Trumpiausias kelias Namo -129

Patirti įspdžiai buvo stiprūs jauniems „Kitokios Lietuvos“ keliautojams; miegodami krūpčiojo, - matomai regėjo košmarus. Pašto karietos ir priekabos „Mersedes“, tylus ratų barškėjimas ramino. Samurajus Gipsis taip pat miegojo ir regėjo nepaprastą sapną, -sapną iš tolimos praeities. Jis sapnavo įvykį atsitikusį prieš 63 metus. Nieko ypatingo, bet, būtent šis atsitikimas atitiko šios nakties įvykį su vilkais. Tuokart, kaip ir dabar, serenados ausyse neskambėjo, tik galimą priminti Gerb. skaitytojams, kaip  tuo kart, - pabėgęs iš Kolymos lagerio, vienas keliavo namo, -į Lietuvą. Viduryje Sibiro taigos buvo užkluptas vilkų. Tai yra istorija,  kurią verta aprašyti šios nakties įvykių fone.
Užkluptas vilkų, prie Baikalo, jis turėjo tik kuprinę su keliais džiūviesiais, kalnų slides ir dvi lazdas. Pajautęs vikų gaują, suprato, kad artinasi pavojus. Staigiai apžvelgęs, aplink savę ginamą teritoriją, galvoti nebuvo kada, -pirma mintis: „Lipti į medį“. -Ne.... Nevisada yra geras pasirinkimas, kai spaudžia 45 laipsnių šaltis, -trukdo judėti... Apsmaigstęs maumedžių, kedrų šakomis apie save ratą, - padegė. Stoviedamas ugnies žiede, ramiai nusiėmė šimtasiūle, /fufaike-vatinuką/- iš slidžių ir lazdų padarė baidyklę, tikra daržo „kaliausę“/šių dienų vatniką/ ir pakėlęs aukštyn, - laiko. Vilkai palakstę ratu, -laižydamiesi, kalendami dantimis paurzgė, - bėgiojo kol atsibodo, -gal būt užuodė geresnį ir lengvesnį grobį, bet tikriausiai būsimas kepsnys juos nesuviliojo, todėl apsisprendė;pažymėdami degantį žiedą neužgesino, tik dar labiau sukėlė žiežirbas. Paprastai tokiais atvėjais imi- nusispjaunini ir pasiunti pas Kibeną Peną…Na, -jie nenusispjovė ir nepasiuntė, bet nubėgo paskui vyriausią rujos vedlę, - elnią, briedį ar kiškį gaudyti... Kai nutilo taigoje gaujo staugimai, šiek tiek apšilęs, pakramsnojęs, leidosi į vakarus, - arčiau Lietuvos.  Su vilkais galima susikalbėti ir susitarti.  Galu gale galima juos apgauti.
Taip gulintys ir sapnuojantys priekaboje karžygiai, nematė ir nepajautė kaip ir kada pravažiavo Užvenčio miestelį. Miestelis ramiai miegojo: šunys paniškai nelojo, katinai, prisimedžioję, pasisotinę tupėjo šiltuose namuose ant kruosnių.
Pravažiavus Užventį, -ramybė buvo apgaulinga. Pašto karieta įvažiavo į Telšių apskrities, - Luokės seniūnijos apylinkes.  Iškilęs Šatrijos kalnas matėsi kaip ant delno. Žemaičiui Šatrija, Virvytė, Venta, - kaip armenui Ararato kalnas ir Sivano ežeras....
-Trrrrrrr, -žirgeliai... Pažadino iš miego Samurajų Gipsį vežiko Prano „stabdžiai“. Pašto karieta sustojo. Su vežiku Pranu ir keliautojų Gintaru Bebru, kažkas, nakties tyloje, tyliai kalbėjosi...
-Kur važoujat? -Kas būsit? - sugriebęs už apinasrių, -paklausė, iššokęs iš krūmų, vienas kresnas. Jam išpaskos, iš abieju vieškelio pusių iššoko dar, apie tūziną, -taip pati kresnų... Karietos vežikas ir Gintas Bebras suprato, kad pildosi kaimo seniūno Izidoriaus perspėjimai. Prisiminė, kad galvų nenusuks, o tik pašposis, nusiramino ir atsakė taip pat  žemaitiškai:
- Važioujam į Lūki, -Pons... - Į jomarką važioujam.... - Vežam vieną meiteliuką, bulvikių, - dar šio to. -Sako, neblogs jomarks bus.... Vežam dar pakeleivingų svečių iš Europos. -Nori apsižvalgyti ir pasimokyti kap rek už nepriklausomybę kovoti. –Tuo pačiu paveiziet mūsų senų papročių, -baltišku tradicijų. -Užgavienės čia pat. -Nori atkurti nepriklausomas Baskų, Katalonų, Frankų respublikas. –Nesijaudinkit... –Nesijaudinkit…- Jie nepikti...
Samurajus Gipsis, klausosi ką kalba, ir laukia. Pajautė, kad prie priekabos kažkas artinasi, - nori patikrinti ar teisybę sakė vežėjas Pranas. „Gal muitininkai? ‘-pagalvojo Samurajus. Jis girdėjo ką sakė vežikas Pranas, -pasiruošė netikėtumui. Priėjęs vienas, griebė už didesnio maišo.
        -Jiiii, -Jiii, -Jiiiiiiiiii, -sužviegė maiše, ir... pasispardė.
- Tikra, meiteliuks viens... -Septyni maiša nejud... - Bulvės, -numojo  ranka, matomai vyresnis.
-O kas čia  dabar? -Kam tiek arklių?
  - Niekai…-Tai tik mūsų pakaitiniai…- Gal parduosma, -Gal išmainysma, -atsakė Pranas. Gintas Bebras palingavo galvą, - patvirtino... -Tai žemaituka, - geriausia veislė, išvesta ne bet kur, o Žemaitijo, -Kunigaikščio Bogdano Uoginskio dvare... - Reitavo žirgyne..
-Žina, vežiejau, - mun jie patink, -pasakė vyresnysis ir neatsiklausęs nukabino nuo priekabos kablio aštuonis žemaitukus..
- Jei kas, -žinok, -Esu įgaliuots nuo Blindos, -Ar žina tokį, -prieteliau? -Daugiau jum netrukdysma, važioukit į Lūki, mes jus palydėsma, o žirgelius rekvizuojam. -Laika sunkus, -neramus, o mums jų tap trūksta.
      Vežėjo Prano neatsiklausę, du čigonai, -tikri romiečia, užšoko ant dviejų pakinkytų priekinių žirgų. -Niuooo... - paragino... Naktiniai grobikai užšoko ant kitų aštonių pakaitinių žirgų, spūstelėjo kulnais, ir nepaklausę vežėjų nei vardų, nei pavardžių, pamojo ranka, kad sektų paskui, nušuolivo, vieškelių žvyruotų, link Luokės. Grobikai jautėsi apylinkių šeimininkais. Dviese, -du romiečiai, sėdėdami ant dviejų pakinkytų, -uždainavo:
                                              -Ech... -Dulkėtas kelias,
                                              -Juodų žirgų mums gaila,
                                              -Čia, -mūsų namai,
                                              - Čia, -Lietuva gimtynė…