Šabloniškas gyvenimas

Gyvenime ateina tas momentas, kai galiausiai supranti, kad nori kažko daugiau. Daugiau nei visuomenės sukurti standartai gali tau pasiūlyti. Kalbant iš savo patirties, tam, kad apie tai bent susimąstyčiau man prireikė palikti savo komforto zoną, kurioje saugumo jausmas nustelbdavo visas mintis apie kitokį gyvenimą. Kol mokiausi vidurinėje, mano ateities planai buvo niekuo neišsiskiriantys. Pabaigsiu mokyklą, išsirinksiu specialybę, kuri pasak visų reitingų žurnaluose yra daugiausia žadantį ir geriausiai apmokamą. Mokysiuos tam, kad gaučiau diplomą ir išpildyčiau tėvų lūkesčius. Tuo pat metu galbūt susirasiu vyrą ir galėsiu kurti šeimą. Žodžiu, elgsiuos taip kaip iš manęs ir turbūt daugelio mano bendramžių tikimasi. Bet ar aš to noriu? Ar noriu gyventi šablonišką gyvenimą, kurį galiu nuspėti bent dešimčiai metų i priekį? Juk visi puikiai žinome, kaip visuomenė vadina tokius, kurie savo šiltą guolį gimtąjame krašte iškeičia į gyvenimą lūšnose, nežinia kokiame pasaulio krašte. Keistuoliai, nepritapėliai. Būtent taip ir aš juos būčiau apybūdinusi prieš kelerius metus.
Įsivaizduoju situaciją, kai giminaičiai manęs klausia apie planus po mokyklos baigimo. O aš tiesiog pagūžčioju pečiais, nutaisau veido mimiką lyg manęs klaustų, ką šiandieną rodo per televizorių ir atsakau, jog galbūt šiais metais nestosiu į jokį universitetą ir išvažiuosiu i Aziją mokyti vietinių vaikų arba gydyti vėžliukų. Tada sektų nejauki tyla, ir nors jie nieko nesakytų, žinau kokios būtų jų mintys. Keistuolė. Neapsisprendusi. Tingi mokytis. Nežino, ko nori iš gyvenimo. Bet aš žinau.  Reikia gyventi taip, kad senatvėje nesigailėtum, nenorėtum atsukti laiko atgal ir keisti savo sprendimų.
Nenoriu nieko įžeisti. Milijonai žmonių yra laimingi gyvendami būtent taip, kaip apibūdinau, tačiau pradedu suprasti, jog tai skirta ne kiekvienam. Jei prieš penkis metus, kas nors man būtų pasakęs, kad išdrįsiu paprieštarauti požiūriui, kuris įsišaknijęs nuo sovietmečio laikų, bučiau nuoširdžiai iš to pasijuokusi ir toliau skaityčiau straipsnį „Studijų kryptis pagal horoskopo ženklą“ arba „Geriausiai uždirbančių specialybių TOP 5“.
Galbūt toks požiūris užskrečiamas. Pirmiausia turi pamatyti, kokie atsipalaidavę, ramūs ir laimingi yra žmonės, nekreipiantys dėmėsio į kažkieno primestą išankstinį planą ir nuostatas. Tada pagalvoji, kad nesi kitoks. Gali mąstyti lygiai taip pat nes niekas už tai nebaudžia. Belieka tik įsitikinti, kad tikrai to nori. Suprasti, kad tai, kuo gyvenai ankščiau, tavęs nebedžiugina. O gal niekada ir nedžiugino, tik to nepastebėjai. Geriau vėliau nei niekada. Dabar bent jau žinai, kad stengiesi dėl savęs, o ne dėl kitų.
Lietuvoje žmonės susikaustę. Galbūt tai tautos bruožas. Juk svarbiau ką pagalvos kiti nei, ką pats galvoji apie save. Galbūt kalta baimė išlikusi nuo sovietmečio laikų, kai tavo nuomonė galėjo būti tavo mirties priežastis. O galbūt, tiesiog nėra tam poreikio. Esi laimingas galvodamas ape savo jau suplanuotą ateitį ir neturi nori trenktis į kitą pasaulio kraštą dėl neaiškių priežasčių. Skirtingi žmonės, skirtingi ir poreikiai. 
Visuomenė, kurią matau čia, yra visiška priešingybė. Maloni priešingybė. Vienintelis žmogus, kuriam turi įtikti, esi tu pats. Daug jaunų žmonių nesimoko universitetuose. Vieni tingi, nežino ko nori. Kitiems to tiesiog nereikia. Užtenka vidutiniškai apmokamo eilinio darbo išsilaikymui. Jie nėra pinigų vergai. Užtenka tiek, kiek turi. Ankščiau ar vėliau brangūs papuošalai nusidėvi, prabangios mašinos pasensta. Materialūs dalykai praranda savo vertę. Bet jei investuoji protingai, rezultatas amžinas. Investuok į save. Žinios, patirtis, išgyvenimai nepraras vertės.  Neturėsi didelės prabangos, tačau visas pasaulio laikas ir žinios tavo. Tavo tobulėjimui ir tavo poreikiams pagal tavo norus. Ne pagal sukurtą švietimo sistemą, aiškiai nustatančią, ką tiksliai privalai žinoti ir kuo domėtis.
Pažinti pasaulį galima ir kitaip. Ir tai nėra sudėtinga. Tereikia surizikuoti vieną kartą ir vėliau viskas klostysis natūraliai. Išvažiuoti ten, kur nėra televizijos, interneto, šilto vandens. Nėra rutinos, niūrios kasdienybės, užkraunančios rūpesčiais, kurių dėka negali likti tik su savo mintimis, nes didelė tikimybė, kad pamirši kažką labai svarbaus. O gal tiesiog tariamai svarbaus. Galbūt čia mano jaunatviškas optimizmas ir naivumas, bet aš mieliau gyvenčiau lūšnoje prie  jūros su viena pora batų, pardavinėdama vaisius turguje, nei būčiau viena iš tų robotukų armijos didmiestyje, kur kiekieną rytą kulniuočiau į ofisą su juodu kostiumėliu ir prie jo derinčiu juodu lagaminėliu.