tuokart

tuokart lyjant jiedu buvo tylūs
balti kaštonai sudraudė kalbėt
kol juodom laukų smiltim pakilus
atsiduso žemei svetima duobė
ir staiga – tik liūčiai vos nurimus
saulė leidos –– tarsi vasaros baigmė
pažadėjo – vos tik jiems pamilus
už vienatvę maldą sukalbėt
ir taip gražiai – gražiau turbūt nebūna
nuvilnijo kasdienybė lyg aidai
palikus elgetauti juodu su karūnom
iš kaštono žydinčio baltai