Rašyk
Eilės (78076)
Fantastika (2303)
Esė (1552)
Proza (10905)
Vaikams (2710)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







1Skyrius

    -Ei, Džeide, kelkis! Juk nenori paveluoti pačią pirmą dieną, -iš kito kambario šaukė mama, -ką apie tave pagalvos nauji klasės draugai? Nagi kelkis!
  -Jeigu būtų mano valia, aš išvis nesikraustyčiau į šitą sumautą miestą!
  -Tu gi, supranti, tavo tėvas ten neturėjo gero darbo, o čia atsirado puikus darbas su geru atlyginimu. Jis juk negali kiekvieną dieną važiuoti po 70km į vieną pusę.
  -Gerai jau, gerai! Supratau! Jau keliuosi, - burbtelėjau lipdama iš šiltos ir minkštos lovos. Tingiai nusliūkinau iki spintos. Pora sekundžių pagalvojau, ką apsirengti. Turbūt reikėtų apsivilkti kažką puošnaus. Išsitraukiau juodą pūstą sijoną ir švelnios persikinės spalvos marškinėlius su nėriniuotom rankovėm iki alkūnių. Apsirengusi atsisėdau už kosmetinio staliuko ant kurio buvo daug įvairių dalykėlių. Truputį pasiryškinau žalias akis ir antakius. „Puiku“- pagalvojau. Labai tikėjausi, kad nauji bendraklasiai gerai mane priims.
  Nekenčiau to, kad teko persikraustyti. Mančesteryje turėjau daug puikių draugų, kuriuos dabar pamatysiu labai negreit. Ir senoje mokykloje man sekėsi gerai. Ten žmonės mane mėgo, sulaukdavau daug dėmesio iš vaikinų. Dabar nebeliko nieko...
    -Na kur tu? Pusryčiai aušta! -pasigirdo nekantrus mamos balsas.
    -Aš jau čia, -piktai išlemenau ir atsisėdau už virtuvinio stalo. Mama priešais ant padėjo lėkštę su virtais kiaušiniais. Tingiai paėmiau stalo įrankius ir ėmiau baksnoti pusryčius. Visai neturėjau noro valgyti, nes buvau blogos nuotaikos. Tad netrukus piktai nubloškiau šakutę ir patraukiau lėkštę toliau nuo savęs.
    -Aš ne alkana. Einu i mokyklą.
  Pakilau ir nuėjau į koridorių. Atsisėdau ant mažos raudonos sofutės. Kurį laiką pasėdėjau. Apsiaviau batus, užsidėjau striukę, užsimečiau šaliką ant kaklo ir išėjau pro duris. Dabar gyvenome penktame senovinio pastato aukšte. Vienintelis pliusas mūsų naujų manų buvo tas, kad dabartinis butas daug didesnis, mano kambarys taip pat. Taipogi jo langai buvo vakarų pusėje, tad dabar galėjau grožėtis besileidžiančia saule, nors ji pasirodydavo gan retai.
    Kai pagaliau nusileidau iš penkto aukšto ir išėjau iš laiptinės, mane pasitiko šaltas vėjo gūsis. Anglija ir taip šalis, kurioje visad apsiniaukę ir vėsu. O kai persikėlėme į Liverpulį, tapo dar šalčiau. Mūsų butas buvo visai netoli jūros, nuo kurios ateidavo šaltas vėjas. Troškau kuo greičiau užaugti ir išvažiuoti į kitą šalį. Į šalį, kurioje butų šilta ir saulėta.
  Stabtelėjau ir giliai įkvėpiau orą. Pora sekundžių  stebėjau gyvenimą kieme. Krūmuose dūko žvirbliai besipešdami dėl kelių trupinėlių duonos, per kelią nerūpestingai ir tingiai sliūkino marga katė, o iš gretimų laiptinių bėgo vaikai su margomis spalvingomis kuprinėmis. Mergaitės buvo susipynusios kasytes ir surišusias jas pūkuotais kaspinėliais, dėvėjo sijonukus, baltus marškinėlius, baltas raštuotas pėdkelnes ir gražius blizgančius batelius. Berniukai buvo apsivilkę kostiumėlius, baltus marškinius. Prisiminiau  savo vaikystę, tuos laikus, kai dar gyvenome Mančesteryje, turėjau daug gerų draugų. Prisiminiau, kaip leisdavau laiką po pamokų su jais kieme, kaip žaisdavau futbolą su kitais berniukais ir kaip pyniau kasytes lėlėms su kitomis mergaitėmis. Tie prisiminimai dabar atrodė tokie neryškūs, tarsi tai būtų buvę kitame gyvenime. Dabar viskas pasikeitė, nepažinojau  čia nė vieno žmogaus o dar ir turėjau eiti į naują mokyklą. Prisiminus, kad jau reikia eiti į pamokas, dar kartą giliai įkvėpiau  ir patraukiau mokyklos link. Perėjau per mažą skersgatvį ir toliau ėjau pilna žmonių gatvele. Visi žmonės  gatvėje atrodė kažkuo susirūpinę ir kažkur skubėjo, bet tik ne aš.  Ėjau lėtai, nuleidusi galvą. Man buvo graudu, nes ilgėjausi savo draugų.
  Mokykla buvo gan arti namų, todėl galėjau eiti pėsčiomis. Netrukus už didelio pastato sumirguliavo mokyklos stogas. Mokykla buvo aptverta aukštais vartais. Tačiau vartai buvo atidaryti. Pats pastatas buvo šviesiai geltonos spalvos ir tamsiu stogu. Šį gražų pastatą iš visų pusių buvo apsupę mokiniai. Jie linksmai šnekučiavosi ir juokėsi, bet nuskambėjus skambučiui suėjo į pastatą.
  Priėjau prie durų ir čia stabtelėjau. Giliai atsidusau „Ką gi, prasideda naujas gyvenimas“ sušnabždėjau ir Įžengiau  į pastatą.
  Čia manęs  jau laukė auklėtoja. Tai buvo nelabai aukšto ūgio moteris, maždaug 45-erių metų, šviesiais surištai plaukais ir miela šypsena.
  -Sveika, tu turbūt Džeidė Averil?
  -Taip, - nedrąsiai išlemenau, -tai aš.
  –Aš busiu tavo auklėtoja. Mano vardas Keitė Barnes, eime nuvesiu  tave į klasę. Aš įsitikinusi, kad visi tave puikiai priims! Beje, dabar tavo klasei vyksta anglų kalbos pamoka.
    „Kokia miela mokytoja. Gal čia ne taip jau ir blogai. “-masčiau.
  Sekiau paskui savo naująją auklėtoją tuščiais ir ilgais koridoriais mastydama apie naują klasę.
  -Na štai. Čia tau ir tavo klasei vyks anglų kalbos pamokos. Užeik, -auklėtoja atidarė kabineto duris praleisdama mane, o kai įėjau aš, įėjo ir ji.
  -Vaikai, prašau dėmesio!, -įėjus prabilo anglų kalbos mokytoja, -šiandien į jūsų klasę atėjo naujokė. Susipažinkite, tai Džeidė Averil.
  Stebėjau visų reakcijas. Laimei, visų reakcija buvo puiki. Merginos ėmė draugiškai šypsotis, o vaikinai nužvelginėdami mane nuo galvos iki kojų ir meilei išsišiepę šnabždėjosi tarpusavyje: „Kokia ji miela“, „Ji tokia graži! “ ir pan. Girdėdama šiuos žodžius atsidusau su palengvėjimu.
  -Na tai aš jus palieku. Neskriauskit naujokės! -paliepė auklėtoja ir išėjo. Aš likau stovėti viduryje klasės truputį sutrikusi, bet vis tiek mano veide švytėjo šypsena. Tuomet, anglų kalbos mokytoja asmeniškai susipažino su manimi ir liepė atsisėsti į prieš paskutinį suolą prie šviesaplaukės merginos. Tai buvo mano  metų mergina, tuputį žemesnė, ilgais šviesiais plaukais ir nuoširdžiom mėlynom akim. Su malonumu nužingsniavau per klasę ir atsisėdau prie žavios blondinės. Ji iškart man patiko.
  -Aš Eva, -sušnabždėjo žydraakė, kai atsisėdau šalia.
  -O aš Džeidė, -atsakiau ir nusišypsojau.
  -Sveika! Aš Nikas, - pasisveikino vaikinas iš priešais esančio suolo.
  Jis buvo aukštesnis už mane kokiais 10-čia centimetrų, tamsiais trumpais plaukais ir žaliom, katiniškom akim. Šalia sėdintis buvo truputį aukštesnis už pirmąjį, šviesesniais ir truputį ilgesniais plaukais, rudakis.
  -Labas! -linksmai pasisveikino jis, -aš Paulius.
  -Labai malonu su jumis susipažinti, -maloniai atsakiau, -gal galite aprodyti man mokyklą per pertrauką?
  -Žinoma! -atsakė visi kartu.
  Mūsų pokalbį pertraukė mokytoja. Ji priėjo prie manęs, davė literatūros ir kalbos vadovėlius, trumpai paaiškino vertinimo sistemą ir iš ko bus rašomi pažymiai. Kai viskas buvo paaiškinta, mokytoja grįžo į klasės priekį, tęsė aiškinti naują temą. Na iš tikrųjų tema nebuvo nauja, tai buvo praeitų klasių kartojimas. Įsimintinų žodžių rašymas ir skyryba. Šiuos metus mes turėjo daug dirbti ties šiomis temomis, juk kitais metais jau busime dvyliktoje klasėje ir turėsime rašyti baigiamąjį darbą, kuriame atsispindės mūsų literatūrinis ir gramatinis išsilavinimas. Šis darbas lems mūsų ateitį: ką studijuosime ir kur vėliau dirbsime.
    Visą pamoką rašėme sakinius, pavienius žodžius, kai kurie mokiniai buvo kviečiami prie lentos ir jiems padarant klaidą visa klasė aiškinosi kur buvo padaryta klaida. Jų drabą pertraukė skambutis. Tačiau net ir mokyklinis skambutis čia buvo kitoks. Jis buvo malonus ir nečirškantis per visą mokyklą kaip anksčiau.
    Aš ir naujieji bendraklasiai išėjome iš klasės, patraukėme ilgau koridoriumi.
    -Tai iš kur atvykai? - klausė Nikas.
    -Koks pirmas įspūdis apie mūsų mokyklą? -nespėjus atsakyti į pirmą klausimą paklausė Paulius.
    -Patinka pas mus? -vėl uždavė klausimą Nikas. Jis ir jo geriausias draugas Paulius straksėjo  apink  ir bėrė klausimus. Jų elgesys priminė mažus kumeliukus bedūkstančius prie mamos, tačiau man tai patiko. Jie buvo įdomūs ir labai linksmi. Nutrūktgalviai. Nesitikėjau tokio šilto priėmimo.
    -Aš atvykau iš Mančesterio, kol kas man čia labai patinka, - bėriau atsakymus į užduotus, kol nubuvo užduoti kiti, bet vargai sekėsi. Jų buvo labai daug ir man nespėjus atsakyt į vieną, buvo užduodami dar du. Pro klausimų bėrimą, man aprodė kur koks kabinetas yra ir po to, kai atsakiau į visus klausimus, kurie tuo metu domino mano naujus bendraklasius, pasigirdo malonus skambutis kviečiantis į pamoką. Matematiką.
  -Uuu! Maaaatemaatikaa! - sušuko vaikinai choru ir nubėgo link kabineto. Jie bėgo šūkaliodami ir stumdydami vienas kitą.
  -Jie visada taip elgiasi? - paklausiau Evos. Ši beveik nieko nesakė, kol buvo rodoma mokykla, mat vaikinai tiesiog neleido jai įsiterpti į pokalbį.
    -Taip, mes juos vadiname linksmąja porele, -nusijuokė Eva, - vienas besmegenis surado kitą, - abi sukikenome, nes abi buvome tokios pačios nuomonės.
  Pamoka prasidėjo taip pat kaip ir prieš tai buvusi. Mokytojas davė knygą, pakalbėjo apie mokymosi kursą ir panašiai. Per pamoką sprendėme lygtis ir vėl mokiniai ėjo prie lentos. Ačiū Dievui, manęs nepakvietė, tikriausiai dėl to, kad buvau čia tik pirmą dieną. Pamoka praėjo gan greitai ir vėl galėjome pasikalbėti.
    Kartu su Eva po pamokos ėjome koridoriumi pasakodamos apie save kai staiga iš už kampo pasirodė labai gražus, merginų apsuptas vaikinas. Vos tik jis pasirodė, iškarto atkreipiau dėmesį į jį. Ir suprantama kodėl. Jis buvo aukštas ir sportiškas, šviesiaplaukis, pašiauštai plaukais ir mėlynakis. Jo veide švytėjo nuostabiai žavi šypsena pro kurią matėsi balti ir lygus dantys. Jis dėvėjo juodus marškinėlius, prasegtą, iki alkūnių užraitotomis rankovėmis, baltą džemperį, tamsius truputį nusmukusius džinsus ir sportbačius. Kairėje ausyje turėjo įsisegęs du nedidelius auskarus, o ant kaklo pasikabinęs karinį žetoną ant kurio buvo dailiai išgraviruotas jo vardas.
  -Tai Kajus Reinersonas, dvyliktokas, -pašnibždomis paaiškino Eva, -jis populiariausias mūsų mokyklos vaikinas.
  -Nenuostabu kodėl, -atsakiau. Kaip tik tuo metu jis praėjo pro šalį ir pasižiūrėjo į mane.
  -Mhm, jis labai gražus. Visos merginos paskui jį bėgioja. Matei kaip su juo flirtavo tos merginos?
  -Taip, tačiau jis neatrodo labai jomis susidomėjęs. Turbūt jis turi merginą, -atsidusau ir atsigręžiau, kad pažiūrėti į jį dar kartelį.
  -Na jis turėjo keletą merginų, bet dabar... Man atrodo jis neseniai išsiskyrė su viena. Ir teisingai padarė! Ji buvo tikra kekše!
  -O tu jį pažįsti?
  -Nelabai... bet labai norėčiau su juo bent jau pažinoti, -prisipažino Eva, -oi, jau tuoj prasidės pamoka, eime!
  Paspartinome žingsnį ir pasukome į tą pusę, kurioje turėjo vykti fizikos pamoka.
  Čia ir vėl pasikartojo mano ir mokytojo susipažinimo procesas, po to man buvo palinkėta sėkmės ir buvo duotas storas fizikos vadovėlis. Taip buvo užgaišinta dar viena pamoka ir labai dėl to džiaugiausi, nes fizikos labai nemėgau ir, tiesą sakant, nelabai ją supratau . Tačiau susipažinimo ceremonija negalėjo tęstis visą pamoką ir atėjo laikas dirbti. Nenoriai atsiverčiau vadovėlį ir kibau į darbą. Nors ir nelabai ką supratau, tačiau ištvėriau tokią sunkią pamoką, o jai pasibaigus viena iš pirmųjų išlėkiau iš klasės. 


  Kitos pamokos buvo pakankamai nesudėtingos, tad labai greit pralėkė. Pamokoms pasibaigus nuėjau iki spintelių pasiimti striukės ir kartu naujaisiais draugais patraukėme link išėjimo kalbėdamiesi. Vos tik jie išėjome iš mokyklos teritorijos Nikas paklausė:
  -Tai o kur tu gyveni? Reikia gi žinoti kur mano draugai gyvena!
  -Aš gyvenu visai netoli nuo čia, -paaiškinau.
  -O labai gerai, o ką šiandien veiksi? -pasigirdo klausimas iš Pauliaus.
  -Iš pradžių padarysiu namų darbus, o paskui nežinau... turbūt pasėdėsiu prie kompiuterio arba daiktus kraustysiu.
  Man teko atsakyti dar į labai didelį kiekį klausimų, kurie susikaupė pamokų metu,  tačiau netrukus man reikėjo pasukti į visai kitą pusę negu ėjo  draugai. Taigi bičiuliai atsisveikino ir aš atsiskyriau nuo draugų.
  Kai grįžau namo ir  atrakinau buto duris, užuodžiau skanių pietų kvapą. Numečiau kuprinę koridoriuje ir nužingsniavau į virtuvę. Apsidairiau, bet namie  buvo tuščia. Apėjau visą butą ir netrukus savo kambaryje pastebėjau lapelį ant kurio buvo mamos raštu užrašyta: „Pietūs šaldytuve. Kilo sunkumų dėl neatvežtų daiktų. Grįšime vėlai. “
  „Nuostabu, aš viena namie! “-pagalvojau. Nuėjau į virtuvę, pasišildžiau pietus ir greit viską sušveičiau. Buvau išalkus ir mamos firminė skrudinta vištiena buvo nuostabaus skonio.
  Po pietų nupėdinau į koridorių pasiimti kuprinės, kad paruoščiau namų darbus. Jų nebuvo daug, tačiau mėgau padaryti pamokas iškart po pietų, kad vakare galėčiau užsiiminėti savo mėgstamais reikalais.
  Kambaryje ant žemės ir ant lovos puvo prikrauta daugybė dėžių, kurių dar niekaip nesusiruošiau išpakuoti. Atsitūpiau prie vienos dėžės ir atidariau ją. Pirmasis daiktas kurį ji pamačiau dėžėje, tai buvo mano ir draugų nuotraukos iš senosios mokyklos. Ilgai žiūrinėjau nuotraukas, kurios kėlė be galo daug gerų prisiminimų. Buvau taip jų pasiilgusi, kad vos neapsiašarojau. Maždaug po dešimties minučių padėjau nuotraukas atgal į dėžę ir pasiėmusi kuprinę ėmiausi  pamokų. 
  Šešta vakaro. Namų darbai jau seniai buvo paruošti, jau buvau pavakarieniavusi ir nuobodžiavau. Nuėjau  į svetainę ir įsijungiau televizorių. Nieko įdomaus. Tuomet  įsijungiau radiją ir atsisėdau prie kompiuterio. Soc. tinkle Facebook susiradau savo naujus bendraklasius ir pakviečiau juos į draugus. Iš kelių iškart sulaukiau atsakymo apie kvietimo priėmimą.  Ilgai pasėdėjusi pajaučiau, kad akys pradeda merktis. Taigi nuėjau į vonią, nusiprausiau, persirengiau ir atsiguliau į lovą. Netrukus užmigau  pamiršusi nusistatyti žadintuvą
2016-01-17 13:42
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-01-27 18:46
Sandra Lee
tiesiog nežinojau prie kokio žanro priskirti
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-01-20 09:45
Karolis Pamišėlis
kodėl prie scenarijų?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą