Vienuolika dienų lietus čia.
Aštuonios, kai lėtoki siluetai.
Septynios, kai tiesiog jau tuščia,
nes traukiniu Ryga Molėtai
visi išvyko, o kada jie grįš, to
sinoptikai nežino arba stinga
jėgų jiems tiesai arba ryžto,
arba naudinga paslaptinga
istorija, kaip iš kurorto
lyg pelės iš liguisto laivo
pabėgo damos iš eskorto,
nes kavalieriai nesiblaivo,
o iš tikrųjų – ką beveikti,
kai toks ryškus pilkumo triumfas,
veidai tušti vardai, beveik tie
veidai, kai pravardės per trumpos,
o gatvėse įsivyrauja balos,
šviestuvai domisi jų dietom,
ir jei įvyktų karnavalas,
jis mirtų ir jo negedėtum,
ir parke mėtytųsi kaukės,
šiukšliadėžėse kaistų telefonai,
sezonas aiškiai susijaukęs,
ak, mielos ponios, brangūs ponai.
Įkvėpė šis kūrinėlis nueiti į Tumino "Maskaradą" - seniai mąsčiau, nes atsiliepimai puikūs, o ir muzika nepakartojama:) Eilėraštį reikėtų gerokai pašlifuoti, manau, ir būtų liuks:)
Laiškai iš Pakumprių Išlaužo valsčiaus krentant iš dangaus pilkumo miglai. Parke mėtėsi kaukolės ir panaudoti prezervofonai. Atsitūpiau ir pradėjau staugti.