Leski, paukšteli

Atsimenu sakei, kad tu visur - 
ir medyje, ir akmeny...

Padainuoki iš ten, kur esi,
kol savąją lemtį
dar rašalu kalbinu.
Gal iliuzija tai,
gal tiesa, 
betgi ir man taip atrodo,
kad savo dienas tavimi,
kaip paukštį ant delno palesinu..

Žinau, Poe,
kad Poezijos tu nedidukė dalis,
kurį nepatingi į paukštį dar eiti.
Gal todėl ir tikiu,
kad kažkur akmeny,
medy kažkur
dar išgirsiu ir piemenį
kojas prausiantį ryto rasa.

Leski,  paukšteli, iš delno mane,
leski, kol nesutemo
lig  miško, akmens,
iki lauko piemens...