Dėkoju sau
Suprask, Savęsp šalie, dėkoju tau,
kad – kaip atrodė – prieblandai užslinkus,
beliko džiaugtis, kad dar likusi lazda
ir šit – atsiveri lig begalybės
Ne šiandien supratau, kiek turtų daug
nuslysta pro mane kartu su praeitim,
tačiau, kad nesubrendėlis esu,
deja, tiktai dabar
Paoškit, metai tolimi
Pasūpauk kūdikį, lopšy,
O tu, Poe, eilėraštį pagrok,
nebūkštauk, nebijok manęs
kad jau daugybę kartų to paties prašau.
Man reikia įsijaust į skaudžiai sunkų laiką
kuomet ir Lietuva be... Lietuvos
arba (jeigu lanksčiau) – be kojos, rankos,
sakyčiau, netgi be... galvos,
tačiau lig šiol dar vis:
*Vilnele, bėk į Viliją,
O Vilija – į Nemuną,
Sakyk: tėvynę mylime
Labiau mes už gyvenimą
Na jau...
Gal, Salomėja, patylėtum?
Ten, pakraštėly Dainavos,
tarp Druskininkų ir Marcinkonių
dar iki šiol gyvena Šklėrių kaimas.
Skaudus, išeinantis ir... kas man patikės,
kad gatvėmis reikėję jį išvaikščioti.
Ko ne į miestą panašus.
O Lietuva toliau, toli, labai toli.
Ir net tuomet, kada į lopšį atėjau,.
lietuvių daug. Jie čia – visi,
o Lietuvos nebuvo.
Pagrok, Poe,
Ir nesigąsdinki, kad muzikoj linksmumo neišgirsiu:
kuomet va šitaip, kaip išties yra,
dejuoja atmintis ir varnas Golius
kaip Šklėrių sodžius,
nuovargiu prisirpęs.
----------------------
. * S. Nėris .