Išeminis

kuomet žvaigždutėms tenka komplimentai,
komplikuojasi likimai, kometomis
sukritę ties nadyru, iš kurio
rankos griebiančios išnyra grabais
pabalnotos, kituomet vienintelės mokėjusios
anūko galvą skalbiamą išgręžti, o

dabar

jau belikę tik nugręžti
dūžį nuo širdies, be kurio nepajėgs
nuplakt likimo vieno,

litrais ištekėjusio alkoholio pasuolėj,
nuo kurios aortos tirščiais
nutapyta mirtis
nugremžiama nesileidžia –

ten zenitų pritekėję ligi valiai, kad
skyrybų tarp sielos ir kūno
neįžemins nesėkmės likimo,
grabus balnojančio negrabiai:

sugrubusiom rankom
mano tėvo mirtis rožančiaus
mano neišlaiko, bet

jau po laiko –

nadyre pasiliko
tarpupirščius vagoti
kirminų paniekos pirmiau.

Į zenitą rožančiaus neturiu –
paprasčiausiai kitu neįtikėjau,
neišsikasiau,
nors tu ir nepatikėtum,

nebent aortai plyštančiai
užkimšus angą oralinę,
kai nebegali nusispjaut ant
trachėjose skęstančių vėžiagyvių,
savo darbo neįpusėjusių.

Nusispjautum:
kartu su vėžiagyviais seilės švytės
ligi galo neišspjautos –

vis dar pakeliui.
Vis dar pakeliuose