Ir tu žinok, žmogau,
Ar pykt dabar ant Dievo,
Kuris apgirtes šlaistėsi pakampėmis,
Kuomet mirtis išpylė nežinią
Neišdainuotom tavo šventėmis.
Ar pykti ant saves ir vėl,
kad tų kaklaraiščių
Iš spintos elgetoms neišdalinom.
Palėpės knygose išmėtytus atsakymus
Užkloju dulkėmis ir praradimais.
Į ką supilt neatsakytus klausimus,
Tuos ilgesio nepašytus laiškus?
Į laikrodžius sudėtais atleidimais
Tu vėl iš naujo viską man paaiškini.