Kasdieniu būti jau įgriso,
Esą, kas beateitum –
Prašom, laukiu ir džiaugiuosi,
Kad į mane ateiti neužmiršot –
Kažkas su akmeniu,
Kažkas su žodeliu medaus.
Atėjo laikas pasakyti pavargau Ir rodyti į vakarą
Kai saulė šviečia danguje,
Prie lango rožės žydi,
Puošnius žiedus kilnodamos.
Aš išgiedojau jau save.
Beliko šitokį į urną pelenais surinkti
Ir nesvarbu – galbūt melu, abejone, tiesa –
Tačiau vien tik savim
Ar girdite? – tik savimi
Ir pelenus iš urnos išbarstyti.
Ir ša!... kas manote,
Kad tai kažkas ne taip
Betgi beprotnamiai ne šiaip sau po pasaulį dairos
Ir niekuomet nebūna jų perdaug.
Dienorašti, ateik.
Aš tavimi tikiu
Ir ta poezijos maža dalim,
Kurią Poe vardu pavadinau.
Man gera glausti galvą prie minties,
Kad nebūtis išnyksta, ten atėjus.
Perskaičiau ir susigraudinau, kažkas užsispaudė, užgulė ...
Turite puikią plunksną, Praneli, kuri vis pabaksnoja į mūsų širdeles, neleidžia joms užsnūsti, suledėti... Jūsų eilės pakelia mus į aukštesnes erdves, virš kasdienybės, į savęs suvokimą.
Tik liūdnai man nuskambėjo ir nenoriu sutikti su teiginiu "Aš išgiedojau jau save". Suprantu, kad pavargote (juk tai taip žmogiška), bet dar pasakyti tikrai turite daug ką - šia nuostabia Poezijos kalba.
Aš visada lauksiu ir ieškosiu Jūsų eilių. Ačiū už jas ir kad esate.
Užmigo žiema savo baltuose pataluose iki pavasario...
Kasdienybė - nusibosta, kaip ir triukšmas... Atgauname save tada,
kai širdies kertelėje surandame ne tik Niagaros krioklį, bet ir
ramią altaną, apsodintą prisiminimų - rožių krūmais...
Gražių Akimirkų žiemos baltume...