Kas ji (ar jis) Savęsp?
Matyt, nenuorama tyliausia.
Tai pirma, o paskui –
galbūt šalis, galbūt valstybė.
Ten daug nežinomo.
Ten daug dar rankose žmogaus nepalaikyto aukso,
karūnos ten, ant jų galvų nekeltos.
O tai, ką išjaučiu, girdžiu
tėra būtis, nukritusi į vandenynus,
kurių žemėlapiuose iki šiol nesurandu.
Kai kas parodo man į juos kaip kliedesį,
kaip laiškus iš beprotnamio rašytus,
kaip mirtį, į kurią giedodamas einu,
ir liūdi, kad, girdi, ji atkakliai
nenorinti manęs priimti.
Tyliau, tyliau...
Net mintyse – tyliau.
Man šitokios dalios nereikia.
Savęsp būtyj mirties nepasitaikė paregėti
Ten ateinu į sostą pasėdėti,
karaliumi pabūti, retkarčiais Dievu
ir pasakyti iš aukštai Poe:
Smuikeli mielas,
nepatikėčiau tavimi,
jeigu nebūtum muzika, jeigu...
Nereikia man žemėlapių su vandenynų įrašais ant jų.
Kol tu esi, žinau, kad nepaklysiu.
O kaip smagu sugrįžusiam
Šventovę Steponui statyti.
žinoti ir suprasti iš Savęsp,
kad menka baimintis ir nerimauti
ar neprituks statybai akmenų,
o ir manęs.
Pritariu, paskutinis stulpelis ypatingai stiprus, bet man visi šie dienoraščio įrašai labai prasmingi ir švelniai skaitosi - jaučiama sielos ramuma, susitaikymas, būties suvokimas, išmintis ir gyvenimiškoji patirtis.
Nežinau, ką pasakyti, bet.. gerb. infantilus, pirma - aukščiau savo bambos neperšoksiu, kita – aš iš tikrųjų bandau parašyti dienoraštį tik gal truputį kitaip, kuomet būna, kai man proza reikalingesnė negu kilnioji poezija. Kaip bus, nežinau, bet, kaip ir pats matai, krutu taip, kaip sugebu. Taip kad viskas savo vietose - ir vertinimai, ir aš.
Sėkmės tau geriausios. Būk drūtas!