Šiluma mūsų rankose

Šiluma mūsų rankose,
mena prieblandų žavesį,
rausvos, šiek tiek nublankusios,
lūpos pienėmis šlamasi.

vis žiūriu ir vis - aklas,
ar čia šmėklos, ar prietema?
štai čia veidas ir kaklas,
tavo gal, o gal - niekieno?..

Ne tamsa ir ne atmintys,
šypsena keičia nuostabą,
nežinia kokios paslaptys,
riša mus tarsi juostomis...

Vien šešėliai! lyg pasakoj,
švelnios naktys, kaip kvepia!
mes atsidavėm vasarai,
žvilgsniai traukia ir - slepia...

Pažinau tave šiąnakt,
o save tarsi pametu,
čia švelnumas plevena,
ten - liepsna, kur tik paliečiu...

Kokios gilios tos akys!
ne, manęs tai nestebina,
su tavim aš apakintas,
tavyje aš - sudegintas...

Sutemas rytas - semia,
paslaptis mums taip tinka,
krito ašaros - žemėn,
žemė viską - surinko...