Nusipirkau pas laiką atminties dėžutę,
Ji nuostabiai balta su kaspinu žydru.
Ir pagalvojau, viską ką galiu, sudėsiu
Sudėsiu tai, kas siejo mus vienpusiškai abu.
Atversiu josios glotnų, baltą, lengvą dangtį,
Sudėsiu tai, ką aš prisikaupiau apie tave.
Sudėsiu savo skausmą, kaltę, gal net viltį,
Sudėsiu tai, ką palikai valingai pas mane.
Pirmiausia, ten įdėsiu tavo mielą veidą,
Kad nereikėtų tau žiūrėti į pilkas akis.
Po to įdėsiu tavo stiprią žodžių raišką,
Kad aš pamirščiau jų viliojančias mintis.
Sudėsiu ten ir tavo balsą sodrų, tvirtą,
Ir juoką. Sudėsiu aš į ją tavus žodžius,
Ir rankų šilumą ir begalinę kūno trauką,
Ir tai, kas vertė jausti bučinius karštus.
Įdėsiu aš į ją ir tavo dovanotas rožes,
Kurios žydėjo taip begėdiškai ilgai,
Kurios nuvyst, nubirt, suglebt nesugebėjo
Prie viso to dar liko džiūti amžinai...
Įdėsiu mūsų žvilgsnį paskutinį, jis skubotas,
Iš sielvarto ir liūdesio pavargusias savas akis.
Įdėsiu ašaras kaltės skausmu nušluostytas,
Vienatvę, ilgesį, negailestingas nemigo naktis.
Ir viską ten sudėjusi, dar kartą peržvelgsiu akim,
Gal aš ką pamiršau, o gal dar liks kas su manim!
Po to užrisiu žydrą kaspiną, vien su gerom mintim,
Ir pasiliksiu aš tik vieną - ką mes vadiname viltim.