Kaip ramu… Nesunku net galvoti,
Jaučiu rankom nuskintus vaisius.
Susidėjęs visus ant paklodės,
Aš atsargiai kalbu su žmogum.
Apie šilumą skirtą sunokti,
Apie drėgmę kur neša lietus,
Apie gandro vaikus ant pastotės
Ir dulkėtus į laimę kelius.
Kaip ramu. Oooo… kaip lengva svajoti,
Liečiu lūpomis vyšnių lapus,
Švelniai glostau rugius lyg besotis,
Man kaip niekad šiandieną ramu...