Vardavietė

mūsų vardai panašūs tik ant popieriaus,
tamsoje neįskaitomai tylinčio,
galbūt dar sutampa kelios
likimo siūlės, ir dar
sapnų klostės,
per žaibo kirtį permestos,
keterų atšlaitėse įsisegusias
dėtuves siūbuojančios tartum taures,
kartkartėm susidaužiančias.

Nerandu progų atsistebėti, kodėl
dangtelis užmestas ant lopšio,
sūpuojančio iš amžino įmigio nubudusius –
užsnūsta ir tie kartais, bet neilgam, tik
dėl vaizdo. Antra dėtuvė priešingai –
be dangtelio, kuriuo atsiplėšiama
nuo visų kada nors susapnuosimų nemigų, nors
žymės vinių, tiesa, pasilikusios...

Dangčio nepasidalindamos taip
ir ieško viena kitos nesusikertančių linijų
bėgiuose.

Speigo taurės būtų amžiams nugirdžiusios
lopšines girdinčiųjų balsus, ir galėtum spiegti,
kiek stygos neša, bet atoveiksmio
neįžiūrėtum jokiais sielos rentgenais, jokiom
vivisekcijom, autopsijom
jokiom ir jokiais
žvilgsnių dūriais, atšipusiais prieš iš
lopšio kituomet iškritusią tylą.

Mink ją be gailesčio, ir vis tiek
nebūsi tikras – įsiminei ar sumynei... Joje
susiduria kartais ir
taurės, ir
žvilgsniai, ir
dėtuvės. Bet

žymių nepalieka, kada sapną
pramigęs nubundi rėkdamas į minų lauke
išsižudžiusią minią, kur jau neatskirsi, kuris
veidas tamsos, o kuris tylos,
nebesuprasdamas,
kuris vardas tavo,
o kurio – tu