kasdien matau tavo kiemą
kaip lauke žiemą vysta batutas
ir motina valo apšalusį veidrodėlį
užmiršk kaip tada vejami uodų
bėgom per tiltą
aš ten vis dar ilsiuosi
tarp tos vasaros dulkių
ir tavo
gėda nevažiuok į šį miestą
numok į jį mano vaiduokli
toj kavinėj staliukai tokie maži
užsisakę kavos prisiliesdavom keliais
palūkėk kol tave užmiršiu kol
negrįši tave
amžinai pasaugosiu