cui dolet suidat ---5dalis KAS KENČIA TAS ATSIMENA---ciceronas---

Carpe diem- gyvenk šia diena  (Horacijus)
    _ _ _
            Ankstyvo pavasario rytas rieda prisiminimų purvu prikibęs
    prie vagonų, skirtų gyvuliams vežti“... Rieda į nežiną... Kyla bėgiai
    ir pabėgiai tiesiai į dangų, kuriame gyvena Dievas...
    sningant nerimui, klykiant tylai, lietaus karoliams byrant---
    Manęs kažkas laukia...
    _ _ _
        Jai dingus, kas kartą kurdamas naują papuošalą, jis įžiebdavo
    tūkstančius jos akių blyksnių raižomų brangakmenių briaunose.
    Jo sukurti“ papuošalai --lyg gyvi padarai rangėsi vystančiais-damų,
    ir žydinčiais –  merginų  kaklais. It  vėjo  varpeliai tilindžiavo jų
    ausyse.
    Lyg rytmečio rasa tekančios saulės spinduliuose tviskėjo ant jų
    išpuoselėtų rankų...
            Jai dingus, jis nenorėjo „tikėti“, kad ji išėjo... Išėjo pas kitą,
    palikus jį ant ledo, it lapė vilką, uodegą eketėje prišalusį...
    PAA—ŠI—KINIMAS
    „PALIKTI  ANT  LEDO“  –  POSAKIS  KVAILAM
    SUTUOKTINIUI  APIBŪDINTI  REMIANTIS  LIAUDIES
    PASAKŲ IŠMINTIMI.
    _ _ _
          Karatais jam dingojosi, kad ji nusižudė. Tyčia nusižudė taip,
    kad niekas niekada negalėtų surasti jos kūno. Tyčia, kad  jam
    labiau  skaudėtų  neturint  jos  kapo,  kurį  lankydamas  galėtų
    numalšinti širdgėlą ir skausmą.
    PAA—ŠI—KINIMAS
    „ŠIRDGĖLA“ – ŠIRDIES  SKAUSMAS,  KURĮ  GALIMA
    IŠLIETI.  IŠLIETI:  AŠAROMIS,  ŽODŽIAIS,  MENO
    KŪRINIAIS IR KITAIS BŪDAIS.