Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







III Skyrius


Karieta miestą pasiekė jau sutemus. Miras buvo apšviestas tik deglų, kurie buvo įstatyti ant namų sienų. Pietinis miestas skendėjo tyloje, nes skirtingai nei sotinėje, čia žmonės naktimis ilsėdavosi po dienos darbų, kai Detrente gyvenimas dar tik pasiekdavo aukščiausią linksmybių lygį. Miro gyventojus, kiti miestai labai vertindavo dėl darbštumo, nes čia žmonės turėdavo mažai poilsio ir labai daug darbo, tačiau jie buvo prie to pripratę ir nesiskųsdavo. Žinoma, Irui nepatiko, jog jo miesto žmonės privalo tiek dirbti, tačiau tokia buvo kaina, kurią teko mokėti miestiečiams norint, kad gyventų saugiai.
Valdovų šeimyną miesto aikštėje pasitiko pora tarnų ir patarėjas Heistas. Karietai sustojus prie jos iš karto pribėgo tarnai ir nuleido laiptelius prie jos durų.
- Kaip kelionė valdove? - pasidomėjo Heistas, išlipus vietininkui su šeima.
- Ilga ir su daug kalnelių - pavargęs atsakė Iras.
- Kelias į sostinę iš čia ilgą laiką pasižymėjo kaip vienas nemaloniausių, - pritarė patarėjas, - Turbūt dėl to Miras ir būdavo labiau gynybinė tvirtovė, nei miestas.
- Tu kaip visada teisus Heistai, - šyptelėjo šeimininkas. - Na, jei neturi kažkokių svarbių žinių, su šeima jau eitumėm miegot.
Vyriausiasis patarėjas peržvelgė sąrašą kurį buvo susidaręs, kad nepamirštų kas naujo įvyko Irui būnant sostinėje, ir atsakė:
- Ne valdove, skubių ir svarbių klausimų nėra. Galite ramiai eiti miegoti.
- Žodis,, ramu“, paskutiniu metu nedažnas, todėl reiktų išnaudot šitai. Viską aptarsime ryte. Heistai, būk pasiruošęs pristatyt visas naujienas.
- Žinoma, valdove. Gero miego, - tarė patarėjas, nusilenkė karaliui, o paskui ir likusiai šeimynai, bei pajudėjo į pilį. Iš paskos jam į kambarius pasekė Iras su žmona, taip pat ir viena akim miegantys vaikai.
Įsitikinę, kad vaikai saugiai atsigulė į lovas, karališkoji pora patraukė ir į savo miegamąjį. Jie tylėdami lipo laiptais, kol Karla prabilo:
- Vaikų nebėra Irai, dabar pasakok kas nutiko.
- O tu nieko nelauki, - nepatenkintas suburbėjo vyras.
- Kiek dar išsisukinėsi, nuo atsakymų Irai? Nejaugi manai, kad su vaikais vyksiu pas tėvus neišsiaiškinus kas vyksta?
- Būtu visai neblogai, - pasakė karalius su žmona įžengęs į miegamąjį ir uždaręs ąžuolines jo duris.
Karla į savo vyrą pažiūrėjo taip, jog šis suprato, kad juokaut neverta ir šio pokalbio išvengti nepavyks.
- Na gerai, - nusileido Iras, - nori sužinot kas vyksta? Pasakysiu tau. Tuo metu, kai Martas buvo užsidaręs savo kambaryje, jis siuntinėjo laiškus kaimynams ir skaitė senąsias knygas tikėdamasis sužinot kažką naujo. Iš knygų nebuvo jokios naudos, tačiau kaimyninių šalių karaliai pranešė, jog juos taip pat puolė tamsieji. Tik jie, kažkodėl, to nesureikšmina.
- Matai Irai, - prabilo žmona, - tu irgi turėtum į visą tai žiūrėt truputį ramiau. Taip, puolė tie miško padarai mus, tai buvo netikėta, tačiau nuo to laiko praėjo beveik tris savaitės. Per jas nieko rimto neįvyko.
- Kelios savaitės per trumpas laiko tarpas pasakyti, jog pavojaus nėra. Be viso šito tamsiųjų žmonių dalyko prisidėjo ir tai, jog pabudo milžinai.
- Milžinai?! - aiktelėjo Karla.
- Taip, milžinai. Ir dabar nepaneigsi, kad tu nebijai. Tavo reakcija pasako viską.
- Milžinai... - vis dar negalėjo atsigauti Karla. - Ir jie ateina čia?
- Nežinau. Kol kas nėra jokių žinių, jog jie judėtų kuria nors kryptimi. Bet aš nesiruošiu laukt, kol jie pasirodys prie Miro sienų. Todėl tu su vaikais ir turėtum keliauti pas savo tėvus. Michalėja iš visų kraštų apsupta vandens, dėl to neįmanoma, jog milžinai ar tamsos žmonės pateks ten.
- Irai, ne. Niekur šiuo metu tikrai nebus saugiau nei su tavimi. Be to tuokiantis dievų akivaizdoje aš prisižadėjau, jog būsiu su tavim kad ir kas nutiktų, - priminė vyrui Karla.
- Kalbi visai kaip Martas... Be to toje priesaikoje nebuvo užsiminta apie milžinus. Kažin ar tada taip drąsiai būtum tekėjus už manęs, - nepatenkintas burbėjo Pietinių žemių valdovas.
- Irai, - piktai kreipėsi į vyrą žmona.
- Gerai, gali su vaikais likti čia, - nusileido valdovas, nebenorėdamas dėl nuovargio tęsti ginčo. - Tačiau turi prižadėti, jog jeigu išgirsime, kad milžinai persikėlė į šią kalnų pusę, be jokių kalbų ir atsišnekinėjimu su vaikais keliausi pas savo tėvus.
- Žinoma, - laiminga, jog nereikės palikti vyro, tarė žmona.
- Moterys, - sau po nosim suburbėjo Iras ir susiruošė gultis į lovą.
- Kažką sakei, ar tik nusikosėjai? - pasitikslino pietų valdovė.
- Labos nakties Karla.
- Labos ir tau Irai, - palinkėjo žmona ir užpūtė ant stalo stovėjusią žvakę.

Tą naktį vietininkas kaip visada miegojo prastai. Tačiau šį kartą jam miegą trikdė jau ne prisiminimai ir košmarai apie praėjusias kovas, o visai kas kita. Sapnuose karalius atsidūrė tamsiame miške. Eidamas miško keliuku Iras pastebėjo šviesą sklindančią tolumoje, todėl nusprendė patraukti link jos. Priartėjęs prie šviesiosios vietos Pietinių žeminų valdovas pamatė prie didelio ąžuolo stovinčią moterį. Iras nusprendė, jog ji, maždaug trisdešimties metų. Moters šviesūs plaukai buvo nešvarūs ir išsidraikę į visas puses, rūbai seni ir apiplyšę, kojos ir rankos buvo nusėtos mėlynėmis, bei smarkiai apibraižytos (kai kur matėsi dar neseniai sukrešėjęs kraujas). Nors merginos veidas, kaip ir dauguma jos kūno ar rūbų vietų, buvo nešvarus, tačiau net ir per purvą Iras pastebėjo, švelnius jos bruožus, kad dar labiau padidino gailestį. Valdovui didžiausią įspūdį paliko šviesiai mėlynos, lyg dangus giedrą dieną, merginos akys, tačiau jos taip pat išdavė, jog mergina buvo labai pavargusi.
Iras pastebėjo, jog sapnuojama moteris lyg ir bando kažką pasakyti, nes jos burna judėjo lyg tariant žodžius, tačiau joks garsas iš ten nesklido. Karalius bandė kalbėti su paslaptinguoju svečiu, tačiau iš merginos nesulaukdavo jokio girdimo atsakymo.
Pietinių kraštų valdovas pajudėjo arčiau prie merginos, bet žengus porą žingsnių link sapnų viešnios, prie jos netikėtai atsirado daug žvėrių. Moterį apsupo vilkai, lapės, lokiai, raguotieji gyvūnai, daugybė paukščių, bei mažieji miško gyventojai. Visi žvėrys buvo atsisukę į karalių ir šiepė savo dantis, ar kitaip reiškė savo nepasitenkinimą. Visą tai pastebėjusi moteris nei kiek nepasimetė ir vienu rankos judesiu nuramino gyvūnus. „Žvėrininkė“ - pamanė Iras, todėl žengė dar vieną žingsnį arčiau jos lydimas nepatiklų gyvūnų žvilgsnių ir paklausė:
- Ar tu žvėrininkė? - paklausė Iras, bet atsakymo iš jos lūpų vėl neišgirdo. Tačiau, vis dėl to po ilgų sekundžių tylos galvoje suskambėjo moteriškas balsas:
- Kaip tu mane pavadinai?
Truputį pasimetęs ir sutrikęs Iras atsakė:
- Žvėrininke, - balsu tarė karalius.
- Kas yra žvėrininkė? - vėl paklausė balsas galvoje.
- Tai žmogus sugebantis bendrauti su gyvūnais ir valdyti juos, - paaiškino Iras ir iškart paklausė. - Kuo tu vardu? Ką čia veiki?
- Mano vardas? Mane gyvūnai vadina Lėja, gali ir tu mane taip vadinti, - prisistatė paslaptingoji moteris. - Čia aš atėjau susitikti su tavimi. Be to, aš turiu kur kas daugiau sugebėjimų, nei tik kalbėti su gyvūnais ar juos valdyti.
- Taip, pastebėjau, jog tu nesi paprasta žvėrininkė. Sakei, jog atėjai susitikti su manim, tai pasakyki kokiu tikslu? Ir sakykime, jog tikiu, kad tai nėra eilinis mano sapnas, todėl paaiškink kodėl pasirodei būtent čia, o ne atėjai pas mane į pilį?
- Tu labai daug klausinėji. Visų pirma prašau nevadink manęs tuo bjauriu pavadinimu.
- Žvėrininke? - pasitikslino Iras.
- Taip tuo. Vadink mane Lėja. Juk sakiau, - liepė balsas galvoje.
- Gerai, Lėja. Tai gi kokiu tikslu atėjai pas mane? - vėl paklausė Pietinių žemių valdovas.
- Paprašyti pagalbos, taip pat ir perspėti tave.
- Pagalbos? Perspėti? - nesuprato Iras.
- Taip, man reikia, jog padėtum pabėgti iš čia.
- Stop... Nejaugi tu manai, jog vien dėl to, kad įsibrovei pas mane į sapną, aš bėgsiu tavęs iš kažkur gelbėti? Gal tai kažkokie kerai su tikslu mane įvilioti į spąstus. Juk aš tavęs net nepažįstu, - negalėjo patikėti Iras.
- Jūs žmonės, labai įtarūs. Su jumis sunkiau nei su gyvūnais.
- Kalbi taip, lyg laikytum save ne žmogumi, - pastebėjo valdovas.
- Aš nuo pat mažens, kiek pamenu, augau kartu su gyvūnais. Todėl taip, aš save laikau labiau panašesne į gyvūnus, nei į žmones. Tai gi, ar padėsi man pabėgti iš čia?
- Atleisk, bet per daug esu nukentėjęs, todėl tokių skubotų ir abejotinų sprendimų nepriiminėju. Taip greitai atsakyti negaliu. Visų pirma pasakyk iš kur aš tave turėčiau išgelbėti?
- Iš čia. Iš miško, - atsakė Lėja.
- Miško? - nustebo karalius. - Prašau tik nesakyk, jog tu esi Pietiniame miške.
- Nežinau, kaip jūs jį vadinate, tačiau šis miškas yra arčiausiai tavo pilies, - sapno viešnia minčių pagalba paaiškino krašto vietininkui.
- Ne, ne. Negaliu padaryti to ko prašai. Pietiniame miške pilna padarų, apie kuriuos kuriamos siaubo istorijos. Tų padarų bijo net geriausi mano krašto kareiviai. Apskritai abejoju, jog tu sakai tiesą, nes išgyvent ten nesugebėtum. Net jei aš sutikčiau tai padaryti, vienas miške tavęs nerasčiau.
- Nebijok, mano gyvūnai padės tau rasti mane. Spėju, jog tie padarai apie kuriuos kalbi yra tamsieji siluetai. Jie mane ir pagrobė. Tačiau čia, šiuo metu, jų daug nėra, vos kelios dešimtys, tam kad saugotų mane.
- Saugotų tave? Nenoriu įžeisti, bet kuo tu tokia svarbi Lėja? - paklausė Iras.
- Nežinau. Apie trisdešimt vasarų pragyvenau miške. Iki šiol jie manęs nelietė, netrukdžiau ir aš jiems.
- Trisdešimt!? - pakraupo Iras. - Ir visą laiką tu buvai miške... Negaliu patikėti... - vis dar neatsigavo Iras. - Nežinau Lėja. Ar gali duoti man bent vieną dieną priimti sprendimui? - paprašė karalius.
- Taip, tačiau prašau, ilgai nelauk, nežinau kiek dar mane saugos tiek mažai tamsiųjų siluetų.
- Gerai, tada lauksiu tavęs rytoj vėl atkeliaujant pas mane į sapnus, - tarė karalius ir tuo metu prabudo.

Kitą dieną Iras negalėjo galvoti apie nieką kitą, tik apie sapne įvykusį susitikimą su paslaptingąja Lėja. Pietinių žemių valdovas apie įvykį nesakė niekam, nes neabejojo, jog iš jo būtų tik pasišaipyta ir pasipriešinta, jei Iras nuspręstų keliauti į Pietinį mišką gelbėti sapnų merginos. Apie naktinį svečią karalius nieko nesakė ir žmonai, nes numanė, jog taip pat liktų nesuprastas ir jos, žinoma, prieš tai dar būtų apšauktas bepročiu ir Karla su savo vyru nesikalbėtų mažiausiai savaitę dėl tokio jo pasiūlymo. Dėl šių priežasčių Iras suprato, jog nusprendus keliauti gelbėti paslaptingosios merginos jis privalės sugalvoti įtikinamą ir rimtą priežastį, o ne kažkokį keistą sapną.
Situaciją apsunkino tai, jog visai neseniai per vadovų susitikimą, prieš kovą su nakties padarais, jis išsišaipė iš patarėjo pasiūlymo keliauti ir pulti tamsiuosius žmones miške. Ar verta leistis į tokią pražūtingą kelionę, dėl merginos kurią susapnavo, labai abejojo ir pats Iras. Jam nedavė ramybės tai, jog Lėja minėjo esanti pagauta tamsos žmonių. Jeigu tai tiesa, didžiausias klausimas, kodėl ji tokia svarbi ir išskirtinė, tačiau net sapne karalius pajautė, jog ta mergina kažkuo ypatinga. Pietinių žemių valdovas bijojo, jog tai gali būti kažkokių priešiškų jėgų spąstai, tačiau, jeigu tai, ką mergina sakė yra tiesa, nevykdamas jos gelbėti jis leistų žūti nekaltam žmogui. Taigi Iras turėjo daugybę minčių kurios prieštaravo viena kitai. Tačiau sprendimui laiko turėjo iki saulės nusileidimo.
Beveik visą dieną Pietų valdovas sėdėjo savo darbo kambaryje ir svarstė kaip pasielgti. Iras tik pietums ir vakarienei nusileido į didžiąją salę, kur nedaugžodžiavo ir tik pavalgęs vėl patraukdavo į kambarį svarstyti kokį sprendimą priimti. Karlai nepatiko toks vyro elgesys, tačiau, tai nebuvo pirmas kartas kai šis taip elgiasi. Žmona tokį Iro elgesį teisino susidariusia situacija su milžinais ir tamsiaisiais žmonėmis, tačiau neįtarė, jog Iro galvoje mintys sukosi apie visai kitus dalykus. Nors iš dalies tai lietė ir tuos pačius tamsos padarus.
Valdovas į miegamąjį atėjo jau gerokai po saulės nusileidimo. Kad labai vėlu Iras suprato tik tuomet, kai pamatė, jog Karla miega, o ji visuomet stengdavosi sulaukti vyro ir užmigti kartu su juo. Valdovas žinojo, jog jeigu po šios istorijos su Lėja, tamsiaisiais žmonėmis, bei milžinais jis išliks gyvas, tuomet privalės leisti pailsėti sau, o tuo pačiu iškeliauti su žmoną ir vaikais. Pietų valdovas nematė kaip jo elgesys veikia šeimyną, tačiau numanė, kad visi jo mylimiausi asmenys jaudinasi ir nerimauja dėl jo. Po šių pamąstymų karalius neužilgo užmigo.
Kad sapnuoja Iras suprato kai vėl atsidūrė tame pačiame miške kaip ir praėjusią naktį. Šį kartą jis nesiblaškė ir patraukė link didžiojo ąžuolo, kur karaliaus jau laukė Lėja. Mergina nebuvo pasikeitusi: tie patys išsidraikę plaukai, tokie pat purvini ir apiplyšę rūbai, bei tas pats pavargęs žvilgsnis. Kaip ir praėjusį kartą šalia jos jau būriavosi daugybė miško gyvūnų, bet dabar jie buvo ramūs, nors Irui einant lik Lėjos šie sekė Pietinių žemių vietininką nepasitikėjimo pilnais žvilgsniais.
- Labas, - tarė priėjęs Iras. Valdovas buvo prie pat sapnų merginos, todėl labai aiškiai matė kiekvieną žaizdą ar purvo dėmę ant jos kūno.
- Labas, - vėl mintimis pasisveikino Lėja. - Ilgai laukiau tavęs. Jau maniau, jog šiąnakt nebemiegosi.
- Taip. Vėlokai, bet turėjau daug ką apsvarstyti. Be to sakei, kad laukei manęs, tai kaip žinai kada aš užmiegu?
- Tai labai sunku paaiškinti, dabar tam neturim laiko. Sakyk, ką nusprendei? Ar atkeliausi gelbėti manęs? - paklausė Lėja.
Po šio klausimo Iras kurį laiką tylėjo, tačiau vis dėl to ištarė:
- Taip.
- Kada? - nieko nelaukdama toliau klausė sapnų viešnia.
- Kada... Kada... Nežinau. Suprask, tai sprendimas, kuriam pritarti turi ir patarėjai. Žinau, kad tau sunku tai suvokti, bet tokią tvarką pats sukūriau ir nenoriu jos pažeidinėti, nepaisant to, jog galėčiau. Visi patarėjai – tai žmonės kuriais galiu pasitikėti ir kurie per ilgą laiką įrodė savo ištikimybę ir vertę. Tik su jų pritarimu norėčiau vykti vaduoti tavęs, - paaiškino susidariusią situaciją Iras.
- Tu teisus, man sunku suprasti šitą tvarką, bet tai tavo tvarka, aš negaliu tau nurodinėti kaip elgtis. Net ir čia miške mes esame nusistatę taisykles kaip elgtis. Na gerai, tuomet pasakyk kiek ilgai turėsiu laukti, kol tavo patarėjai pritars tau?
- Atleisk, bet to irgi nežinau. Šiandien ryte bus kviečiami patarėjai į susirinkimą ir jeigu man pavyks priversti juos patikėti, jog Pietinis miškas privalo būti puolamas, tuomet turėtumėm iškeliauti iki pietų - atsiprašė merginos Iras. - Bet čia ir yra problema. Aš nesugalvoju kaip reikės įtikinti padėjėjų tarybą, jog šie pritartų kariuomenės įvedimui į mišką. Tai beprotiška rizika, todėl reikia tokio argumento, kuris šią riziką paverstų vienintele išeitimi, - savo pamąstymais karalius pasidalino su Lėja.
- Aš žinau ką turi pasakyti, - tarė balsas galvoje. - Norėjau tau tai pranešti kai susitiksime tikrame pasaulyje akis į akį, nes net ir sapnuose apie tai kalbėti yra pavojinga, bet matau kad kitos išeities nėra.
- Apie ką tu kalbi? - nesuprato Iras.
- Pasakyk, jog artėja Šviesiųjų Dienų Pabaiga.
- Šviesiųjų Dienų Pabaiga?! - negalėjo patikėti tai ką išgirdo karalius. - Bet juk tai istorijos kurios pasakojamos vaikams prieš miegą! Greičiau jie patikės, jog tu atėjai pas mane į sapnus prašyti pagalbos, nei kad artėja visą griaunanti tamsa aprašyta „Pirmoje knygoje“.
Iras iš Lėjos veido pamatė, jog ji įsižeidė. Karalius sunerimo, jog sapnų mergina išnyks, nes paslaptingoji moteris jį domino. Jis laikė Lėją išskirtiniu žmogumi, todėl norėjo ją išgelbėti.
- Su jumis, žmonės, labai sunku, - po kurio laiko vėl suskambėjo balsas Pietinių žemių valdovo galvoje. - Pasitikėk manimi.
- Ar tu nemanai, jog labai jau dažnai prašai manęs pasitikėti tavimi, nors esi sapnas? - pasakė karalius, tačiau nelaukdamas atsakymo kalbėjo toliau. - Praėjusį vakarą, minėjai, jog atėjai manęs perspėti. Ar apie tai tu ir kalbėjai? Norėjai pasakyti, jog ateis Šviesiųjų Dienų Pabaiga?
- Ne tik tai. Šiuo metu vyksta daugybė dalykų. Dar kartą perskaityk „Pirmąją knygą“ ir pastebėsi, jog tai ką sakau yra teisybė. Tik pagalvok tamsiųjų siluetų puolimai, bundantys milžinai ir tai tik pradžia. Aš žinau, jog tu matai, kad kažkas vyksta. Tik kol kas negali suvokti, - tęsė Lėja. - Irai, artėja tamsa, todėl turim užkirsti tam kelią. Bet turim veikti dabar. Aš galiu tau padėti tai padaryti, todėl turi mane išvaduoti. Kitu atveju neliks ne tik tavo žemių, bet ir viso Žaliojo krašto. Juk žinai, kad tai palies kur kas daugiau nei Helsvudą.
- Gal tu ir teisi. Nesakau, jog tikiu, kad tuoj viską apgaubs tamsa ir iš žemių gelmių išlys nematyti siaubūnai. Tačiau negaliu atmesti galimybės, jog tai gali būti tiesa ir artėja Šviesos pabaiga. Labai įdomu iš kur tu viską sužinojai, bet turiu pripažinti, vyksta kažkas keisto, - pritarė Lėjai Iras. – Žinoma, sunku patikėti, jog artėja tai, apie ką buvo rašoma jau prieš šimtus metų...
- Tu dar labai daug ko nežinai Irai. Tai dar viena priežastis dėl kurios mums būtina susitikti ir pasikalbėti, tu privalai mane išgelbėti.
- Gerai, pabandysiu įtikinti tarybą, jog visa tai yra pabaigos pradžia. Bet nieko prižadėti negaliu. Jei taryba pritars įsiveržimui į Pietinį mišką, tikiuosi tave išgelbėsime dar nesutemus. Jeigu įtikinti tarybos nepavyks, tikiuosi ateinančią naktį tave pamatyti sapne, - išreiškė viltį vietininkas. - O gal tu galėtum man padėti? Gal gali nusigauti į patarėjų sapnus ir pasivaidenti jiems ten? - paklausė Iras.
- Kelionė per sapnus atima labai daug jėgų. Be to, net labai norėdama negalėčiau to padaryti, nes per vieną naktį, galiu pabūti tik vieno žmogaus galvoje. Kitu atveju galiu negrįžti į savo kūną ir likti ten kas jūsų žmonių yra vadinama migla, - paaiškino Irui viešnia.
- Taip, tu buvai teisi, aš tikrai nelabai ką suprantu, - pripažino pilies šeimininkas. - Todėl turėsim apie daug ką pasikalbėti, kai būsim pilyje. Be to minėjai, kad kelią rodys gyvūnai, gal gali konkrečiai pasakyti kokio gyvūno man ieškoti? - pasitikslino valdovas.
- Lokys. Juodasis lokys. Tai mano mylimiausias gyvūnas. Su juo aš turiu tvirčiausią ryšį, - pasakė balsas Iro galvoje.
- Net nesigilinsiu apie kokį ryšį tu kalbi. Tada sutarta, visų pirma dabar kol dar ankstyvas rytas eisiu skaityt „Pirmąją knygą“, paskui į susitikimą su patarėjais ir bandysiu įtikinti, kad savižudybė tarp medžių, geriau nei amžina tamsa ir tada į mišką ieškot lokių ir sapnų mergaitės... Taip, nieko neišsiskirianti mano diena, - pasakė Iras ir sugebėjo išspausti šypseną, kuria siekė paslėpti nerimą savo viduje.
- Lauksiu tavęs. Paskubėk, - mintimis paprašė Lėja ir paskendo rūke.
Tuo metu prabudo ir Iras.

Pramerkęs akis valdovas pamatė, jog saulė dar tik pasiekė Ledinių kalnų viršūnes, todėl Iras žinojo, jog iki susitikimo su taryba dar daug laiko. Net ir dabar, kai einant į pilies biblioteką sprendimas jau buvo priimtas, Iras abejojo ar pasielgė teisingai.
Iras žinojo jog yra tik du variantai: arba tai yra pasala ir Pietiniame miške jų laukia spąstai, arba kažkur miško glūdumoje yra įkalinta mergina kuri yra kažkam svarbi ir laukia jo pagalbos. Trečio varianto būti negalėjo. Apie atsitraukimą ir galimybę likti pilyje Iras nebegalvojo. Jis apsisprendė. Net ir be tarybos pritarimo valdovas eis į mišką pasiimdamas su savimi net ir šimtą ginkluotų kareivių. Irui tai buvo garbės reikalas. Jis nenorėjo pasirodyti bailys prieš galimus priešus ar tuo labiau palikti bejėgę merginą miške, nes pabijojo tamsos žmonių. Vėl suveikė jo priklausomybė mūšiams ir adrenalinui kuris patiriamas kovų metu.
Taip bemąstydamas vietininkas priėjo bibliotekos duris. Iras įžengė į patalpą pilną senovinių, bei naujųjų laikų knygų, raštų, bei įsakymų. Biblioteka nebuvo didelė, nes Miras ilgą laiką buvo tik gynybinis miestas ir senovės išmintimi buvusieji tvirtovės valdovai naudodavosi retai. Tačiau net ir čia buvo keltas išskirtinių knygų, kurias turėti norėtų net ir didžiausios bibliotekos.
Viduje, šalia bibliotekos durų prie stalo sėdėjo ir kažkokius raštus tyrinėjo senyvas vyras. Pastebėjęs, jog atėjo pats karalius, senelis net stryktelėjo iš savo vietos taip numesdamas keletą knygų sudėtų ant stalo.
Susigėdęs knygų saugotojas norėjo nušlubčioti ir jas pakelti, tačiau čia jį sustabdė pilies šeiminkas:
- Aš pakelsiu, sėskit į vietą bibliotekininke Rafai. Kas parodys kur stovi reikalingos knygos, jei jūs nebegalėsit vaikščioti, - šyptelėjo Iras.
- Ačiū valdove, - nusilenkė žilagalvis senelis ir atsisėdo į vietą. - Ko ieškote bibliotekoje tokį ankstyvą rytą?
- Pirmosios knygos, - atsakė Iras.
- Ooo, - nusistebėjo senelis. - Sudomino kažkas konkretaus, ar norite tiesiog paskaityti senuosius raštus?
- Taip. Konkretaus. Noriu atidžiau panagrinėti „Pabaigos skyrių“.
- Pabaigos? - knygų saugotojo veidas iš džiaugsmingo greitai tapo nusivylęs. - Bet juk ten nieko naudingo. Kažkokios sapalionės kurių niekas nesupranta. Kai kas šią dalį tiesiog išplėšia iš knygos kaip bevertį tekstą. Perrašinėtojai naujose knygose šio skyriaus jau net nededa į Pirmąją knygą.
- Gal ir sapalionės, gal ir bevertis skyrius, bet dabar man reikia panagrinėti tą skyrių. O tiem kas plėšo iš knygos lapus ar neperrašinėja to naujose knygose negerbia mūsų istorijos ir Pirmųjų žmonių, - jau griežtu tonu pasakė Iras. - Be to kaip knygų saugotojas neturėtum kalbėt apie jų plėšymą.
Rafas išgirdęs pasikeitusį valdovo toną suprato, jog karalius kalba rimtai ir galbūt „Pabaigos skyriuje“ tikrai yra kažkas, ką jis praleido, ar ne taip suprato. Todėl nenorėdamas gaišinti Iro nusilenkė ir tarė:
- Taip valdovė. Kur knyga jūs žinote. Manau, jog lydėti nereiks.
- Taip, nereikės. Ačiū už pagalbą bibliotekininke Rafai, - pasakė karalius ir nužingsniavo į kambario galą kur gulėjo knyga.
Praėjęs pro „kovos taktikos“, „laivų statybos“, bei „vaistų skyrių“ Iras priėjo „Helsvudo istorijos“ skyrių. Čia gulėjo knygos, kuriose rašoma apie mūšius, pilis, bei karalius. Skyriaus viduryje stovėjo aukštas staliukas stikliniu gaubtu, kurio viduje gulėjo „Pirmoji knyga“. Mire gulėjo vienas iš pirmųjų dešimties egzempliorių. Originalas buvo saugojamas Detrento didžiojoje salėje. Tačiau Iras šios knygos nejudino. Šalia esančioje lentynoje jis pasiėmė beveik dvigubai storesnę knygą.
Pirmoji knyga - tai raštų rinkinys kuriame aprašyta istorija nuo pirmųjų žmonių įsikūrimo Helsvude iki dabartinių laikų. Ši knyga nuolat pildoma, todėl yra labai stora. Kas dešimtmetį kiekviena karalystė gauna naują, jau papildytą egzempliorių, todėl pirmieji leidimai kurie yra didžiosiose šalies pilyse dažniausiai nejudinami. Ten būna atskiras egzempliorius skirtas viešam naudojimui.
Pirmame knygos skyriuje buvo surašyti visi Helsvudo vadovai. Sekančiose knygos dalyse - Šiaurinio, Pietinio, Rytinio ir Vakarinio krašto valdovai. Po to yra skyriai skirti šalies istorijai, bendriems įstatymams, sutartims, bei svarbiausiems karams. Karų skyriuje jau net trijose vietose buvo paminėtas Iro vardas: jis minimas kaip jauniausias kareivis mūšio lauke, jauniausias karvedys vadovavęs mūšyje, bei išskirtas laimėtas karas prieš Bostro kariuomenę prie Milinojaus kyšulio (prieš dešimtmetį Bostras šlavė visas šalis, ir priešus kurie tik pasirodydavo jo kariuomenės kelyje, tačiau jų siekis užvaldyti visą Žaliąjį kraštą, buvo sustabdytas Iro vadovaujamos kariuomenės). Paskutinysis arba „Pabaigos skyrius“, buvo didžiausia mįslė. Skyriuje buvo vos vienas raštas, o ir tas labai trumpas. Vieni tekstą vadino pranašyste, kiti pasaka, treti teigė, jog minėtasis raštas įdėtas tik tam, jog suklaidinti žmonės, tačiau niekas nežinojo tikrosios teksto atsiradimo istorijos ir jo paskirties. Arba teigė nežinantys.
Valdovas pasiėmė „Pirmąją knygą“ ir išėjo iš bibliotekos vėl palikdamas senąjį Rafą vieną. Eidamas į savo darbo kambarį Iras nesutiko nei vieno žmogaus. Šaltas akmenines sienas, bei grindis jau bandė sušildyti pirmieji saulės spinduliai. Pietinių žemių valdovas įėjo į kambarį, atsisėdo už stalo ir pradėjo nagrinėti paslaptingąjį skyrių. Tekstas skambėjo taip:
„Kai tamsa nebebijos šviesos ir medžių viršūnes vėl bus laužomos. Į namus grįš tie, kurie buvo seniai išvykę ir sužibs mėlyna žvaigždė. Kris trys bokštai ir ten ateis siaubas, bei sumaištis. Kraujas bus išduotas dėl didelės jėgos. Liks tik paskutinieji žodžiai ir dangų užlies raudona banga. Tada žemėje vėl pasirodys Jis“.
- Vos keletas eilučių, - garsiau pradėjo galvoti Iras. - Eilutės, kurios man nieko nesako... Į ką man žiūrėti?
Karalius skaitė tekstą vėl ir vėl, tačiau žodžiai prasmės vis dar neįgavo. Iras žvilgtelėjo į saulė pakilusią aukštai virš kalnų ir suprato, jog jau laikas eiti į susitikimą taip nieko ir nepešus. Valdovas atsistojo, nuėjo prie lango norėdamas jį uždaryti, kai atkreipė dėmesį į ilgus šešėlius kuriuos metė Pietinio miško medžiai.
- Šešėlis... - sumurmėjo Iras. - Štai ką reiškia pirmieji žodžiai.
Tuomet karalius staigiai nubėgo prie knygos ir dar kartą peržvelgė tekstą.
- Tamsa nebebijos šviesos, - garsiai pirmuosius žodžius perskaitė Miro valdytojas. - Šešėliai... Čia kalbama apie miško padarus. Jie pasirodė šiltuoju laiku. Su Viltaru vieną iš jų matėm ir dieną, - prisiminė Iras. - „Medžių viršūnės vėl bus laužomos“ - turbūt reiškia bundančius milžinus. Toliau nieko nesuprantu, tačiau pradžia yra. Vis šis tas, - pasakė karalius ir išskubėjo į susitikimą su taryba.
Valdovas įžengė į Kontinentų salę, kurioje buvo atėję vos du patarėjai. Ši patalpa nebuvo skirta tokiems mažiems susitikimams, todėl Irui buvo keista matyti ją beveik tuščią. Praėjus beveik pusvalandžiui salėje jau buvo susirinkusi visa taryba. Patarėjų taryba buvo sudaryta iš aštuonių žmonių: karių vadas - Greisfas, Aris - atsakingas už finansus, Bernardas - kurio užduotis buvo kviesti amatininkus ir eilinius žmones apsigyventi Mire, Heistas - kuris padėdavo Irui tvarkytis visame Pietiniame krašte, už ūkinę veiklą atsakingas - Rojus, senasis patarėjas - Žvintas, bei vyriausiasis patarėjas - Eršis. Visi jie nusimanė vienas kito srityse, tačiau didžiausią patirtį turėjo savo vadovaujamoje sferoje, todėl ten ir buvo paskirti.
- Žinau, kad nesuprantat, kodėl taip skubiai ir netikėtai sukviečiau jus čia, todėl eisiu tiesiai prie reikalų, - pradėjo Iras ir padėjo atverstą Pirmąją knygą prieš juos.
Patarėjai pažiūrėjo į ją, tačiau nieko nesuprato.
- Pirmoji knyga? - paklausė Eršis.
- Taip, ta pati, - atsakė Iras.
- Nelabai suprantu. Su ja kažkas negerai? Ji suplyšo? Jei taip juk paprašysim Detrento bibliotekos, kad atsiųstų naują, - pasimetęs pasakė Aris.
- Ne, su knyga viskas tvarkoje. Problema tai, kas joje parašyta. - šiek tiek susierzinęs paaiškino valdovas.
- Pabaigos skyrius? - nustebo Greisfas, pamatęs kas atversta. - Ar tikrai atversta, tai ką norėjot parodyt valdove?
- Taip, pastebėjai teisingai. Tai Pabaigos skyrius ir problema yra kas parašyta tose keliose eilutėse. Perspėju, jog sunkiai patikėsite tuo ką jums pasakysiu.
Tuomet Iras trumpai papasakojo kokias prielaidas padarė nagrinėdamas šį skyrių. Visą tą laiką, kol vietininkas kalbėjo patarėjai tylėjo ir klausėsi, tačiau iš veido išraiškų buvo akivaizdu, jog nei vienas iš tarybos narių netikėjo ar bent jau abejojo tuo, kad tai, ką sako jų valdovas, yra tiesa. Pabaigus Irui kalbėt kurį laiką tvyrojo tyla. Visgi pirmasis prabilti ryžosi Eršis.
- Valdove, atleiskit už žodžius, bet nejaugi tikrai tikite, kad ateina Šviesiųjų Dienų Pabaiga?
- Net pats nežinau ar tuo tikiu. Gal tai ką pasakiau apie tamsos padarus ar milžinus yra pritempta prie pabaigos skyriaus, tačiau aš nenoriu rizikuoti, - atsakė Iras.
- Tai ką jūs siūlote valdove? - paklausė Žvintas.
- Tai ką prieš porą savaičių siūlei tu, kai pasirodė miško padarai. Turiu tavęs atsiprašyti Žvintai. Mes žygiuosime į mišką.
- Į mišką? - pakraupo Heistas. - Ar jūs tikras, kad šiuo metu būtent tai yra geriausias sprendimas?
- Tai nėra geriausias, tačiau tai yra vienintelis sprendimas, - atsakė valdovas. - Jeigu artėja dienų pabaiga aš nelauksiu kol mus užpuls tamsieji, milžinai ir dar kažkokie požemių demonai. Reikia užkirsti kelią bent vienai iš galimų grėsmių.
- Bet gal vertėtų palaukt kol įvyks kažkas iš minėtojo teksto, kol tikrai įsitikinsime, kad mes neturime kito pasirinkimo kaip tik žygiuoti į mišką, - pasiūlė Bernardas.
- Laukti ko Bernardai? Ar mes žinome ko turime laukt? Knygoje minima, kad kris trys bokštai, kad kažkas grįš, kas čia jau buvo anksčiau ir kažkokia mėlyna žvaigždė. Ar tu žinai, ką tai reiškia? Ar tu pasiruošęs prisiimti atsakomybę dėl to kas galimai įvyks? Ypač jei galime užkirsti tam žygiuojant į mišką? Gal tie bokštai reiškia tamsiuosius, milžinus ir dar dievai žino ką. Ir būtent jie kažką prikels ar iškvies kas sukels chaosą visame Helsvude, o gal net daugiau. Klausykit. Suprantu, kad turit daug abejonių, tačiau aš pasirengęs žygiuoti ten su jūsų sutikimu ar be jo. Jūs esat tie žmonės kuriais aš pasitikiu ir kurių nuomonė man svarbi, tačiau šiuo atveju aš sprendimą jau priėmiau. Man reikia žinoti ar jūs stovit šalia manęs ar einate į kitą pusę.
Po šių žodžių taryba vėl nutilo susimąsčiusi. Bet vėl gi kaip ir praėjusį kartą pirmasis prabilo vyriausiasis patarėjas. Jis atsistojo ir tarė:
- Aš su jumis valdove, - tai ištaręs jis pridėjo kumštį prie krūtinės ir nulenkė savo galvą. Neilgai trukus tai padarė ir kiti patarėjai.
Iras ryžtingai žvilgtelėjo į visus patarėjus ir tarė:
- Ačiū, draugai. Aš žinojau, kad pasirinkau tinkamus žmones man padėti. Nors ir netikėjau, kad man prireiks būtent tokios jūsų pagalbos. Dabar klausykit, mums nėra ko laukti. Turime veikti greitai. Noriu kad šiandien po pietų būtų surinkti visi kariai. Palikit tik porą dešimčių šaulių ant sienos ir tiek riterių, kad bent minimaliai apsaugotų Miro sienas. Tikiuosi surinkt maždaug du tūkstančius raitų ir pėsčių kovotojų. Niekas nežino ko mums prireiks miške, - suvadovavo patarėjams Iras.
- Taip valdove, maždaug tiek ir turėtumėme surinkti, - pritarė karaliui Greisfas.
- Gerai, tada netinginiaujam ir prie darbų, - pasakė Pietinių žemių valdovas ir išėjo iš Kontinentų salės. Kartu paskui jį išėjo ir patarėjai palikę tuščią pagrindinę susirinkimų vietą.
2016-02-22 18:41
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-02-24 14:51
Galaxy
Visgi teks pakomentuoti, nors ruošiaus to nedaryti, bet iKadz paskutinis komentaras išprovokavo tokį norą. Pirmiausia, tikrai apgailestauju, kad perskaičiau tik pusę, toliau paprasčiausiai kilo noras numesti tai ir nebevargau. Aišku negražu taip sakyti ir ketinau to nedaryti, bet visgi norėčiau skirti porą žodžių autoriui apskritai. Ginti savo istoriją ir personažus yra natūralus instinktas, čia kaip mamos savo vaikus bet kuriuo atveju pateisina. Tačiau kai kyla poreikis tai daryti- teisinti, aiškinti, įrodinėti- tai jau rodo spragas kūrinyje. Istorija turi įtraukti ir sudominti taip, kad skaitytojas jos keistenybes ir priimtų su mintimi- aj čia turbūt taip ir turi būti, kaip kokiam mistiniam trileryje, kur keisti dalykai priimami kaip bendro sumanymo dalis, o ne kliurkos. Tačiaugi kai istorija yra blanki, nepapasakota taip kad mus įtrauktų, skaitytojas tokias spragas priima kaip negerą reiškinį, tada ir prasideda kabinėjimasis, o autorius ima ginti savo istorija- čia turi būti tas čia anas ir pan. Žodžiu, reikia pagalvoti dėl savo pasakojimo, jei skaitytojams kyla neaiškumu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-02-24 14:09
iKadz
Ir vėl ačiū už išsakytas mintis ir kritiką.
Jaučiu reikalą karts nuo karto paaiškint kas vyksta, nes dalis žmonių nesupranta vieno ar kito personažo elgesio ir nori parodyt, jog tai skylė istorijoje. Tiesiog kaip visada prašau palaukit tolesnės istorijos eigos. Jei kažkas atrodo keista, nereiškia, jog tai nebus atskleista eigoje. Nejaugi skaitydami kokią nors knygą iškart peršokat viską ir skaitot tik paskitinį skyrių kur viskas išaiškėja? Tiesiog prašau kantrybės dėl pačios istorijos, tada nereiks ir man aiškintis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-02-24 12:57
Sportbatis
Vianas dalykas, ko neturi daryti autorius (na nebent išskirtiniu atveju, jei prie jo prisikabinę ten kur nereikia) tai aiškinti savo kūrinio, arba ginčytis su skaitytojais, kad va jūs nesupratot, o gal čia taip gali būt, o gal anaip.

Gali būti visaip, bet skaitytojas nuomonę susidaro ne iš lempos, o iš tavo dėliojamo paveikslo. Jeigu tu nori, kad skaitytojas galvotų, kad Lėja apsimeta - turi taip parašyt, kad skaitytojas taip ir galvotų.

Panašumo į GOT čia visai nėra, kaip ne kuriems čia atrodė. GOT kiekvienas asmuo, ar jis būtų patarėjas, ar karvedys, ar miesto kekšė - spalvingos asmenybės, intrigų rezgimo meistrai, mokės ir pašnekėti ir įtikinti, ir kalbėti gudriau už patį valdovą. Čia gi yra tik Iras ir pilka masė balvonų patarėjų asmenyse. Kiekvienoje dalyje galima jiems sumaišyti vardus, ir vis vien niekas nepastebės.

Tai nėra blogai, vis dėlto primena viduramžių herojinę literatūrą (herojus tobulas, visus iškapos, blogiausiu atveju - tragiškai žus. Nes jau toks kilnus, kad daugiau nera kur).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-02-23 11:26
iKadz
Galbūt Lėja tik apsimeta, jog žino kažką, kad tik Iras ateitų pas ją į mišką? Iš kitos pusės ilgą laiką ji miške gyveno lyg niekur nieko, todėl ir nustebo dėl to.
Dėl Iro. Vis dėl to jis valdovas, todėl kas jam kažką gali pasakyt dėl įstatymo nesilaikymo? Kaip kažkas anksčiau rašė veikėjai per daug tobuli, todėl šitie sprendimau bent minimaliai daro veikėjus žmogiškesniais.
Stengsiuos daugiau dėmesio skirt veikėjų jausmams kitose dalyse. Dar kartą ačiū už kritiką ir išsakytas mintis
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-02-23 11:07
Lėja turi naudingos informacijos apie artėjantį blogį ir neeilinių galių tam blogiui nugalėti, bet nenutuokia, kodėl šešėliai ją pagrobė? Visiška kvaiša, sakyčiau :)

Iras sukūrė tvarką, pagal kurią sprendimams turi pritarti taryba ir nenori jos pažeidinėti, bet apsisprendė net be tarybos pritarimo įsakyti 100-ui kareivių leistis į mišką. Tai kam ta tvarka, jei galiausiai vistiek nusprendžia pats? Pirmoje dalyje irgi buvo vieta, kur pagal įstatymus miške turėjo lydėti didesnė palyda, bet Iras sulaužė tvarką nuspręsdamas savaip. Pasinaudodamas padėtimi, laužo įstatymus, kas kitiems tikriausiai nebūtų leidžiama. Toks elgesys nesiderina su kuriamu gero ir teisingo karaliaus įvaizdžiu.

O patarėjai išvis kažokie nesusipratę viščiukai. Vienam užteko pamatyti knygą, kad pasimestų ir imtų su karalium kalbėti kaip su paskutiniu kvailiu. Maždaug „Karaliau, matau, kad atnešėte knygą. Spėju, kad ji suplyšusi, o jūs nežinote, ką dėl to daryti. Bet nesijaudinkite, aš jums patarsiu, juk toks mano darbas - užsakysime naują knygą iš Detrento bibliotekos.„ Pirmoje dalyje irgi buvo kažkaip neįtikima, kad seniausias patarėjas Žvintas pasiūlė pulti tamsiuosius, o karalius šį pasiūlymą pavadino kvailu ir supeikė patarėją. O dabar štai karalius atsiprašinėja ir sako, kad Žvintas buvo teisus, nors tuomet nebuvo žinoma apie merginą ir nebuvo poreikio ją vaduoti.

Dar norėtųsi pajusti, ką jaučia veikėjai, bet kol kas tekstas kaip atpasakojimas be emocijų.

Ne visiškai pritariu nuomonei, kad pradėtas kūrinys pririša ir neleidžia tobulėti, manau, kad galima gana stipriai viską pagerinti kitose dalyse.

Pamėgink užsibrėžti kokį nors naują tikslą (kuris pagerintų tekstą) ir jį įgyvendinti kitoje dalyje, o mes tai pastebėsime ir pagirsime :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-02-23 10:49
iKadz
Kaip minejau anksciau keletas skyriu parasyta is anksciau, todel ryskiu pakeitimu cia nebus. Kai baigsis mano resursai, tada tikrai bus atsizvelgta i jusu pastabas.
Del Lejos. Jos situacija bus paaiskinta eigoje, todel kai kas gali atrodyti keista.
Kaip visada del viso kito sutinku ir i viska atsizvelgsiu rasydamas toliau
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-02-23 10:33
pikta kaip širšė
Kaip matau esminių pakeitimų tekste nedarai ir bandai viską statyti ant intrigos ir veiksmo. Rizikinga, nes remiesi prielaida, kad šios sritys stipriai išvystytos. Tačiau tau žinoma tavo teisė ;-)
To, kas jau buvo rašyta nekartosiu, tik papildysiu keletu minčių:
~ „Miras buvo apšviestas tik deglų, kurie buvo įstatyti“ – norint sklandaus teksto, reikia vengti tokių pasikartojimų (buvo apšviesti, buvo įstatyti).
~ „Mano vardas? Mane gyvūnai vadina Lėja, gali ir tu mane taip vadinti, - prisistatė paslaptingoji moteris. - Čia aš atėjau susitikti su tavimi. Be to, aš turiu kur kas daugiau sugebėjimų, nei tik kalbėti su gyvūnais ar juos valdyti.“ – žmonės ir į juos panašūs save paprastai suvokia lygindami su kitais. Jei Lėja gyvena viena miškuose, tai ji turbūt greičiau galvotų, kad telepatija yra natūrali savybė (nes taip bendrauja su žvėrimis, t.y. visais jai žinomais individais), o štai vaikščiojimą dviem kojomis greičiausiai priskirtų „supergalioms“, nes tik ji viena savoje aplinkoje taip juda. Noriu pasakyti, kad Lėja nežino, kokiomis galiomis pasižymi. Ji tai sužinos tik tada, kai pradės lyginti save su kitais žmonėmis.
~ „Nežinau, kaip jūs jį vadinate, tačiau šis miškas yra“ IR „kad tai palies kur kas daugiau nei Helsvudą“. Reiktų apsispręsti, ar Lėja žino, ar nežino pavadinimus, kuriuos vietovėms suteikę žmonės.
~ „Net ir dabar, kai einant į pilies biblioteką sprendimas jau buvo priimtas, Iras abejojo ar pasielgė teisingai.“ – čia toks keblus reikalas: iš vienos pusės dvejonės šioje situacijoje visiškai suprantamos ir jei Iras neabejotų, tai rašyčiau „kodėl neabejoja“, tačiau... Tačiau ir tu ir mes visi ŽINOME, kad jis EIS į tą mišką. Todėl ta kelis kartus plėtojama „arba ten pasala arba nekalta mergelė“ dilema yra kiek per įkyri. Būtų pravartu tas dvejones suspausti į vieną „sodresnį“ epizodą, vietoje tokių beveik identiškų pakartojimų.
~ „Taip valdovė. Kur knyga jūs žinote. Manau, jog lydėti nereiks.“ Su šiuo sakiniu savaime viskas gerai, tik aš jį pasižymėjau tam, kad man kilo jausmas, kad visi su savo karaliumi bendrauja kaip su draugeliu. Aš suprantu, jis liberalus, daug leidžia pavaldiniams, tačiau tam tikra bendravimo maniera ir rituališkumas turėtų būti juntamas bent iš didžiosios daugumos dvariškių.
Tavo tekstui trūksta gyvumo. Jis labai primena punktus: karalius ėjo, karalius sėdėjo ir galvojo, Iras atsigulė, valdovas sapnavo.... Žinoma visi tekstai yra tam tikra įvykių grandinė, bet kai suteiki unikalumo kiekvienai grandžiai tai nebe taip ryškiai matosi. Mano nuomone labiausiai tam padeda unikalios detalės. Tarkim „Iras sėdėjo prie savo stalo sunėręs pirštus į kažkokius ten savo plaukus ir paskendęs mintyse sekiojo ant apgraužto triušio šlaunikaulio besisukinėjančią musę. Nuo visų tų mistinių reikalų vyro skrandis atsisakė priimti maistą, tačiau mielai būtų priėmęs šešiolikos metų rauginimo Miro žolelių alaus“. Nu žinau, kad toks lievokas pavyzdys, bet esmę gal bent maždaug pavyko perteikti.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą