Šypsojaus ateičiai
ir vis tylėjau...
Tik ne tyla,
rūsčiu griausmu.
Tylėjau,
nes jausmų bežodžių
vėją
pasiglemžei gestu klaikiu.
Ir kam?
Ir kam!
Neatsakai…
Nei tu,
nei degantis laukimas,
nei skausmo paliesta
kančia,
nei sopulys nusivylimo
man neatsako…
Tik slapčia
šventa,
jautri tyla
prabyla,
sutviskus purpuru svajų
ir… tik tada
aš pajuntu,
kad jai šypsausi,
jai kalbu,
tuo sielos nerimu giliu.
O tau…
jau nieko
nebeliko –
nei abejonių,
nei vilčių…