Ilgesys...

Maniau jau susitaikiau, maniau jau nurimau,
Maniau mintis jau sustabdžiau ir viską užmiršau,
Maniau, kad juodo skausmo, kaltės atsikračiau,
Bet supratau, kad aš tiktai labai kvailai maniau.

Pirma skausme, kaltėj raičiaus lyg vėjo sūkury.
Vėliau aš aprimau, palikus paiką viltį atminty,
O dar vėliau bandžiau užmigt juodos tylos nakty.
Bandžiau surast ramybę, kitam švelniam glėby.

Bet šiąnakt taip netikėtai aplankei mane sapne,
Toks laukiamas stovėjai balto sniego pusnyje
Ir švelniai, taip nedrąsiai tu priglaudei mane,
Prišlijus prie krūtinės bandžiau suprast tave.

Kažką tylom keiksnojai, bet negirdėjau ką.
Kažką ranka man rodei, bet nemačiau į ką.
Po to palinkęs ties manim tu ištarei kažką.
Kuždėjai, o aš nepajėgiau suprasti apie ką.

Tik pajutau, kad tau sunku, kad tu esi skausme.
Apsivijau šiltai aš savo rankomis per liemenį tave:
Nesiblaškyk, aš čia, nors mes tiktai baltam sapne
Tu pasakyki man, ko taip nerimsti, kas jaudina tave?

Tuomet aprimęs, į mano kaktą įsirėmei sava kakta
Ir persmelkei mane ramiai pilkai žydrų akių marška.
Iškvėpęs visą skausmą: juk aš buvau dėl viso to kalta!
Te ištarei: kaip reikia man tavęs, bet mano glėbyje kita.

Prabusdama girdžiu, savos raudos garsus ryte.
Nesuprantu kodėl, bet aš jaučiu šalia savęs tave.
Žinau, kad ilgesys kankina ne vien tiktai mane,
Todėl ir ateini, kad nors kartu pabūtumėm sapne.