Rerum

prisimenu ją žavinčią švelniu polėkiu -
nuolankiai atsidavusi
sugebėjo išsilaikyti už pavadžio save atgręžt tik į su meile
palydintį žvilgsnį nepriklausomai nešti rūbą kaip antrą kūną
kuris priglunda tarsi įvalkas nevaržydamas judesių išorinių
švenčių sąmyšyje išlikti švente
švento pykčio nepuoselėjo
nors retai šypsojosi turėjo
šypseną nepamesdama bet kam
laukė ir viltis neapleido kol
kažkas neįvyko lygiagrečiai to
kas ir taip visada vyksta
kur tai nuves galvos nesuko kai staiga pašaukė
gal ne jai ženklas būti pasiruošusiai naujovėms
tikėjo kad ir sena valtimi galima pasiekti krantą kad
gėlių nebūtina dovanoti  jos ir taip dovana
priimdavo santūriai visas sudaigintas likimo
pamokos jai buvo brangios ir ne kal (t) dino už tai esančių šalia
atsidėkodama nekantriesiems kantrybe skubėdama atsi
prašyti malonaus buvimo vardan kiekvieno
nesugrąžinamo mirksnio
kažkam nepasiekiama kažkam per lengvas masalas
po kupolu ne rankų darbo
kažkas trokštų šiaudinės pastogės tik
su brangiu akmeniu po kaklu sk (l) ęsti 
bet gi nepakeliama dugne ištarti
  parduočiau viską ką turiu kad nusipirkčiau šį perlą