Senis ir lietus (2)

parke  ant aplyto suolelio sėdėjo senis,
pasidėjęs prieš save penkis apelsinus - ryškius
kaip ugnis  - meditavo žiemą,
tikriausiai, greit kalėdos, mąstė senis,
kurdamas oranžinį apelsinų laužą lietuje,
lėtai  grįžta pavargęs  namo,
dėlioja apelsinus ant palangės,
tūkstančiai oranžinių kibirkštėlių sužiba aprasojusiame lango stikle,
tai bent eglė kalėdom -
šypteli jis ir krenta,
stebuklų nakties sapno pagautas,
sapnuoja senis,
aplinkui daug sniego,
virš jo plazdena pripūsti polietileniniai maišeliai,
sproginėja - ir tas, kur apelsinai -
pažerdami margaspalvių sniegynų  žiedlapius,
iš  jų išnyra pažįstamas veidas, šypsena, artima
iki skausmo – sveikas, broli, tu juk iškeliavęs, -
aš čia -  ir pagautas šilto glėbio,
dar bando kabintis už sapno rėmų,
o aprasojusio lango banguojantys šešėliai
užvaldo noru pažinti, svetingai kviečiantį
kitapusinį  šerkšno pasaulį, -
aš čia -  pašoka senis nuo drėgno suolelio, ir prišalęs skvernas
drioksteli siūlėmis,
net jos nepajėgia prisiūti prie amžinybėje įšalusiojo, - tarp
tavęs ir manęs
gili praraja -  broli