Mėnesienos šviesoje

Miškas. Tamsu. Bet staiga pakyla sidabrinė mėnesiena, sidabru pažirdama ant miško laukymės. Viskas žėri ir miškas tarsi sustingęs, nebešlama nė vienas lapelis, tik elnias didinga poza stovi sustingęs kalno viršūnėje, žėrinčiomis akimis nužvelgdamas savo valdas. Atlošęs galvą ir ragus iškėlęs tarsi karūną, išrietęs sprandą jis grakščiai, tarsi paukščio skrydis, šuoliais nušoka ant sidabrinės žolės ir lekia, lekia...
Tarytum nejaustų žemės po kojomis šuoliuoja miško valdovas. Pro sidabrinių medžių rūką matosi tik juodas jo siluetas, pamažu vis nykstantis iš akių...