Nusiprauskim ryto rasa,
Sugėrusią saulės juoką,
Pašokim kartu su gervėm,
Ištirpkim beribiam danguje.
Nesvarbu, kad lyja už lango...
Nes nežinom kiek gyvybė,
Kaip žvakė dar liepsnos,
Kiek dar snaigių tirpdysim delnuos.
Pamirštu, kad žmogus esu,
Trapus kaip krištolas,
Kuriam lemta dūžti...
Kas mane surinks,
Kai vėjas mane išpūstys?
Ar dar kas atsimins,
Džiaugsmą snaigės vaikų akimis?
Neištirpsiu, kaip sniegas pavasarį,
Kol esu tavo atminty...
Patsimetęts kazko pitskutėlį, taip?...Platskaitsi kazkaip vitsur, tai ir tuo pūti, tai ir anuo, ir ten lėkt, ir tsian,...net ir tsu tsavim ką daryti nezinai, cia dūzti, cia jau itstsipūtstai... tia jau tu tsniegats ir tirptsti...Nepatsovuts matyt lapai, taip? Mergitsiuts gal arpa prijauciantits, norintits tokiu tapti m??? Netinka taip vyrui. Reikia tstapilumo. Patsirink vieną kryptį, netsimakaluok taip kaip kokie kiaut..a..am..m..ai, na ats tia tik taip...pro tsalį kazkaip ėjau...nupraukit vitską, ką paratsiau...nets ats tai ne, man tsirdits neleidzia, ho ho..a..ai, eitsiu turpūt jau fau, pa.