Aš taip labai labai patariu vengti pragaro žodžio "gal" ir skirtuko "?". Toks neužtikrintumas yra demonai, kurie paverčia galimai gerus eilėraščius į pirmokiškus bandymus.
Supratau. Man susiinterpretavo, kad antras posmas yra papildymas, o ne sugretinimas. Tokiu atveju, atkreipčiau dėmesį:
"Širdis išbluko
Nuo dažno lietimo
Kaip Tėve mūsų"
yra klasikinis haiku. Man Gražus.
Kas pavalkiota, tai čia labai priklauso kuo vertintojo konteksto... Pvz man "širdis išbluko" - normaliai, o "širdis sako, tyli, skauda, rauda" - ne kažką.
Sutinku, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad yra dvi nesusijusios dalys. Sąsaja - atsiprašau, jei kiek dirbtinė - lietimas: meilės per daug (širdis išbluko nuo dažno lietimo) ir per mažai (pritrūko prisilietimo). Nuolatinė problema - kad ir kiek daug ko turėtume, trūkumą įvertinam to netekę. Šiek tiek banaliai ašš čia skleidžiu, bet ai...
Ir dar turėjau vieną mintį. Esu girdėjęs, o gal ir pats taip manęs manau?), kad kurios metaforos ar net pavieniai žodžiai tekstuose, ypač eilėraščiuose, mums atrodo tokie nuvalkioti ir sukelia išankstinę atmetimo reakciją, kad rašant pačiam baisu juos į eilėraštį dėtį. Tad sumaniau eksperimentą: paėmiau vieną tokį labiausiai mums, lyrikų ir romantikų tautai, įgrisusį "širdis" ir pabandžiau įdėti į eiles. Dabar sėdžiu kaip koks dypukas ir laukiu reakcijų :)
Man atrodo posmams tiktų būti atskirais kūrinias. Ypač pirmam. Gražus palyginimas. Kita vertus, priklausomai tuo tamstos pasaulėžiūros.. Antras labiau tiesioginis ir apie pavalkiotą situaciją.