palei papėdę

Palei parimusios kalvos papėdę,
gulėjo pėdsakai,
seniai praėjusių laikų,
tokie nutrinti, netgi sudūlėję,
į kietą žemės molį
įspausti nuogų pėdų.

Viršūnės gluosnių
sklaidė skaidrų rytą
šakom - šakelėmis virpėjo,
net graudu,
pilkom akim ganau
lapus pavytusius,
ir pilką samaną
ant žemės grumsto - paliečiu.

Į veidą sminga
iš žydros aukštybės,
šviesa skaisti,
nuo jos „nėra paguodos“,
po savo delnu,
nešdama gyvybę,
manoji sauja,
ir tamsa joje vis kartais
pasirodanti.

Mintim
paglostau pievos žalią raštą,
banguoja,
plauko žodžiai jojon paleisti,
dabar žinau,
nebespėlioju - turi kraštą,
pasaulis šitas,
ir jo erdvė
ten, pariby skaidri, skaidri.