Rašyk
Eilės (73922)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10420)
Vaikams (2532)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







IV Skyrius


- Ne! Ne! Niekur tu neisi! - šaukė ant Iro žmona.
- Karla, tai ne prašymas. Aš tau tik pranešu, kad šiandien pajudėsime į mišką. Laikas užbaigt visas nesąmones su tamsos padarais, - griežtai atsakė vyras.
- Bet kodėl tu privalai ten eiti? Tu šių žemių valdovas! - vėl šaukė žmona pilnomis ašarų akimis. - Joks vietininkas nesielgia taip kaip tu.
- Karla, pasikalbėsime, kai grįšiu. Žinau, kad tau sunku, bet suprask tai turi būti padaryta... - jau švelnesniu tonu prabilo pilies šeimininkas pamatęs žmonos ašaras. - Tai darau dėl tavęs ir vaikų. Aš noriu jus apsaugoti nuo tų padarų. O geriausias būdas tai padaryti - tai išnaikinti juos.
Karla nepratarė nė žodžio, tik ašaros lyg upeliai tekėjo jos skruostais. Vyras norėjo ją apkabinti, tačiau žmona nusipurtė.
- Mums nebus geriau jei vaikai praras tėvą, o aš vyrą, - vis dar verkdama pasakė Karla.
Iras ryžtingiau priėjo prie jos, apkabino (šį kart sėkmingai) ir pabučiavo lyg duodamas pažadą, jog grįš gyvas ir sveikas. Tuomet išėjo pro duris prieš tai dar kartą žvilgtelėjęs į moterį stovinčią kambario viduryje.

Valdovas nusileido į pagrindinį kiemą kur jau stovėjo Pietinių žemių armija. Iras nuėjo prie Greisfo ir paklausė:
- Kiek pavyko surinkti?
- Pusantro tūkstančio vaikščiojančių ir beveik tūkstantis raitų, - pranešė karių vadas.
- Puiku, - apsidžiaugė Iras, - tai daugiau nei tikėjausi. Na, nėra ko laukti. Laikas judėti ir sunaikinti tą blogį tūnantį miške.
Po šių žodžių Greisfas supūtė ragą ir armija lyg vienas nustojo šurmuliuoti ir sustojo į savo vietas.
Kai kur vis dar girdėjosi arklių prunkštimas ir žvengimas, tačiau neskaitant to karių tarpe tvyrojo tyla. Tada prieš juos, ant sienos pirmųjų aukštų, atsistojo valdovas ir garsiai tarė:
- Šiandien mes visi kartu susirinkome čia vienam tikslui - apginti miestą, jo žmones, savo šeimas, artimuosius ir greičiausiai visą Helsvudą. Mes šimtus metų kentėme tamsiųjų žmonių puolimus, jų naktinį terorą. Tačiau šiandien mes padarysime taip, kad jie liktų tik istorija vaikams prieš miegą. Šiandien mes įeisime į istoriją, kaip armija, kuri sunaikino tamsiuosius ir nušlavė juos nuo žemės paviršiaus visam laikui!
Tūkstantinė armija po karaliaus žodžių pritariamai šaukė ir iškėlė savo ginklus į debesuotą Miro dangų taip palaikydami ir pritardami tam ką pasakė Pietinių žemių valdovas. Tada Greisfas dar kartą supūtė raitytą ragą ir armija drausmingai pradėjo žingsniuoti link Pietinio miško. Prieš išeinant pro miesto vartus vietininkas atsisuko ir žvilgtelėjo į Didįjį bokštą, kur pamatė pro langą žvelgiančią Karlą.
Iras sekundei stabtelėjo, sudvejojo, tačiau netrukus jo visą kūną ir protą vėl užliejo ryžtas. Dabar jam neberūpėjo paslaptingoji sapnų moteris miško glūdumoje. Iro pagrindinis tikslas buvo išnaikinti ištisą tamsos žmonių rasę ir taip suteikti bent porą ramybės dienų savo šeimai.
Išėjus pro vartus laukė valanda kelionės kol bus pasiektas Pietinis miškas. Visą šį laiką Iras praleido jodamas ant savo žirgo, tačiau paskendęs savo mintyse. Valdovas galvojo apie savo žmoną ir vaikus. Iras žinojo, jog šeima nesupranta jo sprendimo ir dėl to jų nekaltino. Labai retas vietininkas išdrįsdavo žengti kartu su kariuomene į mūšį. Taip buvo dėl to, jog jie bijodavo prarasti savo valdžią ir turtus. Jų kalavijai visuomet blizgėdavo šalia, nors niekada nebūdavo sutepti priešo krauju. Tačiau Iras buvo kitoks. Visų pirma jis nelaikė savęs tikru Pietinių žemių valdovu, nes nebuvo tikras jau mirusio Helsvudo valdovo Ainio sūnus. Tai viena iš priežasčių, kodėl jis žengdavo į mūšį kartu su savo žmonėmis taip parodydamas, kad karo metu karūna tik aukso gabalas ant galvos.
To  nesuprato niekas. Todėl jis nuolatos aiškindavo patarėjams, kitiems karaliams, broliui, savo šeimai, o svarbiausia sūnui, jog: „Mūšio metu, karo lauke, turi būti visi mokantys kalaviją valdyti žmonės. Ir visai nesvarbu ar jis bus kalvis, vietininkas ar eilinis žemdirbys. Jei jis gali perdurti priešui širdį, toks vyras privalo stovėti ir ginti Miro sienas nuo tykančių grėsmių“.
Tokios mintys visos kelionės metu sukosi vietininko galvoje. Iras net nepastebėjo, jog Pietinis miškas jau čia pat, todėl valdovas sustojo, o paskui jį ir tūkstantinė, geležiniais šarvais apkaustyta kariuomenė.
- Kas dabar? - paklausė Greisfas.
- Dabar mes žengsime į mišką. Miško pradžioje medžiai auga retai, todėl problemų nekils, tačiau einant tolyn į gilumą miškas tankėja, todėl mums teks labiau išsiskirti, bet visi privalo matyti vieni kitus. Pranešk tai kiekvienai grupei, - paliepė Iras.
Tuomet karių vadas nuėjo išaiškinti karaliaus nurodymų grupių vadams. Praėjo keliolika minučių, kai Greisfas grįžo pas Irą.
- Viskas paruošta, valdove, kai nuspręsite galime žygiuot.
- Judam.
Iras kartu su armija žengė į Pietinį mišką. Vos pastačius koją į mišką Pietinių žemių valdovą nukrėtė šiurpas. Nors šioje vietoje vietininkas lankėsi daugybę kartų, tačiau tai patyrė pirmą kartą. Karalius pajautė, kad žengia jau ne į savo teritoriją. Jam atrodė, jog miškas tapo gyvas ir jaučia ateinančią grėsmę. Tačiau visa tai truko vos porą sekundžių. Praėjus joms Iras toliau judėjo mišku pilnu aukščiausių medžių, tačiau jo galvoje pradėjo telktis abejonės ir nežinia, dėl to ką jie gali rasti miške. Su lyg kiekvienu žingsniu toliau į mišką ta abejonė vis didėjo, bet ryžtą žengti tolyn jam suteikė mintys, kad taip jis galės apsaugoti tai ką labiausiai myli.
Ilgą laiką Iras ėjo miško taku, galvodamas kas bus ateityje, kol netikėtai jis pamatė tarp medžių stovintį juodą lokį, kuris žiūrėjo tiesiai į jį. Apskritai miške buvo daug lokių, nes jie buvo laikomi karališkais gyvūnais, tačiau taip besielgiantį lokį jis matė pirmą kartą. Netrukus jis prisiminė, jog Lėja jam minėjo, kad jos mėgstamiausias gyvūnas ir yra juodoji meška. Būtent dėl šios priežasties Iras pradėjo sekti gyvūną, nes vos tik pastebėjusi, jog Iras žengia link jos, meška irgi pradėjo eiti tolyn į miško gilumą, kartais atsisukdama, kad pažiūrėtų ar karalius su armija seka paskui. O armija sekė. Vietininkas rankos mostu paliepė kareiviams judėti iš paskos. Iras apsidžiaugė, jog tie sapnai nebuvo tik jo vaizduotė ir, jog visa tai vyko iš tikrųjų, tačiau tai neišsklaidė abejonių, jog viskas gali būti pasala.

Taip jie juodąją mešką sekė ilgą laiką, kol ji netikėtai pasukusi už vieno medžio dingo. Iras nustebo, greitu bei tvirtu žingsniu žengė prie to medžio, tačiau jokių pėdsakų nebuvo. Atrodė, jog gyvūnas nelietė žemės. Tol kol valdovas ją matė į tai neatkreipė dėmesio, tačiau dabar tai stebino ir dar labiau padidino pagrindą įtarimams.
- Karaliau, kodėl mes sustojome? - paklausė Greisfas.
- Tik pamaniau, kad kažką pamačiau. Norėjau patikrinti. Dabar viskas gerai, galim judėti toliau, - pamelavo patarėjui valdovas.
Vietininkas nežinojo ką daryti. Jis nenumanė kur eiti toliau, nes šioje miško dalyje jam dar nėra tekę būti. Tam, kad nesukeltų abejonių karių tarpe Iras nusprendė toliau judėti pirmyn. Nežinoma kryptimi jie ėjo neilgai, nes Iro dėmesį atkreipė aklina tamsa prieky jų. „Čia“ - pagalvojo Iras ir ženklais parodė tai kitiems. Aplink tvyrojo tyla. Atrodė, jog net žirgai jaučia ir bijo to kas yra ten. Pietinių žemių valdovas išsitraukė savo didįjį kalaviją ir iš lėto pradėjo eiti link tamsos. Paskui jį pasekė ir kareiviai. Nepraėjo nei pora minučių, kai visi pasiekė tamsiąją vietą.
Iras nustebo pamatęs kas ten yra. Kur tik siekė tamsa nestovėjo nei vienas medis, nebuvo nei vieno gyvūno ar bent žolės lopinėlio. Atrodė, jog milžiniškame plote nėra nieko gyvo tik juoda, išdegusi žemė po kojomis. Tačiau taip atrodė tik tol, kol akys nepriprato prie tamsos. Tai ką pamatė Iras išgąsdino ne tik jį, bet ir visus čia atėjusius kareivius.
- Kas... Po velnių... Čia... Yra... - kiekvieną žodį lėtai ir apgalvodamas pasakė Greisfas priėjęs prie Iro.
- Net neįsivaizduoju... - pasimetęs atsakė Pietinių žemių valdovas.
Prieš juos stovėjo dvidešimt milžiniškų, mažiausiai dešimties metrų, į stulpus panašių objektų. Jie buvo susmaigstyti į žemę maždaug kas penkis metrus, jog sudarytų ratas, o jo viduryje buvo nepaprastai didelis katilas. Karalius lėtai žengė link vieno iš stulpų ir pamatė, jog tai nėra tik plikas įbestas stabas. Ant milžiniško stulpo jis pamatė kažkokius simbolius, tačiau jų niekada iki šiol nebuvo matęs. Nuo vieno pastatyto stulpo jis žengė prie kito, tol kol prie vieno jų Iras pamatė pririštą žmogų. Arčiau priėjęs karalius pamatė, jog tai moteris.
- Lėja? Čia tu? - kreipėsi į moterį Pietinių žemių valdovas.
- Irai... Tu atėjai... - sunkiai ištarė pririšta sapnų viešnia karaliui. Iras puolė atrišinėti belaisvę, tačiau greitai suprato, kad padarė klaidą.
Vos tik karalius nuėmė virves nuo jos rankų, simboliai kuriais buvo nusėti stulpai sužibo ryškiai raudona, lyg kraujo spalva, o po katilu rato centre užsiliepsnojo mėlyna ugnis. Iras suvokė, jog tai nieko gero nežada, todėl čiupo Lėją ir greitai nunešė ją prie armijos, kuri visą tą laiką stovėjo tamsos prieigose. Lėja atrodė dar labiau išsekusi ir dar prasčiau, nei tą kartą, kai ji pasirodė sapnuose. Moteris buvo tokia sulysus, jog ją nešdamas Iras nesistebėjo, jog ši buvo lengva lyg pūkas.
- Ar... Ar mes turėtume kažką daryti? - paklausė Greisfas.
- Be stulpų čia nieko nėra. Mums reiktų apsisukt ir grįžt namo, - pasiūlė vietininkas.
- Taip... Aš irgi manau, kad mums laikas atsitraukt, - kalbėjo karių vadas, su baime žiūrėdamas į kraujo spalvos stulpus. Atrodė, jog jie hipnotizuoją patarėją.
- Atgal! - sušuko Iras. Jo balsas nuskambėjo taip garsiai, jog visa armija girdėjo ir pakluso karaliaus komandai.
Tačiau vos tik sušukus Iras suprato, jog tai buvo antra klaida, kurią jis padarė miške. Nes vos tik kariams žengus žingsnį iš tamsos atgal į mišką Iš stulpų viršūnių raudona šviesa šovė tiesiai į katilą.
Tuomet dar smarkiau pradėjo liepsnoti mėlyna ugnis ir iš katilo dešimtimis pradėjo lįsti tamsieji žmonės
- Pasiruošt! - sušuko valdovas ir tvirtai sugriebė savo kalaviją. Jo pavyzdžiu pasiekė ir tūkstantinė armija.
Nepraėjus nei porai minučių po to kai iš katilo pradėjo lįsti juodieji, prieš žmonių armiją jau sklendė beveik tūkstantis tamsiųjų padarų. Stulpai nustojo žibėti ir tai buvo lyg ženklas tamsiesiems pulti. Jie suklykė savo dusliu balsu ir pradėjo greitai sklęsti link Miro miesto armijos.
Tuo pačiu metu, kai tamsieji puolė žmones, Iro vadovaujama armija irgi iškėlė savo ginklus ir atsakydami tuo pačiu puolė miško pabaisas. Karalius buvo armijos priekyje, todėl pirmasis pasiekė tamsos būtybes ir keliais kalavijo kirčiais pasiuntė pirmąsias pabaisas į pražūtį. Pietinių žemių valdovas vėl išgirdo tą duslų šauksmą ir pamatė kaip tamsieji dingsta ore. Tyla dingo. Aplink girdėjosi metalo žvangėjimas, žmonių ir miško būtybių riksmai. Irui baisiausia buvo tai, jog ant žemės matėsi tik žmonių lavonai, nes tamsieji perkirsti tiesiog išnykdavo ore. Iki šiol buvusi juoda žemė nusidažę tamsiai raudona spalva. Kova buvo nuožmi. Nors žmonių buvo daugiau, tačiau miško padarai buvo stipresni, nei tada, kai su jais kovėsi paskutinį kartą. Atrodė, jog ši tamsos persmelkta vieta suteikia jiems papildomų jėgų.
Kai atrodė, jog mūšis jau laimėtas, už Iro nugaros atsirado vienas iš tamsiųjų ir iš savo aštrių, lyg kardas galūnių taikėsi perkirsti Irą pusiau. Vietininkas pajautė tai, pasisuko šonu siekdamas išvengti smūgio, tačiau išsisukti nuo smūgio jam nepavyko. Tuo metu, kai Iras pasisuko, miško būtybė pramušė šarvus ir sužeidė jam petį. Irui viskas aplinkui dingo. Jo akis uždengė aklina tamsa. Aplink jis girdėjo kareivių šauksmus. „Grįžtam! „, „Karalius sužeistas“, „Paimkit moterį, valdovą ir grįžtam į Mirą“ - tai žodžiai kuriuos aiškiai girdėjo Iras. Dar spėjo pajusti, jog kažkas jį užkėlė ant neštuvų. Tačiau tai buvo paskutinis dalykas, kurį dar suvokė Iras, nes po poros sekundžių prarado sąmonę ir nugrimzdo į tamsą.
Kol buvo be sąmonės Iras matė baisiausius vaizdus. Valdovas dalyvavo mūšyje. Tačiau tai nebuvo prisiminimas iš praeities, kaip įprasta. Šįkart jis matė degantį Mirą, pramuštas didžiąsias sienas. Aplink tvyrojo chaosas ir panika. Miro viduje buvo pilna juodųjų žmonių, milžinų ir dar visokiausių padarų, kurių niekada nebuvo matęs. Iras kovojo iš visų jėgų, tačiau priešų buvo daugiau. Tada vietininkas pamatė Jį. Už pusšimčio metrų stovėjo žmogus, kurio visą kūną dengė tamsiai mėlynas rūbas su uždėtu gobtuvu ant galvos. Vienoje rankoje jis laikė akmeninę lentelę, o kitoje, už patį jį didesnę lazdą. Iras nematė to žmogaus veido, tačiau jautė, kad jis turi milžinišką galią. Kai karalių nuo to keistojo žmogaus skyrė ne daugiau nei dešimt metrų, tas atsisuko į Irą. Pietinių žemių valdovas pamatė jo veidą ir išvydęs jį Iras suabejojo, jog tai žmogus. Padaro veidas buvo perbalęs ir kaulėtas. Tačiau didžiausią nuostabą karaliui kėlė, ne to žmogaus odos spalva ar keistas veidas, o sidabro spalvos akys. Būtybė pažvelgė į Irą, paniekinamai šyptelėjo ir tarė:
- Aš sugrįšiu ir nieko tu padaryti negali, menkas žmogeli.
Tuomet sužibo jo sidabrinės akys ir Iras pabudo.

Vietininkas prabudo išpiltas šalto prakaito. Marškiniai lipo prie jo prakaituoto kūno, o tai kėlė norą juos tiesiog nusiplėšti ir mesti į šoną. Iras suvokė, jog guli lovoje, todėl iškart bandė atsikelti, bet skausmas taip pervėrė ranką, jog tų planų Iras iškart atsisakė.
- Irai, nesikelk. Žolininkas liepė tau gulėti lovoje, - ištarė pažįstamas balsas.
Tik dabar, kai vaizdas pradėjo ryškėti Pietinių žemių valdovas pastebėjo, jog kambaryje yra ne vienas. Aplink jo lovą sėdėjo žmona, vaikai ir keli patarėjai. Pastebėjęs, jog pabudo Iras, prie jo priėjo ir žolininkas.
- Valdove, nebandykit keltis. Jūs smarkiai sužeistas. Prašau išgerkit šiuos vaistus, tai suteiks energijos, - pasakė žolininkas Valforas ir padavė Irui geležinį puodelį su skysčiu.
Gėrimas buvo kartus, todėl norėdamas greičiau nuplauti šleikštulį burnoje, karalius užsivertė puodelį su skysčiu ir iškart po to dar porą puodelių vandens.
- Mes dėl tavęs labai nerimavo tėti, - pasakė vyresnioji dukra Milmėja ir paėmė tėvą už rankos.
Iras, matė, jog dukra prisilietė prie jo, tačiau nieko nepajautė.
- Kodėl aš nejaučiu rankos!? - sušuko karalius. - Kodėl aš nejaučiu savo sumautos rankos!?
Aplink Iras matė išsigandusius visų žmonių veidus. Vaikai tokio tėvo dar niekada nebuvo matę. Iškart prie jo vėl priėjo Valforas.
- Aš to ir bijojau. Aš to ir bijojau, - murmėjo sau po nosim žolininkas.
- Bijojai ko? Sakyk kas man yra!? - šaukė Iras.
- Vienas iš tamsiųjų smarkiai sužeidė jūsų ranką. Jums labai pasisekė, jog ji dar jūsų kūno dalis. Man pavyko ją išsaugoti, bet ar galėsit ją valdyti nedrįstu prognozuoti. Tam reikia labai daug laiko. Ir tokių vaistų, kokių mes čia neturime. Būtent dėl šios priežasties šiandien turėtų atvykti jūsų brolis. Vos tik jūs buvot atgabentas į pilį be sąmonės, aš pasiunčiau žinią per erelį Helsvudo valdovui, jog jūs sužeistas ir ko mum reikia.
- Šiandien? Bet norint iš Detrento pasiekti Helsvudą reikia keliauti beveik savaitę. Nejau norit pasakyti...
- Taip Irai, tu be sąmonės pragulėjai aštuonias paras. Dėl to mes visi taip ir bijojome. Kol tave pargabeno čia, tu netekai labai daug kraujo, - paaiškino žmona.
- Aštuonias dienas... - negalėjo patikėti Iras. - Kas nutiko? Aš tik pamenu, kad vienas iš tamsos padarų kažkokiu būdu atsidūrė man už nugaros ir kirto man.
- Taip ir buvo, - pritarė Greisfas. Jo veidas buvo nusėtas randų, bet  nepaisant to jis atrodė sveikas. - Tačiau prieš tai kai tas padaras vos nenukirto jums rankos, kita ranka, ar kalaviju, tik dievai juos žino, pataikė jum į galvą. Todėl jūs ir praradot sąmonę valdove.
- O kas buvo paskui? - norėjo viską sužinoti Iras.
- Paskui mes atsitraukėme. Tamsos padaras, kuris užpuolė jus, buvo vienas iš paskutiniųjų, kurie dar buvo ten, todėl mūsų kariai greitai juos pribaigė. Vos tik buvo nukautas paskutinis iš tamsiųjų padarų, užgeso tas katilas rato centre ir vėl viską užliejo tamsa. Mes nenorėjome laukt ar jie vėl pasirodys, todėl grįžome atgal.
- Supratau... - lėtai, suvokdamas gautą informaciją, ištarė Iras. - O ta moteris, kurią išgelbėjom. Ji irgi čia? Ji gyva?
- Taip. Šiuo metu ji gretimam kambary ilsisi, bet šiaip jai viskas gerai. Atgabenom ją čia labai išsekusią, bet užteko keletos dienų, jog ji atsigautų, - prabilo ir patarėjas Heistas. - Ji tave lankydavo ne ką rečiau, nei tavo žmona ar vaikai. Atrodo, kad tu jai labai rūpi. Tik labai jau nekalbi.
Heistas buvo ne tik patarėjas, bet ir labai geras Iro draugas, dėl šios priežasties jis kartais užsimiršdavo ir leisdavo sau kreiptis į karalių kaip į draugą. Iras, žinoma, dėl to nepykdavo, bet Heistas pagaudavęs save taip kalbant, atsiprašydavo ir vėl kalbėdavo su valdovu išlaikydamas deramą pagarbą.
- Man reikės su ja pasikalbėti. Galimas variantas, jog ji kažką žino, - tarė Iras.
- Pakalbėsi, kai pailsėsi, - griežtai tarė žmona.
Iras nenorėdamas veltis į konfliktą vėl grįžo prie buvusio mūšio temos.
- Kiek praradome žmonių?
- Beveik tūkstantį... - nenorom atsakė Greisfas.
- Tūkstantį!? - pakraupo karalius.
- Taip, valdove...
Iras sudejavo, tačiau ne iš skausmo, bet dėl tokios didelės netekties. Jis kurį laiką tylėjo ranka užsidengęs pavargusias, mėlynas akis ir bandė suvokti pasėkmes
- Tai katastrofa... Mum nereikėjo ten eiti... Ir dėl ko? - negalėjo atsitokėti Iras.
- Na, mes juos sunaikinome. Taip pat išgelbėjome tą moterį. Tai tikrai pergalė valdove, - pabandė nuraminti Irą Heistas. Tačiau iš jo balso tono buvo aišku, jog šis pats netiki tuo ką sako.
- Nenoriu nuvilt, bet abejoju, jog mes juos sunaikinome, - smarkiai nusivylęs, tarė Iras. - Atsimenat tuos stulpus? Spėju, jog tik nugriovus juos, ar bent vieną jų, mes atkirstume tų juodųjų padarų gamybą. Jei galim tai taip pavadint.
- Bet jūs nesat tuo įsitikinęs? - pasitikslino Greisfas.
- Ne. Tačiau jūs matėt, jog kai tie stulpai perdavė energiją į tą katilą, tuomet juodieji ir pradėjo lįsti pas mus.
Viltaras nuo to vaizdo galvoje net sudrebėjo, o tai pamatė jo motina.
- Gal apie tai galit pakalbėt, ne prie vaikų? Ir tik tuomet, kai Iras pasveiks? Tokie prisiminimai... - pradėjo Karla, tačiau jos moralizavimą nutraukė lauke pradėjusios trimituoti dūdos.
- Kas čia dabar? - nesuprato Iras.
- Jūsų brolis atvyko, - pranešė Greisfas nuėjęs prie lango. - Ir jūs nepatikėsit. Paskui jį ateina tūkstantinė Detrento armija.
Nepraėjo nei dešimt minučių, kai pro duris įsiveržė Martas.
- Kur mano brolis!? - šaukdamas įlėkė Helsvudo valdovas.
- Tyliau Martai, jam reikia poilsio, - pyktelėjo Karla.
- Jam reikia poilsio? Jokio poilsio jis negaus, kol nepaaiškins ką visa tai reiškia! - toliau šaukė Martas.
- Palikit mane vieną su juo, - griežtai paliepė Iras šeimai, bei patarėjams.
Niekas nedrįso prieštarauti, todėl jiems atsisveikinus su Pietinių žemių karaliumi ir palikus ligoninės kambarį Iras piktai kreipėsi į brolį:
- Ko šauki? Įsiveržei čia, kaip koks ligonis. Gal, ne man čia reiktų gulėt, o tau dėl galvos.
- Gal pamiršai su kuo kalbi!? – užriko karalius.
- Su broliu, - griežtai tarė Iras, jog net vyresnėlis nustebo dėl tokio Iro tono.
- Taip... Su broliu... - jau ramiau kalbėjo Martas, nors jos rankos vis dar drebėjo iš pykčio. - Su broliu, kuris dėl tavęs jaudinasi. Su broliu, kuriam tu rūpi. Ir su broliu, kuris vis dėl to yra tavo karalius.
- Tada, kas negerai, mano karaliau? - su sarkazmo pilnais žodžiais paklausė Iras.
- Raminkis, - tarė Martas ir pyktelėjo ant savęs, jog ištarė tuos žodžius. - Gal gali paaiškint, ką galvojai eidamas į mišką? Nusibodo gyvent ir nesuradai geresnio būdo nusižudyt? Kodėl nepranešei man?
- Atleisk, nemaniau, kad turiu tau duot ataskaitas, - susierzinęs atsakė jaunėlis.
- Jokia tai ne ataskaita! Kad man padėtų dievai! Tu juk galėjai mirti! - vėl pratrūko Martas. Jo žvilgsnis nuslydo link sutvarstytos Iro rankos. – Matau nedaug trūko.
- Bet nemiriau, - nukirto Iras. - Leisdamas man valdyti Pietines žemes, davei man laisvę veikti, be jokių suvaržymų. Tu manim pasitikėjai, todėl aš ir darau, tai kas mano nuomone yra privaloma.
- Tai tavo nuomone, eit į mišką buvo privaloma? Turi bent vieną priežastį, kuri neatrodytų idiotiška?
- Taip turiu. Miške buvo tamsieji padarai. Man to užtenka, - suirzęs atšovė Miro valdovas.
- Buvo, ir būtų buvę dar šimtą metų, jei tu nebūtum vaidinęs savižudžio, - nenusiramino karalius.
- Klausyk, turiu daug ką tau papasakot, bet prašau leisk man pailsėti. Aš nejaučiu rankos, o dar nuo tų vaistų aš esu mieguistas, - paprašė Iras ir nemelavo. Jis iš tiesų jautėsi pavargęs, tačiau džiaugėsi, jog vaistai bent truputį nuėmė skausmą nuo sužaloto peties.
- Gerai, brolau, bet kai jausiesi gerai, mes turėsim rimtą pokalbį. Aš čia ruošiuosi užsibūt, todėl negalvok, kad išsisuksi, - rimtai pasakė Detrento karalius, tačiau jo balse girdėjosi ir susirūpinimas.
Vos tik vyresnėlis uždarė duris, Iras iškart užsimerkė ir užmigo.

Miegodamas karalius vėl sapnavo degantį Mirą ir sidabrinių akių žmogų. Kaip ir praėjusį kartą Iras pabudo vos tik keistoji būtybė pažvelgė į jį.
Antrą kartą karalius prabudo jausdamasis jau geriau. Ranką vis dar vėrė skausmas, tačiau Iras nebejautė nuovargio ar silpnumo. Už lango jau leidosi saulė, todėl Pietinių žemių valdovas suprato, kad miegojo apie dvylika valandų, arba vėl daugiau nei parą. Iras ruošėsi pabandyti atsistot iš lovos, bet to neprireikė, nes pro duris įžengė Lėja.
- O, tu jau pabudai, - tarė moteris ir šyptelėjo.
- Taip. O tu kalbi, - pastebėjo Iras. – Balsu.
- Žinoma kalbu. Nejaugi manei, kad aš losiu ar urgsiu kaip lokys? - vėl nusijuokė viešnia.
- Na buvo kilę visokių minčių, - šyptelėjo ir Iras.
- Aš vis dėl to gimiau žmogumi, tik užaugau tarp gyvūnu. Manyje teka žmogaus kraujas, todėl kalbėti žmonių kalba yra įgimta. Be to nuo pat vaikystės kasdieną įsikūnydavau į kokį paukštį ir skraidydavau tarp tavo pilies. Taip ir išmokau žmonių kalbą - paaiškino Lėja ir pridūrė, - be to atėjau čia tau padėkoti, jog išgelbėjai mane.
Moteris priėjo prie valdovo ir pabučiavo jį į skruostą.
- Prašom, nors, kaip matai, ir mane teko gelbėti, todėl kažin ar galima teigti, jog aš tave išgelbėjau.
- Jei nebūtum atėjęs, aš greičiausiai dabar jau būčiau negyva. Džiaugiuosi, kad spėjau rast tave, kol tamsieji padarai manęs nepribaigė.
- Kad jau pradėjom apie tai, pasakyk kodėl jie tave laikė? Ką jie tau darė? Ir kuo tu jiems naudinga? - užvertė Lėja klausimais Iras.
- Tu labai daug klausinėji... Net nežinau, bet po šituo tikrai slepiasi kažkas daugiau nei tie miško padarai. Nakties žmonės primityvios būtybės. Jie turi tik išgyvenimo instinktą. Jei tamsieji yra alkani, jie pasimaitins tik tiek kiek jiems reikia ir nė trupučio daugiau, - pradėjo Lėja. – Jei nužudysi vieną iš jų, jie puls keršyti. Be tai tik instinktai.
- Jie maitinasi? - pakraupo Iras. - Kuo?
- Žinoma jie maitinasi. Tai dažniausiai būna energija iš augalų, kurią jie sukaupia nakties metu. Tai specifinė energija. Tačiau kartais, kai jie būna labai nusilpę, tamsieji maitinasi ir gyvūnų energija, o tai man labai nepatinka. Jie palieka gyvūnus leisgyvius, tačiau išgelbėti jų jau nebeįmanoma, todėl mano mielieji kankinasi kol miršta, arba kol aš juos pasiunčiu į amžinąją ramybę.
- Tai gal tu supykus dėl to vieną ir nužudei, todėl jie tave ir sugavo, - paklausė vietininkas.
- Ne, ne. Jie primityvios būtybės Irai, - vėl kartojo viešnia. - Jie negrobia maisto, kai jiems reikia, jeigu jie žudo, jie tai daro be gailesčio. Todėl to negalima priskirti kerštui. Jei jie būtų norėję mane nužudyti būtų nužudę iškart. Be to jie žmonių energijos nenaudoja. Todėl aišku viena - juos kažkas valdo. Be to jie kitokie nei ankščiau. Manau ir tu tai pastebėjai.
- Taip, tu teisi, - pritarė jai Iras. - Jau prieš mėnesį, kai pirmą kartą po šešių metų tamsos padarai puolė Mirą, aš pamačiau kad kažkas ne taip. Jie mokėjo šaudyti ir puolimas vyko šiltuoju metų laiku. Visi tai nurašė sutapimui, bet aš tuo nepatikėjau. Tada kai vadavom tave, aš vėl pajutau, kad jie pasikeitė. Miško padarai buvo greitesni, tvirtesni, stipresni. Bet kas galėtų juos valdyt? Miške niekas nematė jokio kito žmogaus, išskyrus tamsiuosius.
- Tai nepapratai galinga magija Irai. Tas kas sugeba valdyti nakties žmones yra labai stiprus, todėl jam nebūtina būti miške, kad galėtų laikyti už pavadėlio tuos padarus. Tu turėtum būti labai atsargus, nes kažkam pastojai kelią ir dabar jis taikosi tave nužudyti.
– Mane? Bet pagrobta tai buvai tu, - nesuprato vietininkas.
- Taip, aš, - pripažino Lėja. - Bet esu įsitikinusi, jog tas, kieno įsakymu buvau pagrobta, žinojo, jog kviesiu būtent tave.
- Kodėl mane? Ką tu slepi Lėja? - paklausė Iras jausdamas, kad viešnia nepasako visko ką žino.
- Na... - neužtikrintai pradėjo Lėja. - Tu neturėjai to sužinoti dabar... Bet jūs žmonės labai jau smalsūs.
- Sakyk, kas vyksta, - supyko karalius. - Kam aš tavo nuomone aš nepasiruošęs?
- Mes esam brolis ir sesuo Irai, - pasakė Lėja. - Jei tiksliau dvyniai.
Kurį laiką tvyrojo tyla. Pietinių žemių valdovas pirmą kartą buvo sustingęs, jog negalėjo nieko padaryti. Ir sužeista ranka su tuo neturėjo nieko bendra. Iras nebejautė ir skausmo, o galvoje sukosi ką tik ištarti Lėjos žodžiai.
- Iš kur tu tai žinai? - po ilgos tylos paklausė pilies šeimininkas.
- Gyvūnai, - paaiškino Lėja. - Jie senesni ir protingesni, nei gali pasirodyti. Jie man papasakojo, jog prieš daugiau nei trisdešimt metų į mišką atėjo kažkoks vyras su dviem pintais krepšiais. Vyriškis juos nunešė į miško centrą ir juos ten paliko. Po poros valandų pradėjo temti ir pasirodė tamsos padarai. Jie jau siekė paimti tuos pintus krepšius, kai netikėtai ten įsiveržė armija. Ji buvo mažesnė nei ta su kuria atvykai tu, tačiau taip pat galinga. Kadangi tamsiųjų buvo nedaug, todėl ji nesunkiai buvo nukauti. Tada nuo žirgo nulipo vyras auksiniais šarvais ir kartu nuo jo nukėlė maždaug dešimties metų berniuką. Tėvas paklausė kurio norėtų labiau. Berniukas išsirinko ir tas krepšys buvo pasiimtas, o likęs taip ir gulėjo ten toliau. Po to jie vėl užšoko ant žirgų ir nujojo savo keliais.
- Nori pasakyt, kad tuose krepšiuose buvom mes? - negalėjo patikėti Iras.
- Taip. Mes buvome įdėti į juos ir atnešti į mišką kaip auka tamsiesiem, mainais, jog jie nepultų Miro. Pats žinai, kad dar tada jis buvo tik gynybinis miestas, tačiau labai pažeidžiamas.
- Aha... - bandė susigaudyt Iras. - Tai mane pasiėmė, o tave paliko?
- Taip. Išjojus žmonėms, netrukus atėjo gyvūnai ir pajautę mano jėgą tiesiog pasiėmė mane.
- Palauk... Taip išeina, jog tas berniukas pasirinkęs mane yra Martas...
- Irai, nusiramink. Aš jaučiu tavo energiją. Jaučiu kad tu pyksti. Martas čia niekuo dėtas. Jam buvo liepta pasirinkt ir jis taip padarė.
Tačiau Iras nebegirdėjo to ką jam sakė Lėja.
- Trisdešimt metų! Daugiau nei trisdešimt metų jis man melavo! Jis man sakė, kad tėvas rado mane miške ir pasiėmė į pilį. Ne... Aš jam neatleisiu už tai kaip jis pasielgė. Jis norėjo manęs kaip gyvūno.
Lėja dar bandė ramint Irą, tačiau šis nenusileido.
- Mes pasikalbėsime vėliau, o dabar prašau išeik iš kambario ir pakviesk pasiuntinį. Jis bus gretimam kambarį. Pasakyk, kad ateidamas čia jis pasiimtų daug popieriaus ir rašalo. Šiandien visi atsimins dieną, kai Pietinės žemės atsiskyrė nuo Helsvudo.
- Neskubėk, pirmiausia pasikalbėk su broliu. Neabejoju, jog jis tau viską paaiškins. Prašau, tik nepadaryk kvailystės Irai, - paprašė Lėja išeidama pro duris.
- Mes neabejotinai pasikalbėsim, - pykčio kupinu veidu sau pasakė Iras ir paskendo savo mintyse.
2016-02-28 19:33
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-02-29 14:52
iKadz
Nemanau, kad kazkam patinka but vidutinioku ar net zemiau nei vidutinioku bet kokioje srityje. Todel tikrai stengsiuos tobulet. Bet kaip ir minejau, laisvo laiko labai daug neturiu, butent del to man gaila butu istrint tai ka parasiau ir kam skyriau nemazai laiko.
O del kritikos, tai man asmeniskai gaila jusu laiko, jog tiek demesio skiriat tokiam megejiskam kuriniui, kai gal but galetut tai skirt kazkam kitam. Zinoma kritika tikrai laukiama ir ja padinaudosiu kituose tekstuose, bet tikejausi, jog pradzioje supratot, kad tikslo kazko pasiekt nepuoseleju.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-02-29 14:32
pikta kaip širšė
Tai dėl bendro aiškumo - tu rašai taip, kaip rašai, tau tai patinka (įvertinant ir tai, kad suvoki savo netobulumą) ir vadinamas tai tik hobiu, pramoga, sakai, kad tobulėjimas nėra tavo siekis? Ta prasme šią situaciją galėtume pavadinti "take ir or leave it"? Čia tik tikslinuosi, nes jei taip, ir tau smagu taip, kai yra, tai mes (na bent aš), tiesiog nustosiu gadinti visiems nuotaiką pamąstymais, ką galima būtų padaryti geriau ir paliksiu komentarus tiems, kam patinka, kaip yra ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-02-29 14:24
iKadz
Vau... Na jei skaitai tik komentarus, turetum zinot, jog nei as apskritai laikau save rasytoju, nei kazkuo panasaus i tai. As tikrai nesiruosiu leist knygos, nes rasymas man tik hobis. Tikrai gerbiu visu nuomone ir tikrai stengsiuos i visa tai atsizvelgt, bet tikrai netrinsiu tekstu tik del to, kad jis prastas (puikiai suvokiu, jog taip ir yra). Vis del to turiu normalu darba ir laisvo laiko nera begales. Rasymas man yra malonumas ir jeigu toliau jausiu malonuma kurdamas, tai darysiu toliau. Gal kazkam paiks ka rasau.
O kiti, kurie i visa tai ziuri kaip i rimta reikala ar kuria profesionaliai, tegul leidzia taskus, trina tekstus. Nes dar pasikartosiu, jog rasymas man laisvalaikio praleidimo laikas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-02-29 13:26
Meškiukas
As is tikruju tai tik komentarus bepaskaitau, nes jei autorius pabreze kad parasytu daliu netaisys ir tt, koks tikslas? Tai nera super gerai parasyta fantastika, o dar tokiais pasisakymais svaidais. Cia zmones sukisa belekiek tasku istrinti kurinius, kad galetu juos kelti pataisytus jau, o tu taip.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-02-29 11:08
pikta kaip širšė
teisėtiems interesams apsaugoti.
Na taip. Tikrai laukiu kažkokios reakcijos, nes kitaip tai atrodo, kad kalbi į orą. Ta prasme, kam man gaišti su komentarais, jei jie vis tiek nereikalingi niekam? O tas pasakymas, kad „taip taip, labai reikalingi, bet aš vis tiek darysiu kaip daręs, nes jūs nežinot, kas čia numatyta ateity, dar palaukit, viskas bus“, tai tik mandagi saviapgaulė, kuria korektiškai pasakoma, kad pastabas, mielieji, rašote sau, nes kūriniui jų nė velnio nereik.
Žodžiu pranešk, kai bus šviežienos, pažiūrėsiu, ar labai čia netiesą pasakiau, ar vis dėl to truputį tiesą ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-02-29 10:56
iKadz
Dar pora daliu. Suprantu, kad lauki kol pagaliau vyks pataisymai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-02-29 10:24
pikta kaip širšė
Jau buvau nutarusi, kad užduosiu tik vieną klausimą, bet tada atradau keletą momentų, kurių nutylėti neįstengiu: „Pusantro tūkstančio vaikščiojančių ir beveik tūkstantis raitų“ – aš tikrai ne karybos ekspertė, tačiau „vaikščiojantieji“.... Nežinau, kodėl nevadinai jų pėstininkais. Jei norėjai išrasti naują karių tipą, tai reikėjo tam daugiau skirti dėmesio, nei vienas žodis, nes dabar tai atrodo labai nerimtai.
Kitko nebekartosiu, nes buvo surašyta anksčiau. Net keletą kartų jau, tiesą pasakius.

Taigi prie to klausimo, kuris mane labiausiai domina: ar dar daug liko tų dalių, kurios buvo parašytos anksčiau ir kurias taip saugai nuo taisymo?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-02-29 08:22
Damastas
Paskutinis sakinys su nedidele korekcija:

"...-pykčio kupinu veidu pasakė Iras ir paskendo mintyse."

Ar kazkas nukentejo ismetus nereikalinga balasta ?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-02-28 20:09
iKadz
Pasakotojas nėra Iras. Todėl emocijos gali būt matomos
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-02-28 19:41
DykumAsann
Paskutinis sakinys!
( Kai kalbu su savimi, nematau jokio savo veido, jaučiu tik emocijas)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą