Iš gilumos

Intro į vandenis tamsius,
prologas - neaprėpiamai ištęstas
dviem valtimis plukdys
du angelai - gelmių vaizdus,
vien Viešpaties akims sukurtus
ir pašvęstus.

Rami tėkmė,
viena kryptim smiltelę stumia,
ant dugno - kopos,
ant dangaus - žymė
pradingusių be pėdsakų
stiklinių rūmų
dviejų kolonų įspaudų -
viena dėmė.

Kontrastas matinis
o perpektyvos, - susilieja
vienumon,
kolonų kapinės
oran pakilusios,
zenitan skriejančios,
nuvilko atgailas-šaknis -
tamson.

Ir stojo valtys, - vienas judesys
kolonos - krito,
o smiltelė - skilo, -
paliko dvi mažesnės,
ta pačia kryptim
per kopas nusirito
angelai pakilo.

Sūrus vanduo -
gelmių vaizdus nuplovė,
baikštuoliai angelai -
likutį - smėliu greit užbarstė,
jei Viešpats duos, -
pakliūsim ton tvirtovėn
stiklinių rūmų,
nesamas duris atversim.