Tavo rašto raidžių sijonus
atpažįstu iš tolių –
jų kedenančios kasos
kaip šalis
apsiveja kaklą
mano žydintį pavasarį
kai lyja balsių taškučiais
į išdykusius, raudonus skruostus:
šnabždu:
-nuodėmių neprisimenu-
suveltais šlapiais plaukais
pataluose paskendusi
laukiu, kol surasi –
išlinksniuosim viens kitą
iki ryto
pavargę eisim į darbą
laimingi sugrįšim.
Prie mano durų
tavo rankos
taip dera,
o bijojau įleisti,
kai beldeis.
Nejučia patikėjau –
rieškučiose ryto purslai,
pagalvės, prisemtos mėnulių,
ir mano šypsnių –
ant tavo peties
atsibudus.