Po mamytės sparneliu,
Tau dar šilta ir jauku,
Todėl džiaukis kiek gali,
Rūpestėliai kol maži.
Dešimt metų jau suėjo.
Jie praskrido, o ne ėjo.
Tu pati nepastebėsi,
Kaip vaikystę išlydėsi.
Nuo laiptelio ant laiptelio,
Jau dairysies savo kelio.
Kurgi jis tave nuves?
Ir iš kur jis atsiras?
Kad žvaigždutės jį nutiestų,
Angelas juo eit pakviestų,
Laumės dovanom apdovanotų,
Kad dangus tave globotų!