ir atsitinka, kai į ką nors pasižiūriu.
Kita neatimama mano savybė yra ta, kad nevalingai galvą panarinu, irgi į bet ką vos pažvelgęs, arba šnekučiuodamasis. Gal iš to mano ir pavardė: Baranauskas, kurios pirminė forma buvo gal Baronas, taigi pavardė pravardinė. Bet baroniško aš nieko neturiu, baroniškai tik galvą palenkiu, lyg avinas atstatau kaktą (tuo duodamas progos pašnekovui šį judesį pakartoti). Dabar (kaip aš sakau, KGB išplitimo laikais) tokia pamėgdžiojimo tendencija išplitusi, labai dažna (bent jau man).
Kažkada slaviškai priesaguotą savo pavardę istorikas Vytautas Raudeliūnas man siūlė susilietuvinti, galėtum vadintis kokiu nors, pavyzdžiui, Barnium, sakė jis. Žinoma, labiau iš šviesaus romantiško patriotizmo sakė, ne kategoriškai rimtai. Tokio siūlymo aš nei nesvarsčiau, bet tai buvo naudingas auklėjimas, pasaulėžiūros formavimas ir intelektuali naujiena; tada dar nei nežinojau, kad pavardžių atlietuvinimas vyko seniai ir praeityje. O sovietijoje tai buvo gal nei neįmanoma.
Dar turėjau įprotį koją į priekį atmesti kai stoviu. Pastebėjęs, kad ir į tai žmonės dėmesį kreipia, kad kai kurie tai pamėgdžioja, stovėdamas kojas pradėjau glausti, sustojęs jau nestatau vienos kojos į priekį, jos neatmetu. Šį įprotį suvaldyti paprasta. Tegul tik Kudirka Vilniuje šitaip stovi.

Kai šį straipsniuką rašiau, net kompiuteris išsijungė. Tiesą tariant, nuotoliniu būdu manęs prižiūrėtojai jį išjungė: tekstas užsidarė ir visame ekrane atsirado lentelė su angliškais užrašais, iš kurių, anglų kalbos nemokantis, supratau tik žodį Eror. Stabtelsiu prie šio reiškinio, nors jau esu rašęs kokios įtakos kompiuteriui daro. Kai kompiuterį šitaip nuotoliniu būdu (bangomis) išjungdavo darbe, tai dar įtardavau, kad gal jame yra kas nors papildomo slapčia įtaisyta visokiam kėgėbistiniam kenkimui, manęs kontroliavimui. Bet kai dabar jį man išjungė ne darbinį valdišką, o nešiojamąjį, naują, kurį neseniai nusipirkau, be to, išjungė kaime, tai supratau, kad tą padaro veikdami bangomis. Net per Žemės palydovą, tuo pačiu bangų sriautu, per kurį ateina manęs (mano kūno) kankinimai, per kurį seka mintis ir atsviedžia žodžius, girdimus net ir kaime (štai praeitą naktį vyriškis, kankindamas sunkiu dirbtiniu slogavimu, man pasakė: „Mes jau kiti, vadai! “; kitais kartais kažkas iš jų prabildavo į mane kreipiniu „poetai! “. Kad jie KGB buveinėje jau kiti, mane tik nuliūdino, nes vargu ar tai reiškia, kad tuoj pat mane amnestuos; neseniai sakė, kad išeisiu rudenį, bet, pavyzdžiui, per „Lietų“ daugsyk girdėtoje dainoje štai kas pasakyta: „Nuo rudens lig rudens laiko ratą ridens, jei ne mes, tai kiti“. Jau daugiau kaip dešimt metų šią dainą radijas dainuoja.
Taigi bangomis kompiuteriui įtaką daro, daro tie, kurie seka mane bangomis ir kankina kankinimais (štai šią valandėlę įjungė dirbtinį kojų skaudėjimą, nors kenkiantis poveikis vienas yra jau įjungtas: įjungta blogos savijautos būsena). Nei interneto modemo kompiuterin nebuvau įkišęs tuo metu, kai kompiuteris išsijungė.
Mažiau svarbų nuotolinį poveikį kompiuteriui pastebėjau dar šį: kai naktį aš atsikeliu iš lovos, kontrolinė lemputė, esanti nešiojamojo kompiuterio briaunoje, sušvinta ryškiau, net nei lempos kambaryje neprireikia žiebti (kompiuteris kambaryje ant stalo). Beje, išeitų, kad tai man ir naudinga: lempos kambaryje nežiebiu todėl, kad nepradėtų vėl plentu važinėti mašinos. Mat naktį keliuosi ir einu į lauką nusišlapinti, ir kiekvieną atostogavimo kaime vasarą, plentu pravažiuoja mašina man besišlapinant. Šiaip šis plentas tuščias, neintensyvus, neasfaltuotas, mašinų per dieną tik viena kita pravažiuoja, o kai naktį būdavo išeinu šlapintis, pravažiuoja kiekvieną kartą; plentas arti ir mašina ir girdisi ir pasimato. Šią vasarą, ne kaip ankstesniais metais, mašina naktimis jau nepravažiuoja. Gal todėl, kad dabar naktį keldamasis iš lovos nežiebiu lempos, einu į lauką apgraibomis, tai štai... kompiuterio lemputė man pašviečia: kai lipu iš lovos ji įsižiebia daug šviesiau (beje, ne kiekvieną naktį įsižiebia), šviečia pulsuojančiai, o kai į lovą vėl atsigulu, lemputė tuoj užgęsta, t. y. priblėsta iki buvusio šviesos lygio ir žiba vėl įprasta normalia vos matoma šviesele. Kažin kiek manęs netrikdo šis „patarnavimas“, neveda iš proto, nes visokioms keistenybėms ir poveikiams (kadangi jie jau labai daug metų tęsiasi) nemažai adaptavausi, o ir šiaip esu ramių nervų. Tik kankinimams kankinančiomis būsenomis niekad neadaptuosiuos. Ir dirbtinei slogai, dirbtiniam čiaudėjimui, dirbtiniam kvėpavimo apsunkinimui, kankinančiam dirbtiniam mieguistumui, dirbtiniam galvos skausmui ir visiems kitiems kenkimams, man vykdomiems per atstumą neadaptuosiuos. (Kaip tik šiais kankinimais, kuriuos suminėjau, pastaruoju laiku nusikaltėliai mane ir kamuoja, kankina. Sakykim, sloga, kaip žinome yra menkas dalykas, bet kai ją dirbtinę įjungia, būna labai varginančiai sunku. Ši sloga reiškiasi ne tiek slogavimu, kiek labai nemaloniu slogos jutimu labiausiai nosyje; tiek pirštais nosį spaudau, kad ją ir perštėti, ir skaudėti ima; jei slogą įjungia dar sunkesnę, tai net ir akis ir veidą peršti. Įjungia ją kartais tik trumpam, keliolikai minučių, o kartais, mažai beleidę pamiegoti, ir visai nakčiai, visai dienai, arba net visai parai. Vaduotis nėra kuo, bet vaduotis vis tiek bandau: prausiuosi šaltu vandeniu, degtinės išgeriu; kartais atsižvelgia į tai ir slogą palengvina, arba visai išjungia; degtinės, kuria gelbsčiuosi (ir nuo kankinimų kankinančia būsena, nes, pavyzdžiui, poteriai nuo kankinimų išsigelbėti nepadėjo), nežinau ar ateityje turėsiu, nes iš darbo Lietuvių kalbos institute išėjau senatvės pensijon. Nuo kankinimų dar gelbsčiuosi – kas, pamanytum, yra protingiausia, jei (atsiprašau!) dabartinio KGB sistemos, kitaip sakant, šešėlinio veikimo jei nebūtų – šį nusikaltimą viešindamas: elektroninius laiškus siuntinėju teisėsaugos ir žiniasklaidos institucijoms, bei daug kam, kuriuose aprašau kaip mane bangomis KGB gaujelė kankina.). Beje, bangomis sukelia ir poreikį šlapintis; ne dažnai, bet sukelia. Kartais ir tokį stiprų, kad artimiausio kampo gatvėje tenka ieškotis, ar kokio krūmokšnio pakelėje.
Čia negarantuotas esu tik tuo, ar tikrai bangomis lemputės ryškesnį, pulsuojantį žibėjimą išgauna, ar nuotoliniu būdu. Tikriausiai kompiuteris taip ir turi veikti, nespėjau šio reiškinio ištirti, einu prie kitų rašinių, ir toliau „žibėjimo“ gal nei netirsiu kaip nesvarbaus sau dalyko (dar riktelėjo ir žodį „Vinys! “, kai apie tai galvojau), bet visa kita, ką parašiau, tiesa yra garantuota.
Labai nemotyvuotai laikas nuo laiko apsišviečia mano telefono ekranėlis. Šitaip savaime, neliečiamas, apsišviečia tai dažnai, tai ilgą laiką pats neapsišviečia nė karto. Kartais telefone pasigirsta ciksėjimas (toks ciksėjimas pasigirsta įjungtame radijuje, kai į telefoną man eina SMS žinutė, arba kai kas nors man skambina). Bet šis dalykas man beveik pašalinis.
Va vėl: vos šį straipsnelį parašiau, senio balsu šūktelėjo man į ausis: „Yrà! “. Kažkaip labai džiugiai šūktelėjo, tarsi po smagaus įvarčio; matyt, šiame rašinėlyje jiems kažkas yra. Tačiau tas „Yrà“ iš kankintojų buveinės man į ausis sklinda jau labai ilgą laiką. Nieko šis žodelis man nesako ir jau nei neerzina kaip anksčiau, kai įtardavau, kad tas jų „Yrà“ reiškia: yra Jono bendrumas su mumis.

Tėviškėje, 2015 m. liepa________________________________________________














Jonas Baranauskas


„Pagąsdinimas“

Realija

Vienais metais nutariau gaujelę pagąsdinti – tuos, kurie svaido į mane žodžius, seka mintis ir visaip kankina bet kur esantį. Jie naudojasi tuo, ką aš matau ir girdžiu. Taigi žino ką ir iš radijo išgirstu, ką per televiziją pamatau, ir nežinia kam viskam tai panaudoja, bet, neabejoju – panaudoja. Iš mano gyvenimo ir to, ką aš mąstau ir darau jie ima medžiagą, temas visokiam radijo kalbėjimui, kalbėjimui per televiziją, spaudai (žodžiu tariant, tarnauja žiniasklaidai). Na ir kaip aš negalintis nieko pagąsdinti juos pagąsdinsiu?! Va šitaip gal ir ne visiškai naiviai.
Atostogas leidžiu Lazdijų rajone netoli nuo Lenkijos, kur geriau ir aiškiau girdėdavosi lenkų radijai, negu lietuviškieji. Tad vieną vasarą taip ir nutariau „pagąsdinti“ manęs kankintojus: klausysiuos vien tik lenkų radijo, jų ir televizijos žiūrėsiu, tada gal būsiu netinkamas gaujelei.
Nuo to atostogas ir pradėjau – nuo lenkų radijo, kurio kažkada klausydavausi; sakykim muzikinės laidos „Liato z radijem“; lenkai ir vakarietiškos muzikos daugiau leisdavo.
O kankintojai į mane laidė ir mano paties sakomus ir anksčiau pavartotus žodžius, ir klausydavosi ką, kokį radiją mano ausys girdi ir akys mato – tą jie, deja, sugeba. Žodžiu kuo aš gyvenu, tokiomis temomis jie man būdavo ir šneka, o dar ir žiniasklaida prisideda. Dabar, maniau, klausysiuos lenkų per visas atostogas. Bet gaujelė pasirodo ir tam buvo pasiruošusi: vos pasileidau lenkų radiją, girdžiu sako lenkiškai (lenkų kalbą šiek tiek moku):,, Jestem na antenie! “. Atseit, aš pasiruošęs tave išklausyti.
Taigi tenka tik savos šalies radijo klausytis – „laisvo“, nedraudžiamo ir visiems prieinamo. O
1924 metų įstatymu už radijo turėjimą ir klausymąsi reikėjo mokėti po100 litų per metus.

2015 m.


















Jonas Baranauskas



„Pasistenk! “

Impresija

Šį žodį girdėdavau daugiausia naktį. Jos buvo labai bemiegės ir kentėjimų pilnos. Tų kentėjimų, kuriuos vadinu kankinimu kankinančia būsena (būseną išgauna ir palaiko kažkokiomis bangomis nežiūrint kur aš Lietuvoje bebūnu; užsienyje nebuvau), ir kt. Atrodo, kad nebuvo šis linkėjimas man blogo linkintis. Girdėdavau šį žodį „Pasistenk! “ iš merginų. Tai būdavo paraginimas, kad aš darbe Institute labiau pasistengčiau, nes darbo rezultatai rekordiški nebuvo. Jeigu manęs nebūtų kankinę taip pat ir darbe darbą dirbantį, tai jame aš gal būčiau buvęs darboholikas. Deja jie kankino už viską: ir už tai, kad per mažai dirbu, ir už tai kad per daug. Bet daug daugiau yra kankinę už tai, kad darbe – jų požiūriu – užsibūdavau pernelyg ilgai. Kankinimą bangomis pasunkindavo (pavyzdžiui, dirbtinį spengimą galvoje), ir darbas baigtas. Nors tą patį kankinimą palikdavo ir iš darbovietės išėjus. O kartais ir visai likusiai dienai.
Nors kankina mane visas dienas, bet visas dienas ir rašau. Šiandieną manęs kankinimai šie: nuo ryto KGB gaujelė įjungė spengimą galvoje, kankinančią savijautą, o į pavakarę skausmelį liežuvio krašte. Dėkoju, kaip sakoma, su ranka ir koja.

2016













_______________________________Jonas Baranauskas

„Spręsk! “

Kai šį žodį „Spręsk! “ iš KGB buveinės išgirsdavau, tai pamanydavau šitaip: Spręsk ką su tuo Jonu daryti, matai kad jis nesikeičia, o toks, koks yra, mums netinkamas. Bepridusiu, kad labai susijaudindavau išgirdęs šį žodį: juk gal sprendžia mano likimą, gal buveinėje yra atėjęs koks nors labai svarbus žmogus nuo kurio priklauso, amnestuos mane, ar ne, ar ir toliu kankins. Bet tų, man labiau viltingų, negu liūdnu (jie man šitokie, viltingi, atrodė), tų „Spręsk! “ aš išgirstu gal jau 15 metų, o amnestavimo vis nesulaukiu: tebekankina bangon, tebeseka mintis. Be abejo ir vietinės reikšmės veikėjai gali mano likimą kardinaliai nuspręsti. Štai, jau,, pagyvenusioje“, dainoje, skambėjusioje per,, Lietų (manau, apie mane) sakoma:,, Mano mielas, ir ką gi su tavim daryt? “. Vadindavo mane ir,, mielu“ (rašytojas dramaturgas Juozas Glinskis).
Jei taip man reikėtų spręsti, tai bet ką šitaip kankinimą aš iškart paleisčiau. O dėl teisėsaugininkams palengvinimo pasakysiu, kad, manau, netgi esu įsitikinęs, jog kito žmogaus šitaip persekiojamo, nėra.
Laikas mane amnestuoti: pasenau, veidas pasidarė bjaurus, kėgėbistiniu sekimu gyvenimo atėmė labai daug. Gyvenimo tai negrąžins, bet laisvę (nesekimą, nekankinimus) man grąžinti tai gali!                                                                2016. 01. 01
_______________________________________________




















________________

Jonas Baranauskas

„Ženklų“ labirinte

Esė

Kai šaltoji žiema galą gaudavo ir baltą žemę keisdavo žolė, į darbą Lietuvių kalbos institute aš pradėdavau eiti pėsčias, autobusu nebevažiuodavau, nors jis kartais manęs net palaukdavo. Man išėjus iš namų pamatydavau pirma manęs einančią mergaitę mano maršrutu. Arba atsirasdavo mergina paskui mane einanti, kuri mane einantį aplenkdavo. Kelis kartus aplenkiamas aš nesileidau, pradėdavau eiti sparčiau ir net bėgti, kad tik ji manęs neaplenktų. Kažkokią kėgėbistinę machinaciją įtariau, kėlė nerimą, kažkokią apgavystę šis tyčinis manęs aplenkimas ir ėjimas pirma manęs. Ji daug nesivaržydavo su mano ėjimu, apsisukdavo ir grįždavo atgal, arba eidavo iš paskos nuo viso Šeškinės kalno prieš eismą, kol mieste pasukdavo kitu keliu į šalį.
Eidamas į darbą pamatydavau man ant šaligatvio primėtyta visokių daiktelių, pavyzdžiui pusplyčių, lankstinukų su užrašų „Perkame“, virvelių ir virvių, ir pan. Kone visas šias kliūtis iš kelio aš pašalindavau nemandagiai kojos paspyrimu, tuo mažiau darbo palikdamas kiemsargiui. Leisdamasis nuo Šeškinės kalno šaligatvio pakrašty vis matydavau padėta šiek tiek susuktos vielos. Nežinojau ar ji dėl manęs ta viela, ar ne, bet pradėjau kurti mintį, kad tą vielą reikia iš ten pašalinti, šaligatviai turi būti švarūs, net jeigu dėl manęs juos pašiukšlina. Kai sumaniau vielą iš ten numesti, buvau jau ją, vielą, perėjęs, todėl negrįžau, o nutariau sekantį rytą vielą numesti.
Sekantis rytas atėjo, ir einant ir vėl pėsčiam į darbą, tos vielos jau nebuvo. Viela ten išstovėjo gal mėnesį, o kai tik sumaniau ją numesti, ją kažkas paėmė. Taip dažnai man taikosi. Nes žino visus mano planelius, žino mano egzistavimą net ir būsimą. Kad labai seniai ir dažnai man taip takosi, dėlto to ir šį rašymėlį parašiau.
Tas šaligatvis toksai, kuriuo labai mažai kas eina. Nebent dviračiu pravažiuoja.
**Kankinimo kankinančiaja savijauta naikintojai neišjungia. Prisieina prašinėti: „Išjunk kankinimą, išjunk! “. Bet aplink žmonės, ir prašinėti kitiems girdint drąsos neturiu.

2016. I. 17









______________________


Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės „Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius. Telef. 861399523,, Antras bėgis“

Etiudas

Iš radijo stočių ir laidų, kurių pasiklausau, gaujelę labiausiai erzina muzikinė „Antroji pavara“. Tai LTR muzikologo Dariaus Užkuraičio laida, transliuojama vakarais. Nežinau, kodėl kankintojai man jos klausantis mane baudžia labiau, negu klausantis kitų laidų. Vienas KGB gaujelės dalyvis iš savo buveinės eteriniu būdu pavadino ją „Antras bėgis“. Dar ta pačia proga paklausė ar klausysiuos net ir pasakėlės vaikams, kuri būna dar vėliau (nieko neatsakiau; į jų klausimus neatsakinėju, retkarčiais ko nors klusteli; išvis jokio pokalbio, dialogo nebūna tarp jų ir manęs). Nežinau, kodėl juos domina tokie dalykai. Bet nėra ko stebėtis – jie absoliučiai visą mano gyvenimą seka, kad ir ką aš bedaryčiau, kad ir kaip besielgčiau. Per šią D. Užkuraičio laidą manęs kankinimą bangomis kartais pasunkina tada, kai nutraukę muziką, žurnalistai skaito kalendorių. Man tai būna įdomu ir aš labai suklustu; gal todėl gaujelė manęs kankinimą pasunkina?! Pradedu mintyse analizuoti ką pasakė, kada kas kur įvyko, ir pan.
Pasakysiu kas įdomiau, jei išvis mano raštuose ir galvoje yra kas nors įdomesnio. Kai laidė KGB gaujelė man į galvą žodžius, tai atskraidindavo eteriu ir Dariaus Užkuraičio pavardę. Ikšiol man tai nesuprantama: kaip suprasti jų žodžius, kuriuos man atsviedžia. Težinau, kad visa tai nusikaltimas (kurio teisėsauga niekaip nenutraukia, nors prašau).
Beje, žodis pavara išstūmė žodį bėgis. Seniau mašinų greičių dėžės pavaras vadindavo bėgiais, bet pavara lyginant su bėgiu gal yra lietuviškesnis žodis. Išeitų, kad ir „pavarų dėžė“ yra geriau, negu „greičių dėžė“. Bet šnekamojoje kalboje „bėgis“ gal yra dažnesnis.
Mano „zapas“, turėjo penkias pavaras: keturias į priekį ir vieną atgalinę. Kažkada labai nustebau, kai Vilniuje parodė man mašiną, kuri išvis be pavarų, vienu pedalu greitį renkiesi.
Ir leiskite šyptelėti: ar yra kas yra nors bendro tarp Frenko Zapos ir mano „zapo“. „Zapo“ (nei jokios mašinos išvis) jau seniai neturiu, o Frenkas Zapa gyvens nemirštančiojo gyvenimą taip pat ir Vilniuje.
2015. XII. 31

__________



















Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius. Telef. 861399523





Ar jau laimingas?,, Katorgininkas nuteistas dvidešimčiai metų,
dar nori būti laimingas – argi tai ne graudu? “
F. Dostojevskis

Trumpa novelė

Ar jau laimingas? – dainuoja daugsyk girdėtoje per radiją dainoje, klausia manęs panelė D: ar jau laimingas, ar dar trūksta kažko? Šioje novelėje neturėsiu per daug ko pasakyti, o tik atsakyti: Dar nelaimingas. Kad pasityčiojimo tai klausimas, gal irgi verta paaiškinti. Nelaimingas esu, galima sakyti, nuo 1984 metų, ir neateina laimė iki šiol. Nes gyvenau ir tebegyvenu KGB visuomenėje (atsiprašau, jei klystu!) – juntu ir matau manęs sekimą ir persekiojimą, kuris 1995 metais išvirto, tiesiogine šio žodžio reikšme, į manęs kankinimus kažkokiomis techninėmis bangomis, ir tie kankinimai dar nenutrūkę; kankinimas bangų sriautu nors ir trumpalaikis yra necivilizuotai sunkus! Bandau kankinimus nutraukti štai šitokiu rašinėjimu ir viešinimu.
Bet nelaimingas būdamas, jausdavausi ir laimingas. Tas niekam neįdomu – paprasto žmogelio reikalai. Bet aš rašau tikrus dalykus, o jie tokie jums nei negirdėti! Mane KGB visokiu siejimu išpltino maždaug pusei pasaulio! „Eilė yra norinčių tave pamatyti“, – kartą eteriu iš kankintojų buveinės man pasakė rodos dramaturgas Juozas Glinskis.

Kažkokios savo simbolikos turi įvairūs dabartinio KGB žmonės. Antai jei einu per Baltąjį tiltą Vilniuje, o nebūtinai ir per baltajį, tai būtinai ten vestivininkai šėlioja, fotografuojasi, arba bent pravažiuoja. Jeigu tai nesikartotų taip nenatūraliai dažnai, manyčiau, kad tai atsitiktinumas. Bet ne, ir dėl manęs jie į mano kelią išeina, o net ir prie namų vestuves ištaisė. Būna, kad ir išsiduoda jog mane žino. Vestuvės žinoma linksmas dalykas, kas nenorės pažvelgti į baltą nuotaką gulbę. Ji būna kokia, kaip senoje, bet geroje dainoje: jei miršta gulbė, krenta žemėn ir gulbinas.

„Trisdešimt viena minutė! “, – kartą naktį pasakė man iš KGB buveinės. Nesuprantu, ką tai reiškia. O kažkada dar anksčiau girdėjau sakant: „Piatj minūt na liūbovj! “. Tai kiek čia tos meilės.

P. S
Bangomis tebetrukdo skaityti, trukdo susikaupti, neleidžia pasimėgauti tuo, ką skaitau. Bet, mano laimei, trukdo mažiau, negu prieš penkiolika metų.
2015 m.










Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43, bt. 11, Vilnius. Telef. 861399523




Baltos kelnaitės

Esė

Jos gražios vien tik merginų, kad ir ne baltos. Trys merginos pop ansamblyje baltas kelnaites apdainavo savo dainoje, gundydamos, kad kas nors jas nuvežtų į superlenktynes Palangoje. Tai žinoma gražu. Bet dar gražiau, nepalyginamai gražiau, kai baltas kelnaites vilniečiai padovanojo Ledy Gagai, pasaulinei Amerikos dainininkei, 2012 metais koncertavusiai Vilniuje, neišmatuojamame Vingio parke. Spauda rašė ir parašė, kad tokio grandioziško koncerto Lietuvoje dar nebuvo ir kad už šį koncertą dainininkei Gagai vilniečiai padovanojo... kelnaites. Tai negi ji jų neturėjo! Ar ji jas priėmė? Apie tai niekur neparašyta. Ir kaip galima šitaip šaipytis iš 26 metų mergaitės, garsios pasaulyje, kuri turi milijonus, ir gali nusipirkti ką tik nori, ne tik kelnaites nors ir iš aukso pasiūtas su ramunėlėm! Pagaliau iš kur galima žinoti kokio dydžio tos baltos kelnaitės, kurių jei reikia, jeigu reikia išvis. Ir negi ji jas nešios – kur protas šitokią dovaną dovanoti! Net nežinia ar ji jas į Ameriką išsivežė, nors buvo atvažiavusi gal net su dvidešimt šešiais sunkiasvoriais furgonais, pilnais amunicijos. Ir vis dėlto žaismingesnės dovanos neįmanoma nė sugalvoti.
O dabar daug rimčiau. Man juodus,, triusikus“ rodydavo Vilniaus centre, tiesa, tik du kartus. Tai tam, kad aš jų niekad nenešioju ir kad nešiočiau (dėvėčiau). Matyt, KGB šūdvabaliams, kurie mane seka net iš palydovo, tai kliuvinys. Panelei Gagai aš nieko nesakau, o kas čia apie ją, tai tik man, o ne viešumai, nes viešumoje šis faktas jau aprašytas. Tik gaila, kad ne,, Lietuvos aide“, kuris išeidavo net tris kartus per dieną – 1938 metais.

2013 m.


















Jonas Baranauskas,
Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius. Telef. 861399523
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.





Bangom įjungia suvokimo apsunkinimą

Faktografija

Labiausiai pergyvendavau, kai suvokimo apsunkinimą man įjungdavo tada, kai darbe žodyno rengėja Danutė užduodavo man darbo ir aiškindavo ką reikės daryti. Tie niekšai kartais įjugdavo tokį intensyvų suvokimo apsunkinima, taip aptemdydavo sąmonę, kad negalėdavau suvokti darbo užduoties. O darbą Institute branginau labai, nes ir taip vos galą su galu sudurdavome, žmona pinigų turėdavo vis skolintis beveik kas mėnesį. O jeigu aš būčiau darbo netekęs,,, kaip Mulenružo savininkas savo kabareto, ir jam vos neprireikė buto parduoti dėl krizės.

Suvokimo apsunkinimą įjungdavo, pavyzdžiui, ir tada, kai ateidavau į namus pas savo draugą istoriką Rimantą Jasą suskaičiuoti ir surašyti kiek jis turi mokėti už dujas, už elektrą ir už šildymą – jis jau buvo apakęs. Sunkiai sekdavosi su tuo susidoroti, todėl kreipdavomės į jo artimiausią kaimynę toje pačioje laiptinėje, kad ji atsiskaitymo knygelėje mokesčius surašytų, nors, jei būtų bangas išjungę, žinoma būčiau pats viską surašęs Tada mokesčių sumokėti eidavome (aš jį vesdavau už parankės) į artimiausią banko skyrių Antakalnyje. Atsimenu tame skyriuje dirbo juodaplaukė mergina pavarde Kiriejeva. Ji buvo prisisegusi pažymėjimą ir aš jos pavardę pamačiau.

Štai koks svarbus buvo suvokimo apsunkinimo atvejis. Būtent: prezidento rinkimų kompanijoje, kai prezidentu pirmąkart buvo išrinktas p. Valdas Adamkus. Mūsų bute kambarį nuomavosi ponia Regina Č. pasiūlė man dalyvauti šioje rinkiminėje kompanijoje. Aš tada buvau bedarbis, laikraštyje jau nebedirbau, buvau neseniai grįžęs iš Naujosios Vilnios psichiatrinė ligoninės, kurion mane buvo išvežę priverstinai. Mielai sutikau dalyvauti rinkiminėje kampanijoje – gausiu už tai nors kiek pinigų, kiurių vos prasimaitinti beužtenka, žmona turėdavo vis skolintis beveik kas mėnesį.
Ranka užpildžiau gyventojams daugybę kvietimų ateiti balsuoti ir juos gyventojams išnešiojau po namus – kiekvienam į butą. Tačiau... kai atėjo balsų skaičiavimo metas, kai pabėrė iš dėžės tuos rinkiminius biuletenius ant plataus stalo, tai vos sugebėjau suskaičiuoti pluoštelį. Skaičiuodavau po kelis kartus tą patį – tokį mąstymo, sąmonės, apsisunkinimą buvo įjungę. Bet, rodos, po keliskart skaičiuodamas, suskaičiavau teisingai.
___
***Neleidžia KGB gaujelė nei gyventi nei rašyti: šios dienos naktį bangomis nubudino antrą valandą nakties ir įjungė dirbtinį galvos skaudėjimą, kurio štai dabar ir dieną neišjungia. Bet kur kas blogau, kad pasunkino blogąją savijautą, kurią bangomis manyje laiko – galvoje, ir tarsi visame kūne.

2015. XII. 6




Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43, bt. 11, Vilnius. Telef. 861399523






Dainos „apie mane ir man“

Esė

Grupė,, Pelenai“ savo dainoje, vyriškio dainuojamoje, taip ir sako:,, Visos dainos apie tave“. Ne visos, bet jų yra labai daug: kaip aš sakau – smirdančių. Nors ir tos, kurias pavadinau smirdančios, ne visos smirdančios. Yra, nors jos ir apie mane, daug ir tokių, kuriomis aš netgi patenkintas. O kuriose kėgėbistinė įtaka labai jaučiasi, kitaip nepavadinsi kaip smirdančiomis.
Be jokių komentarų pasakysiu, kad yra daina ir pavadinimu,, Daina apie angelą“, kuri prisideda prie liudijimų, kad mane vadina dar ir angelu. Gal ir Užupio skulptūros Trimituojantis angelas, Angelo skulptūros Alytuje pradžia yra nuo mano asmens, ir nuo dviejų mano eilėraščių, kuriuose angelą miniu. Vieną tų eilėraščių, nespausdintą, teko išmesti, o kitas išliko (knygelėje,, Vasarvidžio laisvė“). Išmestąjį parašiau 1991 metais – rašiau jame, kad laisvės angelas jau trimituoja pergalės himną ir šmeižto purvas man nieko nelems. Po kiek laiko per Lietuvos televiziją ėmė kartoti vaizdelį, kuriame trimituoja tėvas ir sūnus, kas reiškė, kad trypiamas ir mano mažametis vaikas kartu su manim, dar ir už paauglį mažesnis. Tuomi įsitikinau ne vien minėtoje televizijos reklamoje.
Dainose, jų tekstuose ir tekstais, manęs persekiojimą, naikinimą vadina meile, mylėjimu.
Ne vienoje dainoje jau daug metų dainininkai manęs klausinėja ką aš jaučiu. Vadinasi, žino dainų tekstų kūrėjai, kad KGB srutos mane kankina sunkiomis kankinančiomis būsenomis. Nemažai dainų per radiją girdėjau, kuriose šitaip šneka – apie tai, ką dainos adresantas, jos lyrinis herojus, jaučia. Visais atvejais čia taikoma į mane.,, Pakalbėk su snaigėm“, – dainuoja man vyras per „Lietaus“ radiją tam reikalui, kad jau labai seniai aš užsičiaupęs, tiksliau, užčiauptas, beveik su niekuo nekalbu ir beveik išvis nekalbu. Aš neiškentęs atsisuku jau,, Marijos“ radiją, o ten sako, 2012 metais: Dievas mato, kada tu atsisėdi, žino, kada atsistoji ir pan. Taigi radijas man skelbia, kaip detaliai KGB mane seka – net judesius ekrane mato, ar kažkaip kitaip juos žino.,, Aš pavargau nuo tavo laisvės, nuo tavo melo, aš nekenčiu šitos apgaulės ir nesvarbu jau kas bus toliau“, – persako šiuos KGB veikimo žodžius, jauna dainininkė.

Dainos žodžių,, mano kūną į dvi dalis padalino kažkas“, nekomentuosiu.

Viena dainų, per Lietų girdimų, aiškina už ką mane myli, t. y. seka ir kankina:,, Tu gyveni šiame mieste – aš myliu tave“.

Verta paminėti, ką Konfucijus apie dainavimą sakė: įstatymai turi būti dainuojami, kad žmonės geriau juos žinotų.


Dainų yra
Pavyzdinga vienos dainos paskirtis – Kaune per radiją,, Radiofoną“ paleido dainą,, Saulele raudona“. Tai buvo sutartinis ženklas pradėti lietuvių sukilimą prieš sovietinius okupantus – pradėti 1941 metų birželio 23-iosios dienos sukilimą. Tada vokiečiai užpuolė rusus, taigi ir tarybinę Lietuvą, todėl ir prasidėjo šis sukilimas, kuriam ženklą davė daina.                                                                                                                2014 m.

O dainų (atsiprašau!), kaip man atrodo, apie mane, pakankamai buvo jau tada, kai „Pūko“ radijas kartojo (maždaug 1997 metais): „Dainų juosta išausta! “, „Dainų juosta išausta! “.





































Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius. Telef. 861399523





Dar apie liftą

Realija


Kartais dar iki šiolei man grįžtant namo nusikaltėliai lifto duris atidarinėja, neprireikia nė mygtuko nuspausti. Bet šiandien ryte atsitiko dar nebuvęs dalykėlis: eidamas į darbą Institute, kai nuspaudžiau savo aukšte lifto mygtuką, tai... liftai atvažiavo iškart abudu, abiejų durys atsidarė tą patį momentą; ir abu buvo tušti, kas irgi labai nedažnai pasitaiko. Dar taip nebuvo – visą laiką atvažiuodavo vienas liftas, o šįkart – abu! Be abejo, juos atsiuntė lifto atidarinėtojas (kuris, kaip suprantama, gal yra ir moteris, iš kur aš galiu žinoti). Daug manęs tai nenustebino, nes žinau, kad dabartinio KGB žmonės yra įtaisę lifto durų atidarinėjimą pagal tai, kada aš pareinu į namus – jo duris man atidaro nespėjus nė mygtuko nuspausti; žinoma, toli gražu ne kiekvienąkart man pareinant. Šitas psichologinio naikinimo būdas man įtaisytas apytikriai nuo 1999 metų, maždaug tada pastebėjau, kad lifto durys pačios atsidaro prie jų man priėjus ir nepriėjus. Tai smarkiai dvasią talžantis kėgėbistinis veikimas. Būdavo kartais dėl to suima toks pyktis, kad prie lifto artėdamas jau iš tolo pradėdavau garsiai šūkauti: KGB išmata, KGB sruta, atidaryk liftą! Mat lifto atidarinėtojas ženklą atidaryti liftą gauna iš tų, kurie mano mintis, galvos funkcionavimą seka, kurie kankina mane bangomis, todėl tokiais žodžiais į atidarinėtoją ir kreipdavausi; žinoma, labai retai, nes viską, ir kankinimus, metų metus kentėjau tylomis, beveik niekam apie tai nė neprasitardamas. Bet ir apie liftą kartą darbe, Institute, netolimai kolegei Ritai pasakiau, kad man grįžtant namo lifto durys pačios atsidaro man prie jų priartėjus – pasitaikė labai retas mano „išsiliejimas“, kai aš kam nors pasakoju, kad (ir kaip) KGB mane ėda (poniai Ritai, ir skyriaus vadovei Zitai, ne sykį sakiau, kad ir bangomis mane kankina, net ir raštiškai „sakiau“). Nesupratau, ar ji tuo „lifto atidarinėjimu“ patikėjo. Atrodo, kad patikėjo.
Eidavau ir laiptais. Dėl to kartais kankinimą bangomis pasunkindavo, arba jį įjungdavo. Arba atvirkščiai. Būdavo (kaip kuriais metais), ypač sunkų kankinimą KGB srutos įjungia, kai lipu darbovietės laiptais, nes dirbau antrame aukšte).
Šiuo teksteliu svarbiausia kas kita: jei teisėsauga pačiuptų lifto atidarinėtoją, tai gal būtų šioks toks siūlo galas atrasti ir tuos, kurie mano galvą bangomis seka, nuotoliniais kankinimais, kankinančiomis būsenomis mane kankina. Bet einant prie šios kankintojų gaujelės, kelias teisėsaugininkams yra trumpesnis, daug trumpesnis: juk savo Prašymuose nutraukti nusikaltimą (mano minčių sekimą ir kankinimą bangomis), tekste apie manęs kankinimus, teisėsaugos institucijoms parašau koks konkrečiai žmogus KGB gaujelėje dalyvauja, gaujelėje, kuri seka mano mintis ir kankina mane bangomis. Jo net ir namų adresą esu pateikęs.

2015 m. birželis


Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius. Telef. 861399523






Dirbtinis užmaršinimas

Faktografija

Paskiausias užmaršinimas, kurį man gaujelė padarė, buvo šis.
Mano elektroninės knygos „Spindėk! “ įkelti interneto literatūrinėn svetainėn Rašyk. lt nebuvo įmanoma dėl per ilgo knygos teksto – jis viršijo šešis šimtus kompiuterinių puslapių. Todėl knygą, palikdamas tą patį pavadinimą, suskaidžiau į tris dalis, ketindamas kiekvienai daliai duoti atskirą numerį: I dalis, II dalis ir III dalis. Va kaip tik tai gaujelė man ir užmaršino – bangomis sąmonėje, smegenyse „užtušavo“, užblokavo šį ketinimą, ir visas tris dalis svetainėn sukėliau nepažymėjęs knygos priešlapyje kuri tai dalis. Ir tik kai jau įkėliau (2015. 06. 10) paskutinę knygos dalį, gaujelė, tą pat momentą „atblokavo“, bangomis man priminė: kad dalių nesunumeriavau. Apmaudu ir netgi pikta pasidarė. Bet, laimė, visas tris dalis, kiekvieną dalį, pažymėjau failo pavadinime, kurį turi kiekviena atskira dalis.
Mintyse pradėjau įtarinėti, nuogąstauti ar neturi šitaip pasielgę jie kokių nors man labiau nenaudingų kėslų, negu paprastas „apsižioplinimas“. Įtarus, žinoma, kartais būnu ir per daug.

________________




















Jonas Baranauskas






Eskė

Realija

Kad raidėmis KGB gaujelė kažkaip manipuliuoja, pastebiu jau labai daug metų. Bent jau tol, kol dirbau Lietuvių kalbos institute. Šių raidžių primėto mano kelyje kaip pinigų, dėl kurių niekas nei nepasilenkia, nei galvos nenuleidžia. Tau „E“ raidė. Šios raidės būna nuo kažkokių elektros transformatoriukų, tik laidas nuo jų būna nuvyniotas. Kol kaimas elektros dar neturėjo, tai radiją, kas galėjo, pirkdavo su baterijomis; tose baterijose metalinių „E“ raidžių būdavo daug, rasdavau, išsieikvojusias baterijas ardydamas ir pirštus baisiai išsisuodindamas.
Matyt, niekad neatspėsiu ką ši raidė reiškia. Per daug ir nesistengiu. Man svarbu kad mane kuo greičiau amnestuotų, kad nekankintų, o ne kokios nors man ant tako mėtomos raidės.
Nežinia ar „S“ raidė gaujelei kuo nors ypatinga. Yra ir daiktelis iš storokos vielos žodžiu „eskė“ vadinamas. Tai „S“ raidės formos geležėlė, kuria sujungiama grandinė gyvuliams rišti. Tai mano tėvo „dovana“. Rinkau savo gimtajame kaime žodžius Institutui, tėvas pamatė tą geležėlę – „S“ raidę pakabintą ant vinies ir sako: „Va èskė“. Kažin ar tiktų mūsų kalbos tezaurui toks žodis?

2016. I. 10

________





















________________

Jonas Baranauskas




Gelbimės Biblija. Kaip ją pernešiau į žmonos kambarį

Faktografija

O varge, kur man dėtis! Kankinimų KGB gaujelė neišjungia ir nematau šviesos tunelio gale, nors Vilniuje, mieste nors kalnuotame tokio tunelio nei nėra. Mano visas egzistavimas tai maratono ėjimas savo bute nuo aušros iki sutemų. Kartais dar ir naktį, būdavo, pavaikščioju; tamsoje, arba vieną švieselę užžiebęs. Kaip dar labiau susidrausminti, kad amnestuotų mane? Daugiau neturiu kuo save dar labiau priploti prie žemės, tikėdamasis, kad už tokį „pareigingą“ bausmės atlikimą KGB mane amnestuos, savo namuose kalintį jau dvidešimtis metų.
Žmoną taip pat kankina. (Bijau vardinti kuo ją kankina; tai išvardinau dvidešimt vieno puslapio tekste „Kas čia parašyta yra tiesa“, bijau kad jai vėl kankinimų neįjunginėtų – dabar įjunginėja kvėpavimo apsunkinimą).
O kuo aš galiu žmonai padėti. Ogi (po ilgų) mąstymų deja tik štai kuo: aš jai duosiu skaityti maldaknygę ir Bibliją, kurių man netrūksta. Gal ji skaitys, o kankintojai gal atsižvelgs, kad ji meldžiasi ir nekankins bent jos.
Aš, daug nesidairydamas, nužiūrėjau Bibliją ir maldaknygę kur stovi, ir kad gaujelė, per mano akis nepamatytų, staigiai iš lentynos pagrobęs Bibliją ir maldaknygę greitu žingsniu nunešiau į jos kambarį. Žinoma, slėpti tokius dalykus nuo gaujelės yra beprotiška, bet taip yra ir todėl, kad jie kuo mažiau informacijos sužinotų, gautų apie mane. Net tokios informacijos. Ir ne tik dėl įgimto, bet ypač dėl įgyto atsargumo.

2016. I. 11

______



















Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius. Telef. 861399523












Invazija į mano tekstą

Faktografija

Istorinė invazija, jei gerai iš raštų ir pasakojimų atsimenu, buvo 1940 metų birželio 15 dieną: iškart į visas tris Baltijos valstybes (reikėjo jas „išvaduoti nuo buržujų jungo; be to: šiose valstybėse tą pačią dieną ir tą pačią valandą pribrendo revoliucinė situacija, kai visuomenės apačios toliau jau nebegalėjo vergauti, o viršūnės jau neturėjo teisės toliau valdyti).
Ne tai labiausiai man rūpi. Gyvenu kentėdamas kankinimus bangomis (ultragarsu?, spinduliais?), gyvenu va štai kuo:
Daug egzempliorių išplatinau savo teksto (viename puslapyje), pavadinto „Kas čia parašyta yra tiesa“, ir štai 2015 m. birželio mėnesį su siaubu pastebėjau, kad tame tekste yra gana reikšmingų klaidų, (kurias ne aš pats padariau): klaidingai parašyta žodis „antikė (gė) bistinį“, žodis „a (n) tisovietinius“, žodis „neareš (t) uoja“ ir žodis „nežin (i) a“. Minėtame tekste „Kas čia parašyta yra tiesa“ tie suklaidinti žodžiai buvo šiuose sakiniuose: 1) Beje, man išoperuota melanoma (net ir kai ant operacinio stalo gulėjau, kalbėjimo mašina žodžius galvoje nepaliaujamai kartojo; kalbėjimo mašina buvo įjungta ištisus dešimt metų!), yra auglys ant nugaros (jo skaudėjimą bangomis padidina), kitas nežin (i) a koks auglys yra šalia inksto. 2) Kankina ir seka mintis, kaip labai daug kartų seniai įsitikinau, ypač už sovietų laikotarpio eilėraščius, ypač už antikė (gė) bistinį eilėraštį, beje nė neišspausdintą, kelis a (n) tisovietinius, atgimimo eilėraščių knygelę,, Vasarvidžio laisvė“ (išėjusią 1990 m.), rašinius,, Lietuvos aide“ kai dirbau jame korespondentu (gal ir už rašinį kad KGB veikla Lietuvoje uždraudžiama), gal ir už pogrindinę veiklą sovietų metais (už dalyvavimą leidžiant,, Perspektyvas“, už Gintauto Iešmanto rankraščių išgelbėjimą ir išsaugojimą kai jį areštavo), ir ypač už nepriklausomybės siekimą. 3) Ir niekas jų neareš (t) uoja.
Ištaisiau šias piktybines (tikriau sakant, „niekšiškas, begėdiškas“) klaidas paminėtuose žodžiuose, ir toliau šį nuo kankinimų gelbėjimosi tekstą platinu jau be tų praleistų raidžių, be šių klaidų, kurias nė nežinau kas padarė (raides, kurios skliausteliuose, išleido).
Ištaisiau klaidas, kurias ne pats buvau padaręs, ir kitame tokio pat pavadinimo (dvidešimties puslapių) tekste, kuriame manęs kankinimus aprašau daug plačiau. Svarbi klaida buvo šiame pasakyme: „Šitaip jie „dirba“ 24 valandas per parą kasdien ir kasmet, ir be jokių „išeiginių“. Kokia siaubinga nusikaltėlių irštvelė! Kur ji yra? “.


________________,, Jei žaidimas sustos, ko ieškosiu toliau, nežinau“, – sakoma vienoje (meniškai gana efektingoje) dainoje. Jau neieškokite manęs, buvusio ir esamo KGB žmonės!: prašau, kad pasibaigtų nesibaigianti kelionė į mane!! Kiek galima!!! Kai eidamas priešais save pamatau žmogų, aš jau nesuprantu – artėja jis į mane, ar nuo manęs tolsta, taip privargau. KGB gaujelė, per mano akis matanti aplinką kurią aš matau, gal ir geriau tą mato ir suvokia.
____________________________________________________________,, Vaikšto vienas“ – jau ir tokiu pavadinimu knyga atsirado. Ir knygų pavadinimų,, iš manęs yra išėję“. Beje, kai dirbau „Lietuvos aide“, pavadinimus mano rašiniams neretai užrašydavo tekstą vizuojantis redaktorius (kuris dažniausiai buvo redaktoriaus pavaduotojas Juozas Glinskis). Į patį tekstą nesikišdavo, nebent išbraukdavo (labai retai) kokį sakinėlį (o sykį draugiškai, pažvelgimu ir gestu, patarė, kad prieš KGB per daug nesišakočiau; tuokart, rodos, buvau parašęs kad KGB, ir jų kasperavičiukai, yra užgrobę mūsų dabar vadinamą LRT, ar rašiau apie badautojus, reikalaujančius grąžinti Radiją ir Televiziją (beje, kad niekas neprisimena, tai priminsiu, jog tada protestuodamas badavo ir Virgis Kubilius, aktorius aktoriaus sūnus, nuo 1973 metų mano pažįstamas, biblinius tekstus dabar jau per laisvą radiją skaitantis).
P. S. Tie mano rašiniams duoti pavadinimai dažniausiai man atrodydavo labai kūrybiški; tiek kūrybiški, kokio kūrybiškumo nė aš pats teksto autorius jaučiau neturįs. Jei Glinskis paklausdavo, ar su pavadinimu sutinku, taip ir atsakydavau: kūrybiškas pavadinimas.

________,, Kur tu, šventas paukšti? “, – girdžiu klausia vyriškis dainoje manęs. Jau net ant lango stiklo skelbimą užsirašiau, prisilipdžiau, kur aš esu (nes kiek gi aš galiu kentėti kankinimus!). Skelbimas toks (galima įskaityti ir be žiūronų):,, Išduok teisėsaugai tuos (ir jų buveinę), kurie seka mano mintis, mano judėjimą, ir kankina mane nuotoliniu būdu. Jonas Baranauskas, tel. 861399523“.
Beje, šitaip manęs klausia vienoje ir rusiškoje dainoje (irgi vyriškis):,, Nu gdie žie ty, ptica? “.
Dainoje toks paukščio vaidmuo atrodo gražus, bet gyvenime tai pragariškai sunku, nes bangomis, kažkokiu bangų sriautu, per nuotolį, tokį „herojų per prievartą“ nusikaltėliai kankina. Pasiduoti jiems seniai būčiau pasidavęs, jeigu pasiduoti būtų kaip (bet tai yra kankinimai dėl kankinimų), nepaisydamas, kad dainose raginama: „Nepasiduok, lietuviškas paukšti, dar ne pabaiga, aukščiau kelk galvą – likimas renkas tave, nepasiduok, nors jėgų nebėra“ (grupės „Pop Ladies“ dainininkė).
Net stebiuosi kaip seniai mane vadina ir „paukščiu“. Rodos, dar sovietų laikais mergina, gražiu, aukštu, skaidriu balsu, dainuodavo: „O paukštis toks mažas, o paukštis toks mažas!... “. Manau, tai irgi apie mane. Gal mane pamaišė su mano draugu R. J., kuris buvo išsiskiriančiai mažo ūgio; kaip tik jis, iš draugiškumo, paukščiu mane ir pradėjo vadinti. Dabar šios dainos nebesigirdi.
„Sugrąžink, vėjau, mano meilę ir ramunės žiedą sugrąžink, nors mažutę viltį sugrąžink“ – per Pūko radiją girdžiu dainuoja mergina reto skambumo, nepaprastai aistringu balseliu, bet ar ši daina turi ką nors bendro su manimi, nežinau – nepanašu, bet ir vėju mane vadina labai seniai. Atrodo, ir ši daina jau labai pagyvenusi.
Turiu eilėraščių knygelę pavadinimu „Kalbėk, paukšti“, bet daugiau apie ją šia tema pasakyti neturiu ko. Gal be reikalo ir paminėjau (nors paukščiu mane anksčiau pradėjo vadinti, negu ji pasirodė).

Vilniuje, 2015 m. birželis

_______________

Jonas Baranauskas



Jau pasenusi žinutė

Mieste sutinku nemažai žmonių, kurie mane žino. Pasitaiko, kad kai kurie iš jų eidami kramto... burnoje nieko neturėdami.
Kai kurie labai plačiai žiovauja lyg eidami gulti, ar ką tik atsikėlę. Šį rodymą „stebiu“ (matau!) jau labai seniai, tik nežinau ką jis reiškia. Ilgą laiką maniau, kad šitaip sako jog šiandien naktį išsi miegosiu, bet vėliau supratau, kad, turbūt, atvirkščiai – nemiegosi, Jonai [kad po miestą šlaistausi ir KGB gaujelės neklausai]. Arba todėl nusižiovauja pamatę, koks aš, pasirodo, nykus ir nevertas dėl manęs žmones varinėti.
Nesuprantu ir to, kodėl į mane pažvelgę daugelis tuoj į laikrodį pasižiūri. Dažnai ir labai seniai šitaip dėl manęs pasitikrina laiką.
O kramtymas su tuščia burna matyt simbolizuoja, kad aš esu, atsiprašau, ėdamas.
Žinoma, daug baisiau būdavo, kai parodydavo (pavyzdžiui, 1992 metais), kad mane pasmaugs.

2015 m.

______
























Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43, bt. 11, Vilnius. Telef. 861399523





Kada, ir...

Esė

Kada rašytojas Juozas Glinskis pačioje buveinėje,, dirbo“, bandau prisiminti ir nustatyti konkrečiai. Ir štai jau nustačiau: 2006 metų rugpjūčio mėnesį ir nemažai mėnesių iki šios datos bei nemažai po šios datos. Tai buvo ne mažiau kaip antras jo,, darbo“ buveinėje etapas. Pirmasis etapas buvo keletą metų anksčiau. Tuo pirmuoju,, darbo“ buveinėje etapu kitiems buveinės įnamiams,,, bendradarbiams“, jis buvo prisistatęs ne savo pavarde, o kažkokia kitokia, kurią vieną kartą nugirdau, bet neužsirašiau ir dabar neprisimenu. Tada kiek nusistebėjau, ir dar ilgokai stebėjausi, kad jo, žinomo rašytojo, buveinėje, buveinės bendradarbiai nepažįsta. Pasidariau išvadą, kad, matyt, jie labai jauni ir literatūrinės duonos nėra kandę, jei Glinskio nepažino ir neatpažįsta.
Pirmuoju jo,, darbo“ buveinėje etapu – kai jis pačioje buveinėje,, rezidavo“, išsirašiau ir nusipirkau akinius (,, Europos“ parduotuvėje) skaitymui, darbui su kompiuteriu. Juos atsinešiau į darbą, ir iki šiol (2013 metais) darbe jais naudojuosi.

Svarbu
Kaip jau rašiau, gaujelė iš savo buveinės gali atsviesti žodį (ar net kelis) ir iš anksto įrašytus rašytojo Juozo Glinskio žodžius, kuriuos jis pats yra įrašęs. O kad jis „dirbo“ ir netarpiškai pačioje buveinėje, įrodo, pavyzdžiui, ir tai, kad sakydavo man: „Nekelk balso! “, „Nekelk balso! “. Taip sakydavo tais atvejais, kai aš pradėdavau aiškinti, kad manęs nei sekti, nei bangom kankinti nėra už ką, ir kad jie yra nusikaltėliai.
O tie J. Glinskio žodžiai „Nekelk balso! “ ne juokais apramindavo, atrodydavo grėsmingi ir didindavo mano nuolankumą jiems.
2015 m.


Įdomesni dalykėliai iš KGB gaujelės veiklos – iš manęs persekiojimo
Kaip štai ir antai: dabar 2013 metais perskaitau ką čia parašiau prieš metus laiko. Nes visa tai printuosiu. Ir ką gi. Yra taip, kaip ir seniau būdavo – KGB gaujelė žodžiais, ir kitokiu smirsčiojimu, man pasako, parodo, kad jie visą mano tekstą turi. Tekstą kurį prieš metaus parašiau, turi visą, žodis žodin, arba beveik visą anksčiau rašytą mano tekstą. Matyt, archyvėlis apie mane ir iš manęs pas juos susikaupęs nemažas, nes labai daug metų sėdi man ant galvos ir sprando, ir ant mintijimo. Joks šėtonas šitaip ant sprando neatsisėda. Areštuok, Viešpatie Jėzau, visuomenės atmatas – juos – KGB srutas ir smarvę. Juos pavadinau štai net trimis žodžiais, ir vis tiek per švelniai, lyginant su tuo, kiek ir kaip jie man, ir visuomenei, nusikalsta. Jeigu juos keiktų, pavyzdžiui, Donelaitis, kaip keikė kaltininkus dėl pievų, tai gal jis ir turėtų dar daug daugiau tinkamų žodžių KGB organams apibūdinti.


Gaujelė spekuliuoja,, Mažiau informacijos“, – mintyse pasakau pats sau, imdamas skalbimo miltelių dėžutę, ir ją apsukdamas, apsukdamas į sieną taip, kad nesimatytų užrašų ant jos paradinės pusės. Mat, ką aš pamatau, tą nevalingai perskaitau ir gaujelė išgirsta. Šitaip gauna informacijos. Visaip stengiuosi, kad jos negautų, ar bent kad nors kiek galint mažiau jos gautų. Todėl ir miltelius nusuku nuo savęs į sieną, kad į juos žvilgtelėjęs neperskaityčiau, kas ant jų parašyta. Jie mano tualete, lentynėlėje, kurį kiekvienąkart pasimato, kai į tualetą įeinu. O pamatęs – nevalingai perskaitau kas joje. Todėl štai ir nusuku užrašus į sieną, mintyse sau tardamas:,, Mažiau informacijos“. Bet... kitą dieną gaujelė man raportuoja: Tu mums sakei,, Mažiau informacijos“. Kaip žinia, aš jiems nieko nesakiau, sakiau mintyse pats sau, o jie štai sako: Tu mums sakei,, Mažiau informacijos“, mes į tai atsižvelgsim, ir pan. Tai maždaug šitaip spekuliuoja iš tų buitinių spekuliacijų, kurias pajutau. <... >

___________Klausimėlis
Neatsitiktinai autobusuose ir troleibusuose.... ir take, ir stotelėse, ir daug kur kitur jų – pučių – sutikdavau. Neretai, ir neretai gerokai jos mane suerzindavo, tuomi, kad neatsitiktinės. Parėjęs namo, jau atsigulęs nakčiai ir mėnesienai, permąstydavau prabėgusios dienos vaizdus. Akyse iškildavo tądien matytosios neatsitiktinės merginos. Štai regiu mintyse vienos paveikslą, kurią troleibuse mačiau. Ir tuokart... šūkteli iš KGB buveinės mergina, paklausia manęs:,, Ar aš graži? “
Šitaip nori pasakyti, kad troleibuse mačiau tą, kuri štai iš bunkerio šitaip klausia, šneka visokias savo patyčias, užuominas, visaip ėda mane nuotoliniu (nematomuoju) būdu. Kadangi dažnai klausdavo,, ar aš graži“, tai supratau, jog tai juokavimas ir troleibusuose aš sutinku ne tas, kurios KGB bunkeryje yra ir,, dirba“. O ar graži, klausdavo todėl, kad mano pirmas klausimas, pamačius merginą, yra ar ji graži. Klausimas sau pačiam, nevalingas, nevaldomas. Tos, kurios mano galvos funkcionavimą seka, šiuos mano sau pačiam klausimus, išgirsta. Ir kažkiek pamato iš to, ką aš pamatau, pamato tas merginas, kurias aš pamatau. Gal pavydėdavo kai kurioms, tos, kurios klausė –,, Ar aš graži? “ Nežinau.

Gaujelėje dabar jau seniai dirba vien vyrai, moterų balsų retai išgirstu. O Juozas Glinskis net iki šiolei šioje dabartinio KGB kankintojų gaujelėje pasidarbuoja, išgirstu jo ir balsą.
2015 m. lapkritis

P. S. Nežinau kaip atsitiko, kad pastarasis straipsniukas „Klausimėlis“ atsirado čia. Kitoje šios knygos vietoje buvau jį parašęs: ten, kur buvau paminėjęs, kad ir „mergaite“ KGB mane vadina, pravardžiuoja.












________________

Jonas Baranauskas



Kaip KGB žmonės mane įtraukia į savo „eiseną“

Labai paprastai, bet dideliai papiktinančiai. Sakykim, einu aš iš darbo paneriu į miestą, o priešais ateina jauna mamytė su vaikišku vežimėliu. Kai ji būna jau visai arti manęs, staiga išdygsta vyriškis, kuris pasirodo tylomis ėjo man iš paskos. Mudu susigretiname taip, kad mergaite pereina labai taisyklingi tarp jo ir manęs. Kitą kartą, arba kitoje, vietoje, būna jau kiti žmonės. Kartais sako „yra“.
O kai nueinu ten, kur buvau suplanavęs nueiti (tarkim, į mugę), tai mane pasitinka koks nors žmogus su telefonu prie ausies, ir sako man: „Gerai“. Tas man yra taip šlykštu, kad norisi sakyti: „Apspjausiu, ir bus blogai“. Mano kantrybė mane išgelbsti.

2015 m.

































________________
Kančios

Dokumentuota novelė

Gražiai melsvas, sunkus ir kietas yra metalas tantalas. Vardą jam davė tasai, kurį nuteisė amžinai kentėti badą ir troškulį. Ne nuteisė, bet pasmerkė. Ir nutrėmė į Hadą šią bausmę permanentiškai atlikti. Aš ne sapną tokį sapnavau, jutau visa tai nemiegodamas ką pasakoju. Bet kalbėkim, vidinis mano balse, trečiuoju asmeniu, dėl nesideklaravimo. Arba nors antruoju. Šia bausme nuteisė už akių, teisiamajam to nė neįtariant. Kokie niekšiški klastūnai taip pasielgę! Bet apie tai nei galvoti nėra kada, kai bausmę jau atlieki. Kas vaizduotę turi, teįsivaizduoja.
Gerti jam norisi kaip gyventi. Valgyti irgi. Bet jis visą laiką stovi gėlame vandenyje, tai kodėl neatsigeria! Vandenyje iki pat smakro – net šitaip giliai. Vanduo skaidrus kaip šaltinio, arba kaip šulinio. Netgi skaidriausias. Jame jokio šapelio, vabzdžiukai (bangomis mėgino tekstan įkišti žodį „vamzdžiukai“! – tikrai sudėtingai jie suveikia; o norėdamas parašyti žodį „tantalas“, parašiau „titanas“ – irgi bangomis suklaidino; tikrai tobulą aparatūrą KGB gaujelė turi; dar suveikia ir taip, kad pakartotinai skaitydamas tekstą, tos tyčinės klaidos nei nepastebiu, sic!; bangomis gãli ją taip pat ir priminti); vabzdžiukai paviršiuje neskraido, vandeniu neropoja, neplūduriuoja joks pašalinis šiukšliukas, kuris vandenį pagadintų, jo estetinę bei geriamąją vertę sumenkintų. Gerk ištroškusysis, ko negeri!? Vandens yra kiek apmatai į bet kurią pusę pažvelgdamas, akys neaprėpia. Užtektų visai Napoleono kariuomenei ir jų arkliams, o kai jie visi atsigertų, ir dar kelionėn pasiimtų, tai vis tiek žymės vandenyje neliktų – tiek yra kuo troškulį sotinti. Tai kaip – argi mažai tau šalto gyvybinio gėrimo, kad troškulį kas dieną kenti, pragariškai sunkų?! Gal tai ašarų vandenėlis, kad negurkšteli, klausia kenčiančiojo kažkas? Žinoma, jei vanduo būtų iš ašarų jo negertum. Ne todėl, kad sūrus, bet todėl kad išėjęs iš žmogaus kūno, kad negeriamas. Ašarų gerti ir dorovinis supratimas neleistų. Bet tu stovi švariausiame žemės gelmių vandeny, kuriame nė lietus neprilijo, nes esi pragare. Vandeny tyrame, kad nė su mikroskopu jokios gyvybės jame nesurastum, nors ir milijoną kartų tas mikroskopas padidins.

Ilgai vengiau šito palyginimo, nors yra adekvatus mano kančiai. Atrodydavo, yra pernelyg arogantiška tokį užrašyti. Bet kuklumas prakišo, kapituliavo, ir va pasakiau: kai kankina KGB srutos sunkiąja kankinančia būsena, kurią jie vadina „gimdymu“, tai būna tantalo kančia. Deja, netikslu: būna daug sunkiau negu bado ir troškulio kentėjimas. Kas yra badas, nė nežinome. Paskutiniai jį matė Sibiro lagerininkai, kurių vienas (ar tik ne ponas Kazimieras M., kurį pažinojau 1979 metais) man sakė: jūs nežinote kokia sunki kančia yra badas, kaip nežmoniškai sunku jį kęsti; lageryje žmonės ir numirdavo dėl išsekimo; ir aš nebūčiau išlikęs, bet laimė, buvau paskirtas dirbti virtuvėje, nes laisvėje būdamas buvau virėjas, tai virdavausi lageryje bulvių lupenas, kurios likdavo nuo kalinių maisto, šitaip ir išlikau.

Tai ar gali šitaip pasmerktas atsigerti? Tuoj pamatysit: vos jis palenkia galvą gerti, smakrą vos panardina, vanduo... nusileidžia žemyn, nuslūgsta akimirksniu. Žaibiškai. Atsitraukia greičiau, negu spėja palenkti jis galvą. Tai velnio „išmislas“ šitokia įranga! Tobula kaip kosminis laivas. Kad ir kokiu staigumu linkteltų, lūpos vandens užgriebti nespėja. Kenčiantysis atsigerti bandė tūkstančius kartų, ir liovėsi nusiminęs. Nes neturi kūne tokio greitumo kaip pragaro mechanizmas. Ir jokio pasigailėjimo iš šio gyvo, paslaptingo metalinio voro nesulaukia, nors prašo begalę kartų ir netgi maldauja. Dar ir tyčiojasi velnias, iš savo lindynės, iš pragaro tamsumos: tai jis sako „Kodėl neatsigeri? “ ir „Atsigersi rytoj“.
Ne viskas čia, ponai, šios kančios. Bet prieš tęsdamas, pridėsiu šiek tiek ir iš žemės, asmeniškai nuo savęs. Gaujelė sukelia bangomis ir troškulio jutimą. Tai juokas, lyginant su kankinimu, bet įdomu bent jau mokslui kaip jie šitai padaro (man nelabai įdomu). Troškulį įjungia nedažnai, matyt, nelabai jis jiems reikalingas, ar gal todėl, kad kentėjimo tokiu įjungimu nesukelia jokio; nežinau, reiktų klausti jų pačių. Aiškumo dėlei tepasakysiu, kad dirbtinis atsigerti norėjimas būna toks pat, kaip ir natūraliai užsimanius gerti, tik būna ir daug stipresnis, negu natūralus. Kad man jį dirbtinį įjungia, atspėjau iš nenatūralaus atsiradinėjimo: kas penkios minutės gerti norėjosi, šitaip kaip arklys pusę kibiro išlakiau. O kai ir žodžiais pasakė, kad troškina dirbtinai, tai daugiau apie tai lioviausi ir galvoti. Bet kartą šiuomi mane trupučiuką nustebino, dar visai neseniai. Naktį kaip kasnąkt nubudino bangomis ir tuoj pat įjungė troškinimą: staigiai atsirado nežemiškas troškulys. Toks stiprus, toks džiovinantis, toks skubinantis, kokio dar niekad nebuvau patyręs! Būčiau neužmiršęs, jei tokį troškulį kada nors anksčiau būčiau jautęs. Tas dirbtinis norėjimas gerti net skausmingas, deginantis, netveriamas norėjimas. Kentėti negaliu nė minutės. Rodės, kad jeigu link vandens tektų šokti per ugnį, tai nedelsdamas šokčiau. Ką padariau ir šįkart: stvėriau lyg ledą nuo stalo pilną stiklinę gaisrui gesinti ir išmaukiau skubiausiais gurkšniais, apsiliedamas pilvą. Pašokau, stvėriau pilną ir antrą, ir tik ja nematytą troškulį užgesinau. Vandeniu apsirūpinu „kožnam“ miegui, tai yra kiekvienai nakčiai, ir jo gurkšteliu vidurnaktį iš seno papratimo; dabar miegą ir nemiegą reguliuoja man vien bangomis, dirbtinai, jau dvidešimt metų. Bet tikrai nemaniau, kad tokį pragarišką troškulį bangomis gali sukelti.

Viešpatie negailestingasis, dar ir badu pasmerktąjį baudžia! Aišku juk: jeigu nuolatos stovi vandenyje iki kaklo, tai koks čia galėtų būti valgis ar valgymas. Su valtele neatplukdo ir nemaitina su šaukštu kaip kūdikėlio. Bausmės vykdymas vyksta, ne vaišinimas. Vaišina badavimu bei badmiriavimu. Šis „vaišinimas“ begalinis, nes bausmė ne žmogiškoji ir ne žmoniškoji. Žemės žmogui dar nematyta, mažai kam begirdėta. Jis pats nelaimės apskelbti negali, pagalbos prisišaukti, nes netoli jo šauksmai bepasiekia, vilnydami vandens paviršiumi greit nuskęsta, nepasiekę pergalės kranto. Bausmė jam ne vien tik kūną kankinanti. Ir pasityčiojanti, erzinanti: štai jam virš galvos pakabinta begalė vaisių, kurių jis niekaip pasiekti negali ir alkį nors kiek numalšinti. Per aukštai kekės prisirpusiosios. Kaip krištolinis bažnyčios sietynas šviečiąs, jos kabo ant neįžiūrimai plono siūlelio, bet neatitrūksta ir nenukrenta jam į saujas. Prisirpusios vynuogės, saldžios, kaip iš Provanso! Auksinės, krištolinės, ir lelijavos, kokios tik sultonams pateikiamos, o nuteistajam ne. Kad žinotų baudėjai kaip nuteistajam jų norisi! Betgi jie žino. Jei pagailėtų, tai nors nukabintų jas, žadinančias alkį dar didesnį, tiesiog baisų. Tačiau negi nukabins, jei pakabintos jos tyčia bausmei, jei neteikia jos jam nei paguodos, anei sotumo, o tik skaudina dvasią, alina kūną, varo į neviltį kaip į erškėčius, kurie nepastebimai, bet labai skaudžiai duria ir bado.
Buvo kentėjime vienas kartas, kuris vadinosi paprastai – permaina. Bet kas iš to – tapo netgi sunkiau: jam virš galvos, ant to paties plonyčio siūlelio, pakabino sunkią masyvią uolą, didelę kaip asteroidas. Ant plono, nelyginant smilga, siūlelyčio, kuris kiekvieną akimirką gali neatlaikyti – gali nutrūkti! Nesuprantama, kaip ji laikosi tokia sunki.
Buvo šitaip negailestingai elgiamasi. Bet – gal jo ir nelaimei – nenutrūko tas siūlas niekad, laikų pabaiga neatėjo.

Mano žemės vaisiai buvo kitokie, ir tikrai bado kentėjau daug. Ir bado. Skubu pažymėti, kad badas daugsyk lengvesnis už kančią, už dirbtinę kančią, kuri galvą apima atėjusi ir nuolat einanti iš išorės, „teikiama“, sukeliama KGB aparatūros bangomis. Aparatūros, kurios vien laikymas, turėjimas užtraukia laisvės atėmimą, nes aparatūra labai bloga, labai nusikalstama. Kaip tik dėl kankinimų su tokia aparatūra aš ir badavau. Žodžiais jie (kankintojai) nevalgyti man, kaip dabar atsimenu, liepė tik penkis kartus, ir galbūt kada nors juos išvardysiu; nevalgymą „organizuodavo“ kankinimu. Dabar neturiu tiek jėgų, kad tuos liepimus aprašyčiau, svarbiausia kankinimai. Valgant, o dažniausiai iškart po valgio, jie įjungdavo man sunkią kankinančią būseną, kuri, sunkioji, yra tokia, kad nesinori gyventi. Ir nieko absoliučiai. Vaikščiodavau ir prašydavau, kad būseną išjungtų. Bet buvo kurti. Kitus kartus nė neprašydavau, nebuvo vilties kad išjungs, iš praeities tai žinojau. Tik, ilgainiui, perėjau maitintis vien juoda duona ir pieneliu, dviejų su puse procentų riebumo, o kai nepadėjo ir šitai, vietoj pieno užsigerdavau duoną jau kefyru, kuris man mažiau skanus negu pienas. Vieną kartą per dieną būdavo šie mano pietūs. Man net pilvas įdubo. Kai parvažiavau į tėviškę atostogauti, pernykščių kelnių diržas buvo žymiai per ilgas. Skylutės jame kaip pilvūzui, ir turėjau, susiradęs ylą, išsidurti jas dirže arčiau sagties, tik tada kelnės nesmuko. Kaime taip pat pasiekia bangomis, ir ten kankino už valgymą, netgi smarkiau negu Vilniuje.
Bet sulaukiau laiko, kai užvalgęs kankinimo įjungimo „nesulaukiau“. O, Jėzau! Labai suklusau, maloniai nustebau, mintyse pradėjau spėlioti kas čia pasidarė. Tuokart iš KGB buveinės kankintojas tarė: labai užgaiši nevalgydamas. Po tų žodžių už valgymą nebekankino, nors valgiau kiek noriu valgius ir nepasninkinius.
Bet kankina vis tiek. Jau mažai bežinau ir už ką, nes bausmę už „kaltes“ esu atkentėjęs senų seniausiai. Ir šiandien buvo įjungę nelengvą kankinančią būseną, naktį miegoti neleido, galvoje ūžia spengia, nes įjungtas spengimo transliavimas į ausis, tiksliau sakant, į galvą. Kažkaip būtent galvoje jaučiu tą transliavimą, ne ausyse. Beje, keliskart jie mane pataisė, sakė, kad spengimą tiksliau yra vadinti zvimbimu. Mat kankinimų aprašymuose šį varginimą vadinu spengimu arba ūžesiu. Labiau tai panašu į spengimą.
O buvo, kad ir už pieno riebumą, jo „pariebinimą“, nubaudė, labai mušė. Juodai duonai kartą nusipirkau 3, 2 riebumo pieno, vieną paką (pripiltą kažkodėl 0, 9 litro, o ne litrą). Na ir smarkiai tada bizūnavo satrapai niekšai, išgėrus pieną ir nė puodelio nespėjus išsiplauti. Vaikščiojau desperatišku, kaip mašina mechanišku žingsniu į koridorių iš virtuvės bei atgalios, ir kentėjau, kentėjau, kentėjau, kentėjau. Tokias kančias – o jų daug būdavo – tikrai per mažai Tantalo kančia pavadinti. Atsimenu, vaikščiodamas (tais laikais) nesiartinau prie lango, nes dar ir už tai kai kada gaudavau lupti – bangų neatlaikomą sriautą, žudančiai neatlaikomą. Beje, kad nieko nepamatyčiau, vaikščiodamas prie lango nei neidavau, neprisiartindavau. Maniau, vergiška drausme ir tokiu pat susivaržymu amnestavimą, nekankinimus prisiartinsiu. Neišsipildė ir ši daugiametė viltis, kurią turėjau pirmiau, negu atsirado radijuje Gintarės daina „Tu sugalvok norą, paleiski į laisvę ir jis būtinai išsipildys“.

2015. IV. 28


Bumbt!
Raštu prisiminsiu kančių epizodėlį; vieną, o gal ir keletą, nors galiu šimtus ir keliasdešimt.
Ar tik ne tūkstantmečio metais tai buvo, 2009-aisiais? Bet tikrai buvo ir šie, nes tokie nežmoniški kankinimai metus truko toli gražu ne vienerius. Kalbu apie prievartinį vaikščiojimą savo bute – kai nuolatos buvo įjungta kankinanti būsena „Varomoji jėga“. Beje, ji kažkiek atitiko ir mano paties orientaciją: maniau, kad neveikliai egzistuodamas, drausmingai bausmę atlikdamas pasieksiu jos sutrumpinimą, manęs amnestavimą ar bent – svarbiausia – kankinimo išjungimą ar bent palengvinimą. Maniau „išsitarnausiu“ išvargsiu, šitaip Sizifo akmenį prieš kalną ritindamas: toks sunkus man būdavo tas kalėjiminis vaikščiojimas esant įjungtai „varomajai kančiai“. Tai ką daryti, kad nei šitaip, pasiduodančiai, nužemintai ir primityviausiai, elementariausiai gyvenant, KGB kankintojai manęs nepasigaili?! Juk aš tik vaikštau, daugiau nieko nedarau, nuolankiausiai griežtą režimą atlieku, nė plauku nepasipriešinu, net ir šunį vaikščiodamas apeinu, nepavarau jo, gulinčio, iš mano kelio. Jis patogiai išsidrėbęs mano marširavimo takelyje arba trasoje, kaip daug, ir nepalyginamai, geriau už mane gyvenantis; žinoma, geriau ir besijaučiantis, tai svarbiausia (dabar gal sakysite, kad pavydžiu!; žinoma pavydžiu baltu pavydu; ką bematau mieste aplinkui, visiems gero ūpo pavydžiu). Jam (mūsų Vilkei) tik mintyse, kažkaip automatiškai, ištariu „traukis nachui iš kelio“, bet jį vis tiek apeinu, ir nė ant uodegos plaukelio neatsistoju (jeigu keiksmas trukdytų šį tekstą paskelbti, tai keiksmą iškupiūruokite – J. B.). Šitaip pasakiau, nusikeikiau, tik formaliai, kažkaip ne nuo savęs, nuo manęs lyg nepriklausomai, tik pasąmonėje. O balsu tai nė šuniui taip nepasakyčiau: garsiai, nei pašnibždom. Tokie žodžiai, tokia ir frazė, kalbose yrà, todėl pasąmonėje ir apsireiškė, atsigamino, bet asmeniškai mano paties šie žodžiai nebuvo, jie suplazdėjo mano mintyse kaip kažkieno kito. Jau aš ir keiktis mintyse bijau, bet už tokį giluminį pasąmonėje nusikeikimą kankintojų didesnės nemalonės neužsitrauksiu; manau, kad jie patys yra keikūnai (negi negirdėdavau!), didesni už mane; bent jų vadeivas, tai tikriausiai nė kiek neapsirinku įtardamas keikūnais esant – nusikaltimas tai toks, koks keikūnų; be to, nesuvaldau savo galvoje, mintyse vegetuojančių žodžių, atsiranda jie patys, taigi ir keiksmai, kurių, kaip neišvengiamybės, iki soties prisisėmiau tarnaudamas rusų kariuomenėje; ir jau taip užtikrintai, kad jie ikšiolei išlenda į patį paviršių savaiminėje mano galvosenoje, nors laikas praėjo nepaprastai ilgas – kad ir medžiai kai kurie savo gyvenimą nugyveno, kuriuos pats sodinau.
Aš vis einu pirmyn ir atgal savo privačiame kalėjime musės neužkliudydamas, minčiai laiko turiu kiek nori, bet nesugalvojau nieko ką daryti, kaip gelbėtis, kad suminkštinčiau kankintojų širdis, nekankinimą „išlaimėčiau“. Rodos, lįsčiau visas į kokį nors šaltą vandenį, į ežero patį dugną, bet, deja, pasiektų mane bangom ir po vandeniu!, išbandžiau; o jeigu ir nepasiektų, tai šitaip vis tiek, kaip žinote, nesigelbėčiau; pasinardinęs būti, nardyti šiek tiek ir bijau – kad nenuskandintų; bangomis nualpinti, kol vandenyje besimaudydamas būnu, pabandė tik vieną kartą, bet dirbtinį mėšlungį plaukiant buvo įjungę net kelis kartus, todėl visada plaukiu tik į krantą, o ne skersai upės. Anoks ten mano tas ir plaukimas – šuniuku pasroviui mosikuoju kapstausi, kad net gėda prieš paneles, kurios čia pat plaukia ir sieksniais, varlyte, ir visaip.
Nutolstu kaip į rojų nuo kankinimų, o juk parašyti noriu apie vieną savo desperaciją. Namie vaikščiodamas ir nieko neišvaikščiodamas, aš, nevilties apimtas, o labiausiai dėl nežmoniškos kankinančios būsenos, štai ką nejučiomis, ir net apsidžiaugdamas, nutariau: prieidamas koridoriaus sieną trenksiuos galva į ją! Iškart priėjęs aš ir… bumbtelėjau į sieną, kelias ik sienai bute neilgas: „bumbt! “, net akyse sužaibavo – trenkiau su kakta į kietą tapetuotą sieną, prieš apsigręždamas žengti atgal iš kur ėjau. Kad būtų nors gipsinė ta siena, lentinė arba fanerinė, tai vis būtų minkščiau, o dabar gelžbetoninė, kaip akmeninė šaltai, numirėliškai kieta. Bet, žinoma, tai tik juokas dėl kietumo – galva sienos nepramuši jokios, nei kartoninės. Priėjęs šį kelio galą, tokį beviltiškai kaip vienutėje trumpą, aš vėl: bumbt! kakta kaip beprotis į sieną! Paskui vėl ir vėl bumbt po kiekvieno susidūrimo su siena, prie kurios marširuodamas prisiartinu ir apsisuku. Trenkiuosi tokiu smarkumu, kad per daug neskaudėtų galvos dar ir fiziškai, nes ją ir taip skauda, skauda kažkaip neapibūdinamai, bet labai kankinančiai, sunkiai, skauda nuo specialaus kankinimo bangomis, kurį bumbtelėjimu į sieną noriu, bandau nuslopinti. Namie aš vienas, ir niekas nemato tokio desperatiško mano elgesio, kuris „blaiviam protui“ negali būti suprantamas, galiu daužyti galvą kol žmona iš darbo pareis. Bet kas iš to: gaujelė neatsižvelgia nė į tai: kankinimo neišjungia. Ir nei nepalengvina. O minties kertelėje turėdavau viltį ir tokią: jei daužau galva į sieną, tai galgi reikia išjungti kankinimą!, būtinai reikia; gal pakils kankintojui ranka būseną išjungti!, kuri, beje, gal net kiekviena, turi savo ir pavadinimą (tačiau kankinimų įvardijimu, kankinimų technologija, nusikaltėliai su manimi dalijosi labai labai nenoriai ir vangiai; mažai man to ir reikia, nors štai nusikaltimą aprašant tokios žinios praverstų kaip duona, beletristinės išmonės nenaudojančiam).
Tai šlykštūs, baisūs ir nežmoniški srutos! – kankinimo neišjungdavo. Mėnesį kitą šitaip besidaužęs – trinktelti galva, kai sieną prieinu, lioviausi. Apsigręždavau be trinktelėjimo.
Praėjus keletui metų tą būseną išjungė. Bet negi visiškai – tuoj įjungė kitokią, nedaug lengvesnę, paskui vėl kitokią.
Tai matai, meldžiamasis, kaip atrodo kankinimas bangomis! Įsivaizduoti, be abejo, nelengva, o patirti linkiu tik mane kankinusiems. Ir kankinantiems.

Vilniuje, 2015. V. 24


_________________________






























Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43, bt. 11, Vilnius. Telef. 861399523




Kančios autobuse, ir ne tik

Novelė, nusikaltimą liudijanti

Daug malonumo teikia merginos, šie Dievo stebuklai, dėl kurių net karų daug prasidėjo, kaip antai ir Trojos karas taip pat. Dažnai tokių, dėl kurių karas kiltų, pamatau autobusuose, kuriais kasdien pasivažinėju, nes dirbu (humanitariniame institute), o ir savaitgaliais mieste apsilankau, iš savo miegamojo Fabijoniškių mikrorajono išvažiuodamas. Iš keleto tokių kasdieninių kelionių įsiminė viena gražiaveidė, kuri tąkart važiuojant stovėjo visiškai šalia manęs, taip arti, kad net lietėsi drabužiais ir net kūnu, nes nemažai važiavo žmonių ir nebuvo erdvu kaip šokių salėje. Ji buvo ne viena, įlipo su drauge ir vaikinu man iš toliau atvažiuojant, ir nuo pat to momento, kai ją pamačiau nenuleidau nuo jos akių, kaip nuo reto drugelio, tiesiog kaip nuo egzotiško ir meilaus pasigėrėjimo modelio, nors ji, manau, to nepastebėjo, nes žvelgiau paslapčiomis, šonu, tik akies krašteliu, bet regėjau jos skaistų veidą visu portretiniu pilnumu ir gražumu. Būtent tokia mintis man ir sukosi galvoje: šitokį veidą reikia nutapyti, portretistų yra gabių. Vien tik veidą su krūtine, ne taip atitolintą veidą, kaip devyniolikto amžiaus lietuvaitę, visu ūgiu stovinčią su prijuoste ir verbomis chrestomatiniame paveiksle, kurį Kanutas Ruseckas nutapė. Jos, autobusinės gražuolės, veidelis buvo žymiai gražesnis; beje, turėjo daug kampuotų bruožų, briaunotų fizionomijos linijų – smakro, nosies, skruostikaulių, bet visi šie bruožai buvo gražūs, savotiškai gracingi, tarytum menininko išpiešti ir labai mane žavėjo; be abejo ne tik mane. Be to, ji buvo linksma, dar ir tai ją puošė, darė patrauklią kaip uoga. Šios uogos taip norėjosi paragauti, kaip tik sapne beįmanoma. Biustas kaip iš erotinio žurnalo ir kaip žurnalui – didelis, truputėlį net nusviręs dėl savo vynuogiško prisirpimo ir lengvo dieviško svorio. Didžiausią laimę galėtų bet kam suteikti, laimę neišpasakytą, didesnę, negu loterijoje aukso puodo laimėjimas. Tokia jos biustas būtų dovana ir ji pati! Ir staiga, man taip besvajojant, jinai... šast ir atsistojo man ant kojos! Net išsigandau, ne tik nudžiugau. Negalėjau suprasti: tyčia ji man užmynė, ar ne. Bet tuoj pat atsitraukė ir šnektelėjo sutrikusi (lyg ir natūraliai):
– Oi labai! Labai atsiprašau!, – ir kažkaip labai reikšmingai pažiūrėjo į mane, ne pagal savo metus drąsiai.
– Panele, man tikra laimė, kad jūs man ant kojos atsistojote. Galite dar ir ant kitos atsistoti, – pasakiau, šiek tiek pasilenkdamas arčiau prie jos auskarotos ausytės.
– Oi ne, užtenka, aš ir taip prasikaltau jums su viena koja, o jūs sakote dar ant kitos, nereikia!
– Paprasčiausiai nėra už ką žmogaus mindžioti, – įsiterpė jos draugas, neslėpdamas pašaipumo, bet man buvo neįdomu pokalbį su juo pradėti. Mergina nusigręžė šnekėtis su savo kompanija, tuo parodydama, kad daugiau jokio reikalo su manimi neturės ir reikia džiaugtis, kad ir tiek turėjo. Man užteko ir tiek. Šios gražiosios kolegė nusižiovavo ir užsiimdama burną pasakė:
– Arbatos reikia išgerti, miegas neišeina kažkodėl.
Norėjau patarti geriau kavos pasriubčioti, panelės jau seniausiai arbatos negeria, o kavą, bet nutylėjau dėl sunkaus savo dvasinio stovio. Jie nė nenujautė, kad aš tuo laiku kentėjau, kentėjau kankinimą, nors mano nei veide, nei jokiame elgesyje to nesimato – nuotoliniu būdu man buvo įjungta kankinanti būsena, ir nė tos žavios merginos pokštas kančios nepalengvino. Jei jinai būtų sumažinusi kankinantį bangų sriautą, kuriuo KGB mane kankina, tai tikrai būtų daug padėjusi ir nudžiuginusi, tačiau ne ji tai reguliuoja, o kažkur slaptame,, bunkeryje“, kurio jokia teisėsauga nesiteikia paieškoti, nors jis galbūt visai nesunkiai randamas. Aš težinau, kad jis,,, bunkeris“, yra Vilniuje, deja, ne daugiau, todėl pats negaliu jo,, išsprogdinti“ ar išrūkyti.

Komplikuoti mano santykiai autobuse su vyrais – negaliu nė prie vieno atsisėsti. Geriau jau pastovėsiu ar net visai išlipsiu ir pėsčias eisiu, negu prie vyro sėsiuos (atsisėdu tik šalia moterų, prie beįmanomai gražesnės). Nežinau kodėl, matyt, tai mano trūkumas, ir tiek. O kai sėdžiu dvivietėje sėdynėje vienas, ir stotelėje įlipa vyras, tai slapčiom ir skersai žvelgiu, kad nors prie manęs neatsisėstų, mintyse, net keikdamasis sakau kaip šizofrenikas:,, nesėsk, bjaurybe (arba,,, apkiautėli“), prie manęs, yra vietų laisvų“. Žinoma, nė vienas mano žodžių neišgirsta, tik KGB gaujelė girdi, kurie mano mintis seka, ir, ne beje, (dažniausiai) kankina kankinančia būsena ir autobuse mane važiuojantį. Dėl šių kankinimų – jais kankina visur – teko susitaikyti ir su vyrais: maždaug 2010 metais pradėjau jiems dalinti kankinimų aprašymą,, Kas čia parašyta yra tiesa“, šitaip, šio nusikaltimo viešinimu, tikėdamasis kankinimų išjungimo, nekankinimo bangomis išvis. Buvo beprotiškai sunku pasiūlyti kam nors tokį raštą, kuriame aprašau kaip nuožmiai gaujelė mane kankina, dar ir gėdą dėl to jaučiu kad kankina. Bet sunku ir baisu dalinti raštą būdavo labiausiai todėl, kad kankinanti būsena būdavo įjungta, ir galvoje dėl to tvyrojo didžiulė ir slegianti kaip kalnas psichinė įtampa. Sunkumą ir tai didino, kad kiekviename autobuse matydavau neatsitiktinių žmonių, tokių, kurie mane žino, kurie važiuoja ne vien savo, o kažkokiu ir neleistinai tyčiniu, kaip aš sakau – kėgėbistiniu, reikalu. Kaip tik į tokius ir nutariau savo raštu kreiptis, nes galią ir poveikį kankintojams, gaujelei, kuri mane kankina, maniau, labiau turi jie, o ne kokie nors visiškai atsitiktiniai. Juk tai bendra, ta pati sistema – neatsitiktiniai žmonės ir kankinanti mane gaujelė. Ir vienų, ir kitų poveikis man yra kenkiantis, baudžiamasis, o KGB gaujelės poveikis bangomis man yra kenkiantis tiesiog mirtinai, gyventi neleidžiantis, žudantis kiekvieną mano minutę ir valandą jau maždaug dvidešimt metų. Teisybę sako dainoje dainininkas, kurį girdžiu per radiją:,, Jeigu norėsiu tave labiau apkabinti, tai tu norėsi pabėgti labiausiai pasaulyje“. Būtent tokie yra kankinimai bangomis sunkiosiomis būsenomis. (Mat sovietų laikais viename eilėraštyje rašiau: aš bersiu aš bersiu, tau mūsų žeme tėvyne, kol tavo sudiržusios rankos mane apkabins. Tai štai nepamiršę KGB naikintojai to mano eilėraščio, nors jau seniai, dėl kankinimų, jį esu išmetęs. Kai jie man įjungia sunkųjį kankinimą bangomis, aš iš tikrųjų noriu pabėgti labiausiai pasaulyje, bet jei ir bėgti pradedu, kankinimo sunkumas nesumažėja.). Visiško nekankinimo atvangos beduoda tik protarpiais ir toli toli gražu ne kasdien. Jei kankina ne vienokiu kankinimu, tai kitokiu kankinimu (štai kone kasnakt įjunginėja man kvėpavimo apsunkinimą), ir visi jie sunkūs ir nepageidautini net ir lengvesnieji (be to – visi labai nusikalstami).
Bet kam gi aš pavadinau save šizofreniku, tavo demagoginei naudai? Juk nesutinku gatvėje žmonių, kurie seniai mirę, nei šėtonas į svečius pas mane neateina, nei rašalinėmis nepasisvaidau, nes nematau į ką, garsiai su savimi nekalbu. Neamnestuoja manęs KGB jokiu, nei šiuo minėtu, atveju, tai kam šitaip apsipravardžiuoti, klausiu savęs? O apie mano minčių sekimą, ir kankinimus per nuotolį, atsakymą girdėjau ir tokį: „Tai yra liga bet kuriuo atveju“. Ar pastebėjote?: „bet kuriuo atveju“. Štai žino, kad bangomis kankina iš tikrųjų. Tik nežino koks to kankinimo skonis (kvapo kankinamųjų bangų nebūna jokio). O jeigu dar apie šizofreniją, tai Maiklą Džeksoną buvau sutikęs po to, kai jis buvo jau miręs – Vilniaus Valakupių paplūdimyje (Valakampiais kažkada vadintame). Jį vaizdavo nuostabiai graži, kiek starzdanota mergina, apsirengusi kaip tas dainininkas, su jo ir skrybėle. Aš vos jos nepabučiavau, tokia patraukli ji buvo ir jos prielanki man šypsenėlė, bet tik paklausiau „Ar jūs ne Maiklas Džeksonas? “ („Deja, ne“, – atsakė ji). Tai kas, kad supratau, jog ji mane čia pasišaipydama vaizduoja. Mat dar ir tuo dainininku Maiklu mane yra pravardžiavę, o negalėdamas ramiai praeiti per žmones, kurie mane žino, ar nežino, bet dėl manęs eina, šiais mėnesiais liūdėdamas ir pykdamas mintyse sau sakydavau: man sunku kaip Maiklui Džeksonui, kurio didžiausia svajonė būdavo nueiti į parduotuvę nepastebėtam, nepastebėtam joje apsipirkti.

Kai pavažiuodavau vieną stotelę, rytais važiuodamas į darbą, sekančioje stotelėje įlipdavo vis tas pats vyriškis. Nutariau pirmiausia jam įteikti savo gelbėjimosi raštą. Įlipęs jis pirmiausia nužvelgdavo autobuso saloną ir pamatęs mane, tuoj pat, tiesiog žaibiškai, nusisukdavo, liaudavosi keleivius kiekvieną apžiūrinėti, eidavo toliau nuo manęs ir pranykdavo tarp keleivių ilgame autobuse ir aš nei nežinodavau kur jis išlipa (nelabai man tai ir rūpėjo, nes tik kad bangomis nekankintų man rūpi). Jo veidas būdavo susirūpinęs jau įlipant, aš matydavau, o kai mane pastebėdavo, jo veidas dar labiau išsikreipdavo iš susijaudinimo. Jį labai paveikdavo tai, kad ir aš šiuo autobusu važiuoju, tačiau niekaip negalėjau suprasti kodėl dėl manęs jis taip smarkiai susijaudina (ir ikšiol tikrai nežinau kodėl kai kurie grimasuoja mano akivaizdoje, jau ir beždžioniškai). Bandžiau įminti, ką byloja jo veido išraiška, kiek paspėdavau jo pamatyti. Vizualinę atmintį turiu patenkinamą, todėl valandėlę kitą vaizduotėje atsimenu matytą veidą ir tada, kai nuo manęs jis nutolsta. Labiausiai buvo panašu į tai, veido išraiška kalbėjo, kad tas vyriškis žino, jog esu bangomis kankinamas, matėsi yra jautrus ir net pats jaudinasi, kad mane bangomis kankintojai taip ėda, kad taip smarkiai kenčiu. Šalia stebėjimosi, jo veide mačiau ir užuojautą man. Tai trukdavo neilgai, jis greit, kaip sakiau, nusisukdavo, bet spėdavau įsidėmėti kaip jo veidas atrodo, kad nusiteikęs visą laiką kažkaip ypatingai ir labai įtemptai. Matydavau jį kas rytas ir kiekvienąkart jis labai pastebimai šitaip sureaguodavo, kai mane pamatydavo, jam įsitempdavo visi veido raumenys. Piktumo jokio jis neturėjo, neturėjo nė žiupsnelio jokio ir pasityčiojimo ar mano veido išraiškos pamėgdžiojimo, kas miesto visuomenėje pasitaiko. Ilgokai, ne vieną važiavimą, taikiausi ir drąsinausi prirašytą lapą jam įteikti, kurį esu sulankstęs į aštuonias dalis, ir vieną rytą tvirtai pasiryžau. Atsisegiau savo pilką apsiaustą, išsitraukiau lankstinuką, ir drebančia širdimi prie jo priėjęs sakau:
– Gal galėtumėte man padėti. Imkite, – atkišau jam lapelį. Tiesa, per mandagų atstumą, per tokį, kad tik visu rankos ištiesimu lapelį galėtų paimti. Taigi, jeigu jis pats nori; tatai yra iš mano papročio per smarkiai nelįsti padoriam žmogui į akis (o su nepadoriais reikalų turėti nei netenka). Jis, atrodo, nujautė, kad pasiūlysiu tą raštą:
– Na, aš tai tikrai negalėsiu jums padėti, – man netikėtai atsakė. Raštą, lankstinuką lyg ir norėjo paimti, buvo betiesiąs ranką, bet tą patį momentą persigalvojo, ranką nuleido, o aš atsiprašęs pasitraukiau nuo jo atgal į savo pirmykštę vietą. Labai nuliūdino jo atsakymas. Jo veide tikrai buvo užuojauta man, maniau, kad jis turi ir norą man padėti, ir štai...
Nuo to karto tuo pačiu autobusu jis nebevažiuodavo, daugiau nemačiau jo. Tas mane tuo nustebino, kad mano raštas tokį poveikį daro, kurio jis nei nepaėmė – nustojo lipti į tą patį autobusą, kuriuo aš važiuoju. Bet kankinimų bangomis naikintojai dėl to nepalengvino. Beliko toliau dairytis į ką čia pagalbos kreiptis, kaip kokio šiaudo nerimastingoje jūroje, nors tai ir labai sunku. Bet kentėti yra dar sunkiau, juokinga ir palyginti.
Dalinu tuos,, lapelius“ iki šiolei.

Buvo ir sunkesni metai, tai jau senokai praėjusieji 2009. Kaip ir dar ankstesni bei vėlesni. Kankino KGB srutos taip smarkiai, kad važiuodamas iš darbo pradėdavau rėkauti autobuse. Ne kaip nors gaivališkus mušamo žmogaus šūksnius, bet sąmoningus, mintyse iš nevilties suformuluotus sakinius rėkavau. Neturėdavau kur dėtis, tokia buvo kančia, iš šalies atplūstanti. Ją rėkimu ir nusakydavau. Garsiai, garsiau, negu autobuso garsiakalbis. Atsistojęs autobuso viduryje. Rėkavau, norėdamas nuo netveriamos kančios kiaurai žemę prasmegti. Rėkavau šitaip:,, Kažkas mane bangomis kankina!!! “,,, Kažkas mane bangomis kankina!!! “. Žvelgdamas į žmones, kurie, tai išgirdę, žvelgdavo į mane, bet ir viskas, daugiau nieko, tik žvelgdavo. Nė vienas jų negalėdavo man nieko padėti, tik žiūrėdavo išplėstomis akimis ir tylėdavo. Kai kurie nei nežiūrėdavo, kažkodėl, net keista, nė neatsigręždavo kaip kurti. Autobusas būdavo apypilnis, nes namo važiuodavau kol piko valanda dar neprasidėjusi, per kurią autobusas būna net ir sausakimšas (pavyzdžiui, dabar 3G). Bet prisiminkim kaip kimšomės silkių pavidalu į autobusus sovietų metais. Ir į troleibusus. Kad durys užsidarytų, paskutiniuosius net pastumdavo nuo šaligatvio, trombuodavo įlipusius tie, kurie jau netilpo, liko laukti sekančio reiso. Gaila, kad nebeliko maršrutų tokiais pačiais skaičiais žymimų (ne tik daugelio, dar visiškai gerų, senų namų), kurie jau buvo tapę tradicija, todėl reikėjo tą išsaugoti. Pulką metų iš stoties kraugerio Felikso gatve kursavo penktas troleibusas (ir už valdininkus daug senesnis), iš Žirmūnų į Užupį – aštuntasis, prieš Šeškinės kalną niekaip negalėdavo užsiropšti antrasis autobusas,, karosas“, atvažiuojantis iš areouosto, dūmindamas kaip šlapios malkos. Dabar, kai prieš ilgąjį Šeškinės kalną autobusas važiuoja kaip nuo kalno, tatai prisimenu su šypsenėle, nukeliančia į jaunystę, bet krūpteliu prisiminęs kaip aš dar visai neseniai autobuse rėkavau, bangomis KGB naikintojų kankinamas. Gal kankinimais jie nori, kad aš virtualiai persėsčiau į senų laikų mašinas? Pastebėjau ir šitokį kankintojų norą. Bet jau nėra to, kas praėjo, tik KGB štai išliko, jų gaujelė. Kankina nuotoliniu būdu mane iki šiolei ir nė nenujaučiu kada pabaigs. Be kaltės baudžia. Tai kokia bausme už tai reikia nubausti juos pačius? Ar yra kam tai padaryti?? Nepamiršiu kaip kentėjau, kaip atrodydavo kad išprotėsiu, numirsiu nuo bangų, kol namo per visus šviesoforus parvažiuodavau. Bet ir namie ne ką geriau būdavo, kankinimą mažai bepalengvindavo, o ir kitaip būdavo: namie kankinimą dar pasunkindavo.

Kitomis dienomis, tų kankinimų metais, prisėsdavau autobuse prie merginos ir sukaupęs drąsos sakydavau:,, Įsivaizduojat, mane per atstumą kankina! Kažkokiomis bangomis! “. Beveik nė viena iš jų neatsiliepė į tokias,, nesąmones“, kaip tikriausiai pamanydavo. Pasitaikė, kad persėda į kitą vietą toliau nuo tokio nenormalaus, gal net ir šiek tiek pavojingo.,, Aš turiu savo problemų“, – atsakė viena. Aiškintis tokį nesąmoningą dalyką retai kuri (ir kuris) prasidėdavo. Sakydavo,, Kankina ir mane“, o viena, apie kurią jei turėsiu progą ir jėgos, atskirai pasakysiu, rimtai stebėjosi:,, Bet aplink mus tiek daug visokiausių bangų, ir mes jų nejaučiame, aš nejaučiu, tai kaip jos gali jus kankinti? “. Deja, ji ne prokurorė buvo ir nieko negalėjo padėti, nors, atrodo, mano raštą,, Kas čia parašyta yra tiesa“ ji perdavė prokuratūrai. O prokuratūra, ir kiti teisėsaugininkai, į tokį mano raštą atsakinėja, kad jis nesuprantamai išdėstytas, ir kad galiu kreiptis į aukštesnę instanciją.

Važiuodavo dėl manęs neatsitiktinių keleivių ir visas būrelis, kaip štai būrelis paauglių. Kai juos, klegančius, pastebėjau iš pradžių nesupratau, kad jie čia dėl manęs. Bet kai jie pradėjo kasdien įlipinėti į autobusą, kuriuo važiuoju, tada supratau. Važiuodavau ne tuo pačiu laiku, bei iš jų dairymosi ir kalbėjimosi, ir iš jų elgesio, supratau. Be to, išlipdavo stotelėje prie poliklinikos, kurioje seniai pastebiu besikeičiančius neatsitiktinius žmones – vieni jų čia įlipa, o kiti (kur kas daugiau) išlipa.,, Sergančių“ tikrai daug. Tas paauglių būrelis daug šiukšlino autobuse, tyčia visaip skeryčiojosi. Viena mergaitė, kai žvilgtelėjau į ją, sakė:,, Ko žiūrite, gal žmonių nematėte! “. Jos vardas, manau, pramanytas, buvo Barbora, jos palyda ją šitaip vadino. Vieną vakarą tūlas keleivis pradėjo būreliui ryžtingai ir piktai grasinti:,, Jei nesiliausite triukšmauti, paprašysiu vairuotoją sustoti ir iškviesiu policiją“. Bet man nė tai nerūpėjo, nes tomis dienomis ir mėnesiais, ir net ilgais metais, KGB srutos labai smarkiai kankino kankinančiomis būsenomis. Būčiau, rodos, nors į šalčiausią vandenį, į ledinį, galvą nardinęs, jeigu būtų buvusi tai išeitis. Bet išeitis būdavo tik viena – kankinimo išjungimas. Išjungimas ten, kur jį įjungdavo – gaujelės buveinėje. Beje, kaip jau esu užrašęs, bangų kankinantis, kenkiantysis poveikis pasiekia ir vandenyje pasinardinusį. O dėl paauglių, tai mane jų dalyvavimas KGB smirdėjime (atsiprašau!) pribloškė dar 1993 metais: tada su siaubu pamačiau, įsitikinau, kad KGB žmonės visokiam psichologiniam manęs trypimui siuntinėja net ir vaikus, šitaip juos suteršdami, kaip kokius svetimus. Ir iš daug ankstesnių metų turiu tokių, vaikų gadinimo, pavyzdžių, bet jie buvo reti.

KGB gaujelė (šitai jau labai seniai išdarinėja) naktį neleidusi man miegoti, ryte įjungia dar ir... neišsimiegojimo būseną – savijautą, kuri juntama labai ilgai nemiegojus. Ir laiko tokį kankinimą įjungtą per visą dieną; kartais popiet arba vakarop būseną pasunkina ir dar, nors ir taip būna sunku ją kentėti. Aš juntu kaip ryte, arba vėliau,,, neišsimiegojimą“ įjungia, ši jausena daug sunkesnė, negu natūralioji neišsimiegojimo jausena. Kažkada, kol bangomis dar nekankino, ne sykį teko neišsimiegoti ir gerai atsimenu kaip tada jausdavausi – daug lengviau, negu nuo dirbtinio neišsimiegojimo, nepalyginamai lengviau, keliskart lengviau. Be to, natūralioji neišsimiegojimo jausena dienojant sklaidosi, lengvėja, ir jau popiet, būdavo, visai jos nebejauti, o ši dirbtinoji neišnyksta perdien, nes neišjungia. Ji, dažniausiai, nekinta iki nakties, jei jos, kaip sakiau, dar ir nepasunkina. Šito reiškinio turiu ir įrodymą. 2010 metais tie srutos neleido nė kiek pamiegoti net pustrečios paros iš eilės! Netgi daugiau. Per visą tą laiką buvo įjungę siaubingą gaudimą galvoje ir kankinimą kankinančia būsena, bet,, neišsimiegojimo“ būsenos (kuri panaši į neišsimiegojimą) rytais neįjungdavo. Tai aiškiai jutau, ir už tai galėčiau padėkoti, jeigu už tokius dalykus dėkojama. Tada, gerai atsimenu, mintyse stebėjausi, kad, štai nemiegojau beveik tris paras, o galva skaidri ir blaivi kaip miegojusio, neišsimiegojimo padarinių nėra beveik visiškai. Tai buvo kaime.
Dabar Vilniuje, šiandien, po bemiegės nakties dirbtinis neišsimiegojimo jausmas yra įjungtas – labai varginantis kenkimas, nuo kurio jokios galimybės neturiu išsivaduoti, ar kur nors pasislėpti, užsibarikaduoti. Todėl įlipęs į autobusą pirmiausia pasidairiau kur atsisėsti, o ne į paneles. Viena laisva vieta buvo, kaip tik tarp jų. Jos sėdėjo, autobuso,, kupė“, kur sėdima veidas į veidą keturiese. Kamputyje prie lango kur laisva ir aš nusileidau, mandagiai prasilenkęs pro merginų kojas ir nė puspadžio joms neužkliudydamas. Atsisėdęs kojas ištiesiau, kad net po priešinga sėdyne jos palindo, atsilošiau, užsimerkiau ir sakau panelėms gerai girdint:,, Pasakysit kada reikės išlipti“. Žinoma, su tokia nesąmone padariau joms tik juoko, bet ir prakalbėti apie mane priverčiau:,, Iš kur mes galim žinoti kur jam reikia išlipti“. Pasakė kažkuri, bet aš buvau jau užsimerkęs ir nepažiūrėjau kuri, nesinorėjo mergaitės išgąsdinti, nelygian pokalbin traukti, nes buvau ne vieną kartą už ją vyresnis, o kai toks senolis kreipiasi, jaunuolės susidrovina, varžosi. Neišgirdusi daugiau jokių mano žodžių, ji savo draugėms pradėjo pasakoti, vis gyviau ir gyviau, kaip darbe kompiuteriu ji siuntinėja elektroninius laiškus, ir kad kiekviename laiške padariusi klaidą: žodį,, ačiū“ rašiusi vis su nosine o, pasirodo, reikia su brūkšniuku, ir dėl to dabar labai pergyvenanti, net nuotaika visai dienai susigadinusi. Draugės tik kikeno ir patarė vietoj,, ačiū“ rašyti žodį,, bučiuoju“, kita dar pridūrė,, bučiuoju karštai“, ir juokėsi visos smagiai, kartu ir su ta dėl klaidos,, nukentėjusia“. Man girdėjosi ir kokias stoteles garsiakalbis praneša. Kai užsimerkęs viskas daug geriau girdisi.


Man bloga!
Kankinimas kankinančia būsena labai sunkiai atlaikomas. Ir apibūdinti nėra kaip, nes nėra tokio kentėjimo analogų, šie kankinimai niekam (manau, niekam) nežinomi. Įjungtą kankinančią būseną, kuria kankina, nerasdamas artimesnio žodžio vadinu kančia. Bet šiuo žodžiu mes vadiname kentėjimą, kuris savo sunkumu nė iš tolo neprilygsta kančiai, kuri sukeliama ir palaikoma KGB aparatūros bangomis, man jau labai gerai pažįstamomis. Natūralioji kančia, tai tik švelnus vėjelis, lyginant su šakas laužančia vėtra, kuri pastaroji atitinka dirbtinę kančią – kankinimą bangų sriautu. Aš bijodavau ir bijau apie tą kančią ir pagalvoti, kad nepriminčiau gaujelei šios jų galimybės ir vėl sunkaus kankinimo kad neįjungtų. Seniau, kai ją įjungdavo, aš neturėdamas išmonės ką daryti, kaip kankinimą pavadinti ir kaip gelbėtis, imdavau rėkti žodžiais,, Man bloga! “,,, Man bloga! “. Išrėkdavau,, Man bloga“ visu balsu, kad net ir toli ir toliausiai esantys praeiviai išgirsdavo ir atsigręždavo. Arti žmonių stengdavausi nerėkti, dar neprabilti, palaukdavau kol jie nusitolins arba aš nusitolinsiu, ir tada surikdavau visu balsu, kiek jėgos neša keletą kartų:,, Man bloga! “,,, Man bloga! “. Manydavau, gal srutos išjungs kankinimą nuo tokio mano rėkimo. Juk jei mintis jie girdi, tai rėkimo negirdėti negali. Daugiau jokios išeities, jokio įmanomo nei neįmanomo išsigelbėjimo neturėjau ir neįžvelgiau, tik rėkimą.,, Man bloga! “ – skardėjo iki dangaus mano balsas Vilniaus padangėje. Girdėjo jį KGB srutos, naikintojai, kurie kankino, bet ir nuo riksmo kankinimo neišjungdavo, laikydavo įjungtą labai ilgai, ištisomis valandomis, ištisais pusdieniais, ir pan. Aš juos išsmaugčiau jų buveinėje, pradėdamas nuo jų vadeivų, esančių gal ne buveinėje, nes nusikaltimo organizatoriai labiau nusikalsta už nusikaltimo vykdytojus, štai kokia tai kančia ir koks jų, kankintojų, nusikaltimas. Šių žodžių,, man bloga“ labiausiai bijojau ir bijau iš visų esančių. Jie skamba paprastai, bet mano išrėkti žymėjo nežmonišką ir nežemišką kančią, kurios patirti nelinkiu niekam. Vien tiems, kurie ją įjungdavo.

Autobuse (oi, kaip baisu prisiminti!) bandydavau gelbėtis ir konkrečiai į nieką nesikreipdamas. Sėdžiu tarp keleivių važiuodamas į darbą ir bevažiuojant KGB srutos kankinimą pasunkina. Man nėra ko daryti, kaip maldauti. Todėl garsiai sakau, visam autobusui tylint, kartoju:,, Gerasis Dieve, maldauju, kad bangomis manęs nekankintų! “,,, Gerasis Dieve, maldauju, kad bangomis manęs nekankintų! “. Didelės drąsos ir pastangų reikėdavo šitai,, šizofrenijai“ reikšti, jai pagarsinti. Bet kartą vienas keleivis, sėdėjęs priekyje manęs, tikrai žinojo, kad tai ne šizofrenija, nes man pabaigus maldavimą man garsiai pasakė:,, piši“. Net neatsigręždamas, bet aš gerai išgirdau, aiškiai išgirdau, ką pasakė. O kad jis sakydamas nė neatsigręžė, irgi rodo, jog žinojo mano padėtį ir apie mane. Tuo,, piši“ jis man uždavė mįslę: rašyti mane ragina; ar tai ironiškas žodis, reiškiantis,, rašyk ir vėl, nes kankinamas esi už rašymą“? Ar iš tikrųjų man reikia pradėti rašyti vėl, juk pasvajoju apie rašymą ne kartą? Reziumavau, kad tai ironiškas raginimas rašyti, ir net šiurpas nupurtė nuo minties apie pradėjimą vėl rašyti. Tikrai labiausiai už rašymą mane nuteisė ir baudžia. Bet 2011 metais ilgesnio tylėjimo neatlaikiau, persilaužiau ir nuo tol iki šiol rašau. Dabar jau nesustabdys ir išeitis yra tik manęs amnestavimas. Manęs – jau nukamuoto 63 metų senio. Gyvenimą jau atėmė, tai argi negana.

Vilniuje, 2015 m.














Jonas Baranauskas





Ką dar gaujelė gali

(Čia įdomu)

Man susidaręs toks įspūdis, kad odos niežėjimą KGB gaujelė gali sukelti kūne bet kur (ne tik tarpvietėje didperša, ką man įjungia neretai). Štai daug bylojantis pavyzdėlis.
Pernai ruošdamas leidybai savo elektroninę knygą „Spindėk! “, ją tikrinau, taisiau. Nusikaltėliai kankinimą bangomis buvo įjungę kaip kasdien. Čia pasakyti norėjau tai, kas atsitiko, kai tikrinau, peržiūrinėjau savo novelę „Strateginės vietos“. Joje rašau, kaip apglėbiau mergaitės nuogas krūtis ir jos krūtų krūteliai prasprūdę man pro mano pirštus atsidūrė tarpupirščiuose. Tai va. Kai šitai skaičiau, tikrinau įjungė nusikaltėliai man... niežėjimą tarpupirščiuose. Tokį smarkų niežėjimą įjungė, kad net odą prasidraskiau besikasydamas.
Išvadų pasidaryti galima ir patiems skaitytojams.

2016. I. 18
________


























________________

Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43, bt. 11, Vilnius. Telef. 861399523





Kreipiausi ir į Saugumo departamentą

Savąjį gelbėjimosi tekstą viename lape,, Kas čia parašyta yra tiesa“ pateikinėju ir Valstybės saugumo departamentui. Ypač dažnai – Departamento filialui, kuris yra netoli mano darbovietės (netoli Lietuvių kalbos instituto). Kitoje minėto mano teksto pusėje ranka parašau kokiais kankinimais mane kankina, o taip pat ir tokius žodžius:,, Gerbiamieji Teisėsaugininkai! Politiniai nusikaltėliai jau labai daug metų seka mano mintis, mano judėjimą ir kankina nuotoliniu būdu įvairiais kankinimais, kuriuos kentėti man labai sunku. Susekite jų buveinę ir atimkite visą aparatūrą, kuria naudodamiesi jie kankina mane ir seka mano mintis, labai prašau. “ Parašau visas savo koordinates, datą ir įdedu į to VSD filialo pašto dėžutę. Tokį raštą, darbe būdamas, parašiau ir rugsėjo 3 dieną. Ir vos tik baigiau šį prašymą rašyti, iš KGB buveinės (eteriniu būdu) pasakė:,, Spjauk! “. Nežinau, kaip reikėjo tai suprasti. Jų smirdėjimo ir smirsčiojimų beveik niekada neįmanoma konkrečiai suprasti.
Tą pačią dieną smirstelėjo ir dar vieną žodelį, tik anksčiau, negu tą,, Spjauk! “ – kai ryte žingsniavau į darbą, rašytojo Juozo Glinskio tikru balsu pasakė:,, Pirmadienį! “. Tokius jų žodelius, kurie visi man, atsiprašau!, smirda, įmanoma iškentėti. Bet kaip iškentėti kankinimus, kuriais jie mane kasdien ir kas vakaras, ir kas rytas kankina!! Ir naktimis kankinimą įjunginėja. Kartais netgi sunkesnį, negu dieną.

2014 m.





















Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43, bt. 11, Vilnius. Telef. 861399523




_______Kryželis

Savo kambarėlyje ant lentynos laikydavau mažą serijinės gamybos kryželį, 1978 metais jį iš Lenkijos parsivežiau, nes pas mus pirkti nebuvo. Aš vis dvejodavau, laikyti jį matomoje vietoje ar ne. Bet vieną kartą girdžiu:,, Tegul stovi šitas kryželis“, – pasakė man eteriniu būdu mergaitė iš kankintojų (KGB) buveinės apytikriai 2006 metais.
Siaubingas kančias tas kryželis primena. Jis stovėjo matomiausioje vietoje. Kai KGB srutos kankindavo sunkiosiomis kankinančiomis būsenomis, vadinamomis,, gimdymas“, tą kryželį bučiuodavau, kartodamas balsu:,, Gerasis Dieve! “,,, Gerasis Dieve! “. Tai tikrai būdavo Tantalo kančia. Vaikščiodavau po kambarį iškeldamas rankas aukštyn, desperatiškai ir gaivališkai jas keldamas, lyg iš kančios pasaulio norėdamas iššokti – šitaip keldavau rankas į dangų. Lyg už oro stvėriausi norėdamas iš kankinimo kaip iš ugnies išsigelbėti. Aš iškeldavau rankas aukštyn, ne taip, kaip tai sakoma dainoje „Aukštumos“. Namuose būdavau vienas. Bet kankindavo šiuo žiauriausiu kankinimu ir mieste. Tada atsiguldavau ant žolės šalia kelio, bet negalėdavau nei gulėti. Būdavo ir taip, kad šaliagatviu (kaip iš pragaro) kankinamas eidavau kelieniais, o taip pat ir keturpėsčia – tai toks šis kankinimas! (bangomis). Žinoma, klupsčiavau ten, kur arti nebūdavo žmonių. Mano desperatišką rangymąsi nuo kankinimų mažai kas yra matę. Kenčiu, būdavo, tyliai, tarsi kaltas, bijodamas tai kam nors ir pasakyti, nes kankinimai mano išorėje neatsispindi ir drąsos sakyti žmonėms apie manęs kankinimus man pristigdavo, nes žinodavau, kad nepatikės, jog egzistuoja kankinimas bangomis. Nuo kurio aš kenčiu, kuriuo esu kankinamas.

2016 m.

_______



















Jonas Baranauskas


Ąžuolėlio šakos linko,
Kai mus jaunus karan rinko.
Iš dainos



„Kur dar užeisi? “

Faktografija

Anąmet, mesdamas darbą Institute, žingsniuodavau į miestą, nors Institutas irgi mieste – Vileišio rūmai argi ne mieste. Bet miestu vadinu Gedimino prospektą ir senamiestį – čia man didysis miestas akiai gaivinti. Kiek čia daug puošnių namų ir žmonių! Šimtmetinių senoviškų gatvių, užeigų. Kiek daug ir užsieniečių, jie kažkokie labai laisvi, nerūpestingi, poniški! Būdami užsienyje, jaučiasi kaip namie, ir gražu visa tai matyti. Dar darbe būdamas, sėdėdamas prie kompiuterio numatydavau kur užeisiu, arba jau beeidamas savo būsimą maršrutą paplanuodavau.
Lioviausi per daug bijotis gaujelės, kuri mano vaizduotę seka ir visus mano planus žino kaip savo. Todėl nuėjęs ten, kur suplanavau, jau randu manęs laukiančiųjų. Tada man berūpi kuo greičiau prasmukti pro juos, sakykim prie kavinės durų stovinčius, kad manęs nė nepastebėtų ir netektų pasiklausyti jų šlykštaus dirbtinio juokelio, nusikvatojimo, apie kurį kažkurioje vyriškio dainoje sakoma: „mano skardų juoką išklausyk“.
„Europos šlamštas“ daug, tiesiog totališkai juokiasi iš pasaulio – tai tokioje atmosferoje gyvenu, kuri man kasdieninė (kėgėbistinė atmosfera) yra jau labai daug metų, dar sovietų laikais prasidėjo. „Nienagnietai atmosferū“ – sakau pašlemėkams terminu, rusų armijoje girdėtu, sakau tai gaujelei, kuri seka mano mintis ir kankina, nes šios gaujelės aukštieji vadeivos, man rodos, yra buvę sovietiniai kariškiai. Tokie kaip pulko k/d 96408, kuriame tarnavau, vadas Kovalkovas. Tada 1972 metais jis buvo papulkininkis: su dviem didelėm žvaigždutėm ant antpečio.
Be kankinimų ką dar gaujelė išdarinėja? Perdavinėja žmonėms kur eisiu ir užeisiu. Šitaip žmonės „saugo“ mane (t. y. psichologiškai naikina), „ieško“ manęs, kas man buvo skaudžiausia rykštė, ir tik dabar, metaforiškai šnekant, ta laukimo, sutiktuvių ir palydėtuvių rykštė jau nuplyšęs trumpas botagėlis, mažiau skaudus, kai juo vis dar mosikuoja man bet kur esančiam ar beeinančiam.
Taigi dar darbe būdamas aš suplanuoju, kad užeisiu kavinėn, spaudos kioske ir knygynan. Į kokį tualetą užeisiu apmąstau, kurį be abejo, rasiu užimtą, o paskui matysim, kur kelias nuves. Ir štai man jau į miestą beeinant, žmonės iš KGB buveinės parodo man vaizduotėje suplanuotus vaizdus, tas visas vietas, į kurias esu suplanavęs užeiti ir staiga... dar klusteli iš KGB buveinės: Kur dar užeisi?
Tik tuo „dialogas be jokio mano atsakymo“ su jais ir pasibaigia. O kad žino kur aš užėjau ar užeisiu, žinau ir aš pats.
2015. XII. 31

Jonas Baranauskas




Nuotoliniu būdu pareguliuoja laiką – dieną padaro iliuzoriškai trumpą, arba ilgą

Realija

Kalėjime kas nebuvę, manau, sunkiai įsivaizduoja, ką reiškia visą dieną išvaikščioti kameroje. Aš kaip kalėjime ir kaip kameroje vaikštinėdavau po savo kambarį. Dažniausia nuotolį nuo lovos palangėje savo kambary iki sienos virtuvėje. Sunkiausia man būdavo išvaikščioti nedarbo dienas – šeštadienį ir sekmadienį, kai neidavau darbą. Namiškiai būdavo išvažiavę kas sau, dažniausiai į kolektyvinį sodą (kurį gavome iš Knygų rūmų profsąjungos maždaug 1981 metais). Niekuo neužsiimdavau, tik vaikščiodavau pirmyn ir atgal plėšdamas kojines, ir viskas. Vasarą, jei nebūdavo įjungtas dirbtinis kojų šaldymas, vaikščiodavau basas ir gaujelei girdėdavosi kaip mano kojos šlepsi po linoleumą, nes ir jie kažkiek išgirsta ką mano ausys girdi. Kartą pasiryžau imti skaityti, Seniai tam ryžausi, seniai planavau. Dovanų naujų knygų esu gavęs. Viena jų vadinasi „Gyvenk taip, kad turėtum ką prisiminti“. Aš pasidarydavau kavos arba arbatos ir, pagaliau apsisprendęs, sėsdavausi su knyga prie savo staliuko ir nepaisydamas kalbėjimo mašinos, kuri mane plakė, nei erzinančio šnibždėjimo į ausis, kuris buvo kažkokių merginų ar moterų; taigi nieko nepaisydamas atsiverčiau naują storą knygą ir pradėjau skaityti nuo alfa iki omega, nepraleisdamas nei puslapio, nei eilutės. Ir koks buvo šios dienos stebuklas, kai knygą skaičiau? Diena man sutrumpėjo maždaug perpus!
Laiko ėjimą, laiko tekėjimą, jo trukmę juk jaučiame. Jausdavau koks jis ilgas vien vaikščiojant ir koks trumpas skaitant knygą. Buvo ir daug aiškesnių atvejų: kartais perpus trumpesnę dieną man padarydavo ir vien vaikščiojant, knygos perdien nė neatsiverčiant! Tikrai mano galva bangomis buvo taip veikiama, kad laiko, dienos trukmė man pasirodė perpus trumpesnė. Aš aiškiai pajutau dieną esant daug trumpesnę, negu natūraliai ji trunka. Pietų ir vakaro sulaukęs supratau, kad man diena sutrumpėjo ne dėl skaitymo, bet nuo poveikio bangomis. Kažkas iš tų, kurie man galvos funkcionavimą seka, šitaip pagailėdavo manęs, niekaip nesulaukiančio vakaro ir sutrumpindavo bangų poveikiu laiko jautimą, suvokimą, „patrumpindavo mano kenčiantį amžių“. Šitaip patrumpino man dieną, ne vieną kartą, bet daug nelepino.
Deja, jie turi galimybę iliuzoriškai dienos trukmę ir pailginti. Tokiu atveju atrodo, kad visus metus diena tęsiasi. Vasaros dienomis kolei sulaukiu vakarėjimo, gyventi nusibosta. Dieną, kai aš perdien tik vaikščiodavau, ilgino labai daug kartų. Tai, žinoma, ir nusikalstama veika (kurios tokios dar niekur negirdėjote ir turbūt ja, jos tikrumu netikite, todėl būtų buvę man naudingiau jos nei neminėti; bet nesusilaikau nuo nenaudos sau: antai savo buto Antakalnyje raktus Petrui St. atidaviau).
Prisiminiau pasaką, kaip ponas savo baudžiaunininkams dieną ilgino. Pasaka tai žinoma.

2016. I. 9_______
_________________

Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43, bt. 11, Vilnius. Telef. 861399523




Laimės kūdikiai

Novelė

Daug Vilniuje sankryžų ir nėra žmogaus, kuriam nebūtų tekę karštligiškai prie jų laukti kada gi užsižiebs žalia šviesoforo šviesa. Aš mašinos neturiu, tačiau maldauti šviesoforo, kad jis žaliai nušvistų prisieina beveik pradieniui. Nes tenka į darbą skubėti ir visokių reikalų bei reikaliukų tvarkyti einu, beveik kasdien pavažiuoju autobusu arba troleibusu (dažniausiai vienu ir tuo pačiu maršrutu). KGB, kurie net per Žemės palydovą mano judėjimą seka, galėtų tai paliudyti. Neseniai važiuodamas troleibusu parodos pasižiūrėti, pamačiau vaiką, kuris man neišeina iš galvos ir iš akių. Tai buvo dar nė ketverių metų neturintis vaikelis. Radijas pranešė, kad vienoje senamiesčio dailės galerijoje atidaroma paroda dailininko N. N., kuris yra ir rašytojas. Tokia meninio dvilypumo kombinacija nereta, bet ir nesimėto. Jo esu skaitęs knygų, jomis nenusivyliau, o jo paveikslų nebuvau išvis matęs, jei neskaitytume tų, kurie buvo panaudoti jo paties knygų viršeliams apipavidalinti. Tuo dailės temą baigiu, nes buvo kitkas (įvykis ar nuotykis, nežinau kaip pasakyti), kas man padarė daug didesnį įspūdį negu paroda, į kurią važiavau. Pamačiau gyvą paveiksliuką, pralenkusį paveikslų visovę drobėje ir ant kartono! Dažai, ar tai vandeniniai ar aliejiniai, nepajėgūs pralenkti gamtos ir gyvenimo tikrovės grožio, kurį pamatome pačiose netikėčiausiose vietose ir galime net paliesti, nei bilieto nepirkdami.
Važiavau troleibusu atsisėdęs kaip visuomet prie lango kairėje pusėje, kur sėdynės vienvietės, todėl jei randi laisvą, atsisėdi patogiai tarsi namie, kažkiek net apsiramini: niekas nepaprašys atsikelti, nebent pats užleistum vietą moteriai ar panelei, nekalbant jau apie senelius prieš kuriuos strykteliu vos pamatęs. Kai niekam nenori užleisti, gali žiūrėti, pasukęs galvą, per langą ir nei nepamatysi prieš ką reikia stotis. Prisipažinsiu, kad šįkart, kaip ir nevienąkart, mandagumo kirviu neaptašytas žiūrėjau pro langą ir nieko nemačiau kas šalia. Nors mintys man kalbėjo, kad užleisdamas vietą prisidėsi prie bendrosios važiavimo kultūros, nebūk netašytas, juk net akmenys aptašyti, ir kai juos aptašo, tampa gražūs bei naudingi, kaip štai, pavyzdžiui, visa Salako bažnyčia (ar tai sakalo?), visa vien iš tašytų akmenų pastatyta. Salakas, jei skaitysime iš kito galo, gaunasi sakalas. Gal Salakas tai senųjų laikų kriptografas, sugalvotas išradingo šių žemių valstiečio? Bet...
Laikas tarti ką norėjau pasakyti. Troleibusas, gatvės tėkmėje, sustojo prie šviesoforo, kurio raudona šviesa dega gal ilgiausiai visame mieste. Šį šviesoforą jau seniai esu įsidėmėjęs, ir kai tik jį privažiuoju, mane apima savotiška baimė ir pyktis, nežinia ant ko konkrečiai. Kažkiek net ir ant savęs. Matyt, dėl tos priežasties, kad pykti ant savęs yra protingiausia. Buvo jau į pavakarę. Greta troleibuso sustojo prie šviesoforo laukti ir džipas, kurį vairavo jauna ponia. O jai už nugaros buvo didžiausias jos turtas – maždaug ketverių metų mažylis; dar visai kūdikis, bet, be abejo, jau šnekantis, tik dar švepluojantis. Sėdėjo kėdutėje, užsegtas diržais, kaip ir priklauso pagal kelių eismo taisykles. Pirmąsyk man buvo matyta, kad vaiko kėdutė buvo nukreipta ne į priekį, bet, nesuprantamos mechanikos būdu, atgręžta į mašinos šoną; matyt, todėl kad vaikas per langą viską matytų. Nors jis dar toks mažas, kad, pamanytum, mažai ir suvokia, ir beskiria, ką mato, bet matyti smagu. Bet šis,, pamanytum“ – įspūdis tik pirmasis, paviršutiniškas. Tas vaikas iškart prikaustė mano dėmesį, vos mano akys jį pamatė, viskam kas gražu neapžlibusios. Žiūrėjau pro troleibuso langą ir šią gražią mamos ir vaiko šeimynėlę pamačiau tartum paveikslą. Tėčio betrūksta, ir būtų žinomas klasikinis paveikslas,, Die heilige Familie“, tik jau šiandieninis. Taigi nepatraukti šeimynėlė akių negalėjo vien todėl, kad toks vaizdas labai gražus: puošni mamytė gražioje mašinoje namo vežasi gražų vaikiuką. Būtent ne bet kokį, o nepaprastai gražų. Diena nors buvo apniukus, bet temti dar nebuvo pradėję, ir aš pamačiau koks jis nepaprastas, tapybiškai išvaizdus. Tas vaikas pasiglemžė visą mano dėmesį, kiek beturiu. Atitraukė jį vaikiukas nuo savo šiuolaikiškos, pasigėrėtinos mamos – visą į save. Sakytum šventoji dvasia kaip į kokį stebuklingą šventą paveiksliuką į tą vaiką mano žvilgsnį nutaikė, jį, tokį nekasdienišką, pristatydama. Jis ne vien pavidalu, ne vien estetiškai buvo gražus, gražus buvo, netgi labiau, savo veido gilumu. Pasirodo tokią dovaną ir vaikai gali turėti. Aš tik vienas iš troleibuso keleivių mačiau jį, o jis matė visus keleivius, visą troleibuso šoną ir sėdinčius jame žmones. Negalėjau akių nuo jo veidelio atplėšti, toks buvo įspūdingas. Kažkuo labai užsigalvojęs, bet kartu aprėpiančiai, protingai ir žvelgia, daug mato, ir vaikiškai mąsto. Rodydavos, kad vaikų veidai labai vienodi, bet šis vaikas buvo išskirtinis. Nors dar kūdikis, o jau kažkuo taurus, psichologiškai mąslus, atrodo protingas ne pagal metus. O svarbiausia – dvasiškai gilus, lyg būsimas filosofas. Taip, taip, pasitaikė toks vaikas. Akys tamsios, veidelis baltai švyti. Jos kažkaip labai akylai, skvarbiai ir veriančiai, lyg tamsoje žvakės žvelgė į pasaulį, į tai ką mato, bet konkrečiai manęs dar nematė; nematė, kad žiūriu į jį. Tartum spinduliai nuo jo stiprių akių sklido, kokie sklinda nuo mažo tolimo žiburėlio nakties tamsoje. Viso jo tik veidas ir tesimatė, o viskas, kas aplink jį, skendėjo jau neįžvelgiamoje prieblandoje, todėl veidelis šitokiame nematomame, jokio akcento neturinčiame fone, labai dominuojančiai švytėjo, ne bolavo. Plačiai atvėręs akytes žiūrėjo į mus, į romius troleibuso keleivius, nekreipiančius į jį dėmesio, ir... štai pamatė pastebėjo mane – įdėmiai spoksantį būtent, tikrai į jį! Aš pajutau, kad jis mane pamatė. Bet tai truko akimirką. Ramiai, susimąsčiusiai žvelgęs jo veidas, mane pamatęs nežymiai tarsi krūptelėjo. Dabar dar vos kelios akimirkos, ir jis... staiga staigiai šast – nusigręžė. Kaip vandens paukštis pliumptelėjo į vandenį, momentiškai pajutęs pavojų. Nusigręžė, kiek tik gali nusigręžti. Matėsi, kad šitaip jis pabėgo, pasislėpė nuo nedorėlio, jam nemalonaus, o veikiau – nuo pavojingo jį stebinčiojo, kuris vos jo paslaptingumo neapnuogino, nuo stebinčiojo, kuris gali baisią, asmeniškiausią, niekam neskleidžiamą jo paslaptį sužinoti, paslaptį, kurioje jis niekieno nematomas dabar gyvena! Negana to, nusigręždamas jis ir persisvėrė per kėdutę į priešingą nuo manęs pusę, kiek tik galėjo. Rodės jis nori žemyn galva kristi, kad tik spėtų išsivaduoti nuo žvelgiančio į jį, nuo akių, kurios jį bereikalingai, kenkiančiai pamatė. Taip kardinaliai nusisuko, taip palinko, kad veidelis tapo nė kiek nematomas, pradingo tamsoje, kuri buvo užpildžiusi automobilio vidų. Nors tai nelinksmina, kai nuo tavęs kas nors taip išgąstingai nusisuka, bet mane tai labai sudomino, įsižeidimo aišku nepajutau jokio, nes tai buvo kūdikis, ir toks jo elgesys yra tik žavingas. Tarytum tik to man ir tereikėjo valandos džiaugsmui. Tas momentas, kai jis staigiai šastelėjo į šalį nuo manęs, man buvo žavingiausias, pakerėjo mane ilgai dienai ir vakarui, ne valandai. Kai jis nusisvėrė nuo manęs, akių nuo jo nenuleidau ir toliau, ir laukiau kada jis vėl atsigręš. Pažiūrėsiu kaip elgsis, liežuvio gal neparodys, nes dar per mažas ir tokių dalykų vargu ar moka. Man norėjosi pažaisti, nors su svetimais tokie maži vaikai ir nežaidžia. Bet... jis nė negalvoja atsitiesti ir žiūrėti kaip žiūrėjęs! Bent,, išgasdinau“ vaiką! Bent kategoriško ir atkaklaus jis būdo! Jis tiek pasilenkęs, kad nei veidelio jau niekaip negaliu pamatyti. Aš prisiglaudęs kakta prie stiklo atkakliai laukiu, tikėdamasis, kad jis dar pasižiūrės į mane, kol šviesoforo žalia šviesa neužsižiebė, ir gal tai pirmas kartas, kai aš noriu, kad raudona šviesa žibėtų dar ilgiau. Aš net atsistojau, žiūriu iš kiek galint aukščiau, kad jo veidą išvysčiau ir, kas svarbiausia, kad jis pastebėtų, jog vis tiek aš į jį žiūriu, matau jį, nors jis ir pasislėpęs. Keletas keleivių pamatė, kad keistai stypčioju, kažką bandau pamatyti gretimoje mašinoje, bet aš nekreipiau į juos dėmesio. Nebijau pasirodyti nei kvailas, nei juokingas. Bet vaikas, tarsi nujausdamas, tebebuvo persisvėręs per kėdutę, pasilenkęs veidu į žemę ir neatsitiesė. Sunku ilgai būti šitaip nepatogiai persisvėrusiam, bet kaip vaikui, tai gal ir nieko, jie lankstūs kaip akrobatai. Matyt, jis nutaręs atsitiesti į pirmykštę normalią padėtį tada, kai jo mamytės mašina pajudės. O toji jo mamytė nė neįtarė, kad jos vaikas šitaip stropiai ir svarbiai slepiasi nuo kažkokio neaiškaus, pavojingo ir keisto tipelio. Pasirėmusi ant vairo ji, niekuo nesusidomėjusi, žvelgė kažkur į kelią.
Stebėdamasis nesulaukiau jo atsitiesimo. Tik mašinai pajudėjus į priekį, spėjau pamatyti, jis pasikėlė, bet jau nepamatė, kad į jį tebežiūriu, ir nuvažiavo palikdamas uodegoje jį sutrikdžiusį troleibusą su keleiviu, kuris jį pamatė. Koks tai turintis charakterį vaikas! Kiek mašina stovėjo prieš ilgai degantį šviesoforą, tol savo veido jis neparodė. Man jo ikoniškas veidelis įsirėžė atmintin visam savaitgaliui. Matau ir dabar: žėrinčiai baltą mašinos tamsoje, su juodom, bet spinduliuojančiom akim, kurios sutriko pamačiusios, kad į jį žiūriu, ir pasislėpė. Tokie kūdikėliai tai patys tikriausi Dievo kūriniai, ir gaila, kad Lietuvoje jų nedaugėja.,, Jei dailininkas būdamas tapyčiau vaiką, tai būtinai tokį ir šį“, – mąsčiau su juo atsiskyręs.

Bet ir kūdikiai tarpusavyje skiriasi, savo elgesiu ir charakteriu. Tik ne taip ryškiai kaip dideli. Netrukus Vilniuje vyko knygų mugė, jau šešioliktoji. Argi galima joje nedalyvauti, tai didžiausias Lietuvos kultūrinis renginys! Gali papigintai norimą knygą nusipirkti, kitą, taip pat vertingą, priedo dar ir veltui prideda. Nes jeigu knyga išleista šiems laikams,, maštabišku“ (didžiuliu!) trijų tūkstančių egzempliorių tiražu, tai ir dovanoms tiražo užtenka. Nuvažiavau knygų pažiūrėti ir aš, o pamačiau... vaiką. Maždaug trimetį, gal vyresnį. Jį nešėsi tėtis, užsikėlęs sau ant pečių ir laikydamas jo tik kojas. Vaikelis, taip nematytai aukštai sėdėdamas, laikėsi abiem rankom apkabinęs tėčio kaktą. Tėvui laimė jausti savo kūdikio rankas ant įkaitusios kaktos. Ir išvis toks patogus vaiko nešiojimas yra neprilygstamas malonumas, o vaikui patogumas. Saugu tokioje aukštybėje sėdėti, ir viskas matosi. Aš pamačiau juos artėjančius tirštoje lankytojų masėje. Padėjęs knygą, kurią varčiau, įsistebeilijau į juodu du – tai įdomesnė knyga, gyvenimiškoji, negu kuriomis prekiaujama. Nors žmonių buvo pilna, bet tas vaikas pamatė mane, pastebėjo, kad į jį žiūriu, tik tėtis neatkreipė jokio dėmesio. Vaikui be abejo aš šypsojausi (kaip ir tam psichologiniam gražuolėliui, kuris mašinoje slėpėsi). Šis vaikas su tėčiu artėjo į mane, ir praėjo pro mane. Per visą šią jų eiseną aš į vaiką nenuleisdamas akių žvelgiau, o jis nenuleido akių nuo manęs. Lenkdamasis pro mane vaikas, kaip koks automatinis robotas, suko galvą į mane, žvilgsnio nuo manęs nepaleisdamas nė kiek, ir jo veidas pradėjo labai niauktis, rūstėti, nors aš, irgi taip pačiai akylai žiūrėdamas į jį, šypsojausi. Nes miela ir gražu matyti jį užtikrintai sėdint tėčiui ant pečių. Jis atsuko galvą, žiūrėjo į mane ir tada, kai tėtis pro mane jau praėjo ir tolinosi. Išraišką vaikas rodė tokią rūsčią, kad mano net ir šypsena prapuolė. Dar kiek nutolęs jis staiga užsimojo ir kad mostels ranka į mane!, kad rėš!, jog aš net linktelėjau. Rėžė kartu padarydamas ir grimasą, kurioje buvo pats nuoširdžiausias pasibjaurėjimas ir pyktis, tiesiog suaugusiojo neapykanta. Kaip pikčiausiam savo priešui jis tvojo. O jo tėtis to nei nepajuto, nužingsniavo su vaiku tolyn ir dingo tarp žmonių. Aš likau stovėti visiems žmonėms judant ir ilgai negalėjau atsipeikėti: iš kur tokiam tabaula rasa kūdikėliui toks nuožmus suaugusio žmogaus pyktis?! Kažkokio pažeisto, subjaurotos sielos žmogaus piktybė! Atrodytų, kad aš tą vaiką visą laiką kankinau, todėl jis ir metė į mane nematomą akmenį, pabėgdamas nuo manęs, kaip nuo savo priešo ir kankintojo. Net ne nusiminiau, bet kažkaip pavargau – dvasiškai ir fiziškai per tas kelias minutes. Priešiško,, atsakymo“ į mano šypsojimąsi juk nesitikėjau. Vaiko veide dar niekad nemačiau tokio priešiškumo, ir tokio nirtulingo gesto. Jokiu būdu negalėjau to tikėtis. Iš tokio mažutėlio vaiko – suaugusiojo žaibai! Pagalvojau, kur čia būtų galima atsisėsti, arba eisiu vynu pergyvenimą nusiplauti. Toks, gyvenimo dar nematęs kūdikėlis šitoks piktas, šitaip smarkiai, su mušeikos energija į mane kažką sviedė, savo ir išraiška rodydamas kraštutinį nepasitenkinimą besišypsančiu nepažįstamuoju – manimi. Padarė man įspūdį aukščiau mugės. Buvo neįtikėtina, kad šitoks mažas pipiriukas gali šitaip priblokšti ir vos neparbloškė. Aš prisiminiau jo bendraamžį vaiką, kurį mačiau mašinoje, padariusį man neišdildomą įspūdį, kuris man pakėlė nuotaiką, ir nusprendžiau, kad ir vaikams nereikia lįsti į akis. Net ir tokiems mažiems. Net norėjau eiti namo, bet buvau dar neseniai atėjęs. Tik vėl įnikęs apžiūrinėti knygų, jas vartinėti, primiršau šį, tokį nematytą pikčiurniuką, kurio pyktis veide, lūpose ir akyse buvo tarsi suaugusio.

Grįždamas iš mugės gavau,, satisfakciją“. Įlipęs į troleibusą laisvą vietą atsisėsti pamačiau esant priešais ponią, kuri sėdėjo ir su mažu vaiku, irgi arti trijų metukų amžiaus. Tarytum laimingo atsitiktinumo deivė Tichė tuos vaikus užveda ant manęs. Vaikelis – tai buvo mergaitė – ant sėdynės sėdėjo kojas ištiesusi į priekį, nes jos dar tokios trumpos, kad plačioje sėdynėje žemyn nenusileidžia. Pažvelgiau į mergytės akis; jos buvo ramios, kaip dangus mėlynos. Aiškiai buvo užsiėmusi tik savimi, nors neveikė nieko – nei kokiu žaislu žaidė, nei aplinką tyrinėjo, ar ką kalbėjo. Apie kažką sutelktai mąstė, jei išvis tokio amžiaus vaikas ką nors mąsto. Vaikiškai, žinoma, mąsto. Aš į ją žiūrėjau, bet tai jai nė kiek nekliuvo. Savo tyromis akelėmis dirstelėdavo ir į mane, bet tik atsitiktinai, nevalingai; jos žvilgsnis tuoj nuskriedavo kitur; bereikšmiškai ir gaivališkai. Pasižiūrėdavo į mane tik todėl, kad sėdėjau tiesiai priešais ją, todėl ji negalėjo manęs nepamatyti. Kaip ir to, kad aš žiūriu į ją. Aprengta žiemiškai, kosmonauto kombinezonu, tačiau be pirštinių. Jos kabėjo parištos prie rankovių, kad nepasimestų. Ši išmonė, rodos, dar nesena; kas jos anksčiau nežinojo, to vaikas vieną pirštinę vis pamesdavo – jei ne vieną, tai abidvi. Dabar jos visą laiką pasiruošusios šildyti rankeles. Man parūpo prakalbinti jos mamytę, o taip pat ir pačią mergytę, nors vargu ar tokia maža su pašaliniais ką nors šneka. Iš klaidų nesimokantis radau ką pasakyti:
– Ar nešalta jai rankoms?
Ir suklusau ką atsakys jos mamytė. Juk gali atsakyti,, ne tavo reikalas“. Bet mamos būna patenkintos, kai apie jos vaiką kalbi ir dar nesitaikė, kad kuri nors dėl to pastebimiau užpyktų, kalbinau ne vieną. Myli neišvengiama meile savo vaiką, todėl patinka, kai ir kitas tą vaiką gėrėdamasis apkalba.
– Ne, nešalta, – maloniai atsakė ji, ir nusišypsojo. Taip plačiai, kad pasimatė blizgantis plieninis vainikėlis, ant visų jos dantų uždėtas, seilėse skendintis. Daug jaunuomenės matau, kurie tokius vainikėlius kaip pasagas ant dantų užsitaisę, tik kol kas nežinau kokiu reikalu. Gal kad dantys neišvirstų, augtų tiesūs, arba išsitiesintų, jeigu jau kreivi besą. Tas vainikėlis mergaičių įvaizdžio ir grožio nė kiek negadina, plienas burnoje net blyksi, kai jos prasižioja, atrodo ne prasčiau kaip sidabras, kuriuo jos puošiasi rankas ir kaklą, o dabar net ir bambas. Šis dantų,, puošmuo“ visai dar naujas dalykas, atsirado vėliau, negu mobilieji telefonai. Tai ir ši mamytė, matyt, labai jauna, kad dantys galutinai dar neišaugę, nesusigulėję. Pykčio dar neprisisėmusi, kuris begyvenant ir vargstant savaime įsismelkia į sielą tarsi nematomoji angis. Į mane tik dirstelėjusi, ji džiaugsmingai gėrėjosi savo vaikeliu, matėsi, kad tikrai laiminga. Ir, rodės, jei ji ir antrą vaiką turėtų, tai jos laimė padvigubėtų.
Bandymas prakalbinti pavyko, kaip sakoma, be kraujo praliejimo. Vaikelis, t. y. mergytė, irgi laiminga klaidžiojo vaikiškomis akimis į tai, kas jai matosi, atrodė sveika, viskuo patenkinta, gerai jaučiasi ir verkti dėl ko nors nė neketino. Nuleidusi vaikiškas rankas jomis rėmėsi į sėdynę. Iš klaidų nesimokančiam man kilo pagunda jos mamytę, šiurkščiai tariant, paerzinti: pasižiūrėti tų vaiko rankų jas paimant, atseit, pažiūrėti ar nešaltos. Jeigu maloniai sureagavo kad kreipiausi, tai gal neužpyks ir jei vaiko ranką pačiupinėsiu? Taip ir padariau: ryžtingai (bet susijaudinęs!) pasilenkiau ir apėmiau pliką mergytės rankelę. Va ties tuo reiktų dėmesį atkreipti: mergaitė nesureagavo! Tik abejingai, netgi tingiai ir nedėmesingai mestelėjo vyzdžiais į mane, ir viskas. Tarsi tėtis ar mama jos ranką paėmė, o ne svetimas ir niekad nematytas! Nustebau dėl tokio jos ramumo, pats dėl to ramindamasis. Neišsigando nė trupučiuko. Savo rankos ji nė nebandė ištraukti iš manosios. Nors laikiau ją visiškai trumpai, tik kolei pasižiūrėjau ar ranka nešalta ir per pirmąsias sekundes pajutau šalta ar nešalta (buvo šalta). Vaikas buvo viskam pasiduodantis. Kaip malonu pajusti vaikišką rankelę! Tik reikia prisipažinti, kad iš anksto buvo aišku, jog vaikui nešalta. Norėjau vien pajusti prislietimą prie trijų metukų vaiko, prie tabula rasa. Mamytei padaryti malonumą, arba, veikiau, nepiktybišką nemalonumą. Ji, mamytė, dėl šio mano staigaus gesto trupučiuką susijaudino, netgi, vos pastebimai krūptelėjo, šiek tiek kilstelėjo ir ranką į mane, lyg norėdama vaiką apginti, bet greit ją atitraukė atgal prie kišenės ir tuoj pat pataisė mergytei kepurę, apspaudė ausis, kad į jas joks šaltukas neprasismelktų.
– Ne, aš žiūriu ar nešalta, – ir pati čiuptelėjo mergaitės ranką, tą pačią, kurios aš,, žiūrėjau“. Paskui pasilenkė ir ją motiniškai pabučiavo, jos vaikui to nė nepastebint. Nežinoma niekam apie ką galvoja tokie maži vaikai. Mano, pavargėlio, nukamuoto senio mintis KGB tai seka, jau nė patys nežinodami už ką.
Tuo su šiais laimingaisiais pažintis baigėsi.

Post scriptum
Štai užpildysiu nedidelę spragą. Per ją vanduo nesiveržia, bet vis tiek pravartu užpildyti šio etiudo ir šiokio tokio išsilavinimo labui. Šiandien namo iš darbo važiavau sausakimšame autobuse, laiku, kai žmonių gatvėje ir keliuose būna daugiausia. Važiuodami visi tyli, tik jei pasitaiko kompanijėlė, tai tarpusavy šnekasi. Arba jei telefonas kam nors suskamba. Šįkart tylu kaip kapinyne, nors aplinkui – visi gyvi ir atsimerkę. Autobuso gale staiga girdžiu moteris paklausė kaimynę,, ar sekančioje stotelėje išlipsit? “. Dėmesio tai neatkreipė, bet į klausimą atsakė mergina, kuri dėmesį patraukė... savo labai garsiu, diktorišku, nepaprastai skaidriu balsu:
– Neišlipu, bet praleisiu. Praeikite, aš važiuoju iki galo.
Ir paėjusi dar toliau nuo manęs į galą, atsisėdo ką tik atsiradusioje laisvoje vietoje. Aš spėjau pamatyti, kad jai ant dantų yra mano minėtieji vainikėliai,,, pasagėlės“, gal dar apkaustai, ar kaip juos pavadinti. Vienų žmonių, kai kalba, dantys pasimato, kitų ne. Kurių pasimato, sakytum jie pikti kaip žvėrys, bet tai niekaip negalėtų būti tiesa. Netgi gražesni tie, kurie nuolatos išsišiepę dantis rodo, ir daug malonesni, negu sučiauptalūpiai. Tai Šiaurės tautelės sučiauptom lūpom gyvena, nes ten labai šalta. Kažkada, tiesiog stebuklingai, pamačiau kaip šneka norvegų televizijos diktorė: po kiekvienos frazės iškart ir būtinai sučiaupia lūpas, tiesiog automatiškai. Įdomu tai buvo pamatyti, pasigėrėti ja, kaip laisvojo pasaulio moterimi. Mūsų diktoriška panelė, autobuse prabilusi, buvo labai gražaus jauno veido, kuris buvo lygus ir švarus, jokio intapėlio ar raukšlelės. Tokiai nei lūpų dažytis nereikia. Ir kam jos dažosi!? Juk ir taip gražios. Ar tai ženklas dažymasis, kad su niekuo, nei su savuoju, nepasibučiuos, pasibučiuoti nenori, nebent jai į skruostą gali pakštelti? Jeigu ši turėtų tamsų intapėlį, tai jį bravūriškai gal dar ir paryškintų juoda spalva, kad baltame veide kuo labiau kontrastuotų? Apsirengusi juodu paltu, užsegamu iki smakro viena eile sagų ir tas lygaus, niekuo neišpuošto palto juodumas gerai tiko prie jos baltutėlio, niekuo nepagražinto mergautinio veido.
Kai pamačiau jos tuos vainikėlius ant dantų, užsidegiau ryžtu paklausti, kaip jie vadinasi ir gal dar ką nors apie juos. Susijaudinau nuo minties, nes žinojau, kad tikrai klausiu, o ar neinu į ugnį, ar nebūsiu atstumtas, nežinau. Ji sėdėjo kraštinėje sėdynėje, bet dar reikėjo iki jos prasibrauti, autobuso tarpueilis pilnutėlis. Daugelį stebindamas pradėjau skintis, slinkti į autobuso galą, ir ji smalsiai žiūrėjo, kur aš čia iriuosi. Nustebo, kad šitaip sunkiai, bet energingai irdamasis sustojau būtent prie jos, lyg areštuoti ją norintis. O kai į ją prakalbau, ji netgi išsigando. Bet nesutriko, tik labai ūmai išraudonavo kaip tulpė, nes paklausiau:
– Panele, kaip vadinasi tas vainikėlis, kurį jūs užsidėjusi ant dantų? Ir dėl ko jis?
Išraudonavo ji tik po šio klausimėlio, šiaip nebūtų išraudonavusi. Kreipiausi tyliai, kiek įmanoma santūriau, labai rimtu veidu. Šypsnėlės, kuri man neišvengiama kalbant su nepažįstamomis, nepasilikau jokios. Nuo to išraudonavimo ji labai pagražėjo, nors ir taip buvo graži. Žavesio, nepaprasto žavesio teikia merginai jos skruosų išraudonavimas!
– Brèketai, – mano laimei atsakė ji. Matyt, laimėjau tuo, kad kláusiau labai susikaupęs, lyg drovėdamasis, kažkaip nedrąsiai, kaip gydytojas ir kaip nemandaguolis, savo nemandagumo besigėdinantis. Todėl, manau, ji teikėsi atsakyti. Ir pridūrė:
– Tai jūs nežinote!? – tarė aiškiai džiaugdamasi ir šiek tiek, vos pastebimai, atlaidžiai nusišypsodama ironijos šypsniu.
– Iš kur aš galiu žinoti, jeigu niekas nepaaiškina, – kuo skubiau atsakiau jai kaip Pilypas. Netgi su ta naivia priekaištavimo gaidele, kad, va, niekas, kaip kokie netikėliai, nepaaiškina, o turėtų paaiškinti, jeigu nežinau.
Toliau nežinojau ką sakyti, bet atstoti nuo jos, vos žodį išgirdus, irgi nebuvo galima, o ir neketinau, todėl šoktelėjau ant savo nuvažinėto arkliuko:
– Tai turbūt angliškas žodis, – pasakiau ir sau, ir jai kartu imant. Labiau sau.
– Ne, lietuviškas!, – pasakė ji, plėsdama akytes, kaip žiopliui, kuris nežino štai tokių paprastų dalykų. Tuo ji norėjo parodyti savo žinojimą, pranašumą prieš mane – vyrą ir, be to, daug už ją vyresnį. Aš nenusileidau, bet, irgi tyliai, tęsiau:
– Jei ne angliškas, tai gal vokiškas, bet vargiai, – pasakiau pabrėžtinai kukliai, bet atkakliu mokytojo, tiksliau, klasės auklėtojo per klasės valandėlę, balsu ir tonu.
– Kaip jūs sakėte, angeliškas? – paklausė ji raukdama antakius (nežinia ar nevaidindama).
– Taip, tikrai angeliškas tavo veidelis, ne angliškas, – išpyškinau jai kategoriškai, ir nusisukau durų link, kurios netrukus ir atsidarė, nes autobusas privažiavo stotelę, kuri buvo mano. Taip palikau tą mergaitę ramybėje, privertęs ją išraudonuoti, iš ko gavau sau pasigėrėjimą, bet jai, deja, susijaudinimą, matyt, nepageidautiną.

Nuo pat tos akimirkos, kai šį žodį,, breketai“ išgirdau, pradėjau galvoti kaip čia jį įsiminus, nes jei tik suvėluosiu, ilgiau pamąstysiu apie ką kitką, ar su kuo nors pakalbėsiu, tai būtinai užmiršiu. Visą laiką man taip būna, prarandu svarbius žinojimo dalykus. Pirma mintis toptelėjo – iškart užsirašyti; kai išlipsiu, popierius ir rašiklis visada su manimi. Bet kol išlipsiu galiu užmiršti. Griebiausi dar vieno patikimo kaip raštas būdo:,, breketus“ mintyse sugretinau su panašiausiu žodžiu, kurį atsimenu nuo vaikystės – su žodžiu,, brikètai“. Tėvas krosnies kurui Jakiškės baloje kasdavosi durpių, vėliau jų, durpių, atsirado ir pirkti – supresuotų į plyteles, kurias vadindavo,, briketais“ (prancūzišku žodžiu). Atrodė jos kaip dabartinės mažosios šaligatvių plytelės apipjautais kampais. Manau, ir dabar yra jų pirkti, padėjusių man neužmiršti naujo žodžio būsimam žodynui – žodžio,, brèketai“. Gal ir apie tėvo durpes kada nors žodį pratarsiu atskirai nuo šio karto; ir ištaisysiu šį gražaus paveikslėlio netikusį palyginimą.
                        2015 m.











„Ką? “
Fakteliai
„Ką? “ – dažnai manęs perklausia pašnekovas, vaizduodamas kad jis nenugirdo ko aš jį paklausiau. Pavyzdžiui, aš paklausiu kiek dabar valandų? “ (juk neklausiu „Ar neprišlapinai tualete pro šalį?), tai iškart klusteli: „Ką? “. Būna tokių mano pašnekovų. O kai vienam nepažįstamajam prieš keletą metų namo pargrįždamas, pasiūliau savo lankstinuką „Kas čia parašyta yra tiesa“, tai ir jis, jau norėdamas tekstą paimti, garsiai paklausė: „Ką?? “. „Šitą! “, – atsakiau jam, lankstinuką net pakratydamas. Tai išgirdęs jis persigalvojo, ranką nuleido, pasakė „Ne! “ ir nuėjo neatsigręždamas.
Man baisu ir prisimint tuos savo „Tiesos... “ dalijimus, nes juos dalinu ne iš džiuagsmo o iš sunkių kankinimų norėdamas iš kankinimų išsigelbėti. O vieną pašnekovą nuo vis besikartojančio „Ką? “, kurį jis sakydavo vos man prabilus, atsisifutbolinau sakydamas, labai rimtu, dirbtinai kiek galint nuoširdesniu tonu: „Žinai ką: tau teikia pas klausos gydytoją užsirašyti, labai daug nenugirsti ką sakau. Po kiekvieno mano sakinio jis vis „Ką? “ ir „Ką? “ pasako. Kai pasiūliau jam ausis pasitikrinti, tai tą savo „Ką? “ kartoti man liovėsi.
Vilniuje, 2015 m.


































Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius. Telef. 861399523






Maitinasi mano galva

Realija

Kai dokumentuotoje novelėje „Apgavai! “ parašiau, kad bangomis mano net ir valgymą gaujelė gali pratęsti, tai, kai šią novelę išplatinau, jie pradėjo šitokį „pratęsimo“ poveikį man įjunginėti kasdien: kai valgydamas išgeriu sau įprastą pakelį pieno, įjungia norėjimą išgerti dar ir kitą pakelį, kad ir antrą išgerčiau; ir kad suvalgyčiau dar antra tiek (pavyzdžiui, bulvių), kiek suvalgiau, norėjimą įjungia. Kartais tokiam poveikiui paklūstu (nesinori jausti alkį), bet dažniau ne, taip sveikiau.
Bet svarbiausia čia toksai dalykas – tai principas, kuriuo jie vadovaujasi (ši nusikaltėlių ne gauja, o gaujelė): ką aš pasakau, ar mintyse (sau pačiam!) nutariu, jie tuo ir pasivadovauja visokiam naudojimesi manimi, pasinaudoja manęs psichologiniam naikinimui (kažkada, prieš daugelį metų, yra man sakę: mes tave užgraušim tavo paties žodžiais). Pavyzdžiui, duoda temas, „medžiagos“, medijai (kad ir kokių nors detalių iš mano gyvenimo orbitos). Iš tikrųjų yra taip, kaip Andrius Mamontovas dainoje seniai yra pasakęs: ko bijosi, tai ir bus. Pavyzdžiui. Parašęs tekstą „Invazija į mano tekstą“, labai bijojausi, kad jie neįsiskverbtų į mano tekstą. Netrukus kaip tik tai ir įvyko: elektroninėje knygoje „Ave, crux! “, kuri antikėgėbistiškiausia, ir kurią tęsiu, jie, labai sudėtinu būdu, ištrynė skyrelį „Mintyse kildavo ir palyginimų“.
Buvo daug panašaus į šį veikimo atvejų, bet jų neužsirašiau, todėl dabar neprisimenu. Jei prisiminsiu (manau, prisiminsiu), tai užrašysiu, jeigu laiko bus. Argi gali būti tai neįdomu, kas negirdėta, o yra tikroviška. Šis nusikaltimas (manęs naikinimas) toks nors pirmas, bet ne paskutinis, nes aparatūra, kuria mane bangomis kankina ir mintis seka, neišnyks iš KGB nusikaltėlių nuosavybės ir vartojimo. Daktaras (kuris galėtų padėti teisėsaugininkams šią aparatūrą iš nusikaltėlių buveinės atimti) sykį kam sakė, kad KGB egzistuos ne mažiau kaip tūkstantį metų, maždaug šitaip. Ir pats panašiai numanau, tik ne tiek toliaregiškai.

2015. VII. 11











Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius. Telef. 861399523





Manęs kankinimų (bangomis) kronika:

2015 metai

Birželio 8 dienos ryte buvo įjungę (vienoje kojoje) mėšlungį.
Dirbtine sloga nusikaltėliai vargino (birželio mėnesį) net ir naktį iš 10 dienos į 11 dieną (nebūna tokiomis dienomis šalta, kad sloga sirgtum!, o aš sloga, protarpine, „sergu“ jau maždaug ketvertą metų). Birželio 18 dieną labai sunkia dirbtine sloga vargino, ir atėjusią naktį vargino, ir 19 dieną vargino. Sunkiuoju kankinimu, sunkia kankinančia būsena vėl pradėjo kankinti birželio 20 dieną popiet. Birželio 20 dieną KGB, visrakčiu atsirakinę mano butą ir mano kambarėlį, pavogė ant stalo buvusį mano tušinuką.
Birželio 27 ir 28 dienomis (tai buvo šeštadienis ir sekmadienis) KGB gaujelė kankino mane skausmu krūtinėje, širdies plote. Vakare buvo įjungę dar ir kojų skaudėjimą. Atėjusią naktį visai mažai beleido pamiegoti, vargino dirbtiniu dusinimu (kvėpavimo apsunkinimu). Sekančios 29 dienos naktį – taip pat. Pradėjau plačiai siuntinėti žiniasklaidos institucijoms (ne tik LRT radijo Studijai) elektroninius laiškus apie tai, kad šitaip kankina, prašydamas, kad paskelbtų eteryje, jog kas nors kankintojus ir jų buveinę išduotų teisėsaugai, matyt, todėl kankinimus pasunkino.
Liepos 3 dienos vakare buvo įjungę dirbtinį kojų skausmą. Liepos 4 dienos naktį beveik neleido pamiegoti. Liepos 5 dienos vakare įjungė dirbtinį kojų skaudėjimą (skausmas ir skaudėjimas – sinonimai). Visa tai daro KGB srutų gaujelė, kankinimus įjunginėja bangomis (gaujelės buveinė yra Vilniuje). Vėl įjungė – nuo liepos 8 dienos – kalbėjimo (žodžių kartojimo man ausyse) mašiną. Nuo liepos 10 dienos KGB srutos dirbtinę slogą pradėjo įjunginėti sunkesnę, ir ilgesniems laiko intervalams. Užeinu „Vagos“ knygynan (Gedimino pr. 9), kuris su kavine ir foteliais, ir vartau puošnius kelionių vadovus po Europos šalis; kiekvienąkart šiuo atveju įjungia kankinantį mieguistumą, kaip, pavyzdžiui, įjungė ir šią, liepos 10 dieną; tenka užversti knygą ir keliauti namo, arčiau lovos. Liepos 11 diena: jau penkta diena įjunginėja KGB srutos ir skausmą smilkinyje (šis dirbtinis skausmas labai skausmingas, kaip trišakio nervo uždegimas). Liepos 12 dieną kankina vargina mane KGB srutos dirbtiniu slogavimu (kaip ir vakar). Liepos 13 dienos vakare kankino KGB srutos dirbtiniu kojų skausmu (matyt, keršijo už tai, kad priešpiet šią dieną daug kelio Vilniaus mieste nukeliavau pėsčias, kažkokiai merginai priekyje manęs vis einant kaip kokiam kelrodžiui; taip darosi jau labai seniai, kiekvienais metais; kartais įniršęs pasivydavau ir užlipdavau tokiam vedliui ant kulnų, tada ji pasitraukdavo į šoną artimiausiame skersgatvyje, o viena, šitaip netikėtai pasivyta, šūktelėjo: „Kietas! “). Liepos 19 d. pradėjo vėl įjunginėti dirbtinę slogą ir dirbtinį nosies užgulimą bei dirbtinį čiaudėjimą. Šiuomi vargino ir atėjusią naktį, pamiegoti beveik neleisdami. Prieš rytą vyriškis iš kankintojų buveinės dar palinkėjo man „Sėkmės! “. Gal tai buvo ir nepasityčiojimas, bet iš jų man tereikia tik vieno dalyko: kad nekankintų bangomis. O jeigu daugiau, tai kad ir minčių nesektų. O daugiau nieko. (Nuo liepos 14 d. esu kaime, pasiekia kankinimais visur; maniau, kad jau nebekankins kai kaiman gyventi išvažiuosiu, juk yra man sakę, patariamuoju ir direktyviniu kalbėjimu, kad iš Vilniaus išvažiuočiau; net vienoje ir dainoje (vyriškio dainuojamoje) sakoma: Tu gyveni šiame mieste – aš myliu tave; KGB savo veikimą ir „meile“ vadina).
Labai daug kankinimų neužrašau, nors kankina jais, vienokiais arba kitokiais, kasdien ir kasmet. Ir todėl neužrašau, kad kiek gi aš begaliu užrašinėti, kai tuo nieko nelaimiu, o netgi atvirkščiai! Ir dėl laiko stokos neužrašau, bet ypač todėl, kad niekas nuo to nesikeičia – kaip kankino, taip kankina, nors dabar, kaip sakiau, jau kaime gyvenu. Kasdien ir SMS žinutes Žinių radijui ir Marijos radijui siuntinėju (tik jų telefono numerius teturiu), kad eteryje paskelbtų prašymą išduoti gaujelę teisėsaugai, nors manau, kad tokios nė teisėsaugos tikriausiai nėra, kuriai būtų galima gaujelę išduoti. Žinutėje kaip kankina parašau tiek teksto, kiek joje telpa. O štai šį rytą, maždaug nuo 4 valandos taip pat ir dirbtiniu, labai skausmingu galvos skausmu, mano laimei (tiesa, laimei nedidelei) skausmą protarpiais ir išjungia priklausomai maždaug nuo to: jau nusišlapinau aš, ar dar ne. Bet jie nusikaltėliai politiniai ir visokie mano „šlapinimąsi“ yra jiems tik priedanga jų smirdėjimui ir parazitavimui ant mano kūno pateisinti – argi jie užmokesčio negauna už tai, kad mane kankina (20 metų)! Manau, kad užmokestį gauna gana nemažą, ne 600 buvusių litų per mėnesį, nes nusikaltimas, kurį jie prieš mane vykdo, yra labai sunkus ir už mažus pinigus šitaip nusikalsti jie nesutiktų (liepos 26 diena – Šv. Onos atlaidai Lazdijuose, per kuriuos kažkada praeityje Juozas Glinskis, bažnyčioje Mišių man beklausant, sunkų kankinimą kankinančia būsena įjungė net trims dienoms; išgulėjau tas dienas kaimo lovoje; tarp kitko, ne toje lovoje, kurią mano tėvas savo rankomis padirbo, bet ir joje sunkiai kankinamam teko daug dienų ir naktų išgulėti). Liepos 27 dieną kankino dirbtiniu galvos skausmu, dirbtiniu slogavimu ir čiaudėjimu. Slogavimą buvo įjungę ir praeitą naktį. Liepos 28 dienos naktį daug kankino intensyvia sloga. Vargina šia keista (bet, vis dėl to realistine), nežmoniška sloga be pastebimo slogavimo ir rytui išaušus, ir dieną, kuri, beje, apsiniaukusi. Saulė, girdėjau, kai pasens, taps karštesnė, tad iškepsime Žemės rutulyje (seniausiai mirę būdami), jei nepersikelsime į kitą planetą. O visiškai ji užgęs po 5 milijardų metų, nes nėra nieko amžino, kaip sakė kažkuris Antikos, ar vėlesnis, filosofas, viskas kinta. Ir KGB srutoms galas ateis. Palyginimui: vabzdžiams, kuriuos matome gintaro inkliuzuose, yra 50 milijonų metų (o ir šiandien jie tokie patys, pavyzdžiui, skruzdės, nuolat, dieną ir naktį, kraunančios savo miestą).
Pastarosiomis savaitėmis gaujelė vėl įjunginėja, mano laimei ne kasdien, ir „trišakio nervo skaudėjimą“, t. y. skaudėjimą smilkinyje. Nesistengiu dėmesio atkreipti nei kuriame: kairiajame ar dešiniajame, nes ikšiol ignoruoju šią smarvę (tuos, kurie bangom mane kankina; maldavimais neišprašiau kad nekankintų ir kad amnestuotų, nors maldavau net daugiau, negu keletą metų, kasdien maldavau).
_______________















Jonas Baranauskas



Milestiba niekad nebaidzas

Etiudas

Turėjau nelaimės tarnauti rusų, arba sovietų, kariuomenėje. Dažniau ją vadina sovietų kariuomene. Tai labai seni laikai, 1971 metai, bet aš juos atsimenu. Atsimenu Dobelės miestelį, kuriame buvo garnizonas. Kas vakaras šį dviejų tūkstančių kareivių pulką išrikiuodavo aikštėje, tikrindavo ar nei vienas nepabėgo. Tarnyba ten buvo tokia sunki, kad laikas nuo laiko, tai vienas, tai kitas kareivis pabėgdavo. Tada visas pulkas šukuodavo mišką ir apylinkę ir bėglį dažniausiai pagaudavo.
Dabar miestelį vadina Duobele. Bet abu pavadinimai primena lietuvių kalbą, kadangi ji labai gimininga. „Lietuvių ir latvių kalbos yra tikros sesės“, – sakė Kazimieras Būga. Šiame garnizone, kariniame miestelyje buvo tankistų mokykla, kurioje buvo mokomasi pusę metų. Pastatai buvo tokie kaip Šiaurės miestelyje Vilniuje ir pats miestelis buvo panašus, tik vilniškis buvo daug didesnis. Duobelėje, iš tikrųjų, buvo ne tankistų, bet muštro mokykla.
Joje aiškino tankų sandarą, veikimą. Bet pačių tankų miestelyje nebuvo. Mokytis jais važinėti eidavome į tankodromą. Išėję pro metalinius karinio miestelio vartus, pasukdavom į dešinę. Eidavom pėsti, rikiuotai visas būrys. Maždaug trisdešimties žmonių. Kairėje pasimatydavo žemai prie upės stovini pilis, pilies liekanos primenančios, kaip vėliau pamačiau, Naugarduko ar net Medininkų apgriuvusias pilis. Latvių Duobelės pilis stovi žemai, neregėtas man dalykas. Visos pilys statomos ant kalno. Šalimais Venta, jeigu ten Venta, lengvai perbrendama, o gal jau ir išdžiūvusi. Jos dar ir tėkmė lėta, todėl žolių pilna priaugusi. Ventspilio pilis, kurios tik vardas, tai tikrai prie Ventos stovi, ten taip pat buvo rusų armijos garnizonas.
Iki tankodromo reikėjo eiti apytikriai šešis kilometrus. Nuobodusis kelias buvo sunkus ir dulkėtas. Visakas – rikiuotėje ir aplinkui – buvo nyku, nuobodu ir kasdieniška, atrodė slegiančiai ir nepakenčiamai, ir nepakeičiamai. Bet kairėje pusėje pasimatydavo senos kapinės. Kelias į tankodromą nėjo labai arti jų. Aš visą laiką iš toli jas apžvelgdavau. Prisimenu vartus. Vartai mediniai ir jau gyveno paskutiniuosius savo laikus, rodės, vos laikosi. Ant aukštyn į dangų iškeltos medinės „stelos“ kaip didžioji A raidė. Ant šios „staktos“ buvo užrašyti latviški, man nesuprantami žodžiai: „Milestiba niekad nebaidzas“. Jų nesupratau nė vieno žodžio, bet visus įsiminiau ir kareiviai latviai man juos išvertė: „Meilė niekada nesibaigia“.
Šitaip pirmąsyk pramokau latviškai.
Šiuos žodžius, po 45 metų, radau ekumeninėje Biblijoje lietuviškai.
Sakinys „Milestiba niekad nebaidzas“ yra iš Senojo Testamento, kurį, kaip ir Naująjį, rašydavome mažąja raide.

2015. I. 9
______





Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius. Telef. 861399523



Plentas į Seinus... ir į kažkur toliau

Arba Toli nuvingiuoja kelias...
Arba Šviečiantis plentas

Novelė

Aš taip aiškiai nežinojau, kad mano paplentėje taip grioviuota ir primėtyta šitiek visokio „turto“. Gyvenimo paplentėje. O ir plentas nežvyruotasis! Keliauninkams ir mašinoms jis yra tiek arti nuo mano tėvų sodybėlės, kad net dulkių atskrieja sunkvežimiui, pilnam rąstų, pravažiavus, jeigu vėjas į mus. Kad plento paplentėje nepatrauklu būna, pamatom ne kartą. Štai, sakau, mano tėviškėje yra gražus žvyruotas kelias arba plentas, gražus ir dėl to, kad neasfaltuotas, o rankiodamas iš jo pagriovių nuobiras ir nuolaužas, bei nuošliaužas nuo „gruzovikų“ kėbulo, galėtum vasarai namelį pasistatyti. Bet žvyrkeliai tuoj pasidarys deficitas ir nei akmens skaldyklų nereiks, nes argi jos dar neužpila suskaldyto akmenėlio ant nežvyruoto kelio? Matydavau akmens skaldyklą vos pervažiavęs Nemuną, kai iš Alytaus į Vilnių važiuodavau „pazu“ arba „lazu“ – tokie autobusai; „lazas“ kur kas geresnis, jo ir išmetamųjų dujų į saloną mažiau patekdavo ir minkštesnis buvo. Akmenskaldėje skaldomi akmenys taip tratėdavo ir dundėdavo, kad ir ūžiančiame, klebetuojančiame autobuse girdėti buvo, o pats skaldymas buvo dokumentinio filmo vertas; filmo verta buvo ir krūva akmens skaldos – maždaug kaip mažoji Cheopso piramidė ar netgi, mažų mažiausiai, cukrinių runkelių kūgiui prilygdavo, kuris kas rudenis Alytuje, prie geležinkelio bėgių išaugdavo kelionei į Kapsuko cukraus fabriką ir t. t. Akmenskaldė galėtų ir minčių skaitytuvą, kuriuo mano mintis seka, sutraiškyti, kaip ir visą aparatūrą, kuri kankina bangomis. Bet metalą, mačiau, labai gerai sulamdo senų automobilių traiškytuvai (turbūt ne plastmasinė manęs kankinimo įranga!).
Išėjau iš rašto, tad vėl į plentą pargrįžtu, kuris namo mane parveda iš miesto pargrįžtantį. Iš mano tėvonijos plento visas šis ir pasakojimas išeina. Nuo to plento atsiskiria ir keliukas į tėvų sodybą, atvedantis iki pat visada tvarkingai nušienauto kiemo – kiemas atrodo nukirptas maniera „boks“, arba lietuviškai sakant, „ežiuku“ būna pakirptas. Išsiskiriant keliukui iš baltojo plento, pakelės griovys visą laiką būna kuo nors pažymėtas: ar lentgalys numesta ar net rąstas, ar padanga numesta, nulaužta šaka ar netgi visas medelis, o kur bepažvelgsi žybčioja skardinė nuo alaus ar butelis buvusio vyno, kurį sovietmečiu vadindavo „rašalu“. Gal, kaip sakiau, vasarinė ir trobelė iš tų tuščių skardinių pastatytum, kurių sovietmečiu tik už sertifikatus galėdavai nusipirkti, o laikydavosi jose alus nesugesdamas rekordiškai ilgai. Mat retą produktą gavęs iškarto jo neišmauki, bet ir kitiems laikai parodyti. Didelė prekybos naujovė buvo, kai alaus skardinėse pirkti atsirado. Nepriklausomybės aušroje, laisvojoje rinkoje. Tada naujovės ėmė ristis kaip žirniai iš maišo, o skoningiau sakant, kaip kvepiančios kavos pupelės iš vis tokio pat maišinės medžiagos maišo. Tų maišų, žinoma, niekada per daug kas ir nepamato, nes parduotuvėje kava išfasuota gražiuose spalvotuose pakeliuose, o sovietmečiu, kas turėjo prieigą prie prekių bazės, kavos pupelių nusipirkdavo ir visą maišą. Tada ramus esi nuo grūsties eilėje visus metus, net jei ir sugenda kava nuo ilgo stovio maiše.
Kodėl tas plentas toks man šviečiantis, kaip ilga liuminiscencinė lempa atrodo! Ar aplink žaliuoja, ar javai žali ar pageltę – plentas visą laiką šviesiausias. Ypač pasiryškina jis savo baltą juostą saulei leidžiantis. Visakas tamsėja, o baltos plento dulkės, akmenėliai, jomis apsinešę, švyti kaip pusbrangis akmuo. O, kaks būna puikus plentu ėjimas namo, kai dangus jau sutemęs! Plentas pats žibina kur eiti, balina nesibaigiančią juostą, kuri akims baigtinė naktį būna tik labai sutemus, sutamsėjus. Nesuprantu, kur kelyje ta šviesa imasi, naktį apšviečia kaip su žibaline liktarnia visą kelio paklojimą. O taip sutemti, kad kelio išvis nesimatytų, niekad nesitaikė. Kad ir labiausiai sutemtų, tuo žvyruotu plentu pareisi. Net ir neskubėdamas, nes jis neužges niekad, o aušra jį dar aiškesnį parodys.

Nepamirštu, bet ir atkartoti nemoku, ką šiame plente mačiau 1973 metų gegužę, kai visi paukščiai švenčia savo tuoktuves ir pavasarį. Aš ką tik buvau grįžęs iš kariuomenės ir buvau greitesnis už vėją, vikresnis už žiogą, o nekantrus – kaip nuogas į dilgėles... Tarnaudamas, o tarnauti buvo sunku ir nyku, – nykiau, negu būti psichatrinėje ligoninėje jon per prievartą atvežtam, – iš kitų kareivių gavau vienos panelės adresą ir parašiau jai laišką; susipažinau. Ji man atrašė ir dar nuotrauką į vokelį įdėjo. Apsidžiaugiau, kaip atostogų gavęs. Bet šiame džiaugsmo laiškelyje radau žinią, jog ta mergaitė... yra mokytoja; mokytoja tos mokyklos kurią vos prieš keletą metų aš buvau pabaigęs. Mokyklos baimė kažkokia įtempta, „kultūringai atrodanti“, manyje dar buvo išlikusi ir aš labai jaudindamasis rašau jai, mokytojai, laiškus į jos kaimo mokyklą. Ji buvo Natalija. Tai gal koks itališkas vardas, kuris vadinasi Natali, kaip iš Aurelijos padarytas vardas Auksė. Ji buvo lietuvaitė, kaime visos lietuvės (ir Kudirka būtų buvęs patenkintas tokiomis jos ir mano vedybomis). „Miela Natalija, – rašiau laiške jai, – mane džiaugsmas apėmė Tavo laiškelį akimis ir širdimi godžiai skaitant, skaičiau kaip ištroškęs, o labiausiai prikišau nosį prie laiško ten, iš kur paaiškėjo, kad ir aš tą pačią mokyklą su baigęs, joje mokiausi, kurioje dabar Tu mokytojauji. Bet nuotraukoje Tu jaunutė ir už mane jaunesnė, todėl išvaikyk, laiškais išvaikyk, iš manęs mokyklišką baimę, kad aš nė vienu savo žodeliu tavęs nebijočiau. Nes kol kas neturiu pakankamai drąsos Tau nei rašyti kaip sau lygiai, o bendrauti su Tavimi man labai norisi, ir, žinoma, labiausiai norėsis, kai iš kariuomenės grįšiu.

Atėjo ir šis laikas, laisvės laikas, pats nuostabiausias visuose mano dvidešimt vieneriuose mano gyvenimo metuose, kuriuos buvau nugyvenęs: atėjo demobilizacija. Išrikiavo mus „dembelius“ karinio Šiaurės miestelio aikštėje, lagaminus sau prie kojų pasidėjom, juos atlapojome ir karininkas prabėgšmais peržiūrėjo ar neišsivežame į laisvę kokių nors „negražių“ dalykų „negražiu“ pavidalu – sakykim, kortų su visai nuogomis merginomis. Jis tik pavartė maždaug kas trečią lagaminą, pasiknaisiojo jame, ir apžiūra baigėsi. Karininkai mums valdžios jau mažai beturėjo, tad ir rikiuotėje stovėjome ant kojos kokios norime, o ne kaip komandoje „Smirno! “. Bet tuo daiktų tikrinimo momentu komanda buvo, ir, be abejo, „voljno! “. Tai žodžiai, komandos, kurie, neskaitant keiksmažodžių, rusų kariuomenėje yra, sakyčiau, pirmutiniausios ir, suprantama, suprantamai rusų kalbos nei nemokančiam; kaip ir štai: „Strojitsia! “, – surinka visa gerkle seržantas ir visi kaip vienas, kaip iš ugnies, tiksliau sakant iš „kūrylkos“ (rūkyklos!) kas kaip spėjęs cigaretę užesinti tuoj išlekia išsirikiuoti priešais kareivines. O jei rikiuotėje bent kiek sujudėsi po komandos „Smirno“, tai tau seržantas riktektels net pursluodamas: „Čievo krūtišsia kak mandavoška! “. Šitaip būdavo seržantų tankistų pusmetinėje mokykloje latvių Dobelėje, miestelyje, kuriame yra išlikę viduramžių pilies griuvėsiai (ir kareiviškos kančios). Bet dabar aš stovėjau rikiuotėje, kuri buvo pati džiaugsmingiausia – dviejų (priverstinių) tarnybos metų paskutinėje. O tas žodis „dembelis“ reiškė, kad šitoks kareivis yra jau tarnybą bebaigiantis, per artimiausią demobilizaciją, kuri vyko kas pusmetis, bus demobilizuotas; ir turėjo toks „dembelis“ visiems jaunesniems kareiviams daug valdžios, kuri vadinama „diedovščina“. Koks pergyvenimas buvo išėjimas iš kariuomenės, galėčiau pasakyti Dostojevskio žodžiais iš jo „Mirusiųjų namų“: „Laisvė, naujas gyvenimas, prisikėlimas iš numirusiųjų... Kokia graži akimirka! “.
1973 metais grįžęs iš armijos namo, atrodė kad oru skraidžioju – tokios lengvos buvo kojos po sunkių „kerzavinių“ čebatų (aulinių batų, kurių brezentinis aulas iki kelienio, o apačia, neskaitant guminio pado, buvo odinė). Pievų spalvos, alyvų žydėjimo prisisotinęs tuoj plentu pėsčias patraukiau pas Natalija. Ji gyveno per penketą kilometrų nuo manęs; nuomavosi kambarį. Priėmė stalo vaišėmis. Bet daug nesigardžiavę išėjom keliuku pasivaikščioti – nuo jos namo iki plento ir atgal. Keliukas ėjo pamiške, o kitoje jo pusėje žaliavo javas, ar koks kitoks pavasarinio žaliavimo stebuklas, kasmet įvykstantis. Aš ją apkabinau per petį, o ji dešine ranka laikė manąją. Jos ranka buvo mergiškai švelni tarsi koks šildantis Kašmyro vilos šalis, reikalingas ir tada, kai šalikas reikalingas dar nebūna.
Mokėjau lotyniškų posakių. Jų rasdavau skaitydamas knygas, kaip štai ir šiandien, būdamas psichiatrinėje ligoninėje, į kurią mane per prievartą ambulansu atvežė 2015. XI. 12. Taigi čia skaitydamas knygoje radau posakį „Sanatus est“, kas reiškia „Išgydytas“. Išeitų, po 20 metų „gydymo“, visiškai tinka mano ligos istorijoje tai užrašyti: „Sanatus est“. Ir paleisti mane iš ligoninės namo.
Eilėraštukų Natalijai besivaikščiojat deklamavau, peržengęs drovumo Rubikoną. Nes mano kaime nebuvo literatūrinių vyrų, nei Rubikono, todėl kultūriniams dvasios pavyzdžiamas sakyti, o ne blevyzgas sakyti, drąsos reikia, kažkokio tarsi nevyriškumo reikia. Nemažai šios drąsos išnaudojau. Atmenu, kurio jau neatmenu, sakiau Natalijai maištingojo Borutos eilėraštį:
Laisvo vėjo valia ūžti,
Žalio šilo gausti,
Tai ir man negali niekas,
Gausti ūžt uždrausti.

Šis poetas kalėjime sėdėjo ir prieškarinės Lietuvos laikas ir pokariniais. Buvo iš turtingos šeimos, turėjo daug žemės, o jis prieškaryje vis tiek norėjo proletariato diktatūros.

Natalija kaip pakerėta gražių eilėraštukų ir posakių klausėsi visas labiau ir labiau prie manęs besiglausdama. O geresnio pripažinimo kaip šis, nei tikėtis nesitikėjau, nors tikėjausi net ir didžiausio apdovanojimo, bet neteko jis man. Labiausiai ją sužavėjo, o mane seniai jau žavėjo geriausias Gėtės, o gal ir visų vokiečių, eilėraštis Erlkionig, kurį vokiškai mokėjau visą, o dabar tik vos vos audioatmintyje išlikę:

Wer raitet so spät durch Nacht und Wind,
Es ist der Vater mit seinem Kind...

Šis eilėraštis, tai žiauri literatūrinė tragika, pergyvenimu, lyginant Džiuljetos ir Romeo dramą, yra dar ir tikroviškesnė.

Pas Nataliją, kaip jau aišku ir žinoma, nepernakvojau. Buvau dar toks jaunas, kad ir pasiprašyti pabijojau. Bet vaikštinėjom ir skirtis nereikėjo iki gilios nakties. O kai atėjo tam metas, aš užvėriau jos trobelės duris ir laimingas patraukiau namolio. Ėjau „šviečiančiu“ tuo čia minimu plentu nuo Seirijų ateinančiu, kuris tamsoje atrodė kaip ištiestas mėnulio paviršius. Pereini šiuo plentu ir pelkę, iš Natalės ar pas ją eidamas. Per pelkę ilgą ir labai žemą, kuri yra pačioje Šlavanto paežerėje. Kai aš eidamas namo nusileidau į paežerę nuo kalno ir priėjau tą pelkę, kaip miškas tankiai apsuptą alksnių ir krūmų, tai paukščių čiulbėjimo girdėjosi tiek, kad rodos jau nei nusileisti paukščiui nėra kur. Kaip Napoleono kariuomenę išgirdau čia paukščių. Ir visi giedantys. Grojo dainavo kiekvienas savo balsu, kiekvienas stengėsi kaimyną čiauškėjimu pralenkti ar nustebinti. Ši čiulbuonėlių armija buvo kvazisimfoninis koncertas miškelyje, kokį savo gyvenime išgirdau pirmasyk. Pelkėje pirmąsyk garsų stebuklą išgirdau! Ir štai ir dabar, praėjus 55-eriems metams, to koncerto nepamirštu, ir jo nenustelbė nei Džiuzepės Verdžio akademinės Mišios, Vilniuje, man ne kartą girdėtos. Solo partijas miškelyje giedojo nesuskaičiuojama gausybė giesmininkų, o Verdžio Mišiose gal tik keturi. Bet ir jie puikūs, ypač, kai balsais užtraukia galingai, su visa aistra. Gal kokią kosminę šventę tie paukšteliai šventė, kad taip gausiai, kaip visasąjunginiame partijos suvažiavime buvo susirinkę padiskutuoti kiekiekvienas devynbalsiu mecosopraninio čiulbesio balsu. Negalėjau neišgirsti Nataliją ir nuogą savo glėby turėdamas šių trelių (o kas tai yra mergina, žino kiekvienas, kuris jaunas buvo). Man jaunam rūpėjo labiausiai meilė, meilė ir tai merginai pas kurią ką tik buvau; be to paukščių čiulbesys jauną argi išvis gali sudominti, kai jam dar tik nuotykiai rūpi! Tačiau šis čiulbėjimas buvo toks įstabus, kad kelyje sustojau: šioje pelkėje, į kurią negrimzdau mintyse ir tik dėl to sustojau, svajojau ant plento stovėdamas, pasirėmęs į ten esančio tiltelio baltą atramą (kurią gal reiktų stulpeliu vadinti, nes ji nieko neremia, tik mane užsižioplinėjusį parėmė); sustojau, kad buvo gražu. Ir todėl sustojau, kad per tokią čiulbesio pelkę dar niekad nesitaikė nei eiti, nei dviračiu važiuoti. Klausiausi gerą pusvalandį, ir kaip dažnai man būna, save benuskriausdamas, nuostolingai per greit, t. y. per anksti pajudėjau namų link.
Dabar ta pelke kiek einu ar važiuoju, visada šlavantietiškų paukščių koncertą prisimenu, bet niekada jo neišgirstu. Tik atmintyje.
Bet tas plentas per alksnių girią Erlkionig, man davęs ir pats girdėjęs stebuklingą paukštijos koncertą, vertas paminėti savo buvusiu neperbrendamumu per tą pelkę. Sužinojau tai iš savo senelio Stasio, gimusio 1888 metais. Kelininkai, plento tiesėjai, niekaip negalėjo, vežimais veždami smėlį ir žvyrą, tos pelkės kelio tiesimui užpilti: kiek pila žvyraus, tiek per mažai, ir jau mato, kad kelio per pelkę jie nepadarys. Tada jie kreipėsi net patį į carą: ką mums daryti kelio į Varšuvą mes negalime pravesti, nes pelkė ties Šlavanto ežeru tokia bedugnė, kad jau žvyro aplinkui neliko, neturime kuo užpilti. Caras, būdamas žmogus nekavailas, atsakė: jei neturite kuo užpilti, tai užpilkite pinigais! Ir išvarė juos toliau kelią, o ne komunizmą, statyti ir „graždanką“ skaityti.
Žinoma, žymiausias plentas, tai Žemaičių plentas, bet jau turbūt daug kur žole užžėlęs. O Natalei siunčiu labų dienų! Nes kai pėsčias per tą paukščių čiulbėjimą parėjau namo, daugiau jos, deja, nesutikau. Tik panašią į ją Vilniuje kartą mačiau, o jeigu tai buvo pati Natalė, tai ikšiol gailiuosi, kad jos neužkalbinau.
Vilniuje, 2015 m. lapkritis,, Neieškok priešų“

Kai pačioje gaujelės buveinėje,, dirbo“ rašytojas Juozas Glinskis, neretai jis man sakydavo,, Neieškok priešų“. Argi aš jų kada nors ieškočiau. Niekada. Veikiau atvirkščiai.
Mat aš daug juos, lojikus ir kankintojus, keikdavau. Ir mintyse ir balsiai. Po mano išsikeikimo tiradų ir visokio jų niekinimo Glinskis ir pasakydavo,, Neieškok priešų“. Tai mane labai apramindavo. Keikti Glinskio aš niekad nenorėdavau ir net apsidžiaugdavau, kai jo balsą išgirsdavau, iš KGB bunkerio atsklindantį. Tai buvo vienintelis KGB gaujelės žmogus, iš kurio aš tikėjausi sau paramos. Tikėjausi todėl, kad buvau su juo pažįstamas iš (beveik) šešerių metų bendro darbo,, Lietuvos aido“ redakcijoje, kurioje jis buvo redaktoriaus pirmasis pavaduotojas, o aš korespondentas, jo pavaldinys. Mano rašinius spausdinti pasirašinėdavo būtent Glinskis ir jų ne tik neatmesdavo, bet netgi ir pagirdavo. Mūsų santykiai, nors jie buvo tik tarnybiniai, bet buvo labai geri. Todėl ir tikėjausi iš jo paramos, kai išgirsdavau jį esant KGB gaujelėje. Mintyes aš jį vadindavaiu net Trojos arkliu KGB gaujoje, ir bijodavau apie tai prasitarti bent kiek garsiau, kad jo sėbrams jo neišduočiau. O čia, kaip vėliau ima rodytis, jis yra gaujelės netgi vyresnysis.
Štai jis man sako neieškoti priešų, todėl aš darausi daug pakantesnis gaujelei ir atlaidesnis jai. Manydamas, kad Glinskis ten, gaujelėje ir buveinėje, veikia tikrai mano naudai, kažkiek mano naudai. Be to, kiek pažinau jį redakcijoje, jis nebuvo kėgėbistiškas. Todėl kai pirmąsyk išgirdau jį kalbant man nuotoliniu būdu, tai man buvo pats didžiausias mano gyvenimo akibrokštas. Tarp didžiausių mano priešų – yra Juozas Glinskis! Nors tie priešai man priešai tik todėl ir tik tiek, kiek jie patys pasirodė, kad tokie man yra. Tiek, kiek jutau jų persekiojimo. Kaip žinia, kas tvoja tau pagaliu, ar kuo sunkesniu, nekaltai arba nežinia už ką, tą ir pavadini savo priešu.
Beje. Kai neatlaikęs persekiojimo ir Glinskio nuolatinio pjovimo manęs žodžiais, ėmiau garsiai jiems sakyti, kad gaujelėje pas jus yra rašytojas Glinskis, tai jie mane pataisė, kad jis yra ne rašytojas, bet dramaturgas. O kai ėmiau grasinti, jog šitai (Glinskį esant gaujelėje) skelbsiu ne tik gaujelei, bet ir plačiau, netgi teisėsaugai, tai Glinskis man pagrasino:,, Tik šnipšterk! “. Kurį laiką užtilau, bet praėjus meteliams kitiems vis dėlto sakyti pamėginau ir tebemėginu, bet kol kas nieko tuo nelaimiu. Ir tebeseka, ir tebekankina vis tiek. _______________________________________
2013 metai.

























Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės „Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius. Telef. 861399523,, Nepamatysi savo draugų! “

Esė,, Nepamatysi savo draugų! “, – sakė man eteriniu kalbėjimu vyriškis iš KGB buveinės 2013 metų gale. Nustebau dėl tokio draugiško sakinio. Mat išėjęs iš darbo Institute, užimaukšlindavau žieminę kepurę ant akių, pasikabindavau ant kaklo terbą su knyga joje ir žigsniuodavau, nuleidęs akis į Vilniaus centrą, galvą nuleidęs kad tik kelią matyčiau po kojom. Būdavo sniego, ir šalta, eidavau ir pėsčias ir troleibusu pavažiuodavau. Nueidavau į miesto valgyklą, o paskui eidavau į Arkikatedrą rašyti į tą sąsiuvinį, ką gaujelė iš manęs išdarinėja, kaip kankina. Tiesa, rašyti pirma eidavau į parduotuvę šalia Gedimino prospekto „Gedimino 9“, ten daug rašymui ir kavai staliukų. Bet kai gaujelė įjungdavo (vos pusę straipsniuko parašius) kankinimą bangomis, tai bėgdavau rašyti į arkikatedrą; šviesos ten užtekdavo, arba užžiebdavo lempas, kurios gaila kad nėra žvakės. Bet gal, beje, pasakysiu, kad toji parduotuvė „Gedimino 9“, šalia Kudirkos paminklo, tai buvęs CK (šitaip vadinosi Maskvos padalinys – LKP; tai Lietuvos komunistų partijos komitetas, kuris buvo aukščiausia valdžia Lietuvoje, (gal tik KGB išskyrus).
Taigi nuleidęs akis eidavau į miesto valgyklą vienam karštam patiekalui suvalgyti, kurių skaniausi būdavo kotletai ir žinoma cepelinai; bet kas tam mano skilviui du cepeliniukai! Nors jau ir nuo dviejų tapau per storas, kelnių platesnių prireikė „Humanoje“ pirktis, o panelės tuokart bandė patikrinti at tikrai „triusikų“ nenešioju.
Tai va kokius bjaurius dalykus bjaurus bjauriai aprašinėju. Tais laikais aš eidavau nuleidęs galvą ir nematydamas ne vieno prasilenkiančiojo veido, o tik jų siluetą bei pravažiuojančius „ambulansus“ ir policijos mašinas. Daug eidavau Gedimino prospektu, kuriame žmonių tik nebent anksti ryte nebebūna. Tai va. Man einant nuleistom akim Vilnius centru vyriškis iš KGB buveinės man pasakė: nepamatysi savo draugų šitaip į žemę žiūrėdamas. Tikrai tai buvo humaniškas žmogus, humanišku net ir balsu man tai jis pasakė, ir nemanau, kad toksai kaip jis galėtų įjungti manęs kankinimą bangomis. Kankinimų įjunginėtojai, mano įsivaizdavimu – bjaurūs ir šlykštūs. Ir bjauriai (ne pasibjaurėtinai), sunkiai nusikalstantys.

2015 m.








Jonas Baranauskas



Nežinau kaip kankinimų išvengti


Vieni iš juokingesnių žodžių, kuriais jie mane ėdė svaidydami juos nežinia iš kur (iš savo buveinės Vilniuje), plakė mane baisiau, negu botagu ar rykšte, tai buvo žodžiai „Aš ruda“.
Buvo šitaip. Naktį mane bangomis pažadino dar tamsoje ir tuoj pat įjungė kalbėjimo mašiną. Buvo trumpų naktų laikotarpis. Jie kartojo savo žodžius, bet pasigriebdavo žodžių ir iš mano minčių, nes jas sekė. Šitaip iš mano minčių pasigavo ir žodelius „Aš ruda“, nežinau kaip mano mintyse atsiradusius. Vos šiuos žodelius kalbėjimo mašina pradėjo kartoti, vyriškis iš KGB buveinės man šūktelėjo: „Kulka! “. (Tai reiškė, manau, jog man kulka bus, jeigu aš pažiūromis esu rudas; ta pačia proga pasakysiu, kad esu vyras, už prasivardžiavimus nepykstantis.).
Nors rankas buvau nuleidęs visiškai, ir kartodavo man į ausis jie žodžius kokius tik norėjo, bet retkarčiais žodžius, kurie savo reikšme labai dirginantys, aš pakeisdavau. Tai padaryti būdavo labai lengva: mintyse ryškiau kokiu nors žodeliu pagalvoju ir jis atsikliūva kalbėjimo mašinoje vieton buvusio, pradeda jį be perstojo kartoti. Ypač greit išmesdavau tautinę nesantaiką kurstančius žodelius, nes pasitaikė ir tokių, tik pamiršau kokių. Jau nemažai laiko kai ir žodžių kalbėjimo, žodžių kartojimo mašina žodžių beveik nekartoja. Bet atsiima „algas“ kitkuo, pavyzdžiui, kankindami blogąja savijauta.

2016 m. sausis
____________























_______________

Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43, bt. 11, Vilnius. Telef. 861399523










Nori mane sugraužti

Realija

Kalbėjo mašina plaka mane žodžiais, kartoja man juos į ausis, nors atrodo tarsi tiesiai į smegenis:,, Tu gyvate! “,,, Tu gyvate! “,,, Tu gyvate! “,,, Tu gyvate! “.... Aš dirbu darbe su kompiuteriu, o jie kartoja man šiuos žodžius, baudžia gal malonumą jausdami. Baigę šį, ima kartoti kitą žodį. Mat aš jiems mestelėjau frazę, kad jie yra organizuoti nusikaltėliai – KGB gaujelė; Todėl jie gyvate mane pavadino ir pradėjo kartoti kalbėjimo mašina:,, Tu gyvate! “,,, Tu gyvate! “,,, Tu gyvate! “,,, Tu gyvate! “... Aš joks gyvatė, tai tik atsakas nusikaltėliams, tik gynimasis nuo tų, kurie turėtų kalėjime atsėdėti, nes jie ir kankina kankinančiomis savijautomis, dirbtiniais skausmais ir pan. Paprastai darbo metu, dirbdamas kompiuteriu aš į jų žodžius, kuriuos kartojo, nekreipdavau jokio dėmesio. Bet kai įjungdavo sunkios savijautos būseną, tekdavo dėmesį atkreipti ir ištarti „Mirsiu“... Tada jų klabėjimo mašina, pasigavusi šitą žodį, pradėdavo kartoti: „Mirsiu“. Bet tokį žodį jiems kartoti, matyt, nelabai tiko, todėl šio žodžio galūnę redukuodavo ir likdavo tik rusiškas demagogiškas žodis „mir“: „Mirsiu“, „Mirsiu“, „Mirsiu“, „Mirsiu“, –,, mirs“, „mir“, „mir“, „mir“, „mir“, „mir“, „mir“... Ir taip kokią valanda iki kito žodžio.
Kartą, kai buveinėje dirbo Juozas Glinskis, jam ir jo sėbrams pasakiau, kad jie nori mane taip sugraužti, kad tik kaulai liktų ir pradėjau dažniau šiuos žodžius jiems sakyti, į jų į visokius žodinius demagoginis puolimus šiuo sakiniu atsakinėti. Bet Glinskis patarė šių žodžių geriau nesakyti, o be to jie, mano žodžiai apie graužimą, ir man pačiam atrodė netinkantys ir neestetiški savo asociacijomis.

2016. I. 1

_______










Jonas Baranauskas



„Nu ir bjaurybė! “

Realija

Kažkada šitaip buvo kaip užvardintas šis „žanras“. Jei nors kiek konkrečiau, tai... buvo tada, kai KGB buveinėje, „dirbo“ vien tik merginos. Vieną visą jų „darbo“ dieną aš apie nieką daugiau negalvojau, kaip tik apie tai, kas yra joms tarp kojų. Dar nesenas buvau, tad ir rūpėjo tai, amžinai alkanam kaip tam dainininkės P. katinui. Negana to, kad visą dieną apie tai galvojau, tai dar ir kalbėjau apie tai visą dieną sau panosėje: jos visos turi putes, tokios jos visos, turi putes sau tarp kojų, visos be išimties turi putes...
O tą dieną – kaip vakare jos man pačios leido suprasti – pas jas buveinėje ilgai buvo, dienavojo kažkoks svarbus svečias (ar viešnia), kažkoks „gran žanr“, ir viską matė, sužinojo ką aš galvoju ir šneku. Merginoms, nuolatinėms buveinės darbininkėms, matyt, gerokai nuo to (kas iš manęs girdėjosi ir matėsi) kaito ausys, gal ir koks nors melas paaiškėjo, nes vakare jos, pačios juokdamosios, išvadino mane bjaurybe: Nu ir bjaurybė tu, Jonai, – sakė jos.
2015 m.
______________________



















Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43, bt. 11, Vilnius. Telef. 861399523





Pabirumai

Esė

Antai sovietų laikotarpio mano antikėgėbistinio ir antisovietinio eilėraščio,, Man patinka“ atgarsius televizijoje išgirdau, o kitu kartu taip pat pamačiau, dar net 2011 metais.
Niekas garsiai nesako, kad KGB veikia panašiai kaip ir veikė, tik estradinėje dainoje išgirdau:,, Mielas brolau, viskas kaip anksčiau“. 2012 m., vasaris.
Drausminu save visame kame – kad tik KGB mane amnestuotų, kad tik bangomis taip smarkiai ar net ir nesmarkiai nekankintų.
Žmonės, kurie neatsitiktinai migruoja aplink mane, veikia labai slopinančiai ir aš dar labiau traukiuosi į atskirties ir nebendravimo kiautą. Kai kurie smirsčioja: prisideda prie ausies,, mobiliaką“ ir sako,, Gerai“ arba,, Viskas“, arba ką nors iš to, kuo gyvenu ar gyvendavau.
Dažnai manome ir maniau, kad visi praeities žmonės buvo tamsesni už mus. Bet tikrai ne. Štai kad ir statinių yra tokių, kokių nė dabar nepastato – Partenoną Atėnų akropolyje pastatė 500 metuose iki Kristaus. Jį graikai statė 15 metų, o,, Lietuvos“ viešbutį Vilniaus paneryje statė 20 metų. Daug tokių stebuklų pasaulyje yra. Literatūros korifėjai nepralenkė Aristotelio.
Pjautuvas žmonijai žinomas labai plačiai – ir nuo Rusijos iki Portugalijos. Ne vien sovietų herbe jis buvo aukštai iškeltas. Ir gražiosios lietuvaitės, ir gražiosios portugalės juo rugius kirto amžių amžiais. Beje, pastarųjų tautiniai drabužiai spalvingesni, labiau išmarginti negu mūsų, ir panašūs. Dar beje, ši šalis nepaprasta Kristupu Kolumbu, kuris pirmasis iš Europos nuplaukė į Ameriką, bet nepaprasta ir tuo, kad yra viena homogeniškiausių Europos valstybių – net 98 procentus jos gyventojų sudaro patys portugalai. Ir istoriją turi kaip graikai, Kristų menančią. Antai yra išlikusi Dianos šventykla (kolonos) Evoroje, statyta gerokai iki Kristaus. O kaip joje žmonės melsdavosi, niekas nežino. Tik Biblija maldas liudija. Joje ir,, Tėve mūsų“ užrašyta – paties Kristaus malda Dievui ir pasauliui.
O prancūzių, meilei sutvertų moterų, tautiniai drabužiai išvis kuklūs, spalvų gal tik dvi. Daug iškilių pabėgėlių nuo smurto ir prievartos bėgo būtent į Prancūziją, bet ne dėl moterų, o kaip į laisvės ir kultūros, meno šalį, kurioje ir savo laikraščius leido, ir knygas rašė. XIX amžiaus sukilėliai Prancūzijoje rado prieglobstį, taip pat ir,, Polonezo“ autorius, kurio (?) rūmuose Vilniuje kava vaišinausi.
Neik valgyti, kol neužsinorėsi – t. y. nevalgyk nusistatytomis valandomis.
Mūsų kalba, it bruknelė tebežaliuoja ir senovės raštuose ir štai svetimšalių mokslininkų laiškuose – lenkų kalbininkas Janas Viktoras Požezinskis ir žymusis rusų kalbininkas F. Fortunatovas susirašnėjo lietuvių kalba, devynioliktame amžiuje. Bet girdėjau, kad lietuviai tarpusavyje susirašinėjo ir graždanka – rusiškomis raidėmis, (jeigu tai tiesa) – kai spauda buvo uždrausta.
Gražu, kai panelės aukštai kojas kilnoja. Švysteli ją vyrui aukščiau galvos. Ir ne vien balete. Jos tą padaryti moka nepaprastai laisvu mostu ir nepralenkiamu aukštumu. Šitaip padaro gėdą tiems, kurie į jas žvelgia. Tikrai ir miela ir gražu.
Kad mano egzistavimas KGB gaujelei atsispindi labai detaliai, aišku ir šių jų žodžių:,, Obuolį visą suvalgai“. Juos man pasakė tada, kai pradėjau valgyti obuolius, suvalgydamas jų kiekvieną visą, nepalikdamas nė graužtuko. Iš tikrųjų suvalgau visą. KGB organai (gaujelė) mano egzistavimą žino ne tik nuodugniai, bet ir būsimąjį.
Tai tokie šios dienos nusidavimai. Vale!
Jei mušei savo vaiką, tai vien dėl to verta nusižudyti.
Ir buvo baisu žiūrėti, kaip baisu žiūrėti į mirusį žmogų.,, Vypt“,,, žybt“ – mano mamos ištiktukžodžiai.,, Nei šnapso geru, nei girdzu – sėdzu už stalo kap anabetkà“, – sakė mama. Geras žodis,, anabetkà“, man vartotinas.,, Nepaainu, nepaainu, o bažnyčion laksto kap žaibas“, – sakė kaimo moterėlių vaizdų sakinį mano mama.
Kaip Laura Asadauskaitė viską moka – ir plaukti, ir šaudyti, ir joti, ir fechtuotis...
Kiek daug aš neišgėriau kavos tada, kai norėjau. Labai daug kartų ir metų. Pradedant nuo tada, kai manęs sekimą gatvėse KGB labai suintensyvino, t. y. nuo 1993 metų. Kaip tik dėl to, ir kaip tik tada. Dar ir dėl to, kad nuo šių metų labai ėmė trūkti pinigų – ne tik susimokėjimui už butą, bet ir apsirengimui bei maistui. Vaikų neturėjome kuo aprengti. Nes iš Knygų rūmų bendrabučio persikėlėme gyventi į nuosavą 4 kambarių butą Fabijoniškėse, todėl atsirado nebuvusių didelių išlaidų – mokestis už butą (komunaliniai mokesčiai). O mano alga,, Lietuvos aide“ buvo maža.
Dabar, kai KGB srutų nepaisau, ir išgerti turiu už ką, išgerti nenoriu. Kava nebeskani, ir negaivina.
Vynuoges reikia valgyti tada – kai jos skaniausios už viso pasaulio valgius. Taigi jaunystėje, ir dar vėliau. Senam jau ir bananai kaip bulvės.

Mintyse kildavo ir palyginimų
Ir žiaurus kaip senatvė.
(Užteks palyginimųų ir šio vieno. Jų yra visas atskiras žodynas.).
Komiškas kaip Hitlerio ūsai.
Garsus, kaip Olandija tulpėmis arba Rembrantu, arba lydytais sūriais.
Baisus, kaip mušantis savo vaiką.
Noriu, kaip jaunystėje braškių.
Matosi, kaip dulkės ant juodų batų. (Matosi ir ant juodų kelnių, jei eini neasfaltuotu plentu.).
Tvirtas, kaip povandeninis laivas. (Jų korpusas iš titano.).
Ir graži, kaip mama su vaiku. 2013 m.













Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius. Telef. 861399523




Pildosi... išvežimas į psichiatrinę ligoninę

Faktofgrafija

Pildosi kai kurie KGB pažadai: 2015 m. lapkričio 12 dieną mane ambulansu priverstinai išvežė Naujosios Vilnios psichiatrinėn ligonininėn, kuri dabar vadinasi Respublikinė Vilniaus psichiatrinė ligoninė. Tądien ryte atėjo pas mane į namus Šeškinės poliklinikos psichiatrė p. N-ė ir pasakė, kad man reikia gultis ligoninėn, nes siuntinėju elektroninius laiškus, (kuriais viešinu nusikaltimą, tai yra viešinu faktus, kad nusikaltėliai seka mano mintis ir kad kankina mane per nematomą atstumą).
Dar bandžiau su gydytoja N. derėtis, kad ligoninėn nevežtų. Tada ji pasiūlė ateidinėti į Šeškinės polikliniką vaistų leistis, bet kai aš tai daryti sutikau, tai tuoj į butą įlindo greitosios pagalbos personalas ir mane į ligoninę Naujojoje Vilnioje vis tiek išvežė (beje: vežamas, personalui, girdint ir vairuotojui, pasakiau: jau 25 metai Lietuva laisva, o jie mane sveiką į psichiatrinę ligoninę veža – kokia gėda!, koks nusikaltimas! Sergančius šį ligoninę vežiokit, o ne sveikus! Vežate kaip Petrą Cidziką kadais į Kaliningradą. Atvežę paguldė Ūminių susirgimų skyriuje, nors sveikas buvau visiškai. Palata, kaip kalėjime vienutė, net ir į tualetą norint reikia belsti į duris, kuriose nėra nė langelio.
Vėlam vakarui atėjus, KGB gaujelė, kurie mano galvos funkcionavimą seką, įjungė labai sunkų kankinimą kankinančia būsena: visą naktį turėjau šokinėti iš lovos – dėl įjungto kankinančio dikomfoto iš lovos tai kėliausi, tai vėl guliausi, tai kėliausi, tai vėl guliausi,  ir taip beveik per visą naktį. Ryte kankinimą kankinančia savijauta palengvino, (bet vis tiek jis buvo sunkus) ir kankino šiuo kankinimu keturias dienas. Ketvirtos dienos ryte parašiau skyriaus vedėjai prašymą, kad mane išleistų namo, nes ligoninėje man labai sunku. Tada pervedė mane į šios ligoninės Universitetinį skyrių, kuriame kankinimą bangomis (įjungtą blogąją savijautą) žymiai palengvino ir laiko ją įjungtą beveik visąlaik.
Šio skyriaus, į kurį pervedė nebuvau dar užmiršęs, į šį patį skyrių, taip pat prievarta, mane buvo atvežę prieš dvidešimt metų: 1996. 10, 09. (Per tuos metus ir kompiuteriai daugelio rankose atsirado). Tada jis vadinosi ketvirtasis skyrius, išlaikė jame mane tada keturis mėnesius. Dabar atpažinau jame dar tebedirbančias tris gydytojas, atpažinau dar tebedirbačias dvi slauges, o ir jos visos – atpažino mane. Palatoje, kurioje dabar mane paguldė, radau alytiškį, kuris man pasisakė, kad nori pasikarti. Šitaip buvo ir tada, kai mane paguldė 1996 metais: šalimais gulėjo buvęs Alytaus technikumo dėstytojas D., dėstęs taip pat ir man, kuris irgi man pasisakė, kad norįs pasikarti.

P. S.
Beje, ligoninėje iš manęs pavogė atmintuką (USB raktą) su visais mano tekstais jame. Iš pižamos kišenės, duše pavogė. Kai atėjau į dušą praustis, drabužius pasidėjau ant kušetės, prieš tai patikrinęs ar tebėra kišenėje atmintukas. O kai iš dušo išėjau, kišenėje atmintuko jau nebebuvo. 99-iais procentais iš šimto supratau, kad vienas ligoninės pacientas Vyg. tą atmintuką iš mano pižamos pavogė.

2015 m.

Žemaitės portretas
Ne vien man svarbu čia ir tai, kad šios ligoninės Bibliotekoje kabo labai vertingų paveikslų, kurių vertingiausias rašytojos Julijos Žemaitės portretas – didelis, labai realistiškas, Šiam, kaip ir ne vien šiam, portretui reikia iškilmingesnės ir saugesnės pastogės.

Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės „Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius. Telef. 861399523





Pilnos laimės kava

Esė

Kai gavome butą Fabijoniškėse, tai buvo didžiausias mano materialinis laimėjimas. Tarybiniais metais butus duodavo nemokamai, eilėje pastovėjus maždaug 15–20 metų, arba mažiau. Ir aš dar jį spėjau gauti nemokamai, 1993 Viešpaties metais. Savivaldybėje mergina dar leido pasirinkti: septintą, penktą ar trečią aukštą. Nors buvo aišku, kad rinksiuos trečią, bet vis tiek tik pasvarstęs trečią pasirinkau – tokie pasirinkimai svarbūs: sakykim senas būsiu ir liftas neveiks, tai kaip į septintą aukštą reiks užlipti! Gaila langus gavome į šiaurės pusę, ne į pietus, todėl saulė, man tokia laukiama, į butą neužeina. Ir kituose, kuriuos galėjau pasirinkti, butuose, saulė ir jiems iš šiaurės. Kai savo kaimiečiui tėvui pasakiau, kad gavom butą, tai pirmieji jo žodžiai buvo: „Ar užeina į kambarius saulė??! “. Sulaikęs kvapą jis laukė atsako, bet šiuomi negalėjau jo pradžiuginti. Jis taip nusiminė, tokią išraišką padarė, lyg to buto ir imti nebuvo verta, jei saulė į kambarius neužeina. Tarytum nežinantis kas yra Vilniuje gauti butą.
Kai jau pasiėmiau orderį, mero pono A. Š. pasirašytą, iškart su žmona nuvažiavome buto pasižiūrėti. Nusisamdėm taksi, kurį jau buvom ir pamiršę, nes važinėdavom troleibusais. Kelionė iš miesto centro taksiu kainavo net penkiolika rublių. Taigi pinigų infliacija nemažai jau buvo pažengusi. Taksi prie pat namo privažiuoti negalėjo ir paleido mus gatvėje. (Beje P. S.: Kai KGB 1995 metais su greitąja pagalba atvažiavo išvežti mane į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę, tai sustojo irgi toje pačioje gatvėje, nežinia kodėl neatvažiavo prie namo.).
Namas dar nebuvo baigtas statyti. Aplink jį vien purvynas. Užlipom į trečią aukštą į savo butą. Visi kambariai buvo pilni statybos atliekų. Bet koks laimės jausmas apėmė į jį įžengus, į savo butą, kurio dar niekad neturėjau, kambarį nuomodavau. (O vėliau gyvenau viename kambaryje su dviem vaikais.). Džiaugsmas buvo begalinis. Žmona apėjusi kambarius apie didžiausią kambarį, kurio ir vidinės sienos kapitalinės o ne alebastrinės ar iš skylėtų plytų, pasakė: šitas kambarys bus vaikams. Mamytės myli savo vaikus labiausiai.

Beveik kas vakaras čia atvažiuodavau pasidžiaugti šiais nuosavais namais, kuopiau kambarius, ilgu plonu atsuktuvu kišau grūdau po palangėmis pakulas, kad švilpiančiam vėjui nebūtų per kur įlįsti.
Dienos džiaugsmui apvainikuoti vieną kartą atvažiavęs nutariau išsivirti kavos, nes jokio kitokio cimuso (grietinėlės!) šalia džiaugsmo kad turiu butą, čia neturėjau. Išskyrus tą, kad kava man būdavo dar labai skani, dar „kaifuodavau“ (paieškokite atitikmens, skaitančioji, arba kodifikuokite, jam jau daug metų) nuo jos, kavos, kaip nuo kanapių, (kurių nesu nė pauostęs), ir jos skanios, naują būstą kvėpinusios, turėjau.
Tądien atsivežiau čia elektrinę plytelę, nes elektra rozetėse jau buvo, ir užsivirinau virduliuką, iš kurio per ilgą snapą kavutė išbėgs: iš pradžių lėtai išsidūmins kvapnus garas, o netrukus pamažėle pradės lašėti ir kava. Kava taip ir padarė: lėtai išsiveržė garas kaip gyvas, pradėjo lašėti ruda lyg juodasis šokoladas plačiai garuojanti karšta kavutė. Be galo kvpani kava sutekėjo pursluodama į didelį prancūzišką puodelį. Atsisėdau užstalėn, nes jau ir stalą su kėdę savo senu zaporožiečiu buvau atsivežęs; mat, ant stogo turėjau bagažinę, tad galėdavau nors ir dvi statines po 200 litrų ant stogo atsivežti, kokios dvi būdavo tvirtinamos prie tanko T–56, kurį rusų kariuomenėje vairavau 1971–1973 metais (raidė „T“ reiškė „Tankas“, o skaičiai – tanko gaminimo metai).
Gal taip komfortiškai kavos dar nebuvau ir gėręs, ir ji pirmąkart buvo tokia skani, aromatinga – gal todėl kad gėriau savo nuosavuose bute, kurio laukiau nuo 1973 metų, o sulaukiau tik 1993 metais, jau laisvoje šalyje. Pilnos laimės kavutė malonino man nosį, kurią šiais laikais „pamalonina“ KGB gaujelė dirbtiniu slogavimu, sukeldami jį per nuotolį, bangų sriautu.

2015 m. gruodis
______

________________


























Jonas Baranauskas




Pomidorai

Faktorafija

Tuo laikotarpiu, kai buvo man įjungta sunkioji kankinimo būsena „Varymas iš vietos“, aš, suprantama (kaip jau ir rašiau), nuolatos vaikščiodavau. Šią varinėjimo būseną pirmąkart įjungė man esant Naujosios Vilnios psichiatrinėje ligoninėje, kai į ją 1995 metais per prievartą greitoji pagalba mane atvežė. Ir iš ligoninės grįžusį tuo kankinimu kankino, vaikštinėjau pirmyn atgal ir namie. Tuo varinėjimo laikotarpiu bijojau ir valgyti: kad neįjungtų dar sunkesnio kankinimo, nes neretai, vos užvalgius, įjungdavo. Pradėjau slapta, sakytum net ir nuo savęs slapta, gudrauti: stvarsčiau valgyti mažus pomidoriukus (kurių sode žmona išaugino), nes buvau alkanas kaip vilkas, kuris turi 42 dantis. Koridoriuke pintinėje žmona laikė pomidorus, o tame koridoriuke buvo tamsu. Tai aš bemarširuodamas trajektoriją truputį pakeisdavau ir apgraibom pastvėręs iš koridoriaus pomidoriuką susikišdavau visą burnon. Ot, skanu alkanam būdavo! Ir taip daug kartų iš eilės graibsčiau pomidorus, kol nes prisimindavau, kad gal pabaigs mane kankinti tuo atveju, jei suplonėsiu kaip distrofikas, nes neatsitiktinai ir tokių žmonių sutikdavau.

Dabar už lango jau balta bet prisiminsiu kai buvo žãlia – žaliavo žolytė, ant kurios gali ir atsisėsti, ir atsigulti, ir nešalta. Kalbu apie prabėgusią praeitą vasarą kaime. Pomidorų nusipirkdavau ne palaidų, bet kekėje – daug gražiau tokie atrodo, kaip natiurmortas natūralizme. Ir štai vieną naktį guliu ištiesęs į šalį ranką ir užsimerkęs matau, kad joje aš laikau raudoną pomidorą su žalia virkštele. Ir tą pačią akimirką... kad trenks man elektra per ranką, kurioje pomidoras, kad net sustaugiau iš skausmo. Dar niekad tokio stipraus smūgio nebuvau per ranką gavęs, nors pavyzdžiui, vaikystėje, tai mažne kiekvienas gauname per nagus už išdaigas. Taikliai sugeba smūgiuoti KGB gaujelės aparatūra. Taip kažkokia belaidė elektra, bangų sriautas kaip elektra, per ranką trenkė, taip smarkiai – kaip nematomas žaibas.
Dar sunkiau suprasti kaip jie pataiko skausmą net į piršto pagalvėlę, „pūčkà“ Dzūkijoje vadinamą. Į patį piršto galiuką kartais taip skaudžiai trenka, kad net aikteliu.

*Kankinimų kankinančiaja savijauta, naudodami bangas, KGB gaujelė nenutraukia. Šiandien labiau kankino pirmojoje dienos pusėje.

2016. I. 19
______











Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius. Telef. 861399523



Poveikiai bangomis, „Paprastas redagavimas“ ir skaičiai

Pasakojimas

Neleidžia KGB gaujelė normaliai Hugo „Vargdienių“ skaityti (kaip ir kitų knygų): bangomis kreipia mano mintis visai kitur, todėl, nesuvokęs ką perskaičiau, tą patį sakinį, ar net pastraipą turiu skaityti vėl ir vėl, kad įsisąmoninčiau kas parašyta. Kai skaityti netrukdo, skaitydamas suvokiu viską, kiekvieną žodį, ir skaitymas būna įdomus ir malonus, nes dabar skaitau tik tai, kas man labai patinka. Kada stumia mane, mano suvokimą nuo teksto ir nukreipia į galvojimą, kurio jie nori, pajuntu aiškiai; kad toks poveikis būna, netenka nė abejoti.
Na štai. Pavyzdžiui, šiandien skaitant (beje, naktį) bangomis vis kreipė ir kreipė mane galvoti apie tai, ką aš sakysiu, apie ką (jei sutiksiu) kalbėsiu su buvusiu vyriausiuoju redaktoriumi (Sauliumi S.) laikraščio, kuriame dirbau 1990–1996 metais.
Dar štai apie ką gaujelė vertė mane kalbą planuoti. Anądien senamiesty (kuriuo – jei šilta, saulelė šviečia – praeinu kiekvieną darbo dieną, paneriu atžingsniavęs iš Lietuvių kabos instituto), besidairydamas, jau tiesiog po savo akimis pamačiau ponią, kurią... kažkada buvau matęs Šv. Milakojaus bažnyčioje (gerai, kad ne Nikolajaus, kokiame nors sobore). Mačiau seniai, nes jau daug laiko į bažnyčia neinu, bet tos merginos nebuvau pamiršęs, kadangi vizualinę atmintį turiu ne tik tokiam laikotarpiui, keturiems metams, o maždaug penkiasdešimties metų (antai atsimenu kaip atrodė Kadikinaitė, mergaitė, kuri man buvo graži technikume, kuriame mokiausi iki 1971 metų; be kitokio patrauklumo, strazdanota ji buvo; aistros manyje kunkuliavo nuo tada, kai, tarsi Rasputinas, iš kaimo išvažiavau į miestą, Alytumi pavadintą – o vokiečiai žemėlapiuose rašė „Alita“, rusai čia, Ulonų gatvėje, išdrįso net savo karinę bazę 1939 metais įkurti, pro kurią man važiuojant, KGB srutų gaujelė įjungė bangomis nežmonišką kankinimą (apytikriai 2001 metais), ir laikė kankinimą įjungtą per visą kelionę iki Vilniaus; kai išjungė, išlipęs iš autobuso sukalbėjau išsigelbėjimo maldą „Sveika, Marija! “, atsikvėpiau kaip iš verdančio smalos katilo pragare išlipęs – štai tokią nusikaltėliai turi aparatūrą, į mano galvą nutaikytą, kurios ik šiolei teisėsauga iš jų neatėmė, nors prašau.).
Taigi, vos ją Pilies gatvėje pamatęs ir atpažinęs, staigiai kilstelėjau ranką jai prie peties, vos juntamai ir tik labai trumpam prisiliesdamas. Ji atsigręžė, nusigando ir nuo mano prisilietimo, ir nuo žvilgtelėjimo į mane, ir tą pačią akimirką suktelėjo į artimiausią tarpuvartę, tai yra į kavinę, kaip į saugų prieglobstį, šitaip lyg pabėgdama, pasislėpdama nuo manęs, kaip nuo kažkokio siaubo, kurį pagaliau pamatė, ir savo nerimastingą kelionę į mane norėdama kuo greičiau baigti. Dėmesio neatkreipiau, bet atrodo ji ėjo su palydovu, su kažkokiu ją lydėjusiu vyriškiu. Tespėjau pasakyti jai „Labas! “, bet nuo to jos veidelis nė kiek neprašvito, nedaug jo ir bemačiau, tik girdėjau, kad nueidama pasakė „Aš jūsų nepažįstu“. Iš kur ji mane nepažįstamą begalėjo pažinti, tas tai buvo aišku.
Tada Mikalojaus bažnyčioje, kai pirmąsyk ją pamačiau, priklaupusią ir besižegnojančią, vos pažvelgęs ryžausi užkalbinti, nes patiko. Būdamas nedoras, netgi ištvirkėlis, kaip pasakytų, pavyzdžiui, Dostojevskis, kartais įžūliai prilendu visai arti nepažįstamosios ir... net savo telefoną, lapelyje užrašytą, įteikdamas, pasakau: „Paskambinkite man, kai nuobodžiausite, kava pavaišinčiau“. Apie kurią kalbu, buvo labai santūri; kai pirmą kartą užkalbinau, nešyptelėjo nė lūpų kampučiu. Bet kadangi tada, pirmąsyk užkalbinta, ir nepyktelėjo, nei pasibjaurėjo, tai ir vėliau senamiestyje pamatęs, „Labas“ tariau, ir, tarsi kaime, „lyžtelėjau“ pirštais jai prie rankos (tiesa, miestiškai švelniai). Čia nesibaigia mano nepasibaigęs supratimas, kad aš jau senas ir gana su merginomis šposų. Jau jos maždaug prieš dešimt metų man tai sakė, kai viena vos netrenkė man į snukį panašiu, tik daug vulgaresniu, atveju. Iš klaidų mokausi visą gyvenimą, nuo daugelio jų išsivadavau, bet nuo šios „klaidos“, merginų užkalbinėjimo, tik dabar, kai man jau šešiasdešimt trys metai, pradedu atsitolinti. Su didžiausiu širdies skausmu, žinoma.
Visai ne tai šioje atkarpoje planavau pakalbėti. Šneku juk apie tai, kaip KGB gaujelė mano mintijimu manipuliuoja. Taigi „Vargdienius“ man beskaitant, o paskui ir lovon atsigulus (nes įjungė nuovargio jausmą, nuovargio būseną), jie ėmė stimuliuoti mąstymą apie tai, ką aš sakysiu, jei vėl tą ponią sutiksiu. Stimuliuojamas pradėjau planuoti, režisuoti ką sakysiu, ir suformulavau mintyse štai šį sakinį:,, Ponia, atsiprašau: todėl jus praeitą kartą užkalbinau, kad graži esate“; ir dar bent porą sakinių suplanuoti spėjau, bet supratęs, kad sakinius planuoju mane veikiant, mane stimuliuojat bangomis, šį mintijimą nutraukiau. Čia būtinai pasakysiu, kas dar įdomiau: sakinius gaujelė man, mano paties mintyse... padeda suredaguoti. Bangomis juos net padiktuoja, nepastebimai įterpia į mano mąstymą! Padiktuoja – tikriau sakant, pagamina – labai nejuntamai, todėl ilgą laiką nė neįtardavau, kad mintyse atsirandantys žodžiai ir frazės bei sakiniai, yra išgaunami bangomis mano protą, mano smegenis veikiant. Bet ilgainiui supratau, netgi justi pradėjau, kad kai kurie žodžiai yra ne mano, yra atėję į mano mintis tarsi iš išorės. Tokie „atsiųstieji“ žodžiai, sakiniai būna ryškesni, o jeigu būna man ir nepriimtini, tai absoliučiai tampa aišku, kad jie bangomis man padiktuoti. Dabar tokių intervencinių žodžių ir sakinių, kurie man nepriimtini, savo mintyse išgirstu retai, dažniau jų pasitaikydavo praeityje. Jei sakiniai ir žodžiai man, mano mentalitetui, pasaulėžiūrai būdavo nepriimtini, tai iš galvos juos išvydavau, ir balsu jų niekam niekad jokiu būdu neištardavau, o kai (nuo 2011 metų) jau rašiau – ir neužrašydavau.
Lėmė šio poveikio mąstymui visišką paaiškėjimą (kad mintys yra ir gaminamos) šis štai atsitikimas. Kažkada, nuobodžiai, bet įtemptai, bute man po kambarius bevaikštant, galvoje ėmė rastis sakinių, kurie man buvo nepriimtini dėl jų kėgėbistinio ir sovietiško kvapelio, juose esančio. Nuo tokių sakinių nesipurtydavau. Sakiniai nesiliovė mano galvoje rastis, ir staiga po vieno tokio nepriimtino sakinio, ir po mano nusipurtymo nuo jo, atsklido į ausis balsas: „Jam tai netinka“. Tąkart aiškiai kaip dieną supratau, kad tie mintyse atsiradę sakiniai yra visiškai ne mano, ne iš mano galvos, o iš išorės bangomis į mano „makaulę“ yra atsiųsti.
Kažkiek paaiškėjo, kad skverbiasi ir įsiskverbia į mano protavimą, ir tą kartą, kai mergina, raportuodama savo vadeivai kaip mane „gano“ ir ką aš veikiu, pasakė: Vyksta paprastas redagavimas. Aš tada, kaip ir kitomis to laiko dienomis, visą dieną vaikštinėjau namie, buvo savaitgalis, ir režisavau ką sakyčiau, pavyzdžiui, tuo atveju, jeigu pirmadienį (arba kad ir antradienį ar bet kada) tektų kalbėtis darbe su skyriaus vadove Z. Man šio improvizuoto, galimo pokalbio sakinius bekonstruojant, kalbiškai ir logiškai juos gryninant, išgirdau, kad tai yra, vyksta... „Paprastas redagavimas“. Susimąsčiau ir supratau, kad tie garsūs mano galvoje atsirandantys sakiniai yra ne tik nenatūraliai garsiai man girdimi, bet ir pakoreguojami. Vėl supratau, kad yra įjungtas nuotolinis poveikis, kuris stimuliuoja galvojimą, ir kad į mintis įsiskverbiama iš išorės, kažkokiomis bangomis.
Parašysiu šio pobūdžio žinią visai dar neseną. Juokais ir dzūkiškai šnekant jau „čvercis metų“, o tiksliau sakant, jau keletas mėnesių, kai neparašiau nei vieno eilėraščio. Matyt, todėl man sąmonėje išdygo poreikis jį parašyti, o kartu eilėraščio ir pradžia galvoje atsirado: „Belzebubo karaliją gelbėk, Dieve... “. Buvau bepradedąs jau rimuoti, žodį „Dieve“, su žodžiu „pieva“, bet susigriebiau, kad tai man nepriimtina ir supratau, kad bangomis iš išorės, iš KGB buveinės šią eilėraščio pradžią man padiktavo, ir mečiau tą pradžią į šalį. Šia proga štai ką prisiminiau. 1976 metais literatūros mokslininko Jurgio Lebedžio žmona Elena padovanojo man slaptą malonią dovaną (per Universiteto bibliotekininkę Elvyrą Vodzinskienę): Amerikoje išleistą lietuvišką knygą. Rodos, būtent šioje knygoje Tarybų Lietuva buvo pavadinta Belzebubo karalija. Negalėjau susilaikyti iš juoko, ir žinoma, pamiršti negalėjau tokio niekur neskaityto ir negirdėto vertinimo ir palyginimo. Tad, visai galimas daiktas, kad KGB vadeivos, kurie vadovauja gaujelei, mane naikinančiai, kaip tik net iš tų laikų paėmė sąvoką „Belzebubo karalija“, nes detalių iš mano gyvenimo jie ištraukia ir iš dar senesnių laikų. Mano „ligos“ istoriją, analizus, įtariu, jie turi net nuo 1973 metų, kai demobilizavo mane iš kariuomenės, kuri jau išėjusi, o patikėtiniai tebedirba iki šiolei: seka mano mintis ir kankina mane nuotoliniu būdu visokiais kankinimais (kai šias eilutes rašau, kamuoja dirbtinu slogavimu; slogavimą tai įjungia, tai išjungia; kai kas nors labiau iš mano elgesio jiems nepatinka, slogavimą įjungia ir su nosies užgulimu – tada nei pakvėpuoti negaliu). Dar prie to pačio. Žmonės (sovietmečiu) sakydavo: Jurgis Lebedys pavyzdingas lietuvninkas, monografiją apie kanauninką Mikalojų Daukšą parašė, o jo brolis Lenino raštus į lietuvių kalbą verčia.
Ne iš piršto visos šios žinios.
Žodžiais (balsu laidomais man į ausis) mane kamuoja ir stelbia jau daugiau kaip du dešimtmečius. Kaip žodžius atskraidina, nežinau, vadinu (šį nusikalstamą kalbėjimą) eteriniu, eterio kalbėjimu. Oru jie atsklinda, kurį dar Antikoje eteriu vadino. Atskriejantys į ausis žodžiai, jų laidymas į mane, yra baudimas labai varginantis, erzinantis, o kartais labai sunkiai atlaikomas, vedantis iš kantrybės; o kai nuolatiniu kalbėjimu man į ausis kalbėjo kalbėjimo mašina, tai, būdavo, kalbėjimą transliuoja tokį garsų, kad vos nenugriūdavau, vos sąmonės neprarasdavau (įdomu tai, kad kitiems, ir visai šalia manęs esantiems, šis mašinos kalbėjimas nebūdavo girdimas). Aš į tuos atskindančius žodžius neatsakinėju, dažniausiai nei nereaguoju. Bet, pavyzdžiui, būdavo, išgirdęs labai mane erzinančius žodžius, nusispjoviau, ir beveik pusbalsiu, o kitais kartais visu balsu, sakydavau:,, Jukš, KGB smarve! “. Jų (gaujelės) žodžiai į ausis man atsklinda bet kur bebūnančiam: ne tik giliame rūsyje, bet ir kaime toli nuo Vilniaus. O kai buvau Palangoje (rodos 2007 metais), tai ir ten žodžiai girdėjosi; net ir į mano judėjimą ir ten buvę žmonės „atsiliepė“ (pagal manęs per Žemės palydovą sekimą, susirado mane ir paprašė juos nufotografuoti; ir kitų žmonių ne vienas neatsitiktinai atėjo ten, kur aš esu; deja, atskiriu, kurie eina į mane specialiai, jei neatskirčiau man būtų lengviau, daug lengviau).
Ne vienerius metus mąsčiau ar KGB srutų nepagąsdinti šitaip: būdamas kaime, kuris netoli nuo Lenkijos sienos, nuvažiuosiu dienai į Lenkiją (sienos jau buvo atviros). Tada mano minčių, mano judėjimo sekimas bangomis (t. y. manęs sekimas, pagal bioaurą, sklindančią iš mano galvos), būtų sekimas jau kitos, užsienio šalies teritorijoje, kas būtų jos sferų pažeidimas. Bet būdavo ir baisu apie tai galvojant, tai planuojant ir, pagaliau, ryžtantis tai praktiškai padaryti. Nesiryžau tokiu būdu su KGB gaujele pakovoti, šitaip nuo jų gelbėtis.
Va. Kai baigiau rašyti šį raštą, senis tarstelėjo: „Yrà! “. Kas ten jam, t. y. jiems yra, nesuprantu. Matyt šiame tekste jiems kažkas yra, nes seka ką rašau ir laido visokius rašyti trukdančius žodelius, iš kurių kai kurių paaiškėja, kad jie viską girdi, ką aš rašau, kad mintis mano girdi (tai aš žinau jau labai seniai). Šis senis tiek daug metų šlykščiu savo balsu mane ėda, kad nežinau ar nepriprasiu. Ne daugiau man malonus ir rašytojo dramaturgo Juozo Glinskio balsas, kuriuo ilgiausiai mane kamuoja – jau maždaug 20 metų! Kaitalioja šiuos kalbėtojus: kalba tai vieno, tai kito balsu. Kažkada jie kalbėdavo kaitaliodamiesi tam tikromis valandomis, kasdien, kiekvieną parą vis tomis pačiomis. O kai beveik ištisai pradėjo kalbėti vien tik Glinskio balsu (beveik ištisai), tai iš to supratau, kad mane jis pjauna ne gyvai, ne tiesiogiai iš KGB buveinės, bet iš anksto įrašytus jo žodžius transliuoja, jis (pats!) yra įrašęs savo balsą į aparatūrą, kuri kaip nenuilstanti mašina transliuoja jo žodžius į mane, jam pačiam buveinėje ir nebūnant. Tapo aišku, kad asmeniškai jis pats, gyvai iš KGB buveinės kalbėti į mane, daužyti mane žodžiais be perstojo šitiek daug valandų negali, fiziškai būtų per sunku. Beje, pjaudamas mane žodžiais, kartais sakydavo: „Jau pavargau“. Kiek apsidžiaugdavau, tai išgirdęs: jeigu pavargai, tai gal jau baigsi mane ėsti, šitaip pamanydavau.
O kai šį tekstą rašyti pradėjau, tarė man: „Dvylika! “. Argi aš galėčiau suprasti ką tai reiškia! Žinau, kad metai turi 12 mėnesių, ir tiek; dar rodos aplink Marijos paveikslą dvylika mėlynų dangaus žvaigždžių būna, ir pan., o KGB kalbos aš nemoku. Aišku tik, ir bemoksliui, vien tai, kad jei gaujelė į mane šneka skaičiais, vadinasi, jie „dirba“, veikia slaptai, užmaskuotai (tas nei negali būti neaišku). Skaičiais (ir skaičiais) į mane jie kalba labai jau seniai, kaip tik nuo tos pradžios, kai šiuo nuotoliniu kalbėjimu kalbėti į mane pradėjo; buvo tada maždaug 1994 metai, ne vėlesni. Atsimenu viena moteris, jos balsą pažinau (tapatybės neatskleisiu, nes man ne svetima) sakydavo man, besipriešinančiam į tai, kad kalba į mane, kad jie egzistuoja: sakydavo, kartodavo kas pusvalandis: „du“, arba sakydavo „trys“; „du“, „trys“, „du“, „trys“, „du“, arba „trys“... Šiuos skaičius nedvejodamas suprasdavau. Jie reikšdavo: tau skiriami dar du, arba trys, metai tavęs alinimo! Jei švelniau priešindavausi (žinoma, tik žodžiais, nes galimybių pasipriešinti, be išlygų sakant, tik tokių ir teturėjau), tai sakydavo „du“, jei priešindavausi smarkiau, aštresniais žodžiais, sakydavo „trys“ metai. Išgąsdindavo mane tokia tolima dviejų, ar net trijų metų alinimo perspektyva, bet, ji, tapusi manęs naikinimo „perspektyva“,... nuo 1994 metų nusitęsė ne du ir ne tris metus, o net... iki dabar, net iki 2015 metų!, ir nematau pabaigos, nors jau ir pensijon išėjau, viltį turėdamas kad amnestuos šiuo atveju kaip susenusį.
Beje, išėjęs pensijon, susiruošiau važiuoti į kaimą, ir kai tik paėmiau į kaimą vežtis ir kompiuterį (nešiojamąjį), iš KGB buveinės šūktelėjo: „Šeši! “. Pamaniau, kad falšyvas šis skaičius, gero nelemiantis (bet su kompiuteriu nesiskirsiu, kad ir kokį skaičių ar gąsdinimą išgirsčiau, nes daugiau man nieko neliko kaip tik rašyti). Šį skaičių supratau dar kariuomenėje (1971-1973 metais) tarnaudamas, kaip dabar sakau – rekrūtuodamas: tuos kareivius, kurie karininkams pataikaudavo, būdavo pavyzdingi, kiti kareiviai vadindavo „podchalūjais“ ir „šestiorkomis“. Nesuprasdamas, ką reiškia toks vadinimas „šestiorka“, kartą „senio“ kareivio to paklausiau. „Na, šestiorka, tai toks krumpliaratis, kuris yra tik šešių dantų; toks jis sukasi labai greitai, todėl ir tas, kuris greitai viską padaro, ką karininkas liepė, vadinamas „šestiorka“. Dar šio skaičiaus ypatingumas man reiškėsi tuo, kad kankinimą KGB gaujelė įjungdavo būtent šeštą valandą vakaro. Tuo laiku radijas skaitydavo vakaro žinias. Radijo klausydavausi per visą dieną (buvo ir toks laikas) ir smarkiai nemušdavo, o per šeštos valandos žinias įjungdavo kankinimą sunkųjį. Gal dar ir todėl, kad šios šeštos valandos žinios ilgos, išsamios.
Daug kentėjau nuo skaičiaus „keturi“, jį dažnai gaujelė man sakydavo, o aš vaikščiodamas nepaliaujamai spėliodavau, ką gi jis reiškia. Labai pergyventi pradėjau po to, kai vienąkart išaiškėjo, ką šis skaičius reiškia, nors tikrai nežinodamas ar supratau nors kiek teisingai. Taigi kartą „Literatūroje ir mene“ perskaičiau Jono Aisčio eilėraščius, kuriuos ilgai gailėjausi, kad skaičiau: juose buvo eilutė,, Keturiese nešė karstą... “. Nuo tada šis skaičius man ir paaiškėjo, ir tapo makabriškas, baisiausias iš visų, nes, mano supratimu, jis reiškė mirtį, asocijavosi su mirtimi, kai jį išgirsdavau arba pamatydavau man neatsitiktinai pakištą, ar iš KGB buveinės atsklidusį kai išgirsdavau. Šiurpuliukas nupurtydavo su šiuo skaičiumi (arba skaitmeniu) susidūrus. Net poliklinikoje mano ligos istoriją būtent ketvertais signatūravo (užšifravo), ant mano namo sienos prie įėjimo durų ketvertų prirašinėjo (jau uždažyta). Dabar, kai beveik jau ir viskam, ir šiam skaičiui esu abejingas, KGB gaujelė gali daugiau man į ausis jo nelaidyti. Ir išvis jau laikas jiems užsičiaupti. Netgi per vėlu. Bet geriau vėliau, negu niekad.
(Vėl senis iš KGB buveinės, atsiprašau, smirstelėjo: pasakė „Tik tai“. Gal teisėsauga, juos areštavę, išsiaiškintų, ką reiškia tokios pastabėlės „Tik tai“, aš jų nesuprantu.).

P. S. Kai šį pasakojimą redaguoti baigiau galutinai, iš KGB buveinės man tarė: Dabar tavo diagnozė bus „bendras susirgimas“. Ėmiau galvoti ar nereikėtų jau pradėti aprašymą, kaip KGB, 1995 metais, atsirakinę mano butą, kai namuose buvau aš vienas, prievarta išvežė mane į psichiatrinę ligoninę Naujojoje Vilnioje, šitaip man ir tą „bendrą susirgimą“ priklijuodami. O po dviejų mėnesių iš ligoninės paleidę, netrukus išvežė ir antrą kartą, vėl atsirakinę mano butą, kai namuose buvau tik aš vienas; šįkart net keturiems mėnesiams. Tada ligoninėje (kai išvežė pirmą kartą) ir pradėjo kankinti siaubingais kankinimais nuotoliniu būdu (bangomis), kurie buvo tokie sunkūs, kad mintyse pageidavau geriau kalėjime sėdėti, negu tokias kančias kentėti. Ir tai labai per švelnus palyginimas tų kankinimų sunkumui nusakyti.

Prašau bangomis nedaryti man jokių poveikių. Noro valgyti taip pat prašau neįjunginėti.

2015 m.
































Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43, bt. 11, Vilnius. Telef. 861399523





Prašymas nutraukti nusikaltimą

Realija


Prašau susekti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn tuos, kurie (mane užpuolę) seka mano mintis, galvos funkcionavimą, mano judėjimą ir kankina mane per nematomąjį didelį atstumą (vadinu juos KGB gaujele, jų tikruoju vardu). Jie, sprendžiant iš balsų (svaido žodžius į mane, taip pat per nematomąjį atstumą), dabar savo buveinėje yra jauni, pastaraisiais metais gaujelėje buvo ir tebėra vien vyrai, merginos prabyla retai. Naudoja ir senių balsus, tačiau jie yra įkalbėti, įrašyti iš anksčiau. Įsikūrę (neabejoju) Vilniuje. Pagal tai, kiek savo tekstuose pateikiu informacijos, gaujelę ir jų buveinę įmanoma aptikti. Susekti šią KGB gaujelę galėtumėte dar ir per žmones, kuriuos kasdien savo kelyje neatsitiktinai sutinku nuo namų iki namų, nes informaciją apie mano judėjimą žmonės (pavyzdžiui, ir mašinų vairuotojai) gauna iš KGB gaujelės, kurią ir prašau susekti. Pirminis šaltinis, iš kurio žmonės gauna informaciją apie mane, apie mano judėjimą, yra KGB gaujelė. Taigi tirkite. O tas tyrimas tai toks – susekite KGB gaujelę ir areštuokite juos – tuos, kurie seka mano mintis, mano judėjimą ir kankina mane nuotoliniu būdu. Man, Gerbiamieji, užtektų ir štai ko: susekite jų buveinę ir atimkite visą aparatūrą, kuria naudodamiesi jie kankina mane ir seka mano mintis. Tai padaryti įmanoma ir per šiuos žmones: svarbus gaujelės dalyvis yra rašytojas dramaturgas Juozas Glinskis; jų buveinėje yra ne kartą buvojęs savanorių leitenantas daktaras Vidmantas Kuprevičius, jų buveinėje yra buvojęs kunigas Arūnas Peškaitis; čia minimu nusikalstamu (eteriniu) būdu į mane kalbėjo prozininkas Kazys Jonušas; ryšį su gaujele turi Fabijoniškių gatvės 43-čio namo 16-tas butas, kuris yra iškart virš manojo buto – bent jau to buto gyventojas Rudenkovas, tai tikrai. Plačiau šį prašymą išdėstau toliau.

Gerbiamieji Teisėsaugininkai!
Padarykite galą nusikaltimui, kurį aprašau tekste,, Kas čia parašyta yra tiesa“, šį tekstą pridedu. Juo ir šiuo prašymu atskleidžiu, kad vyksta organizuotas nusikaltimas prieš mane, kuris man labai sunkus ir dėl kurio labai daug nukentėjau. Daugiau atskleisti šio nusikaltimo neturiu kuo, negu šiuose tekstuose atskleidžiu, daugiau apie juos nežinau, bet noriu kad Jūs žinotumėte (taisėsauga tai ir taip turi žinoti ir imtis priemonių) ir duotumėte nurodymus jam atskleisti, imtumėtės šį nusikaltimą tirti ir nutraukti. Šie tekstai yra visiškai pakankamas pagrindas teisėsaugai imtis veiksmų. Tik iš balsų aišku, kad (pastaraisiais metais) KGB gaujelėje (buveinėje) jie jauni; aišku, kad jie KGB samdiniai; kad mintis seka ir bangomis kankina ypač už antikėgėbistinius ir antisovietinius mano eilėraščius; aišku, kad apie savo nusikalstamą veiklą – manęs kankinimus raportuoja savo vadeivoms (ar vadeivai). Tokį nusikaltimą, koks prieš mane vyksta, vykdyti gali tik KGB, daugiau niekas tokių galimybių (ir tokio nežmoniškumo, įtūžio) neturėtų.,, Dár tu, šunie, man kažkokius žodžius svaidysi! “, – ir taip sakė man, kai prašiau kad nesvaidytų žodžių man į galvą. Bet daug pikčiau į mane, per nematomą nuotolį, prabildavo rusiškai, rusų kalba. Tiesa, rusiškai prabildavo labai retai. Daugiau niekam aš neskolingas, tik KGB organams, sovietams, ir šį nuolatinį baudimą kaip tik jie ir vykdo jau labai daug metų.,, Tu žmogus! “ – atkirsdavo, kai prašydavau kad nekankintų bangomis. (Kad,, žmogumi“ KGB mane vadina pajutau apytikriai 1986 metais.). Atseit, kadangi KGB tave taip smarkiai muša, tai kaipgi ir mes nemušim, net paaiškino šį niekšingumo principą. Atrodytų, normalus žmogus, matydamas, kad kiti muša, bent jau pats nemuštų. Bet KGB gaujelei ir jų vadeivoms pastarasis žmoniškumas negaliojo ir negalioja. Kankindami, net ir pasityčiodavo abejingu balsu:,, Manęs bangomis nekankina“. O kartą pasakė,, Dár per mažai gavai“, nors,, gavęs“ buvau jau labai daug. Šitaip pasakė daugiau kaip prieš dešimt metų ir vis tiek jiems mažai – tebekankina bangomis, tebeseka galvos funkcionavimą, protavimą.,, Kas yra? “, – pasityčiodami klausdavo kankindami bangomis, kai aš blaškydavausi. Argi begali būti didesnių niekšų! Savo niekšingumą rodė daugybę sykių, o tuo, kad kankina bangomis – beveik kasdien, ir iki šiolei. Kartu pasakysiu, kad ne kiekvienas gaujelės ir bunkerio dalyvis buvo niekšas. Buvo ir žmoniškų. Tačiau, pavyzdžiui, naktimis, gaujelės,, darbuotojų“, manau, niekas nekontroliuoja, kankinimų skaitiklio, manyčiau, nėra, tad, jeigu jie žmoniški, tai negi negalėtų bent naktimis nekankinti ir leisti miegoti. Todėl ir eiliniai gaujelės dalyviai yra nusikaltėliai sunkūs kaip ir jų vadeivos, nes ir naktimis vargino ir vargina, o blogesniais atvejais – ir naktimis kankino kankinančiomis būsenomis ir visokiais kitokiais kankinimais, kamavimu, kurių neišvardysi. Mes čia vargstam, o jis nori būti nekankinamas, – kartą man paaiškino. Bet argi aš kaltas, kad tau, niekše, kėgėbistiniu nusikaltimu reikia užsiimti! Dar, ko gero, tokiam ir lengviau, kai kitas kenčia. Šlykštus yra dalykas niekšiškumas. Ir dar: kai aš ištisas metų virtines kalėjau nusižeminęs ir viskuo susivaržęs, tai turėjo į tai atsižvelgti ir amnestuoti mane, visur tatai taikoma.
Šioje KGB gaujelėje – apytikriai nuo 1995 metų – dalyvauja, o jeigu jau nedalyvauja, tai tikrai dalyvavo, rašytojas dramaturgas Juozas Glinskis. Kai jis atėjo,, dirbti“ į pačią buveinę, miegoti naktimis leisdavo daugiau, miegas pagerėjo. Jis daug mėnesių netarpiškai pačioje buveinėje,, dirbo“, (t. y. užsiėmė nusikalstama veikla).
Svarbus manęs persekiojime persekiotojas, labai daug metų persekiojime dalyvaujantis, yra kažkoks vaistininkas, matyt, vaistinės savininkas ar darbuotojas.
Ryšį su tais, kurie mano mintis seka, turi Fabijoniškių gatvės 43-čio namo šešioliktasis butas, kuris yra iškart virš manojo buto. Ir ne bet kiek laiko turi ryšį, o jau dvidešimt metų. Tai aišku iš to, kaip ir kada jie daužo dunksi man į lubas, kaip ir kada nuleidžia tualete vandenį, kai aš į tualetą įeinu, kaip ir kada paleidžia vandens tekėjimą vamzdžiuose, kai į tualetą įeinu. Vandens šnypštimas vamzdžiuose girdisi. To 16-to buto šeimininko pavardė Rudenkovas (amžiumi vyresnis už mane). Jis man kalbėjo naudodamasis nuotolinio kalbėjimo aparatūra, kalbėjo labai piktai. Jis ikišiol turi ryšį su tais, kurie mano mintis seka, kurie ir kankina mane nuotoliniu būdu. Tai aišku ir iš to, kad suduoda (iš 16-to buto) man į lubas tada, kai aš pagalvoju apie kokį nors aktualesnį dalyką, pavyzdžiui, apie tai, kad jie man dunksi į lubas, kad vandenį nuleidžia tuo momentu, kai įeinu į tualetą. Jis, o gal ir kiti to buto gyventojai, gauna ženklą iš KGB gaujelės kada vandenį nuleisti ar paleisti jo tekėjimą vamzdžiuose. 16-tas butas ne per sieną vizualiai mane seka, bet iš KGB gaujelės gauna ženklą kada stuktelti į mano lubas, ar vandenį paleisti. Rudenkovą neatsitiktinai ir sutikdavau. Jis eidavo ne atsitiktinai, o todėl, kad mane sutiktų. Taigi ženklą kada į mane eiti jis gaudavo iš tų žmonių, kurie mano mintis ir judėjimą seka, iš KGB gaujelės. Jis galėtų padėti atskleisti gaujelę, apie kurią čia kalbu.
Gal padėtų gaujelės buveinę atskleisti ir kunigas Arūnas Peškaitis, nes ir jo balsą, atsklindantį iš buveinės girdėjau. A. Peškaitis naktį, 2010 metais, man sakė:,, Eik nusiprausk“. Jis kalba per radiją, todėl jo balsą pažinau. Jo balsas yra labai išsiskiriantis.
Tais pačiais metais naktį iš gaujelės buveinės man kalbėjo ir prozininkas Kazys Jonušas. Labai aiškiu ir garsiu balsu jis sakė:,, Baranauskai, ar mane girdi? “. Kadangi jo balsą daug sykių esu girdėjęs natūroje, todėl pažinau visu šimtu procentų, absoliučiu aiškumu, kaip ir rašytojo Juozo Glinskio ir dr. Vidmanto Kuprevičiaus balsus, apie kuriuos du pastaruosius šiame tekste rašau ir plačiau.
Ne man teisėsaugininkus mokyti kaip šią KGB gaujelę aptikti, bet, štai ir pamokau, ir pavardes pateikiu. Manau, juos galėtų išduoti ir žmonės, kuriuos kasdien neatsitiktinai sutinku savo kelyje nuo savo namų iki savo namų (kartais stoviniuojančių ir trijų žmonių būreliais,, troikomis“, garsiai nusijuokiančių kai aš praeinu (nenatūraliu, tyčiniu juoku; o vieno vyriškio dainoje pasakyta:,, Mano skardų juoką išklausyk“. Tik nepridėta žodžio,, Jonai“), pradeda tyčiomis žiovauti, kiti griebiasi fotografuoti, o jei eina dviese, tai pro mane praeina mane apgaubdami, kad likčiau viduryje tarp jų, praeinančių). Labai mane gniuždo, kad neatsitiktinai sutinku šitiek daug žmonių, ir kad šitiek daug metų tai trunka. Varinėja mane sutikti ir žmones, kalbančius gestų kalba. Net ir vaikų išrikiuoja mano kelyje. Neatsitiktinių žmonių kiekvienąkart būna taip pat ir viešajame transporte, kuriuo važiuoju. Tie neatsitiktiniai žmonės (dažnai su mobiliuoju telefonu prie ausies, neretai pasako ką nors apie mane ir man) mane visur aptinka ir laukia, tyčia gestikuliuoja, mosčioja rankomis į mane. Išsigąstu sutikdamas teisėją, kuris (už straipsnius,, Perspektyvose“) kalėjimui ir tremčiai 1980 metais nuteisė disidentą Gintautą Iešmantą – neatsitiktinai ir šį buvusį teisėją sutinku. Taip pat ir manęs kaip G. Iešmanto tada nenuteisė, nes mano dalyvavimo leidžiant,, Perspektyvas“ Gintautas Iešmantas nei tardytojams, nei teismui neišdavė. Nesugavo ir nenuteisė manęs ir už tai, kad išgelbėjau, ir išsaugojau, G. Iešmanto disidentinius rankraščius, kai G. Iešmantą areštavo. Nors, tiesą kalbant, nuteisė, sakyčiau netgi labiau, tik, žinoma, ne minėtasis teisėjas, kurį neatsitiktinai sutinku. Jį sutikau dar ir 2012 metų rudenį. Vėlesnis prierašas: praeityje mane suklaidino, esą šis žmogus nuteisė G. Iešmantą, bet 2013 m. sausio mėnesį išsiaiškinau, kad nuteisė ne jis, o teisėjas Ignotas.
Man einant per Vilnių žmonės retkarčiais tyčia išeina prie savo darbovietės durų, į savo buto balkoną, išlenda iš tarpuvarčių. Ten kur užeinu, jau žino kad aš užeisiu. Kai kurie tų žmonių praeidami pro mane pasako man kokį nors žodelį, iš ko būna aišku, kad jie turi ryšį su KGB gaujele, pasako man tai, ką KGB gaujelė iš mano galvos sušnipinėjo (pavyzdžiui, pasako ką aš neseniai veikiau, koks man žodis mintyse ryškiau suskambėjo prieš pietus ar vakar). Kažką reiškia (gal tai, kad mane reikia amnestuoti) dar ir toks neatsitiktinai sutiktų žmonių jau gana senas ir gana dažnas elgesys: kai kurie tyčia demonstratyviai meta į šiukšliadėžę suglamžytą popieriuką, žiūrėdami ar aš tai matau, arba ir tada, kai nežino ar pamatysiu: aplenkia mane einantį ir, vos aplenkę, tyčia išmeta šiukšliadėžėn popierėlį, ar kokį daikčiuką. Patruliuoja mano kelyje tai po vieną, tai,, drūžinomis“ po kelis, eina man iš priekio tai į mane, tai mano kryptimi, o kartais ir iš paskos, ir pėsti ir važiuoti, ir su vaikiškais, ir su invalidų vežimėliais, ir su dviračiais, o jei išsileidžiu į ilgesnę planuotą kelionę po miestą arba toliau, tai randu išstatytų postų – stoviniuojančių ir besišnekučiuojančių žmonių. Kai kurie žingsniuoja vieną ranką tyčia laikydami kišenėje, o kita nuleista. Pasitaiko, kurie praeidami boksuojasi ore. Jei manęs laukia dviese, stovėdami vienas prieš kitą, tai man prisiartinus staigiai atsisveikina ir nueina į skirtingas puses, arba ir toliau lieka,, kalbėtis“. Kiti demonstratyviai paspaudžia vienas kitam ranką. O daugiausia pamatau tų neatsitiktinių žmonių, kurie neišsiskiria niekuo. Bet vis tiek susivokiu, suprantu, kad jie neatsitiktiniai, kad tai žmonės, kurie žino mane ir čia yra dėl manęs. (Daugiau negu kitų neatsitiktinųjų, neatsitiktinai sutikdavau aktorių. Jų neatsitiktinai sutikdavau dar sovietų metais, kas rodo, kad šis manęs trypimo,, projektas“ yra labai senas.). Ne tuščiai, šio amžiaus pradžioje – tada, kai jau maniau kad mane amnestuos – iš KGB bunkerio rašytojas Juozas Glinskis pasakė:,, Tave dár reikia aprodyti“. Ir pridūrė, kad yra eilė susidariusi, norinčių mane pamatyti. Tai štai rodo dar ir iki šiolei, nors jau tada buvo daug aprodę.
Neatsitiktinai sutinku daug moterų: tokių, kur eina motina su savo dukra. Nesuprantu ką tuo nori man pasakyti. Nedaug aiškiau ir iš to: neatsitiktinai, kartais tiesiog man panosėje, atsiranda dvi mergaitės, arba du vyrukai. Anksčiau ypač dažnai juos pamatydavau namo begrįždamas.
Kur aš perku, ten ir neatsitiktinių žmonių ateina,, pirkti“, ateina net į kirpyklą pasikirpti, kai aš kerpuosi. Jų būna beveik visur, kur tik aš pasisuku. Manęs pamėgdžiojimui, pasityčiojimui, padaro ir daug didesnių,, darbų“. Kai kurie prie manęs tyčia pasibučiuoja arba bučiuojasi (net ir lietui lyjant), pasitaiko, kad mirkteli man viena akimi, vienas kitas prie manęs tyčia pritupia. Nesuprantu ką visa tai simbolizuoja. Svarbiausia tai, iš kur visi tie neatsitiktiniai žmonės gauna informaciją apie mano buvimo vietą, apie mano judėjimą, (kurį žino net būsimą). Nejaugi teisėsaugininkams sunku būtų tai sužinoti, tą informacijos šaltinį nustatyti, susekti tuos, kurie mane kankina kankinančiomis būsenomis, dirbtiniu slogavimu, dirbtiniu čiaudėjimu ir kitais kankinimais.
Jau seniai (nuo 1994 m.), man, kur nors einančiam, kuris nors iš manęs laukiančių žmonių, sukryžiuoja sau kojas, (lyg norintis siusioti, ir tokiu būdu tai stabdantis). Būna aišku, kad kojas taip sukryžiuoja dėl manęs, ir, manau, atspėju ką tai simbolizuoja: kad neičiau ten, kur einu. Turbūt tą patį reiškia dar ir toks šešėlinių žmonių veikimas: kai ateinu į stotelę miestan važiuoti, privažiuoja mašina ir ties manimi apsisukusi nuvažiuoja atgal. Šis reiškinys man irgi labai senas, tik nelabai dažnas.
Laukia,,, dižūruoja“ nuo senų laikų – žinoma, nereguliariai – koridoriuose, laiptinėse, prie durų. Daug KGB žmonių, jei galima juos taip pavadinti, kursuoja ir su mašinomis. Pastato savo mašinas kelyje, kuriuo dažnai einu. Kai 2011 metais pradėjau platinti savo tekstą,, Kas čia parašyta yra tiesa“, neatsitiktinių mašinų mano kelyje sumažėjo. Ypač pastebimai sumažėjo tada, kai subrandinau mintį užsirašinėti jų mašinų numerius ir perdavinėti teisėsaugai.

Jau kelintus pastaruosius metus neatsitiktinė mašina privažiuoja ten, kur aš esu, ir įlipa į ją mergaitė, stovėjusi (arba staiga atėjusi) ten pat kur ir aš stoviu, arba išlipa iš privažiavusios mašinos. Aišku, kad šitaip KGB tyčiojasi iš manęs, nes jie mane vadina ir,, mergaite“ (nors man jau per 60 metų). Pagaliau, 2013 metų pabaigoje, pradėjau užsirašinėti šių neatsitiktinių mašinų numerius. Informaciją kur aš esu tų neatsitiktinių mašinų vairuotojai gauna iš nusikaltėlių, iš tų, kurie mano judėjimą seka. Labiausiai todėl ir pradėjau mašinų numerius užsirašinėti – kad teisėsaugininkams būtų lengviau nustatyti kur yra buveinė, iš kurios mano judėjimą seka, iš kurios seka mano mintis, kankina nuotoliniu būdu kankinimais kankinančia būsena ir kitokiais kankinimais. Štai tų mašinų valstybiniai numeriai: 2013 metų lapkr. 30 dieną, apie 16 valandą,,, Šeškinės“ stotelėje Vilniuje, kurioje aš stovėjau, įlipo moteris į neatsitiktinai privažiavusią mašiną, kurios numeris VVZ 007 (mašinos šiais valstybinių numerių skaičiais mane psichologiškai atakuoja jau daug metų, KGB jas mano kelyje rikiuoja). Gruodžio 2 d., apie 10 valandą, stotelėje,, Antakalnis“, kurioje aš stovėjau, mergaitė įlipo į neatsitiktinai privažiavusią mašiną, kurios numeris CCS 230. Gruodžio 4 d., apie 13 valandą, prie,, Gerosios vilties“ stotelės, kurioje aš stovėjau, neatsitiktinai privažiavo ir tyčia sustojo stovėti mašina numeriu CRB 006. Gruodžio 31 d., apie 12 val.,,, Šv. Petro ir Povilo“ stotelėje, kurioje aš stovėjau, neatsitiktinai privažiavo mašina numeriu DOF 249 ir išlipo iš jos mergaitė. 2014 metų sausio 17 d., apie 9 val., prie,, Šeškinės“ stotelės, kurioje aš stovėjau, privažiavo mašina numeriu FFK 968 ir iš jos išlipo mergaitė. Sausio 19 d., apie 17 val.,,, Jovaro“ stotelėje, kurioje aš ką tik išlipau iš autobuso, tuoj privažiavo mašina numeriu EHK 767 ir išlipo iš jos mergaitė. Ši mašina važiavo autobusui iš paskos. Sausio 29 d., apie 16 val.,,, Šeškinės“ stotelėje, kurioje aš stovėjau ką tik išlipęs iš autobuso, privažiavo mašina numeriu EEC 271 ir išlipo iš jos mergaitė. Vasario 6 d., apie 16. 30 val., vos man atsiradus stotelėje,, Sietynas“, tuoj privažiavo mašina numeriu GEO 556 ir išlipo iš jos moteris. Vasario 16 d., 11. 30 val., vos man atėjus į,, Igno Šeiniaus“ stotelę važiuoti autobusu į miestą, tuoj čia privažiavo mašina numeriu FRD 402, į ją įlipo vyras ir nuvažiavo pirma manęs. Vasario 23 d., apie 9 val., vos man atėjaus į,, Igno Šeiniaus“ stotelę, tuoj privažiavo mašina numeriu DZE 910 ir išlipo iš jos mergaitė (šįkart neviena). Vasario 27 d., maždaug 14. 30 val., vos man atsiradus stotelėje,, Antakalnis“, tuoj privažiavo mašina, kuriuos numeris FOU 208 ir išlipo iš jos mergina (raudona striuke apsivilkusi). Kovo 3 d., 17 val., begrįžtant man iš miesto, vos man išlipus,, Šeškinės“ stotelėje iš autobuso, čia tuoj privažiavo mašina, kurios numeris GNR 211 ir išlipo iš jos moteris. Kovo 4 d., 16 val., vos man atsiradus,, Laisvės“ stotelėje, čia tuoj pat privažiavo mašina, kurios numeris ANE 006 ir išlipo iš jos mergina. Kovo 6 d., apie 9 val., vos man atėjus į,, Igno Šeiniaus“ stotelę, iškart privažiavo mašina, kurios numeris ARD 224 ir išlipo iš jos moteris su akiniais. Kovo 10 d., apie 9 val., kai tik išlipau iš autobuso stotelėje,, Europos aikštė“, tuoj čia privažiavo mašina, kurios numeris AHZ 421 ir išlipo iš jos mergina. Kovo 19 d., 9 val. 15 min, vos man išlipus iš autobuso stotelėje,, Europos aikštė“, čia tuo pat privažiavo mašina, kurios numeris FHD 743 ir išlipo iš jos mergaitė. Kovo 20 d., apie 18 val.,,, Jovaro“ stotelėje vos man išlipus iš autobuso, čia tuoj pat privažiavo mašina, kurios numeris FTF 102 ir išlipo iš jos moteris (šviesiais plaukais). Kovo 26 d., apie 9 val., vos man išlipus iš autobuso,, Europos aikštės“ stotelėje, čia tuoj pat privažiavo mašina, kurios numeris DZE 468 ir išlipo iš jos mergina. Visų šių mašinų vairuotojai informaciją apie mano judėjimą gauna iš tų, kurie mano judėjimą seka. Taigi ir pagal tai (per vairuotojus) galima susekti tuos, kurie mano judėjimą seka. Jei šios mašinos būtų atsitiktinumai, argi būčiau pradėjęs jas užsirašinėti. Deja, jos tyčia, dėl manęs, važinėja. Lioviausi šias mašinas užrašinėti. Prierašas prie šios pastraipos: Turėjau daug egzempliorių savo eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“, o tie kurie mano mintis sekė ir laidė žodžius man į galvą (ir ne vien jie), visaip prievartavo mane tas knygeles išmesti. Atėjo laikas, kai aš kapituliavau: po ilgų apmąstymų nutariau pasilikti sau tik 7 egzempliorius, o likusias knygeles panaikinti. Po šio mano sprendimo ir pradėjo atkakliai mano kelyje kaišioti mašinas, kurių numeris 007, tuo norėdami pasakyti: knygelių, kurias nutarei pasilikti septynias, privalai jų pasilikti nulį. Taigi nė kiek, visas privalau išmesti. Šitaip privertė panaikinti visas. Bet po keleto metų, aš jų vėl įsigijau. Todėl KGB ir mašinas tuo pačiu numeriu 007 vėl pradėjo mano kelyje kaišioti. Bet čia svarbu tik tai, kad baigtųsi mano judėjimo sekimas, kurį suseka pagal mano galvos slinktį, pagal mano galvos dislokaciją, pagal galvos padėtį mano judėjime. Kaip ir nuotoliniai kankinimai kankinančia būsena kad baigtųsi, kas yra svarbiau už visa kita.). O,, mergaite“ mane vadina ir dainose. Pavyzdžiui, per,, Lietų“ girdimoje Kaip viskas paprasta, kurioje sakoma:,, Keista girdėti atviras jos mintis“.

Radijo stočių didžėjai leidinėja į eterį dainas priklausomai nuo to, kokios (ir kada) radijo stoties aš klausausi, laidų vedėjai, skambinantieji į tiesiogines laidas, irgi pasako tarp eilučių ką nors ir man, apie mane. Žinių apie save, mano gyvensenos atkartojimo pamatau ir išgirstu teatrų vaidinimuose, kine, žiniasklaidoje, dainose, reklamoje. Pavyzdžiui, per valstybinį radiją 2012 m. spalio mėnesį dainininkas Merūnas, reklamuodamas japonišką preparatą,, Detox“ organizmui valyti, elektros tekėjimui ląstelėse gerinti, sako stebėdamasis:,, Įdomiausia, kad po nakties procedūrų tu lyg su nauju energijos pliūpsniu atsikeli“. Ir iš tiesų – naktinės procedūros būdavo labai sunkios, bet fizinių jėgų jos atima nedaug. Vis dėlto, kas rytas jaučiuosi išvargęs. Beje, šios reklamos pabaigoje kažkodėl pažymima, pasakoma, kad preparato,, Detox“ pavadinimas rašomas su iksu. Tai gal ir raidė,, x“ KGB organams reiškia kažką daugiau, negu normaliems žmonėms.
Aliuzijų, užuominų apie mane išgirstu daug kur viešojoje erdvėje. Pamėgdžioja ką manyje pamato, ką apie mane žino. Tai negi per visus juos negalima KGB gaujelės susekti! Negi per šiuos žmones negalima prieiti prie KGB gaujelės, susekti jų buveinę, iš kurios jie mano judėjimą seka ir kankina! Negi niekas nepasakytų iš kur gauna informaciją apie mano judėjimą, apie tai kur esu, ir pan. Tikrai galima juos susekti. (Žmones, kuriuos sutinku, rikiuoja, siuntinėja, turbūt, centralizuotai – iš centralizuotos vietos, buveinės.). Vieni tų neatsitiktinių žmonių krepšius su ilgu diržu persimetę įstrižai sau per liemenį (kaip perpetę) arba su kuprinėmis, kiti juodai akiniuoti, dar kitas gobtuvą ant galvos be reikalo užsimaukšlinęs, arba gurkšnoja (mineralinį vandenį, seniau, būdavo, alų, kol jo neuždraudė gerti viešose vietose) taip, kad aš tai matyčiau, tai vėl kryžiažodį spręndžia tyčia mano kaimynystėje (jau trečias dešimtmetis). Jie man pasakydavo, kad manęs,, ieško“, sakydavo ir kad laukia manęs, kad mane,, saugo“. (Ir vienoje dainų sakoma:,, Aš tavęs ieškosiu, aš tave surasiu, nesvarbu naktis bus ar diena“.). Dár sako, ar sakydavo,,, čia“,,, tas“,,, ne tas“,,, tu“,,, ne tu“,,, šitas“,,, šitą“,,, ne šitas“,,, piktas“,,, nepiktas“,,, gana“,,, užtenka“,,, labai“,,, nelabai“,,, reikia“,,, nereikia“,,, yra“,,, nėra“,,, Jonai! “,,, toliau“,,, pradžia“, vėl,, pradžia“,,, gal“,,, sustok“,,, uhu“,,, aha“,,, einam“,,, dár“,,, kélk“,,, taip“,,, ne“,,, gerai“,,, jau“,,, išeisi rudenį“,,, jeigu“,,, jei“,,, ėsk“,,, tavo“,,, klausyk“,,, toks“,,, tokia“,,, dabar“,,, ko“,,, ką“,,, ja s taboi“ (t. y. aš tave trypiu),,, dvã“,,, skubi“,,, iš“,,, žinau“,,, nežinau“,,, su“,,, ne su“,,, šu“, ištaria kokį nors vardą, (dabar čia bus keiksmažodis: senis iš savo KGB buveinės sakydavo ir,, chuj s nim“),,, priprasi“,,, amžinai“,,, niekada“,,, vyras“,,, į tave“,,, láuk“,,, palauk“, ir pan., ir pan. Bet kiek aš galiu laukti, nežinia ko, laukdamas tik minčių nesekimo ir nekankinimų bangų sriautu! Gyvenimas prabėgo! Beveik visus šiuos žodžius, ir begalę kitų, man kartodavo ir iš KGB bunkerio, jie atsklinda bet kur man bebūnant, taip pat ir naktimis.,, Budi! “, – sakydavo, vidurnaktį bangomis mane nubudinę. Ir neleidžia toliau miegoti, pjauna visaip, taip pat ir bangomis – kankinančia būsena. Žodžiais atakuoja, spengimą transliuoja į galvą. Visaip būdavo ir būna. Bet vienas dalykas išlieka visą laiką nekintantis, nekinta niekad, jis yra ištisinis – tai aparatūros, bangų sriauto veikimas, kuriuo mane baudžia. Tai yra baudimas, nuolatinis baudimas, kuris, vienokia ar kitokia forma vyksta 24 valandas per parą kasdien ir kasmet. Šitai užtikrinta be jokių šios naikinimo aparatūros gedimų, kuri į mano galvą nutaikyta. Kai kur nors prapuldavo elektra, veltui ir naiviai tikėdavausi, negi ir KGB šūdvabalių aparatūra niekad nesutriks. Nesutriko. Matyt, reikėtų tikėtis kad teisėsaugininkai atims iš kegėbistų tą visą siaubingą įrangą, aparatūrą, su kuria mane seka ir kankina nuotoliniu būdu. Tada ji neveiks.
Kai, manęs sutikti, eina žąsele, dviese ar keliese vienas paskui kitą, tai paskiau einantysis žiūri, kaip aš prasilenkdamas sureaguosiu į pirma einantįjį. Ir šitaip beveik kasdien kai buvoju mieste. Pavyzdžiui, kelio atkarpoje nuo mano namo iki autobusų stotelės, kai rytais einu į darbą. Ir kai šiuo pačiu keliu iš darbo grįžtu.
Visur neatsitiktinai sutinku žmones todėl, kad žmonės gauna informaciją kur aš esu ar būsiu. O tą informaciją gauna iš tų, kurie mano mintis, galvos funkcionavimą, mano judėjimą nuotoliniu būdu seka ir kankina kankinančiomis būsenomis. O mintis, judėjimą seka KGB, KGB gaujelė, kurią ir prašau susekti (kai KGB gaujelę areštuosite, šis žmonių judėjimas aplink mane, manau, baigsis; ir visokio kitokio kėgėbistinio smirdėjimo, kuris visur jaučiamas, manau, sumažės). Pirminis šaltinis, iš kurio informaciją apie mane žmonės gauna, yra KGB gaujelė, sunkūs nusikaltėliai. (Negana to, jaučiu, kad KGB gaujelė, gaujelės vadeivos yra apmulkinę, ir tebemulkina, daug žmonių.).
Neatsitiktinių žmonių yra (pastebiu maždaug nuo 2008 metų) jau ir uniformuotų. Tai pagyvenusio amžiaus vyrai su vienodomis kepurėmis, kepurės nugarėlėje įsegtas ženkliukas. Kepurės tradicinio fasono, su kaušeliu. Kaušelį visą dengia kepurės viršus. Kepurės juodos, lyg iš milo medžiagos. Ženkliukas kepurės nugarėlėje senovinių herbų formos, vario spalvos. Kartą važiuodamas autobusu ir sėdėdamas už tokios kepurės neiškenčiau ir prikišęs nosį pažiūrėjau ženkliuko iš arti. Jame užrašyta: FORMEN. Neatsitiktinai pamatau ir šių žmonių. Ir šie kepurėtieji informaciją apie mano judėjimą gauna iš KGB gaujelės, iš KGB bunkerio. O saugumiečiai apie juos gal nė negirdėję, ir vargu ar imsis juos apklausinėti, jei gaujelės bunkerio, kiek aš jaučiu, nesistengia surasti. Betgi vis tiek aš to reikalausiu. Kad nuteistų kėgėbistus, dalykas dar negirdėtas, tačiau vis tiek sieksiu KGB gaujelės areštavimo tol, kol nebejausiu nei minčių sekimo, nei kankinimų. (Žinoma, kas tie vienodai kepurėtieji žmonės, aš nežinau, bet jie mano judėjimą žino net ir būsimą, tad galėtų teisėsaugininkams pasakyti iš kur apie jį, mano judėjimą, sužino.).
Iš neatsitiktinųjų neatsitiktinai sutiktų žmonių buvo ir nepaprastai reikšmingas: 1993 metais, labai nuošaliame kelyje, sutikau sovietų armijos pulko vadą – pulko, karinio dalinio Nr. 96408 vadą Kovalkovą. Jis, piktai artėdamas į mane, demonstratyviai graužė obuolį ir metė, nirtulingai sviedė jį į šalį, pro mane prasilenkdamas. Minėtame dalinyje aš tarnavau kareiviu (Vilniuje, 1972–1973 metais). Tai būtent nuo tada, nuo tų 1993 metų, manęs sekimas, neatsitiktinių žmonių judėjimas aplink mane, jų buvimas visur kur aš pasirodau, labai suintensyvėjo ir tęsiasi iki šiolei. Ir į Kovalkovą (vardo neatsimenu) panašiųjų neatsitiktinai sutikdavau, vieną jų – pačiais sunkiausiais mano gyvenimo mėnesiais.
Kaip vadinasi aparatūros veikimas, kuriuo kankina, nežinau. Aš vadinu kankinimu bangomis, nes poveikį daro per atstumą, bet kur Lietuvoje man bebūnant (kitur nebuvau). Mano supratimu (ir jutimu), KGB nusikaltėliai ir jų aparatūra veikia taip. Kiekvienas žmogus aplink galvą turi aurą – gyvybinį (bio) lauką. Vienų jis ryškesnis, kitų neryškesnis, silpnas. Į mano galvos bioaurą (biolauką) KGB nusikaltėliai yra nusitaikę bangų sriautu, per kurį mane ir kankina, ir seka. (Iš mano galvos jie mato ir girdi tiek, kad net patys stebėjosi ir vadino mane Dievo kūriniu.). Šio sriauto, šios jungties, neišjungia, nenutraukia niekad, net ir man miegant. Per šį sriautą-jungtį kankina kankinančia būsena ir visokiais kitokiais kankinimais, kas rodo baisų jų nužmogėjimą ir nepaprastą nusikalstamumą (mano išorėje kankinimai neatsispindi). Sunkus nusikaltimas yra ir tai, kad seka (mintis, protavimą, galvos funkcionavimą, mano judėjimą; judėjimą žino sekdami mano galvą, beje, per labai didelį atstumą). (Ne tuščiai ir spaudoje mane pavadino,, žmogum-antena“, rodos, 1994 metais.).
Svarbu ir dar labiau nusikalstama yra tai, kad šis sekimas, kuriuo mane seka, yra daug sunkesnis už bet kokį kitokį (pavyzdžiui, vizualinį) sekimą. Sunkus ir tuo, kad nuo jo (taip pat ir nuo kankinimo kankinančia būsena) niekada neįmanoma nei pabėgti, nei nusitolinti, nei pasislėpti – pasieka visur, net ir požemiuose (pavyzdžiui, senamiestyje, Tuskulėnų memoriale). Ir (bet kur man beužeinant) pasiekia ne vien kankinimais – ir minčių sekimas nenutrūksta, bei žodžių atsklidimas. Joks žmogus visame pasaulyje nesutiktų, kad jį sektų tokiu sekimu, sekimu, kai žinoma ką sekamas žmogus mato ir ką girdi, ką galvoja, ką suplanuoja – žino visą egzistavimą, net judesius. Niekas nesutiktų būti šitaip sekamas. Nežiūrint kas sektų – KGB smarvė, ar bet kas (be abejo, tokiu naikinamuoju sekimu daugiau niekas ir neseka, tik KGB). Ir dėl viso to šis manęs sekimas yra nusikaltimas sunkusis. Negana to, jie – nusikaltėliai politiniai, jie KGB. Tai aišku ir iš to, kad persekioja už politinio pobūdžio mano,, nusikaltimus“. Rublio juk nė vienam aš nesu skolingas. Kad tai politinis persekiojimas rodo ir tai, kaip jie mane persekiojo ir persekioja. Politiniai dalykai gaujelei būdavo visą laiką svarbūs. Nors tai jie ir slėpdavo, bet pakankamai daug kartų tuo įsitikinau. Nemanau, kad tai neaišku ir be šio aiškinimo. Be to, mano minčių pasiklausyti duoda dar ir kitiems, be to, tai, ką jie sušnipinėja apie mane ir iš manęs, perdavinėja savo vadeivoms, o tie perduoda dar toliau – argi ir tai ne nusikaltimas. Kad tai vyksta sužinau iš daug kur, iš daugelio viešosios erdvės šaltinių. Štai neseniai iš žiniasklaidos net kelis kartus sužinojau, kad labiausiai aš išsigąstu žvilgtelėjęs į veidrodį, išsigąstu savęs. Iš tikrųjų taip būna, taigi iš tikrųjų yra ir tai, kad šnipinėja – eilinį kartą paaiškėjo ką ir kaip sušnipinėjo, ir, eilinį kartą, tapo aišku kad jie perduoda toliau, ką sušnipinėja. Ši nereikšminga detalė yra viena iš daugybės, kurių per 20 suvirš metų prisiklausiau prisižiūrėjau tiek ir tiek. Kaip tik dėl šios priežasties, nuo žiniasklaidos – metų metams – visiškai atsiribodavau. Būdavo, kad nežinodavau net kas dabar Lietuvos prezidentas, televizijos žiūrėdavau taip retai, kad veidai, joje matomi, įsijungus televizorių būdavo net pasenę, o per radiją išgirsdavau atsiradusių naujų lietuvių kalbos žodžių. Bet jie vis tiek manęs neamnestavo, nė tokiais atvejais. Tai argi begali būti didesnis KGB organų užpykimas ant žmogaus. Ėdė mane ir absoliučiai susivaržiusį, visuomeniškai neegzistuojantį.
Kas atkartojama iš mano gyvensenos viešojoje erdvėje, yra gaunama iš tų, kurie mano mintis seka (taigi iš nusikaltėlių). Tuomi mane psichologiškai vargina jau daugiau kaip dvidešimt metų.
Maždaug nuo 1993 metų pastebiu į mane panašius ir, dažniausiai, nepanašius,, šumakerius“, kurie šmirinėja ir slampinėja po Vilnių mane vaizduodami. Antai 2012 metų antrajame pusmetyje, nuo rudens, jų padaugėjo vaikščiojančių raudonomis striukėmis. Nes aš raudonos spalvos striukę tuo laiku dėvėdavau, todėl šitaip apsirengė ir,, šumakeriai“. Kad nusipurtyčiau juos nuo savęs, striukės kiekvieną dieną, žinoma, nekaitaliosiu. Kai jie šitaip mane pamėgdžioja, teisėsaugininkams turėtų būti lengviau juos sučiupti, ir sužinoti iš kur jie gauna informaciją kur jiems eiti, šitaip gal ir gaujelės buveinę surastų (raudona spalva matosi iš tolo). Kažkada iš KGB buveinės manęs paklausė ar aš turiu antrininką. Matyt, šito nežinojo tas, kuris kláusė. Bet jų vadeivos tai viską žino, nes daug metų jie, gaujelės vadeivos, yra vis tie patys. Tai aišku iš to, kad informacijos apie mane ištraukia iš labai senų laikų, iš to paties šaltinio (antai iki šiolei kaip priekaištą man primena mano eilėraštį, kurį parašiau 1988 metais; jame stumiu iš mūsų kalbos žodelį,, davaj“).
Kažką savo veikloje, kažkokį žmonių sluoksnį (gal savo pavaldinius), KGB vadina,, vaikais“. Nepavyko suvokti kokius žmones šiuo žodžiu vadina. Tuo galbūt netgi ir išvis apsirinku.
Raudona striuke mane pamėgdžiojančių žmonių atsirado tiek nenatūraliai daug, kad 2013 metų pradžioje raudonos spalvos striukę dėvėti lioviausi, apsivilkau žydrą, bet ir šią spalvą pamėgdžiotojai tuoj pat pasistvėrė, tik jau ne taip masiškai kaip raudoną, nes vyrui žydrą spalvą nešioti šiek tiek ir drąsos reikia. Tačiau mane mėgdžioja ir merginos, kadangi KGB ir,, mergaite“ yra mane pavadinę, todėl nemažai ir mergaičių dėl manęs aprengia mėlynai arba žydrai. Kai įlipu, pavyzdžiui, į autobusą, ir ten randu žmogų tokios kaip mano spalvos striuke, tai prie jo kartais ir prisiartinu. Tada toksai pamėdžiotojas (antrininkas?) tuoj pat iš autobuso išlipa. Šitaip elgdavausi ir džinsinį kostiumėlį, ir raudoną striukę dėvėdamas. Bet šitie dalykai man ne problema. Problema yra tai, dėl kurios ir šis raštas: kad seka mano mintis, mano judėjimą ir kankina nuotoliniais kankinimais (bangomis).

Žodžiais iš KGB bunkerio (buveinės) man pasakė, kad manęs kankinimai jiems yra nustatyti, ir kad yra įsakyta šitaip kankinti, kaip kankina.
Buvo, teisybės dėlei, taip pat ir žmogiškų, ir žmoniškų. Tuo įsitikinau ne kažin kiek daug kartų, bet štai kartą iš KGB buveinės man patarė: sakyk, kad tau dar geriau, kai kankinančią būseną įjungia. Tačiau tų išgamų neapgausi – jų aparatūra tokia, jog tuoj suosdavo kad jaučiuosi gerai ir nė pusvalandžiui nepraėjus vėl įjungdavo savijautą kankinančią, kasdieninę.
Kartais zonduodavo. Ryte įjungdavo dar nebūtą kankinimą (kankinančią būseną), ir palaukdavo sužinoti kaip aš pasijausiu, kaip reaguosiu.,, Buvo zondas“, – kartą pasakė tokį bandomąjį kankinimą perjungdami į kitokį, į tokį, koks buvo.
Labai reikšminga tai, kad mane šiuo sekimu, kurį čia aprašau, seka iš palydovo. Tai man aišku beveik visiškai, nes mano galvą pasiekia bet kur (net ir Palangoje), Dzūkijoje, kurioje vasaroju, be to, apytikriai 1997 metais, man iš KGB buveinės aiškiai pasakė:,, Tave seks iš palydovo“. Nuo tada į mane laidomų žodžių garsumas sumažėjo, pasikeitė ir susilpnėjo triukšmo, žodžių transliavimo fonas. Bet kai jie nori, transliavimą padaro vis tiek labai garsų, netgi neatlaikomą (gaudimą, žodžių kartojimą, spengimą). Lietuva, kiek žinau, tokiam reikalui palydovų neturi, tad kažin kieno ir kokiu palydovu KGB organai, KGB gaujelė naudojasi? Taigi iš palydovo seka ne vien apleistas žemės ūkio naudmenas. Juo naudojasi ir nusikaltėliai. Ir pagal tai įmanoma sužinoti kas mano mintis ir judėjimą seka, kankina bangų sriautu. Yra, be abejo, Lietuvoje ir tokia žinyba, kuri turi duomenis apie palydovų veikimą Lietuvos teritorijai, žinoma kokius objektus Lietuvoje pr palydovą seka (ir kankina). Gal tai būtų lengviausias būdas aptikti buveinę tų, kurie seka mano mintis ir kankina nuotoliniais kankinimais. Juk viskas (pavyzdžiui, ir žodžiai), kas mane pasiekia bangų sriautu, eina iš kankintojų buveinės į Žemės palydovą, o iš palydovo – į mane. Šią jungtį tarp mano galvos ir nusikaltėlių buveinės, manau, ne tik įmanoma, bet ir paprasta nustatyti, aptikti. Pagal minėtą jungtį įmanoma aptikti jų ir buveinę. Prašau tai padaryti. Mane kankina ir mintis seka per Žemės palydovą.
Jei kas nors šiuose mano tekstuose Jums atrodys neįtikėtina, tai tirkite tai, kas įtikėtina, (tada neįtikėtina gal taps įtikėtina; ir kai lėktuvą kūrė, daug kam irgi atrodė kad metalas skraidyti negali). Bet daug kas iš to ką tekstuose parašiau, yra aišku ir be aiškinimų. Pavyzdžiui, kad visa tai vykdo KGB, buvusieji ir prie jų prisiplakusieji, pritapusieji, o trumpiausiai sakant – nusikaltėliai.
Jie (KGB gaujelė) budi visą parą įsikūrę man nežinomoje buveinėje, kurioje yra ir nusikalstamoji aparatūra, kuria seka ir kankina. Gaujelės buveinėje, per šitiek daug metų, pabuvojo daug žmonių (ir per juos būtų galima buveinę aptikti). Gaujelės dalyviai (joje budintieji) keičiasi nedažnai – gal kas pusmetis, kas metai, ar kas pusantrų, o sẽniai gaujelėje dalyvauja stebėtinai daug metų. Kad jie dalyvauja, ir kiek laiko dalyvauja, aišku iš jų balsų. Bunkeryje (buveinėje) šalia senio visą laiką būdavo ir jaunų žmonių – merginų arba vyrų. Kas kiek mėnesių bunkeryje jie pasikeičia, neužsirašinėjau, bet senių buvimo trukmę atsimenu ir be užsirašymo. Nemažai žmonių bunkeryje pabuvojo ir trumpam – tik dienai arba nakčiai, ar valandėlei. Gal kas nors iš jų – jei padorumas nugalėtų – pasakytų teisėsaugininkams, kur buveinė yra.
Aiškiu girdimumu, naudodamiesi nuotolinio kalbėjimo aparatūrą, nusikaltėliai į mane prabilo apytikriai 1995 metais, naktį. Tą baisią naktį prabilo, pradėjo per atstumą kalbėti į mane keli rusai (rusų kalba) ir rašytojas dramaturgas Juozas Glinskis. Vienas tų rusiškai kalbėjusiųjų buvo buto, kuris yra iškart virš manojo buto, gyventojas Rudenkovas (jo adresas: Fabijoniškių g. 43–16). Jis man kalbėjo labai piktai.
Neabejoju, (daug sykių teko įsitikinti), kad tas 16-tas butas, kuris yra iškart virš manojo buto, klausosi per ventiliacinę angą mūsų buto. Tai aišku iš to, kad kai radiją pasileidžiu virtuvėje, KGB gaujelė (tie, kurie mano mintis seka ir kankina bangomis) įjungia manęs kankinimą nuotoliniu būdu.
Netrukus po šios nakties pasigirdo, iš balso man nepažįstamas, kalbėtojas senis, kuris mane ėdė labai daug metų. O kai šis nepažįstamasis senis iš buveinės (bunkerio) išėjo, jo vieton atsirado kitas panašiu balsu primityvus senis. Šio, pastarojo, senio balsu žodžius manęs pjovimui naudoja, transliuoja į mane iki šiolei (kaip ir J. Glinskio žodžius), dabar smirsčioja jo žodeliu,, ne“ – smirsteli dažniausiai tuo momentu, kai nutraukiu besirutuliojančią mintį, arba kai nepadarau, ką buvau susiplanavęs padaryti. Ilgiausiai iš visų naudoja Juozo Glinskio balsą, žodžius Glinskio balsu – apytikriai nuo 1995 metų iki šiolei. Deja, tai tiesa.,, Dirbo“ bunkeryje ir daugiau senių, bet neilgai. Senis, ėdęs mane nuo pradžių (tiesa, palyginus nesmarkiai), po maždaug metų manęs ėdimo, nutilo, ir ilgai tylėjo. Bet po šio tylėjimo, mano baisiam išgąsčiui, prabilo vėl. Ir aš jo balsą atpažinau, ir tai sakiau mintyse, kad tai tas pat senis, kuris mane jau ėdė, kalbėjo man iš KGB bunkerio. Po kiek laiko išgirdau, kad faktas, jog atpažinau jo balsą, įdėtas į dainą rusų kalba. Rusų dainų pasitaikydavo pasiklausyti, nors ir nesidomiu jokia Rusijos, nei Baltarusijos, žiniasklaida, nežiūriu nė televizijos. Dar vėliau išgirdau dainininko Algimanto Butnoriaus dainuojamą dainą su tokiais žodžiais:,, Ačiū tau, mano balsą pažinęs šunie, tu mane padarei stipresnį“. Šičia nežinau apie kieno balso pažinimą kalbama.
Savo balsus, žodžius sẽniai patys yra gaujelėje įkalbėję į aparatūrą, todėl jų balsą, žodžius panaudoja svaidymui į mane kada nori. Bet, visiškai aišku, ne vien iš anksto jų įkalbėtus žodžius į mane iš bunkerio svaido – šie seniai labai daug laiko,, dirbo“ ir pačioje buveinėje (KGB bunkeryje). Pačioje KGB buveinėje jie, sẽniai, laikėsi,,, budėjo“ daug ilgiau už visus kitus, kurių balsus esu girdėjęs.
Rašytojas dramaturgas Juozas Glinskis KGB gaujelėje dalyvauja apytikriai nuo 1995 metų iki šiolei – jis gaujelėje yra pats įkalbėjęs žodžių, kuriuos į mane KGB svaido, transliuoja štai jau kiek metų! (neskaitant pertraukų). KGB turi ir tokią galimybę – transliuoja kalbėjimą, žodžius iš anksto įrašytus, o atrodo kad kalbėtojas kalba gyvai, dabar, tiesiogiai, nors tuo metu buveinėje jo visiškai nėra. Taigi Juozas Glinskis ne tik savo balsą, žodžius KGB gaujelėje yra įkalbėjęs, bet, deja, ir pačioje KGB buveinėje netrumpai,, dirbo“. Tai tiesa. Be kitko, jis dirbdamas pačioje buveinėje vos neužpjovė manęs žodeliu,, Jeigu“ (nes taip vadinosi vienas sovietų laikotarpio mano eilėraštis), žodeliais,, Per kur eisi? “ ir kitais žodžiais, o senis primityvusis vos nežpjovė kartodamas,, Nepasakyk dár“, pjovė ir įdėję savo žodžius į kalbėjimo mašiną, man transliuojančią į galvą žodžių kartojimą, ir pan. Be to, būdavo aišku, kad gaujelėje ir buveinėje J. Glinskis yra viršesnis už kitus kalbančiuosius. Atskirdavau, kada J. Glinskis pats tiesiogiai kalba iš KGB buveinės ir kada transliuoja jo iš anksto įkalbėtus žodžius. Kas yra girdėjęs Juozo Glinskio balsą, jo su niekuo nesupainios, o aš jį natūroje girdėjau penkerius metus dirbdamas su juo,, Lietuvos aide“ 1990–1995 metais. Jo balsą atpažinau jau iš pirmo jo žodžio iškart, kai pirmąsyk jis prabilo kalbėjimu per nematomąjį atstumą. Juozo Glinskio dalyvavimą KGB gaujelėje paskelbiu ne kad patrauktumėte jį baudžiamojon atsakomybėn, bet kad lengviau būtų visą KGB gaujelę, ir ypač jų buveinę, susekti. Tai negi nėra už ko nusitverti, norint KGB gaujelę ir jų buveinę susekti! Būtent J. Glinskį manęs persekiojimui KGB parinko gal ir todėl,,, kad būtų skaudžiau“, (kaip sakoma vienoje dainoje). Tokį KGB metodą,, kad būtų skaudžiau“, kuris, beje, labai šlykšus ir tiek pat niekšiškas, daug kur pajuntu. Mano rašinius spausdinti,, Lietuvos aide“ pasirašinėjo beveik vien tik J. Glinskis ir neatmetė, rodos, nė vieno, mudviejų santykiai redakcijoje buvo itin geri.
KGB gaujelę, jų buveinę susekti galimybių yra labai daug, pavyzdžiui, kad ir per dainininką Donatą Montvydą – jei jis pasakytų, kas jo dainai,, Nenuleisk akių“ sukūrė žodžius, kas jam patarė užsirišti ant akių raištį šią dainą dainuojant (visa tai, ši daina – kaip ir daugelio kitų dainininkų ir dainininkių – yra ištisai apie mane). Pastaroji informaciją jam, jo dainai išėjo iš KGB buveinės. Galėčiau paaiškinti, kodėl raištį ant akių užsirišo, ir ką reiškia dainos žodžiai (reiškia tyčiojimąsi iš manęs). Dainų apie mane yra be galo daug, jų didelį skaičių grupės,, Pelenai“ dainininkas savo dainoje man šitaip nusako:,, Visos dainos apie tave“. O vienas politikas per televiziją sakė, kad trijų gyvenimų reikėtų joms visoms išklausyti. (Negalima nepritarti ir kitiems minėto politiko žodžiams: kad [tautos],, lyderis“ aš esu netikęs, nors, anot jo, ne tik bažnyčią, bet ir miestą galėčiau pastatyti.).,, Gražioj šaly, gražaus žmogaus, graži kančia“, – sakoma vienoje iš seniai girdimų dainų. Teisėsaugininkai turi kančią pabaigti. Tuo pasibaigtų ir nesibaigianti žmonių kelionė į mane, nesibaigiančia pavadinta prieš du dešimtmečius dainoje „O tu stovėk, kaip stovi laisvė“. Jau tada buvau kaip akmuo, šalikelėj sukniubęs.
Buvo ir toks, apytikriai vienerių (~1999), metų laikas, kai gaujelės dalyviai keisdavosi kasnakt, naktimis tada,, dirbdavo“ porelėmis – nakčiai ateidavo,, dirbti budėti“ vyras ir mergina, ir laidydavo į mane žodžius. Tuo laiku (kai budėdavo porelėmis) ir vėliau KGB buveinėje buvodavo ir Lietuvių kalbos instituto darbuotojas daktaras Vidmantas Kuprevičius, Krašto apsaugos savanorių leitenantas (dabar Institute jis jau nedirba). Pažinau jį iš balso iškart, nes tame pačiame Instituto skyriuje su juo dirbau (vėliau su juo dirbau tame pačiame kabinete). Be to, KGB gaujelės dalyvis Vidmanto Kuprevičiaus prašė, kad jis padėtų tam prašytojui kėgėbistui mane nugalėti. Tai paaiškėjo iš per televiziją skambėjusios, ir per radiją skambėjusios, dainos,, Mielas daktare, padėk man šitą draugą nugalėt“, kurią duete su Radžiu dainuoja jauna dainininkė iš Elektrėnų Skaistė. Ar daktaras Kuprevičius minėtą prašymą vykdė, nenoriu kalbėti, bet KGB gaujelės buveinėje jis tikrai buvo, ne vieną kartą. Be to, ir iš paties bunkerio (buveinės) atsklindančiais žodžiais man pasakė (netgi ne kartą), kad ten jis ateina. Tą pačią dieną, ir netgi tą patį pusdienį, jis pabuvodavo ir KGB buveinėje, ir darbe, iš ko būdavo aišku, kad buveinė yra Vilniuje. Rašau, kad mieste neatsitiktinai sutinku daug žmonių. Neatsitiktinai mieste sutikdavau ir daktarą V. Kuprevičių. Jo lankymąsi KGB buveinėje atskleidžiu irgi vien dėl to, kad KGB buveinę būtų lengviau rasti. Balsas, šiuo nusikalstamu būdu atsklindantis yra toks pat aiškus kaip ir kalbant per telefoną, o kai transliuoja garsiai, tai būna netgi aiškesnis. Aiškiai girdisi visos balso spalvos, taip pat ir šypsenėlė, linksmumas balse. Todėl ir Juozą Glinskį ir Vidmantą Kuprevičių atpažinau absoliučiai aiškiai, abejonių nėra nė kiek.
Vidmantas Kuprevičius iš gaujelės buveinės kalbėdavo tiesiogiai, ne iš anksto savo balsą buvo joje įrašęs, kaip kad tai padarė Juozas Glinskis nuolatiniam manęs pjovimui. J. Glinskis, kaip minėjau, ir iš pačios buveinės daug laiko mane pjovė.
Tie, kurie dabar KGB buveinėje,, dirba“, savo balsais patys tiesiogiai kalba tik naktimis – kasnakt pasako po keletą žodžių. Žmones būtent jaunus KGB savo buveinėje (bunkeryje),, dirbti“ paskyrė, manau, todėl, kad būtų sunkiau patikėti jog tai KGB, KGB gaujelė. Tačiau šitokie mano išmąstymai nereikalingi, nes teisėsaugininkai patys turi tai suvokti ir būti nuovokesni už mane, kaip turintys teisėsauginių žinių. Betgi gaujelė egzistuoja. Ir negi to niekas nežino.
Buvo laikas, kai buveinėje,, dirbo“ (minėtasis) senis su merginomis, buvo ir toks laikas, kai buveinėje,, dirbo“ vien tik merginos. KGB gaujelė naudojasi ir iš anksto įrašytais, įkalbėtais balsais, žodžiais ir sakiniais, laido juos į mane. Juozo Glinskio, kaip ir kito senio, balsą, žodžius naudoja iki šiolei, o kitų gaujelės dalyvių balsų nepažinau ir nepažįstu, nebuvau su jais pažįstamas.
Kartą jie man pasityčiodami pasakė, kad pasiimčiau iš jų savo aparatūrą. Ir tokie šlykštūs jie gali būti! Jie net ir savo nešlovę bando ant manęs užmesti.,, Tu esi mūsų vadas“, – sakydavo jie man iš jų bunkerio atsklindančiu balsu. Kokie šlykštynės!
Jie tikrai egzistuoja. Tuo įsitikinu kasdien ir kasnakt. Juntu, kaip poveikį, kankinimą bangomis kaitalioja. Ir žodžiais patvirtina savo egzistavimą – tai, ką aprašau, jie daug sykių patvirtino ir žodžiais, atsklindančiais bet kur man bebūnant. Kaip man aiškus visas mano egzistavimas, taip aiškus nusikaltimo, kurį aprašau, tikrumas. Prašau, padarykite jam galą. Kentėti tylomis daugiau nebegaliu ir sieksiu mano minčių nesekimo ir nekankinimo bangomis tol, kol pasieksiu. Juk teisėsauga egzistuoja ir tam, kad KGB neegzistuotų. Visrakčiu atsirakinėja (dar nuo sovietų laikų) mano buto duris, bet dėl to pernelyg nesijaudinu, nes man svarbiausia kad areštuotumėte tuos, kurie mano mintis seka kankindami mane bangomis (kai KGB gaujelę areštuosite, neatsirakinės, nes nežinos kada nieko namie nebūna). Frontas, kurį prieš mane KGB sukūrė ir vykdo yra labai didelis ir platus, tiesiog totališkas. KGB gaujelė – nusikalstamiausia fronto prieš mane, kurį čia aprašau, grandis ir dalis (tie, kurie mano mintis seka ir kankinimais kankina nuotoliniu būdu).
Tekstas,, Kas čia parašyta yra tiesa“ ir šis Prašymas yra visiškai pakankamas pagrindas teisėsaugai imtis veiksmų kad KGB neegzistuotų, nes KGB gaujelė egzistuoja ir, aišku, ji turi vadeivas, egzistuoja šio nusikaltimo ir organizatoriai. Gal juos valdo net iš Rusijos, kad mane seka ir kankina taip ilgai, šitiek daug metų (turint nuovoką ir logiškai išmąsčius, matant, kaip plačiai ir kokiu dideliu mastu bei lygiu manęs persekiojimas vyksta, taip tikriausiai ir yra; ne tuščiai kartą praeityje praeivis, rodos, 1992 metais, einantis su dviem vyrais lyg apsauginiais, apie mane pasakė,, a etovo vziatj živym“; ir asmeninis mano patyrimas patvirtina, kad žmonės iš ten manęs nemyli ir yra viršesni už čionykštę kėgėbiją). Iš mano tekstų matosi, kad nusikaltimas vyksta labai sunkus ir Jūs negalite nesiimti priemonių. Lietuva laisva jau 24 metai, o jie mane tebeseka, dar ir bangomis kankina kankinančiomis būsenomis. Tai negi nereikia jų areštuoti. Reikia kuo skubiau. Nors, atrodo, jie ganėtinai apsidraudę, bet susekti KGB gaujelę visiškai įmanoma ir tai yra tiesioginis ir privalomas teisėsaugininkų, ypač Saugumo departamento darbas (į Departamentą kreipiausi). Jie labiau bijojo (o gal ir bijo) manęs atėjimo, negu teisėsaugos.,, Tik neateik čia“, – dažnai nuogąstaudavo minėtas senis, kalbėdamas man per nuotolinio kalbėjimo aparatūrą. Tai ir todėl, kad labai sunkiai man nusikaltę ir nusikalsta. Bet į jų bunkerį nenuėjau, tokių net nė ketinimų neturėjau – netgi jokių, nė mažiausių. O jie manęs klausdavo:,, Ar ateisi? “. Labai norėčiau sužinoti koks jų bunkerio adresas. Ir todėl, kad galėčiau teisėsaugininkams padėti juos suimti. Jeigu nei Saugumo departamentas, nei Generalinė prokuratūra, nei Policija KGB gaujelės nesuseka ir neareštuoja, tai negi nėra kam pareikalauti, kad susektų ir areštuotų, arba bent eliminuotų gaujelę! Tad imkitės, gerbiamieji teisėsaugininkai. Juk žinote, kad organizuoti nusikaltėliai turi būti suimami būtinai ir neišvengiamai, ir neatidėliojant. Gaujelės vadeivos ir piktybiškieji gaujelės dalyviai, kurie iš savo bunkerio mane kankino ir kankina, turi būti nubausti bausme, artima aukščiausiajai bausmei – toks jų nusikaltimas, – tai gal todėl jų nei susekate, nei areštuojate. Teisėsauga, neabejoju, galimybių susekti gaujelę turi ir tokių, kurių aš nežinau. Tai kodėl to nedarote? Neatmestina tikimybė, kad jie savo KGB buveinę,,, įmonę“ yra įsiregistravę savivaldybėje, bet gali būti ir taip, kad įsikūrę kokiame nors bute Vilniuje. Gal rašytojas J. Glinskis ir daktaras V. Kuprevičius bei kiti pasakys kur buveinė yra. To tikėtis naivoka, bet nieko nedaryti Jūs irgi negalite. Manau, kad ir žmonių sekimu, jų apklausinėjimu, būtų galima gaujelę aptikti. Už vieną ir tą patį savo,, nusikaltimą“ KGB organams, bausmę, kalėjimą laisvėje atlikau jau net kelis kartus, todėl siuntinėsiu šiuos tekstus tol, kol mano minčių nebeseks ir bangomis nebekankins. Kiekvienas užpultasis turi teisę gintis.
Kur yra gaujelės buveinė – nors ir nekonkrečiai – yra sakęs iš savo KGB buveinės patsai gaujelės dalyvis – senis, kuris mane ėdė daug metų. Buvo šitaip. Kai ėjau, šio amžiaus pradžioje, pro gyvenamąjį penkiaaukštį namą Nr. 53 Šeškinės gatvėje Vilniuje, iš savo buveinės senis šūktelėjo (tuo pačiu nuotoliniu neužmatomu būdu):,, Praėjai pro mus“. Taigi jis pasakė, kad praėjau pro namą, kuriame jie įsikūrę, tas namas – Nr. 53 (arba prišlietasis 51-as). Tatai pasikartojo kelis kartus tais pačiais metais, tik pasakė tai jau ne patsai minėtasis senis, o kiti. Labai gali būti, kad gaujelė įsikūrusi būtent šiame 53-ame name arba šiam namui gretimame name (gal 51-ame), todėl labai verta tai patikrinti. Aš tada, kai man sakydavo minėtuosius žodžius, ėjau gatvele, kuri yra šalia minėto namo į tą nuo jo pusę kaip ir Ukmergės gatvė. Šioje gatvelėje, netoli minėtų namų, daug metų beveik nuolatos stovėjo nepaprastai ilgi balti lengvieji automobiliai (nepertoliausiai nuo Šeškinės poliklinikos), kokiais vestuvininkai važiuoja. Nenustebčiau, jei gaujelę aptiktumėte ir 52-ame name, nes esu gimęs 1952-ais metais, o tokius sutapimus KGB organai labai mėgsta.
Nekuklu, bet ir nepasakyti negaliu dar štai ko: KGB, ir tie, kuriuos KGB suklaidino, kurie mane persekioja, kurie daug ką sieja su manimi, visa tai jie daro ir pačiu aukščiausiu lygiu, ir labai plačiai teritorijos atžvilgiu.
Nenutylėtina ir štai kas: panašu į tai, kad antikėgėbistinės veiklos Valstybės saugumo departamentas išvis nevykdo. Tai reikštų, kad reikalai sutvarkyti,, kaip reikiant“. Tuo metu KGB–sovietinis saugumas, kaip man apytikriai 2006 metais teko girdėti, nėra paleisti, jie nepaleisti, jie yra savojoje, buvusioje, struktūroje, jeigu nepaleisti.
Būčiau dėkingas ir už tai, jei sužinočiau, ar šiuos mano tekstus, prašymą gavote. Abiem tekstais kreipiuosi kad KGB gaujelę susektumėte. Ir kad ir kuo jie bepasivadintų, jų veikimas yra labai nusikalstamas. Kiekvienam aišku, kad savo priklausymo KGB sistemai (ar struktūrai, tinklui – nežinau kaip dabartinis KGB veikimas vadinasi) pripažinti niekas nenorės, bet gaujelė, kurią aprašau, yra tokie patys kaip KGB ir būtų netikslu juos vadinti kitaip. Jei šio nusikaltimo netiriate ir netirsite, tai norėčiau žinoti kodėl. Šis nusikaltimas jau seniai turėjo būti pabaigtas ir ištirtas. Jis iš viso neturėjo įvykti. Bet jis vyksta! Susekite KGB gaujelę ir patraukite baudžiamojon atsakomybėn.

Pagarbiai Jonas Baranauskas, laisvės kovų dalyvis, buvęs,, Lietuvos aido“ žurnalistas
Fabijoniškių g. 43–11, LT–07119, Vilnius. Tel. 861399523. El. pašto adresas: jonas. baranauskas@lki. lt
Vilniuje, 2012 m., 2013 m., 2014 metai


P. S. Juk tik pagalvokit! – jie mane užpuolė, užpuolė man to nežinant, slapčia, užpuolimo iš pradžių nejuntant, užpuolė labai niekšiškai, būdami visuomenės atmatos mane vadina savo vadu, užpuolė nusikaltėliai – nusikaltimui, pradėjo ėsti sekimu, šmirinėjančiais (ir stoviniuojančiais) aplink mane žmonėmis visur kur beeičiau ar beužeičiau, mano gyvensenos atkartojimu ir manęs minėjimu žmonių lūpose, žiniasklaidoje ir visur, visokiausią savo smirdėjimą pradėjo sieti su manimi, su mano asmeniu, pradėjo ir kankinti siaubingais ir mažiau siaubingais kankinimais bangomis – ištisom dienom, ištisais mėnesiais arba neatlaikomomis ištisomis valandomis, neleidžia normaliai miegoti, loja iš bunkerio su kalbėjimo mašina, arba tiesiogiai – kai kalbėtojas seka minčių vingius, visą ir kūniškąją mano eigastį ir į tai reaguoja žodžiais į mano ausis, šitaip labai vargindami, raportuodami man ką aš galvoju ar veikiu. Kasdien nusikalsta man. Nusikalto tokia daugybe punktų ir kartų, kad knyga išeitų juos smulkiai vardijant, daugybės metų persekiojimą aprašant ir atpasakojant. Susidarytų gal daugiau negu Žemaitės raštai, jei būčiau viską užsirašinėjęs, ar bent apsakymas,, Mėšlavežis“, jei leidžiate, man nenaudingai, nukrypti nuo skaudžios manęs kankinimų temos. Ir nors ir stengdavausi užsimerkti ir nieko nematyti, ir nusigręžti nuo visko, bet vis tiek daug pamačiau ir išgirdau. Bet žodžiai išskrido, o raštų neliko. Kad konkretybės ir išblėso, persekiojimo nuoskauda ir pergyvenimai, pergyvenimų kartėlis, kankinimo būsenų,, skonis“ ir begalė kitų kančių, praradimai, atrodo nuolatos bus manyje. Net jeigu ir šokius imčiau šokti. Man pataria dainoje roko grupė,, Skylė“: šok!, tarp gyvybės ir mirties, pamiršęs viską šok! Ačiū nesityčiojančiai dainininkei, bet man jau ir amžius neleidžia. O,, Biplanai“ savo dainoje,, Plius minus viskas bus gerai“ sako: užmerk akis, kvėpuok giliai, ir viskas bus gerai. Kaip tik šitaip kas vakaras atsigulęs ir darydavau, tik nebūdavo dėl to geriau. Beje, gaujelė mane vertindavo pliusais arba minusais, ir pasirašinėdavo už mane arba nepasirašinėdavo. (Dar, beje: vykstant Sąjūdžiui, artėjant Nepriklausomybei, vos ne kiekvienam pašnekovui sakydavau, kad viskas bus gerai.). Kai išgirstu žiniasklaidoje ką nors apie mane, tai gaujelė tuo momentu kankinimą bangomis neretai įjungia sunkesnį. Pavyzdžiui, besiklausant panelės Karaliūnaitės dainos,, tik nepamiršk padėkoti savo angelui sargui, slapčiausias mintis tik jis girdi“. Dainų kūrėjų yra ir suklaidintų.,, Kai išplauksi į savo tėvynę, išsiveši gražiausias dainas... “, – girdžiu per radiją. Išvažiuoti man niekur nereikia, esu namie. Ir tik dėl pastarosios dainos nesu užtikrintas ar joje kalbama tikrai būtent apie mane.
Apipylė kėgėbistiškomis ir nekėgėbistiškomis dainomis, visokiausiu tyčiojimusi, visokiausiu savo smirdėjimu, kurio negali peržengti, pamiršti ir nematyti, ir nebegirdėti, ir nebejausti. Todėl bet koks mano priešinimasis turi būti pateisinamas. Juolab, kad ir priešintis galimybių nėra, nes prieš vėją argi papūsi, tačiau nesipriešinti irgi jau gana. Bet nemanau, kad teisėsauga jų neišformuos, (arba jie patys mane amnestuos). Tik norėtųsi kad tai įvyktų dar man gyvam ir gyvybingam esant. Jei teisėsauga pradėtų jų paieškas, gal jie ir patys kaip tarakonai išsilakstytų iš KGB bunkerio ir iš gaujelės. Šansų, kad gaujelę areštuos, turiu nedaug, bet turiu ir apsisprendimą to siekti, kuris man neatšaukiamas tarsi palyginime apie vašką ir akmenį.
Nežinau, ar iš mano tekstų matosi, bet jais parodyta ir tai, kad bausmė, kuria mane KGB nubaudė ir baudžia, yra labai didelė ir sunki, bausmė tokia, kokia ir kitų politinių kalinių, o daugeliu aspektų – netgi kur kas sunkesnė, tai baudimas, pilnas visokių nežinomybių. Skiriasi bausmė nebent tokiais skirtumais, kad nė nežinia kada amnestuos, ar išvis amnestuos, ir nežinia kada manęs baudimą pabaigs. Be to, baudimas, kurį aprašau, trunka jau daugiau kaip 20 metų, yra sunkus, o baudimas psichologiniu teroru trunka dar ilgiau. Tai kas parašyta šiuose dviejuose tekstuose (Prašyme ir tekste,, Kas čia parašyta yra tiesa“) – šiurpi tiesa, ji yra reali. Ateis neabejotinai ir tas laikas, kai visa tai, ką tekstuose aprašau, bus patvirtinta. Neišliks paslaptyje šis baisus KGB srutų ginklas, kuriuo jie mane kankina ir seka. Nemanau, kad šis nusikaltimas, tokio nusikaltimo technologija neišeis į viešumą. KGB organai, srutos, gal dar ilgai šį nusikaltimą ir jo technologiją slėps, bet visiškai nenuslėps. Jei nuslėps nusikaltimą, tai nenuslėps aparatūros, ginklo, su kuriuo šį nusikaltimą vykdo, nes aparatūra, ar aparatas, nors ir nusikaltėliškas, yra atradimas, ginklas pasaulinės svarbos, didžiulis veikimo spektru, labai galingas. Tai karinis ginklas, ir jis neišnyks nepastebėtas tarsi bevertis daiktas, bet bus nusikaltėlių rankose, dispozicijoje, jų arsenale iki šio ginklo uždraudimo, sunaikinimo, jis ilgam liks ginklų arsenale o gal ir išvis neišnyks, kaip neišnyko šautuvas kai jį išrado. Todėl jis negalės neišaiškėti. Argi gali kas nors išmesti atradimą, kuris, nors ir nepatentuotas, bet savo veikimu vertas premijos didesnės negu Nobelio, taip pat ir kalėjimo iki gyvos galvos jo naudotojui. Toks ginklas – minčių skaitymas – minėtas dar Senajame Testamente ir, atrodytų, neįmanomas, buvo vis dėlto išrastas leninizmo ir kėgėbizmo pragare, išrastas nežmoniškam naikinimui, ginklas, apie kurį dar mažai kas žino, bet sužinos. Prisidėkite bent prie to. Google mačiau jį pavadintą minčių skaitytuvu – ties savo pavarde,, Jonas Baranauskas 1952“ – ten patvirtinta, kad mano minčių sekimas ir kankinimai yra tikra tiesa (mano nuotraukos ten nėra, viešai paskelbta mano nuotrauka tėra gal tik mano knygelėje,, Vasarvidžio laisvė“). Taigi šiuo ginklu ne vien mintis skaito, tačiau ir kankina kankinimais, kurie nei matyti, nei girdėti ir sunkiai aprašomi, sunkiai apibūdinami ir nelengva jais patikėti. Kankinimai šiuo ginklu yra beveik tokie, kaip ir fiziniai kankinimai, kankinančios būsenos savo sunkumu prilygsta fiziniams kankinimams. Visuomenė kada nors sužinos apie šį ginklą, kuriuo per atstumą kankinama neatlaikomais kankinimais, sekamos mintys ir mintijimas, kalbėjimas, judėjimas – visas žmogaus egzistavimas. Tai ir tarsi nematomasis telefonas – juo galima su gaujele kalbėtis nors ir vandenyje iki ausų pasinardinusiam, kalbėtis nepraveriant burnos (bet nesikalbėjau su jais niekad). O kai jie, gaujelė, kalba, negirdėti jų, atsiriboti, užsisklęsti nuo jų – neįmanoma niekaip, visaip ir visur girdisi. Taip nepabėgama ir nuo kankinimų. Kankinimai bangomis baisūs, kaip dainoje pasakyta, per (,, Lietaus“) radiją girdimoje:,, Tu labiausiai pasaulyje norėsi pabėgti“. Stebiuosi, kad jokia žvalgyba, saugumas šiuo tokiu tobulu ginklu nesusidomi, moja rankom į tai, kad jis nusikaltėlių rankose. Žinoma, kuo žvalgybos užsiima aš nežinau, bet jeigu šešėliniai nusikaltėliai šitaip veikia, vadinasi, valstybinė žvalgyba neveikia. Reikia iš KGB organų atimti šią aparatūrą ir ją uždrausti. Susekite juos. Gal dar kas nors ieškos ar nėra mano tekstuose arogancijos, dar kaip nors priekabiaus, bet nusikaltimas turi būti pabaigiamas bet kokiu atveju, nors ir vištos koja būtų aprašytas. Ir pasikartosiu, nes gal ir to negana: nieko bendro neturiu nei su gaujele ar su jų sėbrais, bet ir su jokiu šešėliškumu išvis. Susekite juos – tuos, kurie seka mano mintis ir kankina nuotoliniu būdu. Stengtis gaujelę areštuoti teisėsaugininkai turi ir todėl, kad gaujelė savo veikimo nutraukti neketina, o aš neketinu liautis to reikalavęs.

Pagarbiai
Jonas Baranauskas, laisvės kovų dalyvis, buvęs,, Lietuvos aido“ žurnalistas 2014 m. gruodžio 1 d.

P. P. S. Kiek jie mane prikankino (bangomis, nuotoliniais kankinimais), tokie ir žodžiai apie juos. Beje, žodžiai sušvelninti. Kasdien ir balsu pasakau, kad nors išduotų teisėsaugai tuos, kurie mano mintis, mano judėjimą seka ir kankina nuotoliniu būdu. 2014 m. vasario mėnesį vyrukas iš KGB buveinės kartą į tai atsakė:,, Gali dėl to neaušinti sau burnos“. Jie nei išduos, nei pasiduos, kol teisėsauga jų neareštuos. Juk tai nusikaltimas toks, už kurį kankintojai turi būti nubausti tiek metų, kiek metų mane kankina.
2015 metai






*Vakar darbe kolegei Gertrūdai N. guodžiausi kiek daug KGB gaulelė mane prikankino per begalę metų, kiek neišmatuojamai daug kankinimų iškentėjau.,, Mane kankindami jie, objektyviai vertinant, taip nusikalto, kad turi būti nubausti po 10–15 metų kalėjimo“, – sakiau jai. Tą mano skundą, kaip ir viską, ką kalbu, KGB gaujelė nuotoliniu būdu girdėjo, tad gal todėl atėjusią naktį vienas jų man pasakė:,, Visada prisiminsi“. Bet negi ties srutos nežino, kad jau nėra kada atsiminti, man jau 63 metai. Atėmė nusikaltėliai gyvenimą iš manęs ir vis tiek nesiliauja: tebekankina nuotoliniu būdu visokiais kankinimais; šiomis dienomis – ir dirbtiniu kojos skaudėjimu. Mintis seka. 2015. III. 28
__________________________



































Jonas Baranauskas

Purškalas

Realija

Dar ir dabar namų vaistinėlėje tebėra purškalas. Kai gerklę skauda, jį įsikiši burnon paspaudi ir apipurški skaudama vietą. Aš ne iškart supratau, kad gerklės skausmas, man atsiradęs, yra dirbtinis, yra atsiunčiamas iš išorės. Tai prasidėjo apytikriai 2004 metais. Cokoliniame mūsų namo aukšte veikė Vaistinė. Ten aš nusipirkau purškalą skaudamai gerklei, už jį sumokėdamas 14 litų. Purškalų buvo įvairių rūšių, pasirinkau tą, kuris pagamintas iš žolelių. Parsinešęs namo pasipurškiau ir nustebau kaip stebuklingai jis veikia – tuoj pat praėjo gerklės skausmas. Taip smarkiai skaudėjo ir... staiga praėjo! Ir kitus kartus panašiai buvo.
Šio skausmo nemažai kentėjau ir vasarą kaime atostogaudamas. Bet ir tada dar neįtariau, kad čia KGB gaujelė mane bangomis kankina, skausmą iš išorės „atitransliuoja“ man į gerklę. Tačiau daugiausia kentėjau nuo gerklės skausmo ekonominės krizės metais, kai teko eiti iš darbo nemokamų atostogų. Išėjęs išvažiavau į kaimą. Tada man ir įjungė smarkųjį gerklės skaudėjimą. Jokio purškalo čia niekur negausi, tad gelbėti pradėjo mama: turėjo prisidžiovinusi aviečių, tai išvirė aviečių arbatos su medumi. Vos stiklinę išstriūbčiojau, tuoj pat paprašiau kitos. Kodėl gi taip greitai. Todėl kad labai greitai skausmas praėjo, bet nemažai jo dar ir liko. Mama padarė ir antrą stiklinę arbatos ir trečią ir tiek, kiek prašydavau, bet va toliau nuo arbatos gėrimo skausmas nemažėjo. Savaitgalį turėjo atvažiuoti brolis iš miesto. Paskambinau jam, kad parvežtų man žolelių purškalą, nes kenčiu dėl nuolatinio ir labai skausmingo gerklės skausmo. Vaikystėje gerklės skausmu daug kamavausi, bet neatsimenu, kad jis būtų buvęs toks skausmingas koks dabar. Tada mama moment mane išgydydavo liepžiedžių arbata su medumi.
Brolis parvežė ko prašiau ir purškiausi gerklę reguliariai, tačiau pagerėjimo nebuvo jokio. Visą savaitę tuo purškalu gydžiausi, bet pagerėjimas neatėjo: gerklę skaudėjo vis tiek. Skausmas vienu metu tik šiek tiek sumažėdavo, tai vėl patapdavo toks pat, nepriklausomai, geriu aviečių arbatą ar ne, purškiuosi gerklę ar ne.
Tebelaikė kankintojai įjungtą ir kalbėjimo mašiną: visokiomis nesąmonėmis, skiemenimis ir žodelyčiais plakdami mano galvą, jie (kalbėjimo mašina) pasigavo ir mano žodį purškalas, ir kartojo valandų valandas lyg kokią naujieną, plakė kaip plaktuku man į galvą: „Purškalas! “, „Purškalas! “, „Purškalas! “, „Purškalas! “,...
Kai po savaitės brolis vėl parvažiavo ir pamatė mane besipurškiantį, tai labai nustebęs šūktelėjo: „Dar tau gerklę skauda! “. Pasikamavau dar kelias dienas ir gerklės skausmą išjungė.
Visa tai apmąstęs, supratau, kad čia man KGB gaujelė visus šiuos gerklės skausmus „davė“, sukėlė bangomis ir laikė juos įjungtus. Kai aš tai supratau, jie ir žodžiais patvirtino, kad aš manau neklaidingai.
2016. 01. 01
_____________









Jonas Baranauskas


Skubėjimo būsena

Realija

Kai KGB gaujelė nori išgauti, kad aš ką nors svarbaus pamirščiau, bangomis įjungia skubėjimo būseną, kurioje daug ir nerimo, ir netgi karštligiškos savijautos. Neramu pasidaro ir imi skubėti kaip spirginimas, nors skubėti reikalo nėra jokio. Esant tokiai dirbtinei būsenai, tai šviesos pamirštu išjungti, tai telefoną namie pamirštu, atmintukas lieka įkištas kompiuteryje, pasitaikė durų ne visas spynas užrakinu... Kai nerimą ir skubėjimą išjungia tada atsipeikėju, grįžęs į normalią būseną ir apsisukęs kartais grįžtu pasiimti, ką pamiršau.
Banko kortelę užmaršintas tokiu dirbtiniu būdu parduotuvėje kartą palikau, palikdavau namie telefoną, užmaršino ketinimą nusipirkti kiaušinių.
Beje, jie turi galimybę ir priminti, ką esi pamiršęs. Tokių atvejų man irgi yra daug buvę.

2016. I. 12

________

























_________________

Jonas Baranauskas




Šniurauka

Esė

Man pakako praverti spintos duris, pamatyti savo liemenę,... ir jau turiu ką parašyti. Viskas susiję su tuo, kad KGB mane sekė ir seka jau trečias dešimtmetis. Seka mintis ir judėjimą. Liemenė primena mano desperaciją, kai gelbėjausi nuo jų, nuo KGB sekimo 1994 metais, ir gretutiniais metais.
Dirbau „Lietuvos aido“ korespondentu. Darbo laiko niekas nefiksavo, tad aš jo ir turėjau nemažai. Ryte redakcijoje liepia ką nors parašyti, maždaug pietums ar popietei parašai, valandą kitą rašinys dar paklaidžioja iš kabineto į kabinetą ir atidavęs jį maketuoti, gali eiti namo. Arba ir toliau sėdėti reporterių kambaryje ir klausytis video dainų, kurių viena – „Ėjimas į Vakarus“ – buvo tapusi kasdieninė ir būtų iš proto išvedusi, jeigu nebūtų puiki. Jei ryte užduoties negavai, tai buvo įmanoma jau ir ryte namo iškeliauti. Ir prie pat durų pamatyti kokį nors žmogų, kuris manęs laukia.
Bet mane labai žiauriai sekė. Medijoje sąsajų su savo gyvensena pastebėdavau kasdien. KGB leisdavo į mane eiti savo žmones bet kur man beeinant. Tad dažniausiai, baigęs darbą, iškart eidavau namo. Namai buvo laukiami ir todėl, kad aš juos – namus arba butą – buvau ką tik gavęs. Todėl juose reikėjo daug ką padaryti. Liemenė man primena ką tada dariau – dariau medinę indaują. Vienas kambarys, kurį darbams buvau užėmęs, virto tikra lentpjūve. Senis, kuris mintis sekė, jau laidė į mane žodžius. Juos laidydavo tai ilgai, tau trumpai, jais mane ėdė ganėtinai smarkiai, tačiau sunkiąja žiauria, savijauta (iki 1995 metų rugpj. mėn.) jis manęs nekankino.
Dariau, kaip sakyta, indaują, o jaučiau, kad seka KGB mane kaip kokį patį didžiausią bosą. Ant grindų aš buvau ištiesęs lentas, kurias pjausčiau rankiniu pūkliuku, obliavau rankiniu obliumi, ir indauja pamažėl įgavo savo formą. Vieną savaitgalį, kai namuose buvau vienas, aš sugalvojau gynybą: išsirengiau nuogai – dirbti indaują pradėjau visiškai nuogas. Man rodės jog šitokiu baisiu, šitokiu kraštutinišku būdu, aš juos nuo savęs atbaidysiu, nes iš visko man atrodė, kad jie mane seka vizualiai, kažkaip kažkokiu būdu mane matydami. Jie man „raportuodavo“ ką aš darau, be to, gana tiksliai: „paėmei lentą; dabar kalsi, paėmei vinį, dabar vinį įkalsi“. Ir suskaičiuodavo kiek kartų plaktuku kaukštelėdavau kaldamas vinį ir tai man pasakydavo – panašiai mane ėdė. Antai aš paimu pjauti seną lentą, senis rikteli: Tai tavo mama. Labai išgąsdina tokie žodžiai. Dabar neatsimenu smulkmenų, bet jis sulig kiekvienu didesniu veiksmu ką nors pasakydavo: ką nors mane stabdančio, darbą paralyžiuojančio. Tądien, kai dirbau nuogas, truputį sušalau, todėl užsivilkau liemenę, kurias kaime vadina šniurauka – ji menka, bet negraužia ir šildo. Man reikėjo truputį profiliuoti, išpjaustyti lentynų kraštus, kas užima daug laiko. Susidėjau lentas ir įrankius vidury kambario ir pradėjau atsisėdęs, kad geriausiai per langus iš gretimo namo matyčiausi ant kambario grindų. Atsisėdau ilgam. Maniau, jei seka mane per langą, tai nusibos į mane nuogą žiūrėti. Liemenė trumpa ir uždengia tiktai pilvą, o visa kita lieka KGB organams matoma – taip galvojau. Prisieidavo ir atsistoti, bet stengiausi sėdėti. Prasėdėjau šitaip peiliu bedrožinėdamas lentgalius gal keturias valandas ir ketinu dar sėdėti ir dirbti, nes jaučiu KGB dar seka. Staiga išgirstu rankinio laikrodžio tiksėjimą, nors kambary jokio laikrodžio nėra. Galvos nė nepakreipdamas bandau įsivaizduoti, kurioje vietoje tiksi. Jei galvą pajudinsiu, jie tiksėjimą gali išjungti, ir nesužinosiu kurioje vietoje tas nematomas laikrodis „yra“. Lyg ir supratau, kuriame kampe tiksi, bet tik apytikriai. O senis ir jo sėbrai vis kalbėjo: neimk pielos; padėk plaktuką; vinys septynios (sužinojo iš to, kad jas skaičiavau), ir pan.
Senis, man vis šnekėjo. Rodos pasišaipydamas, siūlė eiti valgyti. Valgyti labai menkai turėjome, bet ir nebadavom. Aš mintyse dar labiau užsispyriau: sėdėsiu čia ant grindų drožinėdamas ant grindų, kolei jie išsiskirstys ir jokių žodžių girdėti nebus; aš juos nugalėsiu kantrumu, va tokiu sėdėjimu nuogas ant grindų. Šitaip man apsisprendus senis, labai atsiprašau, į tai labai šlykščiai pasakė: Aps......!
Tai buvo pirmasis KGB gaujelės pranešimas, kad bangomis jie gali man sukelti poreikį tuštintis. Bet iš to žodžio aš dar nieko nesupratau. Ir nieko nelaimėjau visą dieną nuogas ant grindų prasėdėjęs. Ką laimėjau, tai vaizdžiai sakant, nebent... šniuráukos rankoves.

2016 m. sausis
__________





































Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės „Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius. Telef. 861399523


Šviesos uždegimas
Esė
Pirmiausia, tai šviesą aš ne uždegu, o užžiebiu. Bet būdavo, kad net ir jungiklį paspausti bijau – tiek gaujelė savo šūkčiojimais ir kankinimu bagnomis yra mane prigąsdinę (prikankinę!). Na, štai kartą vos šviesą užžiebęs išgirdau sakant: „Značit možno! “. Kartais nueidavau gulti išvis šviesos nei nežybtelėjęs. Kartais iš priešas esančių langų kažkas bandydavo „pasikalbėjimą“ su manimi užvesti šviesos žaibymu, jos užžiebimu, nors tai būdavo veikiau pasityčiojimas. Arba būdavo kai tik pasižiūriu į priešais esantį namą, į jo langus, tai kuriame nors lange tuoj švyst elektra ir užsižiebia (labai dažnai – tame pačiame). Gal tai raginimas man nebijoti šviesos savo kambaryje ir ją ilgiau žibinti. Bet kai stojome į Europos Sąjungą ir buvo siūloma šviesą visuose languose, visuose kambariuose užžiebti, tai taip ir padariau, ir žibinau ilgiau negu buvo siūloma, užmiršdamas savo taupumą.
O kas liko apie šviesą, tai vien tik smulkmenos. Šviesos savo kambaryje žibinu visai mažai ir tik stalinę, o ne viršlubine, pilnakambarinę lempą. Priešais mano langą arti yra platus namas, daug kas, manau, mato, kas mano kambaryje yra ir dedasi, tokio domėjimosi faktų netgi pastebėjau. Šviesos daug nežibinu, kad daug jos nesužibėtų – taupau, nes brangu pasidarė, kai persikėlėme į dabartinį butą; tai jau nebe bendrabutis, kuriame elektra buvo lyg nemokama.
Svarbus šviesos žibinimas buvo tą vėlų vakarą, kai man nakčiai atsigulusiam lovoje... įjungė bangomis širdies skaudėjimą. Tada aš nuogas atsikėliau iš lovos ir užsižiebiau visas kambario šviesas. Ir vaikščiojau po kambarį nuogas, tikėdamasis kad gal kas pamatys mane nuogą vaikščiojantį ir gal gaujelė išjungs širdies skaudėjimą, kuriuo taip pavojingai kankina. Nes man aišku, kad gaujelė turi ryšį su kažkuriuo butu iš tų, priešais mano langą esančių.
Kažkada viena panelė, matyt KGB buveinėje naujokė, manęs vakare paklausė: „Ar buvai uždegęs šviesą? “. Nustebau dėl šio, palyginti netgi malonaus, klausimo, kažkiek ir paaiškinančio. Šiaip tai aš žinau: KGB tikrai kreipia dėmesį ar žiba mano kambaryje šviesa, ar ne. Nustebau, kad jinai to nežinojo: ar šviesą buvau užžiebęs, juk jie patys viską žino sekdami mano galvą, visą mano egzistavimą. Vienoje net dainoje vaikinas sako: ... [šiuo metu] „matai ryškią šviesą... “.
2015 m.
________________

________________







Jonas Baranauskas





Laisto, ne varvina, tepalą

Realija

Netepsi nevažiuosi, sakoma liaudyje. Ypač seniau, kai reikėjo vežimu važinėti, ši truma patarlė buvo gyva kaip kirmėlė. Ratų sutepėjo net profesija buvo. Tai degutininkai. Jie virdavosi degutą ir ėjo su juo po kaimus sutepdami vežimų ašis ir stebules.
Pristigo tepalo ir blokados metais, kurią Maskva įvedė už nepriklausomybės paskelbimą 1990 metais, už atsiskyrimą nuo Rusijos. Ne tik tepalo tada pritrūko, bet daug ko – ir benzino. Tepalo turėjau beveik visą statinę ir padovanojau ją kažkuriai valdinei įstaigai, lyg Taksi parkui. Dar ir pasiimti šios dovanos nelabai atsiskubino. Bet vis dėlto atvažiavo pas mane į garažą (kurį jau esu pardavęs) sunkvežimis ir įvertėm tą statinę nigrolo į kėbulą. Keistas tai buvo „sandėris“, nes rankos paspaudimas buvo visa jo ceremonija, pinigai ir važtaraštis (vairuotojas dar privalėjo turėti ir kelionės lapą, kasdien visa kitą, kurį rodė autoinspektoriams ir savo įstaigai).
Šitas tepalo padovanojimas, labai užrūstino KGB organus, oi atsiprašau!, KGB žmones. Jie pradėjo pilstyti tepalo ir panašaus skysčio dėmes visur, kur vedė mane mano keliai ir takeliai. Dar ir pernai, 2015 metais, dvi šviežias tepalo dėmes dėl manęs ant kelio papylė.
Nenoriu apie tai ir šnekėti. Jei šnekėčiau, tai gal pradėčiau nuo to, kad kai „Lietuvos aido“ pavedimu važiavau (su fotografu Raimondu Šuika) į Vilniją reportažo apie jos gyvenimą daryti, tai pusiaukelėje degalinėje turėjome nemažai pastovėti kol automobiliui tepalo atsirado. Tai buvo viena iš provokacijų susijusių su tuo mano tepalo dovanojimu.
Rasdavau tepalo man papilto pačiose netikėčiausiose vietose.
Tai aiškesnis tyčiojimasis iš manęs, negu dažų pilstymas man ant kelio.

2016 m.

_______

________________












Jonas Baranauskas



Trumpiausias maratonas

Trumpiausias mano pasivaikščiojimas buvo darbovietės tualete. Tas tualetas – iš dviejų kabinų. Įėjęs į vieną kabiną (kuri yra tualeto koridoriukas), užsidarau duris ir atsidarau antros kabinos duris. Va tarp šių dviejų kabinų ir vaikščiojau, kai būdavo įjungta sunki kankinimo būsena, jei negalėdavau pavaikščioti kabinete. Arba gretimame tualete, kuris yra daug didesnis. Čia net ir ant grindų atsiguldavau, manydamas, kad šitaip elgiantis kankinimą jie išjungs, nes jie žino visus mano judesius, taip pat ir atsigulimą.
*Ne lengva kankinanti savijauta įjungta ir šiandien, bet vis tiek kompiuteriu rašinėju ir rašinėsiu.
2016. I. 18
________




























Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43, bt. 11, Vilnius. Telef. 861399523




Varškėfobija

Etiudas

Kas nemeluoja, ir kas žino, tai iš tikrųjų neklysta, kad fobijų aš neturiu jokių. Išskyrus vieną – tiems, kurie kankina mane bangų sriautu, ir seka mano mintis. Jie – organizuota KGB gaujelė. Nei žodis fobija neapima jų įvertinimo, taip smarkiai jie man nusikalto ir nusikalsta. Čia norėjosi tarstelti apie varškę – aš jos beveik nevalgau, nes nenoriu. KGB gaujelė gal atkreipia į tai dėmesį, nežinau, nes jie visą mano egzistavimą žino, ne tik ką perku ir valgau. Gal tuo ir spekuliuoja, vaizduodami, kad kažką reiškia varškės valgymas ar nevalgymas. Ką aš galiu žinoti. Bet nepanašu, kad tuo spekuliuoja.
Neseniai per radiją girdėjau labai žavią reklamą. Mergaitė, gražiu balsu ir išsigandusi, šūkčiojo:,, Daktare, ar tiesa, kad jei nevalgysiu varškės, tai visi dantys išbarškės. “ Tada pamanydavau, ar ne man ir ši reklama, nes daug jos būna man skirtos.

*Įjunginėja nusikaltėliai, ir dabar įjungė man, dirbtinio mieguistumo būseną, tenka gultis į lovą. 2014. V. 7


_______________
















Jonas Baranauskas


Juk paprastai jis viską vynioja į vatą.
Juozas Grušas

Vata – šilumai palaikyti...
Etiudas

Žodžių į vatą nevyniojau 1987 metais, neetatiniu korespondentu Radijuje dirbdamas. Ši vata buvo tik simbolinė – virtuali, kitaip sakant. Bet egzistuoja ir medžiaginė, materiali vata, iš kurios siuvami vatinukai Sibiro medkirčiams ir kiekvieno krašto sodiečiui, jeigu kuriame klimatas šaltas, nors ir sakoma: vata – ne kailiniai, arbata – ne lašiniai. Namuose irgi vatos kiekvienai šeimai prireikdavo. Bet ji būdavo deficitas; ją pardavinėjo tik vaistinėse, supakuotuose popieriniuose paketėliuose, tokiuose kaip didelis kumštis. Tačiau kiekvieno deficito sovietų parduotuvėse visada būdavo po prekystaliu. Žinojau kad taip yra ir su vata. Jos būtinai mums reikėjo. Užėjau į vieną vaistinę, i kitą – vatos niekur nėra. Sekančioj vaistinėj pasielgiau šitaip: kai pardavėja atsakė, kad vatos nėra, aš iškart paprašiau paduoti man skundų ir pageidavimų knygą. Tokiu pavadinimu ji kabėdavo kiekvienoje parduotuvėje, tik ne visada pirkėjams pasiekiama, reikėdavo paprašyti pardavėjos, kad knygą paduotų; paprastai paduodavo. Tada aš ir paprašiau: prašom, duokite man pageidavimų knygą, noriu įrašyti pageidavimą, kad vatos vaistinėje daugiau būtų. Va tada, vietoj knygos, man ir atnešė vatos nusipirkti.
Ar ačiū pasakiau, nežinau.
2016. I. 13
________




















Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius. Telef. 861399523







Vėl garsiai kalbančią įjungė kalbėjimo mašiną

Realija

Jie dar iki šiol KGB spekuliuoja manimi, savo apsimetinėjimu, ir pan. Štai eteriniu būdu (kokiu man kalba) senis iš KGB buveinės man sako: esi švarus. Man atrodo, kad tuo žodeliu patvirtina, jog nei su jų gaujele, nei su jokia kitokia KGB smarve (labai atsiprašau!, didesnės smarvės už tuos, kurie mane bangom kankina, man nėra) aš nesusijęs, nors jis tai žino jau nuo tada, kai pradėjo mane naikinti: mano mintis sekti, kankinti bangomis, žodžiais „daužyti“, o intensyviai tai prasidėjo maždaug 1993 metais. Kurie mane bangomis kankina šitiek daug metų, nusipelno po 15 metų kalėjimo, taip manau. Žinoma, minėtas vertinimas „esi švarus“ nekenkia niekam, bet man nereikia jų, siaubingų nusikaltėlių, jokių nei žodžių. Nebent tik tokių, kuriuos, rodos tas pat senis, man pasakė maždaug prieš 19 metų: „Reikės tave paleisti“, kai aš eidamas Vilniaus gatvėmis atkakliai aiškinau, kad nėra už ką manęs šitaip žiauriai pjauti, mintis, judėjimą sekti, kad jau esu prisikentėjęs tiek ir tiek. Deja nepaleido: naikinamuoju minčių sekimo ir kankinimų ryšiu (bangomis) jie iki šiol, nuolatinai yra mano galvą „užpelengavę“, bangom mano galvą su savo buveine,, surišę“ net per Žemės palydovą, kaip kokia katorgininko grandine, kurią tokią, jei ne KGB, žinočiau tik iš V. Hugo ir F. Dostojevskio aprašymų. Neįmanoma gyventi, kai galva nuolatos, dieną ir naktį yra šitokiose nusikaltėlių replėse. (Kai parašiau – rašau kompiuteriu – šiuos žodžius, įjungė papilomą baudimą: kalbėjimo mašina pradėjo kartoti alinantį kartojimą man ausyse, tarsi net pačiuose smegenyse: „Išeisi rudenį“, „Išeisi rudenį“, „Išeisi rudenį“..., žodžių kartojimą to paties šlykščiojo senio balsu, kuris mane pjovė tik nedaug mažiau negu Juozas Glinskis – jau daugiau kaip 20 metų!).

Šitaip kiekvieną rudenį išeinu rudenį.

2015. VII. 7
_________________












Jonas Baranauskas


Velnių duobė

Neprivažiavus Aukštadvario, važiuojant nuo Trakų, miške dešinėje kelio pusėje, glūdi labai gili įduba – siaura, smailėjanti. Tarytum koks Guliveris čia savo peikeną buvo įstrigdęs. Yra, be abejo, ir daugiau gilių duobių, galėtų joms ir vardus duoti, jeigu neturi. Lietuvoje jas dvi ir smūgines net pats metereoritas išmušė; kitaip sakant, tai smūginės kilmės duobės (smūgines duobes aš Lazdijų rajone, savo tėviškėje žinau dar keturias; jei geologai kreiptųsi į mane – jas parodyčiau).
Deja, verta pasakyti ir apie dirbtinai kasamas duobes, kasamas visai be reikalo, ir ekskavatoriais ir kastuvais kasamas vien pasityčiojimui iš manęs. Bet daugiau nesiplėsiu, nes esmę pasakiau: kur man dažnai tenka eiti, kartais... iškasa duobę. Neva kanalizaciją ar vandentiekį taiso, ar dar kokią kliautį sugalvoja.
Paskutiniaisias sakiniais štai liudijimas ir iš KGB gaujelės veiklos: jie turi galimybę bangomis užvestui galvoti mane apie tai, apie ką jie nori. Tarkim. Aš jau guliu, naktis, jie įjungia man snūduriavimą ir pradeda eiti mano galvoje kaip filmas: štai matau, kad aš parduotuvėje, štai virtuvėje valgyti darausi, o štai aš ir pašte – siunčiu savo kūrybą Antano Baranausko muziejui Anykščiuose, ir kaip tik šiuo momentu nubundu išgirsdamas iš jų buveinės gasdinantį žodį... „Duobė! “. Mano supratimu jie šitaip man pasakė kuo kvepia man savo raštų siuntinėjimas.
Velnių duobe – gana tikslu būtų vadinti buveinę tų, kurie kankina mane bangomis ir seka mano mintis.
2016. I. 2



































_________________

Jonas Baranauskas



Lašinius sviestu tepa, silkę druska sūdo
Iš tautosakos


„Ar dar tavi šarc? “

Esė

Dėl manęs daug dalykėlių pasidaro, kurie manęs... jau nebežeidžia. Pavyzdžiui, „KGB įsakymu“ užsidaro dešimčiai minučių kokia nors parduotuvėlė (kromelis, vaizdžiau sakant), prie jos pėstute man artinantis ir ketinant nusipirkti, pavyzdžiui, raudono siūlo. Jeigu parduotuvėlę perėjęs ir apsigręžęs grįžtu atgal, randu ją jau vėl atidarytą.
Arba būna toks akibrokštas, kuris buvo vienoje valgykloje, į kurią dirbdamas Institute pradėjau eiti pietauti. Joje užvalgęs antrą patiekalą, kuris, dėl nepritekliaus būdavo vienintelis (tik dar peilis ir šakutės, ne šakutė, būdavo), bet būtent vieną patiekalą imdavau ir per didelės kelnių diržui apimties, ir dėl to, kad mano virš šiašiasdešimtmečio, amžiuje sveikiau neprivalgyti negu persivalgyti, nes kaip statistika, dar prieškarinė, sako, daugiau žmonių miršta nuo persivalgymo, negu iš bado. Taigi toje valgykloje užvalgęs ir lėkštę valgyklai grąžinęs (peilių ir šakučių ten – visur mane prižiūri – nevogiau kaip Žanas Valžanas, nes ne sidabriniai buvo) nuėjau prie vandens kriauklės valgykloje esančios. Virš jos buvo veidrodis. Pasihigieninęs ir susišukavęs išėjau, o ir kitą dieną pietauti atėjau vėl. Viskas, kaip ir vištienos troškinys, buvo kaip praeitą kartą, bet... veidrodžio prie kriauklės... jau neradau. Jis buvo nuo sienos buvo nukabintas, ir daugiau jo neužkabino, kol toje valgykloje pietaudavau.
Kad dėl manęs tai (veidrodį nukabino) padarė, buvo aišku, bet teko spėlioti kodėl taip padarė. Pamaniau ir šitaip: kad gaujelė nepamatytų snukio to žmogaus, kurio mintis ir vaizduotę jie, KGB seka, galvos funkcionavimą, judėjimą seka, nes kažkiek ir jie mato, ką mato mano akys, ką aš matau, seka mano galvą ir per mano akis, atrodo pastebi visą mano matymo lauką, taigi ir periferinį mano matymą. Priekaištų dėl jokių veidrodžių niekam neturiu, nes virš visų priekaištų yra tas, kad mane seka ir kankinimais kankina. Bet dar apie veidrodžius žodelytis, deja gal tik anatomijos istoriją žinantiems: Žanas Žako Ruso laikais ligoninės gydytojas... veidrodėliu tikrindavo ar ligonis dar alsuoja, prikišdamas jį prie ligonio lūpų ir nosies.
Ne mažiau svarbus ir šio straipsniuko pavadinimas „Ar dar tavi šarc? “. Šiuos žodžius man iš savo gaujelės buveinės, sakydavo dramaturgas Juozas Glinskis. Sakydavo tada jis, kai kartodavau pusbalsiu, pavyzdžiui, eidamas į darbą: Nejaugi teisėsaugos nedomina organizuoti nusikaltėliai!?! Nejaugi nedomina iš kur jie gavo naikinimo aparatūrą, su kuria seka mano mintis ir, atsiprašau, loja. Kas už šį nusikaltimą juos šeria?
Šią formulę man kartojant Glinskis ir sakydavo, klausdavo: „Ar dar tavi šarc? “? Žinoma išsigąsdavau tokio klausimo, bet neatsakydavau nė į tokį . Tai būdavo grasinimas, kad mane gali atleisti iš darbo Institute, kurį buvau gavęs tik po ilgų ir sunkių paieškų.
_____________









Jonas Baranauskas,
Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius. Telef. 861399523
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.





„Be konjako! “

Faktografija

KGB gaujelės Kalbėjimo mašina žodžius mano ausyse kartojo maždaug dešimt metų, šią žinią gal jau esate perskaitę ankstesniuose mano tekstuose. O ką konkrečiai kartojo, kokius žodžius ji kartojo, palyginti mažai esu rašęs, nors kartodavo juos per visą mano nemiegojimo laiką. Beje, ne tiek ausyse tas kartojimas girdėdavosi, kiek pačioje galvoje. Štai vienas sakinukas, kurį kartojo, iš atminties neišdyla iki šiol: kalbėjimo mašina gal kokį pusdienį kartojo „Be konjako! “, „Be konjako! “, „Be konjako! “... Tai buvo tą rytą, kai užvakar buvau gėręs konjako. Šiuos žodžius kartojo su ironija: kad štai mūsų naikinamasis J. konjaku maitinasi, o ne riebalų ant duonos užsitepdamas (jeigu jau tepčiausi, tai nebent žąsies taukų).
Mat konjako bonką – per dvidešimt metų – turėjau ne mažiau kaip du kartus. Gavau dovanų iš tų, kurie man patys brangiausi.
Žinoma, visaip stengiausi išvengti, kad KGB gaujelė tokios prabangos pas mane nepastebėtų. Nors jie ir visą mano egzistavimą suodžia, mato, ką bedarau, bet vis tiek. Nukišau konjako butelį į giliausią spintos kampą, kur rečiausiai prieinu, ir stengiausi jo nė neprisiminti. Taip buvo su pirmąja bonka, o panašiai ir su antrąja. (Tik konjako tarą gal reikia vadinti buteliu, o ne bonka.).

Vyko manęs kankinimai bangomis. Kasdien. Namie nieko nedariau, o tik vaikščiojau kaip koks mechaninis žaislas, alavinis kareivėlis, kokio nė caras Pavelas neturėjo. Kankinimo savijauta buvo klaikiai sunki. Aš disco muziką pasileidęs net šokti kambaryje bandžiau, bet ir dėl to kankinimo nelengvino. Kartą pamaniau, o ar nebūtų nors kiek lengviau, jeigu to konjako išgerčiau! Taigi su tokia, labai baiminga mintimi (o kas, jeigu už tai kankinimą dar labiau pasunkins!), aš konjako ir įsipyliau, išsitraukęs iš giluminio spintos. Dar turėjau problemų to konjako kartoninę dėžutę išmesti: kad niekas savo akimis, o gaujelė – pro mano akis, jos nepamatytų.

Bet savijauta nė kiek nepagerėjo, neatsižvelgė niekšai į tai. Sekančią dieną vėl gurkštelėjau su kavute konjako tartum paryžietis, Deja, vėl negavau jokios paguodos – kankinimo nepalengvino. Tada konjaku pradėjau vaišinti ir žmoną, dar kaimynė Rūta buvo užėjusi – taip visą konjaką ir pabaigėme. Sekanti diena buvo jau visiškai be konjako, todėl dar sekančią dieną ir pradėjo kartojimu: „Be konjako! “, „Be konjako! “, „Be konjako! “...

P. S. Tuščios šio konjako bonkos pagailėjau išmesti: graži, gal kam nors, kad ir sultims kada prireiks, ir padėjau ją sandėliuke. Bet po kelių dienų ši bonka nežinia kur dingo. Tiek težinau, kad KGB ją pasiėmė. (Ir nėra vilties, kad ją man pilną grąžins. (Žinoma, nė neimčiau)).
2015 m.


Vilniaus miestas kalnais apriestas man tarsi sviestas

Esė

Ateinu, būdavo, į nekvepiančią pieno parduotuvę, ir atsistoju tylioje eilėje. Išsitraukiu iš kišenės „Literatūrą ir meną“, kuris tada buvo laikraštis, ir skaitau. Laikas veltui nenueina. Nusiperku pieno – jis kaip ir visos prekės, kitoje prekystalio pusėje, atpjauna pusę sūrio, nes tiek paprašiau eilei atėjus ir suvyniojo jį vyniojaman popieriun; didžiulis pardavėjos peilis aplipęs sūrio gabalėliais, nors imk ir nuvalgyk jį, jeigu namie būtum. Sviesto supakuoto plytelėmis nėra, yra tik atpjaunamo sveriamo. Ant prekystalio sveriamo sviesto padėtas visas kubas, kaip maža taburetė. Jo sunku atpjaut, irgi prie peilio limpa ir trupa.
To visko padavė pardavėja, ką dabar pats pasiimi, niekaip negalėdamas išsirinkti dėl prekių gausybės. Nepasikeitė tik tai, kad mokėti tebereikia ir dabar. Ir dar ne tai. Čia norėčiau pasakyti kaip KGB gaujelė man poveikį bangomis darė ir kad mane kankina bangomis ir dabar; šio metu, kaip ir kiekvieną dieną, kankina kankinančia savijauta*.
Keisčiausia šio rašinio naujiena ta, kad gaujelė neperseniausiai sukėlė man norą... pirktis ir valgyti... sviestą, kurio aš niekad neperku, nes yra ko valgyti ir be sviesto: neriebalingų produktų kaip išrūgos, kurios parduotuvėje vadinasi, rods, pasukos. Šiaip esu pieno žvaigždė neatsitiktinai, nes daugiausiai už viską perku pieno, prie kurio irgi tenka parymoti, kol išsirenki: mat ieškau kuris pigiausias. Tai kaip čia su tuo sviestu buvo.

Toli šio pasakojimo pradžia apie sviestą siekia. Kai tarnavau rusų armijoje (1971-73 metais), tai sviesto duodavo per pusryčius ir vakarienei su dviem riekėm baltos duonos ir tą sviestą, suspaustą tarp abiejų riekių suvalgydavau kaip medų. Buvo dalijamas apskritais gabaliukas, iš kažkokio vamzdelio išstumtas ir nupjautas, ir turėjo tos dvi riekės su sviestu kareiviui... didžiulę paklausą, nes buvo skaniausias valgis, kokį kariuomenėje beduodavo (kariuomenė buvo okupacinė, o maistas, tikriausiai, lietuviškas). Beje, pieno, nei sūrio, nedavė nė vieno karto.
Vienu metu praporščikas Čiausovas paskytė mane „kaptiorščiku“, tai yra buitiniu kuopos kancelerininku ir tarnyba tapo beveik dykinėjimu. Ta pareigybė kareiviui buvo labai naudinga, kiekvienas eilinis ir net seržantas norėjo būti „kaptiorščiku“. Atėjo mokymų poligone laikas ir kuopa išvažiavo į Pabradės poligoną. Pačiame Pabradės miestelyje prie plento buvo karinis miestelis, o kitoje plento pusėje kiek giliau į miestelį įvažiavus, stovėjo pasenę tankai T-44 (pagaminti 1944 metais), kuriais nei poligone nevažinėjo. Jie, pridengti brezentu, buvo matomi ir nuo kelio per Pabradę važiuojant. Taigi pravažiavę Pabradę įvažiavom su praporščiku Čiausovu į mišką – nuvežėme poligono kareiviams maistą, kurį saugoti paliko mane. „Tik nieko neimk ir nevalgyk“, – perspėjo jis mane ir pasiėmė nemažą gabalėlį sviesto ir jį suvalgė be jokios duonos, tuo man sukeldamas užslėptą juoką ir nepiktą pavydą.
Jau ir esmė. Per visą laiką, kurį mane KGB gaujelė seka, šį praporščiko epizodą (galvodamas apie kariuomenę) aš prisimindavau dažniausiai. Nežinau kokį tai įspūdį darė gaujelei ar jų vadeivoms, bet kai liovėsi mane už valgymą bausti (įjunginėti sunkų kankinimą), tai man atsirodo didžiulis poreikis valgyti... sviesto, kurio šiaipjau aš niekada neperku, nevalgau. Iškart nei nesupratau, kad bangomis man tokį poreikį kelia. Nulėkiau į parduotuvę ir nusipirkau sviesto 200 gramų, namie jį iškart suvalgiau su juoda duona, sviesto užsitepdamas ant duonos storiau, negu pati duona. Sviestas man buvo toks skanus, jaučiau tokį juo nepasisotinimą, kad tuoj vėl lėkiau į parduotuvę ir vėl taip pačiai godžiai jį suvalgiau. Taip tris dienas maitinausi ir poreikis sviestui vėl dingo.
Tik kankinimai bangomis nedingo.

P. S. Visą kariuomenę svajojau: kai grįšiu į laisvę, tai kasdien pirksiu kas skaniausia: baltos forminės duonos ir juodosios arbatos.
2015. I. 16
_______






***
Pastaraisiais mėnesiais KGB gaujelė įjunginėja poveikį bangomis, kuriuo sutrikdo mano širdies veiklą. Tai už tai, kad platinu aprašymus (tekstus) apie tai, kaip jie mane kankina per atstumą, ir kad seka mano mintis. Ir kad pasakau, jog yra KGB gaujelė.
2014 m. lapkritis
______________

































Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius. Telef. 861399523






„Išvis nevalgyk! “

Faktografija

Jau nebežinojau kaip žemintis, kaip save, savo dienotvarkę dar labiau suveržti, kad kankinimus KGB kankintojai išjungtų. Žemiau grindų gultis jau negalėjau. Tiesa, kažkada labai daug galvojau: gal išsinešti nakčiai palapinę laukan ir pasistačius šalia nãmo nakvoti joje. Tada naktimis, visokiais spengimais, leidžiamais man į galvą labai trukdydavo miegoti ir daug kitaip graužė. Tada maniau, kad kankintojai įsikūrę bute, kuris iškart virš manojo buto. Vien kasdieninis (ir naktimis) dunksėjimas į lubas rodė, kad KGB gaujelė mane kankina iš ten (bet vėliau supratau, kad jie įsikūrę kažkur kitur Vilniuje). Bet su palapine miegoti į lauką neišėjau. Pavojinga būtų šitokia nakvynė lauke. Ir juokinga. Ir vargu rezultatų beduosianti.
Nekankinimų ir amnestavimo siekdamas tiek „pasiekiau“, kad jau nieko nedariau, nei veikiau (nors tai žodžiai man reiškiantys vieną ir tą patį). Iš visų savo „ėjimų“, jau tik į krautuvę sau maisto nusipirkti nueidavau. Lioviausi ir indus plauti. „Aš išplausiu indus“, – sakė žmona. Man einant iš virtuvės, ir turbūt manydama, kad aš pats jau nei indų negaliu išsiplauti, toks tapau klipata (čia gal slavų skolinys, ar koks?).
Iki visiško asmeninio atsiskyrimo nuo pasaulio ir nuo veiklos, man beliko tik bankomato kortelė. Mat dirbau Lietuvių kalbos institute ir nueidavau ten padirbėti kompiuteriu. Norėdamas dar labiau, dar bejėgiškiau bausmę atlikinėti, pradėjau svarstyti ar neatiduoti ir bankomato kortelės žmonai. Maistą pirktų ji ir nereikėtų man nei parduotuvėn užeiti, neatsitiktiniai žmonės ir ten manęs laukia. Atiduosiu kortelę žmonai ir bus „spakaina“ (ramu!; štai kaip sužalota tarminė mano kalba). Tada mano ryšys su civilizacijos pasauliu bus nutrauktas. Tik nuėjimas trumpam į darbą beliks iš mano viešojo gyvenimo ir tik toks kontaktas (jeigu norite, sąlytis) su visuomenės pasauliu. Bet daug sykių pamąstęs šią privatybę – banko kortelę pasilikau sau.

Čia norėjau apsakyti apie dvi savo dienas, kurių viena buvo alkanoji, o kita – nuogoji.
Alkanoji buvo ta, kai aš visą dieną, sveikut sveikutėlis būdamas, pragulėjau savo kambarėlyje lovoje. Per visą dienelę neatsikėliau ir neapsirengiau. Tik tualetan eidamas kelnėm buvau apsimovęs (nuogas negi eisi). Valgymo per visą dieną (vieną kartą) teužvalgydavau tik kefyro su juoda duona. Daugiau nevalgiau, nes tais laikais maitinausi tik šitaip, bijodamas kad už valgymą labiau nekankintų, ir norėdamas kad amnestuotų. Per visą dieną visiškoje tyloje pragulėjau prie lango lovoje žiūrėdamas į dangų, ir svajodamas bent radiją įsijungti, kurio tada nesiklausydavau, tikėdamasis to, ką minėjau (amnestavimo).
Sekančią dieną sekmadienį, gulėdamas nuo pat ryto svajojau apie puodelį pieno su juoda duona. Och, koks skanumėlis! Bemąstant staiga vyrukas iš savo KGB buveinės pasakė, net šūktelėdamas patariamąja, lyg draugiška intonacija:... šiandien išvis nevalgyk!
Privertė daug pagalvoti šie žodžiai. Gal jis čia man pataria ne tuščiai? Gal, jeigu per visą dieną nieko neužvalgysiu išvis, į tai atsižvelgs ir kankinimą išjungs? Nutariau paklausyti (jeigu tai paklausymas), ir per visą dieną nevalgiau nieko, nė trupinėlio duonos. Tik vandens gėriau kiek norėdamas (dar vertėtų ir apie vandens gėrimą apsakyti).
Deja, ir sekanti diena tebebuvo tokia pat – kančių diena. Neišsikovojau šitokiu kovojimu nieko. O kiek mano vilčių sudužo, tai be skaičiaus! Kiekvieną dieną nusižeminęs, kuo nors save atribodavau nuo būtiniausių reikmių, nuo žiniasklaidos, vis tikėdavausi, kad sekančią dieną mane jau amnestuos. Bet visos mano pastangos nueidavo veltui ir veltui...

Tepasakysiu, kad iškentėti visą dieną absoliučiai nieko nevalgant, nėra sunku. Žinoma, jeigu neįjungia dirbtinio norėjimo valgyti, ką dabar labai dažnai KGB gaujelė bangomis man daro – netgi kasdien bangom įjungia dirbtinį norą valgyti, ir netgi po kelis kartus per dieną (o ne „į dieną“). Nežinau, kodėl jie šitaip elgiasi. Matyt kažkokios naudos gauna, kai aš užvalgau papildomai.


a propos
Vaikystėje mašalų vaikymas nuo arklio skūros buvo pirmieji mano kovojimai už teisybę ir tiesą.
P. S. Šis straipsniukas dingo iš kompiuterio, tai parašiau jį iš naujo.

2016. 01. 29









































Spalvos įvairios ir įvairenybės


Na kad ir štai: iš nusikaltėlių buveinės 2015 metais man pasakė: „Kai bus minusinė temperatūra“. Suprask kaip nori. Nujaučiu, kad šalčio bangomis kankins mane tada, kai bus šalta – štai ką reiškia šie žodžiai. KGB gaujelė prisilaiko šio šlykštaus principo: „Mes nekalbame, kad Jonas suprastų“. Tad jei šalta tai, gal jam ne nuo šaldomųjų bangų šalta, o nuo šalto oro.


Maždaug 1984 metais manęs žmonės klausinėjo ar aš neturiu giminių CK, tai yra aukščiausioje valdžioje. Kurie klausinėjo, tai jie, matyt, norėjo sužinoti dėl to, kad rengėsi mane nuteisti būti „Kristumi“ ir beveik Kristumi.


Kai mano draugas istorikas Rimantas Jasas apako, tai mano žmona Janina Daiva sakė: „Tegul ateina gyventi pas mus“. Tai kaip tokios žmonos nemylėti!


Vėl, pagal mano mintijimą, pradėjo (2016 m.) viauksėti garsinė mašinų signalizacija, tik toji viauksinti mašina yra jau ne prie mano namo, o kažkur toliau. Šiuomi (viauksėjimu) KGB mane alino labai daug metų, kol ši signalizacija iš mados išėjo. Mašinų tiek daug atsirado, kad, matyt, jų jau nei nevagia. Bet man svarbu, kad mano kūno ir dvasios nekankintų bangomis.


Šnibždeikomis – pavadinčiau tas merginas, kurios eteriniu būdu man šnibždėdavo visokias nesuprantamas nesąmones.


Nesakykit, kad tai neįdomu: alubaryje išgėriau kvortą alaus, o kartumas burnoje atsirado tik po gero pusvalandžio. Taigi, ir kartumo jausmą bangomis sukelia. Sic!


Antrą kartą mane KGB į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę per prievartą (ambulansu) išvežė 1996. 10. 09. Trečią kartą išvežė 2015 m. lapkr. 12 d. ir išlaikė iki 2016 m. sausio 26 dienos. USB raktą (atmintuką) ligoninės duše iš pižamos kišenės man pavogė, kažkoks (pacientas) Vyg., 2015. XI. 22 d. Jie gydo žmogų o ne ligą, kadangi ligos man nėra.


Tadž Machalą tiek metų statė, kiek metų KGB gaujelė mane bangomis kankina.


„Žinau apie ką tu tyli“, – dainuoja rusų kalba. Yra ši daina ir lietuviškai. Tai liudija, kad seka mano mintijimą.


Dainoje, vyro dainuojamoje per „Lietaus“ radiją, mane vadina būtybe kaprizingaja, kuri slepia nuo visų savo nuomonę. Kokius čia kaprizus gali turėti žmogus, gyvenimo neturintis ir kankinamas bangomis!
Ir dar kibirkštimi pirmine dainoje esu pavadintas.


„Tau padės visas pasaulis“, – pasakė man vaikinas eteriniu ryšiu iš KGB manęs kankintojų buveinės 2014 metais.


„Duos tave“, – sakė man 2015 metais iš kankintojų buveinės. Bet ką tai reiškia? Daug svarbesnis man žodis, kurį išgirdau buvo prieš dvidešimt metų nugirstas „Reguliuok! “. Manau, tai reiškė mane reguliuoti.


Dabar paskutinės 2016 metų sausio mėnesio dienos. Man svarbios jos tuo, kad nusikaltėliai naktimis neleidžia miegoti. Štai jau ir vasario 1-oji – taip pat bemiegė. Jie bangomis mane migdo ir žadina.


Benzinas prieškarinėje Lietuvoje vadinosi motorinas.


Viena panelė per TV sakė, kad aš lengvai šarminis. O gal ji čia apie mineralinį vandenį sakė? Taip ir bus.


Galingiausias tarybinis estradinių dainų kompozitorius buvo Benjaminas Gorbulskis – išleido net 27 muzikos plokšteles, tuo nugalėdamas visus. Matydavau jį einantį tuometiniu Lenino prospektu su Juliumi Būtėnu, apsivilkusį pilką pašiltintą lietpaltį.
O Julius Būtėnas kartą Rašytojų sąjungos kavinėje manęs paklausė iš kur aš esu. Atsakiau, kad iš Alytaus. Tai kodėl ne iš Alytaus, – sakė jis, šitaip amžiams mane išmokęs kaip Alytų kirčiuoti.


Mano tekstus galėtumėte išspausdinti, davę jiems kokį nors literatūrinį žanrą, jeigu netinka taip, kaip yra mano.


Dar kartą sakau
Kai kankindavo nuotoliniu būdu mane naktimis (ir dienomis!), tai pasityčiodami sakydavo „Atsiprašau! “, „Atleisk man! “, ir vis tiek kankindavo ir toliau. Didžiausias atsiprašymas, suprantama, būtų buvęs kankinimų išjungimas ar bent jų palengvinimas dabar, 2016 metais.


Dirbtinis kosulys
Dar ir dirbtinį kosėjimą įjunginėja tada, kai natūraliu kosuliu susergu. Sukosėjimą mėgsta įjungti, pavyzdžiui, tuomet, kai su kuo nors prasilenkiu mieste, su kokiu nors praeiviu pustuštėje gatvėje. Gaujelė regi, per mano akis, kada aš pamatau ateinantį siluetą.
Iš jų šią aparatūrą reikia atimti ir perduoti Lietuvos kariuomenei, nes ji veiksminga kaip šautuvas.
2014. VIII. 23


Kaip seniai!
Dirbtinius vaizdinius bangomis man KGB gaujelė pradėjo rodyti, rodos, 1992 metais. Maždaug tada, man rodos, kėgėbistų armija perėjo į revanšą prieš savo idėjinius priešus. Nebuvau nė toks, bet juos kažkas suklaidino, supykdė ir visą savo,, kariuomenę“‚ nukreipė į mane.,, Dabar gyvensi geriau! “
Kai darbe Institute prasidėjo pertvarka ir supratau, kad ilgai darbe neužsibūsiu ir turėsiu eiti į senatvės pensiją, išgirdau ta proga... štai ką: šiandien sekmadienį į spaudos kioską Gedimino prospekte (priešais centrinį paštą), kuriame žurnalus skaitinėjau, įėjo jauna, už mane aukštesnė juodaplaukė panelė, pilku paltu, žemakulniais juodais batais ir man pasakė:,, Dabar gyvensi geriau! “. Ir demonstratyviai nusijuokė. Bandė man neparodyti savo veido, bet šiek tiek pamačiau. 2014. X. 12


Kas bus tuoj?,, Dar bus tuoj! “, – pasakė Juozas Glinskis (ar jo bendrininkai pasinaudojo jo balsu, jo žodžiais, kuriuos jis pats KGB gaujelei yra iš anksto įrašęs), kai Radijo el. paštu: studija@lrt. lt žurnalstui Virginijui Savukynui, nusiunčiau prašymą nutraukti nusikaltimą, kad paskelbtų šį prašymą eteryje.
Bet, kaip sakoma vienoje Maestro danoje,,, Liko paslapty žodžiai neištarti... “.
2014 m. rugsėjis


Jei KGB kankintojai nuotoliniu būdu man įjungia dirbtinį kosėjimą, tai ir iš 16-to buto (kuris yra iškart virš manojo buto) per ventiliacinę angą tyčia pradeda kosėti. Taip, pavyzdžiui, atsitiko 2014. X. 11 d.


Vis dėlto per daug tyliu
Vienas kitas nusistebi, mane pamatęs, kad aš dar gyvas. Ir ne vien šiais, 2014 metais; nusistebi, bet, laikas nuo laiko, jau maždaug 20 metų.
Ilgai bijojau šią realiją užrašyti. Ne tiek bijojau, kiek maniau, kad geriau tokių dalykų neužrašinėti, kad tai nebūtų paskatas KGB organams mane nužudyti. Nes seka mano mintis, ir žino taip pat ir tai, ką užsirašau. Bet jau kadais per Rubikoną perbridau.


Kur esu parašęs kad vyksta manęs persekiojimas, tiksliau būtų sakyti, kad vyksta manęs baudimas, kurį vykdo, kaip aš vadinu, KGB gaujelė. Tikslesnio jiems, kankintojams, pavadinimo nežinau.


20
Minčių sekimas, tai nuo visko stabdantis dalykas. Bet tai tik aisbergo viršūnė – viską stabdantis dalykas yra kankinimai bangomis ir judėjimo sekimas. Dėl šio baudimo aš suvaržiau save iki minimumo ir negyvenau 20 metų.


Šias žinias, kurios mano tekstuose, skleisdavau savo alaus ir arbatiniams sugėrovams bei pašnekovams, kai – būsiu tiesmukas – netingėdavau. O dar žymiai tiksliau – kai būdavo progų. Kaip ir visas kitas įdomesnes, ir visai neįdomias pikantizmo realijas (ar vertingas žinias kuo nors kitkuo), kurias ne vieną ikišiol prisimenu ir užrašinėju. Kai kurios žinelės iš senųjų mano kalbėjimų yra patekusios į mediją, tačiau jos be autorystės.


Jeigu sakome jau ne poeta, o poetas, ne altarista, o altaristas mūsų suslavėjusioje ir suslavintoje kalboje, tai gal ir vaidila turėtų būti vaidilas.


Pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas Karaliaučiaus universitetą sugebėjo baigti per vienerius metus. Jeigu aš per kiek metų Vilniaus universitetą pabaigiau, tai pamečiau ir skaičių (nes neakivaizdiniame skyriuje studijavau). Ąžuoliuką tuo laikotarpiu Daukanto kieme sodino, o mūsų mikelandželas Repšys universiteto skliautus (ištvermingai) freskavo.
Linksmai šnekant, matyt brangus Mažvydui buvo tas „pigus“ mokslas, kad taip trumpai mokėsi.


Savo daiktų replikas (dubletus) retkarčiais randu savo kely.,, Sakei, kad šiandien niekur neisi“, – pasakė man mergaitė iš KGB buveinės, kai neplanuotai aš išėjau į miestą. O sakyti tokių dalykų aš jiems per visus dvidešimt metų nei karto nesakiau.


Skoliniai ir Vyskupėlis šidzinasi
Bekurdamas beletristiką ir aprašinėdamas kaip nusikaltėliai kankina mane bangomis, prisiminiau senoviškų dzūkiškų žodžių ir skolinių. Gal kam būtų įdomu. Užrašau keletą, nors jų, skolinių, yra daug. Vienas jų į „Literatūrą ir meną“ pateko (tai žodis Mišuginas). Linksmos nuotaikos!

Livoris – laistytuvas (pačių laistytuvų kaime kaip ir nebūdavo, o jų pavadinimas buvo). Darycinis – tai varškė su grietine. Atsikarãskoti – baigti su kuo nors bendravimą, reikalą, nusikratyti kuo nors. Kabálkstelti – kam nors užduoti kad ir su ranka. Britkùs – bjaurus. Brogà – degtinės raugalas (kurį labai mėgsta kiaulės, gaudamos brogos dar šiltos). Ùparis – užsispyrimas. Blėta – skarda (iš vokiečių kalbos atėjęs žodis). Išsižãliaukėti – apsidažyti nuo žolės (pavyzdžiui, kai ant žolės pasėdi su baltom kelnėm). Baliejà – (ne kitaip ir vadinamas) talpus indas. Proškai – milteliai. Bigudukai, tai pranc. popiliotės. Susikindzaravoti – susidėti plaukus. Čeraškės – tai trešnės. Musià – musė. Šūpelys – semtuvas. Neinkušlyti – neįžiūrėti. Šlypkės – vasarinės rogės. Partolius – vaikus ir vaikinus taip pavadindavo kaip keiksmažodžiu. Incvicysiu – rykšte ištalžysiu. Palivonas – taip vadinamas puodas, rodos, emaliuotasis. Iškvorbyti – išdažyti. Mekšrukas – kuoja. Nezgrėmnas – nevalyvas, niekam tikęs. Išsipucinau – tai yra gerai pirtyje išsiprausiau. Dratas – viela (iš vokiečių? kalbos atėjęs žodis). Kilbukas – gružlys. Liesos – kopėčios. Pundas, klumokas – didelis ryšulys. Kuila – išvarža. Paškustva – bjaurybė. Nemilyk – netrukdyk ko nors skaičiuoti. Lakudra – girtuoklis. Parėdai – šventiniai puošnūs drabužiai. Dziegormaistaris – žodis jau užmirštas (dziegorus, tai laikrodis). Tancmeisteris – kaime tokio nepažinojau. Kosarė – burna. Mano Gudelių kaime buvo dzūkiškas žodis,, dzvikòlkė“. Taip vadino buteliuką, perpus mažesnis negu puslitrinis (jeigu neapsirinku). Jame pildavo samagoną (kurį,, samagonu“ ir vadindavo) 1967 metais (ir panašiais laikais). Gamula baronas – tai toks baronas, kuris be ragų. Kėdės porankis (žodžio porankis žodyne nėra; nei Didžiajame).

Gal mažiausiai negražus mano tarmės skolinys, tai žodis,, kvietkai“.,, Vyskupėlis šidzinasi“ (šaiposi). Tai „Anykščių šilelio“ autoriui pasakytas sakinys. Visokeriopai vyskupėlis buvo talentingas. Girdėjau, kad kalbėdamas per pamokslą kažkurioje dzūkų bažnyčioje kalbėjo tarmiškai dzūkiškai, tačiau dzūkai šių jo pastangų nesuprato ir sakė: vyskupėlis iš mūsų šidzinasi.


Kokios įtakos bangomis man padaro
Ne visai sąmoningai bangų poveikio į smegenis veikiamas nuskutau nuo darbovietės kompiuterio procesoriaus prekinį ženklą. Ant kompiuterio nė ženklo neliko, kad čia ženklo būta. Beje, jis pagamintas firmos „Aideta“ 2004 metais.


Ne viską ir pasakyti tinka ką gaujelė padaro. Pavyzdžiui, padaro judesiams tokios įtakos, kad neužsisegu kelnių klyno. Ne sykį bangom užmaršino reikalą užsisegti klyną. Tas padažnėjo po to, kai novelėje,, Strateginės vietos“, parašiau, kad nesu apkiautėlis, nebūnu su atsegtu klynu.


Bangomis (beveik nejuntamu poveikiu) jie ir primena ką esu užmiršęs, arba ką jie yra savuoju eteriniu poveikiu man užmaršinę: šiandien, pavyzdžiui, priminė kad paprašyčiau LATGą atsiųsti mano honoraro išklotinę, ką buvau numatęs padaryti vakar.
2015 m.


Yra mįslių visam pasauliui žinomų.,, Kas rytą vaikšto keturiomis, dieną – dviem, vakare – trimis kojomis? “ Graikų mitologijos Sfinksas Tebuose kiekvienam praeiviui užmindavo šią mįslę. Neįminusius mįslės Sfinksas nužudydavo. Karalius Edipas mįslę atspėjo – tai žmogus. Vaikystėje jis šliaužioja keturiomis, suaugęs vaikšto dviem kojomis, o senatvėje – pasiremdamas lazda. Sfinksas iš nevilties puolė nuo uolos į bedugnę ir užsimušė. Iš mitų kilo bendrinė sąvoka sfinksas, reiškianti mįslingą, nesuprantamą žmogų.


„Peikena“ – tai vienas žodžių, kuriuos jie man eteriu sako (jau keletas metų). Dar sakydavo: „Muša“;,, Trenkė“;,, Virtai“;,, Sprogo“;,, Rėžė“;,, Inkščia“.,, Jeigu nesikelsi“;,, Dabar tu Jonas“;,, Nei šap, nei tep“;,, Konkurentų tau nėra! “.,, Pradedam! “;,, Sakom! “;,, Pila! “, „Šliūkštelėjo“. Kai 2011 metais parašiau ir ėmiau platinti savo gynimosi raštą „Kas čia parašyta yra tiesa“, tai sakydavo iš gaujelės buveinės: „Proveržis“. Iki tol tylomis kan kinimus kenčęčiau.
O kažkada nepaprastai seniai sakė „Tu niekad nesijausi ramus“.


Kai man bangomis įjungia kvėpavimo apsunkinimą, tai kartais jis būna kaip švokštimas.,, Tu dár gali skaityti!? “, – sykį sakė mergaitė iš jų buveinės.


Buvo ir toks kankinimų laikas, kad gyvenau ir valgiau kaip vienuolis trapistas.,, Ar šiltas? “, – klausdavo apie mane gaujelę jų vadeiva.
Kažkurioje ir dainoje (girdėjau per radiją) klausiama: ar vėjas šiltas? Mane dainose dar ir,, vėju“ vadina.


Bangomis mane gaujelė priverčia išsipūsti nosį, ne tik ją truktelėti, šnirpštelėti. Bet įmanoma nuo to ir susilaikyti.


Man atrodo, keli srutos apmulkino visą KGB žmonių kariuomenę. Nevaizdžiai sakant: visą jų bendruomenę.
Taip sakau todėl, kad nėra jokių priežasčių aplink mane visur vaikštinėti, kas vyksta jau daugiau kaip dvidešimt, nėra jokių priežasčių kalbėti apie mane tarp eilučių, ką girdžiu vos ne visoje žiniasklaidoje – irgi daugybę metų. O labiausiai ko nereikia – tai nereikia sekti mano minčių ir kankinti kankinimais bangų sriautu, ką vykdo KGB gaujelė tiek pat metų. Labiausiai ko reikia – tai, kad teisėsauga minėtą gaujelę areštuotų, atimtų iš jų visą aparatūrą, kuria naudodamiesi kankina mane ir seka mintis.
Seka mano taip pat ir judėjimą. Ir tam nėra priežasties. 2014. VI. 25


Mano mintis kankintojai, tarpais ir pagamina, ir aktyvina ir patys seka jas. Bet, baisiausia, kad ir kankina bangomis mano kūną ir dvasią.


Sovietų laikotarpio,, bitlai“, hipiai augindavo neleidžiamai ilgus plaukus, bet tokių kaip Volteras niekas neužsiaugino (iš tų, kuriuos mačiau).,, Nusišypsok, kai skauda labai“,, Nusišypsok, kai skauda labai“, – girdžiu man dainuoja per radiją mergina. Taip gali pasakyti tik tas, kurio bangomis nekankina ir nekankino. Ir nemanau, kad dar ką nors kankino bangomis kaip mane. Ir žinančių, kad bangomis mane kankina, yra gal neperdaugiausiai. Nes netenka girdėti, kad kas nors apie tai žiniasklaidoje aiškiai kalbėtų. Bet kankintojai ir jų vadeivos tai gerai žino. Gal kada nors prabils kad kankina, ir kaip kankina.


Smulkiausiai žino mano egzistavimą, netgi būsimą.
Smulkiausiai KGB gaujelė žino mano egzistavimą, netgi būsimą. Girdi visas mano mintis, ne tik balsiai pasakytus visus mano žodžius. Tai irgi ne paprastas sugebėjimas, nes kažkada labai seniai per radiją man pasakė, kad: pagaliau išmokau tavo galvos funkcionavimą sekti.
Jie man tiek nervų iškabino, kiek dramblys nepakeltų.


Vaikų choras dainoje,, Reikia būti savimi“ minėtą frazę kartoja kelis kartus, o dainos pabaigoje vienas dainininkas rečitatyvu paklausia:,, Ar gera būti savimi? “.


Kai kurios moterys praeina pro mane sutartinai, koja kojon kaip kareiviai.


Tikrindamas savo tekstą pralekiu pro žodį, kuriame klaida, klaidos nepastebėdamas – tai būna užprogramuota automatiniu KGB aparatūros veikimu, kuri bangų sriautu yra nutaikyta į mano galvą.,, Kaip gera būti laisvam“, – dainuoja „mano gyvenimą“ dainininkas Kęstutis Jablonskis.
Lygiai šitaip garsiai pasakiau vienose nedidelėse iškilmėse 1992 metais. Dabar 2014-ieji.


Kėgėbistinis manęs persekiojimas bangomis ir ne tik bangomis – tai toks puolimas, kokio joks žmogus dar nėra gavęs. Gyvenimą atėmė.


Kol jų aparatūra nesuaktyvinta, mano galvojimas (mintijimas) man pačiam mano ausyse, galvoje negirdimas, bet jie rytais mano galvojimą su ta aparatūra, būdavo, pagarsina, įjungia kalbėjimo mašiną mano mintis atkartojančią, ir vaizduoja, kad garsiai kalbėti pradėjau aš. Ir sakydavo „tegul [Jonas] nepradeda“.



2016. II. 1
Lietuvos nacionaliniam muziejui, Muziejaus Bibliotekai, kurioje radau dvi merginas, įteikiau savo prozos knygą „Spindėk! “, popieriuje kompiuterio spausdintuvu išspausdintą ir surištą virvele. Ji buvo sunkesnė, negu arbūzas.


***Bangomis naktį iš vasario 2 į 3 dieną kankintojai nė kiek neleido pamiegoti. Ryte (vasario 3 d.) Valstybės saugumo departamentui paleidau elektroninį laišką – prašymą nutraukti šį nusikaltimą (jau gal dvidešimtą kartą kreipiuosi). Paleidęs laišką Departamentui dar ir paskambinau, prašydamas to paties – kad šį nusikaltimą – manęs kankinimą bangomis, nutrauktų.

**Naktį iš vasario 3 į 4 dieną daug kankino dirbtiniais sapnais, nes jie buvo kankinantys (sapnuojant buvo įjungta kankinimo priemaiša).


KGB mane tyrė, ir,, tiria“.,, Kad tu neparuošei!!! “, – sakė kažkas tiems, kurie kankina mane bangomis.
Jau buvo labai daug mane sugraužę, kai KGB gaujelės vadeiva šiuos žodžius pasakė.
Nori mane sugraužti, kad tik kaulai liktų, – norėjau tokią formulę kartoti, bet atbaidė.,, Tik negesink šviesos“, – dainuoja O. V. Čia galėčiau pasakyti kaip aš tamsoje gyvenu savo mažajame kambarėlyje.


Pasimuistymas, pasikraipymas kėdėje ir kitoks judesių smirdėjimas, – norėjau parašyti šia tema, bet nerašysiu.,, Susimandražinau“ – tai žodis Dzūkijos tarmėje reiškiantis „susigėdinau“. Gal tai prancūziškos kilmės žodelis, nesužinosiu jo etimologijos. Skamba tai prancūziškai, kaip naikintuvai „Miraž“. Ką tikrai žinau, tai tai, kad pirmasis Vilniuje gydytojas ginekologas buvo prancūzas (rodos XVIII amžiuje).


Citata iš Dzūkijos:
Laksto, kap šuva aplink karštų košį.,, Tu mane pažadinai“, – sakydavo senis, labai anksti, neišsimiegojusį pažadinęs mane bangomis. Va šitaip jie šneka, demagogiškai. Net ir demagogais jų nepavadinčiau, nes nusikalsta manęs kankinimais labiau, negu demagogai.


„Žmogus, nemokantis verkti ir juoktis“. Jei norite tikslaus pavadinimo raštui apie mane, tai tinka ir toks.,, Baranauskai, mesk šiùkšles! “, – sakydavo man naikintojai nuotoliniu ryšiu ~1993 m. Mat laikraščio „Lietuvos aidas“ (kuriame oficialiai dirbau) egzempliorių turėjau savo namuose kone pilną kambarį.,, Padarei klaidą“, – šitaip jie irgi sakydavo. Dėl to aš labai pergyvendavau, nesuprasdamas kokią aš padariau klaidą, kolei dainininkė Gintarė Karaliūnaitė dainoje nepasakė: nesvarbu ar daug klaidų padarei mano meile.,, Porcija! “, – girdėdavau iš KGB buveinės sakant apie mane, tik nesuprasdavau, ką tai reiškia. Gal tuo žodžiu sakydavo, kad kankinimų aš gavau porciją, o gal kad suvalgiau porciją: didelį puodelį pieno su duona.


„Kaip nebūta“
Laikais, kai gaujelės buveinėje netarpiškai dirbo Juozas Glinskis, laiką dažniausiai leisdavau namie vaikščiodamas. Būsena kartais būdavo įjungta tokia, kad rodėsi iš proto išeisiu. Ir staiga apimdavo miegas. Tada atsiguldavau lovon ir užmigdavau. Kiek laiko pamiegojęs atsikeliu ir jaučiu, kad jokio kankinimo jau nejaučiu. O Glinskis tuokart sako: [Kankinimų] kaip nebūta.
Būdavo, ir ryte nubudęs tokių žodžių ir tokio nekankinimo sulaukdavau. Deja, greit kankinančią būseną įjungdavo vėl. Kankina iki šiolei, beveik kasdien, ir šiuo metu. Pamiegoti beveik neleido štai ir praeitą naktį. 2016. II. 5


Kažkodėl iš mano šaldytuvo KGB pavagia pieno. Ir šleikštulį (kartais) bangom išgauna, sukelia jį geriant.,, Pusę batono! “
Sunkių kankinimų bangomis laikotarpiu valgydavau ir šitaip: nusipirdavau pigiausią batoną ir beveik visą, vienu kartu, sušveisdavau su uogiene ir šaltu vandeniu. Gan skanu. Bet vieną kartą man riktelėjo vyrukas iš savo buveinės:,, Pusę batono! “. Nepaisiau šio liepimo.


Dirbtinis čiaudėjimas, kurį man bangomis gaujelė sukelia, būna toks garsus, kad net kompiuteris įsijungia, jei jis būna paliktas miego režime. Beje, šiandien tokį čiaudėjimą man įjungė tuo metu, kai per radiją skambėjo Simono Donskovo daina. 2016. II. 9


Klausimai
Kai dirbau „Lietuvos aide“, tekdavo dažnai klausimus uždavinėti, nes dažnai imdavau interviu, rengdavau reportažus. Bet kai pradėjo KGB gaujelė mano mintis ir judėjimą sekti, tai ir darbo laikraštyje netekau, ir klausimus lioviausi uždavinėti. Niekur nieko neklausdavau, žinoma, net ir namie. Supratau, kad gaujelė keršija ir už mano darbą laikraštyje, už rašinius jame, kuriuose taip dažnai klausdavau.


„Klaus! “
Kartą kaime sugalvojau kažką paklausti savo mamos. Būdamas netolimame krūmyne mintimis suformulavau, surežisavau klausimą. Ir tuokart pasigirdo iš KGB buveinės: „Klaus! “.
Pamažu prasilaužiau ir klausimams, ir dabar, praėjus dvidešimčiai metų, klausimų jau nebijau ir nevengiu, nors gaujelė dar ir tebekankina bangom ir mintis dar seka.


KGB mane jau tris kartus per prievartą ambulansu išvežė į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę. Pirmąkart 1995 metais, antrąkart išvežė 1996. 10. 09, trečią kartą išvežė 2015 lapkričio 12 dieną.


Labiausiai man patinka sveikintis, (nors beveik netenka), kaip sveikinosi kareivis Šveikas. Įėjęs į štabą, kuriame pilna karininkų, jis pasakė:,, Labas vakaras visiems bendrai ir kiekvienam atskirai“.
O gal tai buvo „Laba diena visiems bendrai ir kiekvienam atskirai“. Čekai patikslintų.


„Ū nas takoj kak on, odin na milion“, – girdžiu dainuoja per sostinės radiją A2.,, Mes organizuoti“
Kažkada, kai jie labai mane ėdė žodžių kartojimu mano ausyse, aš priešindamasis pradėjau sakyti, kad jie organizuoti nusikaltėliai, KGB gaujelė. Tuo laiku iš savo buveinės jie prisipažino sakydami:,, Mes organizuoti“, tuo mane ne vien pagąsdindami, bet ir išgąsdindami.,, Sutikai žilą“
Visą laiką mane apimdavo jaudulys, kai sutikdavau neatsitiktinių žmonių. Jie iki šiolei eina į mane. Gaujelė ir juos kažkiek žino, pamato juos per mano akis. Štai vienąkart, kai neatsitiktinai sutikau žmogų, kuris buvo žilas, tai jie man tuoj pat ir atraportavo:,, Sutikai žilą“. Aš sau ir spėliojimų prisigalvodavau: jei leidžia į mane žilą žmogų, tai gal nori tuo pasakyti, kad aš gyvensiu iki žilos senatvės, kažkada pamanydavau ir šitaip.


GALAZOLIN‘as
Būdavo aš ištisus mėnesius galvodavau, ar vežtis į kaimą lašų nuo nosies užgulimo GALAZOLIN‘o. Ši „hamletiška“ dilema man buvo tokia: jei šių lašų nepasiimsiu, tai neturėsiu nė kuo pasivaduoti nuo dirbtinio užgulimo (nors, kai užgulimas dirbtinis, nosies šnervių nepraplatina jokie lašai), o jeigu lašų pasiimsiu, tai jie gaujelei primins man nosį vėl dirbtinai užkimšinėti? Tai siaubingas baudimas šiuo kvapo atėmimu, ir mane daug juo baudė, ypač kaime atostogaujantį.


Rodydavo ranka, kad mane pasmugs, praeivis pridėdavo ranką sau pasmakrėje
Pradėjo rodyti 1991 metais. Tada jau dirbau „Lietuvos aido“ laikraštyje ir spausdindvausi jame.


Metalinę,, E“ raidę vis dar numeta man ant takelio dar ir 2015 metais. Bet ką tai reiškia? Ikšiol nežinau. Šią raidę man po kojom mano kelyje meta ir meta, o tokių mėtymų reikšmės nesuvokiu. Gal tik koks nors Enigma tai žino.


Jei KGB gaujelė man įjungia dirbtinį kosėjimą ir iš 16-to buto per ventiliacinę angą tyčia pradeda kosėti, man įėjus į tualetą. 2014. X. 11


Skujà
Ant ilgo koto užmauta šluota, kuri iš pušies šakelių padaryta. Tai skuja. Su ja ištraukdavo žarijas ir pelenus iš duonkepės krosnies, kai krosnis jau atšalusi. Bet štai kas atsitiko. Mano močiutė Gabrinė žodį skuja vartojo ir kaipo keiksmažodį, sakydavo „Ak tu, skùja“.,, Žmogau, viską gavęs, nieko neturi“, sakoma vieno poeto eilėraštyje 2014 m. metais. O Džordana Butkutė klausia: ar jau laimingas, ar dar trūksta kažko? Kiek žinau, ji pati neturtinga ir dainoje sako: man patinka važinėtis plačiomis Vilniaus gatvėmis su senu zaporožiečiu ir nuo nieko nepriklausyti (mat aš važinėjausi plačiomis Vilniaus gatvėmis su senu zaporožiečiu).
Kad pasityčiojimo tai klausimas, gal irgi verta paaiškinti. Nelaimingas esu gal nuo 1984 metų ir neateina laimė iki šiol. Nes gyvenau ir tebegyvenu KGB visuomenėje: juntu ir matau manęs sekimą, kuris 1993 metais išvirto, tiesiogine šio žodžio reikšme, į manęs kankinimus nuotoliniu būdu, kurį, dar nenutrūkusį!, bandau nutraukti štai šitokiu rašinėjimu ir viešinimu. Bet nelaimingas būdamas, jausdavausi ir laimingas. Tas niekam neįdomu – paprasto žmogelio reikalai. Bet rašau tikrus dalykus, o jie tokie jums nei negirdėti! Mane KGB išplatino maždaug pusei pasaulio!
„Tau gyvenimas duotas baltas žalias ir juodas“, – dar sako ji, Džordana savo dainoje.


Iš poveikių bangomis man: kai eidamas gulti atsisėdu ant lovos ir nusirengiu, tai nevalingai, bangomis paveiktas, nykščiu pasikasau sau nugarą (beveik kas vakaras). Nežinau ką tai reiškia, ką tuo norima pasakyti. Gal ir per langą mane seka, nes lova prie lango?


Kai suplanuoju savaitgalį kur nors tolėliau eiti ar važiuoti, tai, pasitaiko, kad (kone) visą kiemą, kurį matau per langą, KGB privaro raudonos spalvos mašinų. Išsigandęs kartais net paklusdavau raudonam draudimui ir neidavau, kur buvau suplanavęs (tarkim, batų susilopyti).


Jaunystėje labai nustebau – kai tai sužinojau – kad metus sovietai skaičiuoja... nuo Kristaus gimimo. Persekiodami religiją, niokodami ir patį Kristų, metus jie vis dėlto skaičiuoja nuo Jo gimimo. Neakcentuodavo niekad, kad metų skaičiavimas vyksta būtent nuo Kristaus gimimo. Ir patsai Jėzus Kristus man ėmė rodytis daug reikšmingesnis, pasauliškai reikšmingas, kai šitai jaunystėje sužinojau.,, Neik ant smūgio! “, – sakydavo man Juozas Glinskis, kai netarpiškai gaujelės buveinėje jis „dirbo“. Sakydavo, kai žodžiais labiau jiems priešindavausi.,, Klaida! “, – kartais iš gaujelės buveinės tardavo apie mano elgesį. Nesuprasdavau apie kokią mano,, klaidą“ jie sako.,, Ar žinai kur mes esame? “, – kažkada, maždaug 2001 metais, klausė manęs vyrukas iš KGB buveinės – iš buveinės tų, kurie seka mano galvos funkcionavimą ir kankina bangomis.


Ką apie mane sako iš KGB buveinės bei žmonės už mano nugaros,, Dar karaliauja“; krištolas; pažiūrėk; daug nevalgo; naktį rijo; pagalvok; bėga; labas; ačiū; nematė; vienintelis; dar pavaikščiosi (arba: dar pavaikščiok); šaus; būsiu už dešimt minučių (dažnai); tie patys marškiniai, pasižiūri, kokie mano batai; pirmas! (2014. X. 13); sako „am“.,, Mes dvi“,, Mes dvi“, – neretai sakydavo man Juozas Glinskis arba kitas senis primityvusis, kai juodu, kaip girdėjosi, dviese buveinėje dirbo. Sakydavo šitaip, kai KGB buveinėje jiedu abu,, dirbo“, o aš pavadindavau juos pederastais, ir kitais atvejais, o kartais ir be jokių atvejų jie sakydavo:,, Mes dvi“. Atseit, KGB bunkeryje mes dvi (nors jie vyrai).
Mintyse spėliodavau kiek ten jų bunkeryje yra, kokie jie, ir pan.


Judesiams poveikį bangomis padaro štai ir tokį: dirbdamas kompiuteriu jį netikėtai, nejučiomis išjungiu. Kartais susigriebiu ir sustabdau savo ranką kompiuterio išjungimui.,, Gerai! “, – sako kažkoks (ar koks nors) KGB šūdvabalis man, atėjusiam ten, kur ėjau ir štai atėjau (pavyzdžiui, į mugę Gedimino prospekte). Mintyse jam atsakau:,, Apspjausiu, ir bus blogai“. Kad nors balsu kada nors šitaip nepasakyčiau! Daug jėgų reikia susilaikyti. Dar blogiau būtų, jeigu ir apspjaučiau. Nes mano judėjimą, galvos funkcionavimą seka KGB. Tad ir toks prisiartinęs yra nuo jų, nuo KGB gaujelės.,, Žmonės prie jo prisiartindavo tik padaryti skausmo“.
V. Hugo


Daiktus išjudina vertikaliu smūgiu
Jau rašiau, kad bangom išjudina daiktus mano bute. Šitaip bangom kelis kartus numetė knygą, esančią ant viršutinės knygų lentynos.


Įlindę mano kambarin KGB šūdvabaliai, pavyzdžiui, užlenkia knygos puslapių kampiukus, knygos, ant stalo esančios, kurią skaitau (pavyzdžiui, užlenkė 33 puslapį).


Dėl manęs, dėl psichologinio manęs terorizavimo, KGB žmonės daug ir mašinomis važinėja. Seniai pastebėjau, kad kai kurie jų išsisuka vieno žibinto lempą savo automobilyje, ir pralekia pro mane šviesdami tik vienu žibintu. Aš tiek dėmesio teatkreipiu, kad nė nepastebiu, neįsimenu, kuris žibintas buvo užgesęs – kairysis, ar dešinysis, nors ir smarkiai varo iš kantrybės toks važinėjimas. Smarkiai gniuždo. Todėl ir stengiuosi jų kuo mažiau pastebėti. 2015 m.,, Kokios kavinės tualetan aš buvau užėjęs? “, – nugirdau kartą paklausė KGB vadeiva savo gaujelės, kai aš, tais metais, vaikščiodavau po senamiestį, ir nusišlapinti būtinai kur nors užeidavau. Kur pasitaikydavo, kur tai būdavo įmanoma, pinigų nesumokant (nes pinigų tiek teturėdavau, kad žmona jų kas mėnesį skolindavosi šeimai išlaikyti, maistui pirktis, kuriame iš gėrimų buvo vien tiktai pienas, o ne kokie nors sulčiai ananasų).


Beržas pirmas išsprogsta ir auga nederlingoje žemėje. Ne veltui jų pamatau augančių Vilniuje ir ant stogų. Kiek Vilniuje gyvenu (nuo 1973 metų), tiek pamatau. 2015 m.


Mačiau senų knygų parodą Smuglevičiaus salėje Universitete. Vienoje jų priešlapyje buvo parašyta:,, Kas tą knygą pavogs, trejus metus pekloj krioks. “


Kaip reaguoja KGB gaujelė į tai, ką mąstau ir veikiu
Kai savo novelėje paminėjau „Vargdienių“ heroję Kozetę, tai mieste ėmė rodytis jaunų mamyčių, kurios savo vaikelį nešėsi kažkokia pilka, blankia senoviška skepeta sau prie nugaros prisirišusios – lygiai taip, kaip aš įsivaizdavau Hugo Kozetę. Tik nuogos kojelės tabalavo iš tos,, kuprinės“, iš tos savadarbės kūdikio nešioklės (kurių nė tokių sovietmečiu rodos nebuvo matyti, nei pirkti). Nors tai atrodė labai patraukliai, bet vis tiek man buvo (dovanokit!) šlykštu – kaip ir viskas, ką žmonės atkartoja iš to, ką KGB srutų gaujelė iš mano galvos iššnipinėja.


„Eilė yra norinčių tave pamatyti“, – kartą man pasakė Juozas Glinskis iš kankintojų buveinės, kai netarpiškai joje „dirbo“.


Nors ir trumpalaikis kankinimas bangų sriautu yra necivilizuotai sunkus.,, Šloviname vėją“, – sakoma vienoje dainoje, vyriškio (per,, Pūko“ radiją) dainuojamoje, Vadina mane ir vėju.


Kai kurie neatsitiktiniai žmonės, kuriuos neatsitiktinai sutinku, mano teksto „Kas čia parašyta yra tiesa“, neima. Įvairiai atsakydami. „Aš nemoku skaityti“, – kartą labai sklandžiai atsakė viena ponia. Čia buvo aliuzija į mano novelę „Analfabetas“.


Aprašysiu skausmus šonuose
Bet neturiu ką parašyti – skauda ir tiek. Skaudėjimas atsiranda, kai ilgai kankina dirbtiniu čiaudėjimu ar padažnintu, pagilintu kvėpavimu, dirbtiniai bangomis išgautu, sukeliamu.


Ėsnas peršti rytais – šitaip privertė dantis valytis rytais, kai nusiprausiu. Nes valydavausi po vakarienės. Ėsnos – tai dantenos. Dzūkai dantenas vadina ėsnomis.


Priėjęs klotis lovos, prie jos nevalingai sustoju, parymau – apima dirbtinis sunkumas, pasyvumas. Lova prie lango.
Ir kitokį, labai aiškų, nenorą ką nors daryti įjungia (pavyzdžiui, pakartotinai perskaityti savo tekstą, jį patikrinti). Jei įmanoma be to apsieiti, tai taip ir lieka, pasiduodu.


Daug kas žino, kad bangomis esu kankinamas. Prašau tai patvirtinti! Bet kokia forma – bet kaip ir visaip!


Poveikiai bangomis
Bangomis pareguliuoja net kaip rankas man susidėti (kartais ir kojas). Antai, kai paskelbiau savo tekstus internete, namie po kambarį vaikščiodamas (pirmąsyk!) rankas susidėjau, laikiau sukabintas sau už nugaros – taigi, tarsi antrankiai jas man surakins, norėjo pasakyti. Tai buvo poveikio bangomis padarinėlis.
Šitaip, bangoms paveikiant, tenka dažnai pasigremžti sau smilkinį.


Apie tai du ar dvi sutinku. Net palangėn jie ateina
Šiuomi mane ilgiausiai pjauna: sutinku du vyrukus arba dvi mergaites. Kartais jie būna dvyniai. Sutinku dažniausiai tada, kai jau namo grįžtu. Nesuprantu šios KGB simbolikos. Tik sujaudina mane, nes suvokiu, kad juos sutikau ne atsitiktinai, o specialiai. Jie laukia manęs ir pasirodo mano kelyje mano akiratyje kai einu per miestą arba grįžtu namo. Kartais man net ir palangėje tokie suporintieji atsiranda. 2015 m.


KGB žmonių mašinos dėl manęs masiškai tebekursuoja (ne vėliau kaip nuo 1993 metų). Birželio 11 dienos rytą jų pristatė pilną Fabijoniškių gatvę, ties ta vieta, kur šią gatvę aš pereinu. Mat į darbą, orams pasitaisius, pradėjau vaikščioti pėsčias, todėl tenka kirsti, skersuoti šią gatvę, kurioje kelią mašinomis man (kaip jau įprasta) užtvėrė.
Dabar į darbą einu šaligatviu, kuris priešais eismą. Šitaip kolosališkai buvo atvažiavusi ilgiausia mašinų kolona ir gatvėje, kuri yra po Generalinės prokuratūros langais (man einant į darbą Lietuvių kalbos institute). Kitądien šioje gatvėje mašinų jau beveik visai nebuvo, jos važiavo tik natūralios.
Tai yra psichologinis, kėgėbistinis dorojimasis su manimi. Bet tai tik juokas lyginant su tuo, kad KGB gaujelė kankina mane nuotoliniu būdu kankinančiomis būsenomis – kankina per atstumą, naudodamiesi net Žemės palydovu. Jų buveinė kažkur Vilniuje, ją daug kas žino, labai prašau: išduokite ją teisėsaugai. 2015 m.


Dažnininkystė (ne daržininkystė): „Pavalgau“ (t. y. pavargau), – sakau aš sau mintyse, kai KGB gaujelė įjungia pailsimo jausmą, ir einu gultis. Šitaip dažniausiai atsitinka (įjungia!) tada, kai namie rašau kompiuteriu.


Žmonėms, kuriuos kasdien savo kelyje neatsitiktinai sutinku, vienu metu pradėjau atidavinėti pagarbą prasilenkdamas, kaire ranka, bet kaip kariuomenėje. Dariau tai bijodamasis. Dar labiau šią baimę padidino viena mergaitė, kuri man pasakė:,, Na, kaip tu užsivérsi! “ („pagarbą“ kaire ranka atidavinėdamas). Jos perspėjimas mane nuo pagarbos atidavinėjimo kaire ranka atgrasino, pradėjau dar labiau bijotis tokią pagarbą atidavinėti.


2013 metais mane bangomis kankinti pradėjo labai smarkiai. Vienas iš kaltinimų buvo tai, kad aš „nieko nepaisau; kad mano kambarėlyje per daug visko yra“, ir kt.


Vienas iš sakinių, kuriais kažkada aš giniausi: Tik panelių užpakaliukai man rūpi. Tai kam tokį žmogų naikinti, bangų sriautu kankinti?!


Žadina, kelia mane KGB gaujelė bangomis, jeigu miegoti neduoda ir vis dėlto kelia – antrą arba trečią valandą – vidurnaktį, kaip aš vadinu. Tai yra nakties valandos, kuriomis vyko trėmimai į Sibirą.

















________________







„Žvyro trintuvė“

Etiudas

Negalėjau atsidžiaugti kai gavome butą. Bet buto ramybe džiaugiausi neilgai... Pradėjo girdėtis triukšmas. Nuolatinis. Sakytum žvyrą pradėjo malti viršutiniame bute. Įpratęs tylomis viską iškęsti ir šį triukšmą kenčiau tylomis. Nei žmonai nieko nesakiau ir nežinojau ar ji girdį tą triukšmą, ar ne, ir ką apie jį mano. Visą laiką maniau „žvyrą mala“ viršutiniame bute ir girdisi net ir pas mus. Šis triukšmas, vis vyliausi, turi greit pasibaigti, nes jį tenka kentėti tiems, kurie tokiu malimu savo bute užsiima. Ten garsas turi būti daug didesnis negu mūsų bute. Juk jeigu garsą girdžiu per lubų perdangą, tai vadinasi ten triukšmas yra labai didelis. Nusimindavau dar ir štai dėl ko: jei žmonės šitaip kenčia vien dėl to, kad tik man pakenktų, tai jie yra labai pikti, labai ant manęs užpykę.
Negana to, kad malimo triukšmą laikė įjungtą tai dar ir dunktelėdavo tada, kai aš žengdavau per slenkstį iš vieno kambario į kitą.
Bandydavau įsivaizduoti tą agregatėlį, kuris mala, malimo triukšmą skleidžia, bet ryškiau įsivaizduoti negalėdavau. Tiek teįsivaizdavau, kad tas malūnėlis stovi ant grindų, kad labai neestetiškas kaip kokia maža betono maišyklė, trinanti kažkokį betoną.

Daug vėliau, kai šis malimo triukšmas liovėsi, ėmiau galvoti kitaip. Gal ne iš viršutinio buto triukšmas sklisdavo, bet jį... bangomis transliuodavo man į galvą, man į ausis, kaip ir dunktelėjimą žengiant per slenkstį?

2016 m.
_____________
Durpinės

Pasakojimas

Visokių pergyvenimų yra tekę iškentėti. Prisiminsiu šį.
Netoli mūsų namų kaime yra bala pilna durpinių. Ir vardą turi ta bala, Jakiškė. Kartą aš su sesute nuėjau į tą Jakiškę uogauti. Beuogaudami mes išsiskyrėme ir žiūriu, kad mano sesutės niekur nėra. Tai kur ji galėjo dingti?! „Niekur kitur ji nedingo kaip tik į durpinę įkrito ir nuskendo! “, – nusmelkė mane siaubinga mintis. Pradėjau lakstyti aplink durpines, tačiau nieko negalėjau pamatyti: jų vanduo buvo ramus ir niekur jokių įkritimo pėdsakų nesimatė. Norėjau pradėti nardyti, bet vanduo durpinėse buvo labai rudas, nepermatomas, o ir nardytojas aš labai menkas. Kaip ir plaukikas. Su mumis buvo ir mano draugas. Kruvinom ašarom paprašiau jį, kad bėgtų kuo greičiau pas artimiausią kaimyną ir atneštų kopėčias, o aš pats dar durpines apžiūrinėsiu. Kai atneš kopėčias statysiu jas į durpinę ir leisiuosi ieškoti po vandeniu.
Bet Dieve, kaip ilgai jis tų kopėčių neatneša! Nesulaukęs aš pasileidau bėgti kaimyno link. Kalnelį perbėgęs, žiūriu, neša draugas link manęs kopėčias, tačiau koks papiktinimas: jis ne bėgte bėga, bet eina koja už kojos su tom kopėčiom, tarsi nesvarbiu ir neskubiu reikalu. Pribėgęs aš pagriebiau iš jo kopėčias ir bėgte atsinešiau jas prie durpinių.
Bet rasti durpinėse nieko neradau.
Atėjo laikas, kai ir namo lėkte parlėkiau, nešdamasis siaubingą žinią. Namie tėvų neradau, tik rūsio dangtis nukeltas, o sesutė pasidėjusi puodynę grietinės ir valgo ją su juoda namine duona! Tokio džiaugsmo dar nebuvau turėjęs.
O rūsio dangtis todėl buvo nukeltas, kad grietinę mama laikydavo rūsyje, šaldytuvo tada dar neturėjome, seni tai buvo laikai.

2016 m.
_______________________








„Gulk, Jonai! “

Faktografija

Bijau ir prisiminti šito kankinimo. Tada dar dirbau Lietuvių kalbos institute. Kankinimą bangomis įjungė darbe. Veltui maldavau, kad išjungtų. Neišjungė. Tik išeinant iš darbo pasakė eteriniu būdu: „Gulk, Jonai! “.
Kai kankina, tai aš visaip bandau ir viską jau esu išbandęs. Bandydavau ir lovon gultis, bet ir į tai neatsižvelgdavo ir kankinimo neišjungdavo. O kokia tai būtų laimė, jeigu kankinimą išjungtų iškart, kai atsigulu. Deja, jie beširdžiai. Dar ilgai mąsčiau ką reiškia tas „Gulk, Jonai! “. Gal siūlo gultis į psichiatrinę ligoninę, ir taip spėliojau. Šie žodžiai man primena kankinimą, kuris buvo vienas žiauriausių. Ir labai ilgai laikė jį įjungtą.

Kai kankinimą įjungė anądien, tai pabandžiau gelbėtis šitaip: nuėjau į alaus barą. Namie kai mėginu degtinę gerti, kankinimo neišjungia. Jeigu nuo kankinimų gelbsčiuosi gėrimu, tai ir iš to aišku kokie kankinimai yra sunkūs, kaip sunku juos kentėti.
2016 m.
_____

Rekrūtai

Esė

Į kariuomenę mane paėmė devyniolikos metų, 1971 metais. Imdavo aštuoniolikinius, bet aš mokiausi technikume tai buvo leidžiama technikumą pabaigti.
Gyvenau jaunatviško maksimalizmo metus. Viskuo netenkino ta aplinkinė tikrovė, ta mažytė orbita, kurioje gyvenau. Nepasitenkinimą turėjau kone viskuo. Įsivaizdavau, kad gal kariuomenėje mano gyvenimas keisis. Ją įsivaizdavau kaip gražią, tvarkingą ir pažangią. Toks įvaizdis rasdavosi iš propagandos, iš kino ir televizijos, iš visokių nuotraukų spaudoje, kur matydavau smalsumą keliančia karinę techniką, patrauklią savo išvaizda, įsivaizduojama jėga ir nenugalimu. Sąmonės, kad ši kariuomenė Lietuvai yra okupacinė, neturėjau. Atrodo, kad ir kiti jaunuoliai neturėjo. Kunigai turėjo, seni ir subrendę žmonės turėjo.
Baigęs technikumą, gavau paskyrimą dirbti Elektros tinkluose, bet greit atėjo šaukimas į Alytaus karinį komisariatą, ir į kariuomenę. Komisariatas buvo įsikūręs senoviniame raudonų plytų dviaukščiame name miesto centre aukštumoje netoli tilto, prie dabartinio fontano.
Iš Alytaus nuvežė Vilniun. Uždarė dabartiniame Krašto apsaugos ministerijos pastate, kuris glaudžiasi prie Šv. Ignoto Bažnyčios. Šitaip prasidėjo kariuomenės nelaisvė. Čia reikėjo laukti kol išveš į dalinį, į tikrąją tarnybą. Prasivoliojau ant narų net vienuolika parų. Turėjau pasiėmęs Kazio Borutos knygą, tai su ja ir praleidau dienas. Vilties, kad pateksiu į kitokį daug malonesnį, net trokštamą gyvenimą, dar nebuvau praradęs. Iš čia buvo nuvedę į pirtį Tilto gatvėje, kur civilis kirpėjas rankine mechanine mašinėle nukirpo visus plikai kaip avinėlius. Plikai kirpdavo be abejo ir todėl, kad utėlėms vietos nebūtų, jeigu sumanytų jos atsirasti.
Iš Vilniaus nuvežė į Rygą. Čia prasidėjo sveikatos tikrinimas, kurį jau baisoka prisiminti. Iš Rygos patekau į Latvijos Duobelę. Čia pajutau jau tikrąjį kareiviavimo kvapą ir skonį. Muštras ir nesiskaitymas prasidėjo nuo pirmų valandų. Išdalijo uniformas, kuri laimė, jei atitiko tavo ūgį ir ilgaauliai kerziniai batai jei nespaudžia. Su viskuo, ką atsivežei, reikėjo atsisveikinti. Į kariuomenę eidami visi išsiruošdavo kuo pigesniais ir prastesniais drabužiais, ir kuo prastesnį lagaminėlį pasiėmęs, kaip kad aš buvau pasiėmęs knygoms susidėti.

Visokių dalykėlių kareiviai papasakodavo. Pavyzdžiui, kad Jaketerina Antroji, kuri Lietuvą 1794 metais užgrobė, buvo nepasotinama vyrų mėgėja, nes sirgo sekso liga, kuri vadinasi,, biešienstvo matki“. Atseit, ji įvedė kareivių uniformas su labai aptemptomis kelnėmis ir vizituodama paradus slapta net išsirinkdavo kareivį savo naktinei meilei. Dėl išsirinkimo tai, matyt, netiesa, bet kad aptemptas kelnes įvedė, tai gal ir tiesa.

2015 m.
______















Niekas nežino kaip veikia „tabletės“

Esė

Niekas nežino koks yra poveikis bangomis. Pavyzdžiui, ir tai, kai mieguistumą įjungia. Kai 1995 metais KGB mane priverstinai (ambulansu) išvežė į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę, tai ten pradėjo mane „šerti“ ir leponeksu – tai stipriausi migdomieji vaistai. Jie migdomieji, bet paskyrė jų man išgerti ir dieną, kai iki miego dar toli. Tuo pasinaudodavo KGB gaujelė, kurie mano mintis – jau tada! – sekė. Maždaug po pusvalandžio leponekso tabletę man išgėrus jie įjungdavo tokį siaubingą kūno traukimą prie žemės, kad negalėdavau atlaikyti kankinimo. Bet tekdavo, nes, kaip žinoma, skradžiai žemės gyvas neprasmegsi. Alternatyvos neiškentėti, kai bangom kankina, niekad nebūna.
Kartais man pavykdavo šią tabletę nuslėpti ir jos neišgerti. Kai sesutė ją duodavo išgerti, aš aiškiai ir įtikinamai įsidėdavau tabletę burnon, lyg ją prarydavau, bet nusisukęs iš burnos ją išsiimdavau ir įkišdavau į plyšį tarp grindų: palatoje grindys buvo senos, prasiskyrę. Tas tabletes nusigriebdavo pelės ir net iš po grindų išlįsdavo apkvaitusios, nes mano tablečių pagrauždavo. Gaujelė akylai sekė mano veiksmus ir žinodavo net ir tai, kad aš tabletės neprarijau ir kankinimo „nuo jos“ neįjungdavo, jei jos neišgerdavau (bet būdavo ir tokių atvejų, kad kankinimą vis tiek įjungdavo, nors tabletės ir neišgėriau, gal ne viską sužiūrėdavo). Ligoninėje turėjau laisvą išėjimą į lauką, tai kartais tą leponekso tabletę, neturėdamas kur dėti sukišdavau giliai žolėje. Jaučiau, kad viską apie mane KGB sužino lyg sekimu iš dangaus, todėl net ir atokiai nuo žmonių būdamas, žolėje slėpdavau tabletę labai slapčiai, giliai į žemę ją įsprausdamas ir net žeme užklodamas. Tada, 1995 metais, dar nesupratau, kad jie mano galvos funkcionavimą seka ir smulkiausiai žino visą mano egzistavimą.

Kai iš ligoninės išėjau, pradėjo varginti nemiegojimu. Tada prisiminiau leponeksą, jo „nežmonišką“ migdomąją galią. Gydytoja man jo išrašė ir užtekdavo ketvirčio tabletės, kad mieguistumas mane apimtų kaip nuo visos saujos migdomųjų – tokį stiprų man įjungdavo mieguistumą bangomis. Kartą man vaistinėje patarė: leponeksas veikia taip pačiai, kaip ir rusiški migdomieji azaleptinas. Išbandžiau ir azaleptiną. Persekiotojai bangomis įjungdavo tokį pat mieguistumą kaip ir koks ir nuo leponekso, tai yra bangomis tokį pat mieguistumą įjungdavo ir aš „laimingas“ užmigdavau bangomis užmigdytas ir manydamas, kad šitaip neregėtai veikliai užmigdo trupinėlis tabletės, ar ketvirtis tabletėlės, kokį patį mažiausią gabaliuką iš tabletės sugebėdavau išlaužti.
2016 m.
_____________

















Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius. Telef. 861399523






Testosteronas

Novelė


Šį erekciją žadinantį vaistą man priminė vienas aklas poetas eilėraščiu, kai jį skaitė per radiją iš jo knygos „Nuožmiai artėjantis“. Nuožmiai aš niekad neartėju. Ir niekur.
Bet testoterono man vienąsyk prireikė. Iš per didelės meilės panelėms prireikė. Prisiminsiu vieną, panelę S.
Mylėjau ją kaip saulę, kaip saulę žiemoje ir šaltyje, kas pas mus taip dažna, taip ilgai trunka.
Mes su ja draugavom jau nemažai laiko, o prisivilioti ją į lovą – progų nebuvo. Nes neturėjau nuosavos nė lovos – kambarį nuomojau, ir šeimininkai neleido vedžiotis į jį panelių nakčiai.
Bet turėjau draugą, kuris turėjo nuosavą butelį, tiksliau vieną kambarį mūrelyje Vilniuje prie Neries. Aplink tolumoje buvo šiuolaikiniai mūrai, o jo trobelė atrodė kaip kaime. Trobelė buvo kombinuota: vienas jos galas buvo mūrinis, o kitas medinis. Tik stogas bendras, visas vienodai raudonomis čerpėmis dengtas. Tai čia ir atsiviliojau panelę S. Daug vilioti nereikėjo, buvom kine, o po kino pasikviečiau ją į svečius... į savo draugo butą. Šią „provokaciją“ buvau kažkiek ir suplanavęs: draugas man buvo atidavęs savo buto raktus, nes tą savaitgalį jis važiavo į Kauną pas gimines ir savo vilnietiniame bute nenakvos. Gauti tokį viešbutuką man buvo didelė prabanga, nes kitokios pastogės, kur galėčiau parsivesti mergaitę, aš jokiu būdu neturėjau. Dar ir todėl raktus nuo šio buto gavau, kad turėjau pašerti draugo šuniuką, kurį jis laikė, ir į Kauną jį vežtis, žinoma, negalėjo.
Taigi aš pasiūliau po kino, kurį žiūrėjome „Lietuvos“ kino teatre: „Važiuojam į svečius, ten man reikia pašerti ir išvesti šuniuką“.
– Važiuojam jeigu taip nori, aš tai nelabai pageidauju.
– Ačiū, kad sutinki, važiuojam.
Ir sėdę į troleibusą mes atvažiavom. Jau temo, anksti temo, nes buvo, deja, jau sniegų metas: aplink bolavo žiema. O aš svajojau, kad išsipildys didžiausias mano troškimas – ji bus mano. Didesnio siekio tuo metu, ir ne vien tuo metu, neturėjau. Buvau jaunas ir nuolatos trokštantis.
Aš trumpam išvedžiau šuniuką, kurio vardas buvo Tauras, ir užsikūrėme krosnį. Taip taip. Tas mano draugo butas buvo šildomas tik krosnimi, kas žiemą yra tikras pragaras, bet vis dėlto kai pasikūreni ir ima kvepėti malkomis ir laužu, tampa patogu ir malonu. Taip buvo ir šįkart. Beržines malkas įkūrėme laikraščiais, šios malkos yra kaitrios ir greit kambarėlyje tapo šilta. Ant stalo buvo palikta daug šokolado, bet aš nedrįsau nei pats jo imti, nors labai norėjau, nei savo panelei siūlyti, nes užteko to „šokolado“, kad draugas užleido mums, tiksliau man paleistuviui, savo butą. O kad ji bus mano, nustelbia bet kokį šokoladą ar konjaką, ar bet ką.
Atėjo tas malonusis ir laukiamas laikas: mes atsigulėme. Šaltoje lovoje. Šaltoje, kuri man buvo karšta, nes šalimais – mylima, graži panelė. Jis atsigulė su liemenėle ir, žinoma, su kelnaitėmis. Beje, baltomis. Aš jau buvau užgesinęs šviesą, o jos baltos kelnaitės vakaro tamsoje švystelėjo kaip iliuminacija, kol ji pasinėrė po antklode. Ir aš paskui ją po ta pačia antklode palindau. Dieve, koks rojus: mes su ja pusnuogiai!
Tuoj atsegiau jai liemenėlę ir tapo ji pusnuogė. Nesipriešino nė kiek. Jos liemenėlę padėjau ant kėdės, kuri buvo šalia lovos. Dabar jos krūtinė buvo nuoga ir aš joje paskendau kaip šilčiausiame vasaros debesyje, baltapūkiame debesyje. Nežinau kodėl krūtinė mane taip šildo. Ji jos papai, arba jei norite jos krūtinė, buvo man kaip ištroškusio girdymas. Aš apglėbiau jos krūtis abiem rankom – viena krūtis tilpo viename delne, kita – kitame. Paskui prisiglaudžiau taip, kad tik viena krūtis liko rankoje, o kita atsirėmė į mano krūtinės duobutę. Tai buvo nuostabu. Paskui aš ėmiau lipti ant jos. Ne lipti, bet atvirkščiai: skverbti savo koją tarp jos kojyčių. Ji nesipriešino. Bet šuniukas, kuris šalo vienas ant grindų, pradėjo ropštis ant lovos. Teko jį nuginti atgal. Jis tik trukdė.
Mes, tikrai sakant aš, mėgavomės vienas kitu. Kokios aistringos buvo jos lūpos, kurias bučiavau kiek norėjau, jausdamas ir turėdamas jos ir krūtis! Visa apimtimi, visu atsipalaidavimu! O didžiausias džiaugsmas dar buvo prieš akis, dar ateityje, ateityje netolimoje, ir garantuotoje. Mano bereikėjo numauti jai kelnaites ir ji bus visiškai ir visa, bus mano. Didžiausias troškimas, didžiausias noras tikrai išsipildys. Kiek čia belikę – tik numauti jai kelnaites. O ji netgi pati tai padaryti padėjo! Ji sulenkė kojas, kad kelnaites numauti būtų lengviau. Pirma vieną, paskui kitą. Padėjau jas irgi ant taburetės, kaip ir papinyką, jeigu gražu liemenėlę taip pavadinti. Liemenėlė slepia krūtis – ištisą meilės žemyną, todėl atsargiai ir pagarbiai turėtume vadinti ir dangalą toms krūtims, kuris, beje, jaunoms nei nereikalingas: kai krūtys laisvos, nesuveržtos ir nesuvaržytos, atrodo daug puikiau ir laisviau, kas tai pastebi – jų laisvumą ir buvimą. O apstebi kiekvienas, kas jų trokšta, gėrisi jomis lyg gražiausiomis gėlėmis. Bet nepalyginama krūtys su nieko.
Kokia laimė artėja, kai ji jau be kelnaičių! Niekas to žinoti negali. Viso pasaulio laimė man bus prieinama ir išragauta, kaip skaniausias pasaulio stebuklas. Ne, kitaip nieko brangesnio būti negali, kaip jos amžinai slepiamas lobis, kuris taip sunkiai prieinamas ir gaunamas. Žinome kur slypi tas lobis. Štai nuo vienos kojos kelnaites jei numoviau, paskui ir nuo kitos, ir jos lobis – ranka pasiekiamas.
Ji, ilgai lauktai, atsigulė ant nugaros, aš praplėčiau jai nuostabias kojas ir, o Viešpatie!,... man pradingo erekcija. Koks nusivylimas pačiu savimi! Kokia baimė, kad taip atsitiko! Kokia gėda, kad atsidavusios mergaitės aš, leiskite taip pasakyti, neišragavau. Leiskite taip pasakyti, nors, žinoma, kad tai ne ragavimas, o didžiausias pasitenkinimas didžiausiu pasaulio stebuklu, jos neišsenkama meile.

Va po tos dienos gydytojas man ir išrašė testosteroną, vaistą nuo gėdingo bejėgiškumo. Tačiau aš pats, aš geriau žinojau nei gydytojas: kai man dingo erekcija, tą lemtingą laimės momentą, tai dingo dėl per didelio susijaudinimo. Kad laimė čia pat, kad ją turiu, o ne dėl vyriškojo nepajėgumo. Taip ponai, erekcija gal ir mažai kam, prapuola ir dėl per didelio džiaugsmo, dėl per didelės artėjančios laimės. Laimingi tie, kurie gali truputį nusiraminti ir nusiramina, ir gauna ko troškę, kaip vėliau sekėsi ir man pačiam, man laimingam pasiekusiam. Ačiū. Pasaulio laime ir galybe, kurią jūs moterys turite.

Vilniuje, 2016 m.



















„Girdėti kaip tu kvėpuoji! “

Esė

Girdėti kaip aš kvėpuoju galima tik arti būnant, o štai iš KGB buveinės, tai yra tie, kurie seka mano mintis, kartą girdžiu man, jau lovoje vakare gulinčiam, girdžiu man sako mergina, pati tuo stebėdamasi: „Girdėti kaip tu kvėpuoji! “. O Viešpatie kaip baisu! Jie, gaujelė, girdi net tai, kaip aš kvėpuoju. Tai ko jie tada negirdi!? Labai nusiminiau. Girdi viską kas ties mano galva ir šalimais manęs. Bet kaip šitaip gali būti, jei šitaip tobulai girdi? Vadinasi jie esti ir yra visai netoliese, ne kitaip. Ir ne kur kitur, o bute, kuris iškart virš manojo buto (iš ten dar ir dunksi man į lubas).
Tada šitaip galvojau. Bet labai seniai tai buvo. Jau seniai aišku, kad gaujelė kažkur kitur Vilniuje įsikūrusi.
Beje, tada kvėpuodavau dar be šnopavimo, nes bangomis tada mano kvėpavimo dar neapsunkindavo, daug vėliau tas apsunkintas kvėpavimas imdavo darytis labai gilus, jį tokį bangomis mano galvai ir plaučiams kai įjungdavo (bangomis įjungia, bangų poveikiu).
2016 m.


***Labai žiauriai ir labai daug laiko sunkia kankinančia savijauta kankino 2016 metų vasario 6 dieną. Apginkite mane. Daug kankina dirbtiniu ir kojų skausmu – dūrimu čiurnose.

_______________

2016-03-02 15:05
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-03-03 10:43
bebalsė
Labai patiko, viską perskaičiau kelis kartus, kai ką net mintinai išmokau, tai rašau 5.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-03-03 01:36
vakvakas 2
Ooi kiek daug. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-03-02 22:21
Trantsliukatoriuts Agu Kitkits
Atsipratsau, pet tsitiek ats nepertskaitytsiu net iki ryto...gal kada norts arpa niekada, nepykit lapai arpa ne, pa.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-03-02 19:47
wrawr
Vien už nonkomfor mistišką visos knygos įkėlimą - 5

O ir šiaip - geros išvalgos, pašiepiančios konspiracijos teorijas, su kartėliu žvelgiančios į šizofrenijos bei paranojos semantiką, bei primenančios, kad dalį tiesios atrasti galima kone visur.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą