Aris(2)

... Tada žiniuonis išgėrė mėlyno buteliuko turinį ir pasilenkęs prie žaizdos, išsiurbė visą su nuodais susimaišiusį kraują. Poto paliepė tarnams nupjauti strėlės kotą beveik iki pat kūno. Murmėdamas senis vaikščiojo aplink ant stalo paguldytą Tvirą ir barstė ant jo kūno džiovintas gėles ir žoleles, poto paprašęs tarnų atnešti du katilus, vieną pilną karšto, kitą šalto, vandens sustingo palinkęs prie žaizdos. Ekipas suriko, tarnai baikščiai sudrebėjo ir atsisuko -  žiniuonis nebeatrodė kaip sukriošęs senukas, tą akimirką visi pamatė aukštą, besipaikstančiais plaukais žmogų kuris įkišo ranką i verdančio vandens katilą, tada mikliai ištraukė ir įgrūdo ją Tvirui į krūtinę. Šitai stebėję tarnai galėjo prisiekti, kad ištraukdamas ranką Ekipas delne laikė kažką raudoną ir žaižaruojantį. Po kelių akimirkų žiniuonis ištraukė ranką delne spausdamas žalią šnypščiančią angį ir įmetė ją į dubenį su šaltu vandeniu. Tviras staiga atsimerkė, giliai įkvepė, jo kūnas įsitempė lyg gyvastis būtų grįžusi iš mirties gniaužtų, tada nurimo, užsimerkė ir užmigo. Pavargęs vėl mažas ir senas Ekipas sudribo į kėdę ir liepė tarnams viską sutvarkyti, tik neliesti dubens su gyvate. Vėliau Aris matė senuką pilantį dubens turinį į vieną buteliukų.
Orėja sukvietė susirinkusius Ordino narius į didžiają salę, atvyko apie penkiasdešimt varnų. Orėja atsitojo prieš visus ir prašneko.
-Varnai, jūsų vadas Tviras buvo pakirstas klajojančios nimbo strėlės, tačiau mūsų ir Iltrino žiniuonio Ekipo pastangomis, jis buvo išgelbėtas ir dabar jo sveikata taisosi. Dabar turite prisiminti jūsų priesaiką ginti ir saugoti vadą bei jo namus. Nimbas ateis pasiimti savo aukos. Mes turėsime užkirsti tam kelią. Nimbas yra rimtas priešas, tad pasiruoškite nuožmiai kovai. Ordino vardan!
-Ordino vardan! -Atsiliepė vyrai priklaupę ant vieno kelio.
Buvo nuspręsta pasalai pasirinkti atvirą laukymę šiek tiek šiauriau sodybos. Vydury laukymės prie į žemę įbesto baslio varnai pririšo ožką, Ekipas ją apšlakstė turiniu buteliuko, kuriame turėjo būti gyvatės likučiai.  Penkiasdešimt vyrų apsiginklavusių dviašmeniais kalavijais apsupo laukymę ir sugulė prie aplinkui augančių medžių, niekas nežinojo kiek reiks laukti, nimbas galėjo pasirodyti ir tučtuojau ir už savaitės ar net po mėnėsio. Tačiau vienas dalykas buvo aiškus - nimbas ateis savo aukos. Vyrai buvo niūrūs, kalba nesirišo, visi jautė įtampą ir artėjančią grėsmę. Taip varnai laukė keturias dienas, kol penktosios  vakare tik saulei nusileidus laukymę užtvindė rūkas. Toks tirštas, kad ištiesęs negalėjai matyti savo paties rankos. Daugelio širdyse pasirodė baimė, nors vyrai jie buvo narsūs ir sunku juos buvo išgąsdinti. Staiga rytinėje laukymės dalyje pasigirdo traškesys ir prislopinti žmonių šūksniai, kurie greitai nutilo. Vyrai pašoko apnuoginę kalavijus, girdėjosi šūksniai ir padriki garsai, bei keistas zvimbimas, daugelį apėmė panika ir jie ėmė kapoti orą prieš save, nemažai vyrų krito nuo saviškių rankos, kitus pasiglemžė nimbo rūkas ir jų daugiau niekas nebematė. Likusieji apčiuopom skubėjo į laukymės vidury ir sušuko iš siaubo pamatę, kad ožka gulėjo sudraskyta, o nimbo pėdsakai vedė... sodybos link. Rūkas jau sklaidėsi ir vyrai pasileido paskui nimbą sekdami išlaužytus medžius ir išvartytus akmenis.

***
Orėja neramiai stebėjo rudenio saulę po truputėlį besislepiančią už Frėgos aukštumų, baigėsi penktoji įtampos ir laukimo diena. Ji sedėjo šalia Tviro lovos ir vilgė jo galvą ir lūpas šlapiu skudurėliu. Tviras karščiavo, karts nuo karto pradėdavo kliedėti, tačiau nebekeikė dievų, dažniau minėjo Orėjos ir Ario vardus.  Jos vyras buvo stiprus kaip jautis ir kitas jau seniai būtų išleidęs kvapą, tačiau jis kovojo. Tviro ir jo giminės krauju tekėjo kovotojų kraujas, kraujas pastatęs vieną seniausių ir gerbiamiausių Varnų riterių ordiną.  Savo keturmečiame sūnuje ji matė tekantį tą patį kovotojo kraują, ne vaikišką susikaupimą ir santūrumą vykdant tėvo paskirtas užduotis. Aris nebuvo linksmas vaikas. Vargu ar tokiais laikais vaikai žinojo kas yra laimė. Tačiau jis buvo smalsus ir greitas galvoti, talentingas lankininkas ir puikus bėgikas pralenkiantis netgi keliais metais vyresnius vaikus savo mitrumu ir jėga. Būsimas vadas, galvodavo Orėja, glostydama šviesiaplaukę Ario galvą, ji jautė, kad vaiko laukia didi ateitis. Gaila, kad ji nenujautė kaip pasibaigs šios dienos vakaras. Orėja vis dar žiūrėjo į paskutinius šviesos lopinėlius horizonte kai atėjo Palmira vedina Ariu palinkėti labos nakties. Aris pribėgo prie tėvo, pasilenkė ir pašnibždėjo jam kažką į ausį, tada leidosi pabučiuojamas mamos į pakaušį ir nusekė paskui Palmirą. Naktis buvo šilta ir Orėja nenorėjo užverti langinių. Jai patiko paskutiniai rugsėjo mėnėsio cikadų koncertai ir ryškūs žvaigždėti dangūs. Orėją vėl apniko neramios mintys ir ji su jauduliu akyse pažvelgė į tolį, ten kur varnai laukė galingojo nimbo. Tačiau pastebėjo, kad viską užklojo rūko paklotė ir šis išrodo tirštesnis nei paprastai. Nerimas vis labiau kaustė Valdovės protą ir sielą, jos intuicija sakė, kad šis rūkas nežada nieko gero. Ji pašaukė Palmirą ir liepė aprengti Arį, bei apsirengti pačiai. Staiga pasigirdo medžių traškesys ir belūžtančios tvoros garsas - sunkus ir didžiulis kūnas apsuptas rūko, skleidžiantis keistą zvimbimą plaukė namo link. Tai buvo nimbas, tobulas medžiotojas, atėjęs pasiimti to, kas priklauso jam. Ekipas neišplovė visų nuodų ir pėdsakų iš Tviro kūno. Namiškiai apimti panikos puolė remti duris rąstais ir basliais, tačiau Orėja suprato, jog jie pasmerkti, vienintėlė mintis kirbanti jos galvoje buvo, kaip išgelbėti savo vienturtį sūnų. Ji čiupo Arį į rankas ir pasišaukus Palmirą nuskubėjo žemyn per galines duris į arklides. Ten greitai atrišo geriausią ir greičiausią pasiuntinio žirgą, liepė Palmirai sėsti ant jo ir padavė Arį jai į rankas.
-Aš turiu likti su savo vyru ir vadu. Turiu pasitikti savo likimą. Jok Ari, jok ir pasitik savąjį. -Orėja paragino žirgą ir šis nušuoliavao, Aris vaikiškomis akimis ramiai stebėjo nesimainantį motinos veidą.
Nimbas slinko link namo griaudamas viską savo kelyje, Valdovė užlipo pas savo Valdovą. ji pabučiavo savo Valdovą. Valdovas staiga atsimerkė ir blaiviomis akimis paklausė:
-Jis jau čia?
-Taip. -atsakė valdovė.
-Aris man pasakė, kad taip bus. Sapne. Į ausį. Dar pasakė kas bus vėliau, po daugelio metų.
-Dabar mes būsime kartu mano valdove. - Ji pasilenkė ir dar kartą pabučiavo jį.
Nimbas pasiekė namą.
***
Kai vyrų likučiai grįžo į sodybą, nimbo ten nebebuvo. Neliko nieko, išskyrus sulaužytus ir sutraiškytus medžius, sienas ir kaminus. Žmonių palaikų ten taip pat nebuvo.  Vyrai verkė ir rovėsi plaukus stovėdami ant griūvėsių sodybos, kur dar taip neseniai rinkdavosi tartis dėl sienos patruliavimo ir pasipildyti atsargų tolesniems žygiams, kurios vartai visados buvo atviri draugams ir pavargusiems keliautojams ieškantiems pastogės. Iš penkiasdešimties Varno Ordino vyrų, jų viso labo liko keturiolika, taipogi pora prityrusių karių, tarp išgyvenusiųjų ir Olnas, dešinioji Tviro ranka. Buvo nuspręsta atidžiai apieškoti visą sodybą, nors šansų rasti gyvųjų po nimbo apsilankymo buvo mažai. Po poros valandų bevaisių paieškų, visi nusivylę susėdo ant sutrupuintų it degtukai ąžuolinių rąstų, maždaug ten, kur turėjo stovėti arklidės. Saulė kilo vis sparčiau.  Jie liūdnai šnekučiavosi ir mąstė ką daryti toliau, tik staiga Olnas suriko matąs žirgo pėdsakus.
-Ne seniau nei prieš 4 valandas iš čia išjojo žirgas, pėdsakai negilūs, matyt su lengvu keleiviu... -Olnas buvo puikus pėdsekys.
-Gal pasiuntinys į Iltriną? -garsiai pagalvojo vienas varnų.
-Ne, per lengvas vyrui, beto pėdsakai veda į miško pusę.. Galėjo būti moteris.
-Arba moteris su vaiku. - Tarstelėjo Kiras, laibas ir aukštas maždaug dvidešimties metų vaikias. Visi pažvelgė į jį ir varnų akyse žybtelėjo vilties kibirkštis. Olnas apsidairė ir tarė:
-Mums čia nebėra kas veikti, Tviras negyvas, bet mūsų priesaika laikys mus, kol mūsų kojos neš ir kol rankos kirs, mes ginsime tuos kurie išsigelbėjo, nesvarbu ar įpedinis ten bus ar ne. Paskui mane, varnai. Ordino vardan!
-Ordino vardan! - atsiliepė kiti ir patraukė paskui Olną, sekantį žirgo pėdsakais.